Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1941 m. ruduo

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai šaltiniai ir faktai (metraščiai, kronikos, keliautojų užrašai, dokumentai, knygos) » Istoriniai, politiniai, kariniai, ekonominiai 20 ir 21 amžių dokumentai ir faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1941 m. ruduo - Stalino įsakymas deginti viską

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1941 m. ruduo - Stalino įsakymas deginti viską

Parašytas: 16 Gru 2009 16:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Prisiminkime tą rudenį!..

http://www.patriotai.lt/straipsnis/pris ... -ta-rudeni

antr., 2009-12-15 17:02

Aleksėjus Širopajevas

Gruodžio 4 dieną televizijos kanalas NTV parodė naują Aleksejaus Pivovarovo filmą „Maskva: ruduo. 41-ieji“. Nesileisdamas į išsamią šios plačiai išreklamuotos produkcijos analizę, tik pastebėsiu, kad daugelis nemažai reiškiančių aplinkybių ir faktų kažkodėl liko už kadro. Aš siūlau skaitytojui savo požiūrį į to meto įvykius. Šis straipsnis buvo parašytas apytikriai prieš metus ir paskelbtas mano internetiniame žurnale, iššaukdamas audringą ir nevienareikšmę reakciją. Dabar atsirado nebloga proga priminti apie šį tekstą, kuriame padariau būtinus papildymus ir patikslinimus.

1941 metų lapkričio 17 dieną pasirodė slaptas Aukščiausiosios vadovybės štabo įsakymas Nr. 0428.

Jis skelbė:

„Pastarojo karo mėnesio patirtis parodė, kad vokiečių kariuomenė prastai prisitaikiusi karui žiemos mėnesiais, neturi šiltų drabužių ir, patirdama didelius sunkumus dėl prasidėjusių šalčių, glaudžiasi pafrontės srities gyvenamuosiuose punktuose. Iki įžūlumo pasitikintis savimi priešininkas ruošėsi žiemoti šiltuose Maskvos ir Leningrado namuose, bet tam sutrukdė mūsų armijos veiksmai. Plačiuose fronto ruožuose vokiečių kariai, sutikę atkaklų mūsų dalinių pasipriešinimą, buvo priversti pereiti į gynybą ir išsidėstė gyvenamuosiuose punktuose palei kelius 20–30 km į abi puses. Vokiečių kariai dažniausiai gyvena miestuose, miesteliuose, kaimuose valstiečių trobose, daržinėse, jaujose, pirtyse netoli fronto, o vokiečių dalinių štabai įsikūrę stambesniuose gyvenamuosiuose punktuose ir miestuose, slepiasi požeminėse patalpose, panaudodami tai kaip priedangą nuo mūsų aviacijos ir artilerijos. Šių punktų sovietiniai gyventojai vokiečių grobikų paprastai iškraustomi ir išmetami lauk.

Atimti iš vokiečių kariuomenės galimybę gyventi kaimuose ir miestuose, išvyti vokiečių grobikus iš visų gyvenamųjų punktų į šaltį lauke, išrūkyti juos iš šiltų slėptuvių ir priversti stirti po atviru dangumi – toks neatidėliotinas uždavinys, nuo kurio sprendimo nemažai priklauso greitesnis priešo sutriuškinimas ir jo kariuomenės pakrikimas.

Aukščiausiosios vadovybės štabas įsako:

1. Naikinti ir sudeginti iki pamatų visus gyvenamuosius punktus vokiečių kariuomenės užnugaryje 40–60 km atstumu į gilumą nuo priešakinio krašto ir 20–30 km į dešinę ir kairę nuo kelių.

Gyvenamiesiems punktams sunaikinti nurodytu veiklos spinduliu nedelsiant mesti aviaciją, plačiai naudoti artilerijos ir minosvaidžių ugnį, žvalgų, slidininkų komandas ir partizanines diversines grupes, aprūpintas buteliais su padegamuoju skysčiu, granatomis ir sprogstamosiomis medžiagomis.

2. Kiekviename pulke sukurti medžiotojų komandas, po 20–30 kiekvienoje, gyvenamiesiems punktams, kuriuose apsistoję priešininko kariai, sprogdinti ir deginti. Į medžiotojų komandas parinkti narsiausius ir tvirčiausius politiniu-moraliniu atžvilgiu karius, vadus ir politinius darbuotojus, nuodugniai išaiškinant jiems užduotis ir šios akcijos reikšmę vokiečių kariuomenės sutriuškinimui. Narsiais veiksmais naikinant gyvenamuosius punktus, kuriuose apsistoję vokiečių kariai, pasižymėjusius drąsuolius pasiūlyti valstybiniam apdovanojimui.

3. Priverstinio mūsų dalinių atsitraukimo viename ar kitame ruože atveju išsivesti su savimi sovietinius gyventojus ir būtinai naikinti visus be išimties gyvenamuosius punktus, kad priešininkas negalėtų jų panaudoti. Pirmiausia šiam tikslui naudoti pulkuose sudarytas medžiotojų komandas.

4. Frontų ir atskirų armijų karinėms taryboms sistemingai tikrinti, kaip vykdomos užduotys naikinant gyvenamuosius punktus aukščiau nurodytu spinduliu nuo fronto linijos. Štabui kas tris dienas atskira suvestine pranešinėti, kiek ir kokie gyvenamieji punktai sunaikinti per praėjusias dienas ir kokiomis priemonėmis pasiekti šie rezultatai.

Aukščiausiosios Vadovybės Štabas:

J. Stalinas
B. Šapošnikovas".

(Šaltinis: Сталин И.В. Cочинения. – Т. 18. – Тверь: Информационно- издательский центр «Союз», 2006. С. 283–284.)

Čia mes susiduriame su eiline sovietų paslaptimi. Žinomas rašytojas Vladimiras Batševas, atsakingai pasiremdamas nuoroda į SSRS Gynybos ministerijos Centrinį archyvą, savo keturių tomų epopėjoje „Vlasovas“ (т. 1, стр. 214, из-во „Мосты-Литературный европеец“, Франкфурт-на-Майне, 2001/2005) pateikia šio pikta lemiančio Stalino įsako teksto kitą variantą.

„Iš Aukščiausiosios Vadovybės Štabo įsako
Nr. 0428, 1941 metų lapkričio 17 d.:

„Visi gyvenamieji punktai, kuriuose apsistoję priešo kariai, 40-60 km atstumu į gilumą nuo fronto linijos ir 20-30 km į kairę ir dešinę pusę nuo kelių, privalo būti sudeginti ir sugriauti. Gyvenamiesiems punktams sunaikinti nurodytu spinduliu įsakau naudoti aviaciją, artileriją, taip pat žvalgų, slidininkų komandas ir partizanų grupes, kurios turi būti aprūpintos buteliais su padegamuoju skysčiu.

Priverstinio mūsų dalinių atsitraukimo viename ar kitame ruože atveju išsivesti su savimi sovietinius gyventojus ir būtinai naikinti visus be išimties gyvenamuosius punktus, kad priešininkas negalėtų jų panaudoti.

… Dauguma įtrauktų į šią svarbią valstybinę užduotį TURI BŪTI PERRENGTI TROFĖJINE VOKIEČIŲ VERMACHTO IR SS KARIŲ UNIFORMA (išskirta mano – A. Š.).“

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad po „baudžiamosios ekspedicijos“ likdavo liudininkų, kurie vėliau galės papasakoti apie fašistų piktadarystes. Tai sužadins neapykantą fašistiniams okupantams, palengvins partizanų verbavimą priešo užnugaryje.

„…Formuotes, užsiimančias šia drąsia akcija, turi sudaryti bebaimiai kariai, kuriuos reikia pasiūlyti valstybiniams apdovanojimams.

Aukščiausiosios Vadovybės Štabas

Aukščiausiasis Vadas J. STALINAS
Genštabo Viršininkas B. ŠAPOŠNIKOVAS“.

(Šaltinis: ЦАМО СССР. Ф. 353. Оп. 5864. Д.1 Л.2).

Kyla klausimas: ar pirmasis, labiausiai paplitęs Stalino įsakymo variantas nėra vėlesnio „redagavimo“ rezultatas? O gal yra kitokių protingų paaiškinimų? Aš pats jų nerandu. Aišku, abu įsakymo variantai – fanatiškai žiaurūs. Tačiau antrasis, pateiktas V. Batševo, tiesiogiai nurodo raudonajai armijai imtis ypač nuožmių ir niekšingų savų gyventojų terorizavimo metodų. V. Batševas tvirtina turįs „žmonių, kurių kaimai buvo sudeginti vokiška uniforma persirengusių čekistų, liudijimus“.

Pasak rašytojo, mitų apie Antrąjį pasaulinį karą tema jis užsiima nuo 1965 metų, kuomet Vladimiras Bukovskis papasakojo jam apie „SS uniformomis persirengusius sovietų žmogžudžius ir padegėjus“. Reikia pastebėti, kad ši teroro ir provokacijų taktika plačiai sovietų naudota ir vėliau: pavyzdžiui, po karo Ukrainoje žvėriškai siautėjo enkavėdistai, persirengę Ukrainos sukilėlių armijos karių uniformomis.

Būtent įgyvendindama Stalino įsaką Nr. 0428 veikė Zoja Kosmodemjanskaja, sovietų teroristinės grupės sudėtyje bandžiusi sudeginti pamaskvės Petriščevo kaimą (iš viso būrys, kuriam priklausė Kosmodemjanskaja, turėjo per 5-7 dienas sunaikinti apie 10 rusų kaimų).

Kaip žinoma, 1941 metų lapkričio 28 dieną raudonoji fanatikė, kartu su savo bendrais spėjusi supleškinti tris trobas, buvo sugauta vokiečių, padedant valstiečiams, nenorėjusiems žiemoti gatvėje (kaip prisipažino maršalas Žukovas, Stalino įsakymas visur susidūrė su „aktyviu vietinių gyventojų pasipriešinimu“).

Kitą dieną „herojė“, karo išvakarėse kartu su Arkadijumi Gaidaru spėjusi pabuvoti sostinės psichiatrinėje sanatorijoje (žr. apie tai pas V. Batševą), buvo viešai nubausta mirtimi kaip padegėja. Rašytojo Nikolajaus Anovo, kalbėjusio su mokytoja iš Petriščevo, tvirtinimu, po sovietų grįžimo daugelis kaimo gyventojų buvo represuoti.

Reikia pažymėti, kad „išdegintos žemės“ strategiją sovietų kariauna plačiai naudojo dar iki įsako Nr. 0428 pasirodymo. Antai nuo sovietų išlaisvintoje teritorijoje platintas rusiškas laikraštis „Novoje slovo“ („Naujasis žodis“) 1942 metų gegužės 13 dienos numeryje priminė 1941-ųjų spalio pradžios įvykius Bežicos mieste (1956 m. sujungtas su Briansku):

„Stalino įsaką 'traukiantis viską deginti ir naikinti' gerai žinojo visi Bežicos (Ordžonikidzegrado) miesto gyventojai. Šiai baisiai dienai gyventojai sunerimę ruošėsi, kad galėtų laiku išgelbėti savo namus ir vaikus. Prie kiekvieno namo buvo paruoštos statinės su vandeniu, smėlis, kastuvai. Pas kai kuriuos drąsuolius už durų stovėjo šakės ir kirviai, jei pasitaikytų patogi proga pavaišinti padegėjus.

1941 m. spalio 8 dieną pasigirdo kurtinantis sprogimas „Raudonojo Profinterno“ gamykloje. Tai ir buvo ženklas padegėjams. Juodų dūmų tumulai pasirodė visose miesto dalyse. Užsiliepsnojo gamyklos, sandėliai, parduotuvės, mokyklos, poliklinika, gyvenamieji namai. Miestas apsigaubė dūmais, nebuvo kuo kvėpuoti. Vaikų riksmai ir moterų vaitojimas buvo girdėti visuose miesto galuose. Šios baisios dienos dešimtys tūkstančių Bežicos gyventojų neužmirš niekados.

Visomis miesto gatvėmis važinėjo ir jodinėjo NKVD darbuotojai bei žydai komisarai ir tikrino padegėjų darbą.

„Eleckajos gatve bėgo miline apsivilkęs žydas,“ – pasakoja vienas iš liudininkų, – „Vienoje rankoje jis turėjo naganą, o kitoje butelį su benzinu. Jis rėkė visa gerkle: „Visi į pievą, deginsim jūsų namus“.

Šis komisaras kartu su miesto tarybos sekretoriumi, komunistu Morozovu, beveik paskutiniai iš padegėjų bėgo iš miesto, grasindami mirtimi sutiktiems gyventojams.

Pavyzdžiui, Maloorlovskajos gatvėje daugelis moterų pro degančių namų langus traukė vaikus iš liepsnų. Jų visa nuosavybė, žinoma, sudegė“ (V. Batševas, „Vlasov“, t. 1, p. 446).

Iš V. Batševo epopėjos sužinome: pagal pranešimą apie Štabo įsakymo Nr. 0428 vykdymo eigą, kurį pasirašė 5-osios armijos operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Perevertkinas, jau iki 1941 metų lapkričio 25 dienos besitraukianti raudonoji kariauna buvo visiškai sunaikinusi ir iš dalies sugriovusi daugiau kaip penkiasdešimt Pamaskvės rusų kaimų (t. 1, p. 215-217).

Iš armijos generolo N. Liašenkos atsiminimų: „1941 metų pabaigoje aš vadovavau pulkui. Stovėjome gynyboje. Priešais mus matėsi du kaimai, kaip šiandien atsimenu: Banovskoje ir Prišibas. Iš divizijos atėjo įsakymas: deginti visus pasiekiamus kaimus. Kuomet aš žeminėje tikslinau įsakymo vykdymo detales, netikėtai, pažeisdamas bet kokią subordinaciją, įsikišo pagyvenęs karys ryšininkas:

– Drauge majore! Tai mano kaimas... Ten žmona, vaikai, sesuo su vaikais... Kaip gi taip – deginti?! Žus juk visi!..“.

Ryšininkui pasisekė: šių kaimų sovietų armijos rankos nepasiekė.

Tyrinėtojai pripažįsta, kad „įsakymo Nr. 0428 įgyvendinimas išvijo į šaltį ne tiek vokiečius, kiek nespėjusius evakuotis civilius gyventojus. Tūkstančiai moterų, senukų ir vaikų prarado stogą virš galvos atšiaurią 1941-1942 m. žiemą“.

Kaip pažymima, „Gebelsas sėkmingai naudojo šį įsaką ideologinėje kovoje prieš SSRS. Ant namų sienų okupuotuose miestuose pasirodė milijonai plakatų, vaizduojančių valstiečių trobas padeginėjantį Staliną su deglu rankoje“.

Bijodamas dėl savo kailio, Stalinas veikė ne tik ugnimi, bet ir… vandeniu. Tiesiog stichijų valdovas, Sauronas, kad jį kur.

Iš knygos (su grifu „tarnybiniam naudojimui“) „Vokiečių kariuomenės sutriuškinimas prie Maskvos“ (maršalo Šapošnikovo redakcija): „Lapkričio 24 dieną vokiečiai pasiekė patį Istros vandens saugyklos pakraštį. Vokiečiams artinantis buvo susprogdinti saugyklos vandens nuleidimo įrengimai (baigus mūsų karių persikėlimą), dėl to susidarė iki 2,5 m aukščio vandens banga iki 50 km ilgio ruože į pietus nuo vandens saugyklos. Vokiečių mėginimai uždaryti angas buvo nesėkmingi“. Banga užliejo tankiai gyvenamus Istros miesto ir Pavlovo slobodos pakraščius bei daugybę kaimų.

Priminsime, kad visa tai vyko tvyrant smarkiam, jau žiemiškam speigui, kuomet ne tik „išsimaudyti“, bet paprasčiausiai permirkti kojas mirtinai pavojinga.

Žurnalistas Iskanderis Kuzejevas laikraštyje „Soveršenno sekretno“ („Visiškai slaptai“) (2008, Nr. 7) rašo:

„Maršalas Šapošnikovas pasikuklino dėl vandens bangos aukščio. Vanduo Istros saugykloje siekia 168 metrus virš jūros lygio. Istros upės srovė už užtvankos – 143 metrus, ties Pavlovo Sloboda – 134 metrus. Milžiniško vandens tūrio spaudimas ėjo, kaip rašo Šapošnikovas, 50 kilometrų, tai yra, iki Maskvos upės (kurios lygis Istros įsiliejimo vietoje, kiek aukščiau Rubliovo užtvankos, sudaro 124 metrus). Taigi viską savo kelyje nuplovusios bangos aukštis sudarė ne mažiau kaip 25 metrus (sprogmenys buvo padėti ties vandens nuleidimo įrengimų pagrindu, paliesdami ir taip vadinamą „negyvąjį tūrį“, kuris lieka vandens saugykloje pavasarį planingai nuleidžiant poplūdžio vandenis). Jeigu atsižvelgti į bangos kritimą iki Maskvos upės, suminis spaudimas siekia keturiasdešimt metrų“.

Be to, stengdamasis bet kuria kaina sustabdyti vokiečių puolimą šiaurinėse Maskvos prieigose, Stalinas lapkričio 26 dieną davė įsakymą paskandinti Sestros ir Jachromos upių slėnius. Pastaroji pakilo 4 metrus, Sestra – 6 metrus. Teritorijoje nuo Dmitrovo iki Konakovo susidarė „dirbtinės marios“.

Dėl Stalino hidrotechninių „akcijų“, kaip mano tyrinėtojas M. Archipovas, po vandeniu atsidūrė daugiau kaip 30 kaimų. Apie žmonių aukų skaičių galima tik spėlioti.

„Daugelio kaimų ir gyvenviečių gyventojai Jachromos ir Sestros slėnyje panašių istorijų prisiminti jau nebegali. Nes prisiminti paprasčiausiai nebėra kam. Daugelis kaimų buvo visiškai paskandinti. Ypač tie, kurie išsidėstę Jachromos salpoje, išraižytoje daugybės vietinių durpių įmonių smulkių kanalų. Kai kuriems, tiesa, pasisekė. Lugovojaus gyventojus išgelbėjo senovinio Nikolo-Pešnoškos vienuolyno sienos ir bokštai (ten dabar įsikūręs Maskvos miesto psichoneurologinis internatas Nr. 3)“ („Visiškai slaptai“, Nr. 7, 2008).

Jei Maskvai būtų kilusi tiesioginė grėsmė būti vokiečių užimtai, NKVD planavo iškart po draugo Stalino išvykimo į rytus susprogdinti Chimkos užtvanką, kas sostinę būtų pavertę milžinišku ežeru.

Maskviečių buvo galima negailėti: Stalinas žinojo, kad mieste po daugumos žydų ir nomenklatūros pabėgimo liko tie, kurie ramiai, o neretas ir su viltimi laukė vokiečių.

Žurnalistas I. Kuzejevas, remdamasis buvusio Maskvos vardo Kanalo valdybos viršininko pavaduotojo I. Rodionovo nuomone, pasakoja:

„Jeigu nuo stoties Maskvos-Riazanės-prekybinė atsarginių bėgių būtų pajudėjęs specialus traukinys į Kuibyševą (Samarą) su vieninteliu keleiviu ir jo šeimyna, priešams įžengus į Maskvą būtų susprogdinta Chimkos užtvanka, kuri skiria Chimkos vandens saugyklos akvatoriją nuo ištekančios iš jos per parką „Pokrovskoje-Glebovo“ Chimkos upelės. Vandens lygis saugykloje 162 metrai, Maskvos upės lygis Maskvos centre – 120 metrų. Keturiasdešimties metrų spaudimas su šešių saugyklų vandens tūriu nuo Maskvos iki Ikšos nušluotų viską savo kelyje, sunaikindamas visus statinius kartu su jų gyventojais dešimčių kilometrų ruože“ („Visiškai slaptai“).

I. Kuzejevas konstatuoja: „Po karo Rusijos sostinės užtvindymo idėją ėmė priskirti Hitleriui. Maskvos dramaturgas ir režisierius Andrejus Višnevskis netgi pastatė pjesę „Moskauersee“ apie gyvenimą pokarinėje Maskvoje (ežere, susidariusiame po Hitlerio pergalės). Tačiau sostinę užtvindyti ruošėsi būtent NKVD kariuomenė po Stalino išvykimo“.

Tuo, kad šis siaubingas planas būtų įgyvendintas, netenka abejoti: prisiminkime, kas nutiko istoriniam Kijevo centrui, kuris po vokiečių atėjimo buvo sovietų agentūros išsprodintas panaudojant iš anksto padėtas minas.

Reziumė.

1. 1941-ųjų rudenį eilinį kartą visiškai atsiskleidė sovietų požiūris į savo gyventojus. Sovietai rusų negailėjo taikos metu, o iškilus gyvenimo ir mirties klausimui – juo labiau. Kas tie supleškinti kaimai ir netgi užtvindyta Maskva po dviejų raudonojo genocido dešimtmečių?

2. Kremliaus valdovus išgelbėjo ne „Kazanės Dievo motinos ikonos stebuklas“ (taip pavadinta drobė, kabanti prie karvedžio M. Kutuzovo kapo – red. past.), o įprastas Ordos-Imperijos fanatiškas žiaurumas, bolševikų privestas iki tobulybės (prisiminkime 1812 metais caro panaudotą išdegintos žemės strategiją, nusinešusią daugiau kaip milijoną civilių gyvybių).

3. 1941-ųjų rudens ugnį ir vandenį „varinėmis dūdomis“ 1945-aisiais apvainikavo pergalingas Stalino tostas už „rusų tautos sveikatą“. Nelaimei, mes, rusai, iki šiol taip ir neperpratom šio bolševikinio cinizmo.

http://shiropaev.livejournal.com/

Kiti A. Širopajevo straipsniai:

Lemtinga idėja: "vieninga ir nedaloma"
http://www.patriotai.lt/straipsnis/lemt ... r-nedaloma

Didžioji komunistinė, buvusi Solženicyno
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2008 ... olzenicyno

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1941 m. ruduo - Stalino įsakymas deginti viską

Parašytas: 17 Gru 2016 20:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

ПРИКАЗ СТАВКИ ВЕРХОВНОГО ГЛАВНОГО КОМАНДОВАНИЯ № 0428

г. Москва.

17 ноября 1941 года

Опыт последнего месяца войны показал, что германская армия плохо приспособлена к войне в зимних условиях, не имеет теплого одеяния и, испытывая огромные трудности от наступивших морозов, ютится в прифронтовой полосе в населенных пунктах. Самонадеянный до наглости противник собирался зимовать в теплых домах Москвы и Ленинграда, но этому воспрепятствовали действия наших войск. На обширных участках фронта немецкие войска, встретив упорное сопротивление наших частей, вынужденно перешли к обороне и расположились в населенных пунктах вдоль дорог на 2.0 — 30 км по обе их стороны. Немецкие солдаты живут, как правило, в городах, в местечках, в деревнях, в крестьянских избах, сараях, ригах, банях близ фронта, а штабы германских частей размещаются в более крупных населенных пунктах и городах, прячутся в подвальных помещениях, используя их в качестве укрытия от нашей авиации и артиллерии. Советское население этих пунктов обычно выселяют и выбрасывают вон немецкие захватчики.

Лишить германскую армию возможности располагаться в селах и городах, выгнать немецких захватчиков из всех населенных пунктов на холод в поле, выкурить их из всех помещений и теплых убежищ и заставить мерзнуть под открытым небом — такова неотложная задача, от решения которой во многом зависит ускорение разгрома врага и разложение его армии.

Ставка Верховного Главнокомандования ПРИКАЗЫВАЕТ:

1. Разрушать и сжигать дотла все населенные пункты в тылу немецких войск на расстоянии 40 — 60 км в глубину от переднего края и на 20 — 30 км вправо и влево от дорог. Для уничтожения населенных пунктов в указанном радиусе действия бросить немедленно авиацию, широко использовать артиллерийский, и минометный огонь, команды разведчиков, лыжников и партизанские диверсионные группы, снабженные бутылками с зажигательной смесью, гранатами и подрывными средствами.

2. В каждом полку создать команды охотников по 20 — 30 человек каждая для взрыва и сжигания населенных пунктов, в которых располагаются войска противника. В команды охотников подбирать наиболее отважных и крепких в политико-моральном отношении бойцов, командиров и политработников, тщательно разъясняя им задачи и значение этого мероприятия для разгрома германской армии. Выдающихся смельчаков за отважные действия по уничтожению населенных пунктов, в которых расположены немецкие войска, представлять к правительственной награде.

3. При вынужденном отходе наших частей на том или другом участке уводить с собой советское население и обязательно уничтожать все без исключения населенные пункты, чтобы противник не мог их использовать. В первую очередь для этой цели использовать выделенные в полках команды охотников.

4. Военным Советам фронтов и отдельных армий систематически проверять, как выполняются задания по уничтожению населенных пунктов в указанном выше радиусе от линии фронта. Ставке через каждые 3 дня отдельной сводкой доносить, сколько и какие населенные пункты уничтожены за прошедшие дни и какими средствами достигнуты эти результаты.

Ставка Верховного Главнокомандования

И. СТАЛИН

Б. ШАПОШНИКОВ

Источник: ЦАМО, ф. 208, оп. 2524, д. 1, л. 257−258.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1941 m. ruduo - Stalino įsakymas deginti viską

Parašytas: 16 Lap 2018 22:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/idet_oh ... ent1347327

№78 Vitjok's Vecais → Александр Кузьмин, 16.11.2018 20:41

-----Не стыдливо замалчивать о преступлениях националистов и прочих тварей, рассказывая что Хатынь сожгли немцы.(c)-----

17 НОЯБРЯ 1941 года появился секретный Приказ Ставки Верховного Главного Командования № 0428 «…Разрушать и сжигать дотла все населённые пункты в тылу немецких войск…»

Из воспоминаний генерала армии Н.Г.Лященко:

«В конце 1941 года я командовал полком. Стояли в обороне. Перед нами виднелись два села, как сейчас помню: Банновское и Пришиб. Из дивизии пришел приказ: жечь села в пределах досягаемости. Когда я в землянке уточнял детали, как выполнять приказ, неожиданно, нарушив всякую субординацию, вмешался пожилой боец-связист:

- Товарищ майор! Это мое село... Там жена, дети, сестра с детьми... Как же это - жечь?! Погибнут ведь все!..».

Связисту повезло: до этих сел у советской армии руки не дошли.

Проведение в жизнь приказа № 0428 выгнало на холод не столько немцев, сколько не успевших эвакуироваться мирных жителей. Тысячи женщин, стариков и детей были лишены крыши над головой в суровую зиму 1941/1942 гг.

Но Сталин действовал не только огнем, но и… водой.

Из книги «Разгром немецких войск под Москвой» (под редакцией маршала Шапошникова):

«24 ноября немцы вплотную подошли к рубежу Истринское водохранилище, река Истра. С приближением немцев к этому рубежу водоспуски водохранилища были взорваны (по окончании переправы наших войск), в результате чего образовался водяной поток высотой до 2,5 м на протяжении до 50 км к югу от водохранилища. Попытки немцев закрыть водоспуски успехом не увенчались».

Волна накрыла густонаселенные окраины города Истры, Павловской слободы и множество деревень. Напомним, что все это происходило в лютую, уже зимнюю стужу, когда не то что «искупаться», а просто промочить ноги смертельно опасно. Стоит напомнить, что уровень Истринского водохранилища - 168 м над уровнем моря. Течение реки Истры за плотиной находится на урезе в 143 метра, в Павловской Слободе -134 метра. Напор огромного объема воды шел, как пишет Шапошников, на 50 километров, то есть до Москвы-реки. Заряд был заложен в основание водоспусков, затронув и так называемый мертвый объем, который остается в водохранилище при плановых весенних сбросах паводковых вод. Какой суммарный водяной напор был на самом деле оценить сложно, но и описанные маршалом 2,5 метра говорят о многом.

Кроме того, стремясь любой ценой остановить наступление немцев на северных подступах к Москве, Сталин 26 ноября отдал приказ о затоплении долин рек Сестра и Яхрома. Последняя поднялась на 4 метра, Сестра на 6 метров. На территории от Дмитрова до Конакова возникло «рукотворное море». В результате сталинских гидротехнических «мероприятий», под водой оказалось более 30 деревень. О количестве человеческих жертв можно только догадываться.

Документы по ссылке:
https://bessmertnybarak.ru/article/prikaz_stavki_0428/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: