Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 10 žingsnių į pragarą - 10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Antitautinės, kosmopolitinės ir imperinės ideologijos bei organizacijos: nacionalsocialistai, nacionalbolševikai, kairieji socialistai, leftistai, LGBT-istai, anarchistai ir kiti nacizmo-bolševizmo-putinizmo-imperializmo-kosmopolitizmo propagandistai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

10 žingsnių į pragarą - 10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

Puslapis 1 iš 1

[ 11 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 10 žingsnių į pragarą - 10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

Parašytas: 19 Vas 2010 17:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Šaltinis http://www.patriotai.lt/?q=node/162

10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

1 žingsnis: Tolerancija

Kelias į pragarą visuomet grįstas gerais ketinimais. Visų pirma jums reikia priimti ir mylėti visus žmones, kurie nori gyventi jūsų bendruomenėje. Tarp jų yra šalia gyvenantis smurtaujantis ir kvailas kaimynas, nuo kurio jau pastojo trys lengvabūdės bendruomenės moterys ir gimė 15 mielų vaikučių, kuriems kabinėjimasis prie žmonių ir rūpesčių kėlimas tėra hobis. Jūs priimate juos, nes jie sunkiai dirba Kapitalo gamykloje, kur daugelis piliečių užsidirba pragyvenimui.

2 žingsnis: Lygybė

Susiskaidžiusi bendruomenė yra bloga, todėl visi vaikai privalo lankyti tą pačią mokyklą. Kadangi dauguma netgi iš sveikų ir stabilių šeimų kilusių vaikų lengvai pasiduoda kitų vaikų įtakai, kenkėjiški, emociškai nestabilūs ir kvaili mokiniai pradeda daryti įtaką sumanesniems ir tvarkingiems mokiniams. Grupių išskirti neleistina, tai suerzintų neturtingus tėvus, kurie tiki, kad jų kvaili vaikai yra tokie pat geri ir malonūs, kaip ir visų kitų. Blogas elgesys plinta.

3 žingsnis: Segregacija

Netrukus bendruomenė susiduria su aklu smurtu, bendruomenės nuosavybės naikinimu ir baime išeiti naktį į lauką. Atsakingi tėvai išgyvena sunkius laikus, prižiūrėdami, ką veikia jų vaikai, o politikai nesupranta, kas vyksta. Visos tvarkingos šeimos pradeda išsikraustyti iš rajono, kur įsikūrė blogos šeimos. Visuomenėje prasideda segregacija.

4 žingsnis: Altruizmas

Vietinis kunigas pastebi mieste mažėjančią santarvę tarp žmonių ir nusprendžia, kad dėl to kalta netolerancija ir neapykanta. Jis supranta, kad bendruomenė tapo nepakanti, ir nusprendžia sukurti daugiau gėrio padėdamas kitiems žmonėms. Netrukus politikai pradeda priiminėti į bendruomenę ypač skurdžius, žinomus narkomanus, sunkius nusikaltėlius ir imigrantus iš Meksikos bei Afrikos. Kunigas pasirodo vietiniame laikraštyje prisikėlusio Jėzaus vaidmenyje, o pasiturinčios šeimos plekšnoja viena kitai per petį, – dabar visa netolerancija ir smurtas išnyks!

5 žingsnis: Šalta meilė

Tačiau nuosmukis vyksta toliau, dabar išplisdamas į daugumą vidurinės klasės šeimų, kurios mato, kaip degraduoja aplinka, ir nusprendžia, kad nelabai ką gali padaryti. Žmonės nusivilia bendruomene ir ima daugiau rūpintis savimi. Be to, niekas neišdrįsta liepti nusikaltėliams išsinešdinti, narkomanams nusiskandinti savo kokaine, o nenormaliems imigrantams grįžti ten, iš kur atvyko. Tai juk rasizmas! Tad individualizmas ir visuomenės atomizacija didėja.

6 žingsnis: Didysis Brolis

Kadangi bendra kultūra, kadaise laikiusi žmones kartu, sugriaunama ir ginama daugiausia pagyvenusių žmonių, politikai nusprendžia, kad jie turi suteikti piliečiams daugiau policijos apsaugos. Jie turės teisę išlaužti jūsų duris, užrakinti jus kalėjime ir slapčia pasiklausyti jūsų telefono skambučių, tačiau tai daroma jūsų pačių saugumui, tuo atveju, jeigu jūs būtumėte nusikaltėlis arba pavojingas politinių lyderių altruistiniams tikslams. Tik tada.

7 žingsnis: Aš nekenčiu valstybės

Kadangi dabar didelė bendruomenės dalis nedirba, o vietoje to pasižymi destrukcija ir parazituoja iš socialinio aprūpinimo sistemos, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitos sritys netenka pinigų, teikiamų paslaugų kokybė visiems suprastėja. Tvarkingi vaikai negauna jiems reikalingo išsilavinimo, pagyvenę žmonės turi laukti penkerius metus, kol sulaukia priėmimo pas gydytoją, o bendruomenės pramogomis tampa išgertuvės arba sekso orgijos bažnyčioje. Žmonės pradeda vengti mokėti mokesčius ir ima laikyti bendruomenę jų gerovės parazitu.

8 žingsnis: Nusipirk tapatybę

Kai tradicinė kultūra išnyksta ir imigrantai toliau gyvena pagal savo idealus, vertybes ir tradicijas, bendruomenės piliečiai daugiau nebejaučia, kad juos kas nors sietų – išskyrus pinigus. Visi jie dirba Kapitalo gamykloje, kurią nupirko turtingas Rusijos oligarchas. Oligarchas suvokia, kad jam gali už mažus atlyginimus vergauti nelegalūs imigrantai, tad jis paperka politikus ir įveda naują žodį: „multibendruomenė" – visi visų kultūrų žmonės, laimingai gyvenantys kartu. Ši žinia kasdien kartojama per vietinę TV stotį. Daugelis žmonių vadina ją „pramoga" ir žiūri atsipalaidavimui po darbo.

9 žingsnis: Juros periodo parkas

Kadangi žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų, yra žlugdomi saujelės Kapitalo gamyklos išrinktųjų, kurie uždirba didelius pinigus vien pildydami ir pasirašinėdami dokumentus, įtampa tarp darbininkų ir valdytojų didėja. Prie to prisidėjus etniniams konfliktams, siautėjantiems nusikaltėliams ir iškrypėliams, mokantiems vaikus, kaip užsiiminėti sodomija, bendruomenės piliečiai ima varžytis tarpusavyje ir įsisąmonina, kad jie turi kovoti vien tam, kad išliktų gyvi. Jiems visiems reikia pinigų ir maisto ant stalo; visa kita nebesvarbu. Šalia esančios upės tarša toliau lieka nepastebėta.

10 žingsnis: Nuvertimas

Paskutinis ir galutinis žingsnis yra lėtas, tačiau triuškinantis. Dabar visi žemo intelekto idiotai, nusikaltėliai ir iškrypėliai skaičiumi viršija bendruomenės tvarkingąją ir protingąją dalį. Finansinis elitas Kinijoje, kur, norint sumažinti gamybos išlaidas, perkelta dauguma gamyklų, supirktas politikų. Su užnuodytu vandeniu ir maistu, chaotiškomis mokyklomis, išnykusia kultūra, korumpuotais lyderiais ir veidmainišku kunigu, kuris neseniai atsivertė į ortodoksinį komunizmą, kadaise buvusi graži, rami ir pasiturinti bendruomenė tampa pragaro skyle, skirta idiotams ir parazitams.

Praėjus 50-čiai metų keliautojai iš kitos bendruomenės atranda didelį rajoną su apgriuvusiais pastatais, pripučiamomis lėlėmis, balsavimo biuleteniais ir senais paminklais, stebėdamiesi siaubingu likimu, kuris ištiko šį miestą. Tuomet jie gūžteli pečiais, grįžta namo ir įsijungia savo televizorius žiūrėti Jay Leno šou per NBC. Ir istorija prasideda iš naujo...

Alex Birch

pagal corrupt.org

************************************************************

Šaltinis - Lietuvoje homoseksualų nenorima matyti nei mokykloje, nei tarp draugų
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=2

dada, 2008 03 29 16:01

Normalūs žmonės į nenormalius žiūri su užuojauta: aš juk nekaltas, kad tu gimei nenormalus. Stengiasi, kad tas nenormalusis išmoktų gyventi normalių žmonių visuomenėje.

Tačiau bet koks nenormalumas turi tendenciją augti ir vystytis kur kas greitesniu tempu, nei normalumas. Nes sudėtingas organizmas yra lengvai pažeidžiamas. Vėžiui atauga žnyplė, žmogui - ne.

Todėl toleruojant išsigimimą, gaminasi vis daugiau išsigimėlių, kurie savo iškrypėliškumą ima įsivaizduoti kaip normą.

Normalumas tiesiog sunaikinamas, apie tai ir rašo Žygeivis. Degeneraciją reikia stabdyti užuomazgoje. Ir lietuviams, kurie dar nepraradę sąžinės ir bent kiek drąsos, pats laikas pasakyti: NE DEGENERACIJAI!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Vas 2010 18:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

http://www.balsas.lt/naujiena/375610/10 ... endruomene

2010.02.19 09:08

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/375610/ ... endruomene

Bet juk taip ir yra
2010-02-19 10:03:29

Berlyno centriniuose miegamuosiuose rajonuose butai pigūs, o padorūs žmonės išsikraustę... Problema mažiau matoma todėl, kad miestas turi metro... Tokių pavyzdžių - krūvos...

Metamorfozė
2010-02-19 10:34:14

Labai teisingai nupieštos metamorfozės. Kelintame žingsnyje mes?

juodas
2010-02-19 15:52:19

manyčiau, mes pakeliui į šeštą

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Ledas

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Vas 2010 19:17

Užsiregistravo: 17 Vas 2010 17:29
Pranešimai: 20

Protingos mintys. Mano akimis, visada reikia spausdinti tekstą ir originalo kalba. Vertėjas ne pats stipriausias, dėl to šiek tiek pasimeta kontekstas. "Kapitalo gamyklos", na nerimtai, labai nerimtai, čia tik vienas iš pvz.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 10 žingsnių į pragarą - 10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

Parašytas: 13 Kov 2012 13:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Jūsų žiniai - trumpa gėjų propagandos metodika, išdėstyta dar 1987 m. Harvardo auklėtinių Marshall K. Kirk ir Erastes Pill parašytame straipsnyje “Overhauling of Straight America“, kuris buvo publikuotas “Guide Magazine“ ir tapo homoseksualistų judėjimo GLF įrankiu.

Štai kokias strategijas ir technikas jis rekomenduoja:

1. “Kalbėti apie gėjus, kiek įmanoma garsiau ir dažniau“.

Tokiu būdu, laikui bėgant, skeptikų prieštaravimai homoseksualistų atžvilgiu bus mažiau refleksyvūs, filosofiniai ir emocionalūs.

2. “Vaizduoti gėjus kaip aukas, ne kaip agresyvius prieštarautojus“.

Šiam tikslui pasiekti straipsnyje siūlomi 2 būdai:

- 1) teigti, jog gėjai yra likimo aukos, kurios niekada neturėjo pasirinkimo priimti ar atmesti savo seksualinę orientaciją;

- 2) vaizduoti gėjus visuomenės aukomis. Kaip teigia autoriai, visur turi būti parodomi sukrečiantys gėjų žeminimo vaizdai.

3. “Suteikti gynėjams priežastį (motyvą)“.

Rekomenduojama homoseksualistų rėmėjams suteikti pagrindą kovoti už homoseksualizmą. Pasak autorių, tinkamiausia būtų naudoti diskriminacijos temą ir kalbėti apie teisę laisvai kalbėti, tinkamą atlyginimą, lygias teises ir pan.

4. “Sukurti gerą gėjų įvaizdį“.

Šioje propagandos kompanijos stadijoje rekomenduojama parodyti ypatingą gėjų indėlį į visuomenę – panaudoti žymius veikėjus, nuo Sokrato iki Šekspyro, nuo Aleksandro Didžiojo iki Aleksandro Hamiltono, apkrikštijant juos gėjais, tačiau taip pat pažymima, kad kompanija turėtų būti agresyvi ir optimistiška.

5. “Sudaryti blogą persekiotojų įvaizdį”.

Autoriai tvirtina, kad oponentai turi būti apšmeižti. Straipsnyje teigiama: “mūsų tikslas dvilypis. Mes siekiame pakeisti vyraujantį teisingą pasididžiavimą homofobija į gėdą ir kaltę. Antra – sieksime sudaryti kuo bjauresnį oponentų įvaizdį, kad vidutinis žmogus nenorėtų savęs su jais asocijuoti“.

6. “Siekti finansavimo“.

Šiam metodui taip pat skiriama ypatinga reikšmė, nes strategijos kūrėjai tvirtina, jog bet kuriai tokiai kompanijai reikės neribotų išlaidų. (Marshall K. Kirk, Erastes Pil, 1987)_

Turint omenyje jog tai buvo parašyta mažiau nei prieš 2 dešimtmečius, galima akivaizdžiai matyti, kiek daug homoseksualistų judėjimas yra pasiekęs naudodamas šias strategijas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Kas yra šeima už mus jau nuspręsta

Parašytas: 15 Kov 2012 18:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Kas yra šeima už mus jau nuspręsta

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... nuspresta/

2012 kovo mėn. 15 d. 13:45:32
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Europos Parlamentas, priimdamas lyčių lygybės rezoliuciją, už mus jau nusprendė, ką laikyti šeima. ES viršūnės pageidauja, kad ja laikytume ir nesusituokusias, ir homoseksualias poras. Kad tokia rezoliucija būtų priimta, pasistengė ir mūsų europarlamentarai: už ją balsavusių buvo daugiau nei „prieš“. Tačiau ir tai dar ne blogiausia - pasirodo, mums atstovaujantieji net neprisimena, už ką balsuoja.

BENDRAMINČIAI. Leonidas Donskis, Viktoras Uspaskichas, Vilija Blinkevičiūtė, Justas Paleckis bei Zigmantas Balčytis balsavo už tai, kad šeima būtų laikomos ir tos pačios lyties asmenų sąjungos

Antradienį, prieš priimant lyčių lygybės rezoliuciją, Bendrijos narėms pažerta kritikos dėl to, kad jos pernelyg siaurai apibrėžia šeimą.

Patvirtintos rezoliucijos tekste rašoma, kad „ES šeimos yra įvairios ir apima susituokusius, nesusituokusius ir partnerystėje gyvenančius tėvus, skirtingų lyčių ir tos pačios lyties tėvus, vienišus tėvus ir globėjus, kurie pagal nacionalinę ir ES teisę nusipelno vienodos apsaugos“.

Už laisvą šeimos koncepciją balsavo 361 europarlamentaras, tarp jų - Leonidas Donskis, Viktoras Uspaskichas, Zigmantas Balčytis, Vilija Blinkevičiūtė bei Justas Paleckis.

70 EP narių balsuodami susilaikė, iš Lietuvos atstovų - Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Juozas Imbrasas, Rolandas Paksas.

Prieš, kad šeima būtų laikomos ir tos pačios lyties asmenų poros, balsavo tik keturi mūsų europarlamentarai: Laima Liucija Andrikienė, Vytautas Landsbergis, Algirdas Saudargas ir Valdemaras Tomaševskis.

Tačiau A.Saudargas, net ir balsavęs „prieš“, kategoriškai atsisakė „Respublikai“ išdėstyti savo pasirinkimo argumentus, o V.Tomaševskiui išvis buvo sudėtinga prisiminti, kaip jis balsavo: „Aš jums tiksliai nepasakysiu, nes reikia pažiūrėti. Aš žinau tiksliai, kad mes (frakcija, - aut. past.) nebalsavom „už“.

Vėliau V.Tomaševskis prisiminė, kad balsuojant išvis nedalyvavo, nes toks buvo frakcijos sutarimas - arba balsuoti „prieš“, arba nedalyvauti balsavime. Pasiteiravus, kodėl balsavimo protokole jis minimas tarp balsavusiųjų „prieš“, V.Tomaševskis pasiaiškino, kad ir nedalyvavimas laikomas nepritarimu siūlymui.

Esą jis nepritaria EP daugumos nuomonei, kad šeima kai kuriose valstybėse apibrėžiama pernelyg siaurai: „Mano pozicija tokia kaip Bažnyčios pozicija, o kokia ji - visiems žinoma“.

„Jei teisingai prisimenu, aš balsavau „prieš“, - sakė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė, kurios balsas balsavimo protokole buvo įskaitytas tarp susilaikiusiųjų.

„Susilaikymas vis tiek laikomas kaip „prieš“, - kiek vėliau patikslino europarlamentarė.

„Kas yra šeima, kiekvienos valstybės narės reikalas, atsižvelgiant į tai, kokios yra šalyje susiklosčiusios tradicijos, šeimos siekiamybės“, - teigė Lietuvos atstovė Europos Parlamente.

„Parlamente jaučiamas bandymas atstovauti visuomenės interesams, o didžioji dalis Europos visuomenės, matyt, labiau linksta prie liberalesnės sampratos. Tai amžinos diskusijos, kiek ES institucijos turėtų kištis į šeimos politikos formavimo klausimus kiekvienoje valstybėje narėje. Esu neoficialiose diskusijose išgirdusi, kad EP vis mažėja krikščionių demokratų, tai ir situacija pasikeitusi: tai rodo balsavimo rezultatai“, - kalbėjo R.Morkūnaitė-Mikulėnienė. Ji pridūrė, kad pati yra už santuoką tarp vyro ir moters.

Politikė teigė, kad kol kas priimta rezoliucija yra tik rekomendacinio pobūdžio, dokumentas neturėtų virsti į šalims privalomą direktyvą.

V.Uspaskichas taip pat negalėjo prisiminti, kaip balsavo. „Reikia tiksliai pažiūrėti, nes vakar ne iki galo buvau plenariniame posėdyje“, - prisipažino jis ir pridūrė, kad pasisako už mažiausiai dviejų asmenų šeimą: vyro ir moters. Jei tikėtume protokolu, balsuodamas jis laikėsi visiškai priešingos pozicijos.

Už rezoliuciją balsavusi V.Blinkevičiūtė aiškino, kad taip pasisakė už nuomonių įvairovę ir žmonių teisę patiems apsispręsti, kas jiems yra šeima:

„Kiekvienas galime suprasti savaip. Reikia ne politikuoti, o žiūrėti į realų gyvenimą. Galime daug ką įsprausti į įstatymo rėmus, bet ar iš tikrųjų jie veikia gyvenime? Čia ne apibrėžimo esmė. Pavyzdžiui, aš netekėjusi, bet manau, kad mano šeima yra mano mama, mano sesuo, mano dukterėčia - aš šeimą taip suprantu, kad ir kaip įstatymai ją apibrėžtų“.

Į diskusijas, ar šeima pagal EP siūlymus turėtume laikyti ir homoseksualias poras, V.Blinkevičiūtė leistis nepanoro.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: George Weigel. Vertybių karai Europoje

Parašytas: 24 Rgp 2012 21:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

George Weigel. Vertybių karai Europoje (I)

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... uropoje-i/

2012/08/20

2004 m. kovo 11 d. teroristiniai išpuoliai Madride greitai ir radikaliai pakeitė šalies politinę situaciją.

Teroristinėms islamistų grupuotėms prisiėmus atsakomybę dėl atakų, gedulas ir liūdesys greitai peraugo į nepasitenkinimą vyriausybės vykdoma proamerikietiška užsienio politika.

Valdančioji dauguma, vadovaujama Jose Maria Aznaro, tuoj po išpuolių vykusių rinkimų metu buvo nublokšta į opoziciją, o galimybė valdyti šalį atiduota socialistinėms jėgoms, vadovaujamoms Jose Luiso Rodriguezo Zapatero. Pažadai išvesti Ispanijos karius iš Irako ir nebepataikauti JAV, o labiau rūpintis šalies vidaus reikalais pasirodė esą labai patrauklūs teroro aktų įbaugintai Ispanijos visuomenei.

Pasikeitus valdančiajai daugumai, Ispanijos vidaus politikoje iš tiesų prasidėjo pokyčiai. 2005 m. legalizuotos tos pačios lyties asmenų santuokos ir homoseksualioms poroms leista įsivaikinti vaikus. Mokyklose apribotas religinis mokymas. Motyvuojant administraciniais nepatogumais, gimimo liudijimuose žodžiai „Tėvas“ ir „Motina“ pakeisti terminais „Protėvis A“ ir „Protėvis B“.

Iš pirmo žvilgsnio išpuolius Madride ir itin sekuliarios politikos įsitvirtinimą sieja tik politinė realybė – pasikeitus valdžiai, keičiasi šalies politinis kursas. Pasitikėjimą praradę Ispanijos konservatoriai užleido pozicijas socialistams, kurie ėmėsi radikalių reformų.

Bet ar tik tai?

Reformos tokios radikalios, jog akivaizdu, kad šiuos procesus siejantis ryšys yra kur kas sudėtingesnis. Tai, kas vyksta Ispanijoje, – tarsi mažas pavyzdys, puikiai iliustruojantis visos Vakarų Europos situaciją.

Negalima nematyti, kad Europoje vyksta „du vertybių karai“.

Pirmasis vertybių karas – tai kova tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą, ir tų, kurie palaiko tradicines moralines vertybes.

Antrasis karas – tai kova dėl teisės apibrėžti pilietinės visuomenės prigimtį, toleranciją ir pliuralizmą, nustatyti multikultūralizmo ribas Europoje, kuriai susiduriant su rimtomis demografinėmis problemomis vis aktualesnis tampa imigrantų iš Arabų pasaulio metamas iššūkis.

Pirmojo karo agresoriai – radikalūs sekuliaristai, siekiantys paneigti krikščioniškąsias Europos ištakas. Prisidengdami lygybe, jie reikalauja įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, riboja žodžio laisvę, vadindami tai pilietiškumu, o tolerancijos vardu siekia varžyti ir tikėjimo laisvę.

Antrieji – tai musulmonų radikalai, savo noru imigruojantis į Vakarų Europą, tačiau ir toliau reiškiantys neapykantą Vakarų civilizacijai. Jų ryžtingi mėginimai apeliuoti į Vakarų kultūroje įsišaknijusius tolerancijos bei pagarbos principus ir jų pagrindu įtvirtinti savo kultūroje prigijusias bendravimo formas, visiškai svetimas krikščioniškajai civilizacijai, parodo, koks aštrus vertybinis konfliktas užkoduotas Vakarų visuomenėje.

Egzistuoja glaudus ryšys tarp demografinių iššūkių ir įsitvirtinančio postmodernistine filosofija paremto mąstymo, todėl Europa neišvengiamai turės atsakyti į klausimą, ar pirmojo karo agresoriai, iki begalybės išplėsdami tolerancijos ribas ir iškraipydami pilietinės visuomenės sampratą, nėra tie, kurie sudaro palankiausias sąlygas antrajam, kur kas aiškiau matomam, konfliktui didėti.

Vakarų Europa, ilgą laiką deklaravusi plataus masto „depolitizaciją“, pamažu sugebėjo perlenkti lazdą: normomis ir reguliavimu persmelktos visos gyvenimo sritys.

Tai ypač aiškiai matoma ES vykdomoje politikoje. Nors oficialiai teigiama, kad intensyviausiai reguliuojami tik šalių ekonominiai santykiai, tarptautinė prekyba ir bendroji rinka, pamažu tai tampa kur kas kompleksiškesnis procesas, įgaunantis beprecedentį mastą.

Šis procesas – puiki pirmojo vertybių karo iliustracija.

Akivaizdu, kad ekonominė nauda negali visiškai paaiškinti, kodėl pamažu aukščiausiu lygiu imama reguliuoti ir asmeninius žmonių įsitikinimus.

Teoriškai tai galbūt būtų galima pateisinti, tačiau reguliavimas tampa toks universalus ir ideologiškai angažuotas, kad tiesiogiai paliečia religinių įsitikinimų sferą. Šitaip krikščioniškasis Europos paveldas ir visų jį išpažįstančių žmonių įsitikinimai sudeginami ant tolerancijos, politinio korektiškumo ir lygybės aukuro.

Viską apimantis sekuliarus ES reglamentavimo mechanizmas tapo savaeigis, ir niekas jau nebesivargina atkreipti dėmesio į žmonių nuotaikas ar vertybinius įsitikinimus.

Aukščiausiu lygiu reglamentuojami mirties ir gyvybės klausimai, galimybė kurti šeimą ar turėti vaikų. Eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, homoseksualių asmenų santuokos – kasdieninė politinė Vakarų Europos valstybių realybė, kuri vargu ar galėtų ką nors nustebinti.

O tiems, kuriuos tai vis dar stebina ar kelia nerimą, siūloma tiesiog patylėti, nes jie greitai gali būti apkaltinti politinio korektiškumo stoka ar neapykantos kurstymu.

Panašu, kad autoritariniais metodais įtvirtindama toleranciją Europa palengva grimzta į orvelišką košmarą. Formaliai eskaluojant lygybę, tam tikri principai vis dėlto tampa svarbesni ir universalesni už kitus.

Paradoksalu, tačiau postmodernistinių vertybių persmelktoje visuomenėje, kurioje visi vienu metu yra teisūs lygiai tiek pat, kiek ir neteisūs, vis dėlto atsiranda didesnių už kitus teisuolių.

Po to, kai Slovakijos medikai pateikė paklausimą ES institucijoms dėl to, ar jie turi teisę atsisakyti atlikti abortą, jei tai prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams, buvo gautas atsakas, kad teisė į abortą yra universali tarptautinė žmogaus teisė, kurios pažeisti negalima, todėl jie neturi teisės aborto neatlikti.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, liudijančių, kad sekuliarioje visuomenėje nederėtų ieškoti tikros lygybės. Tačiau kur kas liūdnesnis atrodo faktas, kad yra visiškai išnykęs gelminis pasitikėjimas kiekvienu žmogumi bei jo gebėjimu atskirti ir surasti ne asmeninę, bet tikrąją tiesą. Tai, kas du tūkstančius metų buvo krikščioniškosios Europos civilizacijos ašis, staiga tapo nepageidaujamu priedu, griaunančiu visą sistemą.

Poreikis niveliuoti asmeninius įsitikinimus ir vertybes – nėra tolerancija. Tai tolerancijos esmės pažeidimas, rodantis visos sistemos silpnumą ir pažeidžiamumą.

O sistema, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti vertybinį neutralumą, laikui bėgant vis sunkiau pajėgs atremti jai metamus iššūkius.

George Weigel „Europe‘s Two Culture Wars“, vertė Lina Valantiejūtė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Komentarai
http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... uropoje-i/

Zenonas Jurgelevičius
2012/08/21 12:39

Koks dar “vertybių karas”?

Straipsnyje lyg ir kritikuojamos netikros “vertybės” – tačiau straipsnio antraštėje jos sutapatinamos su tikromis vertybėmis.

Žmonių lygiateisiškumas prieš įstatymą yra suplakamas su kažkokia mistine žmonių žinių ir sugebėjimų “lygybe”.

Dar lordas Baironas atkreipė dėmesį į tai, kad savo žiniomis ir sugebėjimais žmonės lygiais nebūna.

Vadinamoji “tolerancija” yra technikos terminas ir kuomet ją nusakomo laisvumo yra per daug – tai jau vadinama ne tolerancija bet klibėjimu. Todėl visiškai pagrįstai galime pasidomėti – kam naudingas toks dirbtinis terminų prasmių supainiojimas?

Kalbant apie moralės buvimą ar nebuvimą – reikia remtis ne neišmanėlių balsų dauguma – bet mokslo patvirtintais faktais. O šiuolaikinis mokslas patvirtino informacinių pasaulio pagrindų pirmenybę prieš primityvų “materializmą” ir faktą, kad mes, žmonės, taip pat turime energetinius-informacinius kūnus.

Moralumas nusako tų energetinių-informacinių žmonių kūnų kokybę (atitikimą tikrajai pasaulio sandaros tikrovei). Todėl komentuojamas straipsnis neturi loginio – prasminio vientisumo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: George Weigel. Vertybių karai Europoje

Parašytas: 24 Rgp 2012 21:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

George Weigel. Vertybių karai Europoje (II)

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... ropoje-ii/

2012/08/22

XX a. viduryje Vakaruose plačiai paplito pranašystės apie tai, kaip greitai ir neišvengiamai pasaulyje mažės gamtos išteklių atsargos, ir tai, kokia katastrofa laukia nuo neatsinaujinančių išteklių itin priklausomo Vakarų pasaulio. Buvo intensyviai mėginama prognozuoti, kas nutiks, kai pasaulyje baigsis nafta, dujos, anglis, auksas ir kiti gamtos turtai.

Akivaizdu, kad kraupiausios pranašystės neišsipildė. Nors gamtos ištekliai vis dar sparčiai senka, tačiau XXI a. pradžioje kur kas skaudesnės tampa kitos netektys. Europa sparčiai netenka didžiausio ir svarbiausio turto – gyventojų.

Demografinė situacija visoje ES yra nepavydėtina. Beveik visose šalyse fiksuojamai neigiami gimstamumo rodikliai. Maža to, Europos visuomenė dar ir sparčiai sensta. Paradoksalu, tačiau visa tai rodo, kad sveikesnė, socialiniu ir ekonominiu požiūriu aprūpinta ir saugesnė nei bet kada anksčiau visuomenė kažkodėl nėra suinteresuota savo išlikimu ir ateitimi pačia pirmine šios sąvokos prasme.

Panašu, jog demografiniai klausimai visuomenei, valdžiai ir politikams svarbūs tik todėl, kad visų pirma jie yra suvokiami kaip politinė bei ekonominė Europos šalių ir visos ES problema. Tačiau toks požiūris tik rodo, kad demografinės problemos vis dar nėra gerai suvokiamos, o jų pasekmės vertinamos labai vienpusiškai.

Kad ir kaip būtų, istorija nemėgsta tuštumos, todėl Europoje tvyrantis demografinis vakuumas natūraliai užsipildo. Intensyvi imigracija yra tas procesas, kuris užtikrina senojo žemyno funkcionavimą ir raidą. Kai savi žmonių ištekliai senka, tenka pasikliauti kitų žemynų žmonėmis. Globalizacija tai dar labiau skatina ir verčia manyti, kad tokie procesai, ko gero, labai natūralūs.

Kita vertus, neišvengiamai kyla klausimas – kokios yra imigracijos proceso pasekmės visoms Vakarų Europos visuomenėms.

Nepaisant to, kad imigracijos procesas šiuolaikinėje Europoje akivaizdus kaip niekad, labiausiai į akis krenta ir daugiausia diskusijų kelia imigrantų bendruomenės iš arabų pasaulio. Didieji Europos priemiesčiai pamažu virsta savanoriškais arabų getais, kuriuose galioja savos taisyklės ir savi įstatymai bei praktikos, labai besiskiriančios nuo vakariečiams būdingo gyvenimo būdo.

Savaime gal ir nieko blogo, tačiau problema atsiranda suvokus, kad dėl europiečiams būdingos tolerancijos tai jau nebėra tik paprastas uždarų arabų imigrantų bendruomenių gyvenimas.

Tai – gyvas pavyzdys, kad Europos gerovės valstybės, ne tik toleruodamos, bet ir visokeriopai remdamos jai svetimas vertybes praktikuojančių žmonių veiksmus, stumia į pavojų savas vertybes bei jas išpažįstančius gyventojus.

Suteikti viską, ko trokštama, leisti viską, ko užsigeidžiama, ir labiau už viską siekti neįžeisti imigrantų asmeninių bei religinių įsitikinimų – turbūt taip skamba pagrindinis šiuolaikinių gerovės valstybių šūkis.

Beribė tolerancija postmoderniąja prasme bei spartūs ir jau tapę savitiksliais imigrantų integracijos procesai vienas vertybes paverčia pranašesnėmis už kitas.

Juk tolerancija apima ne tik būtinybę toleruoti, bet ir laisvę būti toleruojamam. Vakarietiškos vertybės Europoje turi teisę egzistuoti, todėl visai nesuprantama, kodėl reikėtų jų išsižadėti.

Dėl imigracijos iššūkio Vakarų visuomenėse bei įsitvirtinančio postmodernizmu grįsto mąstymo būdo, tolerancija pamažu imama suvokti ne kaip natūraliai egzistuojantis ir bendruomenių gyvenimą apibrėžiantis principas, bet kaip prievarta įtvirtinama privalomybė.

Dėl tolerancijos ir multikultūralizmo Europa sutinka išsižadėti savo krikščioniško paveldo ir vertybių, o tai ją vis giliau stumia į nihilizmo ir abejingumo liūną.

Abejingumo visų pirma ne kitiems, bet sau patiems.

Postmodernybėje, kur pamažu visos vertybės ir įsitikinimai tampa nesvarbūs ir abejotini, gyventi įmanoma. Tačiau blogiausia tai, kad sekuliarioje, abejingumu persmelktoje aplinkoje norom nenorom imama abejoti pačiais savimi ir savo bendruomene bei jos vertybiniais įsitikinimais. O tada po truputį imama išsižadėti ir nekęsti savęs…

Tokia Vakarų visuomenės būklė nėra normali, o juo labiau natūrali.

Du vertybiniai karai nėra neišvengiami, ir jie gali baigtis. Tik suvokimas, kad tolerancija nėra beribė, ir ji pačia savo esme nereikalauja nusigręžti nuo Europos krikščioniškų šaknų, išpažįstamų vertybių ir įsitikinimų, suteikia galimybę Europos žmonėms vėl patikėti nekintančiomis vertybėmis, o visai Europai pamažu išsivaduoti iš orveliško košmaro.

George Weigel „Europe‘s Two Culture Wars“, vertė Lina Valantiejūtė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Kunigas R.Grigas: Tikros vertybės saugo visuomenę

Parašytas: 19 Sau 2013 20:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Kunigas R.Grigas: Tikros vertybės saugo visuomenę

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... visuomene/

2013 sausio mėn. 19 d. 16:00:00
Edita ČEPELYTĖ, zinios@vakarozinios.lt

Ar valstybė gali gyvuoti, kai griaunamos šeimos vertybės ir šventos tradicijos? Tokių klausimų dalis Europos politikų sau neužduoda. Net Prancūzijos vyriausybė, kurios noras legalizuoti vienalytes santuokas ir įsivaikinimą yra svarbiau už visuomenės nuomonę. Tik politikų elitas dažnai pamiršta senas kaip pasaulis tiesas: kokia šeima - tokia valstybė, nėra šeimos - nėra valstybės. O jei valstybės nėra, nereikalingi ir politikai.

- Prancūzijos vyriausybė įnirtingai bando priimti vienalyčių asmenų santuokos įstatymą. Kodėl Europos valdžia visuomenei bando prikišti tokias „vertybes“? - „Vakaro žinios“ klausė kunigo, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio Roberto GRIGO.

- Ir savęs to klausiu: kodėl? Mūsų civilizacija vystėsi tokia kryptimi, kad įsitvirtino pseudovertybės. Kritikai vis primena antikinę Graikijos ir Romos imperijos istoriją, kuri baigėsi nuopuoliu ir žlugimu. Tokie periodai dėl žmogaus prigimčiai nepalankaus dėsningumo vis kartojasi. Tai pakilimų ir nuosmukių laikotarpiai. Monogaminė santuoka, jos patvarumas, didesnis žmogaus vertinimas kaip Dievo mylimo, unikalaus, nepakartojamo ir labai atsakingo už savo gyvenimą - tai pakilimo laikotarpis. Kai būdavo pasukama į nesveiką, iškreiptą tam tikrą pseudolaisvę - būdavo nuosmukis. Ir tai visada buvo susiję su žlugimo reiškiniais.

- Buvote pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, persekiotas už tai ar esate pagalvojęs, kad teks kovoti ir už tradicinės šeimos vertybes, kurios atrodo savaime suprantamas dalykas?

- Pagalvoti tekdavo, tik tuo metu tiems, kurie dalyvavo neginkluotoje rezistencinėje kovoje, rūpėjo kiti dalykai. Sovietų propaganda Vakarus ir visa, kas su jais susiję, perdėtai keikė, žemino ir niekino, taip norėdama parodyti savosios santvarkos pranašumus. Kadangi žinojau, kad toje propagandoje daug melo, natūraliai norėjosi manyti, kad laukinis kapitalizmas, nedarbas, žmogaus nuvertinimas Vakaruose sovietų buvo perdėtai išryškinami. Dievą tikintys žmonės, katalikiškojo pogrindžio dalyviai neužmerkdavome akių ir neturėjome iliuzijų, kad bus rojus žemėje, kai atkursime vakarietiškąją nepriklausomą valstybę. Išmintingesni valstybės vadovai sakydavo: nėra nei Rytų, nei Vakarų - tik Dangus. Pagal šią formulę turime siekti bendražmogiškų, religinių, dvasinių vertybių.

- Vienalyčių santuokų gynėjai kalba apie homoseksualių porų diskriminaciją, tuo tarpu šios neįžvelgia, kai kalbama apie leidimą joms įsivaikinti vaikus. O vaikų teisės į normalią šeimą?

- Kaltinimas diskriminacija čia yra pats neteisingiausias. Atvirkščiai - didesnė visuomenės dalis su išankstiniais kaltinimais yra puolama tų mažumų, kurios reikalauja perdėtai plačių teisių sau. Matome, kaip Prancūzijos vyriausybė dabar drastiškai proteguoja vienalyčių santuokų įstatymą. Ir Lietuvoje jau matome užuomazgų. Piktina toks valdžios požiūris, kokį girdėjome išsakant naująjį Prancūzijos prezidentą Fransua Olandą. Nepaisydama visuomenės nuomonės, Prancūzijos vyriausybė darys taip, kaip yra numačiusi. Tai yra demokratijos esmės paneigimas.

- Ko turėtų imtis mūsų politikai tradicinės šeimos gynybos klausimu?

- Parlamentinio veikimo kelias mūsų šalyje ir būtų taikusis. Kaip bus apgintos šeimos vertybės, priklausys nuo politikų principingumo, to, kiek jų iš tiesų atstovauja visuomenės interesams. Jeigu tvirtos valios nebus, bus panašiai, kaip dabar vyksta Vakarų Europoje.

- Į ką visi turime atsigręžti, kad šeimos vertybės nebūtų sugriautos?

- Norėdamas išsaugoti vertybes, žmogus turi atsigręžti į Dievą ir į save. Jeigu žmonės asmeniniame gyvenime, šeimos santykiuose praktikuos tikrąsias vertybes, jas suvoks ir įgyvendins, problemų, kurios šiandien kelia grėsmę šeimos institucijai, nebus.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

Žygeivis
2013 sausio mėn. 19 d. 19:20:35

Istorijos patikrintas dėsnis - morališkai žlugusios visuomenės sužlunga ir politiškai.

Akivaizdu, kad tolimesnė Europos pederastizacija baigsis Europos žlugimu - azijatai ir afrikiečiai musulmonai užims europiečių vietą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Bertrand Vergely. Gėjų santuokos – pavojingas žingsnis chaoso link

Parašytas: 07 Vas 2013 15:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Bertrand Vergely. Gėjų santuokos – pavojingas žingsnis chaoso link

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... link/95002

2013-02-07
Bertrand Vergely

Bertrand`as Vergely – prancūzų filosofas, teologas, daugelio filosofinių ir teologinių knygų bei straipsnių autorius, filosofijos dėstytojas Politinių mokslų institute, Paryžiuje, ir ortodoksų teologiniame institute, Saint-Serge. Jis yra vienas iš Prancūzijos intelektualų, įsitraukusių į ginčą dėl gėjų santuokų įteisinimo. Siūlome jo dešimt tezių.

Dešimt pastebėjimų gėjų santuokos klausimu.

1. Pirmiausia svarbu atskirti homoseksualumo klausimą nuo gėjų santuokos klausimo.

Homoseksualumas priklauso privačiai sričiai ir kiekvieno asmeninei istorijai. Taip yra, kad visuomenėje kai kurių žmonių meilė nukreipta į tos pačios lyties partnerius. Kodėl? Mes to nežinome ir tikriausiai niekada nesužinosime, tiek yra galimų priežasčių. Tačiau realybė tokia – homoseksualumas egzistuoja, ir visuomenė turi tai pripažinti ir gerbti, apsaugodama homoseksualių porų, kaip ir kiekvieno piliečio, privatų gyvenimą.

2. Tačiau gėjų santuoka nėra vien asmeninis homoseksualių žmonių reikalas, nes įteisinta gėjų santuoka pakeistų negrįžtamai šeimos, giminystės ir paveldo supratimą.

3. Santuokos visais laikais buvo neatsiejamos nuo giminės pratęsimo. Gyvybė gimsta susijungus vyrui ir moteriai. Šią, natūralią vyro ir moters sąjungą visuomenė ir siekė apginti, juridiškai įteisindama santuokos instituciją.

4. Šiandien santuokos, giminystės, paveldimumo sąvokų supratimas pasikeitęs. Pradėti gyvybę nebėra vienintelis santuokos tikslas. Jausmai santuokoje pradėti vertinti labiau nei vien giminės pratęsimas. Taip pat ir vieniši žmonės, nevaisingos poros dažnai trokšta vaikų, tada joms padeda dirbtinis apvaisinimas bei įvaikinimas.

5. Kyla klausimas, svarbus visų seksualinių orientacijų poroms: ar vienintele santuokos priežastimi turi būti tarpusavio jausmai, o vaiko, nepaisant to, kokiu būdu jis įžengtų į poros gyvenimą, troškimas yra antrinis, neesminis?

Noriu atkreipti dėmesį – jei į šį klausimą atsakysime teigiamai, iškils daugybė naujų svarbių klausimų. Pavyzdžiui, ar turėtume legalizuoti incestinius santykius? Jei jausmai yra svarbiausi, o gamtinė duotybė nėra esminis veiksnys, tai nėra jokio pagrindo drausti kraujomaišos. Mylinčiam tėvui derėtų suteikti teisę kurti šeimą su dukra, seseriai – su broliu. Problema ta, kad kai viskas bus paskandinta bendroje, gamtinių duotybių nepaisančioje meilėje, iškils ne tik identiteto, bet ir sudėtinga psichologinė problema. Mes visi tapsime psichologinio hedonizmo vergais. Tėvas, tapdamas seksualiniu partneriu, jau nebeturės ankstesnio socialinio tėvo vaidmens ir autoriteto. Kas tada ugdys ir auklės vaikus? Šeimos paprasčiausiai neliks.

Kraujomaišos draudimo nepaisymas iškelia, mano įsitikinimu, pavojų socialiniam žmogaus pašaukimui. Žmonijos istorijoje svarbi varomoji jėga visais laikais buvo tai, kad žmogus palieka savo tėvus ir kuria naujas sąjungas, kaip dviejų kitoniškumų susitikimo ir vienas kito praturtinimo vietą. Kitoniškumas, skirtybės šeimoje turi labai svarbų vaidmenį, kuris silpnėja, pereinant prie išskirtinai emocinio šeimos supratimo. Gėjų santuokų įteisinimas – tai radikalus žingsnis, kuris kaip šeimą įvardija santykius, pagrįstus tik jausmais ir teisėmis. Tokia „šeima“, mano įsitikinimu, nebegali atlikti to psichologinio ir socialinio tapatumo suteikimo vaidmens, kuris šeimai tenka žmonijos istorijoje.

6. Esu įsitikinęs, kad tapatumo klausimas, kalbant apie gėjų santykių įteisinimą, yra esminis. Ar įmanoma, siekiant lygybės, dėl noro panaikinti diskriminaciją, suvienodinti visas poras?

Tačiau dėl objektyvių skirtumų negalime heteroseksualų ir homoseksualų sulyginti. Vyras ir moteris nėra tas pat, kas du vyrai ar dvi moterys. Heteroseksualios poros nėra tokios pat kaip homosesksualios, kaip ir homoseksualios nėra tokios pat kaip heteroseksualios. Jas sulyginti, vadinasi, neigti realius skirtumus, sukeliant didžiulę sumaištį tarp lyties ir praktikos.

Heteroseksualūs santykiai kartu yra ir žmonijos egzistavimo žanras, išlikimo garantas. Homoseksualumas yra praktika, o ne žanras. Įrodymas, – norint tapti homoseksualu reikia pirmiausia būti arba vyru, arba moterimi. Jeigu ateityje dėl lygybės specifinė homoseksualų praktika ims diktuoti savo taisykles heteroseksualumo žanrui, iškils lytinių skirtumų niveliavimo pavojus. Procesas taps diktatoriškas. Idant homoseksualai galėtų naudotis savo teisėmis į lygybę, žmonija bus priversta panaikinti skirtumą tarp vyro ir moters, uždrausti matyti heteroseksualiuose santykiuose žmonijos tęstinumo pagrindą, nes tai būtų homoseksualų diskriminacija. Taip užgims nauja žmonija, kurios pagrindas bus ne skirtumai, o vienodumas. Kadangi pačios gyvybės esmė yra skirtumai, o vienodumas lygus mirčiai, vadinasi, mes savanoriškai pasirinksime žmonijos gaire mirties principą.

7. Lygybės klausimas aštriai iškyla kalbant apie vaikus. Reikia priminti, nes, atrodo, tai užmiršta, – homoseksaulai negali turėti vaikų. Gal tai ir skaudu, bet taip jau yra – nei du vyrai, nei dvi moterys negali pratęsti gyvybės. Gimties procese dalyvauja tik vyras ir moteris.

Homoseksualai reikalauja teisės turėti vaiką. Lyg jie būtų užmiršę, kad ne įstatymas jiems draudžia turėti vaikų, bet pati gamta. Šis reikalavimas remiasi heteroseksualių porų teise įsivaikinti arba pradėti gyvybę dirbtinio apvaisinimo būdu.

Be abejo, heteroseksualios poros turi teisę įsivaikinti arba pradėti gyvybę dirbtiniu būdu. Tačiau turime pažymėti, jog vaikas, įvaikintas heteroseksulios poros, nėra tas pat, kas vaikas, įvaikintas homosesksualios poros. Pirmuoju atveju pora stengiasi tik išpildyti savo paskirtį, išspręsti sterilumo problemą, o antruoju atveju bandoma peržengti neįmanomą. Simbolika nėra ta pati, siekis peržengti neįmanomą įstatymu mus nukelia į prometėjišką fantazijos pasaulį, toli nuo pačios žmogiškos realybės.

Iki šiol visuomenės racionalumas rėmėsi ribos prielaida ir iš to plaukiančiu suvokimu, jog ne viskas įmanoma. Ne viską įmanoma įteisinti, ne viską įmanoma sukurti. Požiūris, jog ne viskas įteisinama, mus apdraudžia nuo Įstatymo diktatūros, o tai, kad ne viskas sukuriama, – nuo mokslo diktatūros.

8. Įteisinus gėjų santuoką ir galimybę homoseksualioms poroms įsivaikinti ir dirbtinai apsivaisinti bus visiškai kitaip. Suvokimas, jog nėra nieko neįmanomo, nustums į šalį ribos prielaidą. Nejaučiant ribos, niekas mūsų neapsaugos nuo Įstatymo diktatūros ir įsitikinimo, jog viską įmanoma įteisinti. Niekas mūsų neapsaugo nuo mokslo diktatūros ir nuo įsitikinimo, jog viską įmanoma sukurti. Užuot klausę gamtos, kuri, pasak Montaigne`o, yra švelnus kelrodis, mes paklusime mokslo ir įnorių diktatui. Biologinių ribų egzistavimas tarnauja kaip apsauga nuo žmogaus diktato žmogui. Jei mes atmetame, kad egzistuoja koks nors Autoritetas, nustatantis mums ribas, mes pasmerkiame save begalinio nihilizmo diktatui.

9. Turime pabrėžti skirtumą tarp vaiko, kurį pradedame natūraliai, ir vaiko, kurį užsakome pradėti. Pora, kuri pradeda vaiką, jį priima kaip asmenį. Trečias gimsta iš dviejų meilės. Vaikas netampa nei preke, nei derybų objektu. Kai užsakome vaiko gimimą, tuomet vaikas tampa objektu, preke, kurią galima išsiderėti. Įrodymas – išnuomojama surogatinė motina ar tėvas apvaisintojas.

Tai, kad neegzistuoja teisė turėti vaikų, yra pamatinė vaiko, kaip asmens, apsauga. Jei įteisinsime gėjų santuokas su teise į dirbtinį apvaisinimą, mes kartu panaikinsime vaiko teisę būti traktuojamam kaip asmeniui ir niekaip kitaip.

Reikės išspręsti ir praktinę šio klausimo pusę. Pirmiausia – išlaidas. Idant homoseksuali pora galėtų turėti vaiką, reikės išnuomoti surogatinę motiną. Tai nėra labai pigu – tarp 80 000 ir 100 000 eurų. Gėjų poros, besiremdamos teise į vaiką, visiškai teisėtai reikalaus, kad šią paslaugą apmokėtų socialinis draudimas. Ar valstybė bus pajėgi išlaikyti tokį išlaidų antplūdį, kai šalies biudžetas ir taip jau skylėtas? Kas už tai mokės ir kaip?

Be to, valstybė turės pasirūpinti surogatinėmis motinomis, jų surasti, sukurti struktūrą, specialias įstaigas. Idant teisė į vaiką būtų įgyvendinta, valstybė turės tam tikra prasme prekiauti motinų gimdomis. Ir tai nebus labai paprasta. Kai pora bus nepatenkinta išnešiotu kūdikiu ar surogatine motina ir nesutiks įsivaikinti jiems nepatikusio kūdikio, ką tada darysime? Priversime porą jį įsivaikinti? Įsteigsime neįvaikintų vaikų namus? Mokėsime surogatinei motinai, kad ji pasiliktų vaiką? O kas mokės psichiatrui, kuris tą vaiką, visaip mėtomą ir vėtomą, gydys?

10. Teisė į vaiką iškelia ir vaiko ugdymo problemą. Viena yra turėti tėvą ir motiną, kita – turėti du tėvus arba dvi motinas. Priversti vaiką gimti homoseksualioje šeimoje reiškia uždrausti vaikui žinoti, ką reiškia turėti tėvą ir motiną. Ar mes turime teisę atimti iš vaiko šią teisę? Jeigu taip, vadinasi, dėl homoseksualių porų teisės į lygybę aukosime vaikus – atimsime iš jų galimybę būti tokiems kaip visi vaikai.

Žinoma, vaikų namų auklėtiniai neturi nei tėvo, nei motinos. Tačiau tai yra nelaimingo atsitiktinumo, o ne įstatymo išdava. Su gėjų teise į vaiką našlaičiai bus ne nelaimingo atsitiktinumo, o sąmoningo įstatymo aukos. Valstybė juos privers neturėti arba motinos, arba tėvo.

Prie nepasitenkinimo tokia situacija, kuris anksčiau ar vėliau pasireikš, prisidės dar viena problema. Gėjų poros vaikas turės teisę ne į savo kilmę, bet į kilmės neturėjimą. Tėvo arba motinos vieta bus tuščia. O tai nėra paprasta priimti. Žinant, jog dėl šeimyninių sutrikimų vaikai dažnai jaučiasi kalti, norime to ar ne, padarysime juos kenčiančius.

Pabaigai

Gėjų santuokos propaguotojai mato šios santuokos įteisinime didžiulį demokratinį pasiekimą. Jie galvoja, jog viskas bus gerai. Tačiau gerai nebus. Vien dėl to, kad už viską reikės atsiskaityti.

Negalvokime, jog nebus jokių pasekmių, jeigu gimtinius santykius įvardysime tik kaip vieną iš seksualių praktikos rūšių. Negalvokim, kad vaikai, iš kurių buvo atimta kilmė, į tai nereaguos. Negalvokime, jog tėvo ir motinos terminų atsisakymas suteiks mūsų visuomenei daugiau pusiausvyros.

Įsivaizduojame, jog išspręsime problemas, įvesdami gėjų santuokos įstatymą. Tačiau taip nėra – mes sukursime problemų. Dvidešimtasis amžius pajuto, ką reiškia totalitarizmas ir bandymas sukurti naują žmogų, remiantis jo rase ar socialine klase. Nejaugi vėl mus sugundys noras gaminti naujus žmones? Ne viską galima įteisinti, ne viską galima sukurti. Yra gamtiniai šeimos principai, – nelieskime jų. Nevaidinkime visagalių burtininkų. Daugelis turime homoseksualių draugų, kuriuos mėgstame, gerbiame ir mylime. Mes pažįstame aukštos moralės homoseksualių žmonių ir neabejojame, kad jie sugebėtų auginti, auklėti vaikus. Mes neabejojame, kad kai kuriose homoseksualiose porose vaikas būtų laimingesnis nei kai kuriose heteroseksualiose šeimose. Tačiau tai nėra pagrindas įteisinti gėjų santuoką ir dirbtinį jų apvaisinimą bei įsivaikinimą, – tai didelė klaida.

Viena yra įstatymas, principo apibendrinimas, visai kita – ypatingi atvejai. Kuriame įstatymą remdamiesi ne ypatingais atvejais, bet žiūrėdami visumos ir visų iš jos kylančių pasekmių. Gėjų santuoka kartu su galimybe įsivaikinti ir dirbtinai apsivaisinti slepia per daug pavojingų visuomenei ir žmonijai dalykų, kad galėtų tapti viską sulyginančiu įstatymu.

Prancūzijoje šiuo metu visą valdžią parlamente turi kairieji. Jie gali balsų dauguma priimti gėjų santuokos įstatymą. Jie gali pasirinkti pirmiausia būti kairiaisiais nei žmonėmis. Jie gali garbingai likti žmonėmis, bet ne kairiaisiais, žinodami, jog tarnaudami žmonijai jie bus tikri, kad tarnauja ir savo pačių interesams, tačiau tarnaudami partijai neaišku, ar tarnaus žmonėms.

Gėjų santuoka, kuri mums siūlo masiškai panirti visuotinėje, vadinamojoje meilėje, mus, kaip žmones, paskandins. Tai neprotinga. Neprotinga panaikinti skirtumus tarp moters ir vyro, gimties santykius traktuojant tik kaip vieną iš seksualinių santykių rūšių. Neprotinga atmesti priešybes viską sutapatinant. Neprotinga norėti vaiko bet kokia kaina, nesvarbu – įsivaikinant, dirbtinai apvaisinant ar išnuomojant kitos moters pilvą. Neprotinga panaikinti tėvo ir motinos sąvokas. Neprotinga kurpti šeimą naudojant teisminį ir medicininį montažą. Žodžiai turi prasmę, jeigu jie atspindi realybę. Tačiau jeigu jie reiškia tik tai, ką mes nusprendžiame, kad jie reikš, tada jie praranda savo paskirtį ir vietoj aiškumo tik sukelia chaosą. Nesusipratimų karaliavimas, jų diktatūra, o su ja ir mus skandinantis dvasios bei veiksmų chaotiškumas – ar ne nuo to jau dabar kenčiame? Nejaugi dar pridėsime, kad grimztume gilyn?

Vertė I.C.

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas yra šeima už mus jau nuspręsta

Parašytas: 20 Vas 2013 19:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Marijus Širvinskas. Danai kratosi lyties naštos

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=60686889

Marijus Širvinskas,
„Atgimimas“
2013 m. vasario 20 d. 08:45

Gyvojoje gamtoje sutinkame įvairiausių skirtumų ir vaidmenų tarp lyčių. Ar nuo gamtos atitolęs ir sulieti lytis užsimojęs postmodernusis žmogus iš tikro žengia pažangos keliu?

Turiu silpnybę – mėgstu apsilankyti Skandinavijoje. Į Švediją, Norvegiją, Daniją kaskart atvykstu ne tiek turistinių interesų genamas, kiek iš smalsumo: man patinka iš arti stebėti, kaip organizuotai veikia šios visuomenės. Gražu pažiūrėti! Pavėpsai, paklausinėji, panagrinėji ir atsidusęs: ech, kad taip Lietuvoj, – su rinkinėliu naujų įspūdžių ir pastabų grįžti namo.

Vasaris Kopenhagoje; čia irgi žiema. Bet nepaliauja stebinti, kad miesto dviratininkams ji nė motais: dažnas mina pedalus nė palto neužsisegęs, nerūpestingai ir laisvai, nors jūrinis vėjelis, kad ir nestiprus, tokiu oru neglosto, o veria kiaurai. Vaikų irgi nebūtina lepinti: mama ar tėtis prie dviračio prikabins ankštą vežimaitį ir pasišvilpaudamas nuveš atžalas į darželį. Ant Karalienės Luizos tilto įrengtas dviračių skaitiklis net snyguriuojant užfiksuoja 10 000 pravažiuojančių dviračių per dieną. Ir tai tik į vieną pusę!

Tačiau šįkart ne apie dviračius, o tėčius ir mamas. Ir darželius.

Danija, pirmeivė lyčių lygybės srityje, turinti net atskirą Lyčių lygybės ministeriją, ėmėsi iniciatyvų valstybiškai pažiūrėti į berniukų ir mergaičių lygybę ir juos atitinkamai auklėti jau nuo mažumės.

Į darželius išsiuntinėjo pasaką „Den dag da Rikke var Rasmus og Frederik var Frida“ apie berniuką, pavirtusį mergaite, ir mergaitę, tapusią berniuku. Pernai šis kūrinys buvo importuotas į Lietuvą ir Latviją, tačiau sulaukė pasipriešinimo ir mūsų darželių kol kas nepasiekė.

Danijos ambasadorius Latvijoje Peras Carlsenas seniausiam danų laikraščiui „Berlingske“ pakomentavo, kad Baltijos šalyse dėl daniškos pasakos kilusio susijaudinimo priežastis yra „sovietinės sistemos palikimas ir dešiniojo sparno nacionalistai, kurie atmeta visuotines reformas“.

Negali ginčytis, kad Lietuvoje su Latvija teberusena sovietmečio žarijos, o ryškiausiai matomi nacionalistai neatsisako bukagalviškos retorikos. Bet ar būtent jiems neįtiko mažyliams siūloma pedagoginė lektūra?

Pirmiausia nėra abejonių, kad Danijos švietimo sistema yra puikiai išplėtota – paremta ne tiek žinių kišimu į galvas, o paties individo pastangomis; tuo metu sistema rūpinasi kiekvienu individu ir padeda jam geriausiai atsiskleisti. Danijoje turbūt niekas net baisiausioje pasakoje nerastų istorijos, kai valstybė pamiršta kelis tūkstančius nepilnamečių, kaip neseniai paaiškėjo atsitikus Lietuvoje.

Bet tai dar nereiškia, kad pačioje daniškoje sistemoje negali atsirasti sutrikimų.

Danijos lyčių lygybės ministerijos programa niveliuoti lyčių skirtumus lenkiant berželį, kol jaunas, yra gausiai finansuojamas politinis projektas (juk jeigu ministerija jau veikia, ji turi kažkuo ir užsiimti).

Lyčių lygybės indoktrinaciją į pačią pažeidžiamiausią visuomenės grandį – mažamečius – valstybiniu lygiu pradėjo buvusi ministrė Karen Jespersen, savo karjeros pradžioje pagarsėjusi kaip naujosios kairės aktyvistė.

Nenuostabu, kad „pažangusis“ vaikų auklėjimas yra glaudžiai susijęs ar net išaugęs iš homoseksualų teisėms atstovaujančių organizacijų veiklos.

Štai Stokholme sėkmingai veikiančiame mokesčių mokėtojų išlaikomame vaikų darželyje „Egalia“ grynosios lyčių lygybės skiepijimas yra pagrindinė auklėjamoji programa, o tokie dalykai kaip matematika mokomi tarsi tarp kitko.

Ten vos vaikščioti pradėję vaikai nevadinami „juo“ ir „ja“, o paprasčiausiai „draugais“. Net mažylių tėvus kviesti mamyte ir tėveliu yra nekorektiška.

Prieš pietų miegą vaikučiams skaitomos pasakos ne apie karalaičio laukiančią princesę, o apie kartu gyvenančias tokias pačias žirafas, įsivaikinančias krokodiliuką.

Jeigu tėvai įsitikinę, kad lytis nėra natūraliai apspręsta, kad ji yra vien modifikuojama socialinė konstrukcija, jie nesibaimindami ir leidžia savo vaikus į tokią įstaigą, kuri savo svetainėje dar didžiuojasi turinti lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų organizacijos sertifikatą.

Na ir tegu.

Bet visa šita moderniojo švietimo infrastruktūra Skandinavijoje yra statoma ant klaidingo, o gal net melagingo pamato.

Dėl vienos priežasties: politinė „dženderizmo“ ideologija principingai atmeta biologinį determinizmą, t.y. kitų mokslo šakų surinktus įrodymus, kad lytis yra ir prigimtinis dalykas, nuo kurio nei pabėgsi, nei atsikratysi perauklėjant.

Būtent šio elementaraus dalyko aklas neigimas paliko didžiausią nuostabą po diskusijų su danais, studijuojančiais sociologiją Kopenhagos universitete.

Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kurioje vietoje nesueina mūsų argumentai, bet taip ir likau nieko nepešęs, o dar tiksliau – kvailio vietoje. Žinoma, mes nė vienas nesame biologijos, psichologijos ir sociologijos mokslų profesoriai, bet smalsumas ir turimas žinių bagažas leido mums priartėti prie tam tikrų išvadų.

Anglų kalba biologinės (sex) ir socialinės (gender) lyčių skirtumams ir prieštaravimams apibrėžti naudojami du patogūs panašiai susiskambantys daiktavardžiai – „nature“ ir „nurture“.

Lietuviškai galėtume rasti sąskambių analogiją per būdvardžius „įgimtas“ ir „įgytas“.

Bendraudamas su danais ir įsivėliau į diskusiją apie tai, kas lytims yra įgimta ar gali būti įgyta. Tačiau per šį šnekėjimą jaunieji sociologai visiškai atmetė biologinį pradą ir liko prie įsitikinimo, kad abi lytys turi neišsemiamas variacijų galimybes, su kuriomis vaikus esą verta ir naudinga supažindinti jau vos išaugus vystyklus.

Anot jų, lytis yra primesta socialinė našta, kurią reikia nuolat kvestionuoti ir bandyti iš jos išsiveržti.

Kai paskui gavau kvietimą į uždarą danų jaunimo vakarėlį, man draugiškai patarė: „Tu tik nieko nešnekėk apie biologinį determinizmą, ar gerai?“ Gerai. Bet užuot patraukęs pavakaroti, sėdau rašyti šio komentaro.

Apibrėžiant lytį, abu dėmenys – biologinė prigimtis ir socialinis vaidmuo – yra turbūt tokios pat svarbos, kaip stačiakampio plotui yra svarbūs ilgis ir plotis. Korektišką ir nuo politinės ideologijos atsietą studiją apie lytį kaip socialinę konstrukciją, pvz., yra parengusi amerikiečių neurologė Lise Eliot, knygos „Pink Brain, Blue Brain“ autorė, nagrinėjanti abu sandus: ir biologinį hormonų poveikį lyčiai, ir vaiko smegenų „tąsumą“ nepaisant lyties.

Atrodo, dar taip neseniai, vos praėjusiame amžiuje, dėl biologinio determinizmo nulemtų visuotinių stereotipų moteris buvo įkalinta virtuvėje ir neprileidžiama prie balsadėžių, o vyras, pasirinkęs šokti baletą, dar ir šiandien gali būti nesuprastas ir vien dėl profesijos palaikytas gėjumi.

Tačiau ne mažiau pavojingas yra ir socialinio determinizmo diktatas lyčiai apibrėžti, nes stumia žmogų vienalytiškumo ir belytiškumo link – į kažkokią dirbtinai sukonstruotą būtybę, kurioje turėtų derėti vyriškas narsumas ir moteriškas globėjiškumas arba išnykti ir viena, ir kita, vietoj žmogaus lytis išskiriančių savybių suplakant skystą hominidinę košę, išsaugojusią vos vienintelį lytį apibrėžiantį atributą papilvėje.

Iš akademinių teorijų jau į pedagogiką atėjusi lyčių lygiavos praktika bemaž nesusijusi su išties saugotinomis ir gerbtinomis tokiomis pat lyčių galimybėmis darbe ar kitose socialinėse sferose – tai yra neapdairus ir aklas naujažmogio kūrimo projektas.

Kaip nacionalsocializmas bandė žmogų supaprastinti rasių, o komunizmas – klasių pagrindu, taip „dženderizmas“ iš principo taikosi žmogų sulyginti lyties pagrindu.

Kiek neįprasta, kad grupelės profesorių galvose gimusi, o feministinių ir jiems giminingų judėjimų aktyviai platinama lyties „pramonė“ taip puikiai tarpsta kultūroje, išauginusioje H.K.Anderseną, „Lego“ ar L.von Trierą.

Tarpsta, nes čia viskam skiriama pinigų (tiesa, suaugusiųjų sugalvotų programų intervencijai į mažamečių vaikų protus pritaria vos dešimtadalis danų, rodo laikraščio „Metro“ apklausa).

Lyčių lygiavai kažin ar lemta tapti naujojo puikiojo pasaulio programa – jis liks tik kelių ideologų ir fanatikų hobiu, nes nacių ir sovietų pragarą perėjusiai Europos visuomenei užteks sveikos nuovokos nepamiršti, kur gali atvesti grubi socialinė inžinerija.

Juk vyriškumas ir moteriškumas yra prigimtinė ir graži, pati savaime niekam nekenkianti duotybė, kuriai kultūra ir auklėjimas, tolerancija ir pagarba kiekvieno individo pasirinkimui suteikia žavių atspalvių, kuomet ir vyrui puikiai pritinka jautrumas, o moteriai – narsumas.

Tuo metu mechaniškas lyčių ribų trynimas prisidengiant utopinės teorijos postulatais gali būti ne tik žalingas, bet ilgainiui pasirodyti ir... nehumaniškas.

„Atgimimas“

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 10 žingsnių į pragarą - 10 žingsnių, sunaikinančių vietinę bendruomenę

Parašytas: 10 Bal 2013 20:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

Dieter Thomä. Kaip kapitalizmas griauna šeimą

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... eima/98750

2013-04-10

Dabartinė ekonomika iš žmogus reikalauja didžiausio lankstumo.

Šeima remiasi stabilumu, todėl ji pralaimi, – sako vokiečių filosofas Dieteris Thomä.

Pone Thomä, Jūs kapitalizmą laikote šeimai priešiška sistema. Kodėl?

Tarp kapitalizmo ir šeimos egzistuoja klasikinis konfliktas: kapitalizme vertinama tik asmeninė nauda, individo gaunama iš jo veiklos. O tai prieštarauja pačiai šeimos esmei – aukojimuisi dėl kitų.

Didieji ekonomistai apie tai kalbėjo jau prieš šimtą metų, tačiau išeities šioje situacijoje taip ir nerado.

Būtent didysis kapitalizmo gynėjas Josephas Schumpeteris buvo priverstas pripažinti, kad individualistinis utilitarizmas, kurį kapitalizmas ir generuoja, iš vidaus ardo bendruomenę bei šeimą.

Kapitalistinis utilitarizmas niekaip nedera, pavyzdžiui, su nuostata, kad tėvai turi bent porą metų kantriai ištverti savo vaikų, kamuojamų brendimo audrų, paauglystės laikotarpį.

Konflikto tarp kapitalizmo ir šeimos pripažinimas, žinoma, nėra jokia naujiena. Kas turi šeimą, tas tam tikru atžvilgiu yra ne toks laisvas…

…kas kapitalistui taip pat būtų nepakenčiama.

Nieku gyvu. Tai jau yra antroji, naujesnė konflikto linija.

Kapitalistas nori būti judrus, nevaržomas, „takus“. Laisvai judantis kapitalas, laisvas ir nevaržomas gyvenimas, didžiausias įmanomas lankstumas bei gebėjimas keistis ir vėl prisitaikyti.

Kapitalistas bijo visokių suvaržymų, kaip upė bijo jos srovę kaustančio šalčio. Žmogus, apsisprendęs šeimai, susivaržo ir įsipareigoja – ne tik savo kapitalui.

Veikiausiai laisvės apribojimas čia ir yra didžiausia problema.

Anksčiau, prieš 30 ar 40 metų, mes Vokietijoje manėme, kad kažkur aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose esama keleto kapitalistų, tačiau likusi absoliuti dauguma žmonių uoliai ir atsidavę dirba savo įprastus darbus, atkakliai stengiasi „išsilaikyti paviršiuje“ ir apskritai gyvena vadovaudamiesi aiškiai apibrėžtomis tradicijos bei šeimyninių santykių normomis.

Mūsų minimas esminis šeimos ir kapitalizmo konfliktas tada dar nebuvo toks akivaizdus.

O šiandien?

Šiandien įsiviešpatavo požiūris, kad mes visi privalome būti kapitalistai. Tai dar labiau paaštrina šį konfliktą.

O kapitalisto gyvenimo stilius jau tapo paprasto mirtingojo savastimi.

Ir koks gi jis yra?

Nevaržomas, lankstus, dirbantis sau, iš savęs maksimumą išspaudžiantis, visada pasirengęs konkurencinei kovai, siekiantis pelno.

Bet tai nebūtinai visada yra blogai.

Teisybė. Tačiau šiuo atveju matome vertybinio požiūrio į esminius gyvenimo dalykus, kurie gali lemti visavertį gyvenimą, slinktį.

Šeima nustumiama į nuošalę, kadangi ji čia (šiame kapitalistinio gyvenimo stiliaus paveiksle) nepritampa, jai nelieka svarbios vietos.

Kapitalistui sunku pakęsti, kai jo kapitalas suvaržytas. Jis turi kisti ir veikti tam, kad garantuotų nenutrūkstamą pelningumą.

Jis nori jausti, kad valdo padėtį, jog savo rankose laiko visus svertus. Kapitalistui tai yra stipriausias laisvės pojūtis.

Tačiau kartu čia esama kažko liguisto, aš net sakyčiau – tam tikros nelaisvės. Čia užtrenkiamos durys tikrą laimę teikiančiai patirčiai, kylančiai iš besąlygiško atsidavimo kitam žmogui…

…tačiau žadančiai „sąstingį“.

Betgi šeima taip pat yra vieta, kur siaučia permainų verpetai. Net kai šeima žlunga ar skiriasi, įsipareigojimai lieka. Šeimos nario negalima išsižadėti.

Tačiau kapitalistas nuolat ieško naujų laikinų susitarimų, naujų rizikų.

Apsisprendimas šeimai juk taip pat yra tam tikra rizika.

Tačiau visai kitos prigimties.

Koks skirtumas?

Įprastu atveju žmogus, prieš imdamasis kokios nors rizikos, visų pirma apsvarsto ir pasveria sėkmės ir nesėkmės galimybes.

Tarsi kalnų slidininkas stovėtų „juodosios“ trasos pradžioje ir žvelgdamas žemyn nuo stataus šlaito bandytų įvertinti savo sportinį pajėgumą ir svarstytų, kokia tikimybė, kad jis sėkmingai pasieks kalno papėdę, kokios galėtų būti nesėkmingo kritimo pasekmės.

Arba kai biržos spekuliantas svarsto – pirkti ar nepirkti tam tikrus vertybinius popierius, apie kurių perspektyvas jis surinko visą įmanomą gauti informaciją bei blaiviai įvertino kurso kritimo riziką.

Apsisprendimas už šeimą atrodo visiškai kitaip: tas, kuris nusprendžia kurti šeimą, iš anksto nieko tikro nežino apie kelią, kuriuo ryžtasi žengti, ir ko jis gali sulaukti juo keliaudamas.

Šiuo atveju klasikinis rizikos grėsmių „svėrimas“ tampa visiškai neįmanomas.

Kitaip nei leidimasis „juodąja“ trasa, kai rizika netgi suteikia malonumą?

Šeimoje yra visiškai kitaip.

Aš negaliu numatyti nei šeimos reikalų tvarkymo, nei pasverti šansų ir rizikos. Nepaisydamas to, prisiimu aiškius įsipareigojimus ir gana ilgam.

Tėvystės nuotykio išskirtinumas ir yra šis principinis nenuspėjamumas to, kas gali įvykti – tau, tavo vaikams, tavo sutuoktiniui.

Kapitalistas žaidžia su rizika. Apsispręsdamas šeimai, privalai būti pasirengęs tam, kad rizika žais su tavimi. Kitaip tau išvis neverta to daryti.

Ir šiandien šeimai ryžtasi vis mažiau žmonių.

Visos apklausos rodo nekintantį ir labai stiprų jaunų žmonių norą kurti šeimas.

Tačiau, deja, kai ateina lemiamo apsisprendimo akimirka, daugelis jaunų žmonių sutrinka, pasijunta bejėgiai ateities nežinomybės akivaizdoje. Bent jau tol, kol lieka įkalinti rizikos kalkuliacijų kalėjime.

Ir tai galima lengvai paaiškinti: jie visada pirmiausia siekia suvokti, koks žaidimas žaidžiamas ir ką vertingo jame jie galėtų laimėti.

Taip kaip šeimyniniai įsipareigojimai ir atsakomybė kertasi su vyraujančia mūsų visuomenės ideologine nuostata – siekiu bet kuria kaina pirmauti konkurencinėje kovoje, taip ir šeimyninio gyvenimo teikiamas gėris nedera su mūsų vartojimo visuomene.

Šeima yra senesnė nei bet kuri kita visuomenės sistema. Socializmas ją bandė sugriauti daugybę kartų – nesėkmingai. Ar tai pasiseks kapitalizmui?

Iš tiesų ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje šeima buvo puolama plačiu frontu, siekiant ją sunaikinti.

1917-aisiais buvo sakoma, kad vaikai priklauso ne tėvams, bet sovietinei tėvynei. Tačiau jau po dešimties metų tokių užmačių valstybė atsisakė. Ne be pagrindo.

Kapitalizmas šio reikalo imasi kur kas subtiliau.

Ir greičiausiai kur kas veiksmingiau, nes priešiškumas šeimai imanentiškai glūdi pačioje sistemoje?

Vyksta šliaužiantis šeimos griovimas – pažiūrėkite į jaunimą.

Jie bodisi „ankstyvų“ įsipareigojimų, sprendimą kurti šeimą stumia vis toliau į ateitį, kadangi niekaip nepavyksta sulaukti to „tinkamo momento“. Ir tai labai daug kuo susiję su šiuo metu vyraujančia konkurencine sistema.

Mūsų visuomenė praradusi pusiausvyrą, ji pakrypusi lyg tas ilgas stalas, kuris nepastebimai linksta į vieną pusę. Kai prie tokio stalo sėdi, gali šito pasvirimo ir nepastebėti, tačiau jeigu ant jo paviršiaus padėsi rutulį, jis dideliu greičiu nuriedės viena kryptimi žemyn.

Ir ši kryptis nėra šeimos link.

Tikrąjį stalo paviršiaus pasvirimo mastą gali suvokti matydamas sunkumus, su kuriais susiduria pastangos stiprinti šeimai palankią politiką.

Tačiau kitose šalyse šeima labai vertinama. Taip pat ir ten, kur laisvoji rinka yra vyraujanti ekonominė sistema. Tai prieštarauja jūsų piešiamam paveikslui.

Teisingai.

Atrodo, kad Jungtinėse Valstijose, Skandinavijos šalyse ir Prancūzijoje šeimai sekasi geriau nei Vokietijoje, Pietų Europoje arba beužgęstančioje Pietų Korėjoje.

Kapitalizmo priešiškumo šeimai tezė negali visko paaiškinti.

Prancūzijoje jau daugelį metų vykdoma subalansuota šeimos politika, kuri labai išmaniai derina šeimos stiprinimą su profesinės karjeros siekimo galimybėmis.

Jungtinėse Valstijose galime labai mažai matyti valstybės vykdomų realių šeimos rėmimo priemonių, tačiau visuomenės dėmesį šeimai galima paaiškinti stipria religine įtaka.

Tiesiog ten kur kas stipresni tie gyvenimo idealai, kuriems priklauso ir šeima.

Tačiau ir tose šalyse neigiama kapitalizmo įtaka šeimai nuolat, nors ir ne taip pastebimai, stiprėja.

Be to, kapitalo investicijos į vaikus nėra mažos.

Tikrai nemažos. Paprastai vienas vaikas kainuoja šešiaženklę sumą.

Be to, niekada nežinai, kas iš to vaiko išaugs. Todėl būtų galima kur kas pelningiau ir saugiau šią sumą investuoti į kapitalo rinką.

Taigi matome, kad investuoti į vertybinius popierius yra kur kas naudingiau nei auginti vaiką.

Ar norite pasakyti, kad tas, kuris turi gerą profesiją ir neturi vaikų, gyvenimo pabaigoje bus turtingesnis?

Ekonomiškai žvelgiant – be jokios abejonės.

Net ir dėl to, kad senasis kalkuliacinis žaidimas, jog tavo vaikas į jį investuotą kapitalą viena ar kita forma tau senatvėje sugrąžins, tampa vis mažiau patikimas.

Tačiau be šeimos tu liksi dar skurdesnis kita prasme – gyvenimo patyrimo.

Jeigu šią skurdo formą būtų galima paversti į piniginius indėlius, tai kapitalistas suvoktų, jog neturint šeimos jam kažko ims trūkti?

Deja, šiam nuostoliui negalima prikabinti jokios kainos etiketės, kadangi nėra jokių objektyvių kriterijų šeimos kuriamai vertei nustatyti.

Ji niekaip nesiderina su grynai ekonominės naudos principu paremtu kapitalizmu, net ir tada, kai pats kapitalizmas yra nuo šeimos priklausomas.

Taigi kapitalizmą sutaikinti su šeima nėra jokių šansų?

Iš sistemos perspektyvos žvelgiant – ne, nėra. Tačiau iš žmogaus – be abejo, taip. Nes žmogus nėra beviltiškai apsėstas vien ekonominės logikos. Laimės patyrimas, kurį gali suteikti tik šeima, vis dar nesiliovė traukęs žmones.

Vertė Jurga Žiugždienė

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 11 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: