Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Antitautinės, kosmopolitinės ir imperinės ideologijos bei organizacijos: nacionalsocialistai, nacionalbolševikai, kairieji socialistai, leftistai, LGBT-istai, anarchistai ir kiti nacizmo-bolševizmo-putinizmo-imperializmo-kosmopolitizmo propagandistai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

„Europeizatorių“ galerija

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: „Europeizatorių“ galerija

Parašytas: 08 Spa 2013 14:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

„Europeizatorių“ galerija. R. Kamuntavičiaus benefisas Gudijoje. VDU - antivalstybinės veiklos židinys?

http://www.propatria.lt/2013/10/europei ... l?spref=fb

Paskelbta 2013-10-08

VDU istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita kiekvienoje turinčioje nors lašelį nacionalinio orumo ar bent jau išsaugojusioje politinį savisaugos instinktą valstybėje neabejotinai būtų sukėlusi nemenką audrą.

Bet kurio asmens – nesvarbu, istoriko, politiko ar kitos profesijos atstovo – panašaus pobūdžio ir turinio šnekos svetimoje ir dar ne pačioje draugiškiausioje šalyje vienareikšmiškai būtų įvertintos kaip sąmoningas savosios tautos ir šalies žeminimas, nesuderinamas su lojalumu savo valstybei.

Tokio asmens ,,žygdarbiai“ bet kur kitur greičiausiai sulauktų pelnyto moralinio kolegų ir visuomenės pasmerkimo, galbūt jais rastų pagrindo susidomėti ir už valstybės saugumą atsakingos institucijos.

Tačiau Lietuvoje nieko panašaus neįvyko. VDU akademinė bendruomenė savo nario akibrokštą nutylėjo. Jo pasistengė ,,nepastebėti“ ir gausi Lietuvos istorikų bendruomenė.

Tad natūralus ir teisėtas komentatoriaus iškeltas klausimas http://www.propatria.lt/2013/10/blogeri ... -tame.html ,,kaip VDU virto dvasios ubagų prieglauda?“ nuskambėjo kaip balsas tyruose.

Istoriko R. Kamuntavičiaus antivalstybinis veiksmas ir vangi visuomenės bei akademinės bendruomenės reakcija į jį pirmiausia vertintini kaip dar vienas iškalbingas lietuviškosios tautinės ir valstybinės sąmonės būklės rodiklis.

Šis gėdingas savo šalį juodinusio istoriko poelgis tik patvirtina ir stiprina jau išsakytus būgštavimus, paskatinusius steigti ,,europeizatorių“ galeriją http://www.propatria.lt/2013/09/naujas- ... erija.html, todėl būtina atkreipti dėmesį į neaptartus ir neįvertintus jo aspektus:

- visiškai akivaizdu, kad tokio tipo istorikai gali rastis, klestėti ir saugiai skleisti savo antitautines ir antivalstybines nuostatas tik tam itin palankioje dirvoje;

- du dešimtmečius skleidžiamas melas apie okupacijos laikotarpiu tariamai vykusį visuotinį ,,darbą Lietuvai“ padėjo paslėpti svarbų faktą, kad daugelis humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų, tarp jų istorikų, buvo visiškai lojalūs ir ištikimai tarnavo okupaciniam režimui;

- ši tarnystė virto giliai įsišaknijusiu įpročiu, kuris neišnyko ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ir savaime virto naujų šeimininkų, kuriems būtų galima tarnauti, paieškomis;

- ;ietuvių tautą ,,tarybine liaudimi“ vertę šio tipo sovietiniai mankurtai nepriklausomybės tarpsniu išugdė naują – euromankurtų – kartą, kurios tipišku atstovu laikytinas iš savo tautos ir valstybės užsienyje išsityčiojęs VDU istorikas;

Skelbdami R. Kamuntavičiaus straipsnį, kuriame demagogiškai ir neįtikinamai mėginama pateisinti išpuolį prieš savo valstybę, norėtume atkreipti dėmesį į porą į šių dienų ,,europeizatorių“ taikomos propagandinės taktikos ypatumų.

Pirmasis – skleisdami antitautines ir antivalstybines pažiūras ,,europeizatoriai“ vis dažniau dangsto šitokią savo veiklą primityvaus antirusiškumo skraiste.

Pasak skelbiamo teksto autoriaus, „Baltarusiai šiuo metu yra savo istorinį pasakojimą kurianti tauta. Jų provakarietiška opozicija yra silpna ir iš visų pusių spaudžiama kūjo ir pjautuvo. Jeigu jiems bus neleista kartu su mumis „dalintis“ LDK istorija, tuomet jie galutinai grįš į Rusijos glėbį“.

Ši citata – tipiškas „europeizatorių“ vis dažniau ir noriau pasitelkiamos ideologinės ir propagandinės demagogijos pavyzdys.

Niekas neabejoja, kad Rusija siekia paversti Baltarusiją savo vasale ar net apskritai „praryti“ ją kaip formaliai nepriklausomą valstybę. Bet ar iš tiesų tinkamiausias būdas užkirsti kelią šiai grėsmei yra klastoti istoriją ir pilti pamazgas ant Lietuvos valstybės šalyje, kurios viešojoje erdvėje ir taip sklando teritorinių pretenzijų mūsų valstybei nuotaikos?

Antrasis – šių dienų antilietuviškieji propagandininkai negali kiek panorėję ir visiškai atvirai menkinti ir šmeižti Lietuvos valstybę ir jos istoriją, kaip kad darė jų sovietiniai mokytojai, už kurių stovėjo okupacinio režimo represinė jėga.

Todėl nepriklausomoje Lietuvoje antitautinės ir antivalstybinės idėjos skleidžiamos dangstantis „demokratijos“, „tyrinėjimų laisvės“, „pliuralizmo“, „tolerancijos“ ir panašiais gražiai skambančiais šūkiais.

Į juos nevengiama apeliuoti ir R. Kamuntavičiaus rašinyje: „Mane stebina, kad tiek daug žmonių nesupranta kritikos ir ironijos žaismo, kad nesigilindami šmeižia tuos, kurie turi teisę laisvai išsakyti savo nuomonę. Gal mums iš viso nereikia nuomonių pliuralizmo, interpretacijų ir istorijos mokslo? Gal turėkime vieną „teisingą“ vadovėlį ir kiekvienus nukrypimus nuo „teisingų“ interpretacijų bauskime, o už ironiją šmeižkime ir vadinkime užsienio agentais?“

Šis „europeizatorių“ pamėgtas „argumentas“ sparčiai populiarėja ir naudojamas vis dažniau.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad tyrinėjimų ir nuomonių raiškos laisvė yra absoliučiai būtina mokslo plėtros sąlyga, o jos buvimas yra iš tiesų demokratiškos ir laisvos visuomenės požymis.

Tačiau brandžiose demokratijose ir pilietiškai atsakingose mokslininkų bendruomenėse suprantama ir tai, kad nuomonių įvairovė ir laisva sklaida yra galimos tik ten, kur egzistuoja pamatinis konsensusas visuomenei ir valstybei gyvybiškai svarbiausiai klausimais.

Tautinė savigarba ir lojalumas savo valstybei ir Lietuvoje seniai turėjo tapti nediskutuotina visų piliečių, taip pat ir istorikų, vertybine nuostata. Tačiau Lietuvoje šito kaip tik ir trūksta: tariamai ginant nuomonių pliuralizmą ir interpretacijų įvairovę, humanitarinių ir socialinių mokslų srityje faktiškai reikalaujama teisės laisvai skleisti antivalstybines pažiūras.

Tokia „demokratija“ ir „pliuralizmas“ praktiškai yra ne kas kita, o išvirkščias vienos ir tos pačios sovietinės – antitautinės ir antivalstybinės – propagandinės „tiesos“ sklaidos ir įtvirtinimo būdas. Tos „tiesos“ esmė ta pati kaip ir sovietmečiu – menkinti tautiškumo reikšmę ir valstybingumo idėją.

Neabejojame, kad VDU netrūksta ištikimų Lietuvai mokslininkų ir dėstytojų. Ir vis dėlto, stebint pasyvią universiteto akademinės bendruomenės reakciją į vieno iš jos narių benefisą Baltarusijoje, tenka klausti: kokiu būdu VDU – tarpukariu buvusi tautiškumo ir valstybiškumo, akademinio patriotizmo tvirtove – tapo aršių Lietuvos „europeizatorių“ santalkos centru ir jų rengimo kalve?

Viena iš tokios padėties priežasčių greičiausiai yra ta, kad garbingas akademines ir patriotines tradicijas turinčiame universitete didelę įtaką įgijo kosmopolitinių ,,atviros pilietinės visuomenės“ idėjų šalininkai ir skleidėjai.

Šioms idėjoms atstovaujančių ir glaudžiai su jas skleidžiančiomis įstaigomis – Atviros Lietuvos fondu ir Pilietinės visuomenės institutu – susijusių VDU darbuotojų E. Aleksandravičiaus, L. Donskio, Š. Liekio ir kitų kosmopolitines Šviesos-Santaros sambūrio pažiūras išpažįstančių asmenų pastangomis universitetas priartėjo prie idėjinės ribos, kai galima pagrįstai kelti klausimą, koks vis dėlto šios aukštosios mokyklos tikrasis vaidmuo šiandieniniame tautos ir valstybės gyvenime.

Tad klausimą, „kaip VDU virto dvasios ubagų prieglauda?“ verta praplėsti ir paklausti taip: VDU – antivalstybinės veiklos židinys?

Belieka tikėtis, kad VDU akademinės bendruomenės pastangomis tokie būgštavimai bus išsklaidyti ir „europeizatorių“ klestėjimo tarpsnis taps tik į praeitį nueisiančiu šios aukštosios mokyklos istorijos epizodu.

Norėtųsi, kad ateitų diena, kai net ir R. Kamuntavičiaus tipo darbuotojai pagaliau įsisąmonins, kad Lietuvos Respublika iš tiesų atkurta, ir apsispręs tapti tikrais, o ne „popieriniais“ jos piliečiais, ištikimai savo tautai ir valstybei dirbančiais mokslininkais.

Su VDU docento Rūsčio Kamuntavičiaus Baltarusijoje perskaityta paskaita galite susipažinti čia (įrašas rusų kalba): http://www.youtube.com/watch?v=uIwP_-4ldKM

http://www.propatria.lt redakcinė kolegija

Komentarai
http://www.propatria.lt/2013/10/europei ... l?spref=fb

Straipsniai iš ciklo "Europeizatorių galerija":

Naujas projektas: „Europeizatorių“ galerija
http://www.propatria.lt/2013/09/naujas- ... erija.html

„Europeizatorių“ galerija: Saulius Spurga. Ar verta skatinti imigraciją?
http://www.propatria.lt/2013/09/europei ... purga.html

„Europeizatorių“ galerija. R. Kamuntavičiaus benefisas Gudijoje. VDU - antivalstybinės veiklos židinys?
http://www.propatria.lt/2013/10/europei ... ija-r.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: „Europeizatorių“ galerija

Parašytas: 15 Spa 2013 19:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

,,Europeizatorių“ galerija. Rasa Juknevičienė - rusiškosios ,,europeizacijos“ šauklė

http://www.propatria.lt/2013/10/europei ... sa_15.html

Paskelbta 2013-10-15

Neatskiriamas Europos Sąjungos gilinamos integracijos ir visų ,,europeizuojamų“ šalių politinio gyvenimo palydovas yra nuolatinis jų piliečių demokratinių laisvių ir teisių ribojimas ir varžymas.

Lietuva šiuo atžvilgiu ne tik nėra išimtis, bet veikiau pranoksta kitas šalis.

Kaip smarkiai nomenklatūrinis Lietuvos valdantysis sluoksnis bijo net menkiausių autentiškos tautos valios apraiškų, rodo galerijoje skelbiamas R. Juknevičienės kaip reta atvirai išsakytas tikrasis jos požiūris į demokratinę piliečių valios raišką Seime svarstant referendumų organizavimo sąlygų palengvinimo klausimą.

Su aptariamu pasisakymu galima susipažinti čia
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklara ... r-laisviu-

Referendumui paskelbti būtinas surinkti piliečių parašų skaičius yra svarbus ir labai iškalbingas bet kurios šalies demokratiškumo rodiklis.

Kiek Lietuva yra ,,demokratiška“ valstybė nesunku įsitikinti patyrinėjus ir palyginus įvairiose šalyse referendumams organizuoti keliamus reikalavimus.

Italijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje ir daugelyje kitų Europos šalių įstatymu numatomas parašų skaičius referendumui surengti nesiekia 5% visų šalies gyventojų.

Net autoritarinėse Rusijoje ir Baltarusijoje ši kartelė tesiekia atitinkamai 1,43 ir 4.64 procento.

Lietuvoje tuo tarpu šiam tikslui reikia surinkti 10 procentų šalies gyventojų parašų.

Vertinant Lietuvoje referendumui surengti būtiną piliečių parašų skaičių kaip šalies demokratiškumo matą derėtų prisiminti ir tai, kad šį savaime milžinišką skaičių reikalaujama surinkti šalyje, dėl masinės emigracijos praradusioje kone trečdalį gyventojų.

Ignoruodama šias realijas R. Juknevičienė atsiskleidžia kaip tvirta ir nuosekli ,,europeizatorė“ – arši ir nesutaikoma demokratijos priešininkė.

Ji gina grynai sovietinę demokratijos sampratą ir net nemato reikalo slėpti partinės-nomenklatūrinės neapykantos ir paniekos ,,atsilikusiai ir tamsiai“ tautai.

Toks požiūris į tautą būdingas daugeliui demokratinius Sąjūdžio idealus išdavusių, tačiau jau ištisus du dešimtmečius parazituojančių jo sukauptu moraliniu ir politiniu kapitalu šių dienų Lietuvos politinės ,,dešinės“ veikėjų.

Šiems iš konjunktūrinių paskatų prie Sąjūdžio prisišliejusiems atsitiktiniams pakeleiviams tauta ir jos interesai niekada nebuvo svarbūs. Jiems rūpėjo tik valdžia. Sąjūdžiui kovojant už Lietuvos išsilaisvinimą jie taip pat garsiai kalbėjo apie nepriklausomą valstybę, tačiau jų požiūris į atkuriamą valstybę iš pat pradžių buvo ir išliko grynai sovietinis ir nomenklatūrinis.

Toji atkuriama, bet atsieta nuo tautos valstybė juos domino tik kaip valdymo įrankis, atveriantis galimybes susikurti asmeninę gerovę.

Tokie Sąjūdžio pakeleiviai vos atkūrus Nepriklausomybę akimirksniu virto sąjūdine nomenklatūra ir sklandžiai papildė sovietinės nomenklatūros gretas.

Kartu su patyrusiais LKP kadrais jie greitai įvykdė antisąjūdinį perversmą ir įtvirtino bei iki šiol atkakliai gina bendromis pastangomis Lietuvoje sukurtą antitautinį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą.

Šiems atsinaujinusiems nomenklatūrininkams nerūpi ir pati Nepriklausomybė, arba realus valstybingumo turinys, jo tikslas bei prasmė. Sovietmečio nomenklatūrininkams visiškai pakako LTSR – imperijos administracinio darinio, kurį jie galėjo vesti ,,šviesaus komunizmo rytojaus“ kūrimo keliu.

Panašiai dabartinė Lietuvos Respublika naujuosius nomenklatūrininkus tenkina kaip paprasta ES provincija ir jie lygiai taip pat pasirengę šalį ir jos žmones ,,išmintingai vesti“ diametraliai priešinga kryptimi – ,,eurointegracijos“ ir ,,europeizacijos“ keliu.

Kaip ir jų sovietiniams pirmtakams, jiems rūpi tik viena – būti gerai apmokamais ir, svarbiausia, vieninteliais ir nepamainomais šios nežinia kur tautą ir valstybę vedančios kelionės vedliais.

R. Juknevičienės pasisakymas Seime referendumų klausimu yra kone tobulas naujiesiems sąjūdiniams nomenklatūrininkams būdingo sovietinio mentaliteto pavyzdys.

Jame nesunkiai įžvelgiama ,,europeizacijos“ retorika nerangiai dangstoma ta pati sovietinio stiliaus propagandos schema.

Siūlymas nors kiek sudemokratinti referendumų rengimo tvarką ir šitaip padidinti piliečių galimybes tarti savo žodį svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais automatiškai vertinamas kaip slapta diversija ir kenkėjiška veikla, naudinga tik Lietuvos priešams. Kaip jau seniai įprasta, nurodoma Rusijos keliama grėsmė.

Tai savaip logiškas ir nuoseklus propagandinis žingsnis. Jau du dešimtmečius pirmutinis ir svarbiausias sąjūdinių nomenklatūrininkų propagandos taikinys yra nuo okupacijos režimo nukentėję žmonės, kuriais politiškai ir propagandiškai manipuliuojama kiekviena proga apeliuojant į jų skaudžią patirtį. Žadinant lagerių ir tremties kančias išgyvenusių žmonių prisiminimus bandoma nuteikti juos prieš pačią valstybės politinio gyvenimo demokratizavimo idėją ir priversti susitaikyti su senosios-naujosios nomenklatūros apgaudinėjamų ir išnaudojamų vergų dalia.

Tikimasi, kad jie nesupras, kad R. Juknevičienės tipo veikėjų priešinimasis iš tiesų pavojingai augančiai Rusijos įtakai Lietuvoje tėra tušti, jokiais realiais darbais nepatvirtinti patriotiškiems, bet kartais pernelyg patikliems piliečiams mulkinti skirti žodžiai.

Atrodo, kad tikrovę suvokdama tik per sovietinio mąstymo klišių prizmę R. Juknevičienė nuoširdžiai tiki, kad Lietuvos piliečiai gali būti nepatenkinti savo ir valstybės padėtimi tik būdami paveikti ir apkvailinti priešiškos propagandos.

Jai visiškai svetima apskritai banali mintis, kad gelminė ir kur kas svarbesnė jų nepasitenkinimo priežastis gali būti bet kokį pasitikėjimą savo valstybe ir valdžia žudanti kasdienio gyvenimo tikrovė, mažai kuo besiskirianti nuo Rusijos tikrovės.

Protu nesuvokiamas savosios šalies išvoginėjimas ir jos gyventojų besaikis išnaudojimas, kosminė praraja tarp saujelės milijardierių ir varguolių masės, nedemokratiškas valdymas ir paprastų piliečių beteisiškumas yra šios šalies tikrovė ir gyvenimo kasdienybė. Lietuviškoji nuo jos skiriasi nebent tik reiškinių mastais.

Tačiau sovietinės propagandinės dvasios raugo persmelktiems R. Juknevičienės tipo ,,europeizatoriams“ tokie ,,mažmožiai“, kad savo valstybę atkūrusi tauta tirpsta tarsi pavasarinis sniegas, neatrodo verti dėmesio.

Juos visiškai tenkintų ir M. Suslovo projektuota ,,Lietuva be lietuvių“ – pakanka, kad būtų ,,Lietuvos Respublika“ vadinama jų administruojama teritorija. O kas bus joje gyvenantys žmonės visai nesvarbu.

Juk Afrikos ir kitų egzotiškų kraštų darbo jėgos ištekliai, kuriuos bus galima atgabenti į ištuštėjusią nuo lietuvių Lietuvą, niekada neišseks.

Nematyti ir neįvertinti Rusijos propagandos poveikio mūsų šalies piliečiams būtų neatsakinga ir kvaila.

Tačiau lietuviškieji ,,europeizatoriai“ elgiasi veidmainiškai. Garsiai šaukdami apie iš tiesų augančią Rusijos grėsmę jie renkasi daugiau negu keistą kovos su šia grėsme strategiją – uoliai kuria Lietuvoje grynai rusišką ekonominę, socialinę ir politinę santvarką.

Šitaip jie gena Lietuvą į Rusijos glėbį – savo vykdoma politika gausina nusivylusių savąja valstybe piliečių skaičių, o kalbant dar aiškiau – purena moralinę ir psichologinę dirvą, kurioje tarpsta tos valstybės ,,nebūtinumo“ ir jos ,,nereikalingumo“ nuotaikos.

Be abejo, piliečiui išduoti savo valstybę yra nusikalstama bet kuriomis aplinkybėmis.

Tačiau atsakingi ir išmintingi politikai, kitaip negu apie demokratinės santvarkos keliamus pavojus Lietuvai ciniškai iš Seimo tribūnos pamokslaujanti ,,europeizatorė“ R. Juknevičienė, daro viską, kad jų vykdoma politika negausintų valstybės priešų gretų.

Savo pasisakyme atradusi analogiją tarp referendumų keliamų pavojų Lietuvai ir A. Hitlerio atėjimo į valdžią R. Juknevičienė apskritai peržengė bet kokias padorumo ribas.

Ši ,,geniali įžvalga“, ko gero, yra ciniškiausia atkurtos nepriklausomybės tarpsniu išsakyta Lietuvos politiko mintis. Galima tik spėlioti, kas yra ją įkvėpęs šaltinis. Galbūt tokio keisto palyginimo priežastis yra ne visai tikslios politikės istorijos žinios: A. Hitleris atėjo į valdžią formaliai demokratinių rinkimų, tačiau tikrai ne referendumų keliu.

Kita vertus, šiame palyginime faktiškai glūdinti užuomina į tautos antidemokratinius polinkius gali būti ir pačios ,,europeizatorės“ sąmoningai pasirinktas būdas paslėpti savąjį grynai sovietinį - priešišką ir niekinamą - požiūrį į demokratiją.

Šiuo atveju niūri Vokietijos ,,fiurerio“ figūra galbūt naudojama kaip propagandinė baidyklė, turinti nukreipti dėmesį nuo šių dienų Lietuvos ,,europeizatoriams“ būdingų giliai antidemokratinių nuostatų.

Kaip tik jas ir bandoma dangstyti dirbtine ir nenuoširdžia, bet Vakarų europiečio ausiai įprasta ir natūraliai skambančia ,,antinacistine“ retorika.

Panašu, kad tokia propagandinė retorika tampa svarbiu Lietuvą valdančios naujosios nomenklatūros išradingai pasirinktos ,,europeizacijos“ strategijos elementu.

Tą Lietuvai norimą primesti strategiją, kurios tipiška atstovė yra ir iš demokratijos atvirai išsityčiojusi ,,tautos atstovė“ bei karšta ,,vedlė į Vakarus“ R. Juknevičienė, galima pagrįstai vadinti ne kuo kitu, o ,,rusiškos europeizacijos“ keliu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: „Europeizatorių“ galerija

Parašytas: 11 Gru 2013 14:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

„Europeizatorių“ galerija. Leonidas Donskis: tikrasis Lietuvos ideologinio prievaizdo profilis

Paskelbta 2013-12-11

http://www.propatria.lt/2013/12/europei ... nidas.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: