Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Antanas Terleckas: už laisvą Lietuvą labiausiai turime būti dėkingi Lietuvos partizanams

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Antanas Terleckas: už laisvą Lietuvą labiausiai turime būti dėkingi Lietuvos partizanams

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Antanas Terleckas: už laisvą Lietuvą labiausiai turime būti dėkingi Lietuvos partizanams

Parašytas: 26 Vas 2013 20:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Antanas Terleckas: už laisvą Lietuvą labiausiai turime būti dėkingi Lietuvos partizanams

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#form

2013-02-26

Siūlome Nerijaus Šlepečio pokalbį su Antanau Terlecku, parengtą žurnalui Apžvalga.

Kai vykau į susitikimą su šiųmetės Laisvės premijos laureatu Antanu Terlecku, atrodė, kad gali būti nelengva kalbinti tokį didų žmogų. Tačiau vos pravėrus duris pasitiko geraširdiškas žvilgsnis, spinduliuojantis brandžia gyvenimo patirtimi, o praverti prisiminimų aruodai leido prisiliesti prie to, ką vadiname gyvąja istorija.

Suminėti visus žymesnius A. Terlecko gyvenimo nutikimus vargu ar užtektų vieno interviu ar straipsnio. Laiškas tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui, Lietuvos laisvės lygos veikla, pogrindžio spaudos leidyba ir platinimas, taip pat 45 Pabaltijiečių memorandumas, sulaukęs stipraus atgarsio laisvajame pasaulyje.

Buvo kovota ir raštu, ir žodžiu, o tvirtą pasirinkimą triskart liudyti teko teisme ir tremtyje. Viena yra tikra, kad atvirumas tiesai ir bandymas blaiviai matyti realybę ir neišduoti savo įsitikinimų buvo ir yra A.Terlecko juntamas gyvenimo siekis.

Sausio 13-ąją buvote apdovanotas Laisvės premija. Esate minėjęs, jog šis įvertinimas yra svarbus ne tik Jums, bet ir Laisvės Lygai, ir visiems, kovojusiems pogrindžio sąlygomis? Ką Jums reiškia Laisvės premija?

Daugelis su manimi elgėsi neigiamai. Buvo toks metas, kai mane nušvilpė... Kad nušvilpdavo kairieji, tai nieko, bet ir dešinieji buvo nušvilpę.

Kažkas įsakė Vilniaus sąjūdžio vadovui neleisti manęs į susirinkimą.

Taip pat mane, buvusį politinį kalinį, pašalino iš Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos.

Neleisdavo kalbėti per televiziją. Nepatikau aš valdžiai. Na, o dabar įvertino. Būna, kad žmonės nori būti garbinami ir mėgstami. Aš to nemėgstu.

Panašu, jog buvote ir esate ne visiems „patogus“ žmogus. To meto saugumas Jus netgi laikė grėsme visuomenei. Kodėl jie Jūsų bijojo?

Daugiausia mes su dabartiniu kunigu Juliumi Sasnausku veikėme.

Mūsų tikslas buvo paviešinti 1939 metų rugpjūčio 23 d. Ribentropo-Molotovo paktą, kadangi apie jį mažai kas žinojo.

Nedaug mūsų buvo, bet sudarėme plataus ir organizuoto pogrindžio įspūdį. Tai pripažino patys kagėbistai. Vienas saugumo papulkininkis, kuris mane tardė, man asmeniškai yra sakęs: „Nacionalistai stengiasi kuo skaudžiau įgelti tarybų valdžiai. Bet jiems nepavyko, tačiau kai jūs rėšit, tai tiesiai į dešimtuką“.

Savaitę aš tuo įvertinimu džiaugiausi, kad ne veltui aš su jais kovojau. Gerai, kai priešai įvertina. Paskutinis tardymas buvo 1979 metais.

Įtariu, jog kai 1987 m. buvo organizuojamas pirmas viešas mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirtas paminėti Ribentropo-Molotovo paktui, Jūs taip pat sulaukėte saugumo dėmesio. Kaip šis mitingas palietė Jus?

Prieš organizuojamą mitingą pas mane atėjo pulkininkas Julius Česnavičius ir sako: „Atėjau aš savo generolų pavestas įspėti, kad jei eisit prie A. Mickevičiaus paminklo, bus priimtos tam tikros priemonės“.

Aš jam sakau: „Nekenčiu jūsų ir jūsų sistemos, bet mano nelaimė, kad aš jūsų nekenčiu tik žodžiais, o ne širdimi“.

Norėčiau paminėti tardytoją J. Markevičių, kuris mane tardė 1957 metais.

Aš tuomet su jo žmona dirbau skaitliukų gamykloje. Buvau valgyklos vedėjas, o ji dirbo transporto skyriuje. Kai man reikdavo prekių atsivežti, jinai duodavo.

Sėdžiu aš tardytojo kabinete ir girdžiu, kaip jis kalba telefonu su žmona. Toji ir klausianti: „Antaną tardai?“ „Taip.“ „Perduok jam linkėjimus.“

Kai mane areštavo 1979 m. spalio 29 d. pajutau, jog saugumiečiai jau ne tokie, kokie buvo prieš 22 metus...

Suėmimai, tardymai, kalėjimas, tremtis – nelengva juk ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai pakelti. Atrodo, paprasčiau susitaikyti su situacija, išlaukti, išbūti. Daug žmonių, regis, stengėsi susitaikyti su esama santvarka, nekelti „nereikalingų klausimų“. Kas Jums suteikė jėgų pakelti tuos vargus ir kas Jus palaikė?

Kai 1940 metais birželio 15 d. sovietai okupavo Lietuvą, tai mes dar buvom vaikai ir matėm kitoj ežero pusėj, kitam kaime jojančią kavaleriją, tai bėgome pažiūrėti, kas ten yra. Man tuo metu buvo 12 metų, dar iki galo nesuvokėm situacijos. Manėm, jog čia papildomi daliniai.

Jie elgėsi gudriai ir tikino, kad „buržujų“ valdžia mus išnaudojo. Mano tėvas dirbo miške. Jam sugrąžino nusuktus pinigus, tačiau birželio 15 d., kai prasidėjo trėmimai, supratom, kas yra sovietų valdžia.

Kadangi sovietiniai laikraščiai meluoja, mes jų neskaitėm, išskyrus „Ūkininko patarėją“. Kai ištrėmė mano dėdę, aš jau supratau... Taip pat išvežė tris pačias neturtingiausias šeimas, kad kiti bijotų. Tada radosi baisi neapykanta.

Birželio 22 d. kilus karui, pamatėme skraidančius vokiečių lėktuvus. Tuomet dar nežinojome, kas yra vokiečiai. Atsimenu, einu namo ir dainuoju: „jau kariauja rusas, šaudo jau germanas, prasidėjo pasaulinis karas.“

Bet kai vokiečiai, padedami lietuvių, pradėjo šaudyti žydus, o ir pačiam teko susidurti su žiaurumais, matant nušautus kraštiečius, mintys apie vokiečius kaip išvaduotojus, dingo. Spaudoje buvo rašoma apie 400 nušautų, bet faktiškai buvo apie 1000.

Suprantu, jog minėta situacija neleido ramiai užmerkti akių ir nieko nedaryti. Kokios vidinės ir išorinės priežastys pastūmėjo Lietuvos laisvės lygos atsiradimą?

Sovietų valdžia žmones pradėjo šaudyti ir sodinti be jokios priežasties.

Mane pirmą kartą areštavo iškart po karo, 1945 m. liepos 27 d. Pretekstas buvo apklausa, kurioje, atseit, reikėjo tik paliudyti, kad su mumis kartu mokėsi mūsų draugas Leonas Bimba.

Tėvai net maisto įdėti neturėjo. Atvežė į Adutiškio „stribynę“. Mes kartu juokėmės, lošėm kortom, nemanėm, kad kažkas rimto...

Jaunesnysis leitenantas veda mane ir rusiškai sako: „Na ir pakliuvai, Kirveli“. „Kaip?“, – klausiu. Sako: „Sukūrėt pogrindinę organizaciją „Geležinis vilkas“.

Taip mus priskyrė prie pogrindžio. Nors tuo metu nebuvo jokio pogrindžio. Mokinomės Linkmenų progimnazijoje ir laukėm, kai pasibaigus mokslo metams per atostogas eisime į mišką žvėrių medžiot. Kadangi aš ūgiu buvau aukštesnis už kitus, man draugai davė Kirvelio pravardę, na o kitiems teko, kas liko... Ašmenys, Kotas...

Tuomet buvo išleistas Stalino įsakymas, kad įtartinus asmenis reikia areštuoti ir mušti. Jei kuris neišlaikys mušimo, tai sodinti, jei išlaikys – paleisti.

Kuriuos smarkiai mušdavo, jiems baigdavosi liūdnai. Mus atvežė į Švenčionėlius traukiniu, susodino netoli stoties. Mūsų mokytoja, pamačius mus, pradėjo verkti. Maisto su savimi neturėjome. Gerai, kad kareiviai pavaišino balta duona. Nenorėjom tikėti, kad mes „sėdėsim“.

Vėliau nuvežė į Švenčionis, o ten pasitikęs pulkininkas atvežusį ėmęs barti ir šaukti, kam jis vežęs „banditus“, kuriuos vietoje reikėjo nušauti...

Manęs paklausė, iš kokio aš valsčiaus. Atsakiau, jog iš Saldutiškio. A, ten visi banditai – tokia buvo jo reakcija. Švenčionių apskrity visi valsčiai buvo lenkų okupuoti, išskyrus vienintelį – Saldutiškio.

Kitą dieną mus vedė šaudyti. Žinoma, mes nežinojom, kad tai buvo inscenizacija. Kiti mano bendro likimo draugai nieko nesuprato, kai mus vedė penki enkavedistai. Mums liepė paimti kastuvus, nes buvo pasakyta, jog eisim „banditų laidot“...

Taip nutiko, jog iš tos baimės aš net sąmonę praradau. Atsibudau tik kalėjime. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, kad manęs nenušovė. Štai kaip būna, kai žmogus bijai. Na gal ne visi bijo.

Karas pasibaigė. Vieną dieną ateina klasės draugas Avižienis ir sako tėvukui: „Atėjau Untano į partizanus ait“. Mano tėvas sako: „Aik, Untanai, tik motinai nesakyk. Aš aičiau, bet aš invalidas.“

Didelio džiaugsmo nerodžiau. Netgi galvojau, kad nepriims. Taip ir atsitiko, kad partizanų vadas pasakė: „Ginkluotą kovą mes jau pralaimėjom“. Tuo metu apie kovo 11–12 dieną apylinkėse žuvo apie 100 partizanų. Liko 7, kurie, šturmuojant bunkerį, nusprendė susisprogdinti. Nė vienas nepasidavė.

Mano klasės draugas, kažkaip sprogimo metu atsuko nugarą ir išliko gyvas. Po 10 metų aš jį sutikau Švenčionėlių stoty. Žiūri jis į mane, o aš į jį. Paskui sako: „Ką, nepažįsti?“. „Ne, nepažįstu“. „Malakauskas Liudas iš bunkerio“.

Dar toks vienas faktas.

Mokiausi prekybos technikume. Mes su draugais nuvažiavom į Vilnių mokytis, nes progimnaziją laikinai uždarė. Mokyklos mokytojai nenorėjo, kad būtų daug mokinių, nes daug darbo, o mūsų kaimo vaikų žinios buvo silpnos. Dėl to man buvo baisu.

Kiti klasiokai, išsigandę pabėgo, o man buvo gėda grįžti. Guliu aš bendrabuty liūdnas. Ateina giminaitis partizanas ir klausia, kodėl aš toks nusiminęs. Taigi sakau, jog visi išvažiavo, o man gėda grįžti.

Jis pasiūlė stoti prekybos technikuman. Sutikau ten keletą buvusių klasiokų. Mokiausi ir 1949 metais jau buvau trečiam kurse.

Bet štai ateina mokymo dalies vedėjas ir sako: „Terleckai, tave kviečia...“ Matau – stambus, aukštas tipelis, kuris nusivedė į saugumą ir išpasakojo viską, ką buvo draugai išdavę. Jis ir sako: „Tu – ne tarybinis žmogus“. Aš jo klausiu: „Kodėl neareštuojate? Aš gi jau buvau pora mėnesių sėdėjęs Švenčionių kalėjime.“ Tačiau ten po akistatos, pritrūkus įrodymų, paleido.

Turbūt galima sakyti, jog pasipriešinimas sovietinei santvarkai vyko pogrindyje keleriopai. Tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Laisvės šauklys“, „Aušra“ ir kiti. „Kronika“ akcentavo sąžinės, tikėjimo išpažinimo laisvę,[color=#FF0000] kiti leidiniai labiau susitelkė prie tautiškumo temų. Ar pats pogrindis nebuvo susiskaldęs, o gal suskaldytas?[/color]

Tokio suskaldymo nebuvo. Norėčiau paminėti, jog buvom linkę bendradarbiauti.

Regis, 1979 metais su keliais kunigais vykom į Baltarusiją, kur buvo teisiama mergina, mokiusi moksleivius poterių.

Vyko ir dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris išreiškė viltį, jog kai bus Lietuva laisva, tai į laisvę ateisime turėdami tam tikrą politinį kapitalą – „Kroniką“.

Aš jam sakau: „Ar jūs tikitės būti valdžioj“. Jis teigiamai atsakė. „Nebūsit, – sakau. – Nes neturite inteligentijos“. Ir tikrai dabarties situacija tai rodo...

Tarp pogrindžio literatūros leidėjų vyravo tokios dvi pozicijos. Pirmoji – žmogus turi būti tikintis Dievą, nes jei tiki, tai ir Lietuvą myli.

Mūsų pozicija buvo išreikšta taip: jei esi patriotas ir Lietuvą myli, tai tu ir geras katalikas.

Esu rašęs „Kronikos“ leidėjams laišką, gana aštrų, kuriame išsakiau savo poziciją. Esminė mintis buvo, jog kovojantys už tikėjimo laisvę apsiriboja tik šiuo siekiu, ir jiems užtektų, jei būtų sudaryta galimybė laisvai melstis ir bažnyčios nebūtų uždaromos. Tuo tarpu mes norim laisvos Lietuvos, kurioje bus galima ir melstis, ir bažnyčių neuždarinės.

Vėliau atėjo kunigas Alfonsas Svarinskas pasikalbėti...

KGB žinojo, kad toks tekstas yra, tačiau jo ilgokai negalėjo rasti.

Kai mane 1977 metais rugpjūčio 23 d. areštavo, tai atėjęs majoras Rimkus sako: „Darant kratą po veranda radom „Kronikoj“ jūsų rašinį.“ Ir jam sakau: „Nekenčiu jūsų ir jūsų sistemos“.

Jis man ir sako: „Kam tu čia vaizduoji didvyrį, atsisakyk savo veiklos ir mes tave paleisim“. Jam liepiant teko parašyti raštą pažadant, kad nieko neveiksiu. Bet jam nepatiko, nes aš parašiau „Jei manęs nepersekiosit, tai nieko neveiksiu.“

Išlaikė tuomet 48 valandas ir paleido, nes buvo tuomet daugiau areštuotųjų. Galvojo, kad Terleckas vis tiek nenusėdės, tad geriau tegul surenka daugiau nusikaltimų. Areštavo 1979 metais. Tada skyrė 8 metus... 1 kalėjimo, 2 lagerio, 5 tremties.

Kažkada esate minėjęs, jog pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Toliau tarsi nieko neplanavot. Ar nebūdavo, kad pasvarstydavote ir pasvajodavote, kaip vyks gyvenimas jau atkurtoje laisvoje valstybėje?

Mums atrodė, kad svarbiausias tikslas – nepriklausomybė.

Galvojome, kad bus priimtas desovietizacijos įstatymas, o visi buvę komunistai neteks valdžios, tačiau taip neįvyko.

Laisvės Lyga rinkimuose nedalyvavo, o rinkimuose į TSRS liaudies tarybos deputatus buvome nusistatę prieš.

Aišku, nerimą kelia, kad Rusija nesusitaiko ir turbūt nesusitaikys su išėjusiomis iš jos globos valstybėmis ir visokiais būdais sieks susigrąžinti. Jie to ir neslepia.

NATO sutarties 5 straipsnis žada užtikrinti fizinę pagalbą. Žinoma, tai, kas vyksta Lietuvoje, kai išduodami žmogaus teisių gynėjai, Baltarusijos A. Beliackio atvejis... Tuo esu nepatenkintas...

Tenka ir į spaudą rašyti.

Nepriklausomybės pirmaisiais metais esu kelis kartus rašęs prof. V. Landsbergiui, polemizavęs dėl kai kurių dalykų. Vienas iš svarbesnių momentų, kad už atgautą laisvę nėra ko dėkoti komunistams. Labiausiai, kam reiktų dėkoti – tai Lietuvos partizanams.

Norėtųsi pokalbį baigti šviesesnėmis mintimis. Galbūt galėtumėte pasidalyti kokiu šviesiu įspūdžiu iš bendravimo su jaunąja karta?

Neseniai buvau mokykloj. Man patiko. Tiesa, kai kurie sako, jog dabartiniai mokytojai, išauklėti sovietinėj atmosferoj, nelabai gali tautines vertybes perteikti ar jomis gyventi, tačiau regiu ir gerų permainų.

Įsiminė susitikimas su Lietuvos kariuomenės karininkais Rukloje. Pilnoje salėje jiems pasakojau savo gyvenimo nuotykius. Šiltai priėmė ir reagavo.

Vienas iš karininkų man pasakė, kad atkūrus nepriklausomybę neturėjom ginklų, bet dvasia buvom stiprūs, o dabar turim daugiau ginklų, tačiau dvasios stiprybės stokojam.

Ačiū už pokalbį ir norėtųsi palinkėti, kad tos dvasios stiprybės nepristigtume.

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

dvars
2013-02-26 10:19

Tiesmukas žmogus. Kiek kategoriškas. Tačiau tikras valstybės ir laisvės patriotas.

Aš pilnai pritariu minčiai, jog tik pasiaukojusių miškinių kraujas užaugino galimybę laisvei.

Deja, geriausiai ta laisve pasinaudojo prisitaikėliai. O tikri patriotai, kaip straipsnio autorius - liko valstybingumo paraštėse.

Užtat ir bėgam nuo realybės, kurią savo laisvais balsavimais susikūrėm.

Žygeivis
2013-02-26 19:20

Antanas teisus visų pirma ta prasme, kad tik Lietuvių partizanų ir jų ilgametės nuožmios kovos, nuosekliai ir atkakliai naikinant tiek vietinius išdavikus-kolaborantus, tiek ir atsibastėlius užsieninius kolonistus, dėka Lietuva išliko pačia tautiškiausia (lietuviškiausia) - nes visokiausi sovietiniai užsieniniai kolonistai dar labai ilgai klaikiai bijojo keltis į Lietuvą, o plūdo į Karaliaučių, Rygą, Daugpilį, Taliną...

Ir kaip tik tai, kad būtent Lietuviai sudarė 1990 m. 80 procentų visų Lietuvos gyventojų, leido mums drąsiai paskelbti Nepriklausomybę, nepaisant visų tų bolševikinių užsieninių kolonistų ir KGB sukurtų "Jiedinstvų - Jiednoscių - Vienybių", o Latvija ir Estija faktiškai laukė iki pat 1991 m. rudens "pučo".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: