 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina
|
Štai keli labai ryškūs "nacionalsocialistų - tautinių socialistų" propagandos pavyzdžiai:
Rusofobiniai „antiimperininkai“: idiotizmas ar demagogija?
http://sputnik.lt/straipsnis/405/
Anonimusas
Автор: LTnacionalistas
Источник: http://ltnacionalistas.wordpress.com/20 ... fobiniai...
01-02 (2015 г.)
Kalbant bei polemizuojant apie įvairias šiuolaikinės Lietuvos bei pasaulio politikos, ekonomikos bei geopolitikos aktualijas, neišvengiamai tenka susidurti su vadinamųjų dešiniųjų „tautinių patriotų“ srove.
Aršiausieji jos sekėjai, didele dalimi besibūriuojantys apie Pankos-Kundroto Tautininkų Sąjungą (TS) bei Stasio Buškevičiaus „Jaunąją Lietuvą“, labai mėgsta trimituoti tipiškas buržuazinės-sisteminės žiniasklaidos keliamus stereotipus apie vis puolančius, bet taip ir neužpuolančius rusus, apeliuoti į tariamą būtinybę Lietuvai būti ištikima ir nuoseklia NATO bloko nare, bet tuo pačiu ir muštis į krūtines, beskalbdami save kone didžiausiais, nuosekliausiais ir herojiškiausiais viso pasaulio anti-imperialistais, arba „antiimperiniais nacionalistais“.
Tuo pačiu jie visus, kurie pasisako prieš žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje vis skatinamą rusofobijos isteriją, kaltina esant ne tiktai „kacapais“ bei „rusų agentais“, bet ir „imperialistais“, o tai, tiesą sakant, bet kuriam kritiškai mąstančiam ir šiuolaikinio pasaulio realijas išmanančiam žmogui turėtų skambėti itin juokingai bei ironiškai.
Rusiškojo imperializmo baubas
Mėgindamas šitokią savo poziciją pagrįsti, tūlas „tautininkas“ teigs, jog, girdi, greta mūsų stovi pagrindinis viso pasaulio blogio, imperializmo ir priespaudos šaltinis – Rusija – dar kitaip šių veikėjų leksikone žinoma „Kacapistano“ ar „Maskolistano“ epitetais; anot jų, šiandien bet kuris tikras lietuvių tautos ir Lietuvos patriotas yra visiškai įpareigotas stoti į kažkokį tai neva šventąjį karą su Rusija ir tuo pačiu aktyviai solidarizuotis ne tik su Ukrainoje praeitais metais įvykusiu Euromaidano puču, bet ir vienareikšmiškai palaikyti Jungtinių Valstijų globalinį diktatą ir šio diktato karinį organą – NATO.
Kai kurie „patriotai“, jei jiems ir įrodai iš esmės teroristinę bei imperialistinę Jungtinių Valstijų, kaip globalinio imperialistinio agresoriaus poziciją, vis dėlto teigs, įsivaizduodami save didžiuliais išminties ir tiesos skleidėjais, kad visų pirma yra reikalinga sunaikinti vadinamąją „imperinę Rusiją“, kuri esą kelia grėsmę tautoms, o tik paskui žiūrėti į kitus klausimus, kaip JAV imperializmas, apie kuriuos jei didieji „tautininkystės“ šaukliai ir kada užsimena, tai tiktai „tarp kitko“, itin paviršutiniškai ir prabėgomis, trivializuodami to reikšmingumą.
Imdami kai kurias istorines lietuvių tautos nuoskaudas Rusijos atžvilgiu, šie vadinamieji „patriotai“ stengiasi sudaryti tam tikras propagandines hiperboles, kuriomis siekiama suformuoti kraštutiniškai antirusišką istorijos naratyvą, pagal kurį rusai, tai kone mirtini lietuvių tautos, o gal netgi ir „civilizuotosios“ žmonijos priešai, su kuriais šiandien mirtinai būtina stoti į kovą po JAV-NATO vėliavomis.
Galime sakyti, imdami tiek kai kuriuos faktus, tiek ir prasimanymus, jie, faktiškai eidami kartu su visa valdančiąja Sistema, žmonių sąmonėje stengiasi generuoti savotišką rusiško imperializmo baubą.
Imperializmo problema ir Rusijos klausimas
Verta pažymėti, kad šitoks požiūris pasižymi visiškai iškreiptu požiūriu į pasaulinę geopolitiką bei pačią imperializmo problemą apskritai, jeigu ne sąmoningu reikalo esmės iškreipimu, tai mažų mažiausiai, visišku nesusigaudymu pasaulinėse realijose.
Dabartinis pasaulis, kaip tą puikiai supranta ir kaip pripažintų bet kuris sąžiningas geopolitikos žinovas, yra pamažu byrančio vienapoliškumo, kuris gyvavo nuo pat TSRS žlugimo 90-aisiais ir pasaulinio Jungtinių Valstijų, kaip priešakinės kapitalistinio imperializmo jėgos, tapimo globaliniu hegemonu, liudininkas. Pasaulis vis labiau ir labiau skyla į dvi dideles stovyklas, vieną, atstovaujančią įvairias naujai kylančio daugiapoliškumo formas bei vizijas, o antrą, desperatiškai siekiančią vienapolės tvarkos ir globalistinės diktatūros išsaugojimo.
Šitokio globalinio susidūrimo tarp žlungančio vienapolio pasaulio ir kylančio daugiapolio pasaulio kontekste ir turėtume matyti tiek Rusiją, tiek ir kitas šalis bei kritiškai jas įvertinti, atsižvelgdami ne tik į tarptautinę situaciją, bet ir į pačią atitinkamų šalių vidaus tvarką ir, socialinę-ekonominę bei politinę kryptį.
Pats globalizmo ir imperializmo reiškinys yra neatsiejamas nuo loginio kapitalistinės sistemos, kuri privalo neišvengiamai kaupti turtus, koncentruoti kapitalus vis didėjančių konglomeratų rankose, vystymosi ir turėtų būti laikomas būtent kapitalistinio vystymosi, kapitalų koncentravimosi, pasėkme. Šito šviesoje mes turėtume niekada neužmiršti, jog vienintelis būdas padaryti tikrą galą imperializmui, tai ne tik panaikinti Jungtinių Valstijų hegemoniją, bet kartu likviduoti ir pačią kapitalo sistemą, kaip imperializmo ir globalizmo priežastį.
Priešingu atveju mes paprasčiausiai susidurtume su „Naujų Amerikų“ iškilimo galimybe ir naujo kapitalistinio imperializmo iškilimu į globalinės hegemonijos pozicijas (šios galimybės atžvilgiu ypatingai reikalinga atsižvelgti į kylančios Kinijos atvejį); tik kapitalizmo panaikinimas ir tautų laisvę, nepriklausomybę ir įvairovę pripažįstančio socializmo kūrimas, pakertant globalinio kapitalizmo sistemą, gali užtikrinti ilgalaikę taiką ir daugiapoliškumą, kol, tuo tarpu, kitų, nacionalinių, bet vis dėlto kapitalistinių ir su Amerika vien tiktai ekonominės naudos sumetimais konkuruojančių jėgų, nacionalkapitalistinių jėgų iškilimas, tiesiog privestų prie naujos kapitalistinės konkurencijos, iš kurios viena ar kita nacionalinio kapitalo valstybė išeitų nugalėtoja, tapdama nauja globaline hegemonija ir sukurdama naują, post-amerikietišką globalizmą.
Tiktai nacionalinės ir socialistinės šalys bei sistemos, bet jokiu būdu ne nacionalkapitalistinės, gali būti laikomos tikros, stabilios ir ilgalaikės alternatyvos vienapoliam pasauliui bei globaliniam kapitalizmui atstovėmis.
Kai dėl šiandieninės Rusijos, tai ji, skirtingai nei teigtų kai kurie dešiniesiems „patriotams“ priešingo spektro atstovai, linkę pernelyg naiviai idealizuoti Vladimirą Putiną ir jo vedamą politiką, nėra principinis idėjinis ir politinis pasaulinio imperializmo priešininkas, kaip, pavyzdžiui, neabejotinai yra šalys kaip Iranas, Šiaurės Korėja ar Venesuela, bet pragmatinis Jungtinių Valstijų hegemonijos konkurentas.
Taip yra dėl pačios dabartinės Rusijos santvarkos prigimties – tai yra, žinoma, nacionalinė ir suvereni, JAV diktatui daug kur oponuojanti, bet vis dėlto, kapitalistinė valstybė, kuri nors ir palaiko pačią daugiapoliškumo idėją, tačiau neišsižada rinkos ekonomikos ir privatinės nuosavybės dogmų, kurių skatinama kapitalo diktatūra faktiškai ir yra tikroji globalizmo bei ligi šiol egzistavusio vienapoliškumo priežastis.
Tačiau tai nekeičia fakto, kad Rusija, kokia ji bebūtų, kaip ir Kinija bei visas garsusis „BRICS“ valstybių blokas apskritai, sudaro geopolitiškai ir ekonomiškai itin svarbią atsvarą Jungtinių Valstijų pasaulinei įtakai bei galiai ir dėl tos priežasties bet koks šios ar kitų panašių šalių, kad ir kapitalistinių, žlugimas turėtų dažniausiai būti vertinamas kaip galimai naudingas JAV imperializmo-globalizmo siekiams išlaikyti savą hegemoninę poziciją.
Rusija, žinoma, turi tam tikrą imperializmo potencialą, tačiau jis yra, objektyviai žiūrint, nepalyginamas su ne tiek potencialiu, kiek realiai, čia ir dabar egzistuojančiu Jungtinių Valstijų imperializmu; galima net sakyti, jog bet kokios Rusijos „nuodėmės“, tiek tikros, tiek ir išgalvotos, tėra tiktai smulkmenos, palyginus su milžinišku skaičiumi karų, teroro aktų bei nekaltų žmonių skerdynių, kurias ne kartą yra vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis surengė JAV imperialistai-globalistai.
Tad ir bet kuris tikrai nuoseklus, racionalus ir nuoširdus žmogus, laikantis save anti-imperialistu, neišvengiamai privalo stoti į kovą ne prieš Rusijos ar Kinijos nacionalinius interesus, bet prieš JAV imperializmą, su kuriuo būtina kautis ir tuo atveju, jeigu mes, kaip lietuviai, siekiame tikrai nepriklausomos Lietuvos, kaip suverenios nacionalinės valstybės, sukūrimo.
Rusofobiniai „antiimperininkai“ kaip naudingi imperializmo idiotai
Gyvendami ir veikdami pagal savo įsivaizduojamą Rusijos, kaip absoliutaus blogio ir pasaulio nelaimių šaltinio viziją, rusofobiniai „antiimperininkai“ sueina į tiesioginę sąjungą su Jungtinėmis Valstijomis bei NATO ir aktyviai puola bet kuriuos šių jėgų priešininkus kaip tariamus savų tautų priešus, išdavikus ar paprasčiausius „kacapus“.
Vaikydamiesi neracionaliu fetišu virtusio rusiško imperializmo baubo, šie vadinamieji „antiimperininkai“, patys tai suvokdami ar ne, iš esmės tampa pačio didžiausio, žiauriausio ir amoraliausio imperializmo, kokį tėra regėjęs pasaulis, liokajais ar netgi smogiamaisiais būriais.
Šią tiesą mums aiškiai turėtų byloti pastarųjų metų Ukrainos istorija, kurioje Euromaidano perversmo, šalyje įtvirtinusio JAV-ES-NATO marionečių valdymą (Kijevo chuntą), daugelis panašios krypties „nacionalistų“ paprasčiausiai pasitarnavo kaip naudingi idiotai šalį užgrobti siekusiems Vakarų globalistams bei tokiems oligarchams, kaip sionistas Igor Kolomojskij.
Panašios tendencijos vyrauja ir Lietuvos vadinamajame „tautiniame judėjime“, kurio lyderiai itin aktyviai pasisako už NATO ir Jungtinių Valstijų viešpatavimą pasaulyje, tai mėgindami argumentuoti tariamais Lietuvos „nacionaliniais interesais“ (kokia kalba gali būti apie „nacionalinius interesus“, kai Lietuva faktiškai jokio tikro nacionalinio suvereniteto neturi ir yra ne kas kita, kaip Briuselio-Vašingtono vasalas?); TS netgi savo programiniuose dokumentuose įtvirtina savo lojalumą NATO imperialistams.
Praktiškai šių vadinamųjų „antiimperinių“ pseudo-nacionalistų (iš esmės – šovinistų, rasistų bei rusofobų-amerikonofilų) „anti-imperializmas“ pasireiškia tuo, kad kone visuose tarptautiniuose konfliktuose ar įvykiuose, kur tiktai pasireiškia tikrasis JAV, kaip teroristinės blogio imperijos veidas, jie randa vienokią ar kitokią priežastį pasmerkti ir nurašyti jankių kėslams oponuojančią pusę, arba kaip „nežmonišką diktatūrą“ (Kadafio Libijos, turtingiausios ir sėkmingiausios Afrikos valstybės pavyzdys), arba kaip „Rusijos sąjungininkę“, kuri dėl tos priežasties turėtų būti pasmerkta (Bašaro al Asado Sirijos pavyzdys) – kai kurių šių didžiųjų „antiimperininkų“ aiškinimuose netgi kokia Sirija ar Irakas gali tapti „imperinėmis“ valstybėmis, prieš kurias, girdi, teisėtai kovoja vienokie ar kitokie separatistai, kol prieš tikrąjį imperializmo židinį – JAV – netariamas nei vienas žodelis.
Kitas dalykas, aiškiai žinoma kai kurių „patriotų“ (ypatingai – buškevičininkų ir kundrotininkų) parama teroristiniam Izraelio sionistų režimui, kaip tariamą „atramą“ prieš islamizmą, kaip būtinai reikalingą „Vakarų civilizacijos“ bastioną „barbariškuose“ Rytuose, o tai tėra tik dar vienas pavyzdys, kaip vadinamieji „tautos gelbėtojai“ iš esmės tik tarnauja visų tautų pavergėjų politiniams interesams.
Kai kurie šiai linijai oponuojantys, bet stipriau savo nuomonės nei suformuluoti, nei išreikšti nepajėgiantys elementai šiose partijose, vienaip ar kitaip, didesnio svorio, kiek tai liečia jų centrinę vadovybę, neturi ir dėl tos priežasties yra pamažu marginalizuojami arba verčiami šitokių klausimų neakcentuoti tariamo „bendro reikalo“ labui.
Tuo tarpu Lietuvoje jie visi pasisako už NATO bazių mūsų šalyje steigimą, visų Lietuvos karinės okupacijos priešininkų politinį bei teisinį persekiojimą (kartais – net ir fizinį susidorojimą su jais) ir, iš esmės gindami karinę Lietuvos okupaciją, kuri pridengiama gražiais lozungais apie „partnerius“ ir „sąjungininkus“, nenustoja mušęsi sau į krūtines, kokie jie neva didžiuliai patriotai bei tautos laisvės ir nepriklausomybės „gynėjai“.
Galima sakyti, jog jie siekia lietuvių tautą paversti Vakarams naudinga patrankų mėsa galimo susidūrimo su Rusija atveju; analogiškai elgiasi ir kiti pro-amerikietiški, pro-imperialistiniai Rytų Europos šalių „antiimperiniai“ „patriotai“ bei „tautininkai“ (žiūrėkime į faktiškai sistemines, bet tautiniais lozungais žaidžiančias partijėles, kaip „Svoboda“, „Visu Latvijai“, Lenkijos „Ruch Narodowy“ bei kitus buržuazinio „patriotizmo“ pavyzdžius).
Vaizduodami save kaip didžiausius anti-imperialistus, rusofobiniai „antiimperininkai“ faktiškai atlieka tikrų tikriausių imperializmo įtakos agentų ir propagandistų vaidmenis Rytų Europos regione, tuo pačiu kovodami prieš tikruosius šių šalių nacionalistus ir patriotus, keliančius tikros kovos prieš tikrą imperializmą politinę liniją.
Tokia jau ta didžiųjų „antiimperininkų“ „kova“ prieš imperializmą: kurdami baubą, jie tiesiogiai aptarnauja tikrųjų imperialistinių agresorių politinius interesus.
Idiotizmas ar demagogija?
Kai dėl nuoširdžiai šią „patriotinę“ kryptį atstovaujančių veikėjų, tai galime nei kiek neabejoti: tai yra naudingi idiotai, atbukinti naivuoliai, kurių pažiūrų esmė – tai tam tikras politinis idiotizmas. Ir tokių žmonių, be abejo, manančių, kad šitaip jie daro didelę paslaugą savo tautai bei tėvynei, yra tikrai nemaža.
Tačiau jie yra suklaidinti ir toliau klaidinami žmogeliai, naivios melo ir apgaulės aukos, bet ne sąmoningi kenkėjai, imperializmo talkininkai ar tautos klaidintojai.
Tuo tarpu kai kurie šitokių „antiimperinių“ sąjūdžių bei partijų vadukai, pavyzdžiui, sionistiniai Ukrainos „patriotai“ Olehas Tiagnibokas bei Dmytro Jarošas, iš esmės yra tikrų tikriausi parsidavėliai, gaunantys tiesioginį JAV imperializmo struktūrų finansinį palaikymą, kurių kalbos apie tautos nepriklausomybės siekį bei kovą prieš imperializmą tėra tiktai ciniška demagogija.
Analogiškos pozicijos šalininkų ir „patriotinių“ lyderių bei vadukų turime ir Lietuvoje, tačiau, dėl savo itin menko politinio svorio bei neįtakingumo, vargu ar jie gali būti kas nors daugiau, kaip Vakarams parankūs naudingi idiotai ar Valstybės Saugumo Departamento (VSD) bei kitų valstybės represinių struktūrų kuruojami pseudo-opozicionieriai.
Bet kuriuo atveju, matydami tai, jog „tautinių patriotų“ skelbiami neva „antiimperiniai“ lozungai su anti-imperializmu iš esmės ne tik neturi nieko bendro, bet dar ir iš esmės tarnauja imperializmo interesams, tegalime paklausti, ar šitokios jų pozicijos yra paprasčiausias idiotizmas, ar sąmoninga ir racionaliai apskaičiuojama demagogija.
Palikime tai kaip atvirą klausimą skaitytojui…
Jonas Matuza: Sukiršintų pusrutulių šturmas
https://www.sarmatas.lt/02/jonas-matuza ... u-sturmas/
2015, 27 vasario, 5:01
Pasaulyje jau senokai vyksta pats tikriausias hibridinis informacinis karas, kurio trofėjus - žmonių sąmonė. Jei dėl jos kariaujama negailint pinigų, paminant moralę, neretais atvejais – ir pavienių žmonių gyvybes, peršasi logiškai vienareikšmiška išvada, kad žmonių sąmonė – pakankamai vertingas dalykas.
Kaip nebūtų keista, tačiau šiais pažangiausiais nūdieninės civilizacijos atžvilgiu informacijos sklaidos laikais didžioji Lietuvos piliečių dalis tebegyvena lažo laikų bažnytinių infoportalų gadynėj, tik bažnyčios portalą pakeitė oficialioji televizija. Jiems nė į galvą nešauna mintis dvejoti šio savo šaltinio patikimumu. Ir vietoje to, kad prieš priimdami sprendimą saliamoniškai pabandytų „išklausyti abi puses“, pasitenkina paskubomis sukramtytu, kartais visiškai nelogišku partkomiškai aprobuotos „teisybės“ telesurogatu.
Ukraina – tik eilinis, to karo už mūsų sąmones, konkretaus mūšio epizodas su raiškiai išreikšta konfrontacija: Valstijos, oficialioji ES, su Lietuva tame tarpe, besąlygiškai palaiko Ukrainos valdžią, kurią oficialioji Rusija vadina antikonstitucine brolžudžių chunta.
Kaip vargšui žmogeliui, serialų, TV projektų ir reklamų su animacinėmis nesąmonėmis prisvaigintomis smegenimis pačiam susigaudyti, kas teisus, o kas labiau meluoja? Jei jo galvelėje, žinoma, dar liko bent kritinis kiekis pilkosios susigaudymo medžiagos. Nors tai nėra taip jau sudėtinga, jei prisiminti įvykius, jų chronologiją ir patiems pasidaryti savaime pasidarančias išvadas.
Išvados tikrai siūlosi savaime, tik mes dažnokai visu savo psichologiniu pajėgumu bandome jas savyje slopinti bet kokiais inforelaksantais, kad tik ta mūsų brangioji sąmonė nuo naujai beatsiveriančios realybės nepatirtų kognityvinio šoko. Bet be disonanso neįmanoma raida, o žmogus be raidos tik išoriškai primena žmogų. Pabandykime eksperimento dėlei neslopinti savyje to, kas mus išskiria iš daržovių ir prisiminti viską nuosekliai.
Taigi: Lietuvai „pirmininkaujant“ ES, kuriai realiai pirmininkauja niekieno neišrinkti, neaišku kuo užsiimantys ir visiškai nevieši asmenys, Ukrainos prezidentui Janukovičiui pasiūloma 236 puslapių asociacijos sutartis, kurios Rados kabinetuose, aišku, niekas neskaitė,- pabandykit patys sąmoningai perskaityti ketvirtį tūkstančio puslapių nomenklatūrinio teksto, parašyto ne gimtąja kalba! (prisiminkime stojimo į ES sutartį Lietuvoje ir kaip ji buvo pasirašyta). Asociacijos sutartis: Ukrainos-ES asociacijos sutartis (rusų k.) https://www.sarmatas.lt/?dl_id=88 (1,6 MiB, 4 712 atsisiuntė) Ukrainos-ES asociacijos sutartis (anglų k.) https://www.sarmatas.lt/?dl_id=89 (5,1 MiB, 4 639 atsisiuntė) Ukrainos-ES asociacijos sutartis (ukrainiečių k.) https://www.sarmatas.lt/?dl_id=90 (1,2 MiB, 3 812 atsisiuntė)
Mūsų susigaudymo pratime – tai irgi visiškai nebūtina, pakanka tik turėti omenyje, jog ją Janukovičiui perskaitę rusai sako, kad ta sutartis – nepalyginamai klaikesnė, nei sutartis su velniu, pagal kurią velniui pareina viskas, o Ukraina už tai negauna absoliučiai nieko, išskyrus velnio garbės žodį.
Kol viskas ėjosi pagal ES planą, oligarchas Janukovičius buvo gerbiamas, visur laukiamas vadovas, jam mielai ranką spaudė iškilūs eurofunkcionieriai ir net eurovietininkė Grybauskaitė: Prezidentė širdingai, galima sakyti su lietuviška duona ir dešra, pasitiko tuometinį Ukrainos Prezidentą, buč… ne, nebučiavo jo niekur, nes jos kita politinio etiketo orientacija. Bet čia netikėtai išaiškėjo, kad Janukovičius į Lietuvą atvažiavo ne pasirašyti to, po kuo nesirašytų nė girta blondinė, o priešingai – susitarti šiek tiek atidėti tos nė į tvorą, nė į mietą, o vien tik į vargšės Ukrainos vartus, anglų kalba surašytos rašliavos pasirašymą. Ir prasidėjo.
Kaip netyčia išaiškėjo iš oficialaus telefoninio pašnekesio tarp Juodai Agresorinės Valstybės pasiuntinio Ukrainoje ir JAV sekretoriato, pastarasis V.Nuland lūpomis, „dėl nepakankamai griežtos ES pozicijos Rusijos atžvilgiu“, vežikiškai necenzūriniais žodžiais pasiuntė pagrindinį savo partnerį – ES – maždaug ten, kur rusai paprastai siunčia visus nepagrindinius savo partnerius. Nuo to momento JAV visu savo prekeiviškos moralės pajėgumu ir dar papildomu sausainių maišeliu spaudė ES prisidėti prie Ukrainos liaudies pasipriešinimo neregėtam Janukovičiaus įžūlumui,- skaityti tai, kas skirta ne skaitymui, o pasirašymui!
Ar niekam iš pasyviųjų antiputinistų čia nekyla paprastas klausimas: jei sutartis – tarp ES ir Ukrainos, prie ko čia necenzūrinis JAV sekretoriatas? Jei tariasi Ukraina ir ES, ką Kijeve veikia Nuland, Baidenas, Makeinas, net CŽV vadas Brenanas ir visa virtinė JAV patarėjų, tame tarpe ir kamufliažine apranga?..
Taigi, po pirmojo Janukovičiaus pasispyriojimo, necenzūriškai pasiųstoji ES per visas savo televizijas maloniai perdavė Janukovičiui kinietišką perspėjimą, jog, jei tik jis pabandys bet kokiomis smurtinėmis priemonėmis riboti taikios liaudies, teginkluotos beisbolo sportiniu inventoriumi ir energetiniais molotovo gėrimais, valią, jam baigsis lygiai kaip vienam Šiaurės Afrikos pulkininkui: rankų-kojų-šonkaulių sulaužymu ir kontroliniu į tarpuakį.
Tokia, taip sakant, standartinė procedūra visiems, kas tik išdrįsta nepaklusti JAV satanistų-mūrininkų jau užvizuotų nuosprendžių direktyvoms, kaip tai vaizdingai aprašė buvęs tų mūrininkų klapčiukas Džonas Perkinsas.
Dar kartą įdėmiai atkreipiu dėmesį: Janukovičiui nenaudoti prievartos prieš demonstrantus įsakė JAV valdžia, Fergiusone šaudžiusi savo afroamerikiečius automatais, pliekusi savo piliečius lazdomis ir ašarinėmis dujomis „Occupay Wallstreet“ ir „We are the 99%” masinių protesto akcijų metu, dresavusi kovinius šunis belaisvių arabų seksualiniam prievartavimui Gvantaname (kuomet žmogus surakinamas specialiame narve specialioje pozoje, tuomet prie jo prileidžiamas specialiai išdresuotas kovinis šuo, kad atliktų su žmogumi savo šuniškąjį lytinį aktą…), stačiusi panašius slaptuosius kankinimo kalėjimus visame pasaulyje, grobusi ir tebegrobianti „nepriklausomose“ valstybėse kitų „laisvų valstybių“ piliečius ir gabenanti juos pas save angažuotai teisti, iššaudžiusi savo pačios vaikus, senelius, moteris Waco gyvenvietėje, nušovusi ne vieną savo prezidentą, susprogdinusi atominiais užtaisais ne tik Hirosimą su Nagasakiu, bet ir tris nuosavus dangoraižius savo paties Niujorko Manhetene…
Buvęs Ukrainos prezidentas, nežiūrint išoriško jo stuobriškumo, visa tai turėdamas omenyje, JAV valdžios perspėjimą iškart suprato tinkamai, ką istorijai užfiksavo visų žiniasklaidos priemonių įamžinti kadrai su „taikių“ protestuotojų padegtais, bet nesiginančiais, o juolab nieko nepuolančiais Kijevo tvarkos sergėtojais.
Gal ir kieno nors pasufleruotas, Janukovičius suprato dar daugiau, – po to, kai jis išdrįso nepaklusti geopolitikos viešpačių planams, jau minėtojo nelaimėlio Libijos pulkininko likimas jam buvo užvizuotas nepriklausomai nuo to, ar jis toliau vykdys tą JAV valią, ar ne.
Tiesiog, kad ateityje visi nepriklausomi vadovai, prieš visiškai nepriklausomai apsispręsdami, niekuomet nepamirštų Sadamo, Miloševičiaus, Kadafio, Čaveso, Truchilijo, Aljendės, Roldos… istorijų. Todėl greit greit paspruko ten, kur ta Perkinso įvardinta „pasaulio šakalų bendruomenės“ valia bent kol kas dar nesiekia.
Po sakralinių Maidano aukų („sakralinė auka“- ne koks nors literatūrinis manieriškumas, o visiškai rimtas procedūrinis slaptųjų tarnybų terminas ir būdas nieko dėtų žmonių aukų pagalba pakreipti dideles žmonių mases slaptosioms tarnyboms reikiama linkme) ir protestuotojų, ir Janukovičiaus tvarkos sergėtojų tarpe, nušautų tokiais ginklais, kokių nuverstojo prezidento jėgos struktūros niekada neturėjo, kaip netyčia vienai Katerinai Ešton prasitarė vienas Urmas Paetas, vienam Vladimirui pasidarė visiškai aišku, kad Ukrainą jau apžiojusios jėgos nesustos prieš nieką.
Ką vėliau nežmoniškai vaizdžiai patvirtino klaikieji Odesos, Slaviansko, Gorlovkos, Volnovachos, Lugansko, Mariupolio, Donecko ir visa virtinė kitų panašių įvykių.
Po Krymo referendumo Putinas pareiškė, kad, jei ne ten dislokuotasis Rusijos kontingentas, Kryme irgi būtų prasidėjusios skerdynės.
Tuomet tai atrodė neįtikinama ir neįtikėtina, tačiau šiandien visiškai aišku, kad Putino patarėjai anuomet buvo absoliučiai teisūs,- pasigūglinkite, kaip šiandien atrodo reguliariosios Ukrainos armijos subombarduotas neseniai buvęs šimtatūkstantinis Slaviansko miestas.
Gūglinkite atsargiai, pirma pasikonsultavę su savo psichiatru, nes kai kurie vaizdai jautresnę psichiką gali rimtai sužaloti. Begūglindami dar pamąstykite, ar gali taip būti, kad teroristais staiga per kelis mėnesius tampa du trečdaliai tokio miesto, kaip, pvz., Panevėžys. Arba 90% Žemaitijos…
Šiandien pagrindinis Lietuvos rusofobų argumentas dėl savo aršios neapykantos Rusijos lyderiui, kurį, beje, palaiko absoliučiai didžioji dauguma rusų – Krymas. „Ką tau padarė Putinas?“ „jis okupavo Krymą!..”
Nors jei dažno konkretaus Rusijos netoleranto paklaustumei, ar jis žino kur tas Krymas randasi, greičiausiai išgirstum labai netikėtų geografijos naujienų. Kaip gi kitaip tokiu atveju vadinti žmogų, aistringai kalbantį jam pačiam neaišku apie ką, jei ne ideologinis zombis?
Kaip kitaip vadinti žmogų, kalbantį apie „Krymo okupaciją“, jei jis net wikipedijoje nėra skaitęs „okupacijos“ apibrėžimo, jau nekalbant apie pasidomėjimą gyvais, ne tariamos, o klaikiai realios, pvz., Palestinos okupacijos vaizdais, kurių irgi pilnas Internetas, bet jokiu būdu ne mūsų teisuoliškųjų įsitikinimų formavimo žiniakalvė.
Taigi, blaiviai mąstant, pasirodo Vladimiras jau tuomet tuos įvykius visiškai teisingai prognozavo, todėl grynas gėris, kad Krymas grįžo Rusijos sudėtin taikiai, visiškai be aukų, po visuotino Krymo gyventojų referendumo rezultatų, kuomet virš 90% jų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos.
Jei mūsų prezidentūra būtų tokia pat nuosekli, jai reikėtų nesustoti ties reikalavimu grąžinti Krymą Ukrainai, bet ir staigiai Vilniaus kraštą grąžinti lenkams, nes Lietuva, tarp kitko, tos pačios Rusijos padedama, juk irgi kažkada buvo atsisriegusi Vilniją nuo Lenkijos.
Koks skirtumas, kad Vilnius dar anksčiau buvo Lietuviškas,- Krymas kažkada juk irgi buvo rusiškas, kol Chruščiovas jo atsainiai neprinomenklatūrino Ukrainai be jokių Krymo gyventojų apklausų, o juolab - sutikimo…
Kryme nenutiko karas ir nežuvo nei vienas žmogus. Jei ne rusai, krymiečius būtų ištikęs lygiai toks pat likimas, kokį Donbaso gyventojams užvizavo naujieji Ukrainos valdžios psichopatai, apie ką telefoniniame pokalbyje su buvusiu savo apsaugos vadu neatsargiai prasitarė Lietuvos politikų numylėtinė Julija Timošenko. Taip ir pasakė: „laikas juos šaudyti iš atominio ginklo kartu su jų lyderiu“.
Kaip po tokio paatviravimo būtų galima tikėti bet kokiu šio į moterį panašaus padaro žodžiu?
Tarp kitko, didžioji dauguma „Putinas eina“ panikierių nė nežino, kad jokios kariuomenės Putinas į Krymą neįvedė,- Rusijos kariuomenė ten ir taip buvo pagal tarpvalstybinę Rusijos-Ukrainos sutartį. Ir tik tos ten buvusios kariuomenės nuopelnas, kad prieš mandagiuosius Rusijos karininkus neišdrįso šokti nei viena nežinia iš kur atboginta ir nežinia kuo apsvaiginta atmata, kuri ir Kijeve, ir Odesoje, ir Donbase laisvai žudė kitokią nuomonę turinčius ukrainiečius.
Kaip, mieli antiputininiai humanistai, jums patinka atmatos, galinčios užmušti vyrą, moterį su kūdikiu ant rankų, jaunuolį vien už tai, kad jis segi atlape dryžuotą juostelę?..
Nežiūrint į tai, kad dabartinio Ukrainos prezidento nepripažįsta mažiausiai trečdalis ukrainiečių, svarbiausia, kad jį pripažįsta JAV su pasiųstąja ES, nes, kaip prasitarė vienas mūsų vietinės reikšmės profesorius, liaudies balso ir lūkesčių vertinimo ekspertas, liaudies nuomonės nėra reikalo fetišizuoti. Kas galėtų paneigti, kad profesorius omenyje turėjo ne „fetišizuoti“, o „nėra reikalo iš viso paisyti tų runkelių nuomonės, nes tie galvijai gali suėsti beleką“, kaip jam neperseniausiai antrino jau aptartoji buvusi nusikaltėlė, kandidatė į Ukrainos prezidentes ir oligarchė su ragaišiu ant galvos.
Bet, o šventasis Jiorgenai, ką gi netrukus pasako naujai išrinktasis ko ne Didžiausiasis šiandieninės Ukrainos oligarchas? Kad asociacijos su ES sutartį Ukraina turi kuriam laikui atidėti, nes joje – per daug ukrainiečių būties klausimų! Gi, pasirodo, neskaitęs buvęs oligarchas Janukovičius su perskaičiusiais rusais buvo visiškai teisūs!
Va ir geopolitiškai gaunasi, kad ukrainiečiai susipyko, susivaidijo, išsižudė vieni kitus dešimtimis tūkstančių, kad Lietuva Ukrainai siuntė Grybauskaites-Graužinienes kartu su paklodėmis, instruktoriais ir tankais visiškai dėl… NIEKO, nes Porošenka padarė lygiai tą patį, už ką Janukovičius neteko viso savo turto ir ko neatsisveikino su galva…
Sarkazmas sarkazmu, bet Ukraina šiandien draskoma gabalais, kaip tos moterys prie Lugansko savivaldybės, kurias suplėšė į skutelius Ukrainos armijos lakūno, karininko su aukštuoju išsilavinimu, paleistos raketos. Turiu klaikių įtarimų, kad jei tik lietuviai, hipotetiškai tarus, nuspręstų kokiame nors referendume išstoti iš Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją ir dar nežinia kiek šalių sudraskiusio NATO su JAV priešakyje, prie Lietuvos miestų savivaldybių irgi pradėtų sproginėti NATO standartų kasetinės nefetišizuotinos liaudies įtikinimo orgpriemonės.
Tarp kitko, žinių modeliavimo orgpriemonės ne mažiau veiksmingos, nei eufemistiškai vadinamosios “letalinės“, lietuviškai tarus – mirtinos. Bet pamėginkite susigaudyti, kodėl tironas Putinas neuždraudžia nė vienos informacinės Ukrainos priemonės Rusijoje, o laisviamėgė Ukraina uždraudžia visas rusiškas? Kartu su kelias televizijas uždraudusia laisviamėge Lietuva.
Kodėl Ukrainoje Ukrainos kariuomenė nužudė 6 Rusijos žurnalistus, o agresyvioji „rusijos armija“, tariamai kariaujanti Ukrainoje, nenužudė nė vieno prochuntinio Ukrainos korespondento? Kodėl Ukrainos žurnalistai kviečiami į Rusijos pokalbių laidas, o Rusijos žurnalistai areštuojami, tremiami ir žudomi? Propaganda, aišku, liejasi iš abiejų pusių, bet jei terorizuojami išskirtinai tik vienos pusės žurnalistai, ką drąsiai galima pasakyti apie terorizuojančiosios pusės „teisybę“?..
Jei jūsų tokie klausimai nejaudina, neverčia suabejoti savo kairiojo pusrutulio veikla, gali būti, kad ir dešinysis jums priklauso tik mechaniškai.
Tokiais laikais gyvename, kuriais nuo daugumos niekas nepriklauso, jei taip nusprendė koks privatus JAV psichopatų karteliukas ir savo sprendimą perdavė per buvusį Portugalijos komunistą, buvusį tarybinį profesorių-informatorių ar buvusią tarybinę lateksinės sąmonės partkomietę.
Net jei tiems buvusiems komunizmo komisarams pasirodytų, kad Lietuva turi preventyviai užpulti Rusiją, Lietuvos biorobotukams liktų tik nuosekliai vykdyti savo sociodarvinistinę dalią, gautą mainais į euroalų ir skalbimo miltelius, – paaukoti savo gyvybę už buvusių komunistų principus ir įsitikinimus.
Kaip prieš du metus prasitarė vienas pažįstamas ekstrasensas, laukti liko apie 3 metus. Du metai jau praėjo, taip kad mielosios šiuolaikinės Lietuvos valstybinės užsienio politikos apologetės moterys, jau po truputį ruoškite savo vyrus į blickrygą prieš agresorius. Juk visiškai biorobotiškai logiška ir moralu užpulti pirmiems, jei tik užpuoli agresorių, ar ne? Visuotinis jūsų rusofobiškų vyrukų šaukimas kariuomenėn jau prasideda…
Sveiki. Aš rusas okupantas.
https://jonaskovalskis.com/author/jonas/page/4/
September 4, 2020
Sveiki. Aš rusas okupantas. Tai mano profesija. Taip jau įvyko istoriškai.
Kažkada aš okupavau Sibirą. Dabar ten išgaunama nafta, dujos, aliuminis ir daugybė kitų naudingų dalykų. Dabar ten miestai, su darželiais ir ligoninėmis. Dabar ten negalima parduoti moteris už sabalo kailių ryšulį, kaip tai buvo daroma prieš ateinant rusams.
Aš okupavau Pabaltijį. Jos skurdžiuose kaimeliuose aš pastačiau gamyklas ir elektrines. Baltijos šalys gamino aukštos klasės radijo aparatūrą ir automobilius, garsėjo kvepalais ir balzamais. Manęs paprašė išeiti iš ten. Dabar ten gaudo šprotus, o dalis gyventojų valo tualetus Europoje.
Aš okupavau Vidurinę Aziją. Plikose stepėse pastačiau kanalus, gamyklas, kosmodromus, ligonines ir stadionus. Ten buvo gaminami kosminiai laivai ir lėktuvai, vystėsi pramonė, buvo auginami kviečiai ir medvilnė visai šaliai. Manęs paprašė išeiti. Dabar ten klesti amerikiečių kreditai ir auginamos kanapės, o dalis gyventojų išvyko dirbti buvusių okupantų statybose.
Aš okupavau Ukrainą. Kartu su ukrainiečiais gaminome lėktuvų variklius, laivus, tankus ir automobilius. Manęs paprašė išeiti iš ten. Dabar ten baigiama sunaikinti viskas, ką paliko okupantas. Tuo pačiu metu ten nėra statoma nieko naujo, išskyrus nesibaigiančius maidanus ir diktatūrą. Taip, aš esu okupantas. Aš pavargau atsiprašinėti už tai …
Aš okupantas nuo gimimo, esu agresorius ir kraugerys. Bijokite manęs. Tai aš ištvėriau lenkų interventų žvėriškumus sumaišties metais. Bet kuo jiems baigėsi jų intervencija? Aš deginau Maskvą, kad neatiduočiau jos Napoleonui, bet kaip baigė savo gyvenimą Napoleonas? Tai aš sėdėjau apkasuose prie Volokolamsko, suprasdamas, kad nacistų sulaikyti negalima. Kur dabar šie nacistai? Kur yra jų prakeiktas Hitleris?
Į mano namus brovėsi visi, kad netingėjo. Turkai, britai, lenkai, vokiečiai, prancūzai. Žemės pakako visiems – 2,5 metro kiekvienam. Supraskite! Man tiodėl ir nereikia tavo veidmainiškos laisvės, man nereikia tavo supuvusios demokratijos, man svetima viskas, ką jūs vadinate Vakarų vertybėmis – iškrypimai, ydos, apgaulė ir beribis godumas. Mane domina visai kiti dalykai. Paskutinį kartą mandagiai perspėju. Neieškokite sau bėdos!
Aš kuriu pasaulį, aš myliu taiką, tačiau kariauti aš moku geriau nei bet kas kitas.
Pagarbiai, rusas okupantas.
Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-09-04
Neramumai Baltarusijoje: kam naudingi valstybinių įmonių streikai ir kodėl kai kurie „kairieji“ juos remia?
https://jonaskovalskis.com/2020/09/01/n ... uos-remia/
Autorius Kristoferis Voiška
2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2020/08/ ... .html#more
Akivaizdu, kad paskutiniu metu Baltarusijoje įsižiebę neramumai pamažu blėsta – JAV-NATO-ES penktosios kolonos funkciją šalyje atlikinėjanti liberalioji opozicija, panašu, daugiau mažiau išsėmė esamą protestinį potencialą, tuo tarpu į gatves išėjo toji „tylioji dauguma“, kuri, kaip tai nepatiktų mūsų „demokratams“, vis dėlto balsavo, balsuoja ir, galime manyti, balsuos už Aleksandrą Lukašenką.
Vis dėlto, šie patys įvykiai paliko eilę diskusinių klausimų ne šiaip visuomenėje, bet ir mūsų, sakykime, socializmo / komunizmo šalininkų (ar bent tokiais įvardijamų ir įsivardijančių…) gretose. Ir vienas iš jų, mano įsitikinimu, tikrai reikalauja aptarimo…
Koks? Yra ir Baltarusijoje, ir Rusijoje, ir kitur ne šiaip „kairiųjų“ (taigi, liberalų, po LGBT ir panašių nukrypimų ženklais bei ženkliukais vaizduojančių „antikapitalistus“, „socialistus“ ir pan.), bet netgi tariamų „komunistų“ stovykloje, kurie teigia, kad reikia remti eilėje valstybinių Baltarusijos įmonių, nors kaip reikiant ir neįsibėgėjusius, bet visgi prasidėjusius streikus. Anot jų, čia reikia skirti du dalykus: pirma, konkrečių įmonių darbo kolektyvų, kaip dirbančiųjų klasės atstovų, ekonominius interesus ir, antra, būtent liberaliosios opozicijos siekius ir interesus tų klasių bei sluoksnių, kuriems ši opozicija atstovauja.
Logika maždaug tokia: taip, opozicija yra bloga, taip, opozicija, atstovaudama, visų pirma, užsienio finansinio kapitalo interesus ir, visų antra, atstovaudama visai eilei vietinių Baltarusijos kapitalistų, miesčionių ir vakarietiško „rojaus“ ištroškusių inteligentėlių (bei jų įtakoje patekusiems jaunimo sluoksniams) ir, atitinkamai pagal šiuos interesus siekdama Baltarusijos pramonės privatizavimo, o galiausiai – sunaikinimo – neturėtų būti remiama. Bet… Bet – sako jie – visai kas kita yra valstybinėse įmonėse dirbantys darbininkai, kurie, girdi, tiek metų kentėję Batkos „tironiją“, pagaliau ima bruzdėti ir, nors būdami liberalų įtakoje – vis dėlto gali neva išreikšti aukštesnę „klasinę sąmonę“, žodžiu, pradėti kovą dėl savo interesų, o būtent – trumpesnių darbo valandų, didesnių atlyginimų ir t. t.
Iš pirmo žvilgsnio, ypač jei vienpusiškai ir, pasakysiu, vaikiškai, priimsime, o tiksliau, supaprastinsime, marksistinį mokymą apie klasių kovą (primenu vieno kairiojo Rusijos publicisto, beje, panašios linijos šalininko, Konstantino Siomino frazę: „klasinė kova visada svarbiau už svetimo imperializmo agresijos atrėmimą“) – šitai gali skambėti ir, galbūt, netgi ir skamba gražiai. Tiktai bėda tame: „skamba“. Bet kaip skamba ir kaip yra – skirtingi juk dalykai: nepamirškime, kad ir sirenų giesmės Odisėjui ir jo draugams „gražiai“ skambėjo… Ir aš sakau, kad lygiai toks pat sirenų šauksmas yra ir čia, pasislėpęs po visokių „kairuolių“ lozungais. Ir, be to, kad būtent dialektinis požiūris į situaciją mums tai gali aiškiausiai parodyti.
Apie ką aš šneku? Šneku apie tai, kad tiesa – kaip kažkada nurodė Leninas – yra visada konkreti. Ir taip iš tiesų yra: norint išsiaiškinti, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ir kas neteisinga, visada reikia žiūrėti konkretų atvejį, konkrečią situaciją ir ją lemiančius faktus. Taigi, šitai ir turime padaryti dabar, būtent Baltarusijos atveju, kad galėtume atsakyti į klausimą, ko gi verta šių „socialistų“ reiškiama parama Baltarusijos streikams…
Kad Baltarusijoje socializmas ar, kad pats Lukašenka socialistas – taip teigti būtų klaidinga. Taip, 90-aisiais ne kas kitas, o būtent Lukašenkos politika išsaugojo šios šalies pramonę ir žemės ūkį, nepraleido antitarybinių ekscesų – tame tarpe kriminalinių privatizacijų – bangos. Vis dėlto, kapitalistiniai santykiai šalyje vystėsi ir šiai dienai, 2020-aisiais metais, valstybinis sektorius Baltarusijoje teapima virš 40%, taigi, mažiau kaip pusę, viso šalies ūkio.
Taigi, čia turime daugiau mažiau valstybinį kapitalizmą, žinoma, su labai ir labai daug likusių socialinių elementų (nemokamu švietimu ir sveikatos apsauga, itin žemais komunaliniais mokesčiais, žodžiu – tarybiniu palikimu). Ir, žinoma, bendrame buvusių tarybinių respublikų (tame tarpe ir Rusijos, ir Lietuvos) fone, Baltarusijos atvejis tikrai šviesus. Bet iš to neseka, kad tai būtų ne kapitalistinė, o socialistinė šalis. Apskritai imant, Lukašenka, galime sakyti, atstovauja nacionaliniam Baltarusijos kapitalui.
Šiame kontekste reiktų paklausti: o kieno gi interesai ir siekiai su šio, sakykime, Baltarusijos valstybinio kapitalizmo, su baltarusiško nacionalinio kapitalo interesais susikerta?
Visų pirma, turime stambius kapitalistus pačioje Baltarusijoje, kurie norėtų ne šiaip privatizacijų (kurios pamažu vyksta, bet laikomos paties Lukašenkos ir jo grupės kontrolėje), bet persiorientavimo į Vakarus. Be abejo, kartu su jais – ir pačių įmonių direktoriai, ištroškę privatizacijos grobio (jie gi nori tapti savininkais „savųjų“ darbininkų rankomis..) ir, kas be ko, aukščiau minėtieji liberalių miesčionių sluoksniai. Tiesa, šios antilukašenkinės jėgos Baltarusijos viduje – gana nevieningos ir susiskaldžiusios.
Toliau – antra – turime pačią Europos Sąjungą ir jos kapitalistus, kuriems Baltarusija būtų itin gardus kąsnelis ir, žinoma, turtingas pigios, kvalifikuotos darbo jėgos šaltinis.
Ir, pagaliau – trečia – turime atitinkamus Rusijos oligarchų sluoksnius, kurie norėtų pasiimti Baltarusijos valstybinę pramonę į savo rankas. Ir kurie tik pasveikintų Lukašenkos nuvertimą – jei šitai atvertų kelius jų kapitalams.
Be to, reikėtų nepamiršti, kad, kiek tai liečia geoekonominius interesus, svarbus žaidėjas čia yra ir Kinija: gi būtent Lukašenkos politika atveria Baltarusiją ir kinų investicijoms, ir apskritai sudaro Kinijai savotišką „langą“ ar, sakykime, ekonominį placdarmą į Europą. Kad Vakarai šito nemėgsta, neverta net kalbėti…
Šiame kontekste reikia paklausti: ar egzistuoja kažkokia kita alternatyva Lukašenkai, nei vienokie ar kitokie „privatizatoriai“, kurie, atėję valdžion, tiesiog paverstų Baltarusija neokolonijine teritorija? Ne fantazijose, bet realiai – dabar ir čia. Atsakymas: ne, tokios alternatyvos ne tik nėra, bet tokia dar net ir nesivysto.
Ryšium su tuo vertėtų paklausti: kam tada naudingi tie „darbininkų streikai“ Baltarusijos valstybinėse įmonėse? Kad į tai atsakytume, pirmiausiai turime pažymėti, kad jie tikrai nėra stichiški ir, dar daugiau, juose nebuvo keliami jokie „darbininkiški“ (žodžiu, grynai socialinio-ekonominio pobūdžio) reikalavimai; juos „iš viršaus“ rengė tų pačių įmonių vadovai, „menedžmentas“ – tikriausiai su viltimis, kad paskiau, nuvertus Lukašenką, galėtų, kaip jau minėta, dalyvauti valstybinio turto išgrobstyme. Na, o, antra, turime suvokti, kad objektyviai – pagal savo praktinį poveikį Baltarusijos socialiniams-politiniams procesams, jie kenkia Lukašenkai ir, atitinkamai, tarnauja vadinamajai opozicijai.
O šios „opozicijos“ siekius mes gi puikiai žinome… Taigi, taip išeina, kad aukščiau minėtos pozicijos besilaikantys „kairieji“, „komunistai“ ir visokie kitokie – tai nei daugiau, nei mažiau, kaip Vakarų, JAV-NATO-ES imperializmui naudingi idiotai. Tiesa, savo požiūrį jie mėgina paremti Lenino autoritetu: jisai gi Pirmojo pasaulinio karo metu išsiskyrė su II Internacionalo lyderiais, kurie, vietoje to, kad organizuotų tarptautinį darbo žmonių pasipriešinimą grobikiško karo organizatoriams (žodžiu, kad sukiltų prieš „savuosius“ buržujus), nuėjo tariamo „tėvynės gynimo“ keliu.
Vis dėlto, šį istorinį pavyzdį konkrečiai šnekamu atveju laikyčiau neadekvačiu. Kaip, beje, ir apskritai bet kokį abstraktų mėginimą remtis autoritetais, nežiūrint konkrečiai į konkrečią situaciją. Štai, tarkime, galime gi nurodyti ir kinų komunistų lyderį Mao Dzeduną, ir vietnamietį Ho Ši Miną, ir, pagaliau, žymiajame VII Kominterno suvažiavime Georgijaus Dimitrovo iškeltą „liaudies frontų“ strategiją – ir visi šie pavyzdžiai gi reiškė komunistų bendradarbiavimą su patriotinėmis ir antiimperialistinėmis savųjų šalių nacionalinės buržuazijos jėgomis, siekiant ne ko kito, kaip bendro tikslo: paties krašto, pačios tautos ir jos valstybingumo išlikimo.
Ar tai – „oportunizmas“, „revizionizmas“ ar dar kažkas panašaus? Galbūt, žvelgiant kraštutiniu kairuolišku, netgi trockistiniu požiūriu – ir taip.
Bet tada, tikriausiai, ir Libijoje nebūtų buvę ko remti Muamaro Kadafio (nes jisai gi ne „tikras“, ne „grynas“ socialistas…), nebūtų buvę ko remti Irako jo kovoje prieš JAV-NATO-ES agresiją ir, aišku, nebūtų ko remti šiandien nei iš esmės socialdemokratinės Venesuelos (patiriančios pastovų ekonominį bei politinį Jungtinių Valstijų terorą), nei, juo labiau, nepriklausomosios Baltarusijos su Aleksandru Lukašenka priešakyje…
Visi aukščiau išvardytieji pavyzdžiai – tai pavyzdžiai valstybių, kurių valdžios ir lyderiai, vienaip ar kitaip, užėmė tvirtai antiimperialistines pozicijas ir, žvelgiant į konkrečią situaciją, išreiškė bendraliaudinį, bendranacionalinį interesą, kurio neapgynus – nei apie revoliucinį, nei evoliucinį, nei kokį kitokį perėjimą iš kapitalizmo į socializmą negalėtų būti nei menkiausios kalbos.
Gi šiuo konkrečiu atveju, žodžiu, Baltarusijos atveju, taip vadinamieji „darbininkų streikai“ – ko jie besiektų ar bereikalautų – jei ir pasisektų, tai privestų tiktai prie to, prie ko privedė „Solidarumo“ veikla Lenkijoje bei Jelciną rėmusių Donbaso šachtininkų veikla „perestroikinėje“ Tarybų Sąjungoje, o tai yra – prie pramoninės bazės išvogimo, išnaikinimo ir tų pačių darbininkų (arba bent didžiosios jų dalies) pavertimo bedarbiais klajokliais.
Visa tai susiję su ne kuo kitu, o būtent profsąjungų, ekonominės kovos – tikros ar tariamos – fetišizavimu, jos laikymu kone savitiksliu, neva būtinai ir savaime „pažangiu“ reiškiniu: apie tai, beje, t. y., apie klasikinių (tai yra, profsąjungų ir pan.) ekonominės klasių kovos formų aktualumą ar adekvatumą dabartinėje, XXI amžiaus istorinėje situacijoje, galima būtų išsakyti nemažai kritikos – bet tai juk nėra šio straipsnio uždavinys. Tad, susilaikydamas, pereisiu prie kitko.
O būtent – prie to, kad patsai kiekvieno ir bet kokio „bruzdėjimo“, ypatingai darbininkų bruzdėjimo, garbinimas ir idealizavimas, kaip neva „pažangaus“ ar netgi „revoliucinio“ veiksmo (pavyzdžiui, kitas Rusijos kairysis komentatorius, Borisas Kagarlickis, netgi teigia, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra „ne maidanas, o revoliucija“…), yra toli gražu nei marksistinis, nei komunistinis, bet menševikinis.
Kodėl? Nes gi būtent menševikai, žodžiu, XX amžiaus pradžios dešinieji socialdemokratai, priėmė Eduardo Bernšteino teiginį, kad „judėjimas yra viskas, o galutinis tikslas – niekas“. Ir, atitinkamai, kur vienas ar kitas bruzdesys veda – nebėra svarbu: svarbu tik tai, kad jis apskritai vyksta. Ir tada, girdi, jį tereikia remti tikintis, neva dalykas pakryps „pažangia“ linkme…
Ryšium su tuo, mano galva, reikėtų pažvelgti į akis labai nemaloniai tiesai, o būtent – kad šiuo požiūriu dešinysis oportunizmas ir „kairuoliškas“ ekstremizmas susilieja, kad visa eilė tiek Rusijos, tiek kitų buvusių TSRS respublikų „kairiųjų“ ir „socialistų“ atsiskleidžia kaip paprasčiausi Vakarų, žodžiu, JAV-NATO-ES imperijos naudingi idiotai. Ir čia neturėtų kelti nuostabos, kad visą eilę atitinkamų jų organizacijų finansiškai remia ES palaikomas kairuoliškasis Rozos Liuksemburg fondas, kuris savu laiku, t. y. 2014-aisiais, rėmė ir Ukrainos maidanizavimą.
Ir kuo tai baigėsi – tikriausiai papildomų aiškinimų nereikės… Ir, be to, kas svarbiausia – šitokiame scenarijuje mūsų kraštutiniai „kairieji“ atsiduria gi vienoje ir toje pačioje gretoje su fašistuojančiais nacionalistais bei paprasčiausiais neonaciais, kuriuos Vakarai taipogi naudoja atitinkamiems „spalvotų revoliucijų“ scenarijams.
Taigi, liaudiškai šnekant – tokios tokelės… Bet ką tada daryti? Atminkime: tiesa visada konkreti. Abstrakčios tiesos gyvenime nebūna. Ir šioje situacijoje konkreti tiesa yra viena: kad Baltarusijoje visi tikri komunistai, tikri kairieji – kaip krašto patriotai – privalo remti Lukašenką. Ir, atitinkamai – visų kitų šalių kairieji, visų kitų šalių komunistai – kaip internacionalistai – taipogi privalo paremti ir jį, ir apskritai Baltarusijos patriotinę visuomenę.
Ir šiuo požiūriu malonu matyti, kad pakankamai daug sveikų jėgų būtent tai ir daro. Dar daugiau: tiesiog džiugu, kad pagaliau ir paties Lukašenkos elektoratas (sudarantis neabejotiną balsuojančių Baltarusijos piliečių daugumą), kaip pradžioje minėta, mobilizavosi savajai valstybei, jos suverenitetui apginti.
Na, o žvelgiant į ateitį, taip – yra daugiau nei pakankamai priežasčių iš komunistinių pozicijų kritikuoti „Batką“. Ir tai turėtų būti tiek Baltarusijos komunistų, tiek baltarusių apskritai prerogatyva. Kaip ir siekimas atitinkamų socialinių-ekonominių pokyčių, kūrimas atitinkamus (trumpesnio darbo laiko, didesnio darbo užmokesčio ir t. t.) reikalavimus keliančių profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų ir pan. – tačiau, kad visa tai turėtų nors menkiausią, nors kukliausią praktinę reikšmę, pirmiausiai turi egzistuoti pati šalis.
Ir būtent jos išsaugojimas – ir ne kas kita – šiai dienai yra ir turi būti ir komunistų, ir visų dorųjų, susivokusiųjų žmonių uždaviniu. Kuo greičiau mūsų „kairieji“ tai supras – tuo geriau. O jei ne, aišku – jų laukia eilinių Amerikos naudingų idiotų likimas: ar jiems šito reikia, tegul jie sprendžia patys.
Šiandien, 2020-08-19, 17 valandą Baltarusijos Respublikos ambasados įvyko akcija Baltarusijos liaudies kovai prieš JAV-NATO-ES maidaninę agresiją paremti. Mitingo dalyviai išreiškė paramą Baltarusijai, jos teisėtai valdžia ir pasmerkė Vakarų agresiją prieš Baltarusijos tautą.
https://jonaskovalskis.com/2020/08/19/n ... -vilniuje/
Kalbėjo Jonas Kovalskis, Žilvinas Razminas, Kristoferis Voiška.
Mitingo dalyviai paskelbė tokį pareiškimą:
Lietuvos kairiųjų jėgų sąjunga
Lietuvos išsivadavimo sąjunga
PAREIŠKIMAS
DĖL JAV-NATO-ES MAIDANINĖS AGRESIJOS PRIEŠ BALTARUSIJĄ
Žlugus Tarybų Sąjungai, visose buvusiose sąjunginėse respublikose prasidėjo visaliaudinės nuosavybės grobstymas, prichvatizacija ir tarybinio palikimo naikinimas. Baltarusija, 1994 m. į valdžią atėjus ALESKSANDRUI LUKAŠENKAI, atsilaikė prieš Vakarų globalinio kapitalo invaziją, išsaugojo savo suverenumą, nacionalinius, baltarusių tautai dirbančias pramonę, kolektyvinį žemės ūkį, švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos sistemas, įžengė į XXI amžių ne kaip laukinio grobuoniško kapitalizmo, bet kaip socialinė valstybė.
Tokia Baltarusija, žinoma, negalėjo įtikti Vakarams, JAV-NATO-ES neokolonijinei imperijai, kurios tikslas visada buvo visų Rytų Europos šalių pramoninio potencialo užgrobimas, sunaikinimas ir jų gyventojų pavertimas pigios, darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Europos Sąjungai šaltiniu.
Suvereni Baltarusija visada buvo vadinamų „spalvotų revoliucijų“ – pagrindinio JAV-NATO-ES imperijos neokolonijinės ekspansijos, Vakarų hibridinio karo prieš suverenias, neoliberaliam diktatui nepasiduodančias tautas ir valstybes – taikiniu. Vakarai ne kartą bandė įvykdyti spalvotą revoliuciją-maidaną Baltarusijoje. Tačiau Baltarusijoje visada patirdavo pralaimėjimą. Ukrainoje nugalėjusi „spalvota revoliucija“ – Ukrainos „Euromaidanas“ – sunaikino kažkada turtingiausią TSRS respubliką, pavertė ją pilietinio karo, humanitarinės katastrofos, masinio skurdo ir emigracijos, neteisybės ir savivalės zona. Maidanas kaimyninėje Ukrainoje akivaizdžiai ir įtikinamai parodė, koks likimas laukia šiuo keliu pasukusių šalių.
Šiandien analogišką „spalvotą revoliuciją“-valstybinį perversmą vėl mėginama įvykdyti Baltarusijoje, kur, A. Lukašenkai įtikinama persvara laimėjus prezidento rinkimus, provakarietiška opozicija atsisakė teisėtų politinės kovos būdų ir ėmėsi nusikalstamų metodų iš spalvotų valstybinių perversmų gausaus arsenalo – dezinformacijos, manipuliavimo masine sąmone, nesankcionuotų mitingų ir protesto akcijų, masinių riaušių, agresyvių provokacijų, gąsdinimų prieš opozicijos nepalaikančius Baltarusijos piliečius, milicijos ir OMON‘o pareigūnus.
Bet kuri valdžia turi trūkumų. Kritikuoti ir A.Lukašenką, ir Baltarusijos valdžią apskritai, be abejo, yra pagrindo. Ir tai yra Baltarusijos piliečių neatimama teisė, tačiau tai yra Baltarusijos VIDAUS REIKALAS, į kurį pagal tarptautinės teisės normas neturi teisės kištis jokie Vakarų „geradariai“, „taikdariai“, „tarpininkai“. Šiai dienai matome, kaip į Baltarusijos vidaus politinius procesus akivaizdžiai kišasi išorės jėgos, sorošinės JAV-NATO-ES agentūros, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos marionetinės vyriausybės, kurios skatina apsišaukėlės Svetlanos Tichanovskajos prezidentines ambicijas, dar daugiau – atvirai remia, finasuoja fašistuojančių, kriminalinių bei pusiau kriminalinių smogikų vykimą į Baltarusiją riaušėms kelti ir gilinti pilietinį konfliktą šalyje.
Lietuva, konkrečiau, Lietuvos kompradorinė valdžia su prezidentu Gitanu Nausėda ir Užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi priešakyje bei su didžiuliu dvaro liokajų ir oficiozinės žiniasklaidos palaikymu, ne šiaip kišasi į kaimyninės valstybės – realiai suverenios, nepriklausomos Baltarusijos vidaus reikalus, bet faktiškai kursto pilietinį karą, panašų į jau vykstantį dėl tų pačių „taikdarių“ kaltės Donbase.
Šių aplinkybių bei faktų šviesoje mes, žemiau pasirašiusieji, atstovaudami aukščiau nurodytus visuomeninius judėjimus ir Baltarusijos bei kitų Lietuvos kaimynų atžvilgiu draugiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius:
1. KATEGORIŠKAI SMERKIAME Lietuvos vyriausybės ir prezidentūros nedraugiškus, neteisėtus veiksmus Baltarusijos valstybės, jos suvereniteto, politinės sistemos ir teisėto prezidento Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu. SMERKIAME Lietuvos valdžios remiamas provokacijas Baltarusijos viduje;
2. IŠREIŠKIAME SAVO SOLIDARUMĄ su Baltarusija, su patriotiška Baltarusijos visuomene, su Baltarusijos valdžia ir prezidentu ALEKSANDRU LUKAŠENKA jų ŠVENTOJE KOVOJE už šalies laisvę ir nepriklausomybę nuo JAV-NATO-ES vaivorykštinio neokolonializmo. Kovoje už suverenios Baltarusijos ateitį ir išlikimą;
3. RAGINAME Baltarusijos prezidentą, Baltarusijos patriotinę visuomenę, Baltarusijos valdžią bei jėgos struktūras nepasiduoti vidaus priešų bei jų šeimininkų iš užsienio (JAV-NATO-ES) spaudimui, tvirtai ir ryžtingai ginti savo Tėvynę Baltarusiją nuo Vakarų maidaninės agresijos. PRALAIMĖJIMAS BALTARUSIJOS LIAUDŽIAI REIKŠTŲ SAVO LAISVOS ŠALIES SUNAIKINIMĄ.
Baltarusiai! Draugai, broliai ir seserys! Jums prieš akis istorinis pasirinkimas – arba apginti savo Tėvynę, arba atiduoti ją vidaus ir išorės priešams, kurie, sunaikinę Baltarusijos pramonę ir žemės ūkį, BŪTINAI išveš jus pigia darbo jėga į Vakarus europiečių batus ir tualetus valyti! Jus stebi ir širdyse palaiko ne tik Rusija, bet dori ir sąmoningi broliškųjų tautų žmonės! Ir mes, laisvieji lietuviai, su jumis!
NE – BALTARUSIJOS MAIDANIZAVIMUI!
NE – JAV-NATO-ES PROVOKACIJOMS PRIEŠ BALTARUSIJĄ!
BALTARUSIJOS PREZIDENTAS YRA ALEKSANDRAS LUKAŠENKA!
TEGYVUOJA BALTARUSIJA!
FAŠIZMAS NEPRAEIS!
Vilnius, 2020. 08. 19.
Jonas Kovalskis
Kristoferis Voiška
Konstantinas Gorškovas
Žilvinas Razminas
ПЕРЕВОД НА РУССКИЙ ЯЗЫК
19 августа 2020 года в 17.00 у Посольства Республики Беларусь состоялась акция в поддержку борьбы белорусского народа против майданной агрессии США-НАТО-ЕС. Участники митинга выразили поддержку Беларуси, ее законному правительству и осудили агрессию Запада против народа Беларуси. Выступили: Йонас Ковальскис, Жильвинас Разминас, Кристоферис Войшка. Участники митинга выступили со следующим заявлением:
Союз левых сил Литвы
Союз освобождения Литвы
ЗАЯВЛЕНИЕ О О МАЙДАННОЙ АГРЕССИИ США-НАТО-ЕС ПРОТИВ БЕЛАРУСИИ
С распадом Советского Союза во всех бывших союзных республиках начались расхищение всенародной собственности, прихватизация и уничтожение советского наследия. Беларусь, когда в 1994 г. пришел к власти АЛЕКСАНДР ЛУКАШЕНКА, успешно отразила вторжение западного глобального капитала, сохранила свой суверенитет, национальную, работающую на благо всего белорусского народа промышленность, коллективное сельское хозяйство, образование, здравоохранение и системы социального обеспечения, вступила в 21 век не как государство дикого хищнического капитализм, а как социальное государство.
Такая Беларусь, конечно, не могла понравиться Западу, неоколониальной империи США-НАТО-ЕС, целью которой всегда было захватить промышленный потенциал всех восточноевропейских стран и превратить их население в источник дешевой, трудолюбивой и квалифицированной рабочей силы для Европейского Союза.
Суверенная Беларусь всегда была целью так называемых «цветных революций» – главного оружия неоколониальной экспансии империи США-НАТО-ЕС, гибридной войны Запада против суверенных наций и государств, отвергающих “ценности” неолиберальной диктатуры. Запад неоднократно пытался осуществить в Беларуси цветную революцию – Майдан. Однако В Беларусии всегда терпел поражение. Победа «цветной революции» на Украине – украинского «Евромайдана» – разрушило некогда богатейшую республику СССР, превратив ее в зону гражданской войны, гуманитарной катастрофы, массовой нищеты и эмиграции, несправедливости и произвола. Майдан на соседней Украине наглядно и убедительно показал судьбу стран, которые повернули по пути майданного мракобесия.
Сегодня аналогичная «цветная революция», попытка государственного переворота снова предпринимается в Беларуси, где после убедительной победы Лукашенко на президентских выборах прозападная оппозиция отказалась от законной политической борьбы и прибегла к криминальным методам за власть из богатого арсенала цветных революций – несанкционированные митинги и акции протеста, массовые беспорядки, агрессивные провокации, запугивание не поддерживающих оппозицию граждан Беларуси, сотрудников милиции и ОМОНа.
У любого правительства есть недостатки. Конечно, есть все основания для критики и А.Лукашенко, и белорусских властей в целом. И это неотъемлемое право граждан Беларуси, но это ВНУТРЕННЕЕ ДЕЛО БЕЛАРУСИ, в которые по нормам международного права никакие западные «благотворители», «миротворцы», «посредники» не имеют права вмешиваться. Сегодня мы являемся свидетелями явного вмешательства во внутренние политические процессы Беларуси со стороны внешних сил, соросовских агентств США-НАТО-ЕС, марионеточных правительств Польши, Украины и Литвы, которые продвигают президентские амбиции самопровозглашенной Светланы Тихановской, более того – открыто поддерживают, финансируют поездки фашиствующих, криминальных и полукриминальных молодчиков в Беларусь для разжигания беспорядков и обострения гражданского конфликта в стране.
Литва, в частности литовское компродорное правительство во главе с президентом Гитанасом Науседой и министром иностранных дел Линасом Линкявичюсом при огромной поддержке придворных лакеев и официальных СМИ, не только нагло вмешивается во внутренние дела соседнего государства – поистине суверенной, независимой Беларуси, но на самом деле активно продвигает гражданскую войну, подобную той, что уже происходит по вине тех же «миротворцев» на Донбассе.
В свете этих обстоятельств и фактов мы, нижеподписавшиеся, представляющие вышеупомянутые общественные движения и дружественно настроенных к Беларуси и другим соседям граждан Литвы:
Мы КАТЕГОРИЧЕСКИ ОСУЖДАЕМ недружественные, противоправные действия литовского правительства и президента по отношению к государству Беларусь, ее суверенитету, политической системе и законному президенту Александру Лукашенко. ОСУЖДАЕМ провокации, поддерживаемые правительством Литвы в Беларуси;
МЫ ВЫРАЖАЕМ СОЛИДАРНОСТЬ с Беларусью, с патриотическим белорусским обществом, с правительством Белоруссии и президентом АЛЕКСАНДРОМ ЛУКАШЕНКО в их СВЯТОЙ БОРЬБЕ за свободу и независимость страны от радужного неоколониализма США-НАТО-ЕС. В борьбе за будущее и выживание суверенной Беларуси;
ПРИЗЫВАЕМ Президента Беларуси, Белорусское патриотическое общество, белорусское правительство и силовые структуры не поддаваться давлению внутренних врагов и их хозяев из-за рубежа (США-НАТО-ЕС), твердо и решительно защищать свою Родину Беларусь от агрессии прозападного Майдана. ПОРАЖЕНИЕ В ЭТОМ ПРОТИВОСТОЯНИИ ДЛЯ БЕЛОРУССКОГО НАРОДА ОЗНАЧАЕТ КОНЕЦ СВОБОДНОЙ БЕЛОРУСИИ.
Белорусы! Друзья, братья и сестры! Перед вами исторический выбор – либо защитить свою Родину, либо отдать ее внутренним и внешним врагам, которые, разрушив белорусскую промышленность и сельское хозяйство, отправят вас дешевой рабочей силой на Запад чистить обувь и туалеты европейцев! Не только Россия, но и все честные и сознательные люди братских народов смотрят на вас и поддерживают вас! Мы, свободные литовцы, с вами!
Белорусь, проснись! Беларусы, не сидите дома! Майданутые ” с добрыми лицами” не Лукашенко свергают, не с режимом борются, – майданутые крадут у вас Родину! Сегодня все должны выйти на защиту законной власти – только так сохраните свою страну.
НЕТ МАЙДАНИЗАЦИИ БЕЛАРУСИ!
НЕТ – ПРОВОКАЦИЯМ США-НАТО-ЕС ПРОТИВ БЕЛАРУСИ!ПРЕЗИДЕНТ БЕЛАРУСИ АЛЕКСАНДР ЛУКАШЕНКА!
ДА ЗДРАВСТВУЕТ БЕЛАРУСЬ!
ФАШИЗМ НЕ ПРОЙДЕТ!
Вильнюс, 19 августа 2020 г.
Йонас Ковальскис
Кристофер Войшка
Константин Горшков
Жильвинас Разминас
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
