 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Prof. Ona Voverienė - Komunistinis teroras (1940 – 1958 m.). Prakalbinta tautos kančių istorija
http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... u-istorija
2012-04-20
Knygynuose pasirodė nauja istoriko dr. Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940-1958 m.“ (V., 2012).
/images/books/6925/1462874692_teroras.jpg)
Tai jau dešimtoji objektyvaus ir garbingo istoriko knyga.
Prieš ją buvo:
„Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940 metais“ (1993);
„Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais“ (1996);
„Lietuvos slaptosios tarnybos“ (1998);
„The Anti-Soviet Resistance in the Baltic States (Antisovietinė rezistencija Baltijos šalyse)“ (1999);
„Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953“ (1999);
„Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991“ (2000, aut. ir bendr.);
„Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai (Įžanga ir sudarymas) (2001)
„Crimes of the Soviet totalitarian regime in Lithuania (Totalitarinio sovietinio režimo nusikaltimai Lietuvoje)“ (2008, angl. k.);
„Okupuotos Lietuvos istorija“ (2005; 2-sis leid. 2007; abu su bendr.).
Dabar ši, jau dešimtoji – „Teroras 1940-1958“ (2012).
Be šių monografijų istorikas sukūrė keletą dokumentinių filmų iš mūsų tautos istorijos; parašė kelias dešimtis straipsnių, jau publikuotų mūsų viešojoje spaudoje – „Tremtinyje“, „XXI amžius“, „Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų žiniose“, jo redaguotame tęstiniame moksliniame leidinyje „Genocidas ir rezistencija“, leidžiamame nuo 1997 metų.
Kaip pratarmėje rašo pats knygos autorius knygos pasirodymą suponavo nauji Lietuvos istorijos faktai bei atrasti nauji archyviniai šaltiniai, o svarbiausia – Lietuvos valdžioje įsitvirtinus komunistams „Tautos tragedijos istorija vėl be jokio pagrindo, prisidengus demokratijos suteiktomis laisvėmis, klastojama ir iškraipoma. Taip siekiama paneigti okupacijos padarytą žalą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams“ (Arvydas Anušauskas. Pratarmė // Teroras 1940-1958 m. – V.,2012. – P.5 (b.p.).
Kitą vertus buvusiems komunistams, tapusiems milijonieriais, supirkus visą Lietuvos žiniasklaidą, ne tik televiziją, bet ir spaudą, tiesos žodis apie lietuvių tautos genocidą jau vėl, kaip ir okupacijos metais, į viešąją spaudą jau patekti nebegali.
Todėl jam išvysti dienos šviesą liko vienintelė galimybė – tik per knygą arba per pogrindinę spaudą, kuri, ačiū Dievui, Lietuvoje jau pradeda rastis, tik jos dar labai mažai.
Todėl šios knygos pasirodymas – tai jau įvykis ir šventė kiekvieno lietuvio patrioto šeimoje.
Knygos turinį sudaro minėta pratarmė, įvadinis skyrius, kuriame aptariami naujai rasti archyviniai dokumentai, ir skyriai:
- „Sovietų Sąjungos pasirengimas okupacijai (1939-1940)“;
- „Valstybės ir Tautos naikinimas pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941)“;
- „Lietuvių naikinimas lageriuose ir tremtyje (1941-1944 m.)“;
- „Sovietinis teroras ir nusikaltimai žmoniškumui 1944-1958 metais“;
- „Lietuvių tautos naikinimo padariniai“,
priedai, santrauka anglų kalba, šaltinių ir literatūros sąrašas, sutrumpinimai, pavardžių rodyklė.
Knyga - 320 puslapių, išleista Vilniuje, leidykloje „Versus aureus“; kietais viršeliais, gražiai apipavidalinta dailininko Sauliaus Bajorino.
Jau patys skyrių pavadinimai byloja ir akcentuoja skaitytojų dėmesį į atnaujintą komunistinio Tautos genocido – žudynių ir tremčių statistiką bei knygoje pateikiamą naują informaciją, apie kurią iki šiol mums dar nebuvo žinoma.
Visiškai naują informaciją pateikia pirmasis skyrius, atskleidžiantis bolševikinės Rusijos diplomatijos tikrąjį veidą – veidmainystę ir melą.
1918 metais bolševikinė Rusija per Lietuvos valstybės išdavikų Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamą komunistų šutvę norėjo užgrobti Lietuvą ir buvo laikinai užgrobusi Vilnių ir dalį Lietuvos.
Agresijai ir veidmainystei, neva, tai būta pačių lietuvių noras prisijungti prie bolševikinės Rusijos, nepavykus, buvo sudaryta taikos sutartis tarp bolševikinės Rusijos ir Lietuvos, tačiau Rusija tą sutartį nuolat pažeidinėjo ir į Lietuvą žiūrėjo, kaip į savo kaimą.
Lenkams okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą ir Lietuvos valdžiai įsikūrus Kaune, čia įsikūrė ir bolševikinės Rusijos ambasada.
Kurį laiką, kol dar bolševikinis gaivalas Lietuvoje nebuvo stiprus, o Lietuvos valdžia retkarčiais parodydavo savo dantis (sušaudė keturis, ypač įžūlius komunistų vadus, numalšino bolševikų sukiršintų prieš valdžią Suvalkijos valstiečių sukilimą, išvaikydavo bolševikėlių mitingus ir pan.),
NKVD šnipai Lietuvoje veikė atsargiai, apsiribojo informacijos rinkimu, nepriklausomos Lietuvos užtvindymu bolševikine propagandine literatūra, spausdinama Vilniuje, Kaune bei tūkstantiniais tiražais atvežama iš Baltarusijos ir Rusijos, inteligentijos papirkinėjimu ir verbavimu jiems tarnauti, o po 1935 metų, kai Europoje pasikeitė geopolitinė situacija, Rusijos ambasada ir joje veikusi NKVD – visiškai suįžūlėjo, pradėjo elgtis, kaip savo namuose: užvedė sekimo bylas Lietuvos vidaus ir užsienio politikai „Gedemin“; kariuomenei – „Forpost“ ir policijai „Filiory“.
Rusai visada gebėjo rasti lietuvių tautoje išdavikų, kurie teikdavo jiems informaciją apie visą minėtų struktūrų veiklą ir jų darbuotojus.
1938 m. sausio mėnesį SSRS pasiuntinybės Kaune atstovas spaudai Fidgutas pranešime savo viršininkams į Maskvą informavo, kad NKVD Lietuvoje sėkmingai atliko didžiulį darbą Lietuvos pavergimo klausimu: „Lietuva tapo priešiška mūsų antagonistams (Lenkijai ir Vokietijai)“ – tai reiškia, kad „Lietuva turėjo palengva tapti Sovietų Sąjungos politine satelite“ (ten pat, p.15).
Lietuvos užgrobimo ir Tautos genocido planai jau tada buvo sudaryti, kaip tik čia bolševikinės Rusijos ambasadoje, jau iki 1938 metų.
O po metų prasidėjo jos techninis realizavimas.
1939 m. rugsėjo 19 d. rusai okupavo Vilnių, išvijo lenkų okupacinę valdžią, įvedė savo bolševikinį okupacinį režimą ir iš karto miestą ir miestiečius siaubingai apiplėšė.
Prisigrobtą turtą išvežė į Rusiją.
1939 m. rugsėjo 28 d. pagal Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus Suvalkų trikampis buvo okupuotas nacistinės Vokietijos.
Patriotiškesni lietuviai buvo masiškai suiminėjami, tik žydams buvo lengviau – 1584 žydus iš Suvalkų trikampio vokiečiai dovanojo Lietuvai, o žydų turtą nusavino.
Lietuvos valdžios ir Vokietijos pasiuntinybės Lietuvoje pastangomis iš vokiškų kalėjimų Suvalkuose pavyko išvaduoti 60 lietuvių.
1939 m. spalio 10 d. tarp SSRS ir Lietuvos buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Lietuvos Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią „Vilnius tapo mūsų, o mes – rusų“.
Dalis Lietuvos – Rudnia, Gervėčiai, dalis Švenčionių rajono liko SSRS aneksuotoje teritorijoje. Ji pirmiausiai ir patyrė okupantų terorą.
Jau 1939 d. spalio 11 d., antrą dieną po sutarties pasirašymo, čia prasidėjo masiniai inteligentų, teisininkų, dvarininkų, įmonių vadovų ir tarnautojų suėmimai.
Per kelias dienas buvo suimta 352 šviesiausi tos Lietuvos dalies žmonės ir uždaryti į Minsko, Balstogės, Lydos kalėjimus.
Jie teisiami buvo pagal Baltarusijos SSR BK 74 straipsnį, prilygstantį Rusijos BK 58 str.
Tuo pat metu Baltarusijos teritorijoje, prie Lietuvos sienų pradėta telkti Rusijos kariuomenė.
Iki birželio 5 d. čia jau buvo sutelkta 221 tūkstančių Rusijos kareivių ir karininkų; ruošiamasi realizuoti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius dokumentus, pagal kuriuos vienas Europos kraugerys perdavė kitam kraugeriui jam nepriklausančias Baltijos valstybes.
Pirmame knygos skyriuje „Valstybės ir tautos naikinimas pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941)“ detaliai aprašomas visas Lietuvos okupacijos procesas; pirmosios okupacijos aukos: Ūtos pasienio posto viršininkas Aleksas Barauskas, enkavedistų nužudytas keliais kardo kirčiais per galvą, Vidaus reikalų ministras K. Skučas, Valstybinio saugumo departamento direktorius A. Povilaitis, sąžiningai tarnavę Lietuvos valstybei, kinkadrebiškos tuometinės Lietuvos valdžios niekšingai išduoti ir perduoti nužudymui okupantui; marionetinės Lietuvos valdžios formavimo peripetijos ir procesas; lietuviškojo komunistinio saugumo iš aršiausių galvažudžių – komunistų: A.Sniečkaus, J.Zdanavičiaus, A.Gailevičiaus, I.Dembo, F.Krastinio, J.Komodaitės, A.Macevičiaus, A.Slavino, E.Rozausko, D.Todeso formavimas.
Jau 1940 m. liepos 11 d. prasidėjo jų kruvinas siautėjimas – buvo suiminėjami jau pavergtos valstybės ministrai, įmonių vadovai, teisininkai, inžinieriai, visuomenės veikėjai.
Iki liepos 17 d. jau buvo įkalinti 504 šviesiausi Lietuvos žmonės; tarp jų buvę ministrai pirmininkai A.Voldemaras, A.Merkys, L. Bistras, žvalgybinkas II skyriaus vadovas gen. Štabo viršininkas K.Dulksnys, Tautininkų sąjungos pirmininkas D. Cesevičius, ūkininkas J. Jakštas, Žemės ūkio ministras J. Aleksa.
Pirmąja „lietuviško“ komunistinio saugumo auka tapo Valstybės Tarybos referentas J. Tomkus. Jam, įkalintam Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, buvo perrėžta gerklė.
Iki 1940 metų rugsėjo 21 dienos buvo suimta ir kalinama 4 305 Lietuvos gyventojai; iki 1941 m. birželio 22 d. – 7 765.
Į Rusijos gilumą tardymams buvo išvežti 2 200 kalinių.
Per vieną 1941 metų birželio 14-osios į 15-ąją naktį į Sibirą buvo ištremti iš Lietuvos 12 682, be jau minėtų kalinių, žmonės.
Tuo pačiu metu prasidėjo masinės žudynės Lietuvoje – Rainiuose, Pravieniškėse, Zarasuose, Panevėžyje, Sedoje, Červenėje, Ašmenoje.
Per kruvinuosius komunistinio okupacinio režimo valdymo1940-1941 metus Lietuva neteko, knygos autoriaus patikslintais duomenimis 29 250 žmonių, tarp jų nužudytų besitraukiančios raudonosios armijos ir NKVD, apie 2 tūkstančius.
Poskyryje „Lietuvių tautos nuostoliai 1940-1941 m.“ teigiama, kad teroro Lietuvoje vykdytojai buvo komunistai.
Okupacijos pradžioje jų būta 4739, tarp jų 40 proc. buvo atsiųsta iš Rusijos.
Terorą Lietuvoje vykdė dvi komunistinio režimo struktūros: NKGB ir NKVD.
NKGB vykdė trėmimus ir susidorojimą su nepaklusniaisiais tremtiniais, NKVD – suėmimus, kalinimą ir žudymą politinių kalinių kalėjimuose.
Žudynes Pravieniškėse, Rainiuose, Sargėnuose, Panevėžyje, Zarasuose ir kitose vietovėse vykdė NKVD kartu su besitraukiančia Rusijos kariuomene.
Iš 557 NKGB darbuotojų 288 (51,7 proc.) buvo atsiųstieji iš SSRS „elitiniai“ galvažudžiai. Vietinių buvo 269, teigiama, kad du trečdaliai tarp jų (169 – O. V.) buvo lietuviai, kiti žydai, vietiniai rusai, kitų tautybių vietiniai.
Nors ta statistika plečiantis terorui keitėsi, rusų skaičius NKGB sistemoje kito nuo 51,7 proc. iki 54,2 proc., žydų nuo 9,3 iki 16,8 proc.
NKVD struktūrose (saugumo komitete, kalėjimuose, milicijoje, archyvuose, priešgaisrinės apsaugos tarnybose, transporto padaliniuose ir t.t. dirbo 4 487 darbuotojai, iš jų vietiniai gyventojai 4071 ir 416 atvykėlių.
1941 m. gegužės pabaigoje iš 138 LSSR NKVD vadovaujančių darbuotojų 71 (52,2 proc.) buvo „elitiniai“ atvykėliai, 43 (31,2 proc.) lietuviai ir 23 (16,6 proc) žydai.
Taip knygoje paneigiamas mitas, kad dominuojančią padėtį tarp teroro vykdytojų Lietuvoje užėmė žydai. Iš tikrųjų represinėse struktūrose Lietuvoje daugiausia buvo rusų, antroje vietoje – lietuviai, o žydai – tik tretieji pagal jų skaičių tarp teroro vykdytojų.
Šios lietuvių Tautos kraujyje išsimaudžiusios šutvės aukomis tapo per vienerius metus (1940-1941) 29 250 Lietuvos gyventojų.
Šis skaičius jau dokumentuotas, bet dar ne galutinis. Tyrimai tęsiasi.
Tarp represuotųjų jau dokumentuota 17 495 išsiųstieji į Sibirą, į tremtį, tarp jų 5124 vaikai iki 16 metų.
82 tremtiniai mirė gyvuliniuose vagonuose pakeliui į tremtį.
3649 vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į mirties lagerius - Rešiotus, Starobelską, Medvežja Gora (Karelijoje).
Komunistinio teroro aukomis Lietuvoje buvo ne tik lietuviai bet ir 4836 lenkai, 2613 žydų, 532 rusai, 155 gudai, 86 vokiečiai (Ten pat, p. 84).
Iš 8 500 įkalintų Lietuvos vyrų – 3565 buvo išgabenti į Rusijos lagerius.
650 politinių kalinių tapo pačių žiauriausių žudynių Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje, Bigasove aukomis.
3974 buvusių politinių kalinių represavimo būdas nežinomas. Jie tapo „dingusiais be žinios“.
Iš Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos per vienerius 1940-1941 metus buvo ištremta į Rusijos gilumą 85 716 žmonių.
Pirmosiomis komunistinio teroro aukomis Lietuvoje tapo 1474 mokytojai, 887 policininkai,, 525 karininkai, 909 kiti kariškiai, 277 inžinieriai, 219 medicinos darbuotojai, 146 dvasininkai.
Šiame poskyryje knygos autorius akcentuoja, kad lietuviai buvo kalinami būtent tuose lageriuose, kur darbai buvo sunkiausi, buities sąlygos – pačios baisiausios ir mirtingumas didžiausias.
Iš 3565 politinių kalinių, išgabentų į Rusijos lagerius NKVD nužudyti buvo Bellage (Karelijoje) – 1165; Kraslage – 1228, Uralo lageriuose -333, Norilsko lageriuose – 568 Lietuvos karininkai ir kariūnai. (Ten pat, p.96), Abezės lageryje nuo tuberkuliozės, pelagros, plaučių uždegimo ir kt. ligų mirė 64 lietuviai.
Tremtyje mirė iš bado, išsekimo ir įvairių ligų 6 tūkstančiai tremtinių, tarp jų – pakeliui į tremtį 82, Komijos srityje - 879; Jakutijoje – 1472, Novosibirsko srityje – 2774.
Poskyrio pabaigoje knygos autorius rašo: “NKVD mirties lagerių vietos – tai milžiniški kapinynai, kuriuose atgulė daugiau kaip 6 tūkstančiai pirmųjų (sovietinio teroro 1939-1941 m. – aut. past.) lietuvių kalinių. Prie jų prisijungė 6 tūkstančiai pirmųjų tremtinių, kurie žuvo, arba „dingo be žinios“. Trys ketvirtadaliai žuvo 1941-1943 m.“( Ten pat, p. 100).
Antrajame skyriuje, pačiame didžiausiame, apimančiame beveik 200 puslapių, „Sovietinis teroras ir nusikaltimai žmoniškumui 1944-1958“ supažindinama su komunistinio teroro padariniais Lietuvoje, prasidėjus antrajai rusų okupacijai 1944 metų liepos mėnesį.
Ši okupacija daug kartų Lietuvai ir mūsų Tautai buvo tragiškesnė už pirmąją.
Tik per pirmąjį šios okupacijos pusmetį nuo 1944 metų liepos iki gruodžio mėnesio NKVD kariuomenės Lietuvos kaimuose buvo sudegintos 144 lietuvių sodybos, išžudyti 265 jų gyventojai.
Siaučiantys P.Vetrovo NKVD kariuomenės būriai išžudė Lietuvoje „nekaltai kaltus“ 2489 žmones, sulaikė 53000; iš jų suėmė 13169; vien tik politinių kalinių kalėjime Macikuose nužudė 559 kalinius, į Rusijos kalėjimus tikrai mirčiai išsiuntė 1019 lietuvių.
Pažeisdami Hagos konvenciją ir kitus tarptautinius dokumentus į okupacinę, lietuviams svetimą kariuomenę, prievarta suėmė ir išsiuntė į sunkiausius fronto ruožus 24100 Lietuvos vyrų nuo 16 iki 55 metų amžiaus.
Tokiu būdu jau per pirmąjį antrosios rusų okupacijos pusmetį Lietuvoje nukentėjo nuo komunistinio teroro per 100000 Lietuvos žmonių (ten pat, p.129).
1945-1952 metais teroras tęsėsi.
Žmonės buvo masiškai suiminėjami.
Prievarta į kariuomenę buvo paimti ir išsiųsti į frontą 1944-1945 metais 108 378 Lietuvos vyrai. Žuvo svetimos valstybės svetimame kare 25 000.
Į Sibiro GULAG sistemos lagerius buvo išvežta 142579 žmonės.
Viename iš jų buvo kalinami visi 40 buvusių prieškario Lietuvos ministrų. Visi jie buvo ten ir nukankinti.
Iš bendro 1944-1952 metais kalintų Rusijos kalėjimuose 186 tūkstančių politinių kalinių į laisvę buvo paleisti 29 726 (Ten pat, p. 228).
Lietuvoje partizaniniame kare ir kalėjimuose bei siautėjant P.Vetrovo divizijoms ir stribams po Lietuvos kaimus nužudyti 26,5 tūkstančiai partizanų, politinių kalinių bei civilių.
1945-1952 metais tremtyje žuvo 16,5 tūkstančių lietuvių; 1953-1958 m. – dar 3,5 tūkstančio, tarp jų apie 5 tūkstančius vaikų.
Iš 1941 metų tremties 17 495 išgyveno tik 279.
Iš bendro 131 600 ištremtų 1941-1952 metais lietuvių - buvo nukankinta, sušaudyta ar mirė iš bado ir ligų – 28 tūkstančiai.
Paskutiniai 3632 tremtiniai iš 1944-1952 metų tremčių buvo paleisti tik 1960 metais.
Lietuviai tarp visų ištremtųjų iš visų Sovietų sąjungos vietovių– 676835 žmonių - sudarė 16,4 proc.
Visoje Lietuvoje drąsiausi vyrai ėjo į miškus ginti savo Tautos orumo ir Valstybės nepriklausomybės.
Jau 1944 m. spalio mėnesį Lietuvoje veikė 84 partizanų būriai; juose buvo 4213 partizanų, kurie nebijojo stoti į atvirus mūšius su NKVD kariuomene.
Lietuvos partizanų gretos kasmet pasipildydavo naujais žmonėmis.
Knygoje cituojamo Rainių žudiko majoro Raslano duomenimis ginkluotame partizaniniame kare su okupantais dalyvavo 38744 partizanai ir 26588 „nacionalistinio pogrindžio dalyviai“.
NKVD ir MGB nužudyta partizanų – 19888 (MVD duomenimis 20093); nacionalistinio pogrindžio dalyvių – 12906 (ten pat, p. 183, 184).
Knygoje rašoma, kad 1941 metais žuvo 700 partizanų; 1944-1953 metais – 20156 partizanai (ten pat, p. 279)
Apibendrindamas savo tyrimų rezultatus, knygos autorius teigia, kad komunistinio teroro aukomis Lietuvoje 1941-1958 metais tapo 456 tūkstančiai nužudytų, sušaudytų, kitokiais būdais sunaikintų Lietuvos žmonių; dešimtadalis aukų buvo vaikai iki 16 metų.
332 tūkstančiai politinių kalinių buvo išvežti ir įkalinti Sibiro GULAG sistemos lageriuose. Didžioji dalis ten jų išžudyta.
Lietuvoje išžudyta 26 500 karių, partizanų ir civilių gyventojų.
Repatrijavo į Vakarus 490 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Kartu su vokiečių okupacijos aukomis – 245 tūkstančiais Lietuvos žmonių – dėl komunistinio ir nacistinio teroro Lietuva neteko 1 milijono 58 tūkstančių žmonių. Dešimtadalis jų buvo vaikai iki 16 metų.
Masiškai Lietuvos žmonės buvo žudomi per NKVD ir stribų baudžiamąsias akcijas, tardymų metu ir kalėjimuose Lietuvoje bei GULAGo sistemos lageriuose Rusijoje (ten pat, p.280).
Knygoje pateikti istoriko Arvydo Anušausko patikslinti duomenys (palyginus su jo anksčiau skelbtais ir teiktais visuomeniniam Tarptautiniam Tribunolui (780 tūkstančių) (Antikomunistinis Kongresas ir Tribunolo procesas. – V., 2002. – p. 835).
Knygoje pateikti duomenys artimi Adolfo Damušio duomenims apie tautos netektis dėl bolševikų ir nacių vykdyto teroro Lietuvoje („Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998 m.“ / sudar. Izidorius Ignatavičius. – V., 1999. – p. 573).
Labai svarbios, iki šiol istorikų neakcentuotos, knygos autoriaus išvados, kad „iš visų sovietinių nusikaltimų žmoniškumui aukų lietuviai buvo išskiriami tautiniu atžvilgiu... Sovietinis komunistinis Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą kaip vienintelę valstybingumo idėjos puoselėtoją“ (ten pat, p.280).
Ir jo antroji išvada, kad „Svarbiausios valdžios struktūros VKP(b) CK Lietuvos biuras ir LKP(b) CK, reguliavo visą lietuvių tautos naikinimo procesą. Taip buvo įgyvendinti Maskvoje subrandinti Lietuvos sovietinimo planai“ (ten pat, p. 280)
Pagal M. Suslovo doktriną Lietuva turėjo likti be lietuvių.
NKVD-MVD, NKGB-MGB-KGB ir joms pavaldūs kariniai ir sukarinti daliniai, karinės prokuratūros, kariniai tribunolai, SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas ir t.t buvo tik įrankiai Komunistų partijos vadų rankose.
Fizinio žmonių naikinimo Lietuvoje statistika buvo sąmoningai valdžios struktūrų klastojama, mažinant jų vykdyto teroro aukų skaičių „sukeičiant sąvokas, bet ir visokiais nežmoniškais būdais slepiant aukų palaidojimo vietas (Lietuvoje) arba barbariškai pasityčiojus užkasant jas lageriuose“ (ten pat, p. 281).
Knygos autorius teigia, kad jo pateikti knygoje duomenys apie komunistinį terorą Lietuvoje dar nėra galutiniai, po kelių dešimčių metų atsivėrus Rusijos slaptiesiems archyvams, jie dar bus papildomi ir tikriausiai keisis aukų didėjimo kryptimi.
Taigi, sulaukėme pačios svarbiausios komunistinio teroro, vykdyto komunistų partijos ir jos „skydo ir kalavijo“ NKVD, MGB, MVD, KGB ir kitų jėgos struktūrų, istorijos Lietuvoje. Ta istorija sukrečianti ir baisi savo nežmoniškumu.
Minimą knygą privalėtų turėti kiekviena tikro lietuvio šeima. Šiandien dar ši knyga yra Lietuvos knygynuose. Skubėkite, lietuviai, ją įsigyti, kad atitolintumėte ateitį, į kurią S. Jakovlevo žodžiais tariant, grįžta praeitis.
Rytoj tos knygos, sparčiai keičiantis Lietuvoje politinei situacijai, knygynuose galite jau neberasti.
Komentarai
Žygeivis, 2012-04-20 15:54
Yra viena rimta "statistinė spraga" - niekur nepateikta "atvykėlių" tautinė sudėtis (o ji buvo labai nevienalytė).
Todėl straipsnio teiginys:
"1941 m. gegužės pabaigoje iš 138 LSSR NKVD vadovaujančių darbuotojų 71 (52,2 proc.) buvo „elitiniai“ atvykėliai, 43 (31,2 proc.) – lietuviai ir 23 (16,6 proc) žydai. Taip knygoje paneigiamas mitas, kad dominuojančią padėtį tarp teroro vykdytojų Lietuvoje užėmė žydai. Iš tikrųjų represinėse struktūrose Lietuvoje daugiausia buvo rusų, antroje vietoje – lietuviai, o žydai – tik tretieji pagal jų skaičių tarp teroro vykdytojų."
yra ne visai korektiškas, nes, pvz., tarp tų "atvykėlių", ypač NKVD, MGB ir politkomisarų, buvo nemažai žydų.
P.S. Be to pilnam vaizdui sudaryti būtinai reikia pateikti ir "apatinėse vykdytojų" (NKVD MKGB, armijos politrukų, kompartijos, komjaunimo ir "sovietinio aktyvo") gretose (su kuriomis ir "susidurdavo" tiesiogiai visi tuometiniai Lietuvos gyventojai) buvusių žydų bendrą skaičių (tiek vietinių, tiek ir atvykėlių) - 1939-1941 m. jis buvo ypatingai žymus (čia žydų procentiškai buvo kelis kartus daugiau nei "viršutiniuose" vadovaujančiuose "organuose").
Žygeivis, 2012-04-20 16:23
Papildysiu informacija, kuri niekur kažkodėl nėra skelbiama, bet vietiniai žmonės Rytų Lietuvoje tai dar puikiai atsimena.
Dabar jau niekas net "nepypteli", jog šitie žydai komisarai, atvykę iš SSSR 1939 m. rugsėjo mėn. gale, apskritai tada aiškino vietiniams Rytų Lietuvos žydams, kad SSSR yra žydų valdoma valstybė, ir kad čia - nuo Balstogės iki Daugpilio, bus įkurta žydų SSR, o visus lietuvius išveš į Sibirą. Žydai tada vaikščiojo per lietuvių namus ir visa tai visai atvirai skelbė.
Beje, panaši propaganda apie "žydų valdomą SSSR" buvo skelbiama bolševikų, ypač žydų, Rytų Lietuvos žydų tarpe ir Lenkijos okupacijos metais.
Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl žydai tada taip noriai stojo į kompartiją ir komjaunimą bei palaikė SSSR, o 1939 m. su gėlėmis sutiko Raudonąją armiją (pvz., taip buvo Ignalinoje, Daugėliškyje ir kitur Rytų Lietuvoje - mano giminės tai dar labai gerai atsimena).
Pikc, 2012-05-09 23:18
Žygeivis teisingai atkreipė dėmesį į punktą apie žydų dalyvavimą terore prieš lietuvius.
Mano galva, knygoje pateiktas "kreivas" paveikslas.
Štai paprastas pavyzdys: tarkim, iš 10000 lietuvių su bolševikais susideda 100, o iš 100 žydų - 50.
Taigi, turime 1 proc. išdavikų lietuvių ir 50 proc. bolševikinių žydų. Skirtumas - 50 kartų.
Lyg ir viskas aišku.
Bet galima pateikti ir "politkorektišką " versiją - t.y. kad "su bolševikais susidėjo dvigubai daugiau lietuvių, negu žydų" (atitinkamai, 100 ir 50).
Visai kitas vaizdas, tiesa? Bet skaičiai gi tie patys. Tiek iš to "mito paneigimo".
Ne be reikalo sakoma, kad yra melas, šlykštus melas ir statistika.
Trumpai tariant, norint įvertinti žydų "indėlį" bolševikiniame terore prieš lietuvių tautą, reikia vertinti ne tai, kiek žydų buvo, pvz., NKVD struktūrose (aišku, kad ten rusai daugumoj), bet koks nuošimtis Lietuvos žydų buvo bolševikai ar jiems prijaučiantys.
Tiesa, gal kas esate ką girdėję apie lietuvius nuo bolševikų gelbėjusius žydus? :-)
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
