Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 09:45

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 20 Spa 2009 15:46 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Didelės netikro istoriko klaidos


Šaltinis - http://test.svs.lt/?Nemunas;Number%2812 ... 282590%29;

Nemunas, 2004-12-02  nr. (33-474)

    Neseniai pasirodė stora, beveik 50 Lt kainuojanti Jono Užurkos knyga ,,Lietuvos kariuomenės atkūrimas 1988-1991 metais“.

    Knygos autorius daro daug klaidų, painiodamas datas ir įvykius, pavyzdžiui, ,,plk. P. Kubiliūnas – pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris“, – tvirtina J. Užurka (p. 45). Savanoriai Apsaugos komisijoje pradėti registruoti 1918 m. Plk. P. Kubiliūnas grįžo į Lietuvą 1919 m. Iki J. Užurkos ,,atradimo“ pirmuoju Lietuvos savanoriu buvo laikomas gen. št. plk. K. Škirpa.

    Štai ir kitas klaidingas teiginys: ,,1236-06-13 prie Durbės ežero Lietuvos kariuomenė sumušė jungtines kryžiuočių ir kalavijuočių pajėgas“ (p. 53). A. Šapokos veikale ir enciklopedijose rašoma, kad 1236 m., tik ne birželio 13 d., o rugsėjo 22 d., įvyko kautynės prie Šiaulių, o mūšis prie Durbės ežero įvyko žymiai vėliau – 1260 m. liepos 13 m. Gal dėl to ,,Kronta“ leidyklos darbuotojai nepatikėjo J. Užurkos teiginiais ir apsidrausdami įdėjo paskutiniame puslapyje pastabą: ,,Už teksto turinį atsako knygos autorius“.

    Didelę nuostabą kelia knygos pavadinimo ir turinio neatitikimas. Kariuomenės atkūrimo periodas nurodytas nuo 1988 iki 1991 m., tuo tarpu knygoje pateikiami dokumentai ir epizodiškai aprašomi įvykiai apima periodą nuo 1918 m. iki 2002 m. Autorius didžiausią dėmesį skiria visuomeninės organizacijos – Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) atsikūrimui. Tačiau LAKS atsikūrimo anaiptol negalima prilyginti Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimui, o tuo labiau piršti mintį, kad LAKS atkūrė Lietuvos kariuomenę.

    Įsigilinkime į J. Užurkos teiginį: ,,Lietuvos kariuomenės vadas gen. Vitkauskas su pirmos divizijos vadu gen. J. Černium ir Krašto apsaugos ministerijos Ypatingojo skyriaus viršininku gen. M. Rėklaičiu buvo išvykęs į susitikimą su sovietinės armijos atstovais, kur aptarė papildomą Raudonosios armijos dalinių įžygiavimą į Lietuvą. Lietuvos kariuomenei įsakyta nesipriešinti ir draugiškai sutikti žygiuojančius sovietinius dalinius“ (p. 67).

    J. Užurka rašo netiesą, jis pamelavo. Tuo laiku gen. M. Rėklaitis buvo III divizijos vadas ir gyveno Šiauliuose. Ypatingojo skyriaus santykiams su SSSR kariuomene viršininku 1940-06-01 paskirtas gen. št. plk. St. Zaskevičius. (,,Karys“, 1940 m. Nr. 24, p. 643). Knygos autorius leidžia skaitytojui suprasti, kad tada, kai kariuomenės vadas buvo išvykęs, kažkas davė kariuomenei įsakymą nesipriešinti. Tas ,,kažkas“ paties knygos autoriaus įvardijamas šitaip: ,,Gavusi ultimatumą A. Merkio vyriausybė davė įsakymą kariuomenei nesipriešinti“ (p. 65).

    Tai rodo, kad J. Užurka puikiai sugeba manipuliuoti ,,nuo laiko pageltusiais dokumentais“. Iš tikrųjų Vyriausybės vadovas A. Merkys kreipėsi į tautą 1940 m. birželio 16 d., kai Lietuva buvo jau okupuota, kviesdamas piliečius laikytis rimties ir dirbti savo įprastinį darbą (,,Karys“, 1940 m. Nr. 25, p. 671).

     Kodėl knygos autorius stengiasi užtušuoti Lietuvos kariuomenės vado, sovietinės žvalgybos agento, gen. Vinco Vitkausko vaidmenį okupuojant Lietuvą, gali atsakyti tik jis pats.

    Pats gen. V. Vitkauskas per daug nesikuklindamas rašė: ,,... buvo gautas iš Maskvos pranešimas, jog ryšium su netrukus prasidedančiu papildomų Tarybinės Armijos junginių įžengimu į Lietuvą Gudagojaus stotyje turi susitikti abiejų pusių kariuomenių vadovybės atitinkamai susitarti dėl žygio vykdymo. Skubiai išvykau (neužsimenama apie jokius palydovus – autoriaus pastaba). Po daugiau kaip dvi valandas trukusio posėdžio susitarimas buvo pasirašytas. Birželio 15 dienos 15 val. Tarybinės Armijos junginiai peržengė sieną. Aš skubėjau atgal. Kaune buvo išleistas toks įsakymas:

    ,,Lietuvos vyriausybei priėmus SSSR vyriausybės reikalavimus įsteigti Lietuvoje naujas Sovietų kariuomenės įgulas, š. m. VI .15. 15 val. Sovietų kariuomenės dalys pradėjo per sieną žygį krašto vidun.

     Įsakau:

l. Žygiuojančiai Sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai, kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei.

2. Divizijų vadams savo teritorijų ribose organizuoti šios kariuomenės vorų sutikimą, pasiunčiant pasitikti ir pristatyti dalių vadus, o svarbesnėse kryptyse išvyksta ir pasitinka patys divizijų vadai...“

     (,,Švyturys“, 1958 m. Nr. 6 straipsnis ,,Paskutiniai buržuazijos valdymo metai Lietuvoje“, V. Vitkauskas. Raštai. 1988, Partijos istorijos institutas prie LKP CK, p. 70).

     Ten J. Užurka gali rasti pakankamai įrodymų, kodėl sovietams pradėjus reikšti įžūlias pretenzijas Lietuvai, gen. V. Vitkauskas stengėsi susilpninti Lietuvos kariuomenės kovingumą, išardydamas pulkus, išsiųsdamas į poligonus Karo mokyklą, daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių, prieštankinių pabūklų dalinius šaudymo pratimams (V. Vitkauskas. Raštai, p. 96).

     Ten yra ir generolo prisipažinimas, kad ištisus dešimtmečius jis laikėsi griežto konspiratyvumo ir laukė tinkamo momento, kada užtikrintai galima bus parblokšti priešą, taigi – Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau ypač mano dėmesį patraukė ne J. Užurkos klaidų gausa, bet jo pamokymai Lietuvos laisvės kovotojams.

     Jis rašo: „Dabar galima drąsiai ir pagrįstai daryti išvadas, kad vis dėlto žodis – stipriausias ir vertingiausias ginklas, kalbantis ir su draugu, ir su priešu. Tik žodžiu galima rasti kompromisą bendraujant, galima išvengti žūties, išgyventi net ir sunkiomis sąlygomis (...) Ginklas, paimtas į rankas, užkerta kelią bet kokiai alternatyvai susikalbėti...“ (p. 541).

     Gerb. Jonai Užurka! Gal jūs žinote receptą, kaip galima susikalbėti su komunistais, kurie pripažįsta tik savo komunistinę ,,tiesą“ ir ,,didžiojo“ Lenino mokymą? Tai jis pirmas žmonijos istorijoje sugalvojo masinį gyventojų ,,klasių“ naikinimą, prisegdamas pasmerktiesiems ,,buržujų“ etiketę.

     Tai jis mokė: ,,Mes nekariaujame prieš pavienius asmenis. Mes naikiname buržuaziją kaip klasę. Per tardymą neieškokite medžiagos ir įrodymų, kad kaltinamasis žodžiais ar darbais veikė prieš Sovietų valdžią. Pirmas klausimas, kurį turite jam pateikti: – kokios jis kilmės, auklėjimo, išsilavinimo ir profesijos. Šie klausimai turi nulemti kaltinamojo likimą“ (Igoris Buničius ,,Partijos auksas“, p. 36).

      Remdamasis šiais nurodymais, Lenino bendražygis ,,geležinis Feliksas“ savo čekistus mokė: ,,Kad sušaudytume, mums nereikia nei įrodymų, nei kvotų, nei įtarimų. Jei manome, kad reikia, tai ir sušaudome“ (ten pat).

     1944 m. vasarą, apsišarvavę Lenino, Dzeržinskio pamokymais, grįžta į Lietuvą kolaborantai: Sniečkus, Paleckis, Gedvilas, Guzevičius...

     Iš okupacijų ir karo metais degradavusio elemento kuriami naikintojų būriai, liaudies vadinami stribais, skrebais. Sukuriamos etiketės: ,,buožė“, ,,liaudies priešas“, ,,nacionalistas“, ,,nepatikimas elementas“. Deginamos sodybos, gyvi žmonės mėtomi į degančius pastatus. Žmonės kaip kiškiai medžiojami ir šaudomi laukuose. Ištisi ešelonai užkaltų vagonų su XX amžiaus vergais dunda į neaprėpiamus Sibiro plotus bado kančioms ir mirčiai.

     Kodėl, praėjus 60 metų nuo to košmaro, Jonas Užurka įrodinėja, kad priešintis nereikėjo, kad geriau buvo leistis sunaikinamiems kaip avių bandai? Galbūt teisingiausiai į J. Užurkos svaičiojimus atsakė vienas iš partizaninio karo vadų, partizanų Kęstučio apygardos vadas aviacijos ltn. Juozas Kasperavičius – ,,Visvydas“: ,,Mes buvome priversti išeiti ginti savo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes netrokštame ir nesiekiame svetimos nuosavybės; mes kaip žmonės pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausio laipsnio vergiją; mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs“ (,,Laisvės kovos 1944-53 metais“, p. 267).

     Kodėl J. Užurka, rašydamas apie kariuomenės atkūrimą 1988-1991 m., aršiai puola išlikusius gyvus partizaninio karo dalyvius, Atgimimo metais susibūrusius į visuomeninę organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį? Jie – Lietuvos kariai savanoriai, laisvės kovų veteranai. O gal tai mėginimas atnaujinti sovietmečiu praktikuotą laisvės kovų neigimą, karių savanorių niekinimą ir okupanto nusikaltimų teisinimą? Juk nei partizanai, nei atsargos karininkai nepamiršo ir nepamirš, kad J. Užurka 2000 m. teismo buvo nubaustas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių kito asmens garbę bei orumą, o 2001 m. buvo teismo pripažintas kaltu už karių savanorių šmeižimą ir nubaustas dvejiem metams laisvės atėmimo. Patyrusį šmeižiką, vilkintį Lietuvos kariuomenės atsargos karininko uniformą, nuo kalėjimo išgelbėjo tik amnestija, tačiau iš LAKS vadovo posto ir iš šios organizacijos buvo pašalintas.

     Šie teismo dokumentai dar nepagelto, jie nepaneigti. Todėl kyla natūralus klausimas – kam naudinga ir kieno užsakymu tebekurpiami šmeižtai apie Lietuvos kariuomenės kovų veteranus? Kita vertus, ar tokie faktai nerodo, kad Lietuvos valstybingumo priešininkai randa Lietuvoje žmonių, kurie neapkęsdami laisvės kovotojų, nesiskaitydami nei su savo sąžine, nei su morale, nei su padorumu, falsifikuodami dokumentus sutinka dirbti juodą darbą – šmeižti ir niekinti Tėvynės gynėjus. Sunku suprasti, kaip žmogus, Lietuvos Respublikos vardu teismo pripažintas padaręs sunkių kriminalinių nusikaltimų, pats drįstų imtis partizanų kaltintojo ir net teisėjo vaidmens.

     Kariuomenės istorijos tyrinėtojai, o gal ir politikai turėtų objektyviai išnagrinėti J. Užurkos pretenzingų svaičiojimų kratinį, pretenduojantį į vadovėlio statusą. Krašto apsaugos sistema sukurta. Ji darniai funkcionuoja kaip Europos bendros ir transatlantinės kolektyvinės gynybos sistemos (NATO) sudėtinė dalis. J. Užurka teigia, kad ,,begalinis ir beatodairiškas pasitikėjimas transatlantine kolektyvine gynybos organizacija (...) gali padaryti neapsakomai didelę žalą Lietuvos nacionaliniam saugumui“ (p. 650). Ar ne todėl savo knygos pabaigoje bando gaivinti nežinia kieno užsakymu sukurptą ,,Teritorinės gynybos sistemą“, numirusią dar ,,vystykluose“. Kokiu tikslu tai daroma?

Dimisijos pulkininkas leitenantas Antanas NAVAITIS

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007