 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina
|
Homoseksualizmo esmė
Jonas Kazimieras Burdulis, OFS
http://www.nezudyk.lt/homoseksualizmas
Nagrinėjant bet kurį naują reiškinį svarbiausia yra susitarti, apie ką bus kalbama.
Terminologijos painiava nagrinėjimą apsunkina, o jeigu ji vartojama sąmoningai, – paslepia tikrąsias reiškinio priežastis.
Pavyzdžiui, paimkime globalizaciją ir globalizmą. Atrodytų, jog kalbama apie vieną ir tą patį dalyką, tačiau anaiptol taip nėra.
Jeigu globalizaciją suprantame kaip laisvą prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą per valstybių sienas, tai globalizmas yra visai kas kita – tai siekimas sudaryti centrinę pasaulio valdžią, mėginimas primesti tautoms naująjį pasaulinio viešpatavimo variantą.
Nukariauti pasaulį mėgino daugelis – Aleksandras Makedonietis, Čingis Chanas ir daugelis kitų užkariautojų. Naujųjų amžių istorijoje užkariautojų panoptikume puikuojasi Karlas Marksas, propagavęs pasaulinės revoliucijos idėją, Leninas ir Stalinas,tuos planus siekę praktiškai įgyvendinti, ir Hitleris, tuos planus sužlugdęs ir mėginęs pasaulį užkariauti savaip.
Norėdami kalbėti apie vieną iš mirties kultūros apraiškų – gėjų ir lesbiečių judėjimą ir jo keliamus pavojus, – turime glaustai apžvelgti šį reiškinį ir jo vystymąsi šiandieniniame etape.
Čia taip pat turime skirti du skirtingus dalykus – homoseksualumą ir homoseksualizmą.
Homoseksualumas yra individo asmeniška nelaimė – jo lytinio potraukio anomalija.
Ji yra lemtinga tik jam vienam, jos kilmė – ištisas priežasčių kompleksas. Kaip taisyklė, tai daugiausia negatyvus poveikis iš šalies, – šeimoje, mokykloje, gatvėje, karo tarnyboje ir kt.
Antras svarbus faktorius, nulemiantis „netradicišką lytinę orientaciją“ paprastai būna ydingai suformuota asmens vertybių sistema.
Tačiau būtina suvokti, jog homoseksualių individų vienijimasis pagal savo iškrypimą ir tuo vienijimusi paremtų grupinių tikslų siekimas tampa jau nebe atskirų individų asmeninio gyvenimo klausimu, o visuomeniniu (pasakysime dar daugiau, – politiškai organizuotu) reiškiniu.
Kitaip tariant, homoseksualizmas, būdamas politizuotu visuomeniniu judėjimu su savo ideologija, tampa nauja visuomenės problema, dar viena jos liga.
Ją transformavus į masinį reiškinį, galima puoselėti toli siekiančius piktavališkus tikslus.
Taigi homoseksualizmas yra homoseksualumo ideologija ir masinis judėjimas.
Iš to seka svarbi išvada: reikia griežtai skirti, kuo skiriasi homoseksualas nuo homoseksualisto.
Homoseksualu laikysime asmenį, kuris, kaip yra įprasta manyti, praktikuoja lytinius santykius su kitu tos pačios lyties asmeniu – pederastas (gėjus) su kitu pederastu (gėjumi), o lesbietė – su kita lesbiete.
Homoseksualistais vadinsime asmenis (nebūtinai tik fizinius), kurie, būdami įsitikinę (ar apsimesdami), jog atstovauja, gina, propaguoja, remia ir t. t. homoseksualų teisę tokiais būti, tačiau siekia kitų, užmaskuotų ir dažniausiai visuomenei nežinomų, tikslų.
Homoseksualistas gali ir nebūti homoseksualu, t. y. jis gali gyventi normalų lytinį gyvenimą, bet palaikyti homoseksualizmą dėl kitų, jam naudingų tikslų: dėl finansinės naudos, pavyzdžiui, gaunamos iš homoseksualizmo reklamos, dėl politinių tikslų ir pan.
Homoseksualumą pakankamai kvalifikuotai nagrinėja medicinos mokslas. Daug dėsningumų jau yra atrasta, dar daugiau jų laukia savo tyrinėtojų.
Homoseksualumo šaknys ištirtos ir biologiškai, ir genetiškai. Ankstyvose stadijose jis yra sėkmingai gydomas.
Nustatyta, jog jeigu kūdikio abu tėvai yra homoseksualūs, praktiškai nedaug tėra šansų, kad vaikas užaugs normaliu žmogumi.
Biologiškai nulemtų homoseksualumo atvejų paprastai būna labai nedaug.
Daugiau kaip 95 procentų atvejų – įtraukti dėl poveikio iš šalies, pakliuvę į agitacijos ir propagandos spąstus.
Kalbant apie homoseksualizmą, visų pirma, reikia suvokti, jog tai yra visuomeninis reiškinys. Jo nagrinėjimui reikia pasitelkti visai kitus metodus negu taikomi medicinoje. Reikia atsižvelgti į skirtingus jo aspektus – politinį, moralinį, socialinį, švietimo ir religinį.
Šiame straipsnyje politinį aspektą apžvelgsime išsamiau, nes kaip tik jame slypi homoseksualizmo šaknys. Šis aspektas atskleidžia didžiausią homoseksualizmo pavojų dėl jo artimų tikslų.
Kiti aspektai įdomūs tiek, kiek juose homoseksualizmas pasireiškia ir atskleidžia savo metodus.
Politinis aspektas
Po Antrojo pasaulinio karo pasaulinės revoliucijos idėja susikompromitavo. Komunizmo ideologai pagimdė neišvengiamo imperializmo žlugimo, kuris turėjo įvykti tarsi savaime, padedant nugalėjusio socializmo valstybei – Sovietų Sąjungai, – doktriną. Ši doktrina žlugo, nes buvo tokia pat beprotiška, kaip ir visos kitos.
Žlugus komunizmui, tarsi neliko ideologijų konflikto, pasaulis tapo lyg ir saugesnis, tačiau, kaip bebūtų keista, pasaulio užkariavimo idėja neišnyko, ji atgimė pasaulinio viešpatavimo idėjoje, kuri nuosekliai plėtojama dar nuo Markso laikų.
Ankstesnius jos pradininkus šiandien atsekti sunku dėl metodologinių priežasčių, kurios išeina už šio straipsnio ribų.
Paminėsime, jog kai kurie Markso oponentai su juo nesutiko dėl metodų, kuriais būtų galima pasiekti pasaulinio viešpatavimo.
Marksas, paskelbęs, kad jo pasiekti įmanoma tik per kapitalo koncentraciją, nustatė, jog esminis jį stabdantis veiksnys yra konkurencija. Būtent todėl Marksas pasiūlė kapitalą sukoncentruoti eksproprijuojant išnaudotojų klasę, o išnaudojamuosius, kad jie negalėtų kontroliuoti sukauptų turtų, – suvalstybinti, išardant jų šeimas, atimant jų vaikus ir steigiant prievartines darbo armijas.
Per pastaruosius du šimtus metų žmonija buvo paversta velnio laboratorija. Didžiulis komunizmo eksperimentas žlugo, pareikalavęs šimtų milijonų žmonių gyvybių.
Pasirodė, jog kapitalo koncentracijos ekspropriacijos būdu viso pasaulio mastu pasiekti neįmanoma, nes ją lydėjo milžiniškos žmogiškųjų santykių deformacijos.
Šio eksperimento sudėtinės dalys buvo visos keturios didžiosios revoliucijos – Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos ir Rusijos – bei abu pasauliniai karai.
Tos prarastos gyvybės buvo neišvengiama patirties kaina, nesvarbu, kad tą patirtį žmonijai sukaupė lyderiai su bepročių įtūžiu ir nusikaltėlių psichologija. Visi atliko savo vaidmenį – ir Leninas, ir Stalinas, ir Hitleris, ir Briežnevas, ir Gorbačiovas, ir Jelcinas. Tačiau tuo pačiu metu patirtį kaupė ir tautos.
Taigi priartėjome prie klausimo esmės.
XXI amžiuje yra sukaupta pakankama patirtis (priešingai negu XIX amžiuje), sakanti, jog globalių tikslų neįmanoma pasiekti, jeigu nesivadovaujama korporatyvizmo principu.
Ką tai reiškia?
Antihitlerinė koalicija Antrojo pasaulinio karo metais sužlugdė abiejų pasaulio užkariautojų užmačias – ir Hitlerio, ir Stalino, – tačiau atskleidė, jog recidyvų išvengti neįmanoma.
Prireikė dar penkiasdešimties metų, kad Sovietų Sąjungos lyderius būtų galima įtikinti, jog pasaulinio viešpatavimo pasiekti bus įmanoma tik suvienijus pastangas.
Vėlesni tyrimai parodė, jog ir pati antihitlerinė koalicija tebuvo naujo pasaulinio viešpatavimo įrankis!..
Ištakos
Naująjį pasaulinio valdymo centrą pradėta kurti dar 1919 metais, įsteigus Užsienio reikalų tarybą – CFR (Council on Foreign Relations).
Į ją įeina keletas tūkstančių įtakingiausių pasaulio politikų ir finansininkų. Jos narių tarpe daugelis buvusių ir esamų JAV ir Europos valstybių prezidentų, karališkų šeimų narių, premjerų, bankininkų. Ji leidžia savo žurnalą – „Foreign Affairs“, – kuriame kartais visai atvirai nagrinėjamos globalizmo problemos. Šį žurnalą galima rasti internete adresu http://www.cfr.org .
Užsienio reikalų taryba – anaiptol ne vienintelis toks centras.
Siekdami užmaskuoti pragaištingus planus, naujieji pasaulio valdovai įsteigė toli gražu dar ne vieną tokį centrą.
Tai Romos klubas, Bilderbergerio klubas, Trijų šimtų komitetas ir kiti, jiems dirba įvairios mokslo tyrimo įstaigos, kurių užduotis – psichologinio karo metodų paieška, bandymai ir naudojimas praktikoje.
Tie metodai naudojami plačiajai pasaulio visuomenei nieko apie tai nežinant. Tiesa į viešumą prasiskverbia labai sunkiai, šykščiai ir, kaip taisyklė, jos nešėjai už tai moka labai brangią kainą.
Sveiku protu tai sunku suvokti, tačiau nekelia jokios abejonės, kad netgi pati Jungtinių Tautų Organizacija yra patekusi visiškon jų įtakon.
Šiuolaikinio globalizmo arsenale esama įvairių priemonių.
Vienas iš svarbiausių principų – „Skaldyk ir valdyk“, sėkmingai taikomas visose svarbiausiose žmonijos egzistencijos srityse.
Didžiausia kliūtis globalistų tikslui yra nacionalinė valstybė.
Tautų Sąjunga, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, tapo pokarinės pasaulinės organizacijos – Jungtinių Tautų pirmtaku.
Iš esmės tai ir yra Pasaulinės vyriausybės prototipas, kur vadovaujamasi ne tiek organizacijos įstatais, kiek CFR įtakos metodais.
Dažniausiai kaip tik CFR nusprendžia, kas bus vienos ar kitos valstybės prezidentas. Kaip tik CFR nustato pasaulinės politikos gaires, sprendžia karo ir taikos klausimus visame pasaulyje, – kur pribrendo revoliucija, kur galima nusiųsti JTO karines pajėgas ir t. t.
Svarbu paminėti, jog prieš religiniu požiūriu tvirtas islamo šalis globalizmas surado efektyvių puolimo būdų – po užsienio intervencijos Afganistane ir Irake nesibaigia pilietiniai karai, kurių baigtis vis dar neaiški. Naujieji „viešpačiai“ tikisi, jog ten įsigalės „vakarietiški standartai“. Savo eilės laukia Iranas.
Į Jungtines Tautas įstojusios valstybės perleidžia joms dalį savo suverenių teisių ir kažkuriuo laipsniu tampa vasalais.
Antrasis etapas yra regioniniai valstybių susivienijimai – Afrikos, Azijos ir Amerikos Valstybių Organizacijos ir Europos Sąjunga.
Europos Sąjungą sudariusios valstybės savo suverenių teisių atsisakė dar didesniu laipsniu.
Tolimesnis globalistų klubo žingsnis yra visiškai panaikinti nacionalinę valstybę kaip institutą, pasaulio valstybes paversti autonomijomis su ribotomis savivaldos teisėmis ir pasaulį valdyti iš vieno centro.
Įdomu, jog postsovietinių ir postsocialistinių valstybių vadovai į globalistų klubą buvo priimti labai svetingai, nes jų patirtis vykdant savo tautų priespaudą ypač vertinga.
Dėl tos pačios priežasties sovietinių ir socialistinių režimų veikėjai visur išsaugojo savo pozicijas. Tai itin ryškiai stebime ir Lietuvoje.
Homoseksualizmas tarptautinėje arenoje
Globalizmas įvairiais būdais stipriai įtakoja iš priespaudos išsilaisvinusias šalis.
Europos Sąjungoje stebime, kaip homoseksualistai įsigalėjo svarbiausiuose valdymo organuose.
2004 m. spalio 27 d. – įsimintina data, virtusi precedentu tolesnėms tendencijoms Europos Sąjungoje.
Dėl savo klasikinių pažiūrų į šeimą italas Rokas Butiljonė (Rocco Buttiglione) prarado teisę dirbti Europos teisingumo, pilietinių laisvių ir saugumo komisaru.
Taip nusprendė Europos Parlamento Pilietinių laisvių komitetas, kairiųjų frakcija ir liberaliosios frakcijos dauguma.
Tai reiškia, kad įvyko precedentas, ir kad nuo šiol bet kuris politikas ar kitas viešas veikėjas, išdrįsęs reikšti kritišką nuomonę apie homoseksualų gyvenimo būdą, tą patį momentą nulems savo karjeros pabaigą. Tokios nuomonės reiškimas nuo šiol užtraukia sankcijas, ir tokia jau yra tapusi visuotinė Europos Sąjungos pozicija.
Tai reiškia, jog homoseksualistai yra užgrobę Europos parlamentą ir jį pilnai kontroliuoja.
2005 m. gegužės 29 d. Prancūzijoje įvykęs referendumas neratifikavo Europos Sąjungos sutarties “Konstitucija Europai”. Tų pačių metų birželio 1 d. savo „ne“ Europos Konstitucijai tarė olandai.
Tuo pačiu rinkėjai aiškiai pasisakė ir prieš Europos Sąjungos, kaip federacinės valstybės, steigimą. Prieš ES Konstituciją Prancūzijoje pasisakė 55 proc., o Olandijoje – net 62 proc. referendumų dalyvių.
Daugelis prancūzų ir olandų protestavo dėl to, kad Konstitucijoje neatsirado vietos Dievo vardui, kad buvo atsisakyta pripažinti ir deklaruoti Europos civilizacijos krikščionišką raidą.
Deja, Lietuvos Seimas dokumentą ratifikavo jo neskaitęs. Lietuvos Seimo nariai net nežinojo, kas ten parašyta...
Europos Sąjungoje įsigalėjęs „seksualinės mažumos“ terminas sudaro įspūdį, neva homoseksualistų bendruomenėms turėtų būti suteikiamas statusas tolygus nacionalinių mažumų statusui.
Tuo pačiu mėginama pasaulio visuomenę pripratinti prie minties, neva šiai „mažumai“ turėtų būti suteikiamos tokios pačios pilietinės teisės ir laisvės bei ypatingos konstitucinės garantijos.
Visiškai aišku, jog tokie mėginimai negali duoti nieko gero, išskyrus nesantaikos kurstymą ir „seksualinės mažumos“ diktatūrą.
Kad pavojus yra visiškai realus, galima daryti išvadą iš to, kad Olandijoje jau įregistruota Olandijos pedofilų partija, siekianti sumažinti amžių, nuo kurio teisiškai galima turėti lytinių santykių, iki 12 metų ir prastumti įstatymą dėl vaikų pornografijos bei zoofilijos ir kad galiausiai bet kokie amžiaus limitai būtų panaikinti. Dabar teisiškai Olandijoje lytinius santykius galima turėti nuo 16 metų. Galima tik spėti, kokie šios partijos tikslai bus paskelbti, jai tapus parlamentine.
Toks būtų politinis homoseksualizmo (ir globalizmo) aspektas.
Homoseksualizmas prieš religiją ir moralę
Kitas svarbus ir veiksmingas principas yra suardyti natūralią nepolitinę visuomenės struktūrą ir sutrikdyti jos normalią raidą. Tai daroma visose srityse, kur galima padaryti daugiausia žalos.
Visuomenės savireguliacija yra paremta bendra gyvenimo praktika bei iš jos kilusia patirtimi ir iš jų išplaukiančiomis asmenų ir interesų grupių bendravimo taisyklėmis, normomis bei įstatymais.
Pasaulio ir savęs suvokimas iš gilios senovės remiasi į kosmologiją ir religiją, iš jų yra kilę tradicijos, moralė ir įstatymai.
Žmogus, būdamas nuolat besivystančia būtybe, nuėjo ilgą savo evoliucijos kelią ir vis dar vystosi toliau. Ta apibrėžtis mums yra duota iš aukščiau – ji kyla iš Dievo plano. Todėl bet koks mėginimas apriboti ar savavališkai pakreipti žmonijos vystymąsi yra nusikaltimas ir prieš Dievą, ir prieš žmoniją.
Žlugus Sovietų Sąjungai – ateizmo valstybei, – naujųjų pasaulio „viešpačių“ puolimas prieš religiją nė kiek nesusilpnėjo.
Kadangi Bažnyčia yra visuomenę vienijantis faktorius, jos normali veikla neatitinka globalistų tikslų. Todėl ji yra nuolat puolama.
Tenka pripažinti, jog tas puolimas yra labai aršus ir „viešpačiams“ duoda gausių vaisių. Homoseksualistai šioje kovoje yra pati aršiausia jėga, kadangi Bažnyčia, remdamasi Dievo žodžiu, iškrypimą laiko nuodėme.
Kunigas Edmundas Naujokaitis straipsnyje „Homseksualumas Šv. Rašte ir katalikiškoje tradicijoje“ http://www.fsspx.lt rašo:
„Lietuvos katalikai eilinį kartą susiduria su iš išorės primetama brutalia ideologija. Homoseksualų buvo visais laikais ir visose kultūrose, tačiau po Antrojo pasaulinio karo atsiradusi gėjų ideologija ir ja besiremiantis klubų, lobistinių grupių, visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos tinklas yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje.
Niekuomet nebuvo taip agresyviai ir begėdiškai skleidžiama tokia akivaizdžiai klaidinga ir amorali idėjų sistema, kurią popiežius Jonas Paulius II pavadino blogio ideologijos dalimi.
Nors po nacizmo ir komunizmo žlugimo buvo kalbama apie ideologijų (kaip dirbtinių, totalių, realybę iškreipiančių ir jėga platinamų religijos pakaitalų) mirtį, tačiau gėjų ideologijos iškilimas rodo, kad visuomenės dauguma mąsto ideologiškai ir pasiduoda manipuliacijai. Šiai tendencijai galime pasipriešinti tik prisiminę sveikos filosofijos principus, o ypač Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymą.
...Gėjų ideologija yra neatskiriama vadinamosios 1968-ųjų „kultūrinės revoliucijos“ dalis.
ios revoliucijos veikėjai kovai prieš krikščionybę, šeimą, dorovę ir socialinę tvarką mobilizavo marksizmą, psichoanalizę, sociologiją, seksologiją, feminizmą, budizmą, kovą už aplinkos apsaugą ir gyvūnų teises, ezoteriką, neopagonybę, roko muziką, jaunimo subkultūras, „neautoritetinę“ pedagogiką ir kitus reiškinius.
Revoliucionieriai ėmėsi „žygio per institucijas“ ir dabar įtvirtina savo pasiekimus tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje.
Katalikų Bažnyčia (žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus) teigia, kad šiai revoliucijai „katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Šiam pasipriešinimui gali būti naudojamos visos moralinės teologijos ir tarptautinės teisės leidžiamos pilietinio nepaklusnumo formos.“
Taigi, nekyla abejonių, kad homoseksualizmas yra globalizmo įrankis.
Globalistai savo leidiniuose atskleidžia toli gražu ne visus savo diskusijų subtilumus. Tačiau akylus stebėtojas iš nuveiktų darbų gali atsekti idėjas, tuos darbus pagimdžiusias.
Homoseksualizmo propaganda
Homoseksualizmas turi savo ideologiją.
Taigi esama ir jos kūrėjų, ir skelbėjų.
Skiriamos milžiniškos lėšos moksliniams ir pseudomoksliniams darbams skelbti ir skleisti.
Kartais homoseksualistai jiems nepalankius tiriamuosius darbus tiesiog įslaptina, bet dažniausiai – juos iškreipia. Tačiau net ir tokiuose, iškreiptuose leidiniuose galima rasti tikrąją padėtį atspindinčių mokslo žinių.
Vieno iš tokių mokslininkų, praktikuojančio psichiatro Frensio Marko Mondimoro (Francis Mark Mondimore) knygą „A natural history of homosexuality“ pavadinimu „Homoseksualumo prigimties istorija“ Lietuvos skaitytojui paslaugiai išvertė ir išleido „Atviros Lietuvos knyga“.
Įdomu, kad vertėja nesugebėjo išversti iš anglų kalbos žodžio „homosexuality“, – užuot išvertusi „homoseksualumas“ ji išvertė „homoseksualizmas“.
Šioje knygoje rašoma:
„Tikiuosi, kad tiems, kuriuos baugina biologinis homoseksualumo pagrindimas moksliniais bandymais, bus malonu (kaip buvo ir man) sužinoti, jog tikrai moksliškų tyrimų rezultatai ugdo humanistinį supratimą, kad homoseksualumas tikrai nėra liga, o normali žmogaus seksualinės elgsenos rūšis.
...Platesnis Šventojo Rašto interpretavimas peržengia šios knygos apimties ir autoriaus žinių ribas, todėl apie Bibliją ir ankstyvosios Bažnyčios šventųjų tėvų, taip pat šv. Povilo raštus aptarti išsamiau sąmoningai (ir tikriausiai silpnadvasiškai) vengiau. Homoseksualizmo pasmerkimą, remiantis viduramžių teologų Šventojo Rašto inmterpretavimu, puikiai atskleidė John Bosvel knygoje „Krikščionybė, socialinė tolerancija ir homoseksualumas“. Ši knyga įtikinamai parodo, jog homoseksualūs santykiai Biblijoje nesmerkiami, ir kad homoseksualumą krikščionybė pradėjo smerkti tik vėlyvaisiais viduramžiais, atsiliepdama į politinius ir socialinius poslinkius Europoje.“
Įdomu, jog autorius apie šį stulbinantį atradimą pasakoja ne savo tekste, o bibliografinėse nuorodose ir tokiu būdu jo garbę tarsi perleidžia kitam tyrinėtojui. Tačiau kitur savo knygoje, savo tekste, autorius konstatuoja, jog homoseksualumas Biblijoje vis dėlto yra smerkiamas ir duoda nuorodas į Pradžios knygą:
Bet juodviem dar neatsigulus, namus apstojo miesto vyrai: jauni ir seni, visi iš visų miesto dalių.Jie pasišaukė Lotą ir jam tarė: Kur yra tuodu vyru, kurie įėjo pas tave nakčia? Išvesk juodu šen, kad mes juodu pažintume. Išėjęs pas juos Lotas ir užrakinęs paskui save duris, tarė: Mano broliai, nedarykite tos gėdos. Turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro; aš jas išvesiu pas jus, ir darykite su juodviem kaip jums tinka, kad tik jūs nedarytumėte nieko pikto aniems vyrams, nes juodu įėjo po mano stogo pavėsiu. Bet jie sakė: Eik šalin! Ir dar kalbėjo: Tu atvykai čia kaip ateivis, argi tam, kad mus teistumei? Taigi su tavim pačiu mes pasielgsime dar pikčiau kaip su anais. Ir jie veržėsi prie Loto smarkiausiai ir jau buvo beišlaužią duris. Ir štai du vyru ėmė savo rankomis Lotą ir jį įvedė į vidų, o duris užrakino; tuos gi, kurie buvo lauke, ištiko aklumu, visus nuo mažiausio iki didžiausio, taip kad jie nebegalėjo rasti angos. O Lotui juodu sakė: Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentą, ar sūnus, ar dukteris? Visus, kurie yra tavo, išvesk iš šito miesto; nes mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi garsas apie juos pasidarė labai didelis Viešpaties akyse, ir jis siuntė mudu jų pražudyti (Pr 19, 4-12),
Kunigų knygą:
Nesugulsi su vyriškiu kaip su moteriške, nes tai bjaurus nusikaltimas (Kun 18, 22)
Jei kas paleistuvautų su vyriškiu kaip su moteriške, abu bjauriai nusikalstų, ir todėl abu mirte tenumiršta. Jų kraujas tebūna ant jų (Kun 20,13,1),
apaštalo Pauliaus laiškus korintiečiams:
Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 6,9-10,
Timotiejui:
Mes žinome, jog įstatymas yra geras, jeigu žmogus juo deramai naudojasi suprasdamas, kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklaužadoms, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams ir iškrypėliams, vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui. (1 Tim 1,8-10,
ir Romiečiams:
Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškosios prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyriais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama. (Rom 1,26-27),
Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys daro, bet ir palaiko taip darančius (Rom 1-32).
Bet kam reikalingas toks gudravimas?
Savo knygoje autorius, neabejotinai vykdydamas gautą užsakymą, įrodinėja, neva homoseksualumas yra toks pat normalus lytinio gyvenimo būdas kaip ir normalus, išplaukiantis iš žmonių giminės pratęsimo poreikio. Tačiau tai šen, tai ten autorius yra priverstas pasakyti tiesą.
Jis rašo:
„Išgyvendamas vidinį konfliktą dėl savo homoseksualių jausmų, taktiką slėpti savo homoseksualią tapatybę individas gali tobulinti ir jos laikytis ilgą laiką. Kartais tame galima įžvelgti neaiškų atidėliojimą priskirti save prie homoseksualų. Tokie individai išgyvena „tapatybės neigimą“, t. y. slopina jos išryškėjimą.
Individas vystosi kitaip [negu normalūs žmonės – JKB], bet jo seksualinės orientacijos tapatybė vystytis nustoja. Neigdamas, vengdamas ir homoseksualioms savo mintims bei jausmams (o kartais ir elgsenai) ieškodamas kitokio paaiškinimo, individas išeikvoja daug dvasinių jėgų.
Užuot pripažinęs savo seksualinę tapatybę, ir užmezgęs sveikus ir darnius santykius, jis arba ji įstringa tarp nesutaikomų konfliktų ir prieštaravimų, nuolatos verčiančių jį griebtis gudrybių ir manipuliacijų.“
Galima spėti, jog autorius paliko skaitytojui galimybę susirasti tiesą pačiam, tačiau tenka pripažinti, jog retas jo knygos skaitytojas pasiryš išsamesnei jos analizei.
Dažnas skaitytojas autoriaus rekomendacijas supras, jog savo seksualinius poreikius galima tenkinti kaip užsigeidus, o vaikų galima ir įsivaikinti, ir, ko gero, nusipirkti...
Pirmųjų kregždučių jau sulaukėme ir Lietuvoje.
Naujausias homoseksualizmo mados klyksmas – nauja genderizmo pseudoteorija.
Gender maistreaming (angl.) – nauja ideologija kovoje prieš santuoką ir šeimą.
Riomerio teisės universiteto mokslinės darbuotojos Ona Gražina Rakauskienė ir Vaida Lisauskaitė išleido nedidelę knygelę įmantriu pavadinimu: „Lyčių aspekto integravimas į biudžetą“.
Kokiu tiražu išleistas šis pseudomokslinis traktatas, metrikoje nenurodyta, tačiau pažymėta: Knygos leidyba finansuojama iš Europos Komisijos remiamo projekto „Lyčių aspekto integravimas: nuo idėjos prie veiksmo“.
Taip pat nurodyta, jog „projektą iš dalies finansuoja LR Vyriausybė ir projektą įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“.
Knygelę išleido Lygių galimybių plėtros centras, ji buvo išdalinta visiems Lietuvos Respublikos Seimo nariams.
Skaitant šį traktatą, peršamas įspūdis, neva autorės nuoširdžiai susirūpinusios nelygiateise moterų padėtimi. Pavyzdžiui, jos pateikia tokį pavyzdį:
„Remiantis 1993 m. Pasaulio banko ataskaitoje pateiktais duomenimis apie investicijas į sveikatos apsaugos sektorių Gvatemaloje, paaiškėjo, kad moterys geriau negu vyrai moka paskirstyti turimus šeimos išteklius, siekdamos pagerinti vaikų maitinimosi ir sveikatos apsaugos sąlygas.
Ataskaita parodė, kad Gvatemaloje yra apie 15 kartų sunkiau įgyvendinti ženklius pokyčius, siekiant pagerinti mitybos sąlygas vaikams, kai pagrindines namų ūkio pajamas gauna tėvai. Palyginti su atvejais, kai pagrindines namų ūkio pajamas gauna motinos.
Dirbančios motinos galbūt ir skiria mažiau laiko maitinimui krūtimi arba savo vaikų auklėjimui, tačiau tyrimai parodė, jog šis laiko trūkumas dažniausiai kompensuojamas motinų iš savo pajamų skiriamomis išlaidomis vaikų sveikatos apsaugai.“
Kitaip tariant, Pasaulio bankas savo tyrimais nustatė, jog Gvatemaloje moterims palikus žindomus kūdikius be motinos pieno, vaikui padaryta žala bus kompensuota motinos uždirbtu atlyginimu, kurį ji galės naudoti savo nuožiūra.
Kažkaip nesinorėtų tikėti, jog Gvatemaloje šeimų tėvai būtų visiški neišmanėliai, o motinos naiviai griebtųsi Pasaulio banko rekomendacijų kaip naujų šeimos instrukcijų.
Tačiau svarbu ne tariama nauja ir neįkainojama Gvatemalos šeimų patirtis.
Panašių pavyzdžių 90 puslapių turinčioje knygelėje nors vežimu vežk – iš Kenijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kanados, Šri Lankos, Malaizijos, Zambijos, Olandijos, Australijos.
Išvadose autorės Lietuvos valstybinės valdžios institucijoms rekomenduoja formuojant valstybės ekonominę politiką remtis lyčių lygybės analizės taikymu.
Jos teigia:
„Moterų ir vyrų lygybės tyrimai sparčiai plėtojami daugelyje šalių: JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, Afrikos žemyno valstybėse, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, kitose Europos Sąjungos valstybėse. Moterų ir vyrų lygybės problemos išsiplėtė už tarptautinių ir nacionalinių rėmų, o tokios pasaulinės organizacijos, kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės tautos ir kt. Skatina, remia ir inicijuoja ir t. t...“
Tačiau nuostabą kelia pikantiška smulkmena: nei O. G. Rakauskienė, nei V. Lisauskaitė nenurodo nei kokius mokslo vardus, nei kokius mokslo laipsnius jos turi, nei apskritai – ką dirba ir kuo užsiima. Retas atvejis, kai mokslininkės slepia savo vietą mokslo pasaulyje!
Buvusioji Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, dėl kurios motiniškų rūpesčių iki šiol iš džiaugsmo alpsta milijonas Lietuvos pensininkų, dar 2003 m. gruodžio 18 d. Briuselyje pasirašė „Bendrąjį apibrėžties memorandumą“, kurio pagrindu ir buvo sukurta mažamečių Lietuvos piliečių ikimokyklinėse vaikų ugdymo (tiksliau sakant, – tvirkinimo) metodika, šiandien žinoma „Gender Loops“ pavadinimu.
Taigi, prisidengiant pseudomoksliniais tyrimais, jau ir Lietuvai atkakliai peršama nauja visuomenės santvarka, kurioje žodžiai „mama“ ir „tėtis“ greitai bus paskelbti nenaudotinais ir draudžiamais nei vaikų darželiuose, nei mokyklose, jeigu greta bus vaikas, kurio abu tėveliai yra pederastai (gėjai) arba lesbietės. Atseit, kad jie nebūtų „diskriminuojami“.
Savaime aišku, jeigu kuris nors auklėtojas ar kurio nors vaiko tėtis ar mama tokį pavadinimą pavartos, juos jau bus galima patraukti į teismą.
Juolab, kad Lietuvos Temidė jau tam yra pasirengusi, – numato baudžiamąją atsakomybę už diskriminaciją dėl rasinės, lyties, religinės ir kt. grupinės priklausomybės, bausti netgi laisvės atėmimu iki 3 metų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 69 str.), o už tokios diskriminacijos kurstymą, – laisvės atėmimu iki 2 metų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 70 str.).
O tų kitų grupinių priklausomybių tarpe kaip tik ir nurodyta seksualinė orientacija.
Lietuvos Respublikos Seimo narių meilė homoseksualistams ir genderiams tiesiog negali nejaudinti!
Inge M. Thürkauf yra žinomo šveicarų mąstytojo, chemijos profesoriaus Maxo Thürkaufo (†1993) našlė, aktorė, publicistė.
Tęsdama savo vyro darbą, ji vaidinimais, straipsniais, paskaitomis ir knygomis atskleidžia krikščionišką pasaulėvaizdį ir demaskuoja jam priešingas pavojingas idėjas.
Savo paskaitoje, skaitytoje Kaune, Šv. Kazimiero priorate, 2008 m. gruodžio 27 d., ji pasakojo:
JAV Kolorado valstijoje išleistas įstatymas, kad viešose vietose gali būti tik bendri, t. y. tik abiems lytims skirti tualetai.
Kalifornijos valstijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2007 m. spalį pasirašė įstatymą, leidžiantį berniukams mokyklose naudotis mergaičių tualetais, o mergaitėms – berniukų, jei jie to panorės. Niekas jiems negali trukdyti taip elgtis. Kas pamėgintų jiems sutrukdyti, – sės į cypę arba mokės tūkstančių dolerių baudas!
Gerbiamas skaitytojau, tai anaiptol ne liguisto proto svaičiojimai ir ne Kasandros pranašystė!
Pažvelkite, kas dar mums peršama sektinu pavyzdžiu:
Šiandien Švedijoje sąvoka „šeima“ ištrinta iš įstatymų ir pakeista „namų ūkiu“. „Namų ūkiu“ laikomas ir lesbiečių, homoseksualų, kurie gali įsivaikinti, bendras gyvenimas. Kalba keičiama ir kitose šalyse.
Britanijos valdžia nurodė, kad vaikų darželių prižiūrėtojos negali vaikams girdint kalbėti apie „tėtę“ ar „mamą“, kad nesijaustų diskriminuojami homoseksualių porų įvaikinti vaikai.
Ispanijos socialistinė valdžia metrikacijos knygose žodžius „tėvas“ ir „motina“ pakeitė į „gyvybės pradininkas A“ ir „pradininkas B“.
Škotijos sveikatos apsaugos ministerija taip pat nurodė vengti žodžių „tėvas“ ir „motina“, visus vadinti „globėjais“.
Žodžius „vyras“, „žmona“, „sutuoktinis“ visuotinai keičia žodis „partneris“ (Inge M. Thürkauf).
Paskutinis nuskambėjęs skandalas, kai pasirodė, jog Lietuvoje jau paruošta nauja „genderinių“ mažamečių vaikų auklėtojų komanda (juokai menki, – 320 auklėtojų!), parodė, kaip atkakliai siekiama iš Lietuvos palikti tik vietą, kur kadaise gyveno lietuviais save vadinusi tauta.
Ir kas pasakys, koks bus lietuvių tautos vardas po keleto dešimčių metų, – gal kokie genduviai?
Kas ir kokiu būdu sugebėjo paruošti tokį būrį „genderinių“ auklėtojų, išleisti mažyliams „genderizuotas“ pasakėles, ir visa tai įdiegti į Lietuvos ikimokyklinių įstaigų sistemą?
Kodėl Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento, kuriam pavaldus Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrius, vadovai ir darbuotojai, ir be kurių žinios negali būti nei parengta, nei įdiegta jokia ugdymo programa, juolab skleidžianti tokio masto žalą visai mūsų tautai, tik rankomis skėsčioja ir negali nieko pasakyti, kas vyksta jiems sąžiningai einant savo pareigas ir pasiaukojamai darbuojantis ir vadovaujant mūsų mažųjų piliečių auklėjimui?
Reikia tikėtis, jog tikrai didelės permainos visame kultūriniame ir dvasiniame mūsų tautos gyvenime jau netolimoje ateityje, – bet kuris kūrinys, deramai nušviečiantis tėvo ir motinos vaidmenį naujosios gyvybės pradėjime, vaikų auklėjime, visuomenės gyvenime, turės būti uždraustas, kaip, pavyzdžiui, iš daugelio teatrų buvo išguita Šekspyro tragedija „Venecijos pirklys“ dėl to, kad atseit, pjesė skatina žiūrovų ksenofobiją!
2006 01 11 Europos parlamento rezoliucijoje pasmerkiama homofobija – „iracionali homoseksualumo, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų baimė ir jų niekinimas“. Homofobija prilyginama rasizmui, ksenofobijai ir antisemitizmui.
Anglų kalboje lytis vadinama dvejopai: žodžiu „gender“ – gramatinė giminė, pavyzdžiui, daiktavardžio, o žodžiu „sex“ – biologinė lytis.
Pirmą kartą plačiajai visuomenei sąvokos „gender“ ir „gender mainstreaming“ tapo žinomos 1995 metais, ketvirtojoje Jungtinių Tautų moterų konferencijoje Pekine.
Iš pradžių konferencijos dalyviai manė, kad „gender“ yra tiesiog labiau elegantiškas žodis nei „sex“. Ypač moterys iš vadinamojo Trečiojo pasaulio dar buvo išlaikiusios tam tikrą drovumą naudoti šį žodį.
Tačiau konferencijos eigoje tapo aišku, kad žodis „gender“ reiškia naują pasaulėvaizdį, kuriame išnyksta visi skirtumai tarp lyčių, tiksliau, jie laikomi nebe įgimtais, o įgytais socializacijos procese, nulemtais visuomenės (Inge M. Thürkauf).
Žodis „gender“ reiškia, kad žmogus nėra toks, kokį jį daro jo prigimtis, bet toks, kaip jį įsivaizduoja visuomenė.
Feminizmo pranašė Simone de Beauvoir yra pasakiusi: „Moterimi ne gimstama, bet tampama“, tiksliau – moterimi žmogų padaro visuomenė. Moters ir vyro santykis yra socialinis konstruktas.
Bet koks lytinis elgesys ne kyla iš prigimties, o yra išmokstamas. Visos vadinamosios „lytinės orientacijos“, tokios kaip heteroseksuali, homoseksuali, lesbietiška, biseksuali ir transseksuali, tariamai esančios vienodai vertingos ir gali reikalauti, kad visuomenė jas vienodai priimtų.
Biologinė lytis, tai yra faktas, jog žmogus buvo Dievo sukurtas kaip vyras ar moteris, nebeturi reikšmės. Tai, kas nuo žmonijos pradžios buvo laikoma „natūraliu“ ar „normaliu“ dalyku, tai yra žmogaus priskyrimas vyrams ar moterims, dabar laikoma priklausančiu nuo socialinių įvaizdžių, sprendimų ir naujųjų „viešpačių“ nesveikos fantazijos kliedesių (Inge M. Thürkauf).
Taigi sulaukėme naujos tvarkos, kai žmogus ėmėsi svarbiausią savo paties biologinį principą – lytiškumą – ėmėsi tvarkyti pats, atmetęs šalin Dievo (ar gamtos, – kaip kam labiau patinka!) duotą pagrindinį visuotinės tvarkos dėsnį – dauginimosi, žmonių giminės pratęsimo, – principą.
Skaitytojas be abejo, jau suprato, jog naujieji „viešpačiai“ tik siūlo atmesti ir Dievo tvarką, ir Dievo vietą žmogaus sąmonėje ir širdyje.
O ką jie duoda vietoje to? Atsakymas aiškus – nieko.
Tačiau kažkas panašaus juk jau buvo.
Prisiminkime: „Pasaulį naują mes sukursim, kas buvo niekas, tas bus viskuo!“
Taigi, grįžtame prie seno, išbandyto ir puikiai pasiteisinusio metodo – viską sugriauti, o paskui iš griuvėsių ką nors sulipdyti.
Tačiau ar visos svajonės tikrai gražios?
Ar gali būti graži velnio svajonė, kad visi vyrai taptų pederastais (gėjais), o moterys lesbietėmis?
Homoseksualizmas, medicina ir moralė
Kalbant apie homoseksualumą iš medicinos pozicijų, tenka pripažinti, jog homoseksualumas iš tikrųjų nėra liga.
Juo negalima užsikrėsti kaip užsikrečiama sifiliu, gonorėja ar kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis arba netikėtai susirgti kaip plaučių uždegimu.
Tačiau juo užsikrečiama kitais būdais – kaip susergama masiniu pakvaišimu revoliucijų laikais.
Rizika, kad žmogus taps homoseksualus, atsiranda dar ikinėštuminėje fazėje, bet tai apsprendžia būsimų kūdikio tėvų gyvenimo būdas ir genetiniai faktoriai.
Todėl skiriami natūralūs homoseksualai, tokiais tapę ne savo valia ir noru, o tokiais apsigimę, dėl anomalijų nėštumo fazėje ir iki jos, ir kiti – tokiais tapę būdami laisvai apsisprendę bei pasirinkę amoralų gyvenimo būdą.
Jeigu pirmieji nusipelno užuojautos, tai antrieji jos kažin ar gali tikėtis.
Ta aplinkybė, kad „laisvanoriškas“ homoseksualas, lengvabūdiškai pasirinkęs amoralų gyvenimo būdą nepilnai suvokė jo laukiančius sunkumus ir galimą savo konfliktą su visuomene, neduoda jam teisės ar moralinio pagrindo pagrindu traktuoti jį kaip normalų ir pilnavertį visuomenės narį – lygiai kaip ir nusikaltimo atveju, – kai nusikaltėlis yra visiškai savarankiškas, apsispręsdamas, ar jam įvykdyti nusikaltimą, ar ne.
Ir vienu, ir kitu atveju individas laisvai apsisprendžia būsimam savo konfliktui su visuomene, kadangi jis kėsinasi į jos gyvenimo ir tvarkos pagrindinius principus, o mūsų kalbamu atveju – dargi į Gamtos dėsnius.
Antra vertus, svarbu turėti omeny, jog homoseksualo pasirinktas anomalus seksualinio gyvenimo būdas neišvengiamai turi atsispindėti jo psichologijoje.
Iškeldamas savo asmeninius pergyvenimus aukščiau visuomenės, homoseksualas nebegali adekvačiai bendrauti su jį supančia aplinka.
Jis reikalauja sau išskirtinio dėmesio, teisės pagal jo norą tą aplinką tvarkyti, dominuoti virš visuomenės ir valstybės. Jo psichika savaime darosi iškreipta.
Taigi jo elgsena – tipinė iškrypėlio, revoliucionieriaus profesionalo elgsena.
Turint omeny homoseksualistų agitacijos ir propagandos brutalumą ir priemonių visumą („tolerancijos“, teisės susituokti bei įsivaikinti vaikus, paradų ir masinių renginių leidimo lygia greta su kitais, įprastais renginiais reikalavimą) netenka abejoti, jog jie siekia normalius žmones pajungti savo valiai ir valdyti visuomenę.
Tai, kad jie nuolat užgrobia vadovaujančius postus valstybėje, kelia pavojų, jog jų įtaka visuomenėje tolydžio stiprės.
Kuo tai gresia, matėme iš Roko Butiljonės (Rocco Buttiglione) pavyzdžio.
Lietuvos Seime ir Vyriausybėje jų jau esama. Jų nemaža ir nevyriausybinėse organizacijose.
Jiems nesudaro sunkumų gauti lėšų savo veiklai, – jie itin dosniai remiami tarptautiniu mastu.
Nors tokia veikla kelia didelę tiesioginę grėsmę tautos egzistencijai, nedaroma nieko tai grėsmei bent sumažinti.
Europos Sąjungos direktyvos prievartauja valstybes ES nares jų Konstitucijose įtvirtinti „seksualinių mažumų“ sąvoką ir joms suteikti atitinkamas „teises“.
Kaip minėta, tokie mėginimai yra nusikaltimas, pasikėsinimas į fundamentalius Gamtos dėsnius.
Tačiau tokia prievarta reikalauja (ir verčia) rimtai pagalvoti, kokiais principais yra sukurta Europos Sąjunga, ir kokia ateitis laukia mūsų tautos, Europos ir viso pasaulio.
Konfliktas su visuomene ir valstybe
Svarbu pažymėti, jog homoseksualų judėjimas kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybei.
Lietuvos Konstitucija skelbia:
38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gyvenimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Ar gali atitikti dviejų gėjų ar dviejų lesbiečių santuoka šiame straipsnyje išvardintus Pagrindinio įstatymo principus?
Atsakymas aiškus – jokiu būdu ir niekada!
Daugelis autorių homoseksualumą priskiria degeneracijos (išsigimimo) pasireiškimui.
Įdomu, jog pagal tai stebimi ryškūs atskirų socialinių grupių egzistavimo ypatumai.
Daktaras Kinsis (JAV), tyrinėdamas vyrų ir moterų seksualinę elgseną, aptiko, jog mažiausiai homoseksualų yra fabrikų darbininkų ir kaimo fermerių tarpe (5 – 10 %), nes jie mažiausiai ištvirkauja, o tarp menininkų, teatralų, žurnalistų ir politikų jų knibždėte knibžda (70 – 90 %), kadangi jie gyvena itin palaidą gyvenimą.
Vėlesni tyrinėjimai atskleidė, jog nežabotas valdžios, garbės ir dėmesio troškimas yra nepaneigiamas degeneracijos požymis.
Didžiulį pavojų kelia homoseksualistų skverbimasis į švietimą ir į politiką.
Bendrojo lavinimo mokyklose švietimo programos sudarytos daugiau nei abejotinai.
Vaikai, nesugebantys savarankiškai mąstyti ir protauti, indoktrinuojami tariamos tolerancijos būtinumu.
Aukštųjų mokyklų studentai, jau suaugę, bet dar dvasiškai nesubrendę žmonės, yra skatinami pasirinkti „savo seksualinę orientaciją“.
Tuo tarpu yra ištirta, jog paragavus to „vaisiaus“, vėliau sunku būna jo atsisakyti, ir nepatyrusio žmogaus gyvenimas būna suluošintas jau ankstyvoje jaunystėje.
Pasirinkus „netradicinę seksualinę orientaciją“, t. y. laisvai apsisprendus tapti gėjumi ar lesbiete ir gyventi iškrypėlišką gyvenimą, tolesnis kelias tiesus – asmenybės degradacija, ištvirkavimas, narkotikai, prostitucija ir AIDS.
Lietuvoje 15 procentų AIDS atvejų duoda būtent homoseksualų ryšiai.
Apie homoseksualistų įsigalėjimą Europos Parlamente jau buvo kalbėta, ir mūsų tautos tai negali nejaudinti.
Mes nežinome, kiek homoseksualistų yra Lietuvos Seime, Vyriausybėje, teismuose, savivaldybėse. Tačiau, kad jų ten esama, abejoti netenka, ir jų įtaka tolydžio stiprėja.
Lietuvos Seimo ir Vyriausybės nariai atvirai remia homoseksualistų renginius, globojant ir aktyviai remiant aukščiausiems valstybinės valdžios atstovams.
Vilniuje jau kuris laikas veikia homoseksualų linksmybės namai, kuriuose pastebėti besilankant ir kai kurie (dar ankstesnės kadencijos) Seimo ir Vyriausybės nariai.
Sakoma, jog aptarnavimas ten itin malonus...
Dar nelabai seniai visa Lietuva televizijos reportaže susidomėjusi stebėjo kaip N. rajono Apylinkės teismo pirmininkės „širdies dama“ automobiliu suka ratus aplink teismo rūmus ir be perstojo skambina teismo pirmininkei mobiliuoju telefonu, o tuo metu ši kaip ant žarijų raitosi prieš ją kamantinėjančius žurnalistus ir neatsakinėja į savo meilužės (ar partnerės, – jeigu laikysimės naujoviškos terminologijos!) skambučius...
Kaip Jums atrodo, gerbiamas skaitytojau, jeigu tokiai teisėjai teks spręsti teisminį ginčą, kurio priešingėse pusėse viena iš šalių bus tokios pačios, t. y. netradicinės orientacijos, atstovas, kaip ir pati teisėja ar teismo pirmininkė, – kuri pusė turės daugiau galimybių laimėti bylą?
O jeigu viena iš bylos šalių bus lesbietiškoji teismo pirmininkės meilužė, kokią bylos baigtį Jūs prognozuotumėte?
Kaip atrodo, homoseksualizmas ir genderizmas – dvi agresyviausios ideologijos – Lietuvoje jau bus tvirtai įsigalėję.
Tačiau tautai išlieka teisė gintis nuo pasikėsinimo į konstitucinę valstybės santvarką.
Jokiu būdu negalima leisti, kad pasikartotų Rocco Buttiglione atvejis.
Kad to išvengtume, būtina, kad politikai, pretenduojantys į renkamas pareigas visų lygių valdžios institucijose, teisėtvarkos sistemoje ir gal būt netgi švietimo sistemoje, deklaruotų taip pat ir savo seksualinę orientaciją.
Visa, kas pasakyta aukščiau, duoda teisę to reikalauti.
Priešingu atveju, homoseksualistai užgrobs valstybinę valdžią, kurią jie dabar gal būt pilnai dar nėra užgrobę, ją „tik“ kontroliuoja, nors ir labai aktyviai, – taip vadinamas „žydrųjų albinų klubas“ tai aiškiai įrodė.
Reziumuojant reikia pasakyti, jog homoseksualizmas ir naujoji jo atmaina, – globalizmo įrankis, genderizmas – yra mirties kultūros reiškinys ir visuomenei daro didžiulę žalą. Kaip ir smurtas, prostitucija, abortai bei narkotikai.
Todėl būtina telkti sveikų visuomenės jėgų pastangas, nes tautai yra iškilęs didžiulis pavojus, nukreiptas visų pirma į jaunąją kartą.
Įgavęs ideologijos bruožų ir būdamas labai gerai koordinuotas, iš užsienio itin dosniai remiamas, gėjų ir lesbiečių judėjimas siekia užvaldyti svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis ir ardyti visuomenę, tiesdamas kelią į kitos rūšies – šįkart jau pasaulinio masto – vergovę.
Kiekvienas laikmetis pasižymi naujų pažangos kelių paieškomis. Naujiems laikams būdingi nauji ieškojimai.
Tačiau visais laikais, kai buvo nuklystama į istorijos šunkelius, žmonijos laukdavo didžiulės katastrofos ir sukrėtimai.
Leninas rašė: „Duokite mums revoliucionierių profesionalų organizaciją, ir mes apversime Rusiją!“ Kas iš to išėjo, gerai žinome.
XXI amžiuje žmonija vėl atsidūrė kryžkelėje.
Jeigu laiku nesusivoksime ir tam nepasipriešinsime, naujieji „revoliucionieriai profesionalai“ – homoseksualistai, genderiai ir narkomanai – mums ruošia dar vieną siaubingą eksperimentą.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
