 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Straipsniai
https://alternatyvalt.wordpress.com/cat ... raipsniai/
Kairė ir nacionaliniai klausimai: antiimperializmas prieš nacionalizmą
29 lapkričio, 2016
(Dovydo Kuliešo straipsnis)
Kalbėjimas apie politinės kairės santykį su nacionaliniu identitetu savaime yra sudėtinga tema, iš esmės dėl to, kad pats kalbėjimas apie nacionalinį identitetą savaime nėra paprastas. Mintis apie nacionalinį interesą, nacionalinę nepriklausomybę ir nacionalinę idėją – mintis, kurią bendrai galime pavadinti „nacionalizmo“ vardu – yra savaime gan abstrakti, vienijanti ir Kovo 11-osios eitynių naciukus, ir kolaborantus su nacistine Vokietija 1941-1945 m., ir Karbauskį su Landsbergiu, kalbančius apie patriotizmo skatinimą mokyklose, ir – tiesą sakant – Lietuvos komunistų partiją (nepriklausomą) 1989-1991 m., ir eserus bei socdemus XX a. pradžios Lietuvoje, pasisakiusius už nepriklausomą socialistinę Lietuvos respubliką.
Tai, ką vikipedijos straipsnis įvardytų kaip Lithuanian nationalism, sudarė netgi Antano Sniečkaus ideologinės minties dalį, ir puikiai atsispindi tam tikrose šiuolaikinėse pusiau prorusiškose, pusiau nacionalistinėse grupuotėse kaip Liaudies partija, atstovaujamose įvairiausių nacionalistuojančių keistuolių a la Šustauskas, Paulauskas ir Bartašiūnaitė. Kodėl? Nes visi šitie individai ir visos šios grupės teigė arba teigia atstovaujančios nacionalinį Lietuvos ir lietuvių tautos, kaip organiškos bendruomenės, tariamą „interesą“ ar „interesus“. Neigti jų nacionalizmą galima būtų nebent pateikiant įrodymų, kad egzistuoja kažkoks kitoks objektyvus lietuvių nacionalinis interesas, kas savaime yra nacionalistinė mintis.
Kairė tradiciškai ne tik Lietuvoje, bet ir daugumoje Europos dažniausiai konfliktuoja su nacionalistinėmis jėgomis, nes pati nacionalinės idėjos ar nacionalinio intereso koncepcija iš esmės prieštarauja pagrindiniam socialistinės minties principui: žmones labiau skiria jų klasė nei jų tautybė, ir kairiojo užduotis yra kovoti visų pirma už engiamosios klasės, ne individualaus nacionalinio vieneto, interesus. Tai grįsta materialistiniu požiūriu į realybę: išnaudojimas yra reali struktūra, veikianti milijonų žmonių gyvenimus, o nacionalinis identitetas yra tik socialinis konstruktas, geriausiu atveju kažkuria prasme grįstas žmonių socializacija. Bet čia slypi vienas toks kabliukas.
Jei kairė būtų visiškai nesuinteresuota nacionalinio klausimo, kodėl XX a. pradžios lietuvių kairieji, neskaitant tuo metu labai smulkos bolševikų grupelės, pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir aktyviai dalyvavo išsivadavimo judėjime? Kodėl Afrikos tautų socialistiniai judėjimai XX a. viduryje visuotinai reikalavo dekolonizacijos, o ne tiesiog jas užgrobusių šalių „suprogresyvėjimo“? Galų gale, kodėl šiandienos Katalonijoje, Baskijoje, Šiaurės Airijoje, Škotijoje ir Velse nepriklausomybės judėjimų šiose teritorijose dominuojančios jėgos yra dažnai kairiosios, kodėl Palestinoje trečia stipriausia po Hamas ir Fatah politinė jėga yra radikalių kairiųjų Palestinos liaudies išsivadavimo frontas, kodėl antiimperializmas laikomas viena esminių kairės vertybių?
Atsakymas yra ne visai paprastas, ir jis slypi prastą patarlę primenančioje paradigmoje: nacionalizmas nacionalizmui nelygu.
Yra daugelis metodų skirstyti įvairias nacionalizmo rūšis, bet viena tokia dichotomija, kurią derėtų čia apžvelgti, yra tarp to, kas angliškai vadinama „Risorgimento nationalism“, pagal Italijos išsivadavimo judėjimą XIX amžiuje – taigi galima, truputį nepatogiai, versti šią frazę kaip „išsivadavimo nacionalizmas“ – ir „integral nationalism“, integralinio nacionalizmo. Išsivadavimo nacionalizmas šiuo atveju yra specifinė nacionalizmo forma, pasireiškianti nacionalinėje bendruomenėje, neturinčioje nacionalinio suvereniteto ar nepriklausomybės, siekiančioje atsikratyti kitos valstybės kontrolės ir įkurti demokratinę nepriklausomą valstybę. Išsivadavimo nacionalizmas dažniausiai naudojamas kaip koncepcija siekiant apibrėžti XIX a. nacionalinio išsivadavimo judėjimus – Italiją, „tautų pavasarį“, Lenkiją ir Lietuvą, Balkanų šalis – bet antiimperinės kovos trečiajame pasaulyje ir, sakykim, Sąjūdis taip pat sėkmingai atitinka išsivadavimo nacionalizmo apibrėžimą. Tiesą sakant, lietuvių kalba yra taip intensyviai pažįstama su šia koncepcija, kad egzistuoja netgi „gražus lietuviškas“ terminas – tautinis atgimimas.
Kaip priešprieša tautinio atgimimo, išsivadavimo nacionalizmo koncepcijai egzistuoja integralinis nacionalizmas. Būtent integralinis nacionalizmas yra tai, apie ką žmogus įprastai pagalvoja, išgirdęs terminą „nacionalizmas“, ir būtent integralinio nacionalizmo atstovai, ypač Rytų Europoje, yra labiausiai linkę save vadinti nacionalistais arba, Lietuvoje, tautininkais. Integralinis nacionalizmas gali egzistuoti tik jau egzistuojančioje valstybinėje struktūroje, grįstas mintimi, kad nors duotoji nacija jau išsikovojo politinę nepriklausomybę (arba visada ją turėjo), tačiau tai nėra normalu, jei nacija virto tradicine liberalia demokratija, kur individualios klasės ir žmonių grupės ir individai žiūri savo individualių interesų, ir yra būtina, absoliučiai būtina, išlaikyti kažkokius vertybinius principus, nacionalines idėjas ir kažkokį nacionalinį interesą, kurių turi laikytis ir siekti absoliučiai visi valstybės piliečiai. Jeigu išsivadavimo nacionalizmo tipinis pavyzdys buvo Sąjūdis, integralinio nacionalizmo tipinis pavyzdys yra Tautininkų sąjunga, siekianti iš „Lietuvos“ apibrėžimo išmesti arba daugiau mažiau prievarta suintegruoti visus jai netinkančius į jų supratimu idealią nacionalinę formą.
Išsivadavimo nacionalizmas ir integralinis nacionalizmas ne tik yra iš esmės nepanašūs, jie vienas kitam prieštarauja. Vieno nacionalinio vieneto išsivadavimas – sakykim, nepriklausomybės siekis – bus malšinamas kito integralizacijos. Bet kuriam lietuvių tautos mėginimui išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų – taigi, lietuvių nacionalizmo apraiškoms – XIX amžiuje iš esmės prieštaravo rusų nacionalizmas. Palestiniečių nacionalizmui iš esmės prieštarauja revizionistinis sionizmas. Škotų, valų ar airių nacionalizmas neišvengiamai kertasi su britų nacionalizmu. Jeigu Žemaitijoje atsirastų pakankamai daug žmonių, siekiančių autonomijos, žemaičių nacionalizmui prieštarautų lietuvių nacionalizmas. Taip yra dėl to, kad išsivadavimo siekis savaime yra grįstas nelygybe tarp nacionalinių vienetų, vienos nacijos jausmu, kad ji yra engiama kitos, siekiu nuversti engiančią valstybinę santvarką ir sukurti naują. Integralinis nacionalizmas savo esme, tuo tarpu, yra paprasčiausiai ideologinis metodas sustiprinti jau egzistuojančią santvarką, žmonių, kurių teises ji turėtų ginti, teisių sąskaita, ir jis egzistuoja ne tik ekstremaliomis formomis, kaip tautininkai, bet ir savaime bet kokiame siekyje „ginti nacionalinį interesą“ jau egzistuojančioje, nepriklausomoje ir de facto, ir de jure, šalyje. Šauktinių kariuomenės sugrąžinimas Lietuvoje buvo įvykdytas gal jau nebe kairiosios, bet tikrai ir ne nacionalistinės partijos iniciatyva, bet savaime pats yra velniškai nacionalistinis (integralistinis) veiksmas.
Kairės parama ar dalyvavimas nacionalinio išsivadavimo judėjimuose yra grįstas pačia išsivadavimo nacionalizmo esme. Jei, kaip kairysis, sau pripažįsti, kad tavo pareiga yra kovoti už kiekvieno engiamojo teises, turi susidurti ir su išsivadavimo nacionalizmo pateikiama išnaudojimo paradigma: kartais viena nacija engia kitą. Tebūnie ji visiškai išgalvota, socialiai sukonstruota, bet pats tautos kaip idėjos egzistavimo faktas reiškia, kad gali susiformuoti ir susiformuoja sąlygos, kuriose valstybė, identifikuojanti save su kokia nors tauta, engia kompaktiškai tam tikrose teritorijose gyvenančias kitas tautas – arba atvirai, kaip Europos kolonijinės valstybės XIX a. Afrikos tautas, arba pasyviai, ignoruodama jų poreikius, kaip šiandieninė Ispanija baskų, katalonų ir galizų atžvilgiu. Viena valstybė netgi gali dominuoti kitą teoriškai suverenią valstybę, kaip JAV Lotynų Amerikos šalis XIX-XX a. ar SSRS Varšuvos pakto nares. Nacionalinis išsivadavimas, grįstas struktūrinės nelygybės ištaisymu, ir antiimperializmas, kurio dalis jis yra, taip dažnai savaime tampa kairiąja vertybe, nes jis yra vienintelis kovos metodas prieš šią paradigmą. Tai pripažino dar Marksas, rėmęs airių, lenkų, lietuvių ir Šiaurės Kaukazo tautų išsivadavimo judėjimus. Šios tautinės nelygybės ištaisymas tautų apsisprendimo teisės forma yra ne nacionalistinis, o demokratinis principas.
Kaip esu minėjęs ankstesniuose straipsniuose, šiuolaikinė kairė susiduria su rimta grėsme iš dešiniojo nacionalizmo ir neofašizmo, grasinančių įsitvirtinti politinėje arenoje ilgam. Bet įdomus faktas yra tai, kad kai kuriose vietose pasipriešinimas šiem populistiniam maištam ateina iš gan netradicinių vietų. Jungtinėje Karalystėje, nusiaubtoje Brexit‘o ir vis labiau slystančioje į ekstremalų dešinįjį nacionalizmą net vyriausybiniu lygmeniu, viena efektyviausių opozicinių partijų, konstruktyviai kovojančių už imigrantų teises ir prieš rasizmo plėtrą šalyje yra nuosaiki kairioji socialdemokratinė Škotijos nacionalinė partija (SNP), vadovaujanti Škotijos autonominei vyriausybei ir reikalaujanti nepriklausomos Škotijos Europos Sąjungos sudėtyje. Pavyzdžių yra ir ryškesnių, ir kitur. Sijų tautos ir kitų Šiaurės Amerikos vietinių protestai prieš Dakotos naftotiekio liniją yra puikus vietinio pasipriešinimo JAV siaučiančio Trumpizmo bangai pavyzdys. Tai – iš esmės engiamos tautos self-determination, nukreiptas prieš tariamus JAV „valstybinius interesus“ ir, rezultate, amerikiečių nacionalizmą, kurio pikčiausia inkarnacija ir yra Trumpas. Black Panther Party, kovojusi prieš afroamerikiečių išnaudojimą septintajame dešimtmetyje, irgi buvo iš esmės nacionalinio išsivadavimo logika grįsta organizacija, o apie kairįjį požiūrį į Izraelio-Palestinos konfliktą atmetus tautų apsisprendimo teisės idėją išvis kalbėti neįmanoma. Kad galėtume efektyviai solidarizuotis su šiom engiamųjų kovom, turime suvokti ir realų kairiosios, internacionalistinės minties santykį su nacionaliniais klausimais – kurį ir siekiau čia išdėstyti.
Prieš antiglobalizmą, prieš neoliberalizmą
10 lapkričio, 2016
(Dovydo Kuliešo straipsnis)
JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, Jungtinei Karalystei nubalsavus išstot iš ES ir Višegrado šalyse vis intensyviau siaučiant klerikalinio-nacionalistinio autoritarizmo bangai, jau nekalbant apie panašias grėsmes Prancūzijoje ir Nyderlanduose, mes paprasčiausiai privalome sau pripažinti, kad politinė situacija pasaulio mastu yra neįtikėtinai prasta. Galime tai aiškinti feel-good kairuoliškais filosofiniais pamąstymais a la „tai vėlyvojo kapitalizmo kančios mirties patale“, bet tokie paaiškinimai byrant europinei vienybei, tarptautinei įtampai intensyvėjant, ir, svarbiausia, visam Vakarų pasaulyje stiprėjant etninių mažumų persekiojimui yra geriausiu atveju pigus bandymas save paguosti, dažniausiai iš pusės žmonių, per daug nuo to nenukentėsiančių.
Reali situacija yra tokia: milijonai lotynų amerikiečių kilmės žmonių, juodaodžių, LGBTQ+ žmonių ir moterų šiuo metu JAV rimtai nerimauja dėl savo ateities. Britanijoje po „Breksito“ referendumo rezultatų, pasveikintų ne tik tolimosios dešinės, bet ir kai kurių nepragmatiškai ir dogmatiškai nusiteikusių ideologinių pseudokairiųjų, vapančių kažką apie „kapitalistinį klubą“ ir kažką šiurpiai panašaus į „socialism in one country“, etninių mažumų persekiojimas neapykantos nusikaltimų būdu išaugo beprotiškai https://www.theguardian.com/society/201 ... tan-police . Jeigu šis virusas – paprasčiausiu ir gryniausiu būdu žinomas „rasizmo“ pavadinimu – persimes ir į žemyninės Vakarų Europos šalių vyriausybes, dėl to nukentėsiantiems ir jau kenčiantiems žmonėms bus menka paguoda tai, kad visa tai tėra tik neoliberalizmo mirties patalo grimasos.
Bet šis straipsnis ne apie tai.
Problema, rebusas, kuris Vakarų kairei yra tikrų tikriausias galvos skausmas yra tai, kad į Vakarus siaučiantį neo-kripto-fašizmą visų pirma pasinėrė jų tradicinė rinkėjų bazė: vadinamoji „baltoji darbininkų klasė“, kuri, kadaise analogiškame laikotarpyje (ketvirtajame XX a. dešimtmetyje) kaip tik tvirtai priešinosi fašistinių judėjimų, daugiausia palaikomų viduriniosios klasės, plėtrai Europoje.
Kol kas nors nepagalvojo, kad aš abstraguoju Trumpo ar breksiterių pergales pernelyg bendrai, turiu pabrėžti, kad taip, buvo daug skirtingų visuomenės grupių, balsavusių už juos dėl skirtingų priežasčių ir interesų. Protestantai evangelikai už Trumpą balsavo dėl jo netikėjimo teise į abortus (ar apskritai moterų teisėmis), baltaodžiai kaimo vietovių gyventojai – dėl nepasitenkinimo jų supratimu pernelyg dideliu Amerikos politinio elito susikoncentravimu į miestus. Bet, ir šitai svarbu: už jį balsavo – ir jam galiausiai pergalę laimėjo – valstijos, smarkiai nukentėjusios nuo deindustrializacijos, pvz. Viskonsinas, Mičiganas, Ohajus. Britanijoje labiausiai nuo neoliberalizacijos prie Tečer vyriausybės nukentėjusios bendruomenės šiaurės Anglijoje dažnai intensyviausiai balsavo išstot iš ES.
Kairei susitvarkyti su šia realybe, panašu, yra tikras galvos skausmas. Tradicinė kairė yra daugiau mažiau skilusi į dvi grupes: 1) neigiančius realybę ir aiškinančius, kad viskas čia ok ir visa tai praeis, reikia tik dar daugiau „neoliberalizmo su minkšta širdimi“, 2) blogiau, daug blogiau, t.y. įsitikinusius, kad žinutė, kurią jiems siunčia jų buvę rinkėjai, yra verta priimti nemąstant. Pavyzdžiui, rodydamas absoliučiai nulinį situacijos suvokimą, Britanijos parlamento narys nuo leiboristų partijos, Chuka Umunna, po Breksito referendumo pareiškė http://www.huffingtonpost.co.uk/entry/c ... 20a6e8b057 , kad leiboristų partija privalo įsiklausyti į „savo rinkėjų balsą“ ir priimti idėją, kad daugybė žmonių buvo palikti nuošalėje – ne neoliberalizmo, kurio Umunna, kaip įsitikinęs „centristas“ atsisakyti nenori, o imigracijos, kurią duok dieve, bet būtina stabdyt. Savo ruožtu Prancūzijoje radikalios kairės kandidatas į valstybės prezidentus Jean-Luc Melenchon atvirai pasisako prieš pabėgėlių iš Viduriniųjų Rytų priėmimą į šalį http://www.haaretz.com/world-news/europ ... m-1.742419 .
Vakarų pasaulyje siaučia maištas prieš globalizaciją, ir jeigu tikėsime „umunininkais“ ir „melenšonistais“, tame maište yra pagrindo. Kairė, pasak šių individų, turėtų kažkodėl atsisakyti koncepcijos, kad mus – žmoniją – vienija daugiau dalykų, negu mus skiria. Mes turėtume atsisakyti „bleeding heart“ logikos, įvairovės idealo, nes, pasak šių žmonių, mes turėtume kovoti už darbininką tik tada, kai jis yra tos pačios odos spalvos ir kalba ta pačia kalba kaip mes.
Tai ne kairuoliškumas, ką šie žmonės atstovauja. Tai yra kairės pavertimas fašizmo filialu, keista prezumpcija, kad jeigu darbininkų klasė balsuoja ne už darbininkų klasės interesus, kairė turėtų irgi nustot kovot už darbininkų klasės interesus. Kairė, pasak Britanijos „Lexiterių“ (tariamai „progresyvių“, „kairiųjų“ euroskeptikų) ir tam tikros ribotos grupės žmonių, JAV rinkimuose norėjusių balsuot už Bernį Sandersą, bet prabalsavusių už Donaldą Trumpą, turėtų nustot rūpintis visuomenės atvirumu, socialiniu progresyvumu ir tiesiog grįžt prie išgalvotų senų gerų laikų, kai „darbininkai“ visi buvo baltaodžiai heteroseksualūs Anglijos šachtininkai vyrai, kol neatvyko lenkų ir lietuvių uždarbiautojai bei sirų ir libų pabėgėliai ir, neduok dieve, nepradėjo šnekėt lenkiškai, lietuviškai ir arabiškai.
Kairė to daryti negali. Tai būtų ne bandymas atsikovot šituos žmones: tai būtų kapituliacija. Tai būtų visiškasis pasidavimas fašizmo audrai iš tos vienos politinio spektro pusės, kuri bent teoriškai gali su ja kovoti. Jei tarpukariu Vokietijos socialdemokratų partija būtų aiškinusi, kad galbūt reikia įsiklausyt į Hitlerio rinkėjų susirūpinimą dėl padėties šalyje, visi būtų – su pagrindu – išvadinę juos išdavikais.
Mes negalime neigti to, kad daugelyje vietų Vakarų pasaulyje tradicinė darbininkų klasė, susidūrusi su katastrofiška ekonomine frustracija, iš tiesų linksta į neonacionalizmą. Priežastis yra paprasta: dešinieji populistai, kaip Trumpas, Le Pen, arba kiti, nors iš tiesų nesiūlo jokių rimtų alternatyvų, žada išspręsti visas jų ekonomines bėdas ir siūlo naivius, realybe negrįstus pseudopaaiškinimus: kalta imigracija, kalta Kinija, kalta Europos Sąjunga, kalti visi, tik ne pati valstybės vyriausybė, nors nuo pat aštuntojo-devintojo dešimtmečių dauguma Vakarų pasaulio valstybių taiko neoliberalizacijos politiką savo ekonomikoms su dažnai tragiškomis socialinėmis pasekmėmis. Tradicinė politinė kairė, nelaimei, prie to prisidėjo ir prisideda tiek pat, kiek tradicinė dešinė. Bill‘as Clinton‘as JAV, Blair‘as ir jo naujieji leiboristai JK, galbūt tragiškiausiai ir pastebimiausiai Hollande‘as Prancūzijoje visi prisidėjo prie sudarymo sąlygų, kuriom esant tradicinė darbininkų klasė labiausiai nusivilia visais tradiciniais siūlomais variantais. Mes netgi matėme tą patį Lietuvoje, kai 2016 m. rinkimuose LSDP rinkėjai nutekėjo kone masiškai į LVŽS.
Neigti šitą realybę būtų tokia pat klaida. Bet mes turime visų pirma suprasti, kad taip pat negalima ir su ja susitaikyti. Mes – kairė – turime pateikti alternatyvų vystymosi kelią, kovoti kiekviename žingsnyje su neofašizmo ir neo-autoritarizmo propaganda, atsisakyti flirtavimo su neoliberalizmu galutinai. Kad pradėtume kovoti su esama padėtimi, turime pripažinti, kad ir darbininkų klasės žmonės kartais klysta, nes naivu būtų juos traktuoti kaip monolitišką masę su vienodais interesais ir vienodomis asmenybėmis; o kova su tą klasę išnaudojančiomis jėgomis reiškia kartu ir kovą prieš tas jėgas, kurios tai klasei meluoja. Kova už darbininkų klasės teises kartu reikalauja ir kovos už teises tos darbininkų klasės dalies, kuri nepriklauso etninei ar seksualinei daugumai.
Mes negalime atsisakyti globalizacijos tikrąja to žodžio prasme: bendravimo, lygiateisiškumo ir savitarpio pagarbos sąlygomis, tarp skirtingų nacijų, tautybių, kultūrų ir religijų. Aš tikiu, kad įvairovė – tai vertybė, kaip ir laisvė, lygybė ir solidarumas. Aš netikiu, kad solidarumas įmanomas tik tarp tos pačios kultūros narių. Aš tikiu, kad įmanoma kovoti ir prieš antiglobalizmą, ir prieš neoliberalizmą, ir aš atsisakau pasiduoti šitai neofašizmo audrai.
Metas tuo patikėti ir likusiai politinei kairei.
Titanomachija, arba kodėl Lietuvos dešinė taip bijo kairės
11 gruodžio, 2016
(Dovydo Kuliešo straipsnis)
Kodėl Lietuvos dešinieji taip paranojiškai bijo nuoširdaus kairuoliškumo?
Vien šitas klausimas neabejotinai iškart iššauks dvi instinktyvias reakcijas. Pirma bus iš daugumos kairiųjų: jie numos ranka į visą šitą straipsnį, drąsiai ir tiesiai šviesiai teigdami, kad chebra, ko net intelektualines pastangas ant šito švaistyt, taigi visiem aišku, kad jiem arba reiškiasi postsovietinė trauma ir visur vaidenasi seniai miręs leninizmas, arba jie tiesiog nenori minčių konkurencijos, ir nėr ką ten daugiau šnekėt. Antra bus iš daugumos dešiniųjų, ir ji puikiai iliustruos problemą: „nes kairė Lietuvoje yra komunistiniu šūdu apsidergusi, nesugebanti atsisakyt gegužės 1-osios, tarptautinės moterų dienos arba bet kurios nereliginės šventės, ir apskritai kalbant jie visi yra buvę komunistai ir esami Rusijos agentai, ir vapšė kalbant socializmas yra nesąmoninga idėja ir pasaulis būtų geresnis be jo.“
Prieš pradėdamas kalbėt apie problemą, norėčiau tart kelis žodžius apie pirmąją reakciją. Taip, tame yra tiesos, ypač tame, kad jie nenori leisti kairiąjai minčiai laisvai skleistis vien dėl to, kad dešiniajam savaime naudingas politinio spektro susiaurinimas iki dešinės. Tiesiog politiškai. Bet manau, kad naudinga aiškiai sau įsivardyti, kodėl kairė tampa tokia vitrioliškos, neribotos neapykantos auka iš dešinės vien tam, kad galėtume pradėti galvot apie tai, kaip su tuo kovoti.
Dešiniųjų Lietuvoje požiūris į politinę kairę nėra tipinis politinės konkurencijos pavyzdys. Žodžiai „kairysis“, „socialistas“ ar „antikapitalistas“ Lietuvoje turi tokią stigmą, kurios Vakaruose konservatorių ir klasikinių liberalų politinėms jėgoms yra nepavykę pritaikyti jau daug, daug metų. Taip, kairiosios politinės jėgos išgyvena rimtą politinę krizę visame pasaulyje, kaip jau esu kalbėjęs ankstesniame savo straipsnyje https://alternatyvalt.wordpress.com/201 ... djectives/ . Tačiau pati socializmo ar kairuoliškumo idėja nėra stigmatizuota, ji nebėra stigmatizuota netgi JAV http://qz.com/531910/socialism-isnt-a-d ... s-anymore/ – pažiūrėkit, kaip demokratų partijos kandidato rinkimuose 2016 m. neblogai sekėsi kandidatui, apsiskelbusiam socialistu – nebent tarp radikalių dešiniųjų populistų, bet jų nuomonė šituo klausimu neaktuali, nes neofašistų balsų jokia kairioji jėga niekada nelaimėtų bet kokiu atveju.
Tuo tarpu Lietuvoje visokiausio masto makartizmas darosi, su kiekviena įmanoma diena, vis isteriškesnis. Apie TS-LKD tipo isterikavimą jo klausimu aš net neketinu vargintis kalbėt, nes visiem puikiai aišku, kad jei tu pasakysi konservatorių partijos nariui, kad esi socialistas, jis išplės akis ir ims, priklausomai nuo to, kuriam partijos flangui jis priklauso, staugt vieną iš dviejų dalykų: 1) „TAI KĄ, TU NORI ATGAL Į SOVIETŲ SĄJUNGĄ, KAD BŪTŲ VISKAS TAIP KAIP ŠIAURĖS KORĖJOJ, KUR VISI GYVENA DAUGIABUČIUOSE??????“ (tarsi blogiausias dalykas apie Šiaurės Korėją būtų daugiabučiai) 2) „TAI KĄ, TU NORI SUDEGINTI BAŽNYČIAS IR PAKART VISUS KUNIGUS??????“ Ne, ne, apie juos tik juokaut ir galim. Blogiau yra tada, kada tariami liberalai ir, dar smagiau, tariamai objektyvūs nepartiniai vertintojai ima drabstytis mėšlu, ant kurio būna užrašyta, „šiaip mes labai nenorim, kad jūsų būtų net ir ta smulki kuopelė, kuri šitoj šaly yra, nes jūs visi komunistai“.
„Socialistas“ ar „socialistinis“ Lietuvos dešiniojoje žiniasklaidoje yra bendro pobūdžio įžeidimas. Nerija Putinaitė visiškai ne kairiąją ir savęs tokia nelaikančią LVŽS išvadino „socialistais“ nes jie, neduok dieve, už valstybines alkoholio parduotuves http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... -56-683045 . Rimvydas Valatka, Lietuvos makartizmo krikštatėvis, gegužę, liberalų pasitikėjimo krizės su MG Baltic įkarštyje, bejėgiškai apgailestavo, kad judam „dar vieno socialistinio seimo link http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-v ... d=71336640 .“ Fantastika! Kodėl man niekas nepranešė, kad dar praeitas seimas, priėmęs fanatiškai dereguliuojantį neoliberalų Darbo kodeksą ir nesugebėjęs priimti jokio perskirstomojo mechanizmo net pagrindų, buvo iš tiesų socialistinis? Ar Lietuva vis dėlto tapo pirmąja valstybe pasaulyje, panaikinusią kapitalizmą iš pagrindų ir perdavusią gamybos priemonių kontrolę darbininkams? Aš net negirdėjau, kad mes tokie pažangūs! Ir netgi išsirinkom naują „socialistinį“ seimą, sakot? Viskas. Tobula. Grįžtu namo.
Tai nėra normalu. Jūs galit nepripažinti, kad esam teisūs, su mumis nesutikti, diskutuoti kaip lygūs su lygiais, siekti įrodyti savo teisybę. Bet Lietuvos dešinieji mąstytojai, dešinioji žiniasklaida ir dešiniosios politinės galios nepripažįsta ne tik idėjos, kad kairioji mintis yra teoriškai lygiavertė dešiniąjai. Jie nepripažįsta minties, kad mes turime teisę egzistuoti kaip kažkas daugiau, nei abstraktus įžeidimas politiniams priešininkams, kurie irgi yra dešinieji. Ir tai ne šmeižtas ir ne hiperbolizavimas.
Praeitų metų balandį tas pats Lietuvos makartizmo krikštatėvis, ne ką mažiau fanatiškas tada nei dabar, labai rimtai viename savo straipsnyje svarstė, ko reiktų, kad Lietuva „pakartotų kelią Lenkijos, kurios Seime nelikę kairės – tik dešinė ir dar dešinesni“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-v ... d=67812454 . Kokie ambicingi planai! Na, pirmiausia, aš turiu Valatką pasveikinti, nes jis savo tikslą beveik pasiekė. Lietuvos Seime kairė, jei tokia išvis yra, yra atstovaujama Syso, ir iš esmės daugiau niekieno. Tik kad aš abejoju, ar tuo klausimu kažkas pasikeitė nuo praeitų metų. Tai, kad jam nepriimtina net ir ta „kairė“ Seime, kuri realiai yra vos per plauką mažiau neoliberali, nei jo numylėtas libsąjūdis, yra smagu ir labai, labai, labai juokinga.
Kitas dalykas: Valatka prisišnekėjo ir dėl Lietuvos, ir dėl Lenkijos. Pabrėšiu: šitas straipsnis buvo rašytas prieš Lenkijos seimo rinkimus 2015 m. spalį, kada jų seime iš tiesų neliko nė vieno kairiojo deputato ir absoliučią daugumą laimėjo mum gerai pažįstami kaczynskininkai, kurie dabar užsiiminėja įvairiausios rūšies šizofrenijomis kaip, pavyzdžiui, tas prieš kelis mėn. siūlytas visiškasis abortų draudimas. Ir tvarkyt šitą mėšlą vėl teko kairiesiems, Rimvydo Valatkos taip nekenčiamiem https://socialistworker.org/2016/10/04/ ... -in-poland , kurie, ir ne kas kitas, suorganizavo Juodąjį protestą, šį draudimą nugalėjusį. O Lietuvoj? Norėjot taip „nesocialistinio“ seimo, gavot. Ir kai Karbauskis ims vėl prastūminėt abortų draudimus ir visuotinius šaukimus ir visokį kitą šlamštą, ir kai kairieji išeis į gatves kovot su tuo šlamštu, liberalai-valatkininkai ir konservatoriai-neosociopatai mus vėl išvadins „profesionaliais protestuotojais“ ir „antivalstybiškais radikalais“ ir dar visokia kitokia atsiprašant chirnia http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=71718762 .
Jei esate normalus, konstruktyvus liberalas ar konservatorius, su kuriuo galima šnekėtis ir diskutuoti, aš neturiu stiprių jausmų jūsų atžvilgiu. Aš noriu su jumis kalbėtis, suprasti jūsų požiūrio tašką, atrast kompromisus ten, kur tai įmanoma, sutart draugiškai nesutikti ten, kur tai nėra įmanoma. Bet mainais į tai aš tikiuosi to, kad jūs nepritarsit tokiam požiūriui, kur mūsų nuomonėms nėra erdvės, kur įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai aktyviai drabstosi mėšlu ir stigmatizuoja, o ne diskutuoja. Dešinė Lietuvoje dominuoja politinėje erdvėje, žiniasklaidoje, kultūroje, socialinėje medijoje, visur, kur tik akys užmato, neskaitant pankroko koncertų. Susidarytum įspūdį, kad konservatoriams ir makartistiniams liberalams nėra ko čia nervintis, kai jų hegemonija kaip titano įtvirtinta kone visai nuo dabar numatomai ateičiai, bet kad vien mintis apie raudoną spalvą juos paveikia kaip bulius koridoje.
O žinot, kodėl jie taip bijo? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios protesto prieš naująjį Darbo kodeksą metu pusę Kudirkos aikštės atitvėrė tvora nuo gal trisdešimties reguliarių protestuotojų, ir dėl kurios pirmuosius darbininkų streikus malšindavo – ir dažnai visame pasaulyje tebemalšina – krauju ir policijos batonais. Nes tie dešinieji titanai, kurių rankose yra visa politinė galia, yra milžinai molinėm kojom, nes su kiekvienu atsisakančiu jų klausyt jų tuščiavidurė galia nuskamba vis dusliau. Jie žino, kad po 25 metų nuo sovietmečio pabaigos jau auga karta, kuri nors ir yra persisėmusi neoliberalizmu taip pat stipriai, kaip jų tėvai, bet kartu ir turi vis didėjantį skaičių Mąstančių Ne Taip, Kaip Reikia. Jie žino, kad jų laikas galiausiai baigsis.
Ir kai jų laikas baigsis, mes grįšim sutvarkyt tos nesąmonės, kurią jie pridirbo.
O jeigu, visgi, pacifizmas?
2 sausio, 2017
(Dovydo Kuliešo straipsnis)
Šiame straipsnyje aš mėginsiu ginti idėją, kiekvieną dieną atrodančią vis labiau neįgyvendinamą: pasaulinės taikos siekio, pacifizmo, pasipriešinimo karui idėją. Bet prieš tai darydamas privalau pabrėžti, kad kai vadinu save „pacifistu“ ir kalbu apie „pacifizmą“, to žodžio supratimas mano galvoje truputį skiriasi nuo to, kas galbūt šovė jums į galvą. Aš noriu iškart atsiriboti nuo tam tikros pacifizmo srovės, populiarios tarp centristinių ir dešiniųjų Vakarų liberalų, kurios pagrindinis principas yra neregėjimas skirtumo tarp, sakykim, Black Lives Matter protestuotojų JAV ir prieš juodaodžių bendruomenes smurtaujančių policininkų ir rasistinių gaujų. Engiama grupė, mano galva, visais atvejais turi teisę į savigyną, ir kai kyla grėsmė tavo gyvybei ar saugumui, imtis savigynos veiksmų kartais tampa neišvengiama.
Kai aš kalbu apie pacifizmą, aš kalbu konkrečiai apie aspiraciją veikiau nei praktinę metodiką, apie taikos siekį pasaulio mastu, ir apie atsisakymą legitimizuoti nebūtinus karinius veiksmus pasaulio mastu ar pasiruošimą tokiems. Aš kalbu apie nepritarimą karui kaip koncepcijai be išimčių, ir apie jo matymą kaip geriausiu atveju būtinos blogybės, o dažniau išvis beprasmiškos išvengiamybės.
Aš siūlau atmesti ne tik militarizaciją siaurąja prasme – kariuomenės kišimąsi į civilinį gyvenimą, šauktinius, karinio parengimo programas mokiniam ir taip toliau – bet ir plačiąja. Siūlau atmesti kariuomenės normalizaciją, mintį, kad kariuomenė yra normali, funkcionaliai niekuo neišsiskirianti visuomenės dalis, kad kareivis yra tokia pat profesija, kaip mokytojas, gydytojas arba bibliotekininkas. Aš jau nekalbu apie priešingą mintį, kad kariuomenė yra išskirtinis, aukščiausiasis įmanomas pašaukimas, kad Tarnyba Tėvynei (trademark) yra geriausia, ką tu kaip individas gali daryti savo gyvenime. Abi šios mintys – viena iš esmės liberali, kita iš esmės reakcionieriška – yra, drįsčiau teigti, nenormalios ir nelogiškos pačios savo esme.
Turiu daugelį draugų, tarnaujančių kariuomenėje, todėl jaučiu pareigą pabrėžti, kad mano išreikštos mintys nėra jokia refleksija jų pačių atžvilgiu. Aš nemanau, kad yra kas nors negerai su žmogumi, einančiu į kariuomenę „tarnaut savo šaliai.“ Aš matau problemą tik pačioje kariuomenės – ir tarnystės – koncepcijoje savaime.
Kariuomenė, jei pasižiūrime į situaciją pačiu bukiausiu ir abstrakčiausiu būdu, yra paprasčiausiai institucija, kurios darbas, šiaip ar taip, yra žudyti žmones. Taip, taip, tai yra įvyniota į įvairiausius gražiausius įpakavimus, papuošta aukštesniais tikslais ir idėjomis, bet juk ne gražiais pasikalbėjimais ir šypsenomis kariuomenei numatyta „palaikyti bendrąją tvarką“, „saugoti šalį“ ir „ginti ją nuo priešų“, o šautuvu ir tanku. Moralinis pritarimas kariuomenės kaip moralinio gėrio koncepcijai reikalauja iš esmės pripažinti, kad žmonių žudymas yra moralinis gėris.
Ar jūs pasiryžę šokti per šitą griovį? Aš, asmeniškai, ne. Vadinkit mane naiviu idealistu, bet mano suvokimu nėra jokio gėrio idėjoje, kad yra nužudomas žmogus. Ne, visiškai nesvarbu, kokiam tikslui. Taip, aš pripažįstu savigynos būtinybę, kai esi puolamas, todėl aš visiškai suprantu įvairių engiamų pasaulio grupių pasipriešinimą engėjui, ar tai būtų sukilėliai prieš įvairius Viduriniųjų Rytų diktatorius, ar Umkhonto we Sizwe grupuotė apartheido laikų Pietų Afrikos Respublikoje, ar antikolonijinio pasipriešinimo judėjimai, ar antifašistai, Vakarų miestų gatvėse susiduriantys su neonacių grupuotėmis. Mes kalbame ne apie tokius dalykus, o apie patį žmogaus nužudymo kaip abstrakčios koncepcijos amoralumą. Nėra prieštaravimo pripažinti smurto amoralumą ir, tuo pat metu, mintį, kad kartais jis gali būti neišvengiamas grynai tam, kad būtų įmanoma apsaugoti save ir savo aplinkinius.
Problema yra tame, kad šiuolaikinėje Lietuvoje pats karo aktas – kito žudymas, tipo Vardan Tėvynės – yra sudievintas taip, kaip jis praeitą kartą greičiausiai buvo sudievintas tik II pasaulinio karo metais. Mirtis dėl Tėvynės yra didvyriška, žudymas dėl Jos yra narsus – jei nesusidūrėt su tokiu pasaulio supratimu, akivaizdžiai negirdėjot mūsų politikų šnekų, kad esmė yra tame, kad mes privalome, privalome gebėti pasipriešinti užpuolikui. Taip, pasipriešinti, ne ką daugiau. Niekas nešneka apie realius pergalės šansus tokiam scenarijuje, kur mes ginamės vieni, nes jie veik nuliniai, ir visi tai puikiai supranta. Bet užtat pilna obsesyviai fantazuojančių apie tai, kaip mes šiandien, XXI a., imituosime pokario partizanus, nesusigaudančių, kad realiai, jie fantazuoja apie didvyrišką mirtį.
O štai eretinė mintis: gal galime nustot, sekundei, kalbėt apie karą kaip apie kažkokią laukiamybę? Lietuva, iš visų įmanomų šalių pasaulyje, turėtų nustot elgtis taip, tarytum karas yra kažkas tokio, kas atneštų mūsų šaliai ką nors kito negu unmitigated and complete disaster. Mes iš esmės nesame šalis, kuri gali sau leist trokšt ko nors kito, nei taikos pasaulyje. Ir visa mūsų užsienio politika turi būti sureguliuota taip, kad nors, aišku, laikytumėmės demokratinių principų – niekas nesako, kad turėtume nepasmerkti Rusijos agresijos Ukrainoje ar bijoti diplomatinės konfrontacijos, kai tame yra kokia nors prasmė – mes kartu siektume išvengti karo kaip galima kategoriškiau ir bet kokia kaina. Putinui, Trumpui, Jinpingui ir kitiem vis intensyviau žvanginant karo varpais – Trumpas ypatingai šiuo klausimu yra pavojingas atvejis, atvirai viename savo mitingų pareiškęs, kad jam „karas patinka, savaip“ https://www.google.co.uk/url?sa=t&rct=j ... 9868,d.bGg – ir visoms didžiosioms valstybėms kone atvirai priimant realistinės tarptautinių santykių mokyklos idėją, kad valstybė visiškai neprivalo atsižvelgti į ką nors kito, negu jos individualius interesus, formuodama savo užsienio politiką, pavojus kyla ne vien Lietuvai, pavojus kyla visam pasauliui.
Tokiomis sąlygomis mes nebegalime leisti sau neprincipingumo, „realistiško“ požiūrio į geopolitiką. Karo retorikos normalizavimas, visuomenės militarizacija yra ne tik pavyzdys tos pasakėčios apie kaip didvyris, siekiantis nukauti slibiną, pats juo virsta, o ir kažkas dar blogiau: tai skatina karo tikimybę. „Ginkluodamasi“ – žodį būtina rašyti kabutėse, nes praktinis to „ginklavimosi“ poveikis Lietuvos karo pajėgų gebėjimui apsiginti yra beveik nulinis – ir pastoviai būdama nepatenkinta Vakarų „darymu per mažai, kad sustabdyti Rusijos grėsmę“ Lietuva iš esmės elgiasi identiškai Fideliui Kastrui per Kubos atominių ginklų krizę, kuris atvirai skatino Chruščiovą sukelti atominį karą, jei JAV įsiverš į Kubą http://www.pbs.org/wgbh/americanexperie ... fk-attack/ . Beveik neabejoju, kad mūsų dešiniuosius ištiktų apopleksija nuo jų palyginimo su Fideliu Kastru, bet situacija kone identiška: mes tikimės, kad dėl mūsų pasaulis sukels sau apokalipsę. Mūsų mačistinė arogancija tokia milžiniška, kad mes pasiryžę ne tik mirti dėl Laisvės, Tėvynės ir Nepriklausomybės, bet ir tikimės, kad už mus pasiryš mirti visas pasaulis.
Mes keliame patys sau pavojų, skatindami konfliktinę atmosferą savo vaikišku įsitikinimu, kad jei nusipirksim pakankamai daug šautuvų ir suerzinsime ją pakankamai, Rusija mus paliks ramybėje. Kad viską galima išspręst apgailėtinu bandymu imituoti pokario partizanų kovas, kad viskas bus ok, jei tik mes pakankamai įtikinamai suvaidinsime Izraelį, visomis blogiausiomis to žodžio prasmėmis. Kad viską gali išspręst šautuvas.
Negali. Bėda, kad negali.
Aš siūlau atsikratyt šios deliuzijos tiesiog kategoriškai. Karas nėra gėris, niekad, be išimčių. Man svetimas atominis karas, konvencinis karas, hibridinis karas, pilietinis karas, šventasis karas, liaudies karas, bet koks karas, ir neketinu turėt su karu nieko bendro. Karas nėra mažesnė blogybė, tai nėra kažkas didvyriško, dievintino, vertintino, iškeltintino. Tai yra blogis. Taškas. Mes turime kategoriškai pasisakyti prieš jo naudojimą kaip politikos įrankio, atkurti kažkokį sveiką protą kvaištančiame, apsvaigusiame nuo mačistinės agresijos pasaulyje. Mes turime grįžti prie esminio principo, kad karas gali būti pateisintas, kai jis yra gynybinis, bet siekis išprovokuoti tokio karo pradžią, patologiškai militarizuotis ir tikėtis, kad priešas puls, kad galėtume jam parodyti, kokie esame kieti, yra beprotybė. Kad beprotybė yra Putino vyriausybės karai Ukrainoje ar Gruzijoje, beprotybė buvo Bušo vyriausybės karai Irake ar Afganistane, kad beprotybė yra bet koks karas, ir kad mes neprivalome nei būti kieno nors apologetais, nei stengtis išgyventi blogio kupiname moderniame pasaulyje patys tapdami blogesniais.
Aš vis dar tikiu taika pasaulyje. Ir netikiu jokia vyriausybe, kuri ja netiki.
O tai už ką balsuot?
29 rugsėjo, 2016
(Dovydo Kuliešo straipsnis)
Rinkimai, kaip daugelis iš mūsų žino, vos už savaitės. Ir, kaip daugelis mūsų irgi žino, esamu metu politinė kairė Lietuvoje išgyvena krizę. Lietuvos socialdemokratų partija, inicijavusi šauktinių kariuomenės sugrąžinimą ir neoliberalaus darbo kodekso priėmimą, atsikratė bet kokios kairuoliškumo skraistės. Įvairios populistinės/nacionalistinės grupuotės, kaip puteikininkai ir Liaudies partija, vienintelės apeliuoja į šituo nusivylusių rinkėjų balsus, priimdamos programas, ant popieriaus keikiančias darbo rinkos liberalizavimą, bet kartu siūlydamos populistinius, netikroviškus ir euroskeptinius sprendimus Lietuvos problemom; menkas pozicijas LR Seime tarp 2012 m. ir 2016 m. turėjusios partijos, kaip valstiečiai-žalieji ir žalieji, nepaisant laiks nuo laiko nutinkančių paflirtavimų su kairiosiom idėjom, iš esmės laikosi dešiniosios, LVŽS atveju dažnai netgi klerikalios-konservatyvios, politinės linijos, kaip ir mainstream partijos.
Esamu metu, suskaldyta tikroji politinė kairė yra išbarstyta neorganizuotomis kuopelėmis, daugiausia nugrūstomis į paskutinius savo sąrašų skaičiukus, po įvairias politines partijas. Šansai šiom grupėm tapti dominuojančiomis jėgomis savo politinėse partijose egzistuoja, bet labai menki ir tikrai ne per artimiausius kelerius metus. LSDP ar LVŽS ar LŽP galimybės tapti realaus kairuoliškumo varikliais Lietuvoje yra net silpnesnės, nei jos buvo prieš du, tris metus, ir reikia atsikratyti iliuzijos, kad šiuo metu gali būti kitaip.
Šalta ir nemaloni realybė yra tokia: realių variantų, tikrai nusipelnusių balso, šiuose rinkimuose tiesiog nėra, neskaitant individualių kandidatų vienmandatėse. Partinių sąrašų, atrodančių bent jau pakenčiamai, ypatingai nėra. Kas labai komplikuoja gyvenimą tiem iš mūsų, kurie norėtų turėt mažų mažiausiai bent jau vieną variantą, už kurį gali atiduoti balsą nusikeikę mažiau nei tris kartus. Nes pasirinkimų sąrašas išties siaubingas.
TS-LKD, kaip Voldemortas pirmoje Hario Poterio dalyje, šiemet eina į rinkimus dviveidė. Jos du veidus atstovauja liberalas-in-all-but-name-and-foreign-policy Gabrielius, primetantis racionalų ir tolerantišką, savotišką Kvirlį, ir… visi, absoliučiai visi iki vieno kiti partijos sąrašo nariai, nuo buvusių neonacių (Kaščiūno) iki krikdemų flango su savo religiniu katalikišku talibanizmu, pakeliui pasiimdami Kubiliaus ir Juknevičienės meinstryminį partijos avangardą, be perstojo staugiantį apie Rusijos grėsmę ir būtinybę atvirai ir nesicackinant žlugdyti paprasčiausias demokratines laisves. Jeigu turite norinčių už juos balsuoti pažįstamų, prašau, sulaikykite juos, nes tai yra blogiausia šios partijos konfigūracija (nepaisant, contrary to public opinion, Gabrieliuko, kuris unfortunately turi apytiksliai 0 įtakos ir yra faktiškai Kubiliaus flango statytinis) in living memory.
Apie liberalus net nekalbu. Jei esi kairysis, tau už Liberalų sąjūdį prasmės yra balsuoti nebent individualiose vienmandatėse su labai specifiniais kandidatais, kurių pagrindinė politinė kryptis yra ginti žmogaus teises, ir tik tais atvejais, kai alternatyva yra balsuoti už tautininkus, TS-LKD ar Algirdą Butkevičių. Specifiškai.
Apie LSDP, LVŽS ir LŽP jau užsiminiau: atliktų darbų statistika labai niūri. Visi patys svarbiausi LSDP pastaruoju metu priimti sprendimai dramatiškai pakenkia pažeidžiamiausiom visuomenės grupėm, nuo studentų iki paprasčiausių Lietuvos dirbančiųjų; abi „žaliųjų“ partijos mėgsta laiks nuo laiko pašnekėt, kad tai nefaina, bet labai neaišku, ar, jei būtų išrinktos, imtųsi nors kiek stabdyt šitą beprotybę. Jau nekalbant apie tai, kad viena iš jų perpildyta alkoradikalais ir klerikalais, o kitos vienintelis atstovas seime balsavo atmest prezidentės veto neoliberaliam Darbo kodeksui.
DP, TT ir LLRA yra veikiau anekdotai, nei realūs variantai. Apie įvairios rūšies nacionalistuojančius marginalus a la tautininkai ir LLP net nekalbu, geriau nusišaut iškart, nei už tokius balsuot. Situacija, frankly, atrodo beviltiška, ir aš neketinu jus čia mėginti įkalbėt balsuot už kokį nors „mažesnį blogį“, nepaisant šio straipsnio pavadinimo, nes mažiausią blogį sugebėsit išsirinkt ir patys, o aš agituot už blogį nenoriu, net mažesnį.
Situacija reikalauja ilgalaikio, nelaikino sprendimo. Situacija reikalauja naujo politinio judėjimo, nepriklausomo nuo likusių partijų, pasiryžusio laikytis kategoriškai progresyvios kairiosios politinės linijos. Savaime aišku, tokio iki rinkimų suformuoti neįmanoma; todėl šiuose rinkimuose reikia laikytis minimizing damage taktikos ir vos jie pasibaigs, pradėt ieškot kelių kurti naują organizaciją ir norinčių ir galinčių ties tuo dirbti. Savidestruktyvi „tam nėra politinės valios“ arba „tai šiuo metu neįmanoma“ logika nepadės pakeisti esamos situacijos. Visos alternatyvos kuo toliau, tuo labiau tiesiog įteisina esamos politinės klasės nepagarbą rinkėjui.
Lietuvoje yra būtina nauja kairioji partija. Nothing else will do.
Žaidimai su matematika: ar Lietuvai reikia naujos rinkiminės sistemos?
9 lapkričio, 2016
(Dovydo Kuliešo straipsnis)
Praėjus kelioms savaitėms po seimo rinkimų, yra keletas išvadų, kurias galime pasidaryti apie esamą politinę situaciją. Pirmiausia, rinkėjai buvo akivaizdžiai nusivylę visais “patirties turinčiais” variantais, ypač Lietuvos socialdemokratų partija, kurios rinkėjas, nepatenkintas partijos nutolimu nuo esminių vertybių, pabėgo į Lietuvos valstiečių-žaliųjų sąjungą, neturėdamas geresnio pasirinkimo. Antra, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai galbūt paskutinį kartą įrodė, kad jie yra “antras geriausias” pasirinkimas tik labai siaurai rinkėjų grupei tik labai ekstremaliais atvejais (Naujoji Vilnia). Ir, šitai galbūt svarbiausia: šiuose rinkimuose išryškėjo Lietuvos Respublikos Seimo rinkiminės sistemos trūkumai.
Proporcingumo problema Lietuvos rinkiminėje sistemoje
Nesvarbu, kurios partijos rinkėjas, narys ar rėmėjas esate, bet turit pripažinti, kad yra kažkas nenormalaus, kai partija (LVŽS), pirmame rinkimų ture daugiamandatėj surinkusi 22.45% balsų ir vienmandatėse – 19.15%, rinkimų pabaigoje turi 38% (54) vietų seime. Net ir aklas mato, kad egzistuoja disproporcija, ir drįsčiau teigti, kad tai paprasčiausiai nesąžininga rinkėjų atžvilgiu.
Net jei įskaičiuojame tik partijas, perėjusias 5% barjerą, LVŽS teturi 27.77% balsų daugiamandatėje (ir dar mažiau vienmandatėse), skirtų toms partijoms. Tai net ne arti 38%. Jei LVŽS turėtų tik apytiksliai 27.77% seimo, tai teišsiverstų į “tik” 39 mandatus. Ne 54.
Turiu pabrėžti štai čia pat, kad nejaučiu jokių šiltų jausmų Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, bet kartu turiu ir apginti juos nuo akivaizdžios neteisybės, kai pirmaujanti tiek daugiamandatėje, tiek vienmandatėse partija galiausiai po rinkimų lieka antroj vietoj, toli toli nuo pirmosios. Akivaizdu, kad kadangi skirtumas daugiamandatėj pirmame raunde tarp LVŽS ir TS-LKD buvo smulkus, šios dvi partijos turėtų turėti apylygį skaičių mandatų tikrai proporcingame seime.
Galit pasiginčyt su manim: sakyt, tipo, bet štai vienmandatėse antram ture LVŽS surinko 35.38% balsų, tai jau daug, daug arčiau 38 proc. Seimo. Ir jūs būtumėt teisūs, bet vien šito fakto konstatavime ir niekame daugiau. Prisiminkit, kad antram ture kiekvienas rinkėjas Lietuvoje gavo pasirinkti iš daugių daugiausia 2 variantų. Yra mažų mažiausiai niekinis teiginys, kad sąžininga teigti, kad šita balsų proporcija ką nors reiškia, išskyrus tai, kad milžiniška Lietuvos gyventojų dalis – drįsčiau teigti, su pagrindu – nemėgsta TS-LKD. Kai turi tik du variantus, tai neatspindi tavo tikrųjų įsitikinimų ar norų, gal nebent ypač paviršutiniškai.
Drįsiu pateikti ambicingą teiginį: tokia situacija yra nenormali. Yra mažų mažiausiai juokinga, kad partija, nuo praeitų rinkimų surinkusi ketvirtadaliu daugiau balsų (TS-LKD) gauna tik vieną papildomą vietą Seime, ir nors asmeniškai konservatorių, kaip kairysis, nemėgstu ir norėčiau, kad jų vietų seime būtų bent trečdaliu mažiau, aš tiesiog privalau būti intelektualiai nuoširdus ir konstatuoti, kad pagal demokratijos principus tai yra nepriimtina.
Iš kur atsiranda šios problemos Lietuvos rinkiminėje sistemoje? Atsakymas paprastas: iš pačios tos rinkiminės sistemos konfigūracijos. Lietuva Seimo rinkimams naudoja rinkiminę sistemą, angliškai vadinamą “parallel voting” arba MMM (mixed-member majoritarian, mišrioji mažoritarinė). Nuo standartinės MMM, kurios esmė yra tai, kad dalis parlamento mandatų renkami pagal proporcinę sistemą ir dalis – pagal vienmandates, kuriose laimi surinkęs daugiausia balsų narys, Lietuvos rinkiminė sistema skiriasi tik tuo, kad jos vienmandatėse egzistuoja du raundai, o ne vienas. Tai truputį pakoreguoja sistemą, atveda ją arčiau proporcingumo, bet vis tiek neišsprendžia jos esminių problemų, kaip jau įrodžiau anksčiau šiame straipsnyje.
LVŽS pergalė tokiu mastu buvo išplėšta beveik grynai šios sistemos dėka, nes ji veikia katastrofiškai toms partijoms, kurios nėra popularios ne tarp savo rinkėjų (vėlgi, TS-LKD), ypač jei jos surenka pakankamai daug balsų būti daugiamandatėj pirma, antra ar trečia. LVŽS visvien būtų surinkę daug vietų Seime proporcingesnėje sistemoje, bet ne tiek.
Reikia turėti omeny, kad tai nėra vienintelė potenciali šios sistemos bėda. Jei kažkokiu būdu Lietuvoje atsirastų politinė jėga, galinti surinkti absoliučias daugumas piliečių balsų (to nėra buvę nuo tarpukario krikščionių demokratų partijos, bet niekas negali numatyti ateities), sakykim, 51%-52% visų balsuojančių už partijas, įveikiančias 5 proc. barjerą, ir surenkanti atitinkamas daugumas vienmandatėse, jie beveik visas Lietuvos vienmandates laimėtų per pirmą turą, + apie pusę daugiamandatės mandatų ir ups, bet turime partiją, turinčią apie tris ketvirtadalius vietų parlamente ir staiga Lietuvos seimas vis labiau primena Rusijos valstybės dūmą.
Mano siūlymas, kaip išspręsti šitą dilemą, yra paprastas ir konkretus: Lietuva turi pakeisti savo rinkimų sistemą. Net neypatingai smarkiai. Galima pereiti prie artimiausios rinkiminės sistemos mišriajai mažoritarinei: mišriosios proporcingosios, “MMP” (mixed-member proportional).
Potencialus sprendimas: mišrioji proporcinė
Mišrioji proporcinė, “mixed member proportional”, yra ant popieriaus labai panaši į Lietuvos rinkiminę sistemą, ir ji naudojama Škotijoje, Velse, Vokietijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse. Ji, kaip ir mišrioji mažoritarinė, išlaiko tiek daugiamandatėje renkamus parlamento narius, tiek vienmandates. Skirtumas tarp jos ir mišrioios mažoritarinės randasi štai kame: mišrioji proporcinė sumažina daugiamandatėje laimėtų vietų skaičių partijoms, surinkusioms daugiau vienmandačių.
(Perspėju: čia prasideda žaidimai su matematika, taigi jei matot, kad jums nuobodu, galit praleist kelias kitas pastraipas iki “jei toliau taip žaisime”)
Kaip pavyzdį panaudosiu Škotijos rinkiminę sistemą. Škotijos nacionalinis parlamentas turi 129 narius, iš kurių 73 yra renkami vienmandatėse, į kurias padalinta visa šalis. Vienmandatėse yra tik vienas turas: daugiausiai balsų iš visų kandidatų, net jei jis neturi absoliučios daugumos, surinkęs kandidatas laimi.
Taip išrinkus 73 vienmandačių narius, daugiamandatės nariai paskirstomi sudėtingiau. Visa Škotija yra suskirstyta ne į vieną daugiamandatę, o kelias (bet didelio skirtumo sistemai tai nekelia) kuriose kiekvienoje vyksta štai toks procesas. Išrinkus vienmandates, atitinkančias tą daugiamandatės regioną, suskaičiuojamas kiekvienos partijos individualus dalumo koeficientas: visi rinkėjų balsai dalinami iš skaičiaus, kuris atitinka partijos jau turimas vietas parlamente + 1.
Įsivaizduokit, kad yra daugiamandatė, atitinkanti penkias vienmandates ir turinti 5 mandatus daugiamandatėje. Sakykim, kad visas penkias vienmandates laimi Partija A, surinkusi apie 45 000 balsų ir visose vienmandatėse, ir daugiamandatėje. Partija B surinko 35 000 balsų, Partija C – 20 000.
Kaip minėta, partija A jau laimėjo visas penkias vienmandates. Tačiau su daugiamandate prasideda triukai. Partijos A dalumo koeficientas yra 45000/(5+1)=45000/6=7500. Partijos B dalumo koeficientas yra 35000/(0+1)=35000/1=35000. Partijos C – 20000/(0+1)=20000. Pirmoji daugiamandatės vieta iš 5 skiriama partijai, turinčiai ne didžiausią skaičių balsų, o partijai, turinčiai didžiausią dalumo koeficientą – šiuo atveju, kaip matome, Partijai B.
Dabar reikia viską perskaičiuoti, nes jau turimų vietų skaičius pasikeitė. Partija A turi 5, Partija B – 1. Partija C kol kas neturi nė vienos, todėl jos dalumo koeficientas nesikeičia, Partijos A – irgi, nes ji negavo naujų vietų. Bet Partijos B koeficientas pasikeitė, nes jų vietų skaičius parlamente kitoks. Skaičiuojame vėl: 35000/1+1=35000/2=17500. Tai dabar mažesnis koeficientas nei Partijos C, kuri gauna savo pirmą vietą iš daugiamandačių.
Jei toliau taip žaisime, pamatysit, kad Partija A gaus 5 vietas parlamente, Partija B – 3, o Partija C – 2. Pastebėsit, kad Partija A, nors turėjo 45 proc. balsų ir vienmandatėse, ir daugiamandatėj, negavo nė vieno daugiamandatės mandato. Kol nesakot, kad tai neteisinga – pagalvokit.
5 vietos iš 10 yra 50%. 3 vietos iš 10 yra 30%. 2 vietos iš 10 yra 20%. Nors Partija A ir gavo daugiau vietų, nei surinko balsų, o Partija B – mažiau, bet Partija C gavo būtent tiek, o ir pirmų dviejų atveju skirtumas yra daug mažesnis (tarp 50 ir 45 ir tarp 30 ir 35) nei tarp balsų ir vietų Lietuvos rinkiminėje sistemoje. Jis būtų dar mažesnis didesniame parlamente su daug daugiau vietų.
Galime netgi pažaisti su Lietuvos rinkimų rezultatais ir pažiūrėt kas būtų buvę, jei turėtume mišriąją proporcinę. Šiam žaidimui įsivaizduokime, kad Lietuva vis tiek yra skirstoma į vieną daugiamandatę, bet būtų buvęs tik pirmas rinkimų turas ir barjeras proporcinei vis dar 5 proc. Šitam tikslui pavogiau šį kalkuliatorių http://blog.stevenkellow.com/excel-dhon ... alculator/ iš interneto.
Truputį pažaidus, mes atsiduriame gan įdomioje situacijoje:
Taip, žinau, pašiurpot iš siaubo, kad antikorupcinė koalicija gauna tiek vietų, bet kalkuliatorius neleido nustatyt kitokio barjero koalicijom. Tai čia veikiau “kas jeigu antikorupcinė būtų buvusi partija” nei kas kito. Esmės tai nekeičia: šioj sistemoj, TS-LKD ir LVŽS turi daugiau mažiau apylygiai vietų. Mūsų esminė problema, užsibrėžta pradžioj, išspręsta.
Jaučiuosi turintis pakartot dar kartą: aš nejaučiu šiltų jausmų toms partijoms, kurių pralaimėjimą ši sistema iš esmės ištaisytų, t.y. daugiausia TS-LKD. Bet aš privalau pripažinti, kad esama situacija yra paprasčiausiai nesąžininga rinkėjų atžvilgiu. Ji sudaro nerealią ir neteisingą padėtį, kur vieno žmogaus balsas yra vertas daugiau antro žmogaus balso, vien dėl to, kad pirmasis balsavo ne už konservatorius.
Aš manau, kad būtų nebloga mintis pakeisti Lietuvos rinkiminę sistemą. Ir, konkrečiai, manau, kad ją būtų nebloga mintis pakeist į mišriąją proporcinę, Škotijos, Velso ir Vokietijos stiliumi. Būtų išspręsta potenciali grėsmė mūsų demokratijai per daug nekeičiant sistemos, be to, sutaupytume, nes nebereiktų rengti antro turo, tuo pačiu nepakenkiant, netgi patobulinant sistemos proporcingumą.
Tik, nelaimei, abejoju, ar dabartinės sudėties seimas, atėjęs į valdžią grynai šios sistemos dėka, imsis tokių pokyčių, nes tai reikalautų pastatyti demokratinius principus aukščiau savo interesų.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
