Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai šaltiniai ir faktai (metraščiai, kronikos, keliautojų užrašai, dokumentai, knygos) » Istoriniai, politiniai, kariniai, ekonominiai 20 ir 21 amžių dokumentai ir faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Parašytas: 15 Rgp 2022 00:21

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Skelbta FB 2022-08-14 ir staigiai žydomasonų užblokuota žinia.

"Birželio sukilimas
2016 m. rugpjūčio 30 d.

Nuotraukoje - namas Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, kuriame gyveno N. Dušanskis.

Puslapio skaitytojų pageidavimu mes toliau publikuojame 1946 metų kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtą dokumentą Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui (VLIK) apie lietuvių–žydų santykius. Dokumentas parengtas ne viešam naudojimui. Pastabos skliausteliuose mūsų.

„Mykolas Krupavičius. Lietuvių-žydų santykiai pirmuoju bolševikmečiu"

Pirmuoju bolševikmečiu lietuvių santykiai su žydais pakitėjo iš pagrindų. Juos pakeitė ne lietuviai, bet žydai. Jų daugelis stojo į Lietuvos priešo eiles ir virto ištikimiausiais bolševikų pagelbininkais ir talkininkais lietuvių persekiojimo ir naikinimo darbe. Persimetę į bolševikų gretas žydai su lietuviais elgėsi kaip su amžinais aršiausiais priešais, dažnai parodydami daugiau sadizmo, negu jo rodė bolševikai atėjūnai. Už ką?

Į šį klausimą neatsakys objektyviausias stebėtojas. Tiesa, kilus šiam pastarajam karui ir žūtbūtinėms tarp raudonosios Rusijos ir rudosios Vokietijos grumtynėms, žydų būklė pasidarė gana kebli ir be išeities.

„Ateis bolševikai, - pasakojo vienas žydas, - atims iš mūsų turtą, bet paliks sveikas galvas. Ateis nacionalsocialistai - paims iš mūsų ne tik turtą, bet ir galvas". Su tuo teigimu nesutikt negalima. Bet ar ne tokia pat būklė ištiko ir lietuvius? Dar sunkesnė ir pavojingesnė. Ar tos pavojingosios situacijos kaltininkai buvo lietuviai? To neišdrįstų joks žydas teigti. Tad žydų keršto lietuviams jokiu būdu nė pagrįsti, nė pateisinti negalima.

Ar visa žydų tauta ėmėsi to keršto lietuvių atžvilgiu? Taip ir ne. Ligi bolševikų pirmosios okupacijos iš viso Lietuvos piliečių bolševikų buvo ne daugiau 3000. Jų tarpe lietuvių buvo tik 616, kiti - svetimtaučiai; svetimtaučių gi tarpe buvo daugiausia žydų.

Utilitariniais sumetimais - apsidrausti ateičiai - ir nepriklausomos Lietuvos metu daugelis net turtingų žydų nebolševikiško nusiteikimo linkteldavo bolševikų pusėn, pav., duodami Moprui [МОПР -Международная организация помощи борцам революции / Tarptautinė pagalbos organizacija revoliucijos kovotojams remti] aukas ar įsirašydami jo nariais. Jų dvilypė politika buvo ne be vaisių. Bolševikai ir tokius Mopro šelpėjus laikė savo draugais, ir jiems, okupavę Lietuvą, tuo ar kitu būdu atsidėkodavo, mažų mažiausia neskaitydami jų liaudies priešais.

Bet ir šiaip jau bolševikai nemaža įvairių privilegijų teikė žydams. Pav., bolševikams nacionalizavus namus, krautuves, fabrikus, dirbtuves, lietuvius tuojaus pašalindavo iš jų buvusio turto. Jie negalėjo gauti savo buvusiose įstaigose kad ir menkiausio tarnautojo vietos. Tuo gi tarpu žydai buvo skiriami jų nacionalizuotų namų valdytojais, jų nacionalizuotų krautuvių ir fabrikų vedėjais ar kitokias aukštas vietas gaudavo savo buvusiose įstaigose ar įmonėse.

Bolševikai pačioje Lietuvos okupavimo pradžioje pradėjo aršią kovą prieš katalikų religiją bendrai ir prieš jų šventes specialiai. Tuo gi tarpu neteko pastebėti jokios bolševikų akcijos prieš žydų tikėjimą ir šventes. Žydų vaikai šeštadienį niekad neidavo į mokyklas, ir už tai jiems nieks nieko nesakydavo. Tuo gi tarpu katalikai moksleiviai, neatėję į mokyklą katalikų šventės metu, buvo tardomi, baudžiami, iš mokyklų šalinami ir net į kalėjimus sodinami. Labai dažnai už tokį moksleivių „nusikalstamąjį darbą" buvo baudžiami ir jų tėvai.

Bolševikai, pradėję kovą prieš katalikų tikėjimą, visą savo „narsą" nukreipė prieš jo tarnus: dvasininkiją ir vienuolius bei vienuoles. Viena tokių kovos priemonių buvo išvarymas jų iš jų patalpų. Buvo išvaryti visi vyskupai, parapijų kunigai, vienuoliai ir net klierikai iš seminarijų.

Visai kitaip buvo elgiamasi su žydų rabinais. Jų nemetė, bent sistemingai, masiniai iš jų gyvenamųjų namų. Buvo tik pavieniais atsitikimais šalinami, kaip, pav., S. Kalvarijoj. Žydų rabinai ir Vilijampolės žydų rabinų akademijos auklėtiniai Vilniaus NKVD buvo aprūpinami reikiamais dokumentais, kad galėtų laisvai išvykti per tolimuosius rytus į Ameriką.

Kai buvo įsakyta Lietuvos piliečius aprūpinti naujais bolševikiškais pasais, katalikų kunigai buvo įrašomi juose kulto tarnais, o žydų rabinai atžymimi ten amatininkais ir kitokių profesijų žmonėmis. Šis skirtumas bolševikinio gyvenimo praktikoj turėjo didelės praktiškos reikšmės.

Bendrai, bolševikams žodis „žydas" buvo ištikimybės laidas. Šiuo baisiuoju lietuviams bolševikiškojo siautėjimo metu žydai pasiliko „išrinktosios tautos" būklėje.

Atėjus į Lietuvą bolševikams, jiems palankumo parodė beveik visa Lietuvos žydų tauta: gal ne vienokiais sumetimais ir ne vienokiu nusiteikimu ir bolševikų, ir lietuvių atžvilgiu. Vieni jų - ne bolševikinio nusiteikimo, nepakenčia ir nemėgstą bolševikų režimo ir jų ekonominės santvarkos, puolėsi prie bolševiku utilitariniais sumetimais: ir „raudonajame rojuje" susikurti sau pakenčiamesnes gyvenimo sąlygas, išsigelbėti tai, kas galima išgelbėti, ši žydų tautos dalis atidavė bolševikams savo paslaugumą, savo jėgas ir patyrimą, bet neatidavė savo širdies ir sielos.

Iš esmės jie buvo priešingi bolševizmui. Bolševikų tarnais virto iš išskaičiavimo ir dėl naujai susidėjusių aplinkybių. Tos rūšies žydų buvo, reik manyti, didžiuma lietuviškųjų žydų tautoje. Kita dalis - mažesnioji - stojo į bolševikų talką su kūnu ir siela.

Jie lietuvių tautą smaugė ir naikino dažnai didesniu uolumu negu bolševikai atvykėliai. Bet ir žydai utilitaristai neparodė širdies smaugiamai lietuvių tautai. Jie užmerkė akis į visa, kas vyko už jų šeimos ribų. Nelaimingiems lietuviams nesistengė ištiesti pagalbos rankos, ar bet kokios užuojautos pareikšti. Atvirkščiai, kur galėjo, stūmė lietuvius iš jų užimamų vietų, patys jas užimdami.

Nors reikia pripažinti, kad jie vengė dalyvauti lietuvių tautos naikinimo darbe, nesiėmė teroro jų atžvilgiu, kaip kad antroji žydų kategorija. Jei pirmosios žydų kategorijos utilitaristų elgseną su lietuviais galima pavadinti nekorektiška, tai antrosios - bolševikinės, kurios skaičius bolševikams atėjus nelauktai išaugo į rimtą dydį, galima kvalifikuoti tik sunkiu nusikalstamu darbu lietuvių tautos ir Lietuvos Respublikos atžvilgiu, kurių prieglobsty turėjo taikingą, ramų ir visais atžvilgiais padorų gyvenimą.

Pasiliko tam tikras nuošimtis ištikimų Lietuvai ir lietuvių tautai žydų. Tas nuošimtis buvo nedidelis. Tiesa, jie Lietuvai nieko negalėjo padėti, nes ir patys gyveno tokiuose pavojuose, kaip ir lietuviai. Jų nemaža bolševikai išvežė į Sibirą. Bet jie lietuviams nieku nekenkė ir progai pasitaikius juos geru žodžiu paguosdavo ir patys jiems pasiguosdavo savais vargais. Jie nepritarė savo tautiečių elgsenai bolševikų okupacijos metu ir būgštavo, kad jų tautiečių antilietuviška ir probolševikiška veikla neišeis žydams į gera.

Kaip žydai elgėsi su lietuviais pirmuoju bolševikmečiu, pailiustruos keli čia paduodami faktai. Teks pasitenkinti tik keliais sausais faktais, nes plačiau rašyti dėl šio rašinio rėmų nėra galimybės.

Pirmas didysis lietuvių medžiojimas buvo 1940 m. naktį iš liepos mėn. 11 į 12 d. Tai medžioklei pravesti buvo sudarytas specialus organas su Sniečkum priešaky. Tas organas buvo suskirstytas į kelias sekcijas. Sekcijų vedėjais buvo: vienas nežinomos tautybės bolševikas - Macevičius, visi kiti žydai: Krastinas [latvis?], Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė ir Todesas. Šios medžioklės metu buvo suimta visos lietuviškosios politinės minties ir veiklos viršūnės: politinių partijų CK. nariai ir buvę. ministeriai, be to, kultūrinių organizacijų vadai ir t.t.

Likviduotinų lietuvių laikraštininkų sąrašai buvo pavesti sudaryti žydams Zimanui ir Leibai Šausui.
Žiauriausia buvo kankinami lietuviai Telšių kalėjime, o paskui žudomi Rainių miškely. Ir vienur, ir kitur vadovavo žydas Šeras, Telšių kompartijos sekretorius. Rainių miškelio žudynėms taip pat jis vadovavo su apie 50 kitų žydų pagalba. Lietuvių egzekutorių būta tik 3. Šiose žudynėse ypač daug žiaurumo parodė žydės.

Labai smarkiai siautėjo bolševikai ir daug lietuvių sunaikino Zarasuose, Rokišky, Ukmergėj ir kitur. Vyriausią vaidmenį čia vaidino žydai. Rokišky jie nužudė tarp kitų ir seną emeritą kun. Ben. Šveikauską. Žydams buvo pavesta sunaikinti Ukmergė. Tuo reikalu jie buvo apginkluoti šautuvais ir aprūpinti benzinu.

Žydai aktingai dalyvavo ir lietuvių masinėse žudynėse Petrašiūnuose, Pravieniškėse, Panevėžy ir kitur.
NKVD kalėjimai ir požemiai šalia atvežtų iš Rusijos kvalifikuotų budelių turėjo gana apsčiai ir žydų. Kam pavyko gyvam išeiti iš to bolševikiško pragaro, kol gyvas nepamirš nei bolševikiškų kalėjimų nei jų egzekutorių. Kauniškiams ypatingai bus atmintinas NKVD stambi figūra kauniškis žydas Razovskis. [ Eusiejus Rozauskas].

Labai skaudus žydų nusikaltimas lietuvių atžvilgiu buvo jų vaidmuo didžiojo lietuvių trėmimo į Sibirą metu. Jie organizavo tą trėmimą. Jie masiniai dalyvavo pasmerktųjų gaudyme ir rankiojime. Dar skaudesnis reiškinys - jų makabriška laikysena tuo lietuviams baisiuoju metu.

Kauno geležinkelio stoties ir kitose miesto aikštėse žydai surengė triukšmingus pasilinksminimus su muzika, šokiais ir dainomis. Pro dūkstančius linksmenybėje žydus traukė bolševikiškų sunkvežimių gurguolės, prigrūstos skausme ir ašarose paskendusių lietuvių, gelžkelio stoties link, kur jų laukė prekinių traukinių eilės.

Jie jau buvo prigrūsti lietuvių tremtinių vyrų ir moterų, senių ir vaikų, kurie geležimis užkaltuose vagonuose šaukė, alpo ir mirė iš troškulio ir net dėl oro trūkumo. Žydai, mat, tokiomis savo linksmybėmis „taisė" dar pasiliekančių lietuvių nuotaiką.

Kiek žydai prisidėjo prie didžiojo lietuvių trėmimo į tolimus Rusijos kraštus ir į laipsnišką jų ten marinimą ir žudymą, gana aiškiai parodo bolševikų paliktieji dokumentai. Kiekvienas numatytas tremti asmuo ar šeima turėjo atskirą „asmens bylą". Iš vieno pareigūno peržiūrėtų šimto tokių bylų paaiškėjo, kad jas rengė vadinami ypatingiems reikalams skyrių viršininkai, kurie ne tik rengė kalbamas „asmens bylas", bet ir į jas įtrauktų lietuvių trėmimą vykdė. Iš tų 100 ypatingiems reikalams skyrių viršininkų buvo vienas rusas, 2 lenkai, o visi kiti žydai ir žydės.

Besitraukiant iš Lietuvos bolševikams, žydai sąmoningai sudegino Vilkaviškį, Marijampolę, Plungę, Skuodą ir visą eilę kitų Lietuvos miestų ir miestelių.

Ypatingai žiaurūs ir atkaklūs bolševikų gynėjai žydai pasidarė paskutinėmis bolševikų viešpatavimo dienomis, šiuo metu jie įvykdė eilę pasibaisėtinų lietuvių žudymų kalėjimuose ir stovyklose ir miestų padegimų.

Šiuo metu jie pasirodė gerai ginkluoti bolševikų ginklais. Tų ginklų pakankamai turėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Tuo būdu jie apsiginklavę stojo į atvirą kovą su lietuviais partizanais, kurie, sukilę prieš bolševikus tik prasidėjus bolševikų - nacių karui, vijo raudonarmiečius iš Lietuvos.

Žydai žudė lietuvius partizanus iš pasalų, gatvėse viešai, šaudė iš namų langų ir t.t. Pasirodžius vokiečiams, jie tokiais pat būdais elgėsi ir su vokiečių karinis. Taip, pav., birž. mėn. 25 d. Rotušės aikštėje sanitarės uniformoje žydė revolverio šūviais nušovė du per aikštę einančius vokiečių karius; Valančiaus g. sena žydė pro langą nušovė telefoną betiesiantį vokiečių karį; birž. m. 26 d. Vilijampolėje, kada jau Kaunas buvo vokiečių rankose, žydas nušovė gatvėje vokiečių karininką. Vokiečių karių iš žydų rankų, Kaune, žuvo daug.

Visi tie įvykiai iššaukė iš vokiečių pusės žiaurias represijas prieš žydus.

Kas vyko Kaune, kartojosi visoj Lietuvoj. Šiuo metu daug lietuvių žuvo nuo žydų rankos.

Tuo pat metu Panevėžio apskrities ligoninėj įsiveržę vietos žydai žiauriai nukankino dr. J. Žemgulį, beoperuojantį sunkiai sužeistą raudonarmietį, o kartu su juo dr. Mačiulį ir eilę kitų medicinos personalo žmonių.

Petrašiūnų darbo stovykloje buvo internuotų daug ramių ūkininkų, nepajėgusių atiduoti bolševikams jiems užkrautų nepakeliamų pyliavų. Rusai kartu su žydais juos visus išžudė.

Bendrai, pirmuoju bolševikmečiu, Lietuvoje nebuvo nei vienos mažesnės ar didesnės lietuvių egzekucijos, didesnio ar mažesnio masto areštų ir trėmimų, kuriuose nebūtų aktingai dalyvavęs didesnis žydų skaičius.

Ne be pagrindo tad įsivyravo lietuvių tautoj įsitikinimas, kad žydai ją naikino, žudė ir k a n k i n o.

Paimkim kitą frontą - ramesnį: administraciją, ūkio, pramonės sritį. Vadovaujančios vietos buvo apsodintos žydais. įdomus dalykas: žydas bolševikas bolševikams buvo ištikimybės simbolis. Žydo kapitalizmas, klerikalizmas, buržujiškumas ir kiti bolševikams nepakenčiami atributai nebuvo bolševikams nepasitikėjimo priežastis. Ir dėl to valstybiniam aparate galima buvo rasti žydų nuo proletaro ligi stambaus kapitalisto, nuo bemokslio ligi akademiko. Čia sugužėjo ir utilitariniai, ir komunistai žydai.

Pirmiausia beveik visur žydai užėmė kadrų viršininkų vietas, nuo kurių priklausė įstaigos tarnautojai. Jie pasistengė lietuvius šalinti iš senų vietų, naujų nepriiminėti, ir į visas imti tik žydus, šios politikos laikėsi žydai utilitaristai ir komunistai. Čia tarp jų skirtumo nebuvo.

Žydai brovėsi į visas ministerijas-komisariatus. Jų visur buvo apstu. Bet daugiausia jų prigužėjo į ekonomines, prekybos ir pramonės įstaigas ir įmones, fabrikus, trestus, net darbininkų komitetus. Tuose komitetuose žydų esimas buvo privalomas. Kur jų darbininkai neišsirinkdavo, kompartija paskirdavo. Prekybos įstaigose ir organizacijose buvo žydų tarnautojų 70-80%. Pramonės komisariate sargai visi buvo lietuviai, lietuvių dauginu dar buvo žemesnėse, t.y. mažiau apmokamose kategorijose. Pradedant gi nuo X kategorijos jau vyravo žydai. Jų buvo net 82%.

Saugumo komisariato komisaras buvo žydas, pasivadinęs rusiška Gladkovo pavarde. Saugumą užplukdė žydai. Žydų jame buvo labai didelis nuošimtis. Didelis žydų nuošimtis buvo ir viešojoj milicijoj. Nesibrovė žydai tik į mažesnes vietoves, kur būdavo 1-2 milicininkai. Jiems, matyt, tokios pozicijos buvo nesaugios, tad nesiryždavo rizikuoti.

Įdomi smulkmena. Pradžioj bolševikai dėl kažkokių priežasčių į departamentų direktorių vietas žydų neskirdavo. Bet ir tų direktorių iš žydų įtakos neišimdavo. Direktoriais skyrė bemokslius darbininkus, o padėjėjais žydus. Tuo būdu faktinis departamentų valdytojais vis tiek buvo žydai. Vėliau bolševikai to „kuklumo" atsižadėjo ir žydus skyrė ir departamentų direktoriais. Provincija sekė centru. Provincijos valstybinės įstaigos ir prekybos bei pramonės sritys buvo apsodintos vyraujančiu žydų skaičiumi. Didžiumoje viršininkai buvo žydai.

Tad ne be pagrindo lietuviai kalbėjo, kad bolševikai sužydino Lietuvą.

Labai nemėgo žydai katalikų dvasininkijos. Bolševikams atėjus, jie tuoj griebėsi visu savo uolumu juos persekioti, kliudyti jų pastoracinį darbą ir daryti nesmagumų, kad ir smulkmenose.

Taip, pavyzdžiui, pirmas bolševikų sveikatos komisaras žydas Koganas dar tuo metu, kai rusai bolševikai nebuvo padarę jokio žygio prieš religiją ir tikinčiuosius katalikus pareigūnus, įsakė iš jo žinioj esančių įstaigų pašalinti katalikus viršininkus, o į jų vietas pasodino žydus, ir įsakė pašalinti iš visų ligoninių kryžius.

Be to, pradėjo iš visų ligoninių šalinti gailestingąsias seseris, slauges ir kitų rūšių tarnautojas katalikų vienuoles. Žydai administratoriai, norėdami dar daugiau pasityčioti iš vienuolių, žadėjo jas palikti tarnybos vietose tik su viena sąlyga, būtent, jei jos pasižadės... ištekėti.

Kur buvo ligoninių viršininkai rusai ar žydai, ten ir mirštančiam ligoniui neleisdavo atlikti išpažintį, nes kunigui buvo uždrausta ligoninėse bet kuri dvasinė slauga ligoniams teikti. Tačiau lietuviai ligoninių viršininkai rasdavo būdų įsileisti kunigus į savo valdomas ligonines dvasiniams patarnavimams atlikti.

Bolševikams uždarius visas katalikiškas organizacijas, jų turtas buvo įsakyta atiduoti naujai kuriamoms bolševikinėms organizacijoms. Beveik visas tos rūšies organizacijas kūrė ir joms vadovavo žydai. Žydai pirmieji puolė katalikiškąjį turtą ir jiems jo didžiausia dalis pateko - Kauno žydų ligoninės vadovybė per sveikatos komisarą Koganą pareikalavo, kad jiems būtų atiduota kunigų seminarija žydų ligoninės personalo ramovei, vaikų darželiui ir t.t. Kauno miesto komiteto žydai tuoj susikraustė į Arkivyskupo rūmus - į Kurijos ir jo asmeninį butą su civilinės metrikacijos naujai įkurta įstaiga ir butų skyrium. Tas pats likimas ištiko visos Lietuvos vyskupus.

Vilkaviškio vyskupas, tuomet turėjęs 90 metų amžiaus, priverstas buvo apsigyventi vienam ankštam klebonijos kambarėly. Tačiau ir kleboniją neilgam ramybėje paliko. Miesto žydai pradžioj čia įsikurdino venerikų, o vėliau džiovininkų dispanserį. Katalikų parapijų klebonijas vietos savivaldybės, kurios buvo žydų rankose, paėmė savo žinion, o kunigai buvo iš jų iškraustomi. Retai kur buvo paliekama kunigams po vieną kambarį už aukštą nuomos kainą.

Charakteringas S. Kalvarijos klebonijos sekvestravimas. Žydas miesto burmistras, buvęs Alytaus žydų gimnazijos direktorius, liepė kunigams apleisti kleboniją, bet kitų patalpų nedavė, nors bolševikų potvarkiai reikalavo sekvestruojamų patalpų žmonėms duoti kitur patalpas.

Klebonas, pasirėmus potvarkiu, atsisakė kleboniją užleisti, jei nebus jo vikarams ir visam bažnytiniam personalui parūpinta kita pastogė. Burmistras grasino pavartoti jėgą. Tuomet klebonas kun. Krupavičius asmeniškai nuvyko pas komunalinio ūkio komisarą K n y v ą. Išdėsčius visą bylą, komisaras paklausė, ar ne žydas yra burmistras, pridurdamas, kad visur žydai burmistrai ir vykdomų komitetų pirmininkai pradeda savo veiklą nuo kunigų ir klebonijų, tuomi nemaža sudarydami jam nesmagumų ir vargo.

Pažadėjo apginti nuo žydo burmistro užsimojimų, bet kartu patarė į ilgus ginčus su žydais nesileisti, nes kleboniją apginti galima, bet savo asmens - ne; žydai esą Lietuvos viešpačiai ir savo norus gali patenkinti kitais būdais, pav., vieną gražią naktį dings visi kunigai, klebonija liks tuščia, tuomet miesto burmistras galės ją paimti savo žinion, kaip negyvenamą patalpą.

Komisaro pasakyta tikra tiesa. Su tuo reikėjo skaitytis. Tad nors kalbamojo komisaro atsiųstoji komisija ir išsprendė bylą klebono naudai, bet klebonas, turėdamas omenyje komisaro įspėjimą, komisiją paprašė kitų patalpų ir jas gavęs kleboniją užleido žydui burmistrui. Negi apsimokėjo dėl klebonijos Sibiro taigas laimėti?

Daug buvo areštuojama kunigų. Juos dažniausia areštuodavo žydai. Net vyskupo autoritetas jų nesulaikydavo. Taip vysk. dr. V. Brizgiui grįžtant po vizitacijos iš Jonavos į Kauną kartu su savo sekretorium, jį pasivijo dvejuose vežimuose 10 ginkluotų civilinių žydų, areštavo ir, nuvežę atgal į Jonavą, atidavė bolševikų saugumui, kuriame be žydų areštuotieji nerado nei vieno kitos tautybės žmogaus. [Tai nutiko 1941 birželio 23 d.].

Nieko tad stebėtino, kad Lietuvos katalikiškoji visuomenė, matydama visur pirmuoju bolševikmečiu Lietuvoj katalikų dvasininkijos persekiojimo ir katalikų religijos spaudimo ir naikinimo darbe pirmaujant žydus, priėjo išvados, kad žydai yra ne tik Katalikų Bažnyčios, bet visų lietuvių atkaklūs priešai, ir jų uolūs persekiotojai ir naikintojai.

Visi šie faktai gerokai stebino lietuvius ir pykino. Jie nemokėjo išsiaiškinti tokio žydų elgesio. Jiems visa tai atrodė kerštu lietuvių tautai. Bet už ką jų buvo keršijama? Atsakymo nesusirado, nes priežasčių kerštui per visą ilgą virš 500 metų sugyvenimo lietuviai jiems nedavė. Juo labiau kad toks reiškinys iš žydų pusės nebuvo pirmas. Dar visų atminty buvo Didžiojo karo meto vokiečių okupacija. Tuo metu žydų didžiuma įsijungė į vokiečio okupanto tarnybą ir jiems atsidėję padėjo lietuvius alinti ir persekioti.

Kiekvienu Lietuvai nelaimės metu žydai stojo į jos priešo eiles prieš lietuvių interesus ir tikslus bei lietuvių tautą.“

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Paskutinį kartą redagavo tikras lietuvis 18 Rgp 2022 08:20. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Parašytas: 16 Rgp 2022 18:39

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Reikėtų viso teksto ir šaltinio. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Parašytas: 16 Rgp 2022 20:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Reikėtų viso teksto ir šaltinio. :smile38:

Nežinau kur rasti - jei žinai, įdėk.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Parašytas: 17 Rgp 2022 09:48

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Klausiau FB - ke jį skelbusio Birželio sukilimo - atsakymo negavau. Be šaltinio ta žinia kaip ir neaiški - buvo ar ne. Nors ir be to aišku, kad taip ir buvo. Bet viena, jei toks dokumentas buvo, tai reikia jį surasti, o jei nebūtų, tai būtų galima laikyti kaip laisvą pamąstymą, kurį galima susidaryti iš liaudies pasakojimų. Bet pagrindimas - visada gerai. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Kunigo Mykolo Krupavičiaus parengtas 1946 metų dokumentas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui

Parašytas: 17 Rgp 2022 10:45

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Komentarai, buvę prie užblokuoto minėto Krupavičiaus pranešimo":

Raimondas Navickas
Č.Sugiharos ir Co veikla dokumente apibūdinta paprastai:
--------------
"Žydų rabinai ir Vilijampolės žydų rabinų akademijos auklėtiniai Vilniaus NKVD buvo aprūpinami reikiamais dokumentais, kad galėtų laisvai išvykti per tolimuosius rytus į Ameriką..".

Gerda Butrimaite
Šis dokumentas yra parengtas prelato Mykolo Krupavičiaus. Jis buvo didis žydų draugas, naciai jį kalino koncentracijos stovyklose. Mažai kam žinoma, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia surinko labai išsamią medžiagą apie bolševikų okupaciją ir nusikaltimus, o 1941 metų vasarą pristatė tą medžiagą popiežiui. Ši Lietuvos Vyskupų ataskaita sukėlė Vatikane šoką. Apie ją užsimena to meto Šveicarijos katalikų laikraščiai, Ispanijos bažnyčiose buvo meldžiamasi už nukankintus katalikus Lietuvoje. Atėjus antrai sovietų okupacijai, Stalino įsakymu buvo sušaudytas vienas iš ataskaitos rengėjų Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. To Vyskupų pranešimo dabar ir ieškau". :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: