Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Trumpa tikslaus pirminių šaltinių perskaitymo pamokėlė gerb. Romučiui Matkevičiui-Matusai

Neseniai pasiūliau hipotezę, kad garsioji Mindaugo Voruta gal būt yra Senojo Daugėliškio piliakalnis.

Šį straipsnį atspausdino "Utenos apskrities žinios", 2017 m. balandžio 13 d. Nr.42 (2940) (skyrelyje "Protakos").

Kęstutis Čeponis: Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta?
http://www.utenoszinios.lt/2017/04/21/s ... go-voruta/

Gale straipsnio buvo nurodyti panaudoti straipsniai ir kiti informacijos šaltiniai:

1. Romutis Matkevičius (Matusa). Daugėliškis (Didysis Daugėliškis) // Voruta
http://www.voruta.lt/daugeliskis-didysis-daugeliskis/

Daugėliškis (Didysis Daugėliškis) / Romutis Matkevičius (Matusa). - Iliustr. - Lietuvos miesteliai. - // Voruta. - ISSN 1392-0677:
– Voruta. 2010 lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 12.
– Voruta. 2010 gruod. 11, nr. 23 (713), p. 12.
– Voruta. 2010 gruod. 23, nr. 24 (714), p. 12.

2. Povilas Čibiras. Senasis Daugėliškis – Čibirų giminės lopšys // Voruta, 1997, Nr. 5
3. Birutė Čibiraitė-Biekšienė. Čibirų pavardės kilmės akmuo (Senajame Daugėliškyje, Ignalinos rajone) // Voruta, 2008 birželio 28, nr. 12 (654), p. 14 ir 16.
http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_12.pdf
4. Senasis Daugėliškis – straipsnis iš Vikipedijos
https://lt.wikipedia.org/wiki/Senasis_D ... i%C5%A1kis
5. Tomas Baranauskas. Vorutos istorija
http://viduramziu.istorija.net/pilys/mindaugas.htm

Vėliau šį mano straipsnį perspausdino ir keli kiti leidiniai bei interneto svetainės.

Ką tik archyvų tyrinėtojas ir daugelio istorinių straipsnių autorius R. Matkevičius-Matusa (mano labai gerbiamas ir vertinamas už jo tikrai įdomius ir informatyvius straipsnius, kuriuose pateikiamą informaciją aš taip pat panaudojau bandydamas pagrįsti savo hipotezę, kad Voruta buvo Senojo Daugėliškio piliakalnyje) paskelbė mane ir mano istorines žinias "žiauriai kritikuojantį" straipsnį (Romutis Matkevičius-Matusa. Trumpa istorijos pamoka K. Čeponiui ir kitiems, "Mūsų Ignalina", 2018-09-11), kuriame "išaiškino" kaip blogai aš žinau Lietuvos istoriją, nes neskaitau pirminius šaltinius.

Ištrauka:

"Bet visus perspjovė ignalinietis Kęstutis Čeponis, "pastatydamas" Mindaugo Vorutos pilį ant Senojo Daugėliškio piliakalnio. Arba žmogus mokykloje visai nesimokė istorijos, arba turėjo "kuolą". Visi, net mokyklos mokyklinukai, bet ne K. Čeponis, žino iš istorijos, kad Nalšia nepriklausė Mindaugo Lietuvai. Tai Nalšios žemėje ir negalėjo būti jokios Mindaugo pilies, nors ir buvo tarp Lietuvos ir Nalšios valdovų giminystės ryšių. Nalšia galutinai buvo pajungta Lietuvai tik 1267 m., kai buvo nužudytas paskutinis Nalšios ir Polocko kunigaikšųtis Gerdenis. K.Čeponiui tiesiog pavydžiu jo fantazijos krašto istorijos srityje. Nereikia vartyti Lietuvos Metrikos ir kitų dokumentinių šaltinių, tiesiog užlipai ant piliakalnio ir rėžei prakalbą apie čia gyvenusį kunigaikštį ir nesvarbu - buvo jis ar nebuvo".

Aš, žinoma, nesu senųjų archyvų tyrinėtojas, bet spaudoje ir internete paskelbtus istorinius šaltinius aš kaip tik skaitau - ypač ankstyvųjų viduramžių.

Ir todėl man absoliučiai neaišku, kuriame būtent dokumentiniame šaltinyje (o jis apskritai tik vienas) ponas Romutis perskaitė, kad Voruta buvo būtent Mindaugo pilis?

Deja, bet pirminiame (ir vieninteliame) šaltinyje "Ipatijaus metraštyje" pasakyta ne taip: "O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta", niekur nerašant, kad ta pilis buvo būtent Mindaugo privati nuosavybė.

Taigi, Vorutos pilis galėjo būti tiek paties Mindaugo nuosavybė, tiek ir jo giminaičių - tuometinių jo sąjungininkų ar vasalų, nuosavybė.

Visas originalus kronikos tekstas yra čia:

ИПАТЬЕВСКАЯ ЛЕТОПИСЬ
http://www.krotov.info/acts/12/pvl/ipat36.htm
http://litopys.org.ua/ipatlet/ipat36.htm
http://www.lrc-lib.ru/rus_letopisi/Pict ... 17-818.gif

Platesnė ištrauka:

Миндъвгъ 36 же собралсѧ 37 бѣ . и оумысливъ же собѣ 38 . не битисѧ с ними полкомъ . нъ 30 вниде во 40 град̑ . именемь Вороута 41 . и въıсла шоурина своего нощь 42 . и розгнаша и Роусь Ж и Ӕтвѧзѣ . наоутрѣӕ 43 же выѣхаша Нѣмцѣ 44 . со 45 самострѣлы и ѣхаша на нѣ Роусь /л.274об./ с Половци и стрѣлами 46 . и Ӕтвѧзи 47 со 48 сүлицами З . и гонишасѧ на поли нодобнои А 49 игрѣ И ѿтоуда же вратишасѧ . во 50 Жемоить ❙ И приде 51 Миндов̑гъ 52 собравъ 53 силоу великоу . на город̑ 54 . Выкинтовъ . именемь Твиреметь 55 . въıѣха же Тевтевилъ 56 . изъ города 57 . Роусь и Половци . Данилови 58 с ними и Жемоить 59 с 60 ними 60 и мнозии пѣш̑сцѣ А 61. гонѧщимъ же имъ . застрѣли кочь Половчинъ . Миндогова А въ стегно . и возвратисѧ 62 Минодовгъ 63 в землю свою . многымъ же ратънымъ бывшимъ 64 . межи ими . Висимотъ . подъ тѣм же 65 градомъ оубьенъ 66 быс̑

Beje, šią ištrauką iš Kronikos paminėjau savo komentare Lietuvos istorijos forume dar 2008-05-26 - prieš 10 metų - taigi, tai įrodymas ponui Romučiui, kad bent jau šį pirminį šaltinį aš tikrai buvau skaitęs...:

FORUMAI -> Lietuvos istorijos forumas
http://forum.istorija.net/forums/thread ... &mid=51642

Žygeivis (Kęstutis Čeponis)

Posted 2008-05-26 19:25 (#51642 - in reply to #51638)
Subject: RE: Kokį miestą mini Volynės metraštis? (P.S. Diskusijoje kalbant apie Tveremet - mano tuometine nuomone tai gal būt buvo ne Tverai, o Tverečius).

Apie Vorutą ir jos paieškas yra paskelbta daugybė įvairiausių straipsnių, hipotezių ir svarstymų. Visus juos čia išvardyti nėra galimybės, todėl besidomintiems siūlau perskaityti apžvalginį straipsnį:

Tomas BARANAUSKAS. VORUTOS PILIS
http://viduramziu.istorija.net/pilys/baranauskas01.htm

Ištrauka:

"Voruta istorijoje ir istoriografijoje

Istorinių žinių apie Vorutą nėra daug – tik vienas paminėjimas Volynės (Ipatijaus) metraštyje. Kur kas daugiau apie Vorutą kalbama istoriografijoje, kurioje jai priskiriama ir nebūtų bruožų. Dažnai ji laikoma seniausia Lietuvos sostine7 ar svarbiausia Mindaugo pilimi8. Kartais su Voruta be jokio pagrindo siejama neįvardintos Mindaugo pilies apgultis 1250 m.9 ir kai kurie kiti įvykiai.

Istorijoje Voruta žinoma kaip pilis, kurioje 1251 m. Mindaugas apsigynė nuo Tautvilo antpuolio. Tai buvo lemiamas 1249–1252 m. vidaus karo momentas. Vorutos apgulties išvakarėse Mindaugui pavyko patraukti į savo pusę svarbų Tautvilo sąjungininką – Livonijos ordiną. Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos.

Tolesnius įvykius Volynės metraštis taip aprašė10:

,,O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.”

Taip prie Vorutos Mindaugas pasiekė lemiamą pergalę. Pralaimėjęs Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas galėjo karūnuotis Lietuvos karaliumi11. Tačiau pati Voruta daugiau nė karto nebepateko į istorijos šaltinius. Praeities tyrinėtojams ši pilis liko mįsle."

Štai dar įdomi ištrauka iš Tomo Baranausko straipsnio:

"Varelio/Variuko upelis

Ne taip, kaip dėl Varutės kalno, dėl šalia jo tekančio Varelio upelio vardo autentiškumo niekas abejonių nekėlė. Tuo tarpu vien Varelio pavadinimas, net jei nebūtų jokių žinių apie Varutės kalną, yra pakankamai iškalbingas.

Iki šiol literatūroje buvo išplitusi kiek iškraipyta upelio vardo forma – Vorelis. Šią formą išpopuliarino A. Vienuolis. Tačiau daugelis kitų šaltinių pateikia upelio vardą su šaknies balsiu a. E. Volteris po Vorutos atradimo parašytame straipsnyje upelį vadina Vareliu98. Taip pat jį vadina ir P. Būtėnas 1938 m.99 Notaras Jonas Maželis 1935 m. gruodžio 23 d. laiške E. Volteriui rašo: ,,Varutos piliakalnis tarp Volupio ir Variuko upelių netoli Šventosios upės tikrai įeina į dviejų ūkininkų Grimašauskų žemę”100.

Varelio vardą randame ir Vygando Račkaičio bei Mildos Telksnytės knygoje apie Joną Biliūną ,,Į aukštą kalną” – ten pasakyta, kad prie šio upelio stovėjusi Šv. Jono statula101. 1998 m. vasarą autoriai patvirtino, kad šią žinią užrašė iš žmonių, rinkdami atsiminimus apie J. Biliūną. Kad žmonės upelio vardą ištaria su šaknies balsiu a, 1998 m. teigė ir prie šio upelio gimusi bei augusi E. Žvirblienė. Jos teigimu, vieni šį upelį vadina Vareliu, kiti – Variuku. Žodžiu, dėl autentiškos upelio vardo formos neaiškumų nebeiškyla.

Visa tai labai svarbu išaiškinant Vorutos vardo kilmę, o kartu ir patvirtina Varutės kalno pavadinimo autentiškumą.

1. Ipatijaus metraštyje užrašytas vardas Voruta lietuviškai buvo ištariamas Varuta. Jis susideda ir šaknies Var- ir mažybinės priesagos -uta. Tai įrodė dar Kazimieras Būga102.

2. Upelio vardas Varelis/Variukas irgi susideda iš šaknies Var- ir mažybinės priesagos -elis arba -ukas. Kaip matome, mažybinė priesaga buvo nepastovi, todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad galėjo būti upelio vardo variantas ir su mažybine priesaga -utis (*Varutis).

3. Varutės kalnas prie *Varučio upelio – visiškai logiškas pavadinimas. Jis neabejotinai padarytas iš upelio vardo. Be abejo, šis upelis paaiškina ir Vorutos (Varutos) pilies vardą.

4. Sėliai priesagą -utė ištardavo -uta (šią savybę paveldėjo kupiškėnų tarmė)103. Šeimyniškėlių piliakalnis kaip tik ir yra sėlių paribyje."

Iš karto perspėju, kad Tomas Baranauskas mano, jog Vorutos pilis buvo Anykščių rajone Šeimyniškėlių piliakalnyje. Tačiau jo straipsnyje pateikiama istorinė, hidroniminė ir kalbotyrinė lokalizacijos argumentacija labai įdomi ir vertinga ir mums, kadangi ją beveik pažodžiui įmanoma pritaikyti Senojo Daugėliškio piliakalniui.

Pradėkime nuo to, kad Senasis Daugėliškis irgi yra šalia upelio Var-ykšta ir ežero Var-ykštis (toks pavadinimas yra išlikęs senuosiuose žemėlapiuose, o dabar jau "perkrikštytas" į Verekšta arba Virėkšta).

Sprendžiant iš analogiškų greta esančių daugelio ežerų vandenvardžių pavyzdžių (pvz. Vėlykštis ir Vėlys, Lūšykštis ir Lūšys (Lūšiai), Dringykštis ir Dringys (Dringiai), Disnykštis ir Dysnai, Baluošykštis ir Baluošas, Kretuonykštis ir Kretuonas, bei kiti), jei buvo Varykštis, tai seniau tikriausiai turėjo būti ir su juo susijungęs ežeras Varys. Ežero labai ištįsusi forma su sąsmauka centre šią prielaidą patvirtina - kad tai seniau galėjo būti laikoma dviem susijungusiais ežerais.

Senasis Daugėliškis irgi yra sėlių senosiose žemėse, kaip ir Šeimyniškėlių piliakalnis. O priesaga -uta taip pat būdinga šiai buvusiai sėlių žemei.

Šeimyniškėlių piliakalnio (pilies) senasis vardas jau labai seniai užmirštas, tačiau ir Senojo Daugėliškio piliakalnio (pilies) senasis vardas irgi nežinomas, o Daugėliškio vardas pasirodo žymiai vėliau 13 amžiaus.

Lietuvos Metrikos 1-oje užrašymų knygoje įrašyta, kad 1514 02 25 karalius Žygimantas patvirtino kontraktą dėl Daugėliškio dvaro įsigijimo - Albertas Goštautas, Martyno sūnus, jį įsigijo iš Lenarto Daugėlavičiaus.

Matyt, kaip nuo Radvilų atsirado Radviliškis, taip nuo Daugėlų (Daugėlavičių) – Daugėliškis.

Taip tvirtina ir prof. Z. Zinkevičius knygoje „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“.

1929 m. „Lenkijos totorių giminių herbyne“, sudarytame S. Dziadulevičiaus, teigiama, kad ši sena totorių kunigaikščių pavardė Daugėlos (Daugėlavičiai) yra kilusi nuo Ašmenos pavieto Panižės gyvenamosios vietovės dalies – Daugėliškio. Panižė – bajorkaimis netoli Smurgainių. Dabar tai Baltarusijos teritorijoje.

S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“, rašo, kad pirmieji totoriai, pakliuvę į Lietuvą dar Gedimino valdymo laikais, asimiliavosi su vietiniais gyventojais, priėmė krikščionybę.

Nurodytas ir Daugėlų (Daugėlavičių) giminės pradininkas – Selimbekas Azarovičius.

Palyginkime Šeimyniškėlių ir Senojo Daugėliškio piliakalnių dydžius.

Šeimyniškėlių piliakalnis (https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0eim ... iliakalnis ir http://piliakalniai.lt/piliakalnis.php? ... lnis_id=47 ) yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, prie kelio į Rokiškį. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis.

Piliakalnio aikštelė – 80 m ilgio, 35 m pločio pietrytiniame gale ir 23 m – šiaurės vakariniame. Aikštelės plotas – 2400 m² (pagal T. Baranauską apie 3000 m² - žiūr.: Tomas Baranauskas. Vorutos istorija http://viduramziu.istorija.net/pilys/mindaugas.htm ).

Senojo Daugėliškio piliakalnis (dar vad. Kiškio bažnyčia) (https://lt.wikipedia.org/wiki/Senojo_Da ... iliakalnis ir http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis. ... lnis_id=90 ) 1991 m. patvirtintas archeologijos paminklu. Į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą įtrauktas 1998 m. gruodžio 30 d.

Piliakalnis yra Utenos aps., Ignalinos r. Naujojo Daugėliškio seniūnijoje Senojo Daugėliškio kaimo centrinėje dalyje, 0,35 km į šiaurės vakarus nuo Senojo Daugėliškio kaimo kapinių, tiek pat į pietvakarius nuo Senojo Daugėliškio - Andrikavo ir Mikalavo - Panižiškės kelių kryžkelės, 0,2 km į šiaurės vakarus nuo pastarojo kelio, į pietryčius nuo Virėkštos ežero, Virėkštos upelio ištakose.

Jis yra atskiroje kalvoje, matyt, buvusioje saloje, dabar apsuptoje šlapių pievų. Aikštelė ovali, pailga š.r.-p.v. kryptimi, 55x70 m didumo, plotas apie 3900 m² - taigi gerokai didesnis nei Šeimyniškėlių piliakalnio.

Aikštelės galai iškilūs, iki 15 m pločio ir 80 cm aukščio. Jos š.v. dalyje aptiktas 50 cm storio tamsiai pilkas kultūrinis sluoksnis. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – antrąja puse.

Tomas Baranauskas rašo, kad Šeimyniškėlių piliakalnis buvo atrastas tik prieš karą, todėl buvo mažai tyrinėtas.

Senojo Daugėliškio piliakalnį archeologams parodė prof. P. Čibiras apskritai tik 1990 m. Ir šis piliakalnis iš viso iki šiol nėra tyrinėtas (buvo atlikta tik žvalgomoji kelių valandų apžiūra).

Netyrinėtas kaip ir daugybė kitų greta esančių archeologinių objektų - pvz., Goštautų pilies piliavietė ir vadinamasis Niemčiakalnis (senovinis kapinynas) bei kiti.

Vienintelis netoliese rimčiau tyrinėtas piliakalnis yra Mažulonių, bet jis jau už kelių kilometrų nuo Senojo Daugėliškio piliakalnio. Įdomu ir tai, kad archeologai, tirdami piliakalnio papėdėje buvusią gyvenvietę, pasivaikščioję netyčia atrado šalia dar vieną piliakalnį, kurį pavadino Vėlionių piliakalniu - jis irgi šalia senojo kelio, bet jau kiek arčiau Senojo Daugėliškio piliakalnio.

Piliakalnių gausu ir link Švenčionių bei aplink.

Tai rodo, kad čia buvo tanki grandinė piliakalnių ir pilių, saugojusių senąjį kelią iš Vilniaus į šiaurę (į Daugpilį, su atšaka į Rygą, į Rusios miestus Polocką, Pskovą, Naugardą).

O Senasis Daugėliškis buvo ypač svarbi gyvenvietė ir pilis, saugojusi šį kelią. Ir nebūtų nieko keisto, jei būtent čia, šiame ypač svarbiame kelyje, Mindaugas susitiko su savo sąjungininkais iš Livonijos, ir čia gynėsi nuo savo giminaičių, remiamų žemaičių, jotvingių bei rusų.

Žinoma, tai šiuo metu tik hipotezė - viena iš daugelio, jau paskelbtų lokalizuojant buvusią Vorutos pilies vietą. Tačiau ji, mano nuomone, nei kiek ne mažiau pagrįsta kaip ir kitos hipotezės.

Na o tikroji tiesa gal būt kada nors išaiškės - bet tai bus įmanoma tik suradus naujus šaltinius ir atlikus rimtus archeologinius tyrimus.

Kęstutis Čeponis
kraštotyrininkas

Komentarai
https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... nt_mention

Inga Baranauskienė

Kęstučio Čeponio šiaip tai labai teisingas pastebėjimas: iš metraščio tikrai neseka, kad Voruta buvo būtent Mindaugo pilis.

Teoriškai ji galėjo priklausyti kad ir Mindaugo svainiui, kuris aktyviai dalyvavo jos gynime, t.y. Daumantui arba Lengveniui.

Vis dėlto Daumantą legendos sieja su Utena, o Lengvenis turėjo būti Linkmenų pilies statytojas (pirminis pavadinimas Lingveniškės arba Lungveniškės).

Taigi aš linkusi palaikyti Šeimyniškėlių (Varutės) hipotezę, nors tai irgi buvo valstybės paribio pilis.

Turiu tokią hipotezę, kad būtent Mindaugui buvo pavesta ją pastatyti, nes apie 1232-1233 m. Mindaugas tebebuvo tik ketvirtas žmogus valdančiojoje giminėje, o tokių perteklinių giminaičių siuntimas į periferiją buvo įprasta praktika viduramžiais.

Romas Matkevičius

Laba diena, ponia Inga. Labai malonu buvo skaityti Jūsų komentarus. Tai profesionalaus istoriko požiūris į K.Čeponio iškelta hipotezę.

Aš paprastai nesikišiu į tai ko nežinau. Istorija tai mano, sakykim, hobis ir nagrinėju laikotarpį, kai jis atsiranda Lietuvos metrikoje. Stengiuosi, kiek tai galima, nepolitikuoti. Šis mano straipsnelis šiuo atveju buvo tam tikra provokacija. Atrodo nepasisekė.

Viena aišku, kad nors norinčių atlikti platesnius archeologinius tyrinėjimus yra daug, jie ant Senojo Daugėliškio piliakalnio, ko gero, niekada nebus atlikti. Turbūt užtenka žvalgomosios ekspedicijos, kad nustatyti piliakalnio istorinę vertę.

Ponas K.Čeponis epopėjoje su Senojo Daugėliškio piliakalniu ne pirmas ir gali būti, kad ne paskutinis. "Statė" čia jau Dangeručio pilį, paskui M.Balinskis dar XVIII a. viduryje čia pastatė Goštautų pilį. Netoli piliakalnio atsirado Daugėliškio parapijinė bažnyčia (tiesa toje vietoje buvo žydo sodyba) ir reikia archeologinių tyrimų. Aišku netoli bažnyčios "atsirado" dvaras. Ir taip toliau.

Kęstutis Čeponis

Ponas Romai, kas gi, jūsų nuomone, buvo taip vadinamoje Salelėje - pagal esamus rašytinius šaltinius, jei ten nebuvo Goštautų pilis?

P.S. Aš, be abejo, irgi nesu Lietuvos viduramžių gynybinių įtvirtinimų žinovas, tačiau ne kartą esu Salelėje ir aplink ją vaikščiojęs - ir esu įsitikinęs, kad ten tikrai buvo kažkoks labai ne menkas gynybinis įtvirtinimas.

Romas Matkevičius

Aš nesiruošiu su ponu Čeponiu aiškintis. Ši kartą jis pateko į straipsnį dėl vienos priežasties, kurios nenorėčiau įvardinti. Prirašė daug, bet tai tik hipotezės.

Visų pirmą ponas K. Čeponis rašo netiesą, kad S.Daugėliškio piliakalnis nebuvo tyrinėtas. Archeologai nustatė, kad piliakalnyje gyventa I-ajame tūkstantmetyje. Taip kad II tūkstantmečio pradžioje jokių pilių čia negalėjo būti.

Mindaugas tai jau XIII amžius.

Ir antra, Mindaugo Lietuvai Nalšia nepriklausė ir buvo pajungta Lietuvai jau po Mindaugo mirties.

Teiginys, kad ši pilis galėjo būti Nalšios žemėje, neatlaiko jokios kritikos. Pagal paskutinį jo teiginį išeina, kad, kai baigdavosi resursai, Mindaugas keliavo į Nalšią paplėšikauti ir užgrobti tuos resursus.

Inga Baranauskienė

Čeponio hipotezės nepalaikau: Daugėliškio piliakalnis išties ankstyvas ir neturi XIII a. pilims būdingų bruožų (skirtingai negu Šeimyniškėliai/Varutė).

Vis dėlto sakyti, kad Nalšia nepriklausė Mindaugo Lietuvai nėra tikslu: aišku, ten buvo savų kunigaikščių, bet jie buvo artimi Mindaugo sąjungininkai (tas pats Gerdenis) arba su juo giminiavosi (Lengvenis, Daumantas).

Lengveniui nepalankūs veikėjai buvo išvaryti iš Nalšios su Mindaugo pagalba dar iki 1248 m.

Ir kas sugalvojo sieti Gerdenio žūtį su kažkokiu Nalšios statuso pasikeitimu? Kuo remiantis?

Nalšioje autonomiškų kunigaikščių būta ir XIV-XV a. - kad ir Stripeikis arba Giedraičių giminė. Mano nuomone, Nalšios statuso kitimas buvo daug platesnio proceso dalis.

Kęstutis Čeponis

----Daugėliškio piliakalnis išties ankstyvas ir neturi XIII a. pilims būdingų bruožų-----

Manau, kad tai garantuotai nustatyti galima tik atlikus rimtus archeologinius tyrimus - ir ištyrus ar piliakalnis nebuvo gyvenamas 13 amžiuje.

Kol kas, deja, buvo tik iškasti keli maži žvalgomieji šurfai. Ir atlikta paviršinė apžiūra (ieškant daržuose ant piliakalnio keramikos).

Apskritai būtų labai keista, jei tokiame svarbiame tuo metu ir prekybai, ir karo tikslams - galima sakyti to meto strateginiame - kelyje (maršrute) esantis piliakalnis nebuvo naudojamas 13 amžiuje, kada čia aplink vyko kovos ir su kalavijuočiais, ir su rusais, ir tarpusavio lietuvių kunigaikščių kovos.

Kodėl gi tada kiti šalia šio kelio esantys piliakalniai (pvz. Mažulonių) buvo naudojami ir puolami priešų?

Kęstutis Čeponis

----Visų pirmą ponas K. Čeponis rašo netiesą, kad S. Daugėliškio piliakalnis nebuvo tyrinėtas.----

Ne, nebuvo - buvo tik labai paviršinis trumpas žvalgomasis tyrimas, neatliekant jokių archeologinių kasinėjimų.

Ir aš tai puikiai žinau, kadangi pats tuo metu dirbau Ignalinos savivaldybės paminklotvarkininku.

1990 m. žvalgant piliakalnį, aikštelės šiaurės vakarinėje dalyje buvo padaryta 40x40 cm dydžio iškasa, kurioje fiksuotas 50 cm kultūrinis sluoksnis. Jo viršutinis, 30 cm storio horizontas visiškai permaišytas arimo metu.

Kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi, o viršutiniame kultūrinio sluoksnio horizonte – ir vėlyvos kaimo keramikos.

P.S.1. Dėl Senojo Daugėliškio piliakalnyje atliktų žvalgomųjų tyrimų 1990 m. ir 1993 m.

Piliakalnį 1990 m. nurodė biomedicinos mokslų daktaras prof. Povilas Čibiras.

Tais pačiais metais piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas ir Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba ir 1993 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras.

Tai aprašyta:

Zabiela G. 1992e. Rytų Lietuvos archeologijos paminklų žvalgymas ir žvalgomieji tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. T. II, p. 114–119 (žvalgyta 1990 m.).

Zabiela G. 1995a. Lietuvos medinės pilys. Vilnius. p. 250-251 (Nr. 80)

ir:

Dakanis B. 1994. Mažai žinomi Lietuvos piliakalniai // Kultūros paminklai. Vilnius. T. 1. p. 35–60. (p. 52 (Nr. 48)).

P.S.2. Ir dar - mano tolimas giminaitis Feliksas Kačka, šiuo metu gyvenantis ant paties Sen. Daugėliškio piliakalnio (jis 2009 m. nusipirko ten stovėjusią sodybą), pernai nutarė įsivesti kanalizaciją.

Aš tai iš jo sužinojęs patariau jam vis tik nesavivaliauti, o kreiptis į KVAD ir užsakyti archeologinį trasos tyrimą.

Jis taip ir padarė - žiūr. http://archeologijosdb.kpd.lt/rinkmenos ... os%20r.pdf

Deja, tyrimo ataskaitos kol kas neturiu - ji buvo dr. Manvydo Vitkūno ( manvydas.vitkunas@gmail.com ) pateikta 2018-06-01, tačiau pačios ataskaitos internete nėra
http://archeologijosdb.kpd.lt/ataskaita ... ta_id=3635

"Gavimo data -2018-06-01, pavadinimas -Senojo Daugėliškio piliakalnio, vad. Kiškio bažnyčia (17155), teritorijos, sklypo Virekštos g. 10, Senojo Daugėliškio k., Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos r. sav., detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita".

P.S.3. Archeologijos draugijos puslapyje http://www.archeologijosdraugija.lt/itv ... lnis_id=11 parašyta, jog manoma, kad Senojo Daugėliškio piliakalnyje XV-XVI a. stovėjusi medinė Daugėliškio (Davgialiski, Dolgalisski) pilis.

Ji minima 1533 m. LDK pilių sąraše, 1553 m. sudarytas jos inventorius.

Tačiau archeologo Broniaus Dakanio manymu, dvaras (pilis), vadintas Sala, turėjo būti įkurtas maždaug už 320 m į pietvakarius nuo piliakalnio, kalvoje, dabar vadinamoje Salele, juosiamoje ežero, žemų pievų ir griovų.

Taigi, archeologai neturi aiškios nuomonės netgi šiuo klausimu. :)

Ir priežastis akivaizdi - nėra atlikti normalūs archeologiniai tyrimai nei piliakalnyje, nei Salelėje.

Inga Baranauskienė

Kęstutis Čeponis paviršiaus apžiūra daug reiškia.

13 a. ir vėlesniems piliakalniams būdingi aukšti pylimai. Daugėliškyje jų nėra.

O dėl kelių, tai neaišku, kaip jie ėjo.

Kęstutis Čeponis

----Inga Baranauskienė 13 a. ir vėlesniems piliakalniams būdingi aukšti pylimai. Daugėliškyje jų nėra.----

Aš juk ir netvirtinu, kad pilis Sen. Daugėliškio piliakalnyje buvo įrengta 13 amžiuje - akivaizdu, kad ji ten stovėjo (ir buvo, matyt, ne kartą perstatoma) nuo žymiai senesnių laikų.

Na o Mindaugui ji galėjo tuo metu tiesiog būti "po ranka", ir jis ja pasinaudojo. :)

Aplink, beje, labai platūs ir gana lygūs laukai, kurie bent jau šiuo aspektu atitinka mūšio aprašyme minimus susirėmimus.

Ir žinoma, aš juk visą tai pateikiu tik kaip hipotezę - mažiau ar daugiau pagrįstą.

Juk ir visi kiti Vorutos lokalizavimo bandymai irgi kol kas tėra tik hipotezės šiuo metu. Tvirtų įrodymų nėra - tame tarpe ir Šeimyniškėlių piliakalnio atveju.

Ir man be abejo norisi paskatinti archeologus galų gale rimčiau susidomėti Sen. Daugėliškio archeologiniais objektais - ir ši mano Vorutos lokalizavimo hipotezė gal būt tam padės (kaip jau padėjo ir labai detaliai ištiriant Šeimyniškėlių piliakalnį). :)

-----Inga Baranauskienė O dėl kelių, tai neaišku, kaip jie ėjo.----

Manau, kad tai, jog pro čia ėjo vienas iš svarbesnių to meto kelių - pirklių ir karių kelionių maršrutas (ir mano nuomone jau nuo žymiai ankstesnių laikų negu 13 amžius), yra patvirtinama daugelio faktų.

Pradedant pilių (piliakalnių) grandine, kuri yra išsidėsčiusi prie šio kelio (maršruto) ir baigiant iš vėlesnių laikų jau gerai žinomais keliais, kurie būtent pro čia ir ėjo.

Ir dar vienas faktas - tai lobiai, rasti šalia šio kelio.

Deja, oficialiai yra suregistruota tik labai nedidelė jų dalis. O faktiškai jų yra rasta daug daugiau - iš įvairiausių laikotarpių.

Inga Baranauskienė

Kęstutis Čeponis, tyrinėjimus skatinti, aišku, reikia, bet nebūtina kiekvieną piliakalnį tapatinti su Voruta arba Pilėnais.

O Šeimyniškėlių piliakalnio tapatinimas su Voruta yra gerai pagrįstas:

1) pavadinimas - Varutės kalnas;

2) pilies pastatymo laikas - 1232-1233 m. pagal dendrochronoligiją;

3) pats pilies dydis ir įtvirtinimo pobūdis - aišku, kad Mindaugas gynybai turėjo pasirinkti stiprią pilį;

4) gretimai buvo Mindaugo Latavos dvaras (pilaitė), kuris irgi rodo, kad šiose apylinkėse Mindaugas turėjo atramą.

Kęstutis Čeponis

Aš ir neneigiu visų šių faktų apie Šeimyniškėlių piliakalnį. :)

Tačiau jie vis tiek garantuotai nepatvirtina, jog tai ir buvo Voruta.

Inga Baranauskienė

Kol kas geriausias kandidatas.

Lentelės su užrašu vis tiek nerasim :( .

Kęstutis Čeponis

Ką gali žinoti... :)

Kęstutis Čeponis

Ponas Romai, kas gi, jūsų nuomone, buvo taip vadinamoje Salelėje - pagal esamus rašytinius šaltinius, jei ten nebuvo Goštautų pilis?

P.S. Aš, be abejo, irgi nesu Lietuvos viduramžių gynybinių įtvirtinimų žinovas, tačiau ne kartą esu Salelėje ir aplink ją vaikščiojęs - ir esu įsitikinęs, kad ten tikrai buvo kažkoks labai ne menkas gynybinis įtvirtinimas.

Romas Matkevičius

Vien tik 1738 metų inventoriuje į Virėkštos ežerą panašių pavadinimų bent keletas.

Bandžiau, tiesa be didelės analizės, nustatyti kur jie buvo, bet be prošvaisčių.

Niekada nenagrinėjau ežerų, upių ir upelių pavadinimų kaitos, bet šiek tiek šiuo klausimu žinau.

Kas dabar pasakys, kur mūsų krašte buvo Utenos upelis.

Ta pati problema ir su Virėkštos ežero pavadinimu. Šio pavadinimo aš neatskleisiu, bet ji galima rasti inventoriuose ir net Lietuvos metrikoje. Pažiūrėjus į žemėlapį, pabandykit atspėti senąjį ežero pavadinimą. Jeigu atspėsit, patvirtinsiu, jeigu ne, tai ne.

Šį klausimą uždaviau jau gal 5 ar 6 žmonėms. Kol kas atsakymo negavau.

Mažulonių ir Vielionių piliakalnių pavadinimai yra tokie kaip ir artimiausi kaimai. O juk šie pavadinimai atsirado tik XVII a.

Atrodo, Varšuvos senųjų aktų archyve yra Goštautų Daugėliškio inventoriai. Juos gavus mums gerokai prašviesėtų. Kol kas vykusios derybos su archyvu jau prieš du metus baigėsi nesėkmingai. 2019 metais bandysiu šias derybas atnaujinti.

Tas pats ir su kai kuriais terminais.

Atrodo archeologų puslapyje įdėta dalis taip vadinamos Goštautų pilies aprašymo.

Daug ko klausiau, ką turėti reikšti žodis „rikūnė“ arba „rykūnia“.

Kadangi iš to pateikto aprašymo visi buvo įsitikinę, kad pilis gynybinė, tai rikūnė yra sargybinis, pranešantis balsu ar riksmu apie priešų pasirodymą. Gerai panagrinėjus, šį žodį randame ir XVII – XVIII amžiuose. Šis gudiškas žodis reiškė galvijų piemenį.

Kas kita su žirgininkais (koniuchais). Pagal šiuos vietovių (Kaniūkai, Koniukai, Koniuchai ir t.t) galima tvirtinti, kad čia gyveno tarnybos, kurios augino žirgus.

Bet štai XVIII a. randame Maštaleriškių kaimus. Kas tai? Ogi tie patys žirgininkai.

XVIII a. inventoriuose randame austerijos terminą.

Sakykim taip, vienas pilietis paaiškino, kad žodis kilęs nuo žodžio „austi“ ir reiškė audimo vietą, tuo labiau kad dvarai turėjo savo audėjus ir jiems skirtas patalpas. Pasirodo taip buvo vadinamos karčemos.

Taip kad su žodžiais ir pavadinimais reikia elgtis labai atsargiai.

Dabartiniai pavadinimai yra gerokai sulietuvinti arba pakeisti taip, kad ir ponas dievas neišsiaiškins kaip jie skambėjo gilioje senovėje.

Mano elektroninis adresas yra „Mūsų Ignalinos" laikraštyje, jeigu parašysit, pabandysiu atsakyti.
Sėkmės.

Nerašau propoguoti Vorutos pilį ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

Romas Matkevičius

Sveiki. Atsiprašau jei su šia mūsų provokacija sudarė Jums tam tikrus nepatogumus. Na, o kaip sakė vienas mano draugas, jeigu neatleisit, tai ir taip praeis.

Bet aš ne apie tai. Surašysiu keletą problemų.

Visų pirmą mums koją pakiša vietininkiškumas arba kitaip vietinis patriotizmas. Jeigu pastatė koks nors kunigaikštis pilį tai būtinai tik pas mus.

Štai Linkmenys.

Spėjama, kad Linkmenų pilį pastatė Lengvenis. Kaip jau įprasta tų Linkmenų LDK teritorijoje būta ne vienų. Prie Vilniaus, Panevėžio ir kitose vietose Linkmenis įkūrė taip pat Lengvenis? Čia svarbiausia šiuos Linkmenis užmiršti ir tada bus galima teigti tą, kas ir teigiama.

Su Daugėliškiu yra dar sudėtingiau.

Daugėliškių buvo LDK teritorijoje tiek, kad ir suskaičiuoti neįmanoma. Tai ką juos visus įkūrė Dangerutis, ar tik mūsiškį Daugėliškį. Vėl išlenda vietinis patriotizmas.

Štai Strubičiaus žemėlapyje pažymėtas Daugėliškis yra ne kas kitas, o Arnionių dvaras, kurį Narbutai – Daugėlos pavadino Daugėliškiu. Tai nesunkiai nustatoma, nes šis Narbutų dvaras minimas jau kitame paviete. Kur buvo tikrasis, pats pirminis mūsų Daugėliškis, šiuo metu nėra visiškai aišku.

Štai Seniškis vadinamas Dūdomis (Dūdoriais) ir Daugėliškiu.

Lietuvos metrikoje XVI a. pradžioje minimas Saudenionių kaimas. Viena aišku, kad jis buvo prie pat Seniškio. Tai gal tai Ožionys. Ir t.t.

Dar XIX a. viduryje žinomas to meto istorikas M. Balinskis "pastatė" Goštautų pilį (gynybinę pilį) ant aukšto Virėkštos kranto ir saugoti paskyrė totorius, o dvarą padovanojo jau Stanislovas Goštautas Barborai Radvilaitei.

Tiesa, rašydamas jau veikalą apie Barborą Radvilaitę, visus šiuos teiginius užmiršo, bet istorinė „antis“ jau buvo paleista. O vietinis patriotizmas tik praplėtė šiuos M.Balinskio teiginius.

Reikia pasakyti, kad vienintelė gynybinė Goštautų pilis buvo Geranainiuose, kur buvo ir jų rezidencija.

Problema yra tame, kad didikų dvarai buvo vadinami pilimis.

Paskaičius šių Goštautų pilių (Daugėliškio, Radoškovičių ir kt.) aprašymus aiškiai matyti, kad jokių gynybinių funkcijų jos nevykdė. Pilį arba dvarą sudarė gyvenamoji dalis ir toliau nukelta dvaro ekonominė dalis arba palivarkas. Mažesniuose dvaruose šių dvaro dalių atskyrimas buvo tik sąlyginis.

Jeigu sudėlioti visus (apie 10) aprašymus į vieną eilutę, išeina, kad ir taip vadinamoji Goštautų pilis buvo dabartinio Naujojo Daugėliškio teritorijoje. Dabar ten Pliaterių akmuo. Bet tvirtinti 100 procentų nesiimu.

Munos pilį (dabar Kazimieravas), įkurtą dar Alberto Goštauto senelio XV amžiuje, visi jau senai pamiršo, o Daugėliškio istorija vis papildoma naujomis legendomis.

Ir dar vienas istorinis aspektas įrašytas Lietuvos Metrikoje.

Kur buvo Daugėlų Daugėliškio dvaras (iki 1514 metų) šaltiniai tiksliai nenurodo.

Dar labiau painiavą įneša 1517-02-17 privilegija Albertui Gošautui, kurioje Žygimantas Senasis skyrė medžioklės ir žvejybos plotus, kuriuose yra visi Daugėliškiai ir patvirtina A.Goštauto teises į Saudenionis.

Taip kad Daugėliškio dvarų, kaip buvo įprasta tiems laikams, mūsų žemėse būta ne vieno.

A.Goštauto įsitvirtinimas Daugėliškio žemėse truko ilgus metus.

Kadangi Senasis Daugėliškis apsuptas miškų, tikėtina, kad čia buvo karališkoji medžioklės ir žvejybos institucija, kuri 1569 metais minima Žygimanto Augusto instrukcijoje revizoriams.

Kaip tvirtina man pažįstami archeologai, po preliminarių archeologinių tyrimų ir tų tyrimų duomenų, Senojo Daugėliškio piliakalnyje išsamūs archeologiniai tyrimai vargu ar bent artimiausiu laiku gali būti atlikti. Arba kaip man pasakė, kad dėl nedidelės archeologinės vertės iš vis ar kada nors jie bus atliekami. Tuo pačiu ir įvairūs teiginiai nebus nei patvirtinti, nei paneigti.

Vienas mano pažįstamas archeologas (pavardės prašė neskelbti) šiuo metu dirba su Ignalinos rajono archeologinių vietovių pavadinimais. Kiek tai įmanoma nuo vietovių paminėjimų metraščiuose, Lietuvos metrikoje, inventoriuose ir bažnytiniuose dokumentuos.

Tuoj paaiškinsiu, kodėl jis ėmėsi šio darbo.

Šiuo metu atsirado visa eilė mokslininkų, kurie nelabai pripažįsta, o kai kuriais atvejai iš vis nepripažįsta Z. Zinkevičiaus darbų vietovių pavadinimų kilmės temomis.

Man buvo paaiškinta taip: XV – XVI a jau žinome vietovių, ežerų, ir upelių pavadinimus. Bet jie yra parašyti senąją gudų kanceliarine kalba. O kaip jie skambėjo baltiškai?

Tam, kad pajudėti iš šios aklavietės, reikia pripažinti, kad valdžia buvo lietuviška, o kultūra, kurios pagrindą sudaro raštas, slaviška.

Visi šie pavadinimai amžių tėkmėje labai stipriai keitėsi.

Pateiksiu tokį pavyzdį - XV a. Vidiškių dvaras yra vadinamas Vidski dvor.

Kaip ji sulietuvinti? Vidų, Vidskių ar Vidžių dvaras.

Juk Vidžių dvaras irgi taip rašomas, bet jis netapo Vidiškėmis.

Masė kaimų, upelių, ežerų keitė savo pavadinimus, ir ne visus mes juos žinome.

Dainiai buvo vadinami Šukštėnais, Šiūlėnai – Šulėnais, Kazlupiškė – Jurkiške, Šiškiniai – Ramanovu ir Šimkiniais. Laučiūniškė – Žydvaiskiais, Gubava – Murdu, Kazitiškis – Dūdomis ir Ipolitavu, Ligūnai – Burovu...

Kęstutis Čeponis

Taip, jūs teisus - su vietovių pavadinimais didelė painiava, kadangi laikui bėgant daug pavadinimų ne kartą dėl įvairių priežasčių buvo keičiami.

Beje, neseniai rašėte apie Petravą.

Man ten teko aiškintis kaimo ir dvaro istoriją (mano prosenelė iš Petravo).

Ir paaiškėjo, kad kaimas iš pradžių buvo Dringio pakrantėje, o dvaras ten, kur dabar yra Petravo (Petriškės) kaimas.

Dvaras ten tikrai buvo - radau jo nemenkus pamatus, vieną senovinę sidabrinę monetą, ir dar įmantrų žalvarinį raktelį nuo kažkokios dėžutės...

Mano giminės pasakoja - perduodami iš kartos į kartą šį pasakojimą, kad ponas dvarą perkėlė prie Dringio ir pavadino Jonapoliu (dabar "sulietuvino" į Jonalaukį), o kaimą - į buvusią dvaro vietą.

Beje, senosios kaimo kapinės tebėra šalia Jonalaukio.

Romas Matkevičius

Tiesą pasakius, aš su Virėkštos ežero senuoju pavadinimu pasiskubinau.

Esmė yra ta, kad slaviškai „pod“ reiškia vietą, o senąją lenkų kalba priklausomybę.

Pateikiu ežerų pavadinimus įrašytus 1738 metų Daugėliškio seniūnijos Daugėliškio vaitijos inventoriuje. Daugėliškio vaitijai buvo priskirti ir Ceikinių vaitijos teritorijoje buvę ežerai.

Vėlys ir Vėlykštis, Virkštys (Virkštis), Vilykštis, Viksvojus, Dėlinis, Žiežulinis, Ceikinių, Merkmenų, Mergežerys, Skaivenis, Ilgis, Čiudinis, Šaminis.

Labiausiai man užkliuvo, kur buvo Ilgis, nes Ilgis prie Ignalinos priklausė Vidiškėms.

Kaip tuo metu vadinosi Mikalavo ežeras.

Priklausė Daugėliškio seniūnijai ir Ringio ežeras (jis Ringio pavadinimu įrašytas žymiai vėliau).

Galit pamėgint pažaisti su šiais ežerų pavadinimais. Vėliau šie ežerų pavadinimai keitėsi ir tai priklausė nuo to meto rašymo stiliaus ir valdininkų, kurie inventorius rašė. Reikės prie progos su šiais pavadinimais pažaist.

Gal pavyks išsiaiškinti, kur buvo visi šie išvardinti ežerai. Nors kai kurie aiškūs ir dabar (Vėlys, Šaminis, Merkmenys ir kt.)

Kęstutis Čeponis

----Romas Matkevičius.... Virkštys (Virkštis)---

Jūs radote tokį užrašą 1738 metų Daugėliškio seniūnijos Daugėliškio vaitijos inventoriuje?

Tai yra ežeras Virėkšta, jūsų nuomone, seniau vadinosi Virkštys?

Iš principo toks pavadinimas atitinka šio krašto ežerų pavadinimų darybą.

Aš gi įvairiuose dokumentuose ir žemėlapiuose (19 amžiaus) radau variantus: Виракштис, Werekstis...

Ežerų ir upelių pavadinimus Ignalinoje ir greta jos aš esu surinkęs jau gana seniai - iš vietinių senų žmonių, kadangi sovietiniuose žemėlapiuose bei nuo jų nurašytuose jau lietuviškuose masė klaidų (ypač neskiriant ilgąsias balses, pvz. dažnai rašant galūnę -is vietoje teisingos -ys).

Budrių ir Girminių apylinkėse esantys įvairūs objektai

Ežerai:

- Šiekštys (Žaliasis)
- Daržinėlės
- Paviksvojis
- Viksvojis
- Krakinis
- Žiežulinis
- Budaraistis
- Ilgys
- Baltys
- Varnys
- Lukštinis
- Palukštinis
- Ežerėlis (Barnys)
- Bedugnis

Kalnai:

- Vilkakalnis ir miškas Trukamiškis
- Vociakalnis
- Gaidžiakalnis
- Budakalnis

Teigiama (Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos kilmė, I t., p.362), jog sėlių krašto vardynui būdingos priesagos –ykšt- ( kaip pavyzdžiai pateikiami hidronimai iš Anykščių ir Zarasų rajonų: An-ykšta, Luod-ykštis), -ėt- (Baršk-ėta, Drisv-ėta), -aj- (Alm-ajas, Indr-aja, Kam-aja, Lak-ajai).

Tačiau neatkreiptas dėmesys, jog vietovardžių su tokiomis priesagomis yra begalės Ignalinos (Vėl-ykštis, Lūš-ykštis, Dysn-ykštis, ež. Parsv-ėtas, Erzv-ėta, ež. Erzv-ėtas, Birv-ėta) ir Švenčionių (Kretuon-ykštis, Sir-vėta, ež. Sirv-ėtas, ež. Indr-ajai) rajonuose, o keletas yra ir Molėtų rajono šiaurrytiniame kampe (jau minėti Baltieji ir Juodieji Lak-ajai, ež. Nik-ajis). Tokių vietovardžių yra ir į rytus nuo dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija.

Praktiškai visi ežerai, turintys priesagą –ykšt, greta turi ežerą-porininką: Luodykštis – Luodis, Vėlykštis – Vėlys, Lūšykštis – Lūšys, Dysnykštis – Dysnai, Kretuonykštis – Kretuonas...

Beje, ežerų pavadinimų su galūne -ys labai daug šiaurės-rytų Lietuvoje (Varnys, Baltys, Ilgys, Šiekštys, Kurtinys, Dumblys, Ringys, Vėlys, Bėlys, Kamanys, Gruodys, Perkalys ir t.t.), tiesa kai kur senoji galūnė –ys pakeista į –is, tačiau senieji vietiniai gyventojai vis dar sako –ys.

Zigmas Zinkevičius rašo, kad pirmosios linksniuotės daiktavardžiai didelėje rytų aukštaičių tarmės dalyje (uteniškiai, kupiškėnai, šiaurinės anykštėnų ir vilniškių dalys, šiaurės panevėžiečiai apie Biržus) neturi galūnės –is, o vietoje jos yra –ys (Lietuvių kalbos dialektologija, 1994, p.54).

Šioje teritorijoje dažnai netgi žmonių vardai tariami su galūne -ys (Algys, Bronys). Gali būti, jog tai irgi yra sėlių kalbos palikimas.

Taip pat mūsų krašte labai daug ežerų su galūne -inis: Pelėdinis, Mekšrinis, Krakinis, Žiežulinis, Lukštinis, Palukštinis....

Saulius Čepulis

Radau vėlesniame inventoriuje 1773 m. - Virakštys (Wirakszysz), bet yra dar kažkoks sinoniminis pavadinimas.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater



Kęstutis Čeponis

Nagrinėjant įvairius viduramžių raštininkų rašytus dokumentus būtina atsiminti, jog dauguma jų buvo ne lietuviai - ir lietuvių kalbą (tiksliau sakant, būtent vietines lietuvių tarmes) nežinojo arba mokėjo labai silpnai.

Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl jie, rašydami vietinius lietuviškus tarminius pavadinimus - tiek vandenvardžius, tiek ir vietovardžius - juos gerokai iškraipydavo, o dažnai ir tiesiog darydavo rašybos klaidas, praleisdami raides.

Dar viena problema, jog lietuvių kalboje esantys garsai (o ypač tarmėse) neegzistavo viduramžių slavų kalbose (tarmėse), lotynų ar viduramžių vokiečių tarmėse - ir jų užrašymui raštininkai patys kurdavo įvairias "kombinacijas" iš kelių raidžių ar jų "pakaitalus".

Šiuo požiūriu žymiai tikslesni buvo Rusijos imperijos kariniai topografai, kurie 19 amžiaus antroje pusėje sudarinėjo pakankamai tikslius ir smulkius mūsų krašto žemėlapius.

Vietinius pavadinimus jie stengėsi užrašyti kuo tiksliau atitinkant jų vietinį tarimą. Tam jie apklausdavo vietinius gyventojus.

Tačiau ir čia yra viena problema - Rytų Lietuvoje (ir ne tik) 19 amžiaus antroje pusėje jau nemažai žmonių, o ypač bajorų, buvo suslavėję (sulenkėję) - ir jie jau vartojo gerokai suslavintus senuosius lietuviškus pavadinimus - kartais jau tiesiog išverstus į slavų kalbas.

Geras tokio vertimo pavyzdys yra visiems mums žinomi Bezdonys - iš tikro tai pavadinimas kilęs iš ežero vardo Bedugnis, kurį vietiniai suslavėję gyventojai išvertė į "Bezdonnyj" (kuris "pavirto" į Bezdany), na o "atlietuvinant" šį pavadinimą, jį pakeitė Bezdonys.

******************************************************

Iš senų diskusijų...

Romas Matkevičius:

Virkštys (Virkštis)

Kęstutis Čeponis:

Jūs radote tokį užrašą 1738 metų Daugėliškio seniūnijos Daugėliškio vaitijos inventoriuje?

Tai yra ežeras Virėkšta, jūsų nuomone, seniau vadinosi Virkštys?

Iš principo toks pavadinimas atitinka šio krašto ežerų pavadinimų darybą.

Aš gi įvairiuose dokumentuose ir žemėlapiuose (19 amžiaus) radau variantus: Виракштис, Werekstis...

Saulius Čepulis:

Radau vėlesniame inventoriuje 1773 m. - Virakštys (Wirakszysz), bet yra dar kažkoks sinoniminis pavadinimas.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Kęstutis Čeponis

Nagrinėjant įvairius viduramžių raštininkų rašytus dokumentus būtina atsiminti, jog dauguma jų buvo ne lietuviai - ir lietuvių kalbą (tiksliau sakant, būtent vietines lietuvių tarmes) nežinojo arba mokėjo labai silpnai.

Dar viena problema, jog lietuvių kalboje esantys garsai (o ypač tarmėse) neegzistavo viduramžių slavų kalbose (tarmėse), lotynų ar viduramžių vokiečių tarmėse - ir jų užrašymui raštininkai patys kurdavo įvairias "kombinacijas" iš kelių raidžių ar jų "pakaitalus".

Šiuo požiūriu žymiai tikslesni buvo Rusijos imperijos kariniai topografai, kurie 19 amžiaus antroje pusėje sudarinėjo pakankamai tikslius ir smulkius mūsų krašto žemėlapius.

Vietinius pavadinimus jie stengėsi užrašyti kuo tiksliau atitinkant jų vietinį tarimą. Tam jie apklausdavo vietinius gyventojus.

Tačiau ir čia yra viena problema - Rytų Lietuvoje (ir ne tik) 19 amžiaus antroje pusėje jau nemažai žmonių, o ypač bajorų, buvo suslavėję (sulenkėję) - ir jie jau vartojo gerokai suslavintus senuosius lietuviškus pavadinimus - kartais jau tiesiog išverstus į slavų kalbas.

Darius Baušys:

Kiek žiūrėjau vokiškus ir lenkiškus žemėlapis rašoma Verėkštis (Werekstis).

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater



O tuo metu rašydavo taip, kaip žmonės tardavo.

Kęstutis Čeponis - Žygeivis:

Taigi, ežeras tiktai nebuvo vadinamas vardu Virėkšta. :)

Tačiau koks senovinis originalus jo vardas?

Yra keli variantai: Virkštys, Virakštys (Wirakszysz, Виракштис), Verekštys (Werekstis).

Darius Baušys:

Aš manau, kad nereikia taip giliai kapstyt.

Dar ir dabar senieji gyventojai vadina ežerą Virėkščiu, Verėkščiu (net ir įdėmiai klausydamas neatskirsi ar taria e, ar i), o jie tikrai jo ežero pavadinimo nesimokė iš senųjų žemėlapių.

Iš kartos į kartą perduodama kalba keitėsi, minkštėjo balsės ir priebalsės, todėl ir pavadinimas nebūtinai turi būti paimtas toks, kad galima būtų nusilaužt liežuvį.

Ankščiau tarmiškai "eglė" tardavo kaip "agle", bet yra kaip yra. :)

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Etimologiniu požiūriu, ko gero seniausias vardas buvo Virkštys - ežero forma tikrai panaši. :)

O laikui bėgant balsės keitėsi...

Nes, jei Virėkštys ar Verėkštys, tai sunku paaiškinti vardo kilmę...

Nors prof. A. Vanagas bandė sieti su žodžiais "virti", "varyti".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.