Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896
|
Mefisto. „Nacionalsocializmo kritika“
Šaltinis: http://www.marksistai.lt/skaityti/mefis ... mo-kritika
Trumpas pristatymas:
Šiame straipsnyje Marksistai.lt grupės narys Mefisto smulkiai išanalizuoja nacionalsocializmo ideologiją ir jos tezes paneigia kaip neteisingas. Straipsnis parašytas ryšium su tuo, kad internete sunku rasti koncentruotą ir taiklią nacizmo kritiką, nacizmas dažnai patraukia jaunų, kitokio požiūrio nežinančių žmonių dėmesį. - Marksistai.lt
-------------------------------------------------------------------------------
Kartą teko diskutuoti su lietuvių naciu, įsitikinusiu savo ideologijos moksliškumu ir pagrįstumu (nenuostabu – visi jie taip mano). Po diskusijos kirbtelėjo mintis užmesti akį į internetą – kaip vykdoma edukacija šiuo klausimu, ar lengvai pasiekiama nacizmo ideologijos kritika. Mano nuostabai, atsivertęs vieną populiariausių, mėgėjišką interneto žinių šaltinį – Vikipediją, – sekcijos „nacizmo kritika“ visai neradau. Nei anglų, nei lietuvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių kalbomis. Kokią nuomonę apie šią ideologiją gali susidaryti jaunas, mažai žinių turintis žmogus, neturintis galimybės susipažinti su kritiniu požiūriu? Jam gali pasirodyti, jog nacizmas ir yra tas alternatyvus kritiškas požiūris, kritiškas požiūris į oficialųjį diskursą.
Taigi, nutariau pats parašyti mokslišką nacizmo kritiką. Kažkas pasakytų: „kam to reikia? Ar neužtenka nacizmo blogybių ir Holokausto siaubų, tam kad jį atmestume?“ Tiesą pasakius visiškai ne – loginiu atžvilgiu, tai niekinė argumentacija, todėl jei norime, jog jaunimas mąstytų kritiškai, informaciją turime pateikti nuosekliai ir tinkamai argumentuotą.
Pradėsiu išskirdamas pagrindinius nacionalsocializmo „pamatus“ – tezes, kurių teisingumas įrodytų nacionalsocializmo ideologijos teisingumą.
1. Nacionalsocializmas remiasi gamtos mokslų pažinimu;
2. Bendra gerovė aukščiau asmeninės naudos, nacionalizmas;
3. Žmonės yra susiskirstę į veisles (vok. Rasse – veislė), kurios yra nelygios; išlieka – stipriausi;
4. Žmonės nėra lygūs;
5. Demokratija yra kiekybinis, o ne kokybinis valdymo principas;
6. Hierarchija yra organinės-natūralios gamtos dėsnis;
7. Nacija, tauta – svarbūs objektai, kurie turi būti išsaugoti. Turi būti rasinis-tautinis grynumas;
8. Sveika bendruomenė – homogeniška bendruomenė;
9. Nacionalsocializmas siūlo trečią ekonominį kelią, ne komunistinį ir ne kapitalistinį. *
* Sąrašas sudarytas remiantis „Šturmuotojo Juozo raštais“, talpintais tarptautiniame nacistų tinklapyje „Naujoji Europa“
Kaip matote, teiginiai vedami vienas iš kito. Todėl pradėsiu nagrinėjimą „nuo kito galo“ – nuo toliausiai išvestų teiginių sąryšio su realybe ir artėsiu prie kertinio. Tik vieną, paskutinįjį teiginį apie ekonomiką, paliksiu pačiai pabaigai.
Gamtos dėsniai nacionalsocializme
Pats pagrindinis nacistinės ideologijos argumentas yra jos apeliavimas į moksliškumą. Nacionalsocialistai teigia, jog „žmogus yra gyvūnas ir turi gyventi pagal gamtos dėsnius“. Šie dėsniai įtraukia rasizmą, hierarchiją ir socialdarvinizmą.
Nuomonė, jog žmogus – gamtos dalis ir daugybė žmogiškosios būties elementų išplaukia iš gamtos, sena kaip Žemė. Dar Senovės Romos filosofas Markas Aurelijus savo knygoje „Sau pačiam“ teigė, jog „autoritetas duotas gamtos“ *, bei „reikia gyventi pagal gamtą“ **. Derėtų paminėti ir tai, jog buvo ir visiškai priešingai teigiančių filosofų – štai radikalusis Diogenas teigė, jog žmonija nutolo nuo gyvosios gamtos ir pradėjo maištauti prieš jos dėsnius – pasak jo reikia grįžti į pirminę būklę, kurioje nėra nei valstybės, nei valdžios, nei turto, nei autoritetų. Tačiau jie sutarė vienu klausimu – reikia gyventi vadovaujantis gamta.
* Marcus Aurelius, „Ta eis heauton“, 8 liber
** Ten pat, 3 liber
Iš tiesų pati argumentacijos forma „reikia daryti taip, nes taip yra gamtoje“ yra logiškai neteisinga. Logika – filosofijos šaka, tirianti, kokia turi būti kalba, kad ji būtų prasminga *. Savaime argumentas „nes taip yra gamtoje“ yra loginė argumentacijos klaida, vadinama „apeliacija į gamtą“. Tačiau nevertėtų apsigauti – jei kai kurie žmonės ir apsiriboja apeliacija į gamtą,
Naujųjų laikų filosofai dažniausiai visuomenės ir gamtos ryšius stengdavosi nurodyti per priežastingumo-pasekmės ryšį. Antai, lengva pastebėti, jog būtent juodaodžiai JAV buvo imami į vergiją, todėl, kad buvo natūraliai atsparesni saulei ir stambesnio sudėjimo, arba kad patriarchato įsitvirtinimui turėjo įtakos vyro ir moters fiziologiniai skirtumai.
* Ludwig Wittgenstein, „Tractatus Logico-Philosophicus“, introduction by Bertrand Russell.
Tačiau, kaip pabrėžia lietuvių filosofas Evaldas Nekrašas *, gamtos dėsnių determinacija visuomenės atžvilgiu yra itin ribota. Šiuolaikinis žmogus tai puikiai pademonstruoja, sugebėdamas įveikti tam tikrus gamtos dėsnius. Medicinos, statybų ir kiti laimėjimai leidžia žmonėms išgyventi žymiai ilgesnį laiką, be to, padeda išgyventi žmonėms, kurie iki tol natūraliai būtų mirę. Oro balionų, lėktuvų išradimas padėjo žmogui pakilti į orą. Drėkinimo kanalų ir melioracijos sistemos padėjo žmogui pritaikyti gamtą žemės ūkiui, netgi labiausiai tam netinkamose vietose.
* E. Nekrašas, „Filosofijos įvadas“
Galų gale, šiuolaikiniai mokslai ir filosofija laikosi nuomonės, jog didžiausią įtaką bendruomenės gyvenimui turi socialiniai dėsniai, taigi, juos tiria atskiras mokslas – sociologija.
Tačiau tai nereiškia, kad neverta nagrinėti gamtos-visuomenės dėsnių, kuriuos nurodo nacionalsocialistai. Tai tiesiog reiškia, kad į juos žvelgti derėtų itin kritiškai.
Socialinis darvinizmas, kova už būvį, „išlieka stipriausieji“
Kovos už būvį teorija remiasi nacių prielaida, jog evoliucijos dėsniai veikia ir tarp žmonių, ir, kad Darvino evoliucijos dėsningumų esmė yra teiginyje „išlieka stipriausieji“ – tarp žmonių vyksta pastovi kova už išlikimą.
Tačiau iš tiesų ši teorija nesiremia darvinizmu – tai tėra klaidinga darvinizmo interpretacija (galimybės įsitikinti tuo atsirado palyginus neseniai). Dabar jau žinoma, jog biologinės konkurencijos mechanizmas nėra toks tiesmukiškas, kaip jį įsivaizdavo socialdarvinistai. O pats Darvinas niekada ir nekėlė idėjos, jog tam, kad išliktų, padarai turi kovoti tarpusavyje, pavyzdžiui, jog lizde vienas kitą skerstų paukšteliai. Jis manė, jog paukšteliai, kurie iš prigimties nėra prisitaikę prie juos supančios aplinkos, natūraliai miršta, o išlieka tik geriausiai prisitaikę jaunikliai.
Evoliucijoje niekas „nekovoja“ tiesiogine to žodžio prasme. Tiesiog vyksta natūrali atranka, kurioje žūsta neprisitaikę gyventi organizmai. Šiuolaikinėje genetikoje gana aiškiai yra išsiaiškinti evoliucijos mechanizmai – besikeičiant sąlygoms, prisitaikymą smarkiai sąlygoja atsitiktinės genetinės mutacijos. Jos vyksta natūraliai, dėka jų gyvūnai iš kartos į kartą gali įgauti savybių, kurių neturėjo tėvai. Todėl vulgariai galima būtų pasakyti, kad įvykstant gamtos katastrofoms natūraliai išlieka tik „išsigimėliai“, kurių genetinės mutacijos tinkamos naujai aplinkai, o senieji – išmiršta. *
* Plačiau apie savitarpio pagalbos ir kolektyvizmo vaidmenį evoliucijoje - http://www.anarchija.lt/teorija/17122-mefisto-kolektyvizmas-ir-savitarpio-pagalba.html. Apie žmogaus evoliuciją šiandien - http://www.anarchija.lt/teorija/16202-mefisto-zmogaus-evoliucija-siandien.html
Pavyzdžiui, tarkime, žalioje žolėje gyvena daugybė žiogų, kurių dauguma – žalios spalvos. Tarkime, pieva nuo netoliese esančios gamyklos apsinešė teršalais, žolė smarkiai patamsėjo. Naujose sąlygose žali žiogai bus labai lengvai pastebimi ir greitai išnyks, nes juos sumedžios paukščiai bei kiti plėšrūnai. Tuo tarpu rudi ir pilki žiogai, kurie savo bendruomenėje anksčiau buvo tarsi išsigimėliai, dabar taps labiausiai prisitaikiusiais šiai aplinkai ir turės didesnius šansus išgyventi bei tapti dominuojančiais (kiekybiniu atžvilgiu) naujoje populiacijoje.
Visi šie pavyzdžiai rodo, jog apeliacija į evoliuciją nacionalsocializme remiasi pasenusia evoliucijos teorijos interpretacija.
Hierarchija – natūralus gamtos dėsnis
Dešinieji (ne tik naciai) „besiremdami“ gamtos dėsniais, mėgsta tvirtinti, jog hierarchija – natūralus gamtos dėsnis. „Pažvelkite į bites – jos turi motinėlę, sargybinius; skruzdės – taip pat“. Tačiau ar tikrai hierarchija yra natūralus gamtos būvis?
Vienas iš garsesnių aršiausių to kritikų buvo rusų gamtininkas Piotras Kropotkinas, tikinęs, jog hierarchija ir autoritarizmas, būdingas žmogiškai visuomenei, nėra natūralus, o tėra vienų žmonių priespaudos kitų žmonių atžvilgių padarinys.
Knygos „Savitarpio pagalba kaip evoliucijos veiksnys“ pabaigoje jis rašo:
„Gyvūnijos pasaulyje mes įsitikinome, jog daugybė rūšių gyvena bendrijose, ir kad bendruomeniškume jie randa geriausias priemones kovai už būvį; aišku, suprantame šį terminą plačiąja, darvinistine jo prasme – ne kaip tiesioginę kovą už išlikimo priemones, o kaip kovą prieš bendrai visas gamtines sąlygas, nepalankias rūšies išlikimui.
Gyvūnų rūšys, kurių tarpe individuali kova yra sumažėjusi iki siauriausių ribų, ir kurių tarpe paplitusi savitarpio pagalba, yra pasiekusios aukščiausią išsivystymą, klestinčios, gausios ir atviros tolimesniam progresui. Savitarpio gynyba, kuri šiuo atveju vykdoma, leidžia individams pasiekti ribinį amžių, tokiu būdu kaupti daug patirties, turėti aukštą intelektualinį išsivystymą ir tai padeda toliau augti bendruomenei, jai išlikti ir evoliucionuoti. Priešingai, nebendruomeniškos rūšys yra pasmerktos išnykti.“
Minėtoje knygoje jis pateikė nemažai šių reiškinių pavyzdžių iš mokslinių stebėjimų.
Nemažai sumaišties populiariojoje kultūroje dar neseniai buvo sukėlusi „alfa-vilko“ samprata. Šį terminą pirmąsyk 7 dešimtmečio pabaigoje savo knygoje „The Wolf: Ecology and Behavior of an Endangered Species“ įvedė mokslininkas, vilkų tyrėjas David L. Mech. Jis buvo įsitikinęs, jog visose gyvūnų bendruomenėse natūraliai formuojasi hierarchija, kurios viršūnėje esančius vilkus jis pavadino „alfa vilkais“.
Tačiau laikui bėgant vis daugiau mokslininkų ėmė abejoti David Mech siūlyto termino bei vilkų organizacijos sampratos tikslumu. Galų gale, po kelių dešimtmečių pats David Mech, remdamasis savo žymiai gausesniais stebėjimais, paskelbė, jog „alfa vilko“ sąvoka, tokia prasme, kokia jis ją vartojo, buvo neteisinga. Savo veikale „Kas atsitiko terminui alfa-vilkas?“ * jis teigė, jog iš tiesų vilkų bendruomenėje nėra natūralios hierarchijos, vilkų gauja organizuojasi tokiu pat principu, kaip ir žmogiškoji šeima. Tokiu būdu vienose gaujose, tarkime, tėvai-vilkai gali bandyti įtvirtinti smurtu savo pranašumą prieš vaikus, o kitose gaujose smurto tarp gaujos narių gali beveik visai nebūti. Taigi, objektyvi hierarchija vilkų gaujose pasirodė esanti iliuzija, o sąvoką „alfa vilkas“ nutarta iš įpročio ir toliau vartoti, tik kitokia prasme.
* David L. Mech, “Whatever happened to the term alpha wolf?“, International Wolf, 2008
Šitaip tik dar kartą buvo patvirtinti P. Kropotkino teiginiai apie savitarpio pagalbos vaidmenį evoliucijoje. Ironiška prisiminus romėnų mąstytojo Plauto žodžius: homo homini lupus est (liet. žmogus žmogui - vilkas) – jie tik iliustruoja, kokia apgaulinga kartais yra gamta.
Rasiniai skirtumai, eugenika ir „tyros nacijos“ išsaugojimas
Žodis „nacizmas“ žmonėms šiais laikais pirmiausia asocijuojasi su rasizmu. Taip, turbūt, yra dėl labai plačios informacinės kampanijos apie Holokausto baisumus.
Be abejo, rasizmas su nacizmu siejamas ne veltui – tai yra viena iš pamatinių jo koncepcijų. Tačiau nereiktų pamiršti, jog toks „rūšinis“ (vok. rasse - veislė) mąstymas būdingas ne tik naciams, bet ir kai kuriems kitiems dešiniesiems judėjimams.
Rojalistų judėjimas, iš kurio atsirado konservatyvizmas, griežtai laikėsi nuomonės, jog žmonės nėra gimę lygūs, jog suvereniteto šaltinis yra Dievas, gamta, o ne žmonija. Tokiu būdu jie pateisino žmonių susiskaldymą į luomus.
Nacionalsocializme akcentuojami būtent gamtiniai žmonių skirtumai. Jie taip pat manė, jog žmonės iš prigimties skiriasi ir nėra lygūs, visų pirma, dėl biologinių priežasčių. Visa tai tyrė nacistinis „mokslas“ – eugenika.
Terminas „eugenika“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia eu – geros, genes – prigimties.
Eugenika rėmėsi prielaida, neva egzistuoja žmonių rūšys, kurios skiriasi genetiškai, „iš prigimties“. Jos šalininkai manė, jog būtina rasinė higiena – reikia atskirti žmonių rūšis, tam kad „gerosios rasės“ neperimtų „blogųjų rasių“ genų, šitaip „geros prigimties“ žmonės būtų atsparesni ligoms, stipresni, protingesni.
Taip pat eugenikos šalininkai manė, jog socialinėje plotmėje homogeniškumas pasitarnaus kaip bendruomenę stiprinantis veiksnys.
Vienas kvailiausių dalykų, kurį esu girdėjęs – tai eugenikos kritika moralės atžvilgiu. Kadangi tai ne moralės teorija, tai ir kritikuoti ją reikia ne moralės, o genetikos bei biologijos mokslų atžvilgiu.
Genetikos mokslas teigia, jog vieną individo požymį lemia du genai, esantys skirtingose chromosomose. Tie genai (aleliai) gali būti recesyviniai arba dominantiniai. Pavyzdžiui, mėlyna akių spalva yra recesyvinis požymis, o ruda – dominantinis. Žmogaus genome abu aleliai gali būti lemiantys rudą spalvą ir tada akys bus rudos. Taip pat gali būti tokia situacija, jog vienas alelis lems mėlyną spalva, o kitas - rudą. Tačiau dominantinis alelis nustelbia recesyvinį ir tokiu atveju akys vis tiek bus rudos. Ir tik tuo atveju, jei abu aleliai lems mėlyną spalvą – žmogus turės mėlynas akis.
Eugenikos teorinės klaidos slypi tame, jog genetiškai paveldimos ligos dažnai būna genuose, kurie yra recesyviniai. Taigi vienas genas (alelis) būna mutavęs ir sukeliantis ligą, bet kitas yra nemutavęs ir žmogus nesuserga. Susergama tuo atveju, jei abu genai yra mutavę. Jei kažkokioje populiacijoje atsiranda mutavęs genas, ir tos populiacijos individai bandys išlaikyti rasinį grynumą, tai tas alelis vis labiau išplis ir bus didesnė tikimybė, kad atsiras individų, kurių abu genai bus mutavę, ir tada pasireikš liga.
Taigi, vykdant „rasinės higienos“ politiką, visuomenės genetinis fondas būtų skurdus, homogeniškas, todėl smarkiai išaugtų išsigimimų tikimybė, imtų plisti genetinės ligos. Ir atvirkščiai – kai nebandoma išlaikyti rasinio grynumo, tai išlieka didesnė tikimybė, kad palikuonys neturės dviejų mutavusių recesyvinių genų. Tiriant paveldimumą didelį vaidmenį vaidina statistika. Kuo didesnė populiacija, kuo skirtingesni tėvų, genai tuo sveikesni bus vaikai.
Dėl tos pačios priežasties natūraliai evoliucija yra sureguliavusi, jog dažnai tamsiaplaukiams vyrams patinka šviesiaplaukės, rudakiams – mėlynakės ir panašiai. Kitaip tariant, dažnai partnerius traukia būtent genetiniai skirtumai.
Jei griežtai laikytumėmės „rasinės higienos“, tai galų gale turėtume ne tobulų žmonių, o išsigimėlių ir genetinėmis ligomis sergančią žmonių „rasę“. Kultūriniai kraujomaišos draudimai yra ne kas kita, kaip pirminė apsauga nuo genetinio fondo konservavimo.
Kita istorinė eugenikos dalis, tikinanti, jog egzistavo pirminė, švari „arijų rasė“, kuri genetiškai smarkiai skyrėsi nuo kitų rasių, taip pat yra nevykusi. Genetiniai tyrimai yra parodę, jog ne tik visų rasių genai persimaišę, bet ir, pavyzdžiui, dr. Lluís Quintana-Murci iš Paryžiaus Pasteur instituto žmogaus genų tyrimas parodė, jog „rasiniai“ skirtumai nėra kokybiniai. Įvairių rasių atstovų genai skiriasi tik mažais aspektais, padedančiais jiems išgyventi atitinkamoje geografinėje zonoje, o pats genetinis žmogaus pagrindas nepriklauso nuo rasės.
Ne mažesnį smūgį rasinei teorijai smogė tyrimai, kurie iškėlė hipotezę, jog šiuolaikinių žmonių protėviai buvo... juodaodžiai afrikiečiai.
Ne veltui šiuolaikinių mokslininkų tarpe eugenikos autoritetas šitoks nusmukęs – iš vienos pusės, ji teoriškai skatina žmonijos genetinio fondo skurdinimą, iš kitos pusės, netgi vienakartinė selekcinė žmonių atranka nedavė tinkamų rezultatų. Spermos banko projekto pirminis tikslas buvo surinkti talentingiausių žmonių sėklas ir apvaisinant talentingiausias moteris „kurti“ tobulesnius žmones. Šis projektas patyrė visišką nesėkmę.
Tautiškumas, nacionalizmas, patriotizmas
Praktiškai visos dešiniosios ideologijos, o nacionalsocializmas – ne išimtis, propaguoja patriotizmą ir nacionalizmą.
Patriotizmas, pačia plačiausia prasme – tai meilė Tėvynei, o nacionalizmas – įsitikinimas, jog individo lojalumas ir pasiaukojimas tautinei valstybei yra aukščiau už individo ar grupės interesus *.
Nacionalistai yra įsitikinę, jog tauta yra valstybingumo šaltinis, dažnas pabrėžia, jog tam, kad bendruomenė būtų tvirta, jai būtinas homogeniškumas, panašumas.
* Hans Kohn, Encyclopedia Britannica
Dažnas ragavęs aukštojo mokslo, turbūt, pastebėjo, kad šiuolaikiniuose moksluose „tautos“ sąvoka neturi tokios reikšmės, kaip nacionalizme. Biologijoje individų grupės yra traktuojamos kaip populiacijos, o sociologijoje – kaip bendruomenės, visuomenės; sociologai tautas nagrinėja tik kaip kultūrinį-socialinį konstruktą, antropologai – kaip kultūros dalį.
Galima susipainioti svarstant apie etnografiją – ar tai kartais nėra mokslas apie tautas? Ne, tai nėra mokslas, etnografija paprastai naudojasi antropologai, kultūrologai, sociologai tirdami kultūras.
Atidžiau panagrinėję „tautos“ sąvoką galime suvokti tokio požiūrio į tautą šaknis – iš esmės „tauta“ – tai XVIII-XIX amžiaus prancūzų romantikų sugalvota abstrakcija, neturinti nieko bendro su mokslu *. Tauta buvo vienas iš modernizmo kultūros konstruktų.
* Čia, visų pirma, turima omenyje mokslinis metodas.
Kai kas dėl lotyniškos žodžio „nacija“ * kilmės gali ginčyti, jog ši sąvoka buvo žinoma dar romėnams, tačiau pakanka atsiversti Cicerono raštus, jog pamatytume – sąvoka „nacija“ tada buvo naudojama visai kita prasme: „Omnes nationes servitutem ferre possunt: nostra civitas non potest“ – „visos gentys gali pakelti vergiją: mūsų bendrija negali“. Panagrinėjus ir daugiau pavyzdžių, akivaizdu, kad tautiškumo sampratos Antikoje tikrai nebuvo.
* „Nacija - žmonių bendrija, susidaranti kalbos, žemės, istorijos, ūkio, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu, tauta“ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.
Romantiškoji „tautos samprata“ praktiškai teigia, jog tauta yra „pastatyta“ ant trijų „stulpų“ – bendros kilmės (istorijos), bendros kultūros (bendri simboliai, reikšmės, saugomi kolektyvinėje sąmonėje) bei bendros kalbos.
Jei bendruomenei trūko vienos iš šių savybių, modernieji „visuomenės reformatoriai“ sukurdavo tai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kaip XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių kalbininkai sukūrė daugybę naujų lietuviškų žodžių, tam, kad išskirtų ją iš kitų kalbų.
Į tautas galima žvelgti kaip ir į aukščiausią giminystės formą – pasak evoliucinės valstybės kilmės teorijos, pirmiausia tarp žmonių susiformavo šeimos institutas, populiacijai didėjant, atsirado giminės institutas (visi šie institutai buvo instinktyviai moksliškai pagrįsti – jie saugojo šeimos/giminės narius nuo nereikalingos kraujomaišos). Galų gale, iš genčių susiformavo tautos.
Tačiau, kaip pabrėžė Imanuelis Kantas, sferinė Žemės planetos paviršiaus forma implikuoja, jog vieną dieną visos tos giminės/tautos/gentys susitiks ir ims sąveikauti tarpusavyje. Jis manė, jog tada pradės formuotis viena, kosmopolitinė, pasaulinė bendruomenė.
Tą akcentavo ir marksizmo pradininkai K. Marxas ir F. Engelsas. Jie teigė, jog visi tie institutai pastoviai yra, jog giminės instituto belikę tik palaikai, šeimos institutas taip pat tik formalus (nes galimos skyrybos), ir tautos maišosi. Jie manė, jog jos neišvengiamai išnyks.
Šį diskursą tęsė šiuolaikinis filosofas, sociologas, marksistas Zygmundas Baumanas. Savo knygoje „Globalizacija“ jis aptarė šį tautų maišymosi procesą. Jo kritiško požiūrio esmė – nacionalinių valstybių suverenitetas – remiasi ant trijų polių: karinės, kultūrinės ir ekonominės nepriklausomybės. Ekonominė nepriklausomybė dingo tada, kai susiformavo vadinamos „transnacionalinės korporacijos“. Iš tiesų, taip jas vadinti klaidinga – jos visai nebe nacionalinės, jos eksteritorialios – nepriklausomos nuo jokios valstybės. Ir būtent šis faktorius išmuša nacionalinėms valstybėms iš po kojų ekonominę nepriklausomybę – globalios krizės veikia visą pasaulį, nes yra viena, globali rinka. Nacionalinės ekonomikos jau nebegali efektyviai tvarkytis tiesiog „pačios sau“.
Nebeteko nacionalinės valstybės ir karinės nepriklausomybės – dabar dauguma valstybių priklauso kariniams aljansams, blokams, ir jos nebegali savarankiškai spręsti, su kuo kariauti, su kuo ne, kaip organizuoti savo gynybą.
Galų gale, išmušus anuos du pagrindus, ėmė irti ir kultūrinė nepriklausomybė. Ėmus „blukti“ valstybių sienoms, tautos pradėjo maišytis, ir pradėjo formuotis viena kultūra – Vakarų kultūra, kuri yra įvairiausių etninių kultūrų samplaika.
Tautos natūraliai nyksta *. Jei anksčiau kažką vienijo bendra kilmė ir istorija, tai dabar jau sunku rasti žmogų, kuris visai neturėtų giminėje kitos tautos atstovų – formuojasi bendra, pasaulinė istorija. Tautinė kultūra taip pat akivaizdžiai nunykus – plinta, kaip minėjau, „Vakarų kultūra“.
* Žiūrint iš marksistinės perspektyvos, remiantis neigimo neigimo dėsniu, pasaulinės kultūros formavimasis neneigia tautinės kultūros egzistencijos, tiesiog senasis tautinės kultūros turinys kartu su kitomis tautinėmis kultūromis susilieja ir egzistuoja aukštesnėje kultūroje. Vyksta, būtent, kultūrų samplaika, o ne vienos kultūros dominavimo prieš kitas įsitvirtinimas.
Z. Baumanas išskiria ir kitą, laikiną šių laikų fenomeną – nacionalizmo sustiprėjimą. Jis teigia, jog kapitalizmas skaido visuomenę į aukštesnę ir žemesnę klases. Aukštesnioji klasė mėgaujasi „visomis globalizacijos gėrybėmis“, o žemesnė klasė vis labiau lokalizuojama – jai valstybių sienos nėra „nublukusios“, o judėjimas – sudėtingas. Ši žemesnė klasė, įkalinta „namie“, mato aplink save „likvidų“, netvarų, greitai besikeičiantį pasaulį, kuriame kinta viskas, iki pat pamatinių vertybių. Šis nesuprantamas procesas jai iššaukia natūralią baimę, taigi atsakas į pasaulio kismą – konservatyvizmas, nacionalizmas ir saugojimas lokaliai išsaugoti praeitį. Tačiau netgi tų bendruomenių nacionalinė valstybė neturi galios sustabdyti pasaulinius globalizacijos procesus.
Taigi, socialinė filosofija bei sociologijos mokslas mums gali padėti suvokti, kodėl nacionalizmas, kartu ir nacionalsocializmas sulaukia populiarumo darbininkų tarpe, kad tai jų stabilumo ir tvarkos svajonė, neatitinkanti realių galimybių.
Žmogiškoji lygybė kaip prietaras.
Vienas iš įdomesnių nacionalsocializmo teiginių – jog „žmonių lygybė – tai prietaras“. Jie mano, jog marksistų bei kitų kairiųjų lygybės idėja yra išgalvota ir neatitinkanti realybės, jog jie tik tiki tuo.
Paprastai tokie teiginiai kyla arba iš marksistinės lygybės koncepcijos nesuvokimo, arba iš tyčinio noro apšmeižti marksizmą.
Dažniausiai dešiniųjų sunkiai suvokiama, kaip skirtingi žmonės gali būti lygūs ir kodėl taip turi būti. Keliant tokius klausimus, matosi aiškus marksistinio požiūrio nesuvokimas.
Marksistai niekada nesakė, jog žmonės turi būti lygūs, lygybė niekada nebuvo marksistų siekiamybė. Pasak marksistų, lygybė yra ne siekiamybė, o neišvengiamybė.
Analizuodamas istorinį vyksmą, K. Marxas pastebėjo tam tikras tendencijas, tarp kurių – išnaudojamųjų žmonių teisių augimas. Jei vergas buvo beteisis, baudžiauninkas jų turėjo jau daugiau, o darbininkas – dar daugiau. Teisės, kurios buvo suteiktos išnaudojamiesiems tam tikru laikotarpiu, pasak Marxo, yra glaudžiai susijusios su ekonominėmis to laikotarpio sąlygomis. Pavyzdžiui, kaip minėjau, būtent juodaodžiai buvo vergais JAV todėl, kad turėjo tam tinkamas fizines savybes (juodaodžiai vidutiniškai atsparesni saulei ir stambesnio sudėjimo). Tačiau tą primityvų darbą pakeitus industriniu, buvo absoliučiai nesvarbu, kas stovės prie konvejerio – tam nebereikėjo nei ypatingos fizinės jėgos, nei apsaugos nuo saulės.
Tai įgalino juodaodžiams suteikti rasinę lygybę. Panaši analogija yra ir moterų teisių atžvilgiu. Pavyzdžiui, homoseksualų teisės „buksavo“ feodalizmo laikotarpiu galimai dėl to, kad tradicinė šeima buvo nepaprastai svarbi feodalinei ekonomikai.
Taip pat iš šių pavyzdžių galime suvokti, kaip skirtingi gali būti lygūs. Niekas nekalba apie išvaizdos, biologinių savybių ar pan. suvienodėjimą. Kalbama apie politinių, ekonominių ir kitų galimybių sulyginimą, išlaikant pačių individų kitybę. Lygūs tai nebūtinai tapatūs.
Taigi, marksistinio požiūrio niekaip negalima pavadinti prietaru ar tikėjimu dėl jo mokslinės-sociologinės specifikos. Jis gali nebent nepasitvirtinti vykstant istorijai.
Nacionalsocializmas siūlo kitą, trečią ekonominį kelią tarp komunizmo ir kapitalizmo
Vienas sudėtingiausių paaiškinti nonsensų nacionalsocializmo ideologijoje yra tas, kad jos sekėjai dažnai yra įsitikinę esą „revoliucionieriais“ ir mano, jog nacionalsocializmas yra oponuojanti kapitalizmui ideologija. Šis požiūris remiasi prastomis ekonomikos žiniomis.
Kapitalizmas – ekonominė santvarka, įsitvirtinusi Vakarų pasaulyje po feodalizmo griūties, kurioje gamybos priemonės daugiausia yra privačia nuosavybe, ekonominės operacijos vyksta per rinkas.
Kapitalizmo santvarkai būdingas darbo pasidalijimas (kapitalistinė kooperacija), industrinė (pramoninė) gamyba.
Kapitalizmo sistema turi savo dėsningumus, tokius kaip sisteminės krizės, pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis ir kiti *.
Paprastai išskiriamos kelios kapitalizmo vystymosi fazės:
1. Ekstensyvioji;
2. Intensyvioji;
3. Vėlyvoji.
* Apie kapitalizmo krizes - http://marksistai.lt/skaityti/mefisto-2007-2010-metu-ekonomine-krize-marksistine-apzvalga
Gamybos ekstensyvinimas – procesas, kurio metu kiekybiškai didinama gamyba, netobulinant gamybos priemonių. Pavyzdžiui, kolonialinėje sistemoje gamyba buvo itin ekstensyvi – gaminama buvo prastais darbo įrankiais, bet daug.
Kapitalistai vengia gamybos intensyvinimo (tiesioginio gamybos priemonių tobulinimo, kad gamintų ne daugiau įvairių žmonių/mašinų, o kad viena mašina kokybiškiau daugiau produkcijos pagamintų), kadangi dažnai intensyvinimas brangesnis už ekstensyvinimą, be to, intensyvinimas sukelia pelno normos mažėjimą *.
* K. Marx, Kapitalas, 1 t.
Dar vienas kapitalizmo bruožas, įvardytas K. Marxo – „bedarbių rezervas“, susidarantis dėl natūralių rinkos dėsningumų ir įprastomis sąlygomis svyruojantis tarp 10-20%.
Hitlerinei Vokietijai buvo būdingi absoliučiai visi šie bruožai. Antrasis pasaulinis karas ir Vokietijos ekspansija buvo ne kas kita, kaip kapitalistinių ekonominių problemų tvarkymas.
Kai A. Hitleris sugalvojo naikinti nedarbą kurdamas viešojo darbo vietas, jis dirbtinai įsikišo į kapitalistinę sistemą, tačiau jos nepakeitė – kaip atoveiksmis smarkiai padidėjo piniginė masė ir hitlerinei Vokietijai pradėjo grėsti nauja infliacija.
Kitas momentas – nesiplečiant Vokietijai ji greitai išsemtų ekstensyvius Vokietijos resursus ir tektų intensyvinti gamybą – tai atvestų į naują kapitalistinę ekonominę krizę.
Taigi, A. Hitleris, matyt, konsultuotas patarėjų, paprasčiausiai prisidengė lebensraum (gyvenamojo ploto) abstrakcija ir paskelbė, kad ekspansija buvo būtina, neva „vokiečiams mažai vietos gyventi buvo“, o iš tiesų už to slypėjo paprasčiausias stambaus kapitalo interesų gynimas.
Tas pats liečia ir „komunistinės ekonomikos“ klausimą. Marksistai niekada nesiūlė alternatyvos kapitalizmui tiesiogine to žodžio prasme, o jei siūlė, tai tik iš neišmanymo. Marksistų nuomonė šiuo klausimu yra tokia pati, kaip ir lygybės – komunistinė ekonomika turi susiformuoti tobulėjant visuomenei, o ne būti pakaitalu čia ir dabar kapitalizmui. Tam, kad įsitvirtintų socializmas, reikia, kad pirmiausia baigtųsi kapitalizmo „galiojimo laikas“.
Be abejo, Hitleris norėjo pavaizduoti savo ekonomika kaip „trečiąją“ tarp TSRS ir JAV. Tačiau savo turiniu visų jų ekonomikos buvo tokios pačios, tik TSRS valstybinio kapitalizmo * taktika neišdegė – ištikus rimtai ekonominei krizei teko keisti kapitalo administravimo formą (pabrėžčiau – formą, o ne santvarką, kadangi valdžioje praktiškai liko tie patys žmonės).
* Tony Cliff, „State Capitalism in Russia“
Demokratijos klausimas
Be abejo, nuo Antikos laikų vyksta diskusija, koks valdymas geresnis – diktatūra ar demokratija. Dar Aristotelis teigė, jog diktatūra yra efektyvesnė siekiant tam tikrų trumpalaikių tikslų, tačiau demokratija užtikrina visuomeninę gerovę. Todėl jis siūlė tarpinį variantą – politėjos santvarką, kurioje būtų derinamos geriausios demokratijos ir diktatūros savybės.
Tačiau šiandien iš esmės niekur neliko grynosios demokratijos. Kadangi, kaip samprotavo Ruso, liaudis ponia būna tik kartą per keturis metus.
Kairieji demokratai – marksistai, komunistai, anarchistai, laikosi požiūrio, kad demokratija, grynąja ar negrynąja forma, yra geresnė valdymo forma.
Anarchistai mano, jog žmonės, gavę tiesioginės demokratijos vadžias, spręsti atitinkamus klausimus patys rinktų kompetentingiausius žmones.
Marksistai laikosi nuomonės, jog esant kapitalistinei ekonomikai, pilna, tiesioginė demokratija nėra įmanoma, yra įmanoma tik atstovaujamoji demokratija, kuri savaime yra demokratijos ir diktatūros mišinys. Ir jie mano, jog valdyti turėtų tie, kurie geriausiai nusimano atitinkamose sferose.
Antidemokratinis nacionalsocialistų požiūris remiasi demokratijos tapatinimu su tuo, ką Platonas vadino ochlokratija – „minios valdymu“. „Minios valdymas“ – kai sprendimai priimami balsų dauguma, o demokratijoje turi būti remiamasi racionalumu, kompetencija.
Aristotelis siūlė visada laikytis konsensuso principo – daugumos nuomonę derinti su mažumos nuomone.
Taigi, nacių teiginys: „demokratija – kiekybinis, o ne kokybinis valdymas“ išplaukia iš „demokratijos“ sąvokos suplakimo su „ochlokratijos“ sąvoka ir yra neatitinkantis realybės.
Išvados
1. Nacionalsocializmas remiasi pasenusiomis gamtos mokslų žiniomis;
2. Nacionalsocializmas remiasi neteisinga kapitalizmo interpretacija, ekonomikos neišmanymu;
3. Rasizmas ir eugenika remiasi pasenusiomis gamtos mokslų žiniomis;
4. Hierarchija yra laikinas, o ne absoliutus ir objektyvus darinys;
5. Nacionalizmo šaknys glūdi svajonėse apie stabilumą kintančiame pasaulyje;
6. Nacionalizmas yra regresyvus;
7. Demokratija nėra kiekybės pergalė prieš kokybę.
Mefisto
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
