Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
Nepriklausoma valstybė ar vergų kolonija?
Dabartinė vadinamoji „Lietuvos Respublika“ – tai „parlamentinė demokratinė respublika“, „visavertė Europos Sąjungos ir NATO narė“, „pasaulio bendruomenės dalis“...
Ką tai praktiškai reiškia pačiai lietuvių tautai?
Visada turime turėti omeny, kad valstybė, santvarka, yra forma, o tauta, rasė – tai turinys, kad turiniui būtinai reikalinga forma, tačiau forma privalo tarnauti turinio išsaugojimui.
Pati dabartinės sistemos ideologija, kuri grįsta liberaliosios demokratijos teoriniais postulatais praktiškai yra buržuazinių sluoksnių kapitalo diktatūra – plutokratija, kuriai nesvarbios jokios rasinės, tautinės, ar moralinės bei dvasinės vertybės, o svarbiausias – pinigas ir jį generuojantis „laisvosios darbo rinkos“ išnaudojimas.
Ar reikia stebėtis, kad dabartiniame režime, kuris netgi nepripažįsta tikrosios – etninės tautos sąvokos, kaip bet kokio sveiko valstybingumo pagrindo, socialiai ir dvasiškai nėra tautinės bendruomenės, o tėra paprasčiausia kapitalistine sistema grindžiama klasinė minios asociacija?
Visiškai nereikia stebėtis, kad santvarka, kuri masėms pristato tik materializmą, hedonizmą, atomizuotą individualizmą ir mamonos kultą negali sukurti bendruomenės, kadangi bendruomenė reikalauja asmeninio intereso pajungimo bendrai gerovei, o tai tegali išplaukti iš bendrų principų ir vertybių. Pilnavertį gyvenimą gyvenanti tauta yra tautinė bendruomenė, o degeneravusi tautinė bendruomenė – tai internacionaliniam kapitalui pavaldi minia.
Tautos masių gyvensenos ir realybės supratimo formavime pagrindinį vaidmenį atlieka santvarka, kurioje jos yra valdomos ir tos santvarkos ideologinė kryptis, vidinė esmė.
Dabartinė santvarka valstybę mato kaip paprasčiausią ekonominę instituciją, „biznio asociaciją“, o ne kaip tautos organizacinę struktūrą, tad nėra ko iš šios sistemos tikėtis politinės orientacijos, kuri būti sveika ir gera lietuvių tautos gyvybiniams, fiziniams bei dvasiniams interesams.
Kadangi dabartinės santvarkos demoliberalinė-plutokratinė ideologija valstybę mato ne kaip tautinės bendruomenės organizacinę struktūrą, o kaip priemonę plutokratų klasiniams-ekonominiams interesams patenkinti, reikia suprasti, kad įvairios dabartinį tautos gyvenimą liečiančios problemos yra šios santvarkos ir jos kuriamos dvasinės, ideologinės nuostatos žalingumo pasekmės, kad neįmanoma kurti sveiko tautos gyvenimo ar taisyti individualias valstybinio gyvenimo sritis šios sistemos ir jos ideologijos rėmuose: tie, kurie sako „reikia dirbti“, turi suprasti, kad reikia dirbti, tačiau gyvuojant dabartinei sistemai darbo kryptis nebus nukreipta pagal sveikus tautos gyvybinius interesus, o pagal tai, kas naudinga plutokratijai.
O plutokratams mažų mažiausiai norisi, kad tauta būtų ori, sąmoninga, su stipriais patriotizmo, nacionalizmo jausmais – jiems iš vis tauta, kaip tokia, neparanki, netgi pavojinga – jiems reikalinga tik dvasiškai amorfiška minia.
Dabartinė sistema, kurioje gyvena tauta, matoma kaip būtinybė plutokratijai išsaugoti, tuo tarpu, dvasiškai jau mirusi tauta sistemingai eina link fizinės mirties: pasiekus fizinę mirtį nebebus įmanomas joks atgimimas, fizinis ar dvasinis, o fizinei mirčiai išvengti būtinas dvasinis atgimimas, atmetant išsigimusią kosmopolitinę-kapitalistinę sistemą ir kuriant naują ir teisingą, Gamtos dėsnių tikrove, o ne melu ar prietarais paremtą tvarką.
Tačiau neįmanoma išspręsti tokios didelės ir netgi tragiškos problemos iš pradžių aiškiai nežinant jos priežasčių, neįmanoma išgydyti ligos nepašalinus ją sukeliančių veiksnių: nes kova vien prieš simptomus, o ne prieš priežastis ilgalaikėje perspektyvoje būna beprasmiška.
Visai neseniai, dar šio mėnesio pradžioje, Lietuvos tremtinių bei politinių kalinių organizacija išleido pareiškimą dabartinei šalies valdžiai, kuriame skundžiamasi dėl valstybėje nesamo tautinio, patriotinio auklėjimo, karinio parengimo bei kitų bet kokiai nepriklausomai nacionalinei valstybei būtinų dalykų nebuvimo, tačiau akivaizdu:
- kad ši organizacija, kaip ir jos pagrindiniai kadrai, nesupranta esminės problemos,
- kad faktas, jog Lietuvos valstybė šiandien neturi sveikos, normalios, tautinės-nacionalinės švietimo sistemos,
- kad ji neturi normalios, tautinės kariuomenės, kurioje tarnauti būtų kiekvieno tautiečio šventa garbė ir pareiga,
- kad jaunimas masiškai eina jei ne aktyvaus nihilizmo, tai materializmo ir apatijos keliu,
negali būti sutvarkytas ir pašalintas dabartinės santvarkos sąlygomis, kadangi dabartinė santvarka, ją grindžianti ideologija ir dvasinė nuostata savo esmėje praktiškai sukonstruoja tokią socialinę tikrovę, kokią dabar ir turime – o tokios visuomenės negali norėti niekas, kas turi dorą širdį ir sveiką protą.
Šie buvusių sovietų represuotų tremtinių bei politinių kalinių, senolių reikalavimai galėtų būtų kuo puikiausiai įgyvendinti, o tiksliau, būtų mūsų šalies socialinė tikrovė, jeigu iš tiesų gyventumėme nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, tačiau praktinė realybė yra tokia, kad šiandien mes, lietuviai, neturime nepriklausomos, lietuvių tautos gyvybinius interesus ginančios ir tautai organizacinę struktūrą duodančios valstybės.
Tai, kas dabar oficioziškai vadinama ir liaupsinama kaip „Lietuvos respublika“, yra paprasčiausia internacionalinio kapitalo ir globalizmo jėgų kontroliuojama „laisvosios darbo rinkos“ vergų kolonija, o ne nepriklausoma valstybė.
Taip jau daugiau ar mažiau buvo ir iki įstojimo į kosmopolitinę Europos Sąjungą, tačiau 2004 metais įvykęs prisijungimas prie šios imperialistinės-kosmopolitinės struktūros ir 2009 metų gale per Lisabonos diktatą įsigaliojusi „Europos konstitucija“ jau gana atvirai parodė ne tik lietuvių, o ir iš esmės visoms Europos tautoms, kad jos neturi nepriklausomų valstybių, kad joms neleidžiama kurti ateitį sveikais, savai rasei ir tautai natūraliais pagrindais, o kad jos jau tėra didžiulės globalistų imperijos vergų minios dalelės, kurių tikslas – dirbti sistemai, o laisvalaikiu užsiimti banaliais niekais bei hedonizmu, leidžiant tautai nueiti į pražūtį.
Turime suprasti, kad dabar visur liaupsinama demokratizmo idėja šia prasme tegali turėti dvi esmines praktines tikroves – tai yra arba plutokratiją, ką turime dabar – ir lėtą tautos rasinės savižudybės procesą, arba atvirą chaosą, totalinį išsigimimą, artėjantį prie anarchijos – kelią kurį masėms siūlo įvairaus plauko neomarksistiniai, anarchistiniai bei pacifistiniai „žaliųjų“ ir pseudo-antiglobalistų judėjimai.
Lietuvių tautos padėtis dabartinėje santvarkoje tegali blogėti: ir dabar mes matysime kaip ji sistemingai blogės, kaip padėtis eis vis blogyn ir blogyn, kol bus prieita arba prie esminių, radikalinių, revoliucinių permainų pradžios, arba prie apgailėtinos tautos mirties.
Visos sisteminės partijos, tiek „socialiniu teisingumu“ manipuliuojantys ir žaidžiantys socialdemokratai, tiek patriotizmą klastojantys konservatoriai, tiek ir visokie demagoginiai „projektai“ kaip darbo ar liaudininkų partijos, yra mūsų tautai ir pačiai tautinei idėjai, sveikam bendruomeniniam žmogiškam gyvenimui priešiškų jėgų tarnaitės.
Dabar daugelis, kurie iš tiesų nepatenkinti esama padėtimi, bet alternatyvų ieško ne ten kur jos iš tiesų yra, gali paklausti: ką mes siūlome vietoj dabartinės santvarkos?
Mes, nacionalsocialistai, puikiai suprantame, kad valstybė nėra galutinis tikslas, o priemonė, tuo pačiu, tai yra ir tikslas, ir priemonė: priemonė organizuoti ir vesti tautą į sveiką ateitį, tikslas norint tą ateitį užtikrinti.
Tačiau valstybinė santvarka, sistema, kokia yra, yra grindžiama ideologiniais principais, o kadangi dabartinės sistemos ideologija yra antitautinė ir plutokratinė, tai nėra ko stebėtis kad ir valstybinė politika bei Lietuvos socialinė tikrovė yra antitautinė ir plutokratinė.
Mūsų tikslas – tai nepriklausomos, orios ir sveikos nacionalsocialistinės tautinės Lietuvos valstybės sukūrimas: tik šitokiu keliu mūsų tauta, kaip ir kitos tautos, gali užsitikrinti išlikimą, tobulėjimą ir stoti šventon kovon prieš dabar pasaulyje viešpataujančias jėgas, kurios imasi agresijos prieš joms nenusilenkiančias tautas ir valstybes po NATO, JAV ir Izraelio vėliavomis.
Dažnai galime išgirsti kaltinimus šovinizmu, neva nacionalizmas reiškia rasinę bei tautinę neapykantą.
Tačiau tai ne tiesa: iš tiesų tikroji neapykanta yra kosmopolitinis, bešaknis liberalizmas, siekiantis sunaikinti tiek savą, tiek ir kitas tautas, žmoniją paverčiant bedvasių mankurtų minia.
Žinoma, nors mes nesame šovinistai, mes atmetame ir „šovinizmo baimę“, kad neva „nacionalizmas gali nueiti per toli“ – tai yra klaidingas požiūris, kadangi nacionalizmas – tai savo rasiškai grįstos tautos meilė, tautos ir Tėvynės gynimas bei puoselėjimas, kuris yra neatsiejamas nuo vidinės žmogaus esmės.
Nacionalsocializmas tautos priešu mato ne kitas tautas su teise į savas tautines valstybes, o internacionalinio kapitalo, liberalų ir kitokių materialistų valdomą sistemą: mes laikomės pozicijos, kad LIETUVA - LIETUVIAMS, VOKIETIJA – VOKIEČIAMS, RUSIJA – RUSAMS, LENKIJA – LENKAMS, JAPONIJA – JAPONAMS, KORĖJA – KORĖJIEČIAMS, EUROPA – EUROPIEČIAMS, AZIJA - AZIJIEČIAMS ir tt.
Ir tai visiškai natūralu ir su „rasine neapykanta“ neturi nieko bendro, kadangi rasinė idėja reiškia ne rasinę neapykantą, o žmogiškąją savimonę, savosios esmės, savosios rasės suvokimą ir šios esmės sąmoningą gynimą.
Nacionalsocialistiniais pagrindais pastatyta valstybė reiškia tautinės bendruomenės organizacinę struktūrą ir formą, kuriai pajungiamas individo egoizmas, bet kuri, kaip priemonė, yra pajungiama ilgalaikei nacijos gerovei ir tobulėjimui.
Tai reiškia, kad nacionalsocialistinė valstybė nėra ekonominė institucija, kaip kad yra su buržuazine ar kosmopolitiniu marksizmu grįsta valstybe.
Žinoma, nacionalsocializmas turi aiškius principus ir ekonominiais klausimais, tačiau jie išplaukia iš taisyklės, kad pinigas turi tarnauti ekonomikai, o ekonomika – tautai, tuo tarpu, dabartinės parlamentinės-plutokratinės valstybės tikrovė yra ta, kad tauta vergauja ekonomikai, ekonomika vergauja pinigui, o pinigu manipuliuoja internacionalinė plutokratija.
Mes esame prieš bet kokį Lietuvos žemės ar kitokio turto pardavimą užsieniečiams ir, tuo pačiu, prieš stambios ekonominės svarbos objektų privatizavimą: ne tik užsieniečiams, o ir vietiniams kapitalistiniams elementams. Kodėl? Kadangi vargiai tebus taip, kad tautai kriziniu laikotarpiu didelius turtus susikrovęs asmuo kurtų savo verslą vardan nacijos gerovės – realiai tai tėra savo asmeninio ir klasinio egoizmo ekonominė išraiška.
Tad ką gi mes siūlome?
Nacionalsocializmas jokiu būdu neneigia natūralios teisės į privatinę nuosavybę ir šią nuosavybę gina – tačiau nacionalsocializmas taip pat oponuoja nevaržomam individiniam egoizmui ir pasipelymui, ypač kuomet tai išeina iš bendros tautos gerovės rėmų.
Smulkusis bei vidutinis privatusis verslas turėtų būti remiamas valstybės, tačiau stambūs ekonominiai objektai turi būtų kontroliuojami valstybės ir visiškai pajungiami bendrai nacijos materialinei gerovei kurti.
O kaipgi yra dabar?
Lietuvos svarbiausieji ekonominiai objektai išdalinti, o kurie dar ne išdalinti – dalinami bei ruošiami išdalinti „investuotojams“, kurie pasiglemžia didžiules dalis šių objektų pelno ir, tuo pačiu, turi įtaką jų valdyme kol tikrai nepriklausomoje valstybėje šie objektai tarnautų kaip priemonės ne internacionalinei plutokratijai stiprinti savo pozicijas, o tautos gerovei bei maksimaliai valstybės ekonominei autarkijai sukurti.
Nacionalsocializmas kategoriškai pasisako už autarkiją, kaip labiausiai pageidautiną tautinės valstybės ekonominės politikos siekiamybę, tačiau mes tuo pačiu suprantame, kad tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, kuri daugelį resursų turi importuoti, yra būtina užtikrinti prekybinius santykius su įvairiomis Europos ir pasaulio valstybėmis, tačiau tai dera daryti už prekes neaukojant tautos garbės ir nepriklausomybės – nes niekas nėra verta daugiau už garbę, nes tautinės garbės gynimas, kaip ir asmeninės, yra kiekvieno pilnaverčio žmogaus pareiga.
Tačiau dabar į vidaus rinką yra įsileidžiama daug visiškai nereikalingų produktų, kurie yra pagaminami pačioje Lietuvoje: tautos orumas ir valstybės nepriklausomybė (visais aspektais, kartu ir ekonominiu aspektu) yra svarbesnė už prabangos prekes ar didžiulį jų asortimentą.
Lietuva turi apsirūpinti pati, tuo kuo gali ir šioms prekėms uždaryti savo rinką, bet importuoti tai, kas būtina, siekiant pati būti gamintoja, o ne vartotoja: dabartinė sistema sugriovė Lietuvos pramonę ir žemės ūkį, padarydama Lietuvą visiškai priklausomą nuo internacionalinio kapitalo sistemos.
Žinoma, mes suprantame, kad jei nacionalsocialistinė valstybė bus apsupta vien jai priešiškų valstybių ir jėgų, tada iškiltų grėsmė izoliacijai nuo pasaulio, suprasdami tai, mes žinome, kad praktinis nacionalsocialistinės valstybės sukūrimas ir įtvirtinimas mūsų Tėvynėje tebus įmanomas tuo pačiu išsivaduojant ir kitoms, bet nebūtinai visoms, Europos tautoms, atsiribojant nuo globalistų, nuo NATO, nuo ES ir sukuriant nepriklausomų šalių ekonominį ir karinį bloką ginant savų tautinius-rasinius interesus.
Taipogi dera suprasti, kad tautos savigynai prieš imperialistinę globalistinės-kosmopolitinės sistemos agresiją taip pat reikalinga stipri tautos kariuomenė – ne samdinių, o tautos kariuomenė. Tautos kariuomenė yra dar daugiau nei tautos gynybinis ir smogiamasis būrys – tai yra auklėjamoji institucija, rengianti sveiką ir orią tautiečių kartą nacijos tarnybai.
Kol samdinių kariuomenė tarnauja plutokratų interesams ir vykdo imperialistinę agresiją prieš nepriklausomas valstybes (pavyzdžiui, prieš Sadamo Huseino vadovautą Iraką arba Kadafio Libiją), tautos kariuomenė auklėja jaunimą, rengia jį nacijos tarnybai, saugo nacionalinį suverenitetą ir tarnauja kaip tikrų tikriausia tautos vyrijos mokykla.
Nors mes Smetonos 1926-1940 režimo nelaikome modeliu savo nacionalsocialistinės valsltybės vizijai, matome ir kas buvo tada padaryta teisingai – egzistavo tautos kariuomenė, Lietuva turėjo didesnes nei 200 tūkstančių vyrų mobilizacines pajėgas.
Sveiko proto ir širdies žmonėms apie šitokios kariuomenės, kaip auklėjamosios institucijos privalumus net nėra būtina kalbėti – tai galima priimti kaip a priori suprantamą tiesą, bet pridurkime, kad tai būtina ne tik kaip auklėjamoji institucija, o taip pat kaip ir esminė nacionalinės gynybos priemonė, kuri yra ypač svarbi mažai tautai kaip mūsų.
Kas liečia patį idėjinį ir principinį kariuomenės modelį ir koncepciją, šiandieninio pasaulio kontekste galima labai daug pasimokyti iš Šiaurės Korėjos.
Nemažai save laikančių „patriotais“ skundžiasi tautinio ir moralinio auklėjimo mokyklose stoka – ir, kaip teiginys, šis skundas yra iš esmės teisingas, tačiau dauguma „patriotų“ visiškai nesupranta kokia tragiška tautai yra dabartinė tikrovė ir koks yra kelias į sveiką tautos būvį.
Dabartinės demoliberalios sistemos kontekste toks švietimas iš tiesų neįmanomas, kadangi jis prieštarauja pačios sistemos esmei. Žinoma, galbūt įvairūs sisteminiai, košer „nacionalistai“, kaip, pavyzdžiui, Kundrotas arba Ozolas įsivaizduoja silpnablauzdį, buržua, „maceiniško“ braižo „tautinį auklėjimą“ šios sistemos rėmuose, tačiau netgi nediskutuojant kad netgi tai yra nerealu dabartinės sistemos rėmuose, turime suprasti, kad toks „tautinis auklėjimas“ tikrai didvyriškos, tikros tautinės bendruomenės nesukurs.
Tai tegali padaryti nacionalsocialistiniais pagrindais grįsta švietimo ir auklėjimo sistema, kuria privalo uoliai rūpintis tautinė valstybė.
Vėlgi, susiduriame su esminiu faktu, kad dabartinio režimo rėmuose normali ir sveika auklėjimo sistema neįmanoma – ir be kovos prieš sistemą nėra prasmės kovoti prieš jaunimo, o kartu ir visų tautos masių dvasinę degradaciją, kadangi tai tebūtų kova prieš simptomus, o ne prieš pačią ligos priežastį.
Kai valstybė de fakto tėra ekonominė institucija, parduota tautai priešiškoms jėgoms, o ne tautos organizacija, tada nėra ko stebėtis, kad jaunimo masių tarpe jos atžvilgiu egzistuoja tikrų tikriausias nihilizmas, kurį šiandieninėje Lietuvoje galime matyti kasdien.
Dvasiškai „demokratija“, tiek iliuzinė teorija, tiek plutokratinė tikrovė, žmogui neturi ką normalaus pasiūlyti – daugiausiai tai tik iškreiptą tikrovės vaizdinį, asmeniui susikuriant įsivaizduojamą socialinį burbulą, „gyvenant normalų gyvenimą“ ir, tuo tarpu, ignoruojant savosios tautos sistemingą kelią į pražūtį: daugelis „normalių žmonių“, tautiečių, gyvena būtent šitaip, tačiau tai ateities kartoms gero neduos – tai netgi leidžia kilti milžiniškoms grėsmėms šių ateities kartų egzistencijai.
Niekas negali paneigti fakto, kad mūsų tauta, o tuo pačiu, ir pati baltoji rasė sistemingai miršta, tačiau buržuazinės visuomenės kontekste netgi nėra realios valios išgyventi, natūralios, instinktyvios valios, kuri yra būtina bet kokiam išgyvenimui ir tobulėjimui natūraliame evoliuciniame procese.
„Jei karta kenčia nuo pastebimų ir netgi pripažintų blogybių, tačiau, kaip šiandien yra mūsų buržuaziniame pasaulyje, pasitenkina pigiu pasiteisinimu, kad nieko nepadarysi – tada tokia visuomenė pasmerkta. Mūsų buržuaziniam pasauliui būdinga būtent tai, kad jis nebegali paneigti ligos. Jis turi pripažinti, kad daug kas yra supuvę ir bloga, tačiau nebeatranda pasiryžimo prieš blogį sukilti...“1
Knygoje „Minios psichologija“ Gustavas Le Bonas padarė taiklų pastebėjimą:
„Tikrosios istorinės permainos – ne tos, kurios stebina didybe ir prievarta. Vieninteliai svarbūs pokyčiai, atnaujinantys civilizaciją, yra pažiūrų, koncepcijų ir tikėjimų kaita.“2
Taigi žmogus, kuris bus nusistatęs pagal dabartinės sistemos diktuojamą koncepciją ir vidinį nusistatymą, niekaip nesiims tvarkyti padėties: dabartinė „Lietuvos respublika“ iš esmės yra ne nepriklausoma nacionalinė valstybė, o internacionalinio kapitalo vergų kolonija – ir tai puikiai atspindi dabar vyraujantį vidinį nusistatymą masėse.
Norėdami išgelbėti savo tautą iš pražūties, yra būtina atmesti dabartinę sistemą ir, tuo pačiu, kategoriškai atmesti jos praktinį egzistavimą ir funkcionavimą tautos masėse lemiantį vidinį dvasinį nusistatymą, nusistatymą, kuris leidžia ir netgi skatina pastebėtų ir žinomų blogybių toleravimą, nihilizmą ir vietoje jo priimti sveiką, teisingą nusistatymą – nacionalsocialistinį nusistatymą: nes tautinė valstybė galės iš tikrųjų gimti tik tada, kai ją atitinkantį nusistatymą turės užtenkamas skaičius tautiečių ir kai šie tautiečiai savo vidinę ideologinę valią primes visoms tautos masėms vietoje dabar primetamos sistemos – kadangi masėse racionalaus pasirinkimo nėra – jos yra palenkiamos prie vienos ar kitos valios, visiškai nepaisant jos objektyvaus teisingumo ar neteisingumo (kaip kad yra su dabartine plutokratine sistema).
Dabartinė Lietuvos padėtis daugiausiai atspindi vidines nuostatas – be nuostatų, be vidinių dvasinių pokyčių, negalimi jokie realūs praktiniai pokyčiai.
Yra žmogus, kurio vidinis nusistatymas prisideda prie to, ką turime dabar – prie nustekentos, niekingos, apgailėtinos kosmopolitinės vergų kolonijos; ir yra žmogus, kurio vidinis nusistatymas supranta ir jaučia gilią būtinybę maištui prieš esamą pragaištingą padėtį ir už naujos, teisingos, nacionalsocialistinės tvarkos – nepriklausomos nacionalinės valstybės statybą.
Kuris iš jų būsi tu?
Istorija nelaukia ir jos laikrodis tiksi tavo tautos nenaudai – apsispręsk dabar!1. Adolf Hitler, Mein Kampf, Hutchinson, London, 1983, 369 psl.
2. Gustav Le Bon, Minios psichologija, Vilnius, Vaga, 2011, 17 psl.
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
