Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
ATSAKAS Į „NACIONALSOCIALIZMO KRITIKĄ“
Šis raštas yra skirtas būti atsaku į marksistinių Tautos išdavikų ir mankurtų propagandinį straipsnį „Nacionalsocializmo kritiką“:
Mefisto. „Nacionalsocializmo kritika“
viewtopic.php?t=5754
Prieš pradedant – pridursiu, kad nacionalsocialistinė pasaulėžiūra, kaip mokslinio pažinimo metodologija, remiasi būtent objektyviosios realybės pažinimu, t. y., pažinimo to, kaip yra, o ne kaip „man“, „tau“ ar „kažkam“ „patinka ar nepatinka“.
1. Marksistas „Mefistofelis“ teigia:
„Iš tiesų pati argumentacijos forma „reikia daryti taip, nes taip yra gamtoje“ yra logiškai neteisinga. Logika – filosofijos šaka, tirianti, kokia turi būti kalba, kad ji būtų prasminga *. Savaime argumentas „nes taip yra gamtoje“ yra loginė argumentacijos klaida, vadinama „apeliacija į gamtą“. Tačiau nevertėtų apsigauti – jei kai kurie žmonės ir apsiriboja apeliacija į gamtą, Naujųjų laikų filosofai dažniausiai visuomenės ir gamtos ryšius stengdavosi nurodyti per priežastingumo-pasekmės ryšį. Antai, lengva pastebėti, jog būtent juodaodžiai JAV buvo imami į vergiją, todėl, kad buvo natūraliai atsparesni saulei ir stambesnio sudėjimo, arba kad patriarchato įsitvirtinimui turėjo įtakos vyro ir moters fiziologiniai skirtumai.“
Nacionalsocializmas, suprasdamas objektyvią realybę, teigia, kad yra būtina matyti situaciją ir tikrovę, kokia ji yra, vadinasi, neneigti faktų, kurie egzistuoja, o daryti išvadas pagal jų pažinimą. Žmogus, kaip ir kitos biologinės rūšys, yra Gamtos dalis, tačiau niekas neneigia, kad žmogus turi aukštesnį intelektinį pajėgumą už kitas biologines rūšis ir, kad Gamtos dėsnių galiojimas, būdamas universaliu, savo formomis natūraliai diferencijuojasi tarp rūšių, nes rūšys pačios yra diferencijuotos. Suprasdami, kad Gamtos dėsniai yra objektyviosios realybės dalis ir, kad žmogus yra dalis Gamtos, dalis objektyviosios realybės, mes ir sakome, kad objektyviosios realybės, Gamtos dėsniai turi būti taikomi žmogiškųjų bendruomenių gyvenime pagal atitinkamą jų pasireiškimą žmonijoje ir paskirose rasėse.
Marksistas tęsia:
„Šiuolaikinis žmogus tai puikiai pademonstruoja, sugebėdamas įveikti tam tikrus gamtos dėsnius. Medicinos, statybų ir kiti laimėjimai leidžia žmonėms išgyventi žymiai ilgesnį laiką, be to, padeda išgyventi žmonėms, kurie iki tol natūraliai būtų mirę. Oro balionų, lėktuvų išradimas padėjo žmogui pakilti į orą. Drėkinimo kanalų ir melioracijos sistemos padėjo žmogui pritaikyti gamtą žemės ūkiui, netgi labiausiai tam netinkamose vietose.“
Žmogus neįveikia ir niekada neįveiks Gamtos dėsnių. Kodėl? Ogi todėl, kad čia minėtieji moksliniai ir techniniai pasiekimai yra sukurti ne prieš Gamtos dėsnius, o būtent per jų pažinimą ir pritaikymą žmogiškosios bendruomenės naudai, t. y. žinomi dėsniai, objektyvioji realybė, o jos pažinimas ir iš jo plaukiančios racionalios išvados yra taikomos praktiniame gyvenime, kai atitinkamos asmenybės sukuria naujus mokslinius, technologinius atradimus ir taip plečia materialųjį žmogiškosios egzistencijos pagrindą: tai yra atliekama, kartoju, per Gamtos dėsnių žinojimą ir jų taikymą, o ne prieš juos. Kaipgi didieji „marksizmo šaukliai“ „nugalėtų“ Gamtos dėsnius, jeigu, pavyzdžiui, įsivaizduotų, kad neegzistuoja gravitacijos dėsnis ir „kovoti prieš Gamtą“, įsivaizduojant, kad įmanoma skraidyti pašokus į orą.
Deja, marksistai, žmogui yra įmanoma skraidyti tik naudojantis atitinkamais technikos išradimais, kurie sukurti pagal Gamtos dėsnių, pagal objektyviosios realybės dėsnių – pažinimą, jei būtų juos mėginama kurti prieš Gamtos dėsnius – tada šie išradimai būtų beverčiai, nes jie paprasčiausiai neveiktų. Jei marksistai taip nori kautis prieš Gamtos dėsnius – tegul nustoja tuštintis, šlapintis, kvėpuoti, valgyti – egzistuoti – kadangi visa tai įmanoma per šią objektyviąją realybę, per jos dėsnius.
Tad apibrėžiame, kad žmogus, per savo techninius ir mokslinius laimėjimus, nenugali Gamtą, nes nėra ko kovoti prieš patį save (nes tai galima būtų apibrėžti kaip patalogišką neapykantą sau ir visam pasauliui), o būtent juos pritaiko savo naudai.
2. „Mefistofelis“ rašo toliau:
„Galų gale, šiuolaikiniai mokslai ir filosofija laikosi nuomonės, jog didžiausią įtaką bendruomenės gyvenimui turi socialiniai dėsniai, taigi, juos tiria atskiras mokslas – sociologija.
Tačiau tai nereiškia, kad neverta nagrinėti gamtos-visuomenės dėsnių, kuriuos nurodo nacionalsocialistai.“
Kadangi, kaip jau minėta, nacionalsocialistinė pasaulėžiūra pažįsta objektyviąją realybę, ji neneigia jokių iš tiesų egzistuojančių veiksnių, tačiau supranta, kad didelė dalis socialinių dėsnių yra dirbtini paties žmogaus kūriniai ir, kai jie prieštarauja žmogaus, kaip Gamtos dalies, egzistencijos reikalui, ilgalaikėje perspektyvoje tokia socialinė tvarka prie gero neprives jokios tautos ar rasės – ko puikiausias praktinis pavyzdys yra dabartinis vadinamasis „Vakarų“ pasaulis ir žūstanti europietiškoji rasė.
3. Tolimesnėje savo rašto dalyje, mūsų marksistinis „draugas“ aiškina, kad neva mes, nacionalsocialistai, suprantame eugeniką ir atranką kaip pjautynes tarp individumų:
„Kovos už būvį teorija remiasi nacių prielaida, jog evoliucijos dėsniai veikia ir tarp žmonių, ir, kad Darvino evoliucijos dėsningumų esmė yra teiginyje „išlieka stipriausieji“ – tarp žmonių vyksta pastovi kova už išlikimą.
Tačiau iš tiesų ši teorija nesiremia darvinizmu – tai tėra klaidinga darvinizmo interpretacija (galimybės įsitikinti tuo atsirado palyginus neseniai). Dabar jau žinoma, jog biologinės konkurencijos mechanizmas nėra toks tiesmukiškas, kaip jį įsivaizdavo socialdarvinistai. O pats Darvinas niekada ir nekėlė idėjos, jog tam, kad išliktų, padarai turi kovoti tarpusavyje, pavyzdžiui, jog lizde vienas kitą skerstų paukšteliai. Jis manė, jog paukšteliai, kurie iš prigimties nėra prisitaikę prie juos supančios aplinkos, natūraliai miršta, o išlieka tik geriausiai prisitaikę jaunikliai.
Evoliucijoje niekas „nekovoja“ tiesiogine to žodžio prasme. Tiesiog vyksta natūrali atranka, kurioje žūsta neprisitaikę gyventi organizmai. Šiuolaikinėje genetikoje gana aiškiai yra išsiaiškinti evoliucijos mechanizmai – besikeičiant sąlygoms, prisitaikymą smarkiai sąlygoja atsitiktinės genetinės mutacijos. Jos vyksta natūraliai, dėka jų gyvūnai iš kartos į kartą gali įgauti savybių, kurių neturėjo tėvai. Todėl vulgariai galima būtų pasakyti, kad įvykstant gamtos katastrofoms natūraliai išlieka tik „išsigimėliai“, kurių genetinės mutacijos tinkamos naujai aplinkai, o senieji – išmiršta.“
Taip, mes, nacionalsocialistai, teigiame, kad evoliucijos dėsniai veikia tarp žmonių – visur, nes jie yra dalis objektyviosios realybės dėsnių, kaip visumos. Tačiau mes šiuos dėsnius taikome būtent kolektyviniu požiūriu, t. y. tautinei bendruomenei, nes kitaip tai prieštarautų nacionalsocialistiniam principui, kad bendra gerovė esti aukščiau asmeninės naudos: todėl eugenika ir patvirtina bendrosios gerovės, t. y. kolektyvinio interesą statymą pirmiau asmeninės naudos – individinio intereso, kadangi prioritetas teikiamas Nacijos subjekto evoliucinio proceso skatinimui.
Mes neteigiame, kad „paukšteliai turi skersti vienas kitą“ - mes teigiame atvirkščiai. Taipogi ir Tauta turi būti vieninga, o ne pjautis tarpusavyje, nes Tauta yra natūralus ir objektyviai egzistuojantis subjektas Gamtos pasaulyje. Tačiau marksistai ignoruoja vieną iš fundamentinių Gamtos, evoliucijos dėsnių – paveldimumą...
Tolimesni teiginiai visiškai nepaneigia nacionalsocialistinės pasaulėžiūros teisingumo:
„Pavyzdžiui, tarkime, žalioje žolėje gyvena daugybė žiogų, kurių dauguma – žalios spalvos. Tarkime, pieva nuo netoliese esančios gamyklos apsinešė teršalais, žolė smarkiai patamsėjo. Naujose sąlygose žali žiogai bus labai lengvai pastebimi ir greitai išnyks, nes juos sumedžios paukščiai bei kiti plėšrūnai. Tuo tarpu rudi ir pilki žiogai, kurie savo bendruomenėje anksčiau buvo tarsi išsigimėliai, dabar taps labiausiai prisitaikiusiais šiai aplinkai ir turės didesnius šansus išgyventi bei tapti dominuojančiais (kiekybiniu atžvilgiu) naujoje populiacijoje.
Visi šie pavyzdžiai rodo, jog apeliacija į evoliuciją nacionalsocializme remiasi pasenusia evoliucijos teorijos interpretacija.“
Nacionalsocializmas, mielieji, paprasčiausiai remiasi racionalinio ir empirinio pažinimo sinteze, objektyviosios realybės supratimu ir, paprastai tariant – sveiku protu.
Toliau pateikta jų pačių gerbiamo ideologinio autoriteto, Piotro Kropotkino, citata, iš esmės patvirtina nacionalsocializmą, veikiau, negu kad jį neigtų:
„Gyvūnijos pasaulyje mes įsitikinome, jog daugybę rūšių gyvena bendrijose, ir kad bendruomeniškume jie randa geriausias priemones kovai už būvį; aišku, suprantame šį terminą plačiąja, darvinistine jo prasme – ne kaip tiesioginę kovą už išlikimo priemones, o kaip kovą prieš bendrai visas gamtines sąlygas, nepalankias rūšies išlikimui. Gyvūnų rūšys, kurių tarpe individuali kova yra sumažėjusi iki siauriausių ribų, ir kurių tarpe paplitusi savitarpio pagalba, yra pasiekusios aukščiausią išsivystymą, klestinčios, gausios ir atviros tolimesniam progresui. Savitarpio gynyba, kuri šiuo atveju vykdoma, leidžia individams pasiekti ribinį amžių, tokiu būdu kaupti daug patirties, turėti aukštą intelektualinį išsivystymą ir tai padeda toliau augti bendruomenei, jai išklikti ir evoliucionuoti. Priešingai, nebendruomeniškos rūšys yra pasmerktos išnykti.“
Nacionalsocializmas, kaip idėja ir judėjimas, būtent ir propaguoja tą bendruomeniškumą, nes supranta jį kaip išmintingą nuostatą pagal Gamtos dėsnius. Labai ironiška, kad klasių kovos pranašai pateikinėja citatas, kurios veikiau neigia juos pačius, nes ši Kropotkino citata būtent propaguoja bendruomeniškumą, t. y. bendrosios gerovės natūraliame biologiniame subjekte statymą pirmiau indivindinės arba grupinės – klaninės naudos, ką būtent ir teigiame mes, nacionalsocialistai (kol tiek marksistai, tiek kapitalistai propaguoja egoistišką mąstymą, skaldantį tautą į įvairias grupes ir propaguojantį atomizuotą, bevaisį individualizmą).
4. Sekančioje savo straipsnio dalyje, marksistas „Mefistofelis“ tvirtina paneigiantis hierarchinės tvarkos būtinumą ir natūralumą, kad hierarchija nėra būdinga visoms gyvūnų rūšims...
Tačiau vėlgi galima ir būtina pridurti, kad Gamtos dėsniai pasireiškia skirtingomis reakcijomis ir formomis skirtingose rūšyse, kadangi Gamtos pasaulis, objektyviosios realybės pasaulis, pasižymi įvairove, o ne vienodumu. Tačiau būtent žmogiškosiose bendruomenėse nors kažkokia hierarchinė tvarka yra visiškai neišvengiama vien dėl to natūralaus fakto, kad žmonės nėra lygūs ir nėra vienodi. Tarkime, netgi marksistų organizacijose akivaizdžiai egzistuoja vienokia ar kitokia hierarchija, kadangi ne visi yra vienodų fizinių bei intelektinių parametrų, tad natūraliai kyla hierarchija. Netgi Sovietų Sąjunga, kuri teigė marksizmą ir lygybę, praktikoje rėmėsi griežtai hierarchine organizacine struktūra!
Tačiau pažiūrėkime į hierarchiją iš ideologinės perspektyvos, ką ji reiškia Tautinėje valstybėje. Nacionalsocializmas nepripažįsta tautos suskaldymo į priešingas grupuotes ir teigia būtinybę, kad sveikoje tautoje egzistuoja fiziniai ir intelektualiniai darbininkai, kurie kuria tautos gerovė per kūrybinį darbą – jie yra vienas kraujas, viena idėja, viena tauta – viena Nacija.
Tad tarp savo tautiečių negali būti jokių konkuruojančių „kastų“, tačiau tai niekaip nepanaikina hierarchijos elementų tarp individumų ir organizacijų, kadangi bet kokia platesnė organizacinė struktūra, tuo labiau, valstybė, reikalauja natūralios hierarchijos: kuo aukštesnė pozicija, tuo didesnė asmeninė atsakomybė už savus veiksmus (priešingai negu demokratijoje su kolektyvinės atsakomybės farsu – kai kapitalistiniai išnaudotojai vagia iš tautos ir niekas už nieką neatsako, nes „visi kalti“, kaip kad ir galime matyti Lietuvos Seime).
Mielieji, pašalinkite hierarchiją ir pamatysite – kaip sugrius absoliučiai bet koks režimas, bet kokia sistema, nesvarbu, ar teisinga ar neteisinga, ar gera ar bloga – bet bet kokia sistema, kuri nori išlikti, negali apsieiti be hierarchinės tvarkos.
Tačiau prieš tęsiant toliau, dera pažymėti, kad marksistų rašytojas nacionalsocialistus įvardija „dešiniaisiais“... Deja, mes, nacionalsocialistai, pagal dabartinę demoliberalią koncepciją, nesame dešinieji, nesame nei kairieji: mes esame tautinės revoliucijos priešakinis būrys, kuris yra „dešininis“ savo nacionalizmu ir „kairinis“ savo socializmu: tai yra dvi koncepcijos, kurios, tikrojoje savo prasmėje, yra neatskiriamos viena nuo kitos. Britų nacionalistas Osvaldas Moslis yra sakęs: „Jeigu myli savo šalį, esi nacionalistas ir jeigu myli savo tautą – esi socialistas.“
5. Kita „Nacionalsocializmo kritikos“ dalis mėgina paneigti rasinį faktorių ir vėl teigia, neva mes, nacionalsocialistai, esame „dešinieji“. Ieškoma panašumų tarp nacionalsocializmo ir rojalistinių srovių bei konservatoriškų tendencijų:
„Rojalistų judėjimas, iš kurio atsirado konservatyvizmas, griežtai laikėsi nuomonės, jog žmonės nėra gimę lygūs, jog suvereniteto šaltinis yra Dievas, gamta, o ne žmonija. Tokiu būdu jie pateisino žmonių susiskaldymą į luomus.
Nacionalsocializme akcentuojami būtent gamtiniai žmonių skirtumai. Jie taip pat manė, jog žmonės iš prigimties skiriasi ir nėra lygūs, visų pirma, dėl biologinių priežasčių. Visa tai tyrė nacistinis „mokslas“ – eugenika.“
Žinoma, žmonės nėra vienodi ir nėra lygūs, tačiau nacionalsocializmas teigia, kad yra būtina Tautos vienybė, kūrybinio darbo, kaip vertybės, iškėlimas ir išnaudojimo pašalinimas, tad mes jokiais būdais nesame tokie, kaip, sakykime, senieji XIX amžiaus judėjimai, norėję „sugrįžti į laikus iki 1789 metų“ - nacionalsocializmas yra revoliucinė socialistinė idėja, pagrįsta objektyviu Gamtos dėsnių pažinimu.
Žmonija yra Gamtos dalis, todėl ji natūraliai yra subordinuojama jos dėsniams, o ar tai kažkam „patinka“ ar „nepatinka“, objektyviai realybei yra visiškai nesvarbu: arba yra elgiamasi pagal tuos dėsnius, arba subjektas, šiuo atveju, rasė, tauta, neišvengiamai eis pražūties link (kaip dabar ir eina visa baltoji rasė). Mokslas, nebūtinai „nacistinis“, patvirtina natūralius rūšinius, veislinius bei individinius skirtingumus, nesvarbu, kad ir kiek tai gali kažkam nepatikti.
Toliau yra iškreipiama nacionalsocialistinės pasaulėžiūros pozicija rasių klausimu:
„Terminas „eugenika“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia eu – geros, genes – prigimties. Eugenika rėmėsi prielaida, neva egzistuoja žmonių rūšys, kurios skiriasi genetiškai, „iš prigimties“. Jos šalininkai manė, jog būtina rasinė higiena – reikia atskirti žmonių rūšis, tam kad „gerosios rasės“ neperimtų „blogųjų rasių“ genų, šitaip „geros prigimties“ žmonės būtų atsparesni ligoms, stipresni, protingesni.“
Nacionalsocialistinė pasaulėžiūra, nepaisant „geresnių“ ar „blogesnių“ rasių teigia natūralų faktą, kad kiekviena žmonijos rasė yra natūraliai, instinktyviai linkusi ginti savo grynumą ir, kad tai yra sveikintinas dalykas, kadangi rasė, kaip subjektas, yra žmogiškosios egzistencijos pagrindas. Plačiau šito atžvilgiu yra kalbama neilgame rašte „Rasių klausimas kaip objektyvi realybė“.
Tačiau marksizmo pranašai rėžia ir per globalistinę melagingą propagandą populiarinamas pseudo-mokslines teorijas, kurių kilmės vieta – Sovietų Sąjungoje, kurios valdžia siekė falsifikuoti mokslą, kad pateisinti kosmopolitizmą ir antitautinę politiką:
„Eugenikos teorinės klaidos slypi tame, jog genetiškai paveldimos ligos dažnai būna genuose, kurie yra recesyviniai. Taigi vienas genas (alelis) būna mutavęs ir sukeliantis ligą, bet kitas yra nemutavęs ir žmogus nesuserga. Susergama tuo atveju, jei abu genai yra mutavę. Jei kažkokioje populiacijoje atsiranda mutavęs genas, ir tos populiacijos individai bandys išlaikyti rasinį grynumą, tai tas alelis vis labiau išplis ir bus didesnė tikimybė, kad atsiras individų, kurių abu genai bus mutavę, ir tada pasireikš liga.
Taigi, vykdant „rasinės higienos“ politiką, visuomenės genetinis fondas būtų skurdus, homogeniškas, todėl smarkiai išaugtų išsigimimų tikimybė, imtų plisti genetinės ligos. Ir atvirkščiai – kai nebandoma išlaikyti rasinio grynumo, tai išlieka didesnė tikimybė, kad palikuonys neturės dviejų mutavusių recesyvinių genų. Tiriant paveldimumą didelį vaidmenį vaidina statistika. Kuo didesnė populiacija, kuo skirtingesni tėvų, genai tuo sveikesni bus vaikai.
Dėl tos pačios priežasties natūraliai evoliucija yra sureguliavusi, jog dažnai tamsiaplaukiams vyrams patinka šviesiaplaukės, rudakiams – mėlynakės ir panašiai. Kitaip tariant, dažnai partnerius traukia būtent genetiniai skirtumai.
Jei griežtai laikytumėmės „rasinės higienos“, tai galų gale turėtume ne tobulų žmonių, o išsigimėlių ir genetinėmis ligomis sergančią žmonių „rasę“. Kultūriniai kraujomaišos draudimai yra ne kas kita, kaip pirminė apsauga nuo genetinio fondo konservavimo.“
Čia yra mėginama sugretinti degeneratyvų kraujomaišos reiškinį su rasiniu grynumu, pasiremiant grynai pseudo-moksline spekualiacija. „Rasinės higienos politika“, marksistai, yra natūrali bet kokios žmogiškosios bendruomenės būsenos dalis, t. y. ji egzistuodavo ir egzistuoja visose sveikose, nebūtinai sąmoningai, bet bent jau instinktyviai, žmonių bendrijose, nuo laukinių genčių iki senovės civilizacijų, kuriose buvo aiškus rasės grynumo saugojimas (ankstyvaisiais laikotarpiais tiek senovės Indija, tiek Persija, tiek Roma ir Graikija saugojo rasės grynumą kaip natūralų dalyką ir šių kultūrų žlugimo, degeneracijos laikotarpiai tiesiogiai koreliuojasi su aukščiausiojo toms tautoms specifinio rasinio elemento (jų rasinio idealo) proporciniu nykimu, šiuo atveju, su šiaurietiškosios rasės nykimu). Rasinė higiena yra natūralus, o ne žmogaus išmįslytas, dirbtinis dalykas. Galima paklausti marksistų, kodėl gi, tada, rasiškai daugiau ar mažiau grynos Europos tautos nepasižymi „genetikos ligų krūva“, kol rasiškai heterogeniška žydija pasižymi gausiausia genetinių sutrikimų „kolekcija“ iš visos žmonijos?
Atsakymas yra gana paprastas ir jis parodo kraujomaišos mėginimą gretinti su tautos, su rasės grynumo apsauga, absurdą:
Kraujomaiša pasireiškia kai viena kitam nepaprastai giminiškai artimi individai, su labai artimais individiniais bruožais, veisiasi. Tai neturi nieko bendro su rasės grynumu, kadangi žmonijai, kaip biologinei rūšiai ir skirtingosios rasėms, kaip jos veislėms, yra būdingi tam tikri bendri rūšiniai bruožai, toliau seka skirtingiems rasiniams tipams būdingi bruožai, šeimoms būdingi bruožai ir, pagaliau, individualūs pavienių asmenų bruožai.
Sveika rasė yra homogeniška savo rasinių bruožų atžvilgiu ir heterogeniška savo narių individualinių bruožų atžvilgiu. Yra labai įdomu, kad marksistų mėginimas sugretinti rasinį grynumą su kraujomaiša prieštarauja dabar esančios etninės grupės su didžiausia genetinių ligų proporcija, faktui: žydų tauta pasižymi gausiausiu kiekiu genetiniu ligų iš visų žmonių grupių pasaulyje.
Tačiau žydų tauta yra rasiškai heterogeniška, t. y. ji pasižymi gausių rasinių tipų chaosu ir mišraine, tačiau taip pat pasižymi kraujomaiša nuo seniausių laikų (yra nepaprastai daug istorinių pavyzdžių ir iš Senojo Testamento. Tuo tarpu, praktika rodo, kad grynosios žmonijos rasės, tiek juodoji, tiek geltonoji, tiek ir baltoji žmonija, nepasižymi didele genetinių ligų proporcija, kol yra homogeniškos, o žydų etnosas, tuo tarpu, būdamas rasiškai heterogeniškas, pasižymi didele genetinių ligų proporcija. Be to, galima ir dera pažymėti, kad žmonėms, be nenatūralios išorinės įtakos, yra natūraliai atmestina ir instinktyviai nepriimtina tiek kraujomaiša, tiek ir rasinis maišymasis. O kultūriniai apribojimai prieš kraujomaišą yra natūralus dalykas, kaip ir natūralūs apribojimai prieš rasinį maišymąsi.
Toliau yra netgi aiškinama apie teoriją, kad tariamai „šiuolaikinių žmonių protėviai buvo juodaodžiai afrikiečiai“ - visų pirmiausia, tai prieštarauja faktui, kad žmonija yra rūšis su atskiromis veislėmis, kurios yra fundamentaliai skirtingos, diferencijuotos.
Čia pacituosiu ankstesnį savo raštą, kurį jau minėjau anksčiau, „Rasių klausimas kaip objektyvi realybė“:
„Žmonijos, kaip biologinės rūšies, atveju, veislės – tai skirtingos žmonijos rasės. Jos visos pasižymi fundamentaliai skirtingomis fizinėmis ir dvasinėmis charakteristikomis, kaip galima matyti tiek per empirišką kasdieninį skirtingų rasių pažinimą, tiek ir per racionalų pažinimą ir mokslinį metodą.
Su šitokia pažiūra kuo puikiausiai sutiko ir garsiausias mokslinės evoliucijos teorijos pradininkas, britų gamtininkas ir mokslininkas, Čarlzas Darvinas: „Protinių savybių skirtingumas ar įvairumas tarp tos pačios rasės žmonių, nekalbant apie didesnius skirtumus tarp skirtintų rasių žmonių, yra tokios akivaizdžios, kad čia nereikia tarti nei žodžio.“1
...„Daugelis [žmonijos] rasių, kai kurių kurios taip stipriai skiriasi viena nuo kitos, kad gamtininkų gali būti laikomos skirtingomis rūšimis.“2
Moksliniu metodu galima atskirti daugelį skirtingų specifinių žmonijos rasinių tipų, tačiau šis raštas nepretenduoja būti moksliniu, rasinės antropologijos mokslo specifikos prasme (tai yra, jame nebus analizuojama rasologija, rasinė antropologija ir tt). Jis yra mokslinis objektyviosios realybės supratimo ir mokslinio įvertinimo prasme.
Paprastumo dėlei suskirstysiu žmonijos rasinius tipus į tris fundamentines kategorijas: juodąją, geltonąją ir baltąją, nors tai neneigia faktų, kad esti daug specifinių ir esmiškai skiringų tipų, taip pat ir hibridų. Kiekviena sveika rasė, kaip turi būti aišku iš rasės sąvokos apibrėžimo, turi sau būdingą fizinę ir dvasinę charakteristiką, taigi tiek fizinį, tiek ir dvasinį savo natūros, egzistencijos ir gyvenimo aspektą.
Galima sakyti, kad čia galioja „monistiška“ koncepcija, kurioje tiek fizinis, tiek ir dvasinis aspektas – tai du to paties dalyko aspektai. Kaip sakė Alfredas Rozenbergas: „Rasė – tai dvasios atvaizdas“.“
6. Sekančioji „Nacionalsocializmo kritikos“ dalis užsipuola nacionalizmo, tautiškumo, patriotizmo idėjas.
Mėginama teigti, kad Tauta, kaip subjektas, yra dirbtinas dalykas:
„Atidžiau panagrinėję „tautos“ sąvoką galime suvokti tokio požiūrio į tautą šaknis – iš esmės „tauta“ – tai XVIII-XIX amžiaus prancūzų romantikų sugalvota abstrakcija, neturinti nieko bendro su mokslu *. Tauta buvo vienas iš modernizmo kultūros konstruktų.“
Iš tiesų tauta nėra joks „išmįslas“ ar dirbtinis „konstruktas“ - tauta yra natūrali objektyvi realybė, nesvarbu, ar ji suvokiama sąmoningai ar nesąmoningai, moksliškai ar nemoksliškai, nors būtina pažymėti, kad šiais laikais ji yra ne tik galima suvokti, bet ir suvokiama moksliškai kaip objektyvi realybė. Netgi prieš daugelį tūkstančių metų žmonės suprato, kad priklauso vienokiai arba kitokiai tautai, nors nebūtinai išreikšdavo tai šiuolaikiškos tautinės valstybės formoje, tačiau aiški rasinė, kultūrinė, apskritai, etninė diferenciacija, yra joks ne išmįslas ar „konstruktas“, o paprasčiausiai egzistuojantis faktas. Kad suprasti individo vaidmenį ir poziciją atžvilgiu tautos, kaip subjekto, yra būtina apibrėžti nacionalsocialistinę tautos ir Nacijos koncepcijas.
Individas egzistuoja, tačiau jis gyvena, t. y. egzistuoja su prasme tiek, kiek jis atlieka savo natūralią, objektyvinę egzistencijos prasmę pagal atitinkamą natūralią vertybinių subjektų hierarchiją. Individas priklauso tautai, t. y. savo tautinės bendruomenės esamai visumai ir privalo realizuoti savo gyvenimą tautinėje bendruomenėje per kūrybinį darbą. Individinį egoizmą pajungus bendram gerovės labui, yra kuriama tikra socialistinė visuomenė, o tikras socializmas gali ir privalo būti realizuojamas tik tautiniuose rėmuose. Juk socializmas netektų prasmės, jeigu neturėtų konkretaus subjekto, kuriam jis turėtų būti taikomas!
Marksistiniame straipsnyje „Nacijai“ yra taikomas modernistinis apibrėžimas, kuris neturi nieko bendro su nacionalsocialistine Nacijos koncepcija. Nacija – tai transcendentiškas subjektas, apimantis visas konkrečios tautos praeities, dabarties ir ateities kartas, kuris remiasi fiziniu (1), materialiniu (2) ir dvasiniu (3) pagrindu.
Fizinis pagrindas – tai tautos kūnas ir kraujas, rasė. Materialinis pagrindas – tai šalies žemė ir turtai. Dvasinis pagrindas – tai tautos gyvenimo ir dvasingumo koncepcija (a), tautos garbė (b) ir tautos kultūra (c).
„Kiekvienas Lietuvos pilietis“ nebūtinai yra Nacijos narys, nes plutokratiniame, antitautiniame režime tautiškumas ir pilietiškumas atsiduria antitezėje. Tačiau Tautinė valstybė, būdama priemone Nacijos, kaip subjekto, tarnybai, tegali realizuoti tautiškumo ir pilietuškumo sintezę: Nacija – ne „piliečių visuma“, o visų buvusių ,esamų ir būsimų tautiečių visuma, tai yra potencialiai begalinę ateitį turintis subjektas...
Marksistai teigia:
„Nebeteko nacionalinės valstybės ir karinės nepriklausomybės – dabar dauguma valstybių priklauso kariniams aljansams, blokams, ir jos nebegali savarankiškai spręsti, su kuo kariauti, su kuo ne, kaip organizuoti savo gynybą.
Galų gale, išmušus anuos du pagrindus, ėmė irti ir kultūrinė nepriklausomybė. Ėmus „blukti“ valstybių sienoms, tautos pradėjo maišytis, ir pradėjo formuotis viena kultūra – Vakarų kultūra, kuri yra įvairiausių etninių kultūrų samplaika.“
Yra tiesa, kad dabartinėje situacijoje, kuomet viešpatauja internacionalinio kapitalo sistema, valstybės netenka net butaforinės nepriklausomybės. Tačiau tai, kad marksizmo šalininkai žino šį faktą ir jam neoponuoja reiškia, kad jie stovi toje pačioje apkasų pusėje, kaip ir pati kapitalistinė sistema.
Kodėl? Todėl, kad ir kapitalistinis išnaudojimas, ir marksistiniai judėjimai, yra prieš nacionalinę nepriklausomybę, prieš tautines valstybes, kadangi tai yra barjeras besaikiam mamonos vaikymuisi: juk kapitalistams ir ekonominiams deterministams apskritai žmogus apskritai tėra tik ekonominių žaidimų įrankis, o tautinė, rasinė sąmonė – tai kliūtis internacionaliniam kapitalui ir jo šeimininkams viešpatauti.
Dabartinė situacija kultūriniu atžvilgiu yra tragiška, kadangi yra vykdomas atviras natūralių tautinių kultūrų naikinimas ir degeneratyvių tendencijų brukimas per internacionalinės kapitalizmo sistemos liokajų kontroliuojamas masinės propagandos priemones. Galima tvirtai teigti, kad dabar skatinamas kosmopolitiškas, „amerikoniškas“ kičas yra kapitalistinės sistemos ir rasinio chaoso vaisius: tad vėlgi matome, kaip kapitalistai ir marksistai stovi vienoje ir toje pačioje apkasų pusėje prieš tautų teisę į laisvę ir nepriklausomybę!
Straipsnyje „Nacionalizmas kaip dvasinė revoliucija“ esu teigęs: „Valstybė yra ne tikslas, o būtent priemonė Nacijos naudai. Tuo tarpu, individas privalo, esant tikrai Tautinei Valstybei, ją ginti ir jai tarnauti – būti jos sargybiniu – o jai nesant, jis privalo kovoti už esamo antitautinio režimo nuvertimą ir sunaikinimą ir Tautinės Valstybės sukūrimą – jis privalo būti revoliucionieriumi.
Tad galima apibrėžti, kad ir valstybė nėra savaiminė vertybė – valstybė yra priemonė ir yra vertybinis subjektas tik tuomet, kuomet ji atlieka savo organišką funkciją natūralių vertybinių subjektų hierarchijoje. Tiek tautinės valstybės gynimas, tiek antitautinio režimo griovimas, yra susijęs su organišku individo moraliniu imperatyvu kautis už rasės, už Nacijos interesą ir garbę.“
Tai trumpai ir aiškiai parodo ką nacionalinė valstybė reiškia nacionalsocializmui. Tačiau „Nacionalsocializmo kritikoje“ aptinkamas absurdiškas teiginys, kad neva „Tautos natūraliai nyksta“... Tautos dabar, neneigiame to, tikrai nyksta, tačiau tai jokiais būdais nėra „natūralu“. Bet pirmiausia reikia apibrėžti kas yra „natūralu“... Natūralu esti tai, kas atitinka ir sueina sintezėn su objektyviosios realybės dėsniais, su Gamtos dėsniais.
Ar tai, kas šiais laikais prisideda prie tautų naikinimo, yra natūralu? Ne! Tai, kas naikina, pavyzdžiui, Europos tautas, yra internacionalinė kapitalistinė žydiškojo imperializmo sistema ir jos satelitinių režimų vykdoma politika. Ši politika nėra natūrali – būtent ji yra dirbtinas „konstruktas“, skirtas godumui ir kapitalistinių išnaudotojų siekių patenkinimui, kadangi tautinė sąmonė, rasinė sąmonė – tai barjerai globalistinės piniginės diktatūros imperijos kūrime. Marksistinis kosmopolitizmas ir tautiškumo neigimas nėra joks socializmas! Tai – gryniausias talkininkavimas internacionaliniam kapitalistiniam imperializmui jo antitautinėje veikloje, kuri reiškia Europos tautų genocidą.
Kol tai, kas naikina tautas, yra nenatūralus ir dirbtinis fenomenas, kuris gali būti pašalintas ir bus pašalintas Nacionalinės Revoliucijos, pats Tautos subjektas yra kuo puikiausiai natūralus ir suprantamas taikant mokslinį metodą. Kad žmogiškoji egzistencija galėtų vadintis tikru gyvenimu, žmogui yra būtinas patriotizmas, nacionalizmas.
7. Kita „Nacionalsocializmo kritikos“ dalis liečia tai, kad mes, nacionalsocialistai, neigiame „universalios žmonijos lygybės“ mitą.
Žinoma, marksistai aiškina, kad neva tai nėra prietaras ar mitas, netgi ne „siekiamybė“:
„Marksistai niekada nesakė, jog žmonės turi būti lygūs, lygybė niekada nebuvo marksistų siekiamybė. Pasak marksistų, lygybė yra ne siekiamybė, o neišvengiamybė.“
Šis teiginys kertasi su logika, kadangi lygybė yra toli gražu ne tik ne „neišvengiama“, o ir neįmanoma. Pagalvokime, ar žmogžudžiai, narkomanai, aferistai, prievartautojai ir įvairaus plauko politiniai banditai yra lygūs doram ir sąžiningam žmogui, kuris garbingai gyvena dorą gyvenimą? Žinoma, kad ne. Įmanoma, pasiekiama ir būtina „lygybė“ tegali būti suvokiama kaip lygus atsakymas prieš įstatymus, atsakomybė už savo garbingus arba negarbingus poelgius, tačiau sulyginti dorus žmones ir niekšus, parazitus su kūrėjais – tai elgtis nelygiai, t. y. atimti iš geresnių ir į viršų kelti parazitinius elementus.
„Lygybė“ - tai lygius sulyginti su nelygiais, teigė Korneliu Kodreanu. „Lygybę“ apibrėžiant kaip visų universaliai lygią vertę, ji yra neįmanomas utopistinis ideologinis balastas, kuriuo tiesiog naudojasi tautų, tuo tarpu, ir Lietuvių Tautos, engėjai, naikintojai ir išnaudotojai. Internacionalinio kapitalizmo jėgų valdytojai, kurie, per masinės propagandos priemones, skleidžia „lygybės“ melą, patys puikiai supranta šios idėjos neįgyvendinamumą ir ją sąmoningai skleidžia su tikslu suklaidinti „gojų“ mases.
Prisiminkime „Siono Išminčių Protokolus“3, kuriuose esamosios sistemos šeimininkai atvirai rėžia kam yra naudingas „lygybės“ melas:
„Dar senovėje mes kitų tautų žmonėse paleidome žodžius: „laisvė, lygybė, brolybė“, žodžius tiek daug kartų kartotus nuo to laiko nesąmoningų papūgų, kurie iš visur, kaip skruzdėlės prie medaus, lėkė skubėjo ir lipo prie mūsų masinimų, prie tų tuščiaskambių žodžių, su kuriais jie prarado pasaulio gerovę, tikrąją jų anksčiau turėtą asmens laisvę. Neva protingi inteligentai gojai nesuprato tų žodžių abstraktingumo, neišgalvojo prieš mus naujų gojų naudon einančių obalsių, nepastebėjo, kad gamtoje nėra lygybės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustačiusi protų nevienodumą, charakterių ir gabumų įvairumą; lygiai taip pat gojų inteligentai nenumatė, kad minia akla, kad minios išsišokėliai, išrinkti kraštui valdyti, politikos srityje tokie pat žabaliai, kaip ir pati minia, kad pašvęstasis, nors ir kvailys, galės valdyti, o nepašvęstasis, nors ir genijus, nieko nesupranta politikoje.“
Štai – iš esamosios sistemos šeimininkų lūpų galima matyti, kad tie, kurie labiausiai prisidėjo prie „lygybės“ melo skleidimo, patys juo netiki ir niekada netikėjo, bet naudoja sąmoningai kaip nuodus prieš pasaulio, o pirmiausia, Europos, tautas. Tačiau netgi pažiūrėjus grynai iš filosofinės, iš mokslinės perspektyvos, „lygybės“ pagal vienodą individumų vertę, idėja, yra visiškas absurdas. Įsidėmėtina, kad „Nacionalsocializmo kritikoje“ marksistai teigia, kad „lygybė nebūtinai reiškia vienodumą“ - taip, bet tik, jeigu „lygybė“ apibrėžiama kaip sistemingą objektyvių standartų taikymą visų subjektų atžvilgiu pagal objektyvius teisingumo dėsnius.
Toliau marksistas rašo: „Taigi, marksistinio požiūrio niekaip negalima pavadinti prietaru ar tikėjimu dėl jo mokslinės-sociologinės specifikos. Jis gali nebent nepasitvirtinti vykstant istorijai.“ Galima ir dera tvirtai teigti, kad marksistinis požiūris kaip tik yra prietaras, kadangi jis remiasi ne objektyviąja realybe, o neegzistuojančiu ir neįmanomu, sveikam protui prieštaraujančiu universalios „lygybės“ farsu. Vien tas faktas, kad marksizmas ignoruoja objektyviai ir aktualiai egzistuojančius veiksnius, prieštarauja tikram moksliškumui.
8. Toliau yra mėginama sugretinti nacionalsocialistinės idėjos taikomą ekonominę politiką su kapitalizmu (taip pat „revizionistiniams“ marksistams atsiribojant nuo Sovietų Sąjungos sistemos).
Neva nacionalsocialistinei Vokietijai buvo „būdingi“ kapitalizmo bruožai... Yra faktas, kad nacionalsocialistinė pasaulėžiūra pripažįsta teisę į privatinę nuosavybę, tačiau nacionalsocialistinė Vokietija dėl pragmatinių sumetimų iki galo negalėjo įgyvendinti visų Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partijos Programos nuostatų ir būta koncesijų su asmenimis kaip Krupas. Tačiau fundamentaliai Nacionalsocialistinės Vokietijos sistema toli gražu nebuvo kapitalistinė, kadangi valstybė tvirtai ir griežtai kontroliavo visas stambiąsias gamybos priemones ir atsiejo Vokietijos markę nuo aukso, t. y. vokiška valiuta tapo paremta ne auksu ar dar kokiu nors metalu, o vokiečių tautos kūrybinio darbo sukuriama materialine verte.
Taipogi, priešingai negu tvirtinama „Nacionalsocializmo kritikoje“, nedarbingumo lygiu, po nacionalsocializmo įsitvrtinimo, Vokietija visiškai nepasižymėjo, tad vėlgi atkrenta kitas marksistų teigiamas „kapitalizmo elementas“. Tuo tarpu Antrasis pasaulinis karas prasidėjo visiškai be Vokietijos noro – Vokietija jo kaip tik vengė – karas buvo sukeltas internacionalinio kapitalo valdytojų užmačių ir machinacijų, tačiau tai nėra šio straipsnio reikalas aptarinėti šias istoriografines detales. Šiaip ar taip, mes turėtumėme kalbėti apie tai, kaip nacionalsocialistinis judėjimas supranta savo socializmo sąvoką ir kovą prieš kapitalistinį išnaudojimą.
Mes teigiame, kad stambiausiosios gamybos priemonės turi priklausyti valstybei ir būti jos žinioje, valstybės subjektą apibrėžiant kaip Tautinę valstybę, skirtą Nacijos tarnybai. Tuo tarpu smulkus verslas ir kūrybinis darbas turėtų būti skatinamas privatinės nuosavybės pagrindu, motyvuojant tautiečių iniciatyvumą tautos materialinės gerovės kūryboje. Nacionalsocializmas pašalina internacionalinio kapitalo diktatą ir palūkaninę vergiją – tai jau iš esmės ir fundamentaliai reiškia kapitalistinio išnaudojimo, „pinigo darymo su pinigu“, pašalinimą. Tačiau, oponuodamas kapitalizmui, nacionalsocializmas taip pat oponuoja ir marksistiniam pseudosocializmui. Tikras socializmas yra pasiekiamas, kaip jau minėjome, tik tautiniuose rėmuose.
Moksliniai „modernūs“ doktrinaliniai socializmo pagrindai yra padėti jau nuo antimarksistinio tautinio socializmo mąstytojo Eugeno Diuringo laikų.
Diuringas teisingai suvokė, kad marksizmas – tai tų pačių dirbančiųjų, tiek fizinių, tiek ir intelektualinių dirbančiųjų, engėjų remiama ideologinė abstrakcija, kuri tarnauja pasaulinei judokratijai. Jis aiškiai suvokė žydų klausimą ir socialistinę revoliuciją suprato kaip tikros Tautinės valstybės įtvirtinimą, panaikinant kapitalistinį išnaudojimą ir internacionalinio finansinio kapitalo sistemą, ją keičiant į nacionalinio kapitalo, pagrįsto tautos kūrybiniu darbu, sistemą. Nacionalsocialistinė Vokietija, pašalindama palūkaninę vergiją, numetė kapitalistinio išnaudojimo jungą nuo vokiečių tautos kupros. Čia derėtų pateikti kelias citatas iš autoritetingo nacionalsocialistinę ideologiją apsakančio veikalo...
„Mano Kovoje“ Adolfas Hitleris rašė:
„...kapitalas yra išskirtinai darbo kūrinys ir, taip pat kaip darbas, jis patiria poveikį iš visų veiksnių, kurie gali trukdyti, arba skatinti žmogiškąją veiklą. Taigi, iš tautinio pažvalgų taško, kapitalo reikšmė priklauso nuo Valstybės didybės, laisvės ir galios, tai yra, nacijos ir, kad tiktai šita priklausomybė veda kapitalą iškelti Valstybės ir nacijos interesus iš savisaugos instinkto savo paties vystymosi labui.
Tokiais principais Valstybės požiūris į kapitalą turėtų būti, palyginus, paprastas ir aiškus. Jos vienintelis tikslas tame būtų pasirūpinti, kad kapitalas išliktų pavaldus Valstybei ir, kad jis negalėtų sau duoti teisės būti virš nacionalinių interesų. Taip jis galėtų apriboti savo veiklą tarp šių dvejų ribų: vienoje pusėje, užtikrinti stiprią ir nepriklausomą nacionalinės ekonomikos sistemą, o kitoje, saugoti darbininkų socialines teises.“...
„...sunkiausia kova, kurią turėtume vesti, bus ne prieš priešiškas tautas, bet prieš internacionalinį kapitalą.“...
„Kova prieš internacionalinį finansų kapitalą ir paskolų kapitalą tapo vienu iš svarbiausių programos punktų, kuria vokiečių nacija parėmė savo kovą už ekonominę laisvę ir nepriklausomybę.“...
„...visos baimės, susijusios su bauginančiomis ekonominėmis pasekmėmis, kurios pasektų vergijos, kuri kyla iš palūkaninio kapitalo, panaikinimo, yra netikusios, nes, visų pirma, tie ekonominiai principai pasirodė esantys mirtini vokiečių tautos interesams.“4
Dera pabrėžti, kad palūkaninę vergiją grindžiantys ekonominiai bei kitokie principai yra žalingi bet kokiai natūraliai sveikai tautai apskritai ir iš esmės. Tai yra tikroji šiuolaikinė vergija, kurią praktikuoja globalinio internacionalinio kapitalistinio imperializmo valdytojai ir liokajai.
Nacionalsocializmas, tuo tarpu, yra idėja, kuri aiškiai oponuoja šiai vergijai ir kuris, kaip politinis judėjimas, kaunasi už tautų laisvę. Pagaliau, galima prisiminti Dr. Pauliaus Josefo Gėbelso žodžius: „Taigi, tai nėra darbininko teisė apleisti socializmą, o verčiau jo pareiga apleisti marksizmą. Kuo anksčiau jis tai padarys, tuo geriau bus jam pačiam.“5 Tikrasis socializmas – tai tautinis socializmas, nacionalsocializmas!
9. Pagaliau, priėjome vienos iš pagrindinių esamo plutokratinio kapitalistinio režimo „šventųjų karvių“, kurios ginti išsiruošė ir marksistinės „klasių kovos“ pranašai – demokratijos...
„Mefistofelis“ savo „Nacionalsocializmo kritikoje“ teksto dalį apie demokratiją pradeda graikų filosofo Aristotelio minčių falsivikavimu, kadangi Aristotelis nenaudojo termino „diktatūra“ ir Aristotelis buvo fundamentalus antidemokratas, o tai turėtų būti akivaizdu vien paskaičius vieną iš pagrindinių jo veikalų - „Politiką“. Aristotelis aiškiai pasisakė už tai, ką Lietuvių nacionalistai įvardija kaip „Gervaldijos“ principą – kad valdžia privalo priklausyti geriausiems tautos nariams, t. y. mažumai pagal kokybinį, o ne kiekybinį kriterijų. Cituojame marksizmo pranašų raštą: „Antidemokratinis nacionalsocialistų požiūris remiasi demokratijos tapatinimu su tuo, ką Platonas vadino ochlokratija – „minios valdymu“. „Minios valdymas“ – kai sprendimai priimami balsų dauguma, o demokratijoje turi būti remiamasi racionalumu, kompetencija.“
Pateiksime ištrauką iš garsiojo Platono veikalo „Valstybė“, kuri aiškiai parodo Platono antidemokratinį nusistatymą, tačiau dera įsidėmėti, kad yra kalbama apie antikinių laikų Graikijoje pasireiškusias demokratijos tendencijos, kurios, nors degeneratyvios, nebuvo taip naudojamos ir sąmoningos, kaip kad dabartiniais laikais demokratiniai režimai – internacionalinio finansinio kapitalo, judokratijos marionetiniai įrankiai:
„- Demokratija, mano nuomone, įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o su visais kitais dalijasi valstybės reikalus ir valdžios vietas – valdžios vietos demokratijoje dažniausiai skirstomos burtais.
- Taigi šitaip įvedama demokratija – arba ginklu, arba iš baimės pabėgus turtingiesiems, - tarė jis.
- Kaip šie žmonės tvarko valstybę ir kokia yra toji santvarka? Aiškus dalykas, kad žmogus, kuris ją atitiks, pasirodys esąs demokratinis žmogus.
- Aišku.
Pirmiausia tai yra laisvi žmonės6, valstybėje įsigali visiška laisvė ir kiekvienam piliečiui leidžiama daryti, ką tik jis nori.
- Bent jau taip sakoma, - tarė jis.
- Kur yra laisvė, ten kiekvienas gali susikurti tokį privatų gyvenimą, koks jam patinka.
- Aišku.
- Tad, aš manau, tokioje santvarkoje žmonės bus labai įvairūs.
- Kur nebus!
- Atrodo, - tariau, - kad tai yra gražiausia iš visų santvarkų. Kaip visokiomis spalvomis išmargintas apsiaustas, taip ir ši santvarka, išmarginta visokiais papročiais, atrodo gražiausiai. Galimas daiktas, kad kaip vaikai ir moterys gėrisi žiūrėdami į išmargintus daiktus, taip ir šitą santvarką daug kas laiko gražiausia.
-Daug kas ją tokia laiko, - pritarė jis.
- Mielas drauge, - tariau, - dabar pritinka joje ieškoti santvarkos.
- Ką tu turi galvoje?
- Mat, - tariau, - dėl laisvės joje glūdi visos santvarkų rūšys. Atrodo, kad tas, kuris nori įkurti valstybę, kaip mes ką tik darėme, būtinai turi nuvykti į demokratiškai tvarkomą valstybę ir čia išsirinkti santvarką, kuri jam labiausiai patiks, - tarsi jis nuvyktų į visų santvarkų mugę, ten išsirinktų geriausią santvarką ir tada įkurtų valstybę!
- Tikriausiai jam netrūktų pavyzdžių.
- Toje santvarkoje niekas tavęs neverčia būti valdovu, nors ir būtum tinkamas tam darbui, neverčia paklusti, jei nenori, arba kariauti, kai kiti kariauja, arba gyventi taikoje kaip kiti, jei nenori taikos. Kita vertus, jei įstatymas ir draudžia tau valdyti arba teisti, tu vis tiek gali valdyti ir teisti, jei tik tau ateis į galvą tokia mintis. Argi iš pirmo žvilgsnio toks gyvenimas neatrodo dieviškas ir saldus?
- Iš pradžių galbūt, - atsakė jis.
- Na, o švelnumas nuteistųjų atžvilgiu? Argi tu nesi matęs, kaip šitokioje santvarkoje žmonės, nuteisti mirti arba ištremti, vis tiek pasilieka valstybėje ir sukinėjasi tarp žmonių, vaikščioja tarsi herojai – niekam jie nerūpi, niekas jų nemato?
- Daug tokių mačiau, - tarė jis.
- Šitas atlaidumas – tai ne kokia nors demokratinės santvarkos smulkmena, o panieka dėsniams, kuriuos mes su tokiu rimtumu nustatėme, kai kūrėme valstybę, - būtent kad jei kas neturės nepaprastų gabumų, niekada negalės tapti šauniu žmogumi, o ir būdamas gabus netaps šaunus, jei iš pat mažens nežais su gražiais dalykais ir nesimokys visų gerų mokslų. Kaip išdidžiai demokratija, pamynusi visa tai, visai nesirūpina, kokiais užsiėmimais žmogus pasiruošė eiti į politinį gyvenimą, bet jei tik kas pasisako esąs palankus liaudžiai, tuoj jį pagerbia.“7
„- Toks žmogus8, - tariau, - diena iš dienos gyvena pataikaudamas bet kokiam pasitaikančiam troškimui: vieną dieną jis girtauja grojant fleitai, kitą dieną geria tik vandenį ir liesėja, vieną kartą mankštinasi, kitą kartą nieko neveikia ir niekuo nesirūpina. Kartais, kaip jam atrodo, jis net pasineria į filosofiją, dažnai užsiima politika: pašokęs pasako kalbą, kas tik jam užeina ant liežuvio, ir veikia. Kartais jis žavisi karingais žmonėmis ir pasuka ta kryptimi, o kartais linksta į pelno siekimą arba nukrypsta kur nors kitur. Jo gyvenime nėra jokios tvarkos, jo nevaldo jokia būtinybė; bet jis tokį gyvenimą vadina maloniu, laisvu ir laimingu, todėl taip ir gyvena visą laiką.
- Tu puikiai apsakei lygybę mėgstančio žmogaus gyvenimą, - pasakė jis.“9
„- Taigi nepasotinamas turtų troškimas ir nesirūpinimas niekuo kitu pražudė oligarchiją.
- Tikrai, - tarė jis.
- Argi ir demokratijos nepražudo nepasotinamas troškimas to, ką ji laiko gėriu?
- O koks yra tas gėris, apie kurį tu kalbi?
- Laisvė, - tariau. - Demokratinėje valstybėje tu visus girdėsi kalbant, kad tai yra gražiausias dalykas ir kad laisvas gimęs žmogus tik demokratijoje gali gyventi.
- Dažnai gali girdėti taip kalbant, - pritarė jis.
- Jau aš ir ketinu sakyti, - tariau, - kad nepasotinamas šito gėrio troškimas ir nesirūpinimas kitais dalykais ir šitą santvarką keičia ir ruošia dirvą tironijai.
- Kaip tai atsitinka? - paklausė jis.
- Kai laisvės ištroškusi demokratinė valstybė turi blogus vyno pilstytojus, ji per daug prisigeria neatmieštos laisvės, o valdančiuosius, jeigu jie pasirodo esą nenuolaidūs ir neduoda visiškos laisvės, apkaltina ir baudžia kaip nusikaltėlius ir oligarchus.
- Taip ir būna, - tarė jis.“10
„- Taigi, - tariau, - suprantama, kad tironija atsiranda ne iš kurios nors kitos santvarkos, o tik iš demokratijos – iš per didelės laisvės turi atsirasti ir didžiausia ir žiauriausia vergija.“11
Matosi, kad Platonas buvo aiškus ir konkretus antidemokratas. Demokratija teoretinėje plotmėje reiškia masių, „liaudies“ valdžią, t. y., daugumos valdžią, tačiau marksistai mėgina tai paneigti:
„Antidemokratinis nacionalsocialistų požiūris remiasi demokratijos tapatinimu su tuo, ką Platonas vadino ochlokratija – „minios valdymu“. „Minios valdymas“ – kai sprendimai priimami balsų dauguma, o demokratijoje turi būti remiamasi racionalumu, kompetencija.“
Demokratija nesiremia jokia kompetencija – kompetencija remiasi būtent selektyvus elitarizmu, o ne egalitarizmu (kaip kad teoretinė demokratija) pagrįstas valdymas, kurį ir teigia nacionalsocialistinė idėja.
Demokratija nepripažįsta asmeninės atsakomybės, o teigia „kolektyvinę atsakomybę“ - jos praktinius rezultatus galime puikiai stebėti jau 20 metų „mūsų“ Lietuvos Seime, kur yra pilna korupcijos, kur visa politinė veikla yra fundamentaliai antitautinė ir plutokratinė, tarnaujanti internacionalinių kapitalistų mafijai ir kai kai kurie „darbeliai“ išaiškėja, „niekas nieko nežino“ ir niekas už nieką neatsako, nes „galioja kolektyvinė atsakomybė“.
Nacionalsocializmas, pripažindamas asmenybės, autoriteto ir atsakomybės principus, supranta, kad tikra atsakomybė – tai asmeninė atsakomybė, tai yra dar viena iš pagrindinių kategoriško demokratizmo atmetimo priežasčių. Mes teigiame, kad valdyti privalo geriausieji tautiečiai, tai Lietuvišku naujadaru yra išreiškiama „Gervaldijos“ idėjoje, t. y. geriausiųjų valdžioje, už kurią pasisakė tiek Aristotelis, tiek ir šiuolaikinio nacionalsocializmo ideologai.
Tačiau nei dabar nei kada nors naujųjų laikų istorijoje tikra, reali demokratija (nors ji tiek teorijoje, tiek ir praktikoje pragaištinga bet kokiai tautinei bendruomenei, jei taikoma jos atžvilgiu) niekada neegzistavo: ji, kaip ir universaliosios lygybės melas, yra tuščias ideologinis balastas, skirtas masių mulkinimui ir manipuliavimui jomis. Demokratijos fasadas maskuoja kapitalistinę judokratijos diktatūrą.
Tačiau yra būtina kova tiek kova teoretinėje, ideologinės propagandos kovoje prieš demokratizmo idėjos melą, tiek ir kova praktinėje plotmėje prieš antitautinę internacionalinio kapitalo diktatūrą.
Pabaigai, galima padaryti „išvadas“ pagal „Mefistofelio“ „Nacionalsocializmo kritikos“ „šabloną“, tačiau šios išvados bus iš tiesų atitinkančios nacionalsocialistinės pasaulėžiūros esmę:
1. Nacionalsocializmas remiasi objektyviosios realybės ir jos dėsnių suvokimu.
2. Nacionalsocializmas yra antikapitalistinė doktrina, kadangi jis panaikina palūkaninę vergiją ir stambiųjų gamybos priemonių kontrolę perduoda valstybės žinion. Tautinis socializmas – tai vienintelis tikras socializmas.
3. Rasizmas, jį apibrėžiant ne kaip rasinę neapykantą, o kaip rasių klausimo, kaip objektyvios realybės, objektyvų supratimą, yra sveiko proto ir objektyvių mokslinių žinių išvada, kuri sutinka su natūraliais žmogiškaisiais instinktais.
4. Hierarchija yra gausiai paplitusi tiek laukinės gamtos pasaulyje, tiek žmogiškosiose bendrijose. Yra neįmanoma jokia natūrali ir bent reliatyviai gausi žmogiškoji bendruomenė be jokios hierarchinės struktūros.
5. Nacionalizmas nei tiki stagnaciją ir „stabilumą“, nei ją propaguoja – jis yra dinamiškas ir supranta, kad istorija tęsiasi ir tęsiasi nesulaikoma laiko tėkmė ir kad vietoje nėra stovima, priešingai negu marksistinės mesianizmo tendencijas turinčios idėjos apie „galutinę stadiją“, kurioje viskas turėtų nustoti ir turėtų būti pasiekta tariamai „tobulas“ stovis.
6. Nacionalizmas yra natūrali nuostata ir jis visai nėra regresyvus – jis yra progresyvus, nes tik jo rėmuose gali vykti Tautinės valstybės tobulėjimas ir darnios socialistinės visuomenės, tautinės bendruomenės, plėtojimas.
7. Demokratija praktikoje yra farsas, skirtas maskuoti internacionalinio finansinio kapitalizmo, judokratijos diktatūrą, o teorijoje – tai yra masių valdžia, kuri tegalėtų privesti prie chaoso. Sveikam Tautos gyvenimui yra būtinas Gervaldijos principo priėmimas ir jos taikymas praktikoje.
Šaltiniai:
1. Charles Darwin, The Origin of Species, 1st ed., Penguin, London, 1968; pp. 217.
2. Descent of Man and Selection in Relation to Sex, 2nd ed., John Murray, London, 1874, pp. 225.
3. 1897 metų istorinis dokumentas, bendrais bruožais apibrėžiantis pasaulinės žydomasonijos politikos gaires.
4. Adolfas Hitleris, „Mano Kova“, I tomas, 8 skyrius.
5. Dr. Paulius Josefas Gėbelsas, „Naci Soci: klausimai ir atsakymai nacionalsocialistams“
6. Čia Platonas aiškiai naudoja „laisvės“ sąvokos apibrėžimą kaip „galėjimą daryti ką nori“. Tuo tarpu, nacionalsocialistinė pasaulėžiūra supranta „laisvę“ kaip galėjimą elgtis pagal Gamtos dėsnius, jų rėmuose.
7. Platonas, Valstybė, „Pradai“ 2000, 321 – 323 psl.
8. Čia Platonas kalba apie „demokratijos žmogų“ - demokratą ir jo charakteristikas.
9. Platonas, Valstybė, „Pradai“ 200, 328 psl.
10. Platonas, „Valstybė“, „Pradai“ 2000, 329 psl.
11. Platonas, „Valstybė“, „Pradai“ 2000, 331 – 332 psl.
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
