|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27188 Miestas: Ignalina
|
Lietuvos partizanų palaikų niekinimas sovietinės okupacijos metu
Partizanų Palaikų desakralizavimas pokario metais Zigmas Vitkus http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1325
zigmas vitkus (g. 1979) – religijos studijų magistras, lggrtC specialiųjų tyrimų skyriaus vyresn. specialistas.
241 naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Pasakojimai apie žuvusių Lietuvos partizanų palaikų niekinimą užima reikšmingą vietą liudytojų atsimini- muose, literatūros kūriniuose apie pokarį, ką ir kalbėti apie pačių partizanų spaudą. Dėl suprantamų priežas- čių apie šį reiškinį paprastai kalbama iš vertinamųjų pozicijų – taip siekiama parodyti ir pasmerkti Sovietų Sąjungos represinių struktūrų darbuotojų žiaurumą ir papasakoti partizanų kančios istoriją. Šiame tekste siū- lysiu pažvelgti į partizanų palaikų niekinimą iš simboli- nės desakralizacijos perspektyvos. Kokia buvo palaikų niekinimo prasmė, ką buvo norima tuo „pasakyti“ – tai klausimai, kuriuos kelsiu šiame tekste. Interpretuo- jant šį reiškinį, jeigu norime pamatyti daugiau nei vien tik čekistų brutalumą, iškyla subjektyvumo grėsmė. Jos tikriausiai išvengti neįmanoma. Kita vertus, tokia perspektyva leidžia išvengti faktų ir dokumentų feti- šizavimo aistros, būdingos daliai XIX a. pozityvistinių įpročių tebevaržomų pokario istorijos tyrinėtojų.
Fizinis veiksmas ir reikšmė
Viskas ką daro žmogus – akies mirktelėjimas, pečių gūžtelėjimas, rankos mostas, patys įvairiausi ir kasdie- niškiausi gestai – kažką reiškia 1.
Atlikdamas vieną ar kitą veiksmą žmogus dažnai neįsisąmonina jo reikš- miškumo, jis pasielgia ir tiek, tačiau uždėję tam tikrą „dešifravimo tinklelį“ pamatytume, jog fizinis veiksmas nurodo į kažką kita. Pavyzdžiui, spjūvį į veidą „forma- liai“ galima aprašyti kaip burnoje susikaupusio sekre- to paleidimą į kito žmogaus galvos priekinę dalį. Ta- čiau spjūvis yra daugiau nei liaukų sekreto skridimo trajektorija. Daugelyje kultūrų šis veiksmas laikomas baisiu įžeidimu. Taigi čia mes susiduriame ne su fizi- niu veiksmu, bet su simbolyje įkūnyta reikšme. Būtent naudodami simbolius žmonės išreiškia savo požiūrį į vieną ar kitą dalyką. Tiksliau, žmogus ne taip naudoja simbolius, tarsi jie būtų iš išorės gauti instrumentai, kuriuos galima bet kada padėti į šalį, tačiau save per simbolius išreiškia. Kalbėdamas, darydamas judesius kūnu jis nuolat „simbolizuoja“. Kai kurie kultūros ty- rinėtojai teigia, jog kultūra yra ne kas kita kaip sim- bolių tinklas, kuriame mes esame pakibę kaip vorai, ir siūlo nagrinėti ją kaip ženklų sistemą 2.
Toks požiūris turi savų trūkumų ir privalumų. Štai socialiniai antropologai, pabrėžiantys semiotinę kultūros plotmę ir ją tyrinėjantys, kaltinami moksliškumo trūkumu 3.
Jų priešininkai teigia, jog kiekvienas „simbolinis antropo- logas“ tame pačiame simbolyje ar jų sistemoje įžvelgs vis kitus dalykus, taigi neįmanoma pasakyti, ar tai tie- sa, ar tik tyrėjo išmonė, pamatymas to, ko apskritai nėra. Tačiau šį trūkumą galima laikyti ir privalumu. Kultūros kaip ženklų sistemos nagrinėjimas leidžia ap- rašyti „gyvą“ kontekstą, kuriame reikšmė yra sukuria- ma ir paskleidžiama. Tokio kalbėjimo pavyzdžiu būtų galima nurodyti amerikiečių filosofo Alphonso Lingis fenomenologines „impresijas“. Jo žvilgsnis nesimuliuo- ja objektyvumo, nekonstatuoja, tik žiūri ir pavaizduoja „sodrų“ kultūrinį bei gamtinį kontekstą, kuriame kas nors vyksta.
logiškas žiaurumas
Prancūzų antropologė ir istorikė Veronique Nahoum Grappe, rašydama apie masinius bosnių moterų prie- vartavimus Jugoslavijos kare, įvedė, mano akimis, svarbią smurto ir žiaurumo skirtį (violence vs. cruelty) 4.
1 Clifford geertz, The Interpretation of Cultures, new york: Basic Books, 1973, p. 3–5.
2 david m. schneider, American Kinship: A Cultural Account, Chica- go and london: university of Chicago Press, 1980; roger m. keesing, „theories of Culture“, in: Annual Review of Anthropology, ed. Bernard j. siegal, annual reviews inc, 1974; victor turner, The Forest of Sym- bols: Aspects of Ndembu Ritual, ithaca and london: Cornell univer- sity Press, 1967 ir kt.
3 sherry B. ortner, „theory in anthropology since the sixties“, in: Comparative Studies in Society and History, Cambridge, 1984, vol. 26, nr. 1, p. 134.
Page 2 242 naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Šią skirtį ji pagrindžia skirtingais smurto ir žiaurumo tikslais. Smurtas, anot autorės, „nesibruka gilyn“ ir ne- sistengia desakralizuoti. Desakralizaciją čia reikėtų su- prasti kaip asmens arba asmenų grupės tikslingą elge- sį, tam tikrus veiksmus, kuriais siekiama priešą (gyvą ar mirusį) paniekinti, iš jo pasityčioti. Mūšyje malši- nant maištaujančią minią gali būti pralieta labai daug kraujo, nuo teroristo susprogdintos bombos turgaus aikštėje žūva daugybė žmonių, tačiau tokiais atvejais aukos nėra desakralizuojamos – tai smurtas. Desakra- lizacija yra būtent žiaurumo (cruelty) esmė. Konkretiems žmonėms toks žiaurumas reiškia jų žmogiškumo, individualios tapatybės suardymą ir at- neša didžiulį skausmą. Kai tai vyksta masiškai, jau galima kalbėti apie šalies, žemės, visuomenės simboli- nį naikinimą. Kitaip tariant, desakralizacijos veiksmu siekiama ne tik nužudyti konkretų žmogų, bet ir sunai- kinti visos bendruomenės tapatybę, „įrodant“ jos egzis- tavimo nevertumą.
Ne visada galime kalbėti apie žiaurumą (kad ir koks brutalus jis būtų) kaip apie sporadišką reiškinį (žmogui pasimaišė protas, jis apgirto nuo žiaurumo ir alkoholio, jis nesuprato, ką darąs). Juolab kad patys žiauriausi įvykiai (NahoumGrappe pavartota prasme) būna pa- lyginti logiški. Logiški ne tik todėl, kad planuojami. Žiauriausi įvykiai buvo logiški atsižvelgiant į tai, jog desakralizuojančio smurto strategijos, kurias naudoja budeliai, įvairiuose pasaulio regionuose sutampa. Visur smurtautojai aukoms liepia pakelti rankas, nusirengti, melsti pasigailėjimo, visur yra niekinami aukos lytiniai organai ir t. t. Žiaurumo logika? Vargu ar smurtautojai gali įsisąmoninti savo veiksmų simboliškumą, tačiau jis gerai matomas gretinant smurto reiškinius.
Palaikų atpažinimas ir eksponavimas
Lietuvos partizanų palaikai viešose erdvėse – turgaus aikštėse, prie bažnyčių, liaudies gynėjų būstinių, mokyklų – pradėti sistemingai guldyti nuo 1946 m. pradžios. Juozo LukšosDaumanto nuomone, tai buvo susiję su 1946 m. vasario 15 d. paskelbtu LSSR NKVD komisaro Juozo Bartašiūno įsakymu dėl legalizacijos (kur kalbama ne tik apie partizanų legalizaciją, bet ir apie griežtesnes sankcijas partizanams ir jų rėmė- jams) 5.
Oficialiai palaikų guldymas viešose vietose sie- kė nužudytojo atpažinimo. Taip pat siekta ir žuvusiojo artimųjų – tų, kurie ateidavo prie viešoje erdvėje iš- mestų kūnų – atpažinimo bei įbauginimo eksponuojant žuvusiųjų kūnus. Tai nebuvo beprecedentis, sovieti- nių represinių struktūrų darbuotojų sugalvotas būdas. Skirtinguose pasaulio regionuose, įvairiais istoriniais laikotarpiais žuvusio priešo palaikai arba jų dalis (pa- prastai galva) būdavo išstatomi viešai. Totalitarizmo sąlygomis ši praktika tiesiog buvo įgyvendinama ypač nuosekliai, sistemingai ir ilgą laiką.
Lietuvoje palaikų niekinimo praktika baigėsi apie 1950 m., tada žuvusiųjų kūnai jau pradėti slėpti – at pažinimas vykdavo uždarose patalpose. Tokį pokytį galima aiškinti tuo, jog pogrindžio dalyviams pavyko nugabenti niekinamų kūnų nuotraukas į Vakarus, taip pat perduoti kovojančios Lietuvos laišką Romos popie- žiui Pijui XII, kur jis buvo išspausdintas 6.
Taip manė ir patys partizanai 7. Kita vertus, „banditų“ palaikų ekspo- navimas jau buvo atlikęs savo vaidmenį ir instrumen- tas darėsi nebereikalingas – žmonės jau buvo pakanka- mai išgąsdinti, daugelis partizanų rėmėjų ištremti, o ir pačių kovotojų nedaug belikę. Kova jau buvo pasiekusi paskutinę stadiją ir kova su partizanais tapo panaši į pavienių laukinių žvėrių medžioklę.
Partizanas – Pusiau žmogus, Pusiau žvėris
Praktika nužmoginti priešus ir pavadinti juos žvė- rių vardais (arba parazitais) buvo ir yra plačiai pa- plitusi. Galima prisiminti Ruandoje 1994 m. vykdytą tutsių genocidą. Per hutų valdomas masines informa- cijos priemones tutsiai buvo vadinami „tarakonais“. Nacių okupacijos metais žydai vadinti „parazitais“, „mėšlu“; „buožės“ Sovietų Sąjungoje – „siurbėlėmis“ ir t. t. Priešų nužmoginimas pavadinant juos kokiu nors toje kultūroje šlykščiu laikomo gyvūno vardu yra ir vienas iš aštuonių genocidinio proceso stadijų elemen- tų 8. Nužmoginant ir animalizuojant priešą jam yra priskiriamos savybės, kurias jis tarsi turi iš prigim- ties. Priešas elgiasi kaip žvėris todėl, kad kitaip elg- tis negali. Pavadinimas žvėrimi tad implikuoja ir tam tikrą jo „nesąmoningumą“. Priešas gali būti įvardija- mas pasitelkiant ir žmogiškąsias metaforas, kaip an- tai „niekšas“, „judas“, „išgama“, „išsigimėlis“. Tačiau šiuo atveju priešui priskiriamos savybės, kurios jam esmiškai „būdingos“.
Nenuostabu, kad ir sovietiniais laikais rašytuose straipsniuose, knygose partizanai vaizduojami kaip pusiau žmogiškos, pusiau žvėriškos būtybės, parazitai, kuriuos reikia sunaikinti 9. Propagandiniame diskurse žmogiškoji partizanų pusė nusakoma kriminaliniais (tai apima ir politines nuostatas) terminais, žvėriškieji pasitelkiami tada, kai apibūdinama jų veikla. 1949 m. į čekistų nelaisvę pateko Kęstučio apygardos štabo vir- šininkas Robertas GedvilaSidabras 10. Po trijų mėnesių tardymo jis buvo priverstas parašyti (arba pasira- šyti) atgailą, kreipimąsi į liaudį. Šis dokumentas yra vertas dėmesio kaip beletrizuota santrauka „banditų“ savybių, tarp jų ir animalinių, kurias per visą okupa- cijos laikotarpį buvo stengiamasi internalizuoti Lietu- vos visuomenės istorinėje sąmonėje. Pacituosiu jos iš- trauką: „Pačiupę nekaltą auką, jie negreit atimdavo jai gyvybę, bet dar ilgai ją kankindavo ir tenkindavo savo sadistinius polinkius. Jų akys žibėdavo krauju atlie- kant tokius darbus. Ir ar galima tokius vadinti žmonė- mis? [...] Juk jeigu mes, mūsų siekimai, mūsų tikslai ir mūsų darbai būtų teisūs, tai kodėl mes bijome ir ne- drįstame vaikščioti dienos šviesoje? Kodėl mes bijome skaisčiosios saulės ir nuo jos slepiamės didžiausiuose girių tankumynuose, raistuose ir tamsiose lindynėse giliai po žeme? [...] Mes tik biaurūs parazitai, kurie troškome ir gėrėme tautiečių kraują. Mes tos usnys ja- vuose, kurie norime juos nustelbti, patys jokios naudos ir gero neduodami“ 11 Reikia paminėti, jog nužmoginimo retoriką (ne prak- tiką, o tai esminis skirtumas) taikė ir kita pusė. Par- tizanai savo atsišaukimuose čekistus vadina azijatais, žvėrimis, ne žmonėmis, kuriems būdingas žiaurumas, kraujo troškimas, siautulys, naikinimo manija 12 (tokioje retorikoje nėra aiškių ribų tarp čekisto, komu- nisto, ruso, mongolo). Tačiau tokie dalykai yra „nor- malūs“ karo sąlygomis, kai siekiama įtvirtinti savo kovos teisėtumą.
Partizanų desakralizacija
„Banditas“ yra sąvoka, kuria įvardijamas žmogus, esantis už įstatymų ribų. Tai patvirtina ir etimologi- ja (it. bandito – „tas, kuris yra už įstatymo ribų“). Kai žmogus ar žmonių grupė nešioja ženklus, kuriais jis ar jie nusako savo tapatybę, o kartu ir tikslą, pras- mę, dėl ko šie ženklai yra nešiojami, tai „paženklinto“ kūno persekiojimas ir nužudymas teisine, o ir psicho- logine prasme, yra kas kita, negu nužudymas „bežen- klio“ nusikaltėlio. Ženklai visada implikuoja tam ti- krą asmens sakralumą, apibrėžia jo tapatybę.
6 juozas daumantas, op. cit., p. 405. 7 nijolė gaškaitė, Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, vilnius: aidai, 1997, p. 292–293. 8 http://www.genocidewatch.org/eightstages.htm. 9 Partizanų paieška miškuose panašėjo į tikrą žvėrių medžioklę. miškas, padalytas į kvadratus, viename jų yra „urvas“, kurį šukuodami mišką, turi surasti į liniją sustoję kareiviai, „varovai“. 10 http://www.genocid.lt/datos/miliulis.htm. 11 Lietuvos ypatingasis archyvas, F. k-1, ap. 58, b. 1691, l. 84–86.
Page 4 244 naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Dėl šios priežasties totalitarinių režimų institucijos siekė ištobulinti „nuženklinimo“ procedūras, kurios tobulą pavidalą įgijo nacių įsteigtose žmonių naikinimo sto- vyklose. Atimdami iš žmogaus įprastus jam ženklus (rūbus, asmeninius daiktus, nukirpdami plaukus, ap- ribodami judesių laisvę), paversdami jį skaičiumi na- ciai išties pasiekdavo, kad kalinys galų gale pradėda- vo atitikti iš anksto jam priskirtą šlykštaus padaro vaizdinį.
Tam tikrų keblumų norint pavaizduoti partizanus kaip visuomenės atmatas, degeneratus ar žvėris kilo ir sovietams. Lietuvos partizanai nešiojo uniformas arba bent jau atitinkamus ženklus, turėjo statutą, bausdami žmogų mirtimi dažnai pasirašydavo mirties nuospren- dį ir nurodydavo jo įvykdymo motyvus, draudė kanki- nimus, t. y. kiek leido aplinkybės, veikė kaip normali kariuomenė. Todėl priartinti partizanus prie pageidau- jamo įsivaizdavimo taip, kad tai būtų „vizualiai“ pa- kankamai įtikinama, buvo įmanoma tik juos nukovus, paėmus į nelaisvę arba privertus viešai atgailauti. Mus domina pirmasis atvejis. Ko reikėjo imtis, siekiant pa- rodyti, kas partizanai buvo „iš tikrųjų“?
tremendiškumas
Pirmiausia reikia iššaukti tam tikrą aplinkinių būse- ną. Vizualiai pavaizduoti miškinių kovos neteisingumą. Pastarasis siekis negalėjo būti įrašytas į oficialią sau- gumo „direktyvą“ (bent jau nėra rastas dokumentus, kuris galėtų tai patvirtinti), tačiau jis glūdėjo pačioje viešo atpažinimo idėjoje. Remdamiesi liudytojų pasa- kojimais bei nužudytų partizanų nuotraukomis mato- me, jog su palaikais buvo „improvizuojama“, kuriamos įvairios simbolinės „inscenizacijos“. Tad kokia ta būse- na, arba, tiksliau, kokia būdavo sukuriama atmosfera, idant ta būsena būtų iššaukta?
Šią atmosferą būtų galima apibūdinti kaip ypatingo šlykštumo ir slogumo aplinką, kurioje žuvusieji buvo eksponuojami kaip beženkliai, beformiai, baisūs pada- rai. Peržvelgus niekinamų palaikų nuotraukas, vargiai įmanoma pasakyti, kad tai karių palaikai. Pagrindi- nis ženklas, kurį galime aptikti daugelyje nuotraukų, tai į rankas įsprausti arba ant kūnų paguldyti ginklai, kurie niekinimo kontekste labiau panašėja į plėšraus žvėries geležinius „nagus“ ir „nasrus“ nei kovotojo gin- klą. Žinoma, toks palaikų eksponavimas aplinkiniams turėjo kelti daugybę kitų jausmų ir apie kokias nors „ribas“ tarp jausmų arba jų „grynumą“ kalbėti nega- lima, tačiau bendriausia sąvoka, mano akimis, tinka- ma nusakyti tam, kas vyko pokario Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, tai tremendiškumas (isp. tremendo – „šiurpus, baisus“). Ši sąvoka, ją „skolinuosi“ iš XX a. ispaniškosios literatūros srovės pavadinimo, apima ir pasišlykštėjimą, ir baimę, ir siaubą. Sustatydami parti- zanus į natūralistines „kompozicijas“, tarytum jie būtų gyvi – pusiau žmonės, pusiau žvėrys, anksčiau žiaurūs, tačiau dabar bejėgiai, yrantys, neverti laidotuvių – so- vietų valdžios represinių struktūrų atstovai pasiųsda- vo aiškią žinią apie partizaninio sąjūdžio Lietuvoje „ti- krąjį veidą“.
nepalaidoti kūnai
Žuvusių, padvėsusių ar žmonių nušautų žvėrių kū- nai supūva natūralioje aplinkoje, be jokio ženklo. Šis ar kitas žvėris žmogiškuoju matu nesiskiria vienas nuo kito. Žmogus, priešingai, gali būti pavadintas daugeliu vardų. Jo tapatybė daugialypė. Norint sunaikinti žmo- gų, reikia atimti iš jo „vardą“, sunaikinti asmens dau- gialypiškumą, sunaikinti jo kapą.
1944–1945 m. nukautuosius dažniausiai palikdavo žūties vietoje (sovietiniu „papročiu“ atsitraukimo atve- ju mūšio lauke būdavo paliekami gulėti netgi žuvusių raudonarmiečių kūnai 13) ir partizanams ar žuvusiųjų artimiesiems pavykdavo juos paimti ir slapčia palai- doti 14. Nuo 1946ųjų pradžios tai tapo beveik neįmano- ma. Po atpažinimo proceso, kartais trukdavusio savai- tę, kūnai būdavo „sunaikinami“ – paslapčia užkasami atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjerus, nenaudojamus šulinius, lauko tualetus ir pan. Taip iš artimųjų būdavo atimama galimybė palaidoti žuvusįjį „žmoniškai“, jis buvo paliekamas „šakalams ir maitva- nagiams“ (nepamirština, jog tuo metu „kitos pusės“ ko- votojai buvo laidojami su iškilmėmis). Jeigu sutiksime su teiginiu, kad partizanai buvo laikomi (arba siekama juos tokius matyti) pusiau žmonėmis, pusiau žvėrimis arba žmogaus pavidalą turinčiais plėšrūnais, tai buvo logiška sovietinių organų praktika 15.
Šis jos logiškumo pagrindas – etinio principo „gerbti mirusįjį“ radikalus pažeidimas. Senojoje judėjų kultū- roje, kuri yra krikščioniškos Europos kultūrinis pama- tas, nepalaidotas kūnas arba negalėjimas to padaryti laiku (iki kūnui deformuojantis) buvo laikoma didele nelaime. Laukiniams žvėrims suėsti paliktas kūnas laikyta net ir bausme. Patekęs į „maitvanagio“ skilvį, ardomas parazitų, be mirtį įprasminančių apeigų žmo- gus išnyksta „be ženklo“.
12 juozas daumantas, op. cit., p. 419. 13 toks paprotys keldavo siaubą taip giliai dehumanizacijos neper- smelkto vėrmarchto kareiviams: plg. Bruno sutkus, Snaiperis [Snaipe- rio karo dienoraštis], iš vokiečių k. vertė darius stankevičius, vilnius: alio.lt, 2008. 14 nijolė gaškaitė, op. cit., p. 49. 15
nenuostabu, kad čekistai siekė įtikinti visuomenę, jog patys „ban- ditai“ kalti dėl to, jog jų niekas nenori palaidoti. suimtas vienas iš parti- zanų vadų robertas gedvila-sidabras savo atgailoje liaudžiai rašė: „ta- čiau niekas nenorėjo tokių laidoti, kaip kad daroma su visais mirusiais. tai buvo gerai mums patiems žinoma, todėl ir dainuodavome: „nieks nenor supilti kapo / tverti tvorele / nėr kam kryžių pastatyti / sodint gėleles“, arba: „man ilsėtis kapo niekas nesupils / žemėje užkasę, tik kaip šunį mins““ (LYA, F. k-1, b. 1691, l. 90).
Page 5 245 naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Partizanų Palaikų desakralizavimas Pokario metais
kaoų ardymas ir „kosmoso“ sunaikinimas
Žinoma nemažai atvejų, kai sovietiniai pareigū- nai išardydavo slapta palaidotų partizanų kapus 16. Tikriausiai ir čia negalėtume kalbėti apie kokią nors direktyvą iš centro, tai kilo iš bendro požiūrio į parti- zanus. Šie, savo ruožtu, pradėjo kapus minuoti, tad bandymas kapą suardyti neretai atnešdavo mirtį. Ar- dydamas kapą asmuo peržengia nerašytus draudi- mus, būdingus visoms kultūroms, – gerbti mirusįjį. Ar toks elgesys buvo vien tik aklos neapykantos iššauktas aktas, ar turėjo kokį nors kitą tikslą? Tikslas – „suar dyti“, tačiau ką reiškia „suardymas“? Ar tai vien tik no- ras pademonstruoti savo jėgą ir teisumą?
Mes negalime iki galo išsiaiškinti psichologinių vieno ar kito asmens poelgio motyvų niekinant kapus (var- gu ar tas žmogus ir pats galėtų tai paaiškinti), galime daryti tik prielaidas. Pabandyti „pajusti“, kas įvyksta, kai yra ardomas kapas. Kapo „suardymas“ (ar priešin- gai, jo sukūrimas) simbolinėje plotmėje gali būti trak- tuojamas kaip dar vienas, iš ankstesnių „nužmogini- mų“ nuosekliai kylantis, dabar jau galutinis gulinčiojo kape „nužmoginimas“. Kapas turi formą, jis aptveria- mas tvorele, ant jo auga pasodintos gėlės, ką ir kalbėti apie simbolines figūras, iš kurių jos sudarytos – Vytis, Gedimino stulpai, tautinė vėliava. Ši tvarka reiškia, jog po žeme guli žmogus, kuris kažkam yra svarbus, reikš- mingas, kad jis nėra tiesiog įrantys palaikai. Suardyti kapą – tai sunaikinti prasmę, „kosmosą“ (įsitenkantį keliuose kvadratiniuose metruose) paversti „chaosu“. Čia vertėtų prisiminti 1863 m. Lietuvos sukilėlių, ku- riuos carinė valdžia taip pat laikė banditais, kapų nai- kinimą arba laikus, kai galingo valdovo įsakymu nuo žemės paviršiaus būdavo nušluojami ištisi miestai, su- naikinami nugalėtiesiems reikšmingais buvę simbo- liai. Beje, sovietiniai okupantai, amžininkų liudijimu, kapus niekino ir ardė ne tik iš „aukštų“ ideologinių mo- tyvų, bet ir siekdami prisiplėšti – antai taip elgtasi nu- siaubtoje pokario Klaipėdoje 17.
kova dėl atminties
Istorijoje vyksta nuolatinė ideologijų kova dėl at- minties – vienas kultūrinių ženklų sluoksnis yra nu- šluojamas, vietoj jo klojamas kitas. Nušluojami ne tik materialūs objektai, įkūnijantys reikšmes, pavyzdžiui, metaliniai ar akmeniniai „kūnai“– paminklai, bet nai- kinami ir žmonės, kurie tas reikšmes žino, supranta, o kartais dėl jų kovoja.
16 juozas daumantas, op. cit., p. 185. 17 žr. albertas juška, „klaipėdos sovietizacija 1945–1947 m.“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2008, nr. 4–5, p. 194.
Page 6 246 naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Žmogui sunku prisiminti praeitį, ją aktualizuoti, kai nėra medžiaginio objekto, kurį jis galėtų matyti. So- vietų valdžia pokariu atliko žiaurų bandymą, siekda- ma ne tik nugalėti už „buržuazinę Lietuvą“ kovojusius priešus, nuteisti „kaltuosius“, bet ir kiek įmanoma su- naikinti jų palaikus. Palaikai juos deformuojant, de- sakralizuojant buvo paverčiami į kažką nepaprastai šlykštaus ir pusiau žmogiško, o vėliau buvo atiduodami suardyti gamtai.
Totalitarinio tikėjimo, jog įmanoma ištrinti visus jam nepalankius ženklus, būta naivaus. Apsirikta nu- vertinant sociumo atminties galią ir tikėjimo dvasia gajumą. 1943 m. birželio 26 d., minint antrąsias žu- dynių Rainiuose metines, Telšių laikraštis „Žemaičių žemė“ rašė: „ir manė budeliai, kad žemė amžinai pa- slėps jų aukas, kad jie niekada daugiau nebegyvens. Bet kankiniai pakilo iš savo kapų ir gyvena mumy- se savo dvasia labiau, negu bet kada. Budeliai manė, kad jie mirs savo tautai ir kraštui, bet kankiniai am- žinai prisikėlė“.
Iš tiesų visuomenei reikalingi materialūs objektai (kapaisimboliai), kurie jaudrintų jos narių atmintį ir neleistų pamiršti žuvusiųjų bei jų kovos. Tai buvo ir 2008 m. kovo 18 d. Seime priimtos rezoliucijos „Dėl Lie- tuvos partizanų vadų, LLKS Tarybos Prezidiumo pir- mininko generolo Jono ŽemaičioVytauto, gynybos pa- jėgų vado, generolo Adolfo RamanauskoVanago ir kitų nužudytų Laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų išaiškinimo ir jų tinkamo sutvarkymo“ simbolinis tiks- las. Norima surasti kūnus, sugrąžinti jiems vertę ir pa- galiau palaidoti. Taip būtų sukurtos sąlygos žuvusiųjų „prisikėlimui“ šiandienos žmonių dvasioje.
zigmas vitkus
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|