 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Socialinis teisingumas: kilnus siekis ar demagogija?
http://ltnacionalistas.wordpress.com/20 ... emagogija/
Nemažai kas mėgsta daug ir dažnai kalbėti apie „socialinį teisingumą“, kaip turime jo siekti, dėl jo dirbti, gal dėl jo kovoti, o dažniausiai – už jį balsuoti…
Paviršutiniškai žiūrint, tai skamba gražiai – „socialinis teisingumas“ – teisingumas visuomenėje, teisingumas žmonių tarpusavio santykiuose.
Šią frazę tiesiog dievina tiek aiškiai sisteminės, tiek ir populistinės partijos (tariamai antisisteminės, kurių antisistemiškumas baigiasi Seimo rinkimais ar kosmetinėmis reformomis) – juk tai tiesiog nuostabus rinkiminės agitacijos šūkis!
Panašiai ir su „žmogiškumu“ – galime atsiminti socialdemokratų agitacijoje vartotą lozungą „pirmiausia – žmogus“.
Šių žodžių tikrąją prasmę ir tikrovę galėsime suprasti tik pažvelgę į esamą Lietuvos tikrovę ir šių žodžių, „socialinio teisingumo“ ir „žmogiškumo“ (t. y. žmogaus, kaip esminės vertybės), esmę: tačiau prieš tai trumpai pamąstykime apie savo tautos masių požiūrį į politinį gyvenimą apskritai…
Kai kurie mūsų tautiečiai kas kiek laiko nueina į rinkimines dėžes, įmeta savo balsą už neva „šviesesnį rytojų“ ir netgi įsitikina atlikę „pilietinę pareigą“ arba bent jau „pasirinkę mažesnę blogybę“. Kiti iš viso nedalyvauja jokioje politinėje veikloje ir paprasčiausiai lieka už savo butų durų.
Kartais tenka susidurti su nuoširdžiai įsitikinusiais, kad balsavimas už vienokias ar kitokias sistemines partijas ir jų programėles pakeis padėtį Lietuvoje lietuvių tautai geresne kryptimi; tuo pačiu turėdami omenyje, kad dauguma lietuvių vis dėlto yra nepatenkinti esama padėtimi ir politine sistema (žinoma, jie jokios pozityvios alternatyvos esamai padėčiai nelabai įsivaizduoja – kol kas viešojoje erdvėje joks iš tiesų skirtingas alternatyvus variantas ir neegzistuoja), dažnai matome ir bet kokį domėjimąsi politika neigiančius cinikus – tokių viltį praradusių ir galbūt net jos nebesiekiančių žmonių yra gana daug.
Tai yra dvi populiariai paplitusios pozicijos…
Viena remiasi naiviu tikėjimu esamos sistemos legitimumu ir iš esmės gera prigimtimi, kita – daugiau ar mažiau nihilistiniu požiūriu į politinį gyvenimą – šio požiūrio žmonės labai mėgsta švaistytis teiginiais, esą vienintelis kelias tautai išlikti – tai dirbti ir kurti geresnę ekonominę padėtį, kitaip tariant, ekonomizmas gyvenime ir pasaulėžiūroje.
Girdi, sakys jie, politika – durniams ir vagims – jei nori gero sau ir savo šeimai bei tautai – tiesiog dirbk savo darbą, žiūrėkis savo reikalų ir būk ramus – juk amžinai taip nesitęs, viskas kaip nors išsispręs ir be tavęs…
Abi šios pozicijos yra klaidingos ir nepaprastai žalingos mūsų tautos atgimimo ir tolimesnio išgyvenimo galimybėms; pažvelkime į jas blaiviai:
Visų pirmiausia, netgi kvailiui turėtų būti akivaizdu, kad esama politinė sistema su visomis savo partijomis ir personalijomis daugiau ar mažiau tėra būrys skirtingų savanaudiškų UAB’ų (partijų…) ir jų vadybininkų bei biznierių – visi jie skelbiasi tautos gelbėtojais, geriečiais, duonos ir žaidimų dalintojais.
Tuo tarpu pastarųjų dvidešimties metų praktika, su savo tragiškomis demografinėmis (ėjimas link fizinio tautos išnykimo), ekonominėmis (Lietuvos nuskurdinimas ir gamybos sužlugdymas), politinėmis (faktinis ir netgi juridinis, tačiau viešai nepripažįstamas nepriklausomybės praradimas, o tiksliau, atidavimas Briuselio ir Volstryto plutokratams) ir visų svarbiausia – kultūrinėmis ir dvasinėmis – pasekmėmis, yra daugiau nei pakankamas įrodymas, kad esamoji santvarka ir vadinamasis „elitas“ – tai tautos engėjų ir išnaudotojų grupuotė; iš esmės esamą „elitą“ galime įvardyti kaip politinius nusikaltėlius.
Todėl kas tik reikalauja pasitikėjimo ir lojalumo esamai sistemai ir „elitui“ bei ideologijai, yra arba aklas (tai nemaža jų dalis), arba sąmoningas politinis aferistas (tokių irgi yra…).
Nusisukimas nuo bet kokios politikos ir savotiškas politinis nihilizmas, susikoncentravimas tiesiog į savą siaurą ekonominį gyvenimą ir profesionalizmą – būdingas daugeliui politika nusivylusių lietuvių – tai joks ne pabėgimas nuo buržuazinės politikos blogybių, o nesąmoningas paskendimas į visiškos vergijos liūną.
Kodėl?
Nes politika apima vienaip ar kitaip viską ir visada būna totalitari – ji vis tiek kaip nors apima visus tautos ir netgi asmens gyvenimo aspektus, nesvarbu, ar jis tai suvokia, ar ne, nesvarbu, ar jis to nori, ar ne – taip tiesiog yra; santvarka ir ją grindžiantys galios santykiai lemia mus supančią socialinę tikrovę.
Jei paprastas, bet sąžiningas ir esamos sistemos bei politinio farso nepripažįstantis lietuvis nenori nieko bendro turėti su politika, nenori ja domėtis ar būti aktyvus – jis nuo jos blogybių niekaip nepabėgs ir jų niekaip nesustabdys – jis tiesiog bus dar geresnis vergas savo engėjams.
Juk korumpuotai sistemai kaip tik to ir reikia, kad jos vergai – vadinamieji piliečiai – būtų apatiški, kad jie nesidomėtų savo tautos ir valstybės gyvenimu, kad jie pasinertų į „ekonomizmą“ – žiūrėtų tik siauriausių savo asmeninių, profesinių ekonominių reikalų ir niekaip nesipriešintų vykdomai pragaištingai politikai.
Tuo tarpu mes, tautiniai socialistai, pasisakome už kitą požiūrį: taip, esama sistema neabejotinai yra išsigimusi, iš esmės bloga – ir jos taisyti ar jai aukotis neverta; ją reikia pašalinti.
Tai išgirdę pirmojo požiūrio šalininkai – dažniausiai tai būna jei ne kapitalistai ir buržuazijos elementai, tai bent jau ideologiškai jų apdoroti asmenys – iš karto kaltintų mus ar dar ką nors tai pasakiusius nihilizmu. Ne, mielieji, tai nėra nihilizmas: esamos sistemos neigimas – tai realizmas; tuščių naivių sentimentalizmų atmetimas – tai ne nihilizmas – tai tiesiog sveikas protas.
Iš kitos pusės, antrojo požiūrio atstovai, sakykime – politiniai cinikai – kaltins mus „naiviu idealizmu“, don kichotišku elgesiu ir apskritai laikys kvailiais – tai vėlgi yra tipiška.
Šie kaltinimai būtų visiškai pagrįsti ir visiškai teisingi, jei mes iš tiesų būtume naivuoliai – jei mes siektume to, kas beprasmiška ir neįmanoma – reformavus esamą sistemą pasiekti lietuvių tautos gerovę. Bet mes, būdami realistai, sakome: sistema nepataisoma, liberalizmas ir kapitalizmas – tai savaiminės blogybės, kurias būtina išmesti į istorijos šiukšlyną – tuo tarpu vienintelis kelias į tautos išlikimą ir atgimimą yra revoliucija, tai yra, esminis santvarkos ir vertybių sistemos pasikeitimas; kokybinis lūžis tautos ir valstybės gyvenime.
Tai pasiekti, žinoma, labai sunku ir ne vienerių ar dvejų metų darbas – bet tai yra būtina ir kiekvienas sąmoningas ir neabejingas tautietis turėtų susimąstyti ir, supratęs šią tiesą, jungtis į tautinių socialistų gretas šventai kovai ir darbui už nacijos ateitį. Be idealizmo, be tikėjimo savais idealais ir jų galutine pergale nepaisant kad ir sunkiausių bei labiausiai slegiančių aplinkybių, jokia pergalė net neįsivaizduojama, o su tikėjimu ir valia galima ir kalnus nuversti.
Don kichotišką elgesį prikišti galima tik tiems, kurie kovoja su blogio padariniais, o ne su priežastimis, tik bergždžiai švaistantiems savo laiką ir energiją – ir čia derėtų pabrėžti, kad dauguma kritikų patys iš vis nekovoja, o tik sėdi ir laukia.
Naivus sentimentalizmas ir aklas tikėjimas korumpuota sistema gimdo cinizmą; daugelio mūsų tautiečių politinis cinizmas – tai anksčiau buvusio klaidingo tikėjimo vadinamosios Lietuvos respublikos legitimumu ir šviesesne tautos ateitimi – žlugimo padarinys. Tuo tarpu tiek cinizmas, tiek ir aklas pasitikėjimas gali būti įveikiami realistiniu požiūriu ir idealistiniu nusistatymu: matymu to, kas yra ir siekimu to, ko iš tiesų reikia.
Taip – tikrovę pažinti būtina, nes be to neįmanoma jokia reali praktinė veikla. Tačiau su tikrove, jei ji netinkama žmogiškam asmens, šeimos ir tautos gyvenimui, jokiu būdu negalima taikstytis – yra būtina kovoti, kad ši tikrovė pasikeistų. Tai mes ir sakome.
Matydami esamos socialinės tikrovės neteisingumą ir akivaizdžias blogybes, visi normalūs žmonės tikriausiai nėra abejingi ar priešiški idėjoms, kaip „socialinis teisingumas“ ar „žmogiškumas“ – kurias minėjome šio nedidelio rašinio pradžioje.
Šiomis frazėmis, kaip taip pat minėjome, žaidžia ir kaip manipuliavimo įrankius naudoja sisteminės politinės jėgos – šios frazeologijos tiesiog pilna beveik kiekvienos partijos agitacinėje medžiagoje.
Bet sustokime ir rimtai paklauskime: kas yra socialinis teisingumas?
Tai yra teisingumas santykyje tarp atskirų asmenų, šeimų ir grupių – tai teisingumas visuomenėje, teisingumas tautoje.
Jį galima interpretuoti įvairiai (taip ir daro demagogai), tačiau pati ši sąvoka turi daugiau ar mažiau intuityviai kylančias asociacijas: išnaudojimo nebuvimą, pilną ir pelnytą atlygį už savą darbą, solidarumą, bendruomeniškumo jausmą.
Ir šios asociacijos mūsų neklaidina – jos daugiau ar mažiau mums nurodo, kokia yra tikroji šios sąvokos reikšmė.
Pilnas socialinis teisingumas nesuderinamas su žmogaus išnaudojimu, taigi, su kito asmens ar grupuočių pasipelnymu bet kokio svetimo (t. y. ne savo) darbo sąskaita, esamai buržuazinei visuomenei būdingomis antisocialinėmis gyvenimo sąlygomis ir valstybine politika, per kurią šimtams tūkstančių lietuvių tampa nebeįmanoma materialiai pragyventi savo pačių šalyje (taigi, emigracija) ir su parazitavimu apskritai.
Jei siekiame socialinio teisingumo, natūraliai turime iškelti atitinkamus socialinio teisingumo principus ir reikalavimus:
Pajamos tegali kilti iš asmens kūrybinio darbo (fizinio arba protinio);
Bet koks asmens ar grupuotės pelnymasis iš svetimo darbo vaisių yra išnaudojimas – o išnaudojimas savaime prieštarauja socialiniam teisingumui (išnaudojimas, kaip tikriausiai žinome, vyksta palūkaninės paskolinės vergijos ir pridėtinės vertės koncentravimo stambiojo kapitalo rankose – forma).
Iš šių paprastų teiginių kyla esminiai reikalavimai:
Bendros tautos gerovės statymas aukščiau bet kokio asmens ar grupės naudos;
Bet kokių ir visų savu darbu nepelnytų pajamų pašalinimas, taigi: palūkaninės ir kapitalistinės vergijos pašalinimas.
Tuo tarpu mes juk dabar ir gyvename ne kokioje kitoje, o būtent kapitalistinėje sistemoje. Pats kapitalizmas, būdamas pasipelnymo, turtų kaupimo ir koncentravimo monopolijose bei bankuose, nepelnytų pajamų ir svetimo darbo išnaudojimo – o ne „lygių galimybių“ ir „laisvės“ – sistema, savaime negali būti suderinamas su socialiniu teisingumu.
O juk visi mūsų politikieriai, visos „tradicinės“ bei populistinės partijos apie „socialinį teisingumą“ kalba esamos santvarkos ir ideologijos, taigi, kapitalizmo rėmuose… Bet juk jie kalba apie tai, kas iš tiesų yra ir praktiškai, ir logiškai neįmanoma: gi socialinio teisingumo įgyvendinimas reikštų galą kapitalizmui ir liberalizmui, taigi, ir esamai sistemai (bendruomenės iškėlimas virš savanaudiško individo paneigia liberalizmą, o išnaudojimo pašalinimas ir darbo išvadavimas – kapitalizmą).
Kodėl jie rinkimuose siūlo neįmanomus dalykus? Kodėl jie daugelį ragina arba „balsuoti ir dalyvauti politiniame gyvenime“ (po gražiais žodžiais suprask esmę: būk naivus kvailys ir toliau remk sistemines jėgas), o kitus – „gyventi ramiai ir žiūrėti savo reikalų“ (kitaip pasakius, būti patenkintu ir abejingu nuolankiu vergu)?
Todėl, kad jiems reikalingi vergai, kurie nesuprastų savo padėties, kurie per esamos vartotojiškos visuomenės siūlomas „pramogas“ ir tuščią švaistymą netgi džiaugtųsi savo vergove ir įsivaizduotų esantys „laisvi“… Todėl, kad jiems reikia sveikas lietuvių tautos masių aspiracijas (kad ir socialinio teisingumo siekį) nukreipti fiktyvia linkme – taip sumažinant bet kokią grėsmę esamai engėjiškai ir išnaudotojiškai tvarkai iki absoliutaus minimumo.
Socialinis teisingumas kapitalizme neįmanomas, jame jo nėra, jame jo nebuvo ir jame jo nebus. Bet tai nereiškia, kad socialinis teisingumas – tai neįgyvendinama utopija ar miražas – jokiu būdu!
Kadangi socialinis teisingumas neįgyvendinamas kapitalizmo sąlygomis, jis gali tapti įmanomas tik pakeitus pačią sistemą, pačią santvarką ir ją grindžiantį ideologinį nusistatymą.
Ir čia mes atvirai ir aiškiai sakome Jums tiesą, mieli tautiečiai: socialinį teisingumą, išnaudojimo pašalinimą, normalų gyvenimą visiems sąžiningai dirbantiems galėsime užtikrinti tik pasiekę socializmą – kapitalizmą pakeisti privalančią sistemą!
Ar kalbame apie sovietinį, marksistinį socializmą ir komunizmą? Ne.
Mes kalbame apie sveiką, apie tikrą socializmą, pagrįstą ne abstrakčią pasauline proletariato darbo mase, o apie tautinį socializmą, apie socializmą, pagrįstą aiškiais tautiniais ir moraliniais pagrindais
http://ltnacionalistas.files.wordpress. ... lizmas.pdf
Sovietinė sistema, nors esamą tautos padėtis yra nepalyginamai blogesnė, tikrai negali būti mums pavyzdys – nes mūsų tikslas yra nepriklausoma, lietuviška valstybė.
Ir tik pakeitę pačią sistemą, pakeitę socialinės tikrovės priežastis, galėsime su laiku sukurti ir geresnę visuomenę, socialinį teisingumą ir tautiečių darbą savo pačių, savo šeimos ir visos nacijos materialinei bei dvasinei gerovei.
O kaipgi „žmogiškumas“, apie kurį taip mėgsta kalbėti esamosios sistemos ruporai ir agitatoriai?
Na taip – „žmogaus teisės“ ir „laisvės“: homoseksualistų paradai, rasių maišymas, „laisva rinka ir judėjimas“, politinis ir moralinis liberalizmas kartu su visais kitais „perliukais“.
Bet ar žmogus šioje sistemoje iš tiesų laisvas tikrąja, dvasine to prasme? Ar jis turi savo orumą, savo garbę?
Sunku nepamatyti, kad esamoje santvarkoje žmogus tėra ekonominis objektas, vertinamas pagal savo galimybes generuoti pelną sistemos valdytojams – nesvarbu, ar iš jo būtų spaudžiamos palūkanos, ar jis turėtų generuoti „pridėtinę vertę“ savo bosams – jis geras tiek, kiek jis tarnauja jiems ir jų savanaudiškiems siekiams.
Žinoma, čia jokiu būdu nebandome neigti ekonominio aspekto reikšmės ar darbo būtinybės – žmogus tikrai turi dirbti, bet ne tam, kad būtų engiamas ir išnaudojamas, ne tam, kad iš jo darbo pelnytųsi nusikaltėliai ir korumpuota sistema, o savo paties, savo šeimos ir savo tautos labui.
Materialinis turtas ir pinigai reikalingi – bet jie nesudaro nei gyvenimo tikslo, nei esmės, jie tėra paprasčiausi įrankiai. Tuo tarpu pinigai privalo tarnauti ekonomikai, o ekonomika – tautai, bet kapitalizme matome, kad viskas atvirkščiai: tauta vergauja ekonomikai, ekonomika vergauja finansiniam kapitalui, o viską valdo tie, kurių rankose kapitalas.
Šioje santvarkoje žmogus tėra „individas“, neturintis jokios prasmės, jokios kolektyvinės tapatybės, jokių vertybių – tiesiog beprasmiškai besimėtantis atomas. Ir daugiau niekas. Šioje santvarkoje kitaip ir negali būti, nes pats požiūris į žmogų joje grindžiamas ekonominiu pragmatizmu – todėl ir „žmogiškumo“ lozungas iš šių sisteminių jėgų lūpų tegali būti ir tėra grynų gryniausia demagogija.
Žmogus gali pasireikšti kaip asmenybė, kaip savo šeimai ir tautai įsipareigojęs ir aukštesniam idealui atsidavęs tautietis, bet tik ne kapitalizme, o tautiniame socializme, tik santvarkoje, kuri tam sukurtų reikiamas sąlygas (nes šių sąlygų sukūrimas jau savaime paneigtų ir panaikintų kapitalizmą).
Pasakykime aiškiai: kiek šias frazes apie socialinį teisingumą ir žmogiškumą girdime iš sisteminių jėgų, tiek jos tėra šlykšti ir ciniška demagogija; kiek mąstome apie socialinį teisingumą ir žmogiškumą revoliuciniame kontekste, tiek svarstome realias galimybes šiems siekiams įgyvendinti.
Socialinį teisingumą įgyvendinti ir prikelti savo tautą naujam gyvenimui galėsime tik būdami atsidavę ir veiklūs kovotojai, o ne apolitiški cinikai, tik atmesdami esamą sistemą ir siekdami naujos – o ne remontuodami esamą. Tokie tautiečiai ir turėtų jungtis prie mūsų, prie tautinių socialistų.
Mes nežadame lengvo gyvenimo, mes nežadame be prakaito ir kančių pasiekiamų permainų ar „reformų“ – visa tai neįmanoma. Sunkiai pasiekiami ir mūsų keliami tikslai – bet jie yra įmanomi, juos pasiekti galima, esant reikiamam idėjiškų, atsidavusių ir veiklų žmonių branduoliui, į kurį ir kviečiame.
Mes žadame tik ilgą ir sunkų darbą, tik ilgą ir sunkią kovą vardan mūsų tautos išlikimo, atgimimo ir garbės, vardan nemirtingų nacionalizmo ir socialinio teisingumo idealų:
PRIEŠ PLUTOKRATINĘ SISTEMĄ – UŽ TAUTINĘ IR SOCIALISTINĘ REVOLIUCIJĄ!
Komentarai
https://www.facebook.com/tevynes.gyneja ... ion=stream
Kęstutis Čeponis
Gynėjau, aš labai įdėmiai perskaičiau šį tavo (?) straipsnį, o taip pat ir kitą:
Nacionalizmas ir socializmas
http://ltnacionalistas.wordpress.com/20 ... cializmas/,
bet taip ir neradau jokio aiškaus apibrėžimo ar apibūdinimo to, ką tu vadini "socializmu".
Nebent išskyrus porą sakinių, kuriuos jau galima rimčiau panagrinėti:
"Pajamos tegali kilti iš asmens kūrybinio darbo (fizinio arba protinio);
Bet koks asmens ar grupuotės pelnymasis iš svetimo darbo vaisių yra išnaudojimas – o išnaudojimas savaime prieštarauja socialiniam teisingumui (išnaudojimas, kaip tikriausiai žinome, vyksta palūkaninės paskolinės vergijos ir pridėtinės vertės koncentravimo stambiojo kapitalo rankose – forma)."
Taigi, patariu žymiai išsamiau ir konkrečiau apibūdinti tą politinę ir ekonominę santvarką, kurią tu įvardiji terminu "socializmas".
Arba dar geriau - sukurk naują ir aiškesnį terminą, nes kitaip bus kaip ir su daugeliu kitų "termininių naujadarų": sovietinio laikotarpio socializmą visi vyresni žmonės pernelyg gerai prisimena, ko tu, gimęs 1993 m., žinoma, nepameni... :)
Tėvynės Gynėjas
Socializmas mums - tai tokia tvarka, kurioje panaikintas bet koks darbo išnaudojimas tarp atskirų asmenų bei grupių. ir kurioje visumos gerovė pastatyta aukščiau bet kurio asmens ar grupės naudos.
Štai keletas konkretesnių tezių:
Kapitalistinės sistemos panaikinimas ir planinės ekonomikos su valstybės kontroliuojamos, socialiai orientuojamos rinkos ekonomikos elementais, įvykdymas, taigi:
1. Visų asmens kūrybiniu darbu nepelnytų pajamų pašalinimas (išnaudojimo – palūkaninės vergijos ir pridėtinės vertės siurbimo - panaikinimas, nepelnytai įgyto turto konfiskavimas);
2. Palūkaninės vergijos pašalinimas (visų bankų nacionalizavimas ir socialiai, ne pelno principu orientuojamo valstybinio banko sukūrimas, visų plutokratinės sistemos sudarytų palūkaninių ar kitokių nacijai žalingų sutarčių su internacionaliniu finansiniu kapitalu paskelbimas nulinėmis ir negaliojančiomis, palūkaninių paskolų ir kitokio lupikavimo uždraudimas ir teisinis persekiojimas);
3. Viso šalyje esančio vietinio bei internacionalinio stambiojo kapitalo, visų strateginės reikšmės objektų ir infrastruktūros nacionalizavimas; valstybinių darbo kooperatyvų ir firmų sukūrimas (išnaudojimo per pridėtinės vertės siurbimą panaikinimas);
4. Gerų sąlygų tikrai. savu darbu pelnytai, neburžuazinei privatinei nuosavybei, taigi, smulkiam ir vidutiniam verslui, sąlygų sudarymas (teisinis asmens turimo ir naudojamo turto apribojimas, progresyviniai pajamų mokesčiai);
5. Naujų darbo vietų kūrimas ir bedarbystės panaikinimas per tiesioginę tautinės socialistinės valstybės intervenciją į ekonominį gyvenimą ir visuotinės darbo prievolės įvedimą.
Kęstutis Čeponis
Nesu ekonomistas, bet tai, ką tu siūlai, man labai jau primena sovietmečio "socialistines" realijas - tiksliau gal reiktų vadinti "jugoslaviško socializmo" variacija su "kubietiška priemaiša".
Iš esmės visa tai jau buvo bandyta vienaip ar kitaip realizuoti įvairiose valstybėse - ir realūs rezultatai apverktini: visos tokio tipo ekonomikos žlugo, parduotuvės buvo tuščios, o žmonės masiškai bėgo į Vakarus (jei tik jiems tai pavykdavo ir jų pakeliui nenušaudavo saugumiečiai).
Patikėk manimi - ir dabar būtų tas pats, jei tokią sistemą kur nors sukurtum: tektų statyti milžiniškas tvoras bei įvairias saugumo sistemas (įskaitant minų laukus), kad žmonės masiškai nepabėgtų iš tokios valstybės.
P.S. Iš karto matyti, kad tu negyvenai socializme ir nesuvoki, kaip tuo metu iš tikrųjų gyveno žmonės. Tu ir vėl bandai "lipti ant to paties grėblio". :)
Raimundas Kajutis
Kęstuti, na juk puikai supranti, kad kalbama ne apie tarybinio lagerio socializmą. Ir iš vis, viską supranti. Pamėginsiu atmest mintį, kad vykdai nacionalkapitalistų užsakymą parodyt kokie nacionalsocialistai buki..
Iš kitos pusės, kam tampai pilką vilkiuką už ūsų.. "Pilkieji vilkai" - čia pagal būsimą nacionalsocialistų uniformos spalvą. Kažkaip šovė į galvą taip pavadint.
Ir dar iš kitos pusės - nacionalsocialistai tau dėkingi, kad jaunimą skatini gilintis, mokai diskusijos. Jiems to labai reikia. Kada nors gausi medalį už tai..
Kęstutis Čeponis
Ekonomikos tvarkymas yra labai sudėtingas procesas. Ir toli gražu ne toks primityviai paprastas, kaip daugumai jaunuolių atrodo.
Beje, jei būtų taip paprasta, tai jau seniai visame pasaulyje egzistuotų viena ekonomikos tvarkymo sistema.
Deja, taip nėra - daugybė įvairiausių teorijų bei praktinių bandymų jas įgyvendinti jau ne kartą įrodė, kad realus gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad koks nors paprastas teorinis modelis "suveiktų" be priekaištų.
Todėl ir rašau, kad reikia nagrinėti pačius įvairiausius modelius bei bandymus juos praktiškai įgyvendinti - ir labai įdėmiai analizuoti, kodėl ir kur jie "susimovė".
Būtina taip pat atsiminti, jog nacionalizmo ideologija, kaip, beje, ir kosmopolitizmo ideologija, nėra niekaip tiesiogiai susieta su kokia nors konkrečia ekonomine sankloda.
Deja įvairių teorinių ekonominių modelių "pasekėjai" bando besąlygiškai ir dogmatiškai įgyvendinti kokį nors jiems kažkodėl patikusį teorinį ekonomikos valdymo modelį, labai menkai suvokdami, kokios bus to įgyvendinimo realios pasekmės.
Tačiau visada galų gale "istorija išspręsdavo" visus teorinius ginčus ir realus gyvenimas parodydavo, kas buvo neteisus ir pridarė klaidų.
Pasaulio istorija rodo, jog ekonominiai sprendimai praktiškai visada buvo nulemiami politinių sprendimų, kuriuos priimdavo tuometinis valdantysis elitas.
O šiuos sprendimus kaip taisyklė apspręsdavo esama ekonominė padėtis bei tam tikrų įtakingiausių visuomenės sluoksnių ar grupių interesai.
Jei priimti sprendimai pernelyg pažeisdavo kokių nors pakankamai aktyvių visuomenės grupių interesus, tai atsaku būdavo maištai, sukilimai, revoliucijos, perversmai (bent jau bandymai juos atlikti).
Štai tokia ekonomikos ir politikos santykių tarpusavio “savireguliacija”.
Man, kaip idėjiniam tautininkui bei buvusiam matematikui, akivaizdu, kad norint optimizuoti galimas pasekmes, turi būti sudaryta tikslo funkcija kiekvieno ekonominio sprendimo priėmimui.
Aišku ir kokie pagrindiniai kriterijai turėtų būti vartojami, priimant sprendimus įvairiais ekonominiais klausimais.
Nes bet kuriam Lietuvių tautininkui, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklauso, ar apskritai yra nepartinis, pagrindinėmis vertybėmis yra Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.
Todėl tautininkas visada priims sprendimus bet kokioje srityje, visų pirma atsižvelgdamas į tai, ar priimamas sprendimas padės ar pakenks šių vertybių išsaugojimui bei puoselėjimui.
Tai ir yra esminis kriterijus, kurį visada būtina taikyti bet kuriame teoriniame modelyje, apskaičiuojant ir numatant būsimas pasekmes, prieš bandant tą teorinį modelį įgyvendinti realiame gyvenime.
Pagrindinė problema tame, kad faktiškai neįmanoma optimizuoti sudarytas tikslo funkcijas.
Nes nepaprastai daug įvairių tiksliai neįvertinamų bei apskritai dar nežinomų faktorių - tiek vietinių, tiek ir tarptautinių.
Todėl tai turėtų būti tam tikros tikimybinės tikslo funkcijos, kurių realus atitikimas siekiamai įgyvendinti tikrovei irgi būtų tik tam tikros tikimybės.
Ir tokius klausimus turėtų labai rimtai nagrinėti įvairių sričių mokslininkų kolektyvai - o ne imti ir "iš lubų" pateikti atsakymą koks nors politikas ar partija.
O po to, kada susimauna, aiškinti - "mes apie tai nepagalvojome".
Deja, būtent tai mes kasdien matome...
Manau, nereikia aiškinti, kad Lietuvą visą laikotarpį po Nepriklausomybės atgavimo valdo įvairioms grupuotėms priklausantys kosmopolitai, nepriklausomai nuo to, kaip jie patys save įvardija. Ir akivaizdu, kad jiems pagrindiniais kriterijais yra toli gražu ne tautiniai. Tačiau akivaizdu, jog ir kosmopolitai reguliariai susimauna ir savo trokštamų tikslų nepasiekia.
Tačiau ir tautininkai (vartojant tarptautinį terminą - nacionalistai), jei ateityje ateis į valdžią, privalo labai aiškiai suvokti: jei jie, jau būdami valdžioje, irgi taip pat žiauriai susimaus, nepajėgę teisingai įvertinti savo priimtų sprendimų būsimų realių pasekmių, tai bus dar blogiau nei valdant kosmopolitams, nes Tauta galutinai praras viltį.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
Turint omeny dabartinių partijų bekiaušiškumą ir jokios opozicijos nebuvimą, tautiniai socialistai tikrai gali sulaukt sėkmės.
