Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Budrių bendruomenė susitelkė ant trijų piliakalnių (buvau pranešėju)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Kęstučio Čeponio (Žygeivio) įvairūs straipsniai (istoriniai, politiniai, kt.) ir diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Budrių bendruomenė susitelkė ant trijų piliakalnių (buvau pranešėju)

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Budrių bendruomenė susitelkė ant trijų piliakalnių (buvau pranešėju)

Parašytas: 17 Spa 2017 17:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Budrių bendruomenė susitelkė ant trijų piliakalnių

http://www.utenoszinios.lt/2017/10/07/b ... liakalniu/

Elena MUDĖNAITĖ

Baltų vienybės dieną visa Lietuva ant piliakalnių degino laužus, šaudė fejerverkus, žiebė žibintus tam, kad susivienytų ir išliktų baltiškosios tautos, kaip sesės, kurias prie Baltijos jūros jungia tautų draugystė, stiprybė ir vienybė.

Baltų vienybės dieną – rugsėjo 22-ąją, veikli Ignalinos miesto Budrių bendruomenė, vadovaujama Artūro Kacevičiaus, surengė Baltų vienybės ugnies sąšauką ir įprasmino ją net ant trijų – Mažulonių, Senojo Daugėliško ir Ažušilės – piliakalnių.

Dalyviai susitelkė ne tik iš Budrių bendruomenės, bet ir iš Naujojo Daugėliškio vaikų globos namų, Daugėliškio kaimo bendruomenės bei asociacijos „Žaibo kumštis“, vadovaujamos Audronės Ambraziejienės ir Jurando Rusteikos. Prie judėjimo prisijungė ir vietiniai gyventojai.

Pradžioje susirinkome Senojo Daugėliškio centre, o iš čia pėsčiomis nužingsniavome prie Senojo Daugėliškio piliakalnio. Ant šio archeologijos paminklo ovalios viršūnės aikštelės, kur gerai matosi Virėkštos ežeras, sustoję ratu, įdėmiai klausėmės istorinių objektų žinovo, kraštotyrininko, ilgus metus dirbusio rajono paminklotvarkininku, Kęstučio Čeponio pasakojimo.

Kęstutis plačiai, aiškiai ir raiškiai išdėstė ir iliustravo pavyzdžiais istorijas apie mūsų protėvius, jų papročius, genetiką, tūkstančio metų istoriją ir ainių kovas su priešais. Be jokios abejonės, išlikdami vieningi (o vieningume – jėga) lietuviai 1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje sutriuškino Livonijos ordiną. Kad Lietuva turėjo du karalius – Mindaugą I ir Mindaugą II – nežinojome.

„Štai čia, kur mes dabar esame, mano manymu, stovėjo Vorutos pilis, o piliakalnio papėdėje rasti radiniai, kurių 1990 metais rado ir mūsų kraštietis profesorius Povilas Čibiras, byloja apie labai seniai čia gyvenusius žmones. Ta senovė skaičiuojama ne šimtais, o tūkstančiais metų“, – drąsiai tvirtino K. Čeponis.

Manoma, kad šioje pilyje gyveno Lietuvos karalius Mindaugas su žmona Morta. Kęstutis įsitikinęs, kad šiose kalvose vyko Vorutos mūšis. Mūsų gidas mostelėjo ranka ir parodė į Niemčiakalnį, nuo kurio viršūnės aiškiai matyti Visagino atominės elektrinės bokštai.

Belipant nuo Senojo Daugėliškio piliakalnio, Kęstutį Čeponį, stebinantį žiniomis ir patirtimi, vietiniai gyventojai apibėrė klausimais ir parodė, kur stovėjo škala, žydų, totorių namai, domėjosi, kuri kalva vadinama Kiškio kalnu. Sužinojome, kad genetiniai tyrimai rodo, jog visi esame mūsų tolimų bendrų protėvių palikuonys. Reiškia, visi be išimties esame giminės.

Iš Daugėliškio keliavome toliau. Istorijos suvokimo tęstinumas vyko prie Mažulonių piliakalnio.

Čia dar kartelį į rankas mikrofoną ėmė Kęstutis Čeponis ir išsamiai papasakojo apie nupjauto kūgio pavidalo kalvą, apjuostą pelkėtais miškais apaugusiomis daubomis, respublikinės reikšmės Mažulonių piliakalnį, esantį netoliese Vėlio ežero.

Jo šlaitai įspūdingi – siekia dvidešimties metrų aukštį. Neseniai įrengti 78 mediniai laipteliai su turėklais – puiki pagalba kopiant į viršūnę. Papėdėje stovi Šv. Kazimiero draugijos kryžius Vytauto Didžiojo 500 mirties metinėms atminti. Jį 1930 metais pastatė Vėlionių ir Mažulonių kaimų gyventojai.

1907–1908 metais piliakalnį tyrinėjo Vladimiras Kaširskis, o radinius kažkodėl išvežė į Sankt Peterburgo ermitažą. 1958 metais piliakalnį žvalgė istorijos institutas, 1989 – kasinėjo archeologas Gintautas Zabiela. Šio piliakalnio gyvenvietėje gyventa pirmame tūkstantmetyje.

Pasak Kęstučio Čeponio, Mažulonių piliakalnis stūkso strategiškai patrauklioje vietoje. Čia senovėje buvęs kelias jungė Lietuvą su Romos ir Graikijos imperijas, juo buvo gabenamas paštas iš Venecijos į Rygą ir Didįjį Naugardą.

Verda „budrienė“ / Autorės nuotraukos

Baltų vienybės sąšaukos programa tęsėsi gyvoje žmonių grandinėje. Pagal Rimos Grušnienės scenarijų, susikibę rankomis visi dalyviai turėjo išsakyti vienas kitam palinkėjimus. Po palinkėjimo Rima iš molinio ąsočio kiekvienam įpylė po puodelį lietuviškos giros. Charakteringa ir tai, kad suaugusiųjų palinkėjimai buvo ganėtinai įvairūs. Jie skubėjo ištarti vienybę liudijančius žodžius, linkėjo suvokti ir domėtis savo ir giminės genealogija, karštai mylėti Lietuvą, gimtinę, niekad neprarasti optimizmo. Vaikučiai buvo vieningi kaip ir baltai. Jiems svarbiausias uždavinys – mokytis ir pasiekti savo svajones.

Galiausiai Budrių gatvės gyventoja Stanislava Rutavičienė (Gaidelytė), pasidabinusi tautiniais rūbais, kuriuos išsaugojo nuo septyniolikos metų, papasakojo apie tuos laikus, kuomet Lietuvą valdė lenkai ir jai teko lankyti lenkišką mokyklą. Tada mokytoja lietuvių vaikus vadino chamais.

Stanislava pergyveno vokiečių ir sovietų okupaciją, tačiau jos krūtinėje visuomet plakė lietuviška širdis. Garbaus amžiaus moteris prisiminė, jog Budriuose po II pasaulinio karo liko tik dvi šeimos – Gaidelių ir Čeponių, o kitos emigravo į Lenkiją…

Ji džiaugėsi, kad netoliese jos namų gyvena Violeta Čeponienė, kuri ją globoja. Stanislava nepraleido progos tą vakar padėkoti Artūrui Kacevičiui už pakvietimą į bendruomenės renginius. Anot jos, kai būni tarp žmonių, ir gyventi darosi smagu.

Renginio vedėja Regina Majauskienė paragino drauge su moterų ansambliu „Eldija“ sugiedoti Lietuvos himną. Jis sklido iš svečių, dalyvių bei organizatorių lūpų. Po to skambėjo lietuvių liaudies dainos „Ant kalno mūrai“, „Ant kalno klevelis“, „Šią naktelę“, „Žemėj Lietuvos“… Po dainų labai tiko Danutės Ralienės išvirta „Budrienė“. Tradicinė budriečių sriuba buvo tokia skani, kad jos neparagavęs kitam negalėjai papasakoti. Ne vienas suvalgė po dvi porcijas.

Dieną naktin palydėjus, ant Ažušilės piliakalnio „Žaibo kumštis“, ant Senojo Daugėliškio – daugėliškėnai, ant Mažulonių – Budrių bendruomenės atstovai į padangę paleido fejerverkus ir ugnies žibintus: tris karštas, kraštą mylinčias širdis. Trijų seniūnijų teritorijose esantys piliakalniai vienu metu (20 val.) susivienijo nušviečiančiais ugnies ženklais. Tai išties buvo kerinti, jokių valdžių neinicijuota vienybės sąšauka Ignalinos padangėje.

Ant piliakalnio

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: