Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Politologijos pradžiamokslis

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Politologijos pradžiamokslis

Parašytas: 26 Bir 2011 21:15

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Politologijos pradžiamokslis.

Priešas – užsienio valstybė, turinti pretenzijų ir reikalavimų bei siekianti jų įgyvendinimo.

Kolaborantas – žmogus, bendradarbiaujantis ar kontaktuojantis su priešais, jiems nekenkdamas.

Valstybės (Tėvynės – tai vienas ir tas pats) išdavikas – pilietis, lojalus kitai valstybei ar bendradarbiaujantis (kontaktuojantis, jiems nekenkdamas) su valstybės priešais.

Svetimšalis (kitatautis – tai tas pats) – nelietuvis Lietuvos pilietis.

Valstybė – tauta savo istorinėse - etninėse žemėse, save suprantanti, kaip tautą ir valstybę.

Gynyba – fizinis priešų (ir jų kolaborantų bei lojalių priešų valstybei žmonių) naikinimas ginkluoto konflikto atveju.

Gynyba prieš priešų propagandą (kontrpropaganda) – tai priešų įžeidinėjimas, niekinimas, gąsdinimas. Tai galioja ir santykiams su kolaborantais.

Ginti Tėvynę reikalauja Konstitucija, tai pareiga ir teisė.

Abejingumas – didžiausia nuodėmė. Tai pozicijos neturėjimas, tarpininkavimas ar neutralumas tarp priešo ir pozicijos, kurią užimti yra pareiga.

Savigyna – veiksmas, iššauktas priešiško veiksmo. Galioja ir nefiziniam kontaktui su priešu.

Pvz. propaganda ir kontrpropaganda, įžeidimas – kontrįžeidimas, grąsinimas – kontrgrąsinimas, niekinimas – kontrniekinimas.

Savigyna turi tęstis tol, kol tęsiasi priešiškas veiksmas. Savigyna – tai teisė.

Agresija – bet koks bet kokių tikslų siekimas užsienio valstybės teritorijoje, kurių įgyvendinimas kuo nors kenkia tai užsienio valstybei (net ir 0,000001 proc.).

Kompromisas - kompensacija mainais į savo reikalavimų įgyvendinimą.

Pvz., Prūsijos ir Jotvingijos perdavimas Lietuvai, iškeldinant iš jos slavų kolonistus mainais į Lietuvos pilietybės suteikimą šiuo metu Lietuvoje gyvenantiems slavams ir Lietuvos neįstojimą į NVS ar gynybinės sutarties su Kinija nesudarymą.

Vilnija, Rytų Lietuva, Lietuvos lenkai, litvakai – istoriniai ar mitologiniai terminai, kaip Normandijos operacija, Leningrado blokada, Briansko frontas, Bartalamiejaus naktis, Atlantidos žlugimas, Pasaulinis tvanas ir pan.

Tautinės mažumos – šiaip Stalino sukurta smulkmė, kaip 1945 atsiradusi „lenkija“ su sostine Warschau buvusioje Vokietijos Generalgubernie, Vorpommern, Schlessien, rusų Vakarų Galicijoje bei baltiškose Prūsijoje bei Jotvingijoje.

Prie tautinių mažumų nesėkmingai stengiamasi priskirt ir kai kurias sektas bei specifinius slengus vartojančius svetimšalius – žydus, baltarusus, hobitus, elfus, totorius, ukrainiečius.

Tautinė valstybė – tai valstybė, priklausanti vienai tautai.

Kaip Lietuva nuo 5000 m. pr.m.e. (pirmieji lietuvių civilizacijos ir kalbos pėdsakai tarp Baltijos jūros ir Indijos vandenyno) iki šių dienų.

Daugianacionalinė valstybė – iš daug elementų, dažniausiai kitos valstybės, dirbtinai sukurtas darinys, neturintis aiškaus tautinio identiteto (pvz. yra kitos tautos subetnosas).

Kaip kad Stalino 1945 m. sukurta „lenkija“.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 27 Bir 2011 00:22

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Papildau

Kodėl būtina blogint lietuvių ir lenkų tautų santykius

Pradėsiu nuo to, kad lenkų tauta – t.y. Lenkija, nes Lietuvoje tokios lenkų tautos nėra, vykdo agresiją prieš Lietuvą. Taigi Lenkijos nusistatymas lietuvių tautos atžvilgiu yra griežtai priešiškas.

Ar gali ši lenkų tautos - Lenkijos agresija būti intensyvesnė ir smurtinė?

Gali, jei Lenkijai tai leistų galimybės ir ji tai laikytų tikslinga.

Ir tegu nesvaigsta intelektualai, manantys, kad jų nuomonė, tarpininkavimas (o jie turėtų būti Lietuvos gynėjų pozicijose) ar dialogas, pasireiškiantis tik itin kvailais straipsniais delfiatnike ar kokių „valstybinių institucijų“ protokoluose, galėtų kažkaip Lenkijos poziciją įtakoti.

Ar įsivaizduojama situacija, kai vienos pusės santykiai su kita geri, o kita pusė stengiasi kitą sunaikinti? Yra išsireiškimai: gyvatė užanty, vienpusė meilė, persekiojimo manija ir panašiai.

Tai jau iš psichiatrijos srities. Tai visuomenės nuomonę bandantys intelektualai stengiasi žmones paversti psichiniais ligoniais, mylinčiais savo priešus?

Yra ir terminas „Stokholmo sindromas“, kai priešas-teroristas laikomas globėju, gynėju, draugu. Tikintiems tyra Lenkijos – Lietuvos meile siūlau objektyviai įvertint Lenkijos veiksmus, Lietuvos – Lenkijos santykių istoriją.

Tikriausia visi sutiktų, kad būtų neįmanoma polonizacija ir unijos, jeigu lietuviai būtų nekentę visko, kas lenkiška. Bet to nebuvo – veikė intelektualai dvasininkai. Taip, kaip dabar veikia jevrofilijos misionieriai. Šiam jevrofilizmui, kaip ir polonizacijai, kenkti įmanoma.

Vektorių suma priklauso ne tik nuo jų dydžio, bet ir krypties, kampo tarp jų. O maišant spalvas labai intensyvus pigmentas gali suteikti koloritą labai dideliam tūriui. Todėl idėjų skleidime nėra svarbiausia materialiniai resursai ar kontroliuojamų informacijos priemonių kiekis.

Tai, ką propaguoja šis Žygeivio tinklapis, laikau svarbiu. Šiek tiek raudonos spalvos didelę bankę žydrų dažų paverčia violetiniais, tada geltoni violetinius paverčia pilkais, į pilkus galima įpilt žalios – taps žalsvai pilki ir panašiai. Nebūtina visus žydrus išpilti ir pirkti tą patį kiekį pilkai žalių.

Ar pastebėjot, kad paskutiniu metu neskelbiamos vadinamos visuomenės apklausos, kaip kad „dauguma su aukštuoju iki 30 metų žmonių už tą ir tą, kiti durni...“ arba „dauguma miestų ir didesnes pajamas turinčių gyventojų už tą ir tą, o vat lochai runkeliai virš 40 metų bijo...“ .

Ir tai, už ką jie, visiškai sutampa su elitikų tikslais. Nedrįsta kabint makaronų ir neturi bapkių padatkėms, pasikeitė laikai. Tyli prie lovio, kol dar gali.

Dabar, kaip vokiečių filme „Stalingradas“, biudžetnikų elitas vaikšto aplink žemėlapį ir tarpusavy šnibždasi: „visiškas mėšlas“.

Na, o aplinkiniams teigia, kad viskas normoj, gerai, pakilimas – kad nekiltų panikos.

Mat kai pavaldiniai pastebi, kad valdžia nesugeba vadovauti, jie ima priiminėti savo sprendimus. Lygiai taip pat, kaip kad mūšio metu išgirdus komandą „kiekvienas už save“.

O tuo atveju, jei valdžios ir pavaldinių tikslai nesutampa, valdžiai tai gali ir blogai baigtis, todėl ji šios komandos gali ir neduoti. Ir tada dažniausiai visi pavaldiniai atsidurdavo belaisvių stovyklose ar žūdavo.

Pilietinėje visuomenėje patys piliečiai turi suprasti, kada jie turi imtis iniciatyvos, o kada aklai pasikliauti vadovybe. Vienareikšmiška – jei vadovybė pereina į priešo pusę, ji tampa priešu. Jei ji ima kontaktuoti su stipresniu priešu – vadinasi, derasi dėl kapituliacijos.

Du Hymanso planai buvo siūlomi, kai Lenkija buvo okupavusi Vilnių ir puolė Kauną. Juose Lenkija turėjo grąžinti Vilnių Lietuvai, o Lietuva sudaryti gynybinę sutartį su Lenkiją ir įteisinti lenkų kalbą, kaip antrą valstybinę Lietuvoje.

Argumentas buvo rimtas – Vokietija Antantės nuginkluota, o Rusija pilietiniame kare užsiima kažkokiais niekais.

1 mln. Lenkijos kariuomenė prieš gal 20 tūkst. lietuvių (eilėraštyje „3 procentai“ taikiau į M.Mikutavičių ir šiek tiek pritempiau).

Dabar mums siūlo dar blogesnes sąlygas (nes be Suvalkų ir Seinų) už tokias pat nuolaidas iš Lietuvos pusės – valstybinio lietuvių kalbos statuso atsisakymo ir Lietuvos į 2 kantonus padalinimo.

Sąjunginė sutartis jau yra. Lyg nebūtų 10 kartų už Lenkiją stipresnės Rusijos, 8 kartus stipresnės Vokietijos ir po 5 kartus stipresnių Baltarusijos ir Ukrainos (mat Lenkijos karas su pastarosiomis virstų karu su Rusija).

Lyg šiuo metu Lenkijos kariuomenė stovėtų 20 km nuo Kauno.

Kodėl šis Hymanso planas Nr. 3 siūlomas?

O todėl, kad mes Lenkiją laikome sąjungininku, ją gerbiame, suprantame jos norus, esame tolerantiški, Kubilius prisižadėjo, „prezidentė“ (istorija.net straipsniuose apie Netimerą ir Margirį sužinojau, kad Lietuvos vadovų titulai rašomi kabutėse) nemato problemų, turime vazelino, mums labai patiktų išdeginta „W“ raidė ant mamos kaktos ir t.t.

Tvirtina, kuo mes būsime nuolankesni, tuo Lenkija mažiau spaus ir mažiau reikalaus.

Kuo pana mažiau priešinasi, tuo bachūras mažiau lenda. O kai atsipalaiduoja ir stengiasi pajust malonumą, tai išvis išvažiuoja kitų kabinti. Nu nu, tikėkimės.

Gal tikrai reiktų palikti dukrą prievartautojui, nes kitaip tas galėtų į ją bėgančią pataikyti akmeniu.

Kartais tolerastinės logikos ir pseudopolitologiniai intelektualų išvedžiojimai stebina. Riomeris – jėga.

Tegu save laikantys Lietuvos valdžia pasidomi psichologija. Hipnotizuot ir dezinformuot reikia priešą, o ne saviškius. Saviškius reikia drąsint, motyvuot. Nebent ta valdžia vykdo priešų nurodymus. O motyvacija ir yra neapykantos priešui kurstymas.

Pabaigai interneto troliams, kurie „dirba valstybinėse institucijose“ ir „saugo valdžią“ analizuodami komentarus.

Nejaučiu Jums jokio pykčio. Suprantu, kad turit šeimas, jas reikia išlaikyt. Ir žinau, kad Lenkijai įkūrus lenkų autonomiją kur nors Lietuvoje, prisidėsit prie Lietuvos partizanų.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Bir 2011 19:12

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Tęsiu toliau.

Valia laimėti

Viename BBC filme „Valia laimėti“ nagrinėjami procesai, vykstantys laiminčiojo ir pralaiminčiojo žmogaus organizmuose, tuo atveju stipresnio ir silpnesnio boksininko.

Stipresnis, jausdamas savo pranašumą ir pergalę, dar labiau sustiprėja ir tampa agresyvesniu. Silpnesniam, jaučiančiam pralaimėjimą, dingsta jėgų likučiai ir apima apatija, dėl ko to pralaimėjimas tampa jau išvis neišvengiamu.

Nors nesant šių psichologinių faktorių, laimintysis galėtų ir netikėtai užsirauti.

Kokia išeitis silpnesniam?

Čia mes galime rasti A.Taraso knygoje „Kovinė mašina“ (kovinių instrukcijų rinkinys).

Gniuždančią pralaimėjimo nuojautą su visais to mano minėtais rezultatais gali pakeisti savotiškas psichologinis nusiteikimas – įėjimas į nugalėtojo būseną. Taip pat ir už pralaimėjimo nuojautą stipresnė motyvacija pergalei.

O į tai įeina tikslo supratimas, priešo identifikavimas ir neapykanta priešui. Impulsas į smegenis gali suteikti ir fizinių jėgų. Tai galioja ir žmogaus organizmui, ir visuomenei.

Daug kartų patiriamas pralaimėjimas ar priminimas apie silpnybes, nelygiavertiškumą formuoja ir smegenų reakciją, skatinančią pasyvumą.

Būtina priešo pusės „teises“, nuomonę, tikrus ar tariamus laimėjimus. Ir ryškint savo. Kuo savo nuomonės reiškimo galimybės mažesnės, tuo ryškesnė turi būti reiškiama savo pozicija.

Juk nešališkiems ar pozicijos Lietuvos – Lenkijos konflikte neturintiems žmonėms (pvz., irokėzams, maoriams ar tolerastams) „objektyvi teisybė“ – tai dviejų „tiesų“ vektorių suma.

Ar Lietuvos konflikte su Lenkija lietuvių tautos neapykanta lenkų tautai Lietuvai pagelbėtų?

Visų pirma, norint prieš priešą kovoti, reikia suprasti, kad tai yra priešas ir jo nekęsti. Antra, reikia suprasti, kad priešas – Lenkija - siekia Lietuvą sunaikinti, taigi žinot priešo tikslus.

Neapykanta visad suteikia daugiau jėgų ir motyvacijos, mobilizuoja paskutinius organizmo resursus. Ir tik turint organizme resursų, kuriuos galima panaudoti, įmanoma priimt tikslingus sprendimus.

Kovinėse sporto šakose fiziškai visai nusistekenus nieko negalima padaryt ir su savo galvosena. Bet va jeigu laimintis priešininkas ką nors lepteltų apie pralaiminčiojo motiną, tas gali griebti už teisėjo kėdės ir neaišku, kuris važiuotų į ligoninę. Organizmo sąmonė ir fizinis stovis susiję.

Dar blogiau, nejausti grėsmės šaltinio, o jausti tik apgailėtiną savo būseną. Tada šalia esantis priešas gali būti suprastas, kaip išgelbėtojas (Stokholmo sindromas, kuriuo serga šūdlenkių partijos šestiorkos konservai).

O nematant priešo ir nesuprantant grėsmingos situacijos ir jaučiant tik jos pasekmes, jaučiant savo silpnumą ir jėgų netekimą, dėl visko kaltinant save ir nematant pokyčių galimybės organizmas išvis negali priešintis. Jis tiesiog jaučiasi mirštančiu ligoniu.

O jei tiki situacijos pagerėjimu, tai, kaip ir ligonis, stengiasi išlaukti krizę. Ir galvoja, kad krizė yra būtent šiuo metu, o ateity savaime pasidarys geriau. O kad organizmas pasijustų pats savaime sergančiu, o ne pavyzdžiui kepamu ant iešmo, jį reikia užhipnotizuoti ir sutaikyti su esama padėtimi. Visai kepėjui nesinorėtų, kad jo būsimiems pietums staiga praeitų apsvaigimas ir jis imtų gintis.

Savo tikslu laikau neapykantos Lenkijai kurstymą ir siekiu to, kad lenkų tauta Lietuvoje būtų laikomi prieše. Tik taip galima imti nuo priešų gintis.

Polonizacijos buvo, ir ne kartą. Mano senelių pavardė buvo rašoma su „w“, o aš pats realiai atsidurčiau Lenkijos sudėtyje. Lietuvos viduje įmanome perrėkti Lenkijos kolaborantų - vasalitikų propagandą, iki šiol „taikančią“, hipnotizuojančią ir migdančią.

Ką duoda kai kurių valstybės išdavikų „lenkų nuo lietuvių gynimas“ bei „lenkų ir lietuvių tautų taikymas“? Pradėsiu nuo to, kad lenkų tauta yra tik Lenkijoje, o lietuvių tauta yra tik Lietuvoje. Bet kokie lenkų lietuvių santykiai yra tarpvalstybiniai. Ir šiuose tarpvalstybiniuose santykiuose Lenkija vykdo agresiją prieš Lietuvą.

O tokio „autonomijos paskelbimo“ nebus. Apie ją kokia nors Briuselio Wišta nepraneš. Nebent žurnalistai atkapstys, kaip apie Draučius. Lenkija Lietuvoje daromas veiksmais.

Ir čia mūsų, o ne Lenkijos reikalas „lenkų autonomiją“ įvardinti ir identifikuoti visus Lenkijai lojalius žmones pasaulyje, kaip Lietuvos priešus. O lietuvių tautybės žmones, bendradarbiaujančius su lenkų tautybės žmonėmis Lenkijos veiksmuose, nukreiptuose prieš Lietuvą – Tėvynės išdavikais. Nes lietuviai – tai Lietuva, o lenkai – tai Lenkija. Ir šiuo metu Lenkija puolanti pusė.

Nereikia galvot, kad pavyzdžiui konservų ir šūdlenkių partijos bendradarbiavimas yra abipusiai naudingas, būtinas, neišvengiamas, lygiateisis ir t.t.

Silpnesnė pusė (visos Lietuvos partijos kartu sudėjus) santykiuose su stipresne puse (Lenkija) gali būti tik gaidžiais ir šestiorkom. Taigi realiai šiuo metu tiek konservus, tiek ir vadinamas „valstybės institucijas“ valdo Lenkija. Tuo ir galima paaiškint antilietuvišką „Lietuvos valdžios“ politiką.

„Autonomija“ jau paskelbta, berods, 1990 m. dabar ji tik normaliai, palaipsniui, įgyvendinama.

Ir Lietuvos, ir Lenkijos žemėlapiuose šiaurinės Juodosios jūros pakrantės iki 17 amžiaus rodytos, kaip priklausančios šioms valstybėms. O šiandieniniai istorikai ten vaizduoja Edisano ar Nogajaus ordas.

Kaip vaizduos Šalčininkų rajoną po 100 metų žemėlapiuose?

Sakoma „patys išsirinkom“. Niekas Tapkinio, gyvenančio JAV, nerinko. O atvežė, ir pastatė. Kaip ir vieną Wištą iš Briuselio.

Kaip „įstojo“ į ES, visi žino. Patys kalti, kad buvom pasyvūs ir abejingi, apžlibinti blizgučių: susilygins algos su ES algomis, pragyvenimo lygiai ir kiti „susisiekiančių indų principai“.

Tik vienas iš tų susisiekiančių indų gali būti žemiau ir naudojamas kanalizacijai, arba, kaip matome, panaudoto radioaktyvaus vandens laidojimui.

Blizgučių nesimato – ir žlugę lūkesčiai, neviltis, emigracija paskui besileidžiančią Saulę. Nes nusivylusieji išpažino jevrofilijos religiją, kuri neatnešė išganymo. Aplinka bloga, sako. Taigi mes ir esam aplinka. Ir kai apipila šlapimu ir įrašinėja į gaidžius, pats kaltas dar ir tas, kurį gaidina.

Iniciatyva turi eiti iš apačios. O su intensyvesnio atspalvio pigmentu galima pakeisti visą Lietuvos politinio gyvenimo koloritą. Esmė ne gauti valdžią, o įtakot pilietinės visuomenės susikūrimą.

Pilietinė visuomenė – tai visuomenė, tapatinanti valstybę su savimi, o ne su mistine „valdžia“ ar jos institucijomis ir struktūromis.

Ir to nesuprantant, negalima ieškoti šiuo metu tikrai būtinų Lietuvai sąjungininkų. O jų būtų Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir gal net Turkijoje ar Kinijoje. Ar bent bandymai vyksta daryti šiuo metu Lietuvai tiesiog būtinus aljansus?

Galiu primint, kad XX a. daug silpnų Balkanų valstybių susivienijo ir sumušė žymiai stipresnę Turkiją.

Ar domisi tie, kuriems derėtų, ar taip jau Lenkija nenervuoja Baltarusijos, Ukrainos, Slovakijos, Čekijos, Rusijos (ši aplamai paaukojo 350 tūkst. savo kareivių, kad tokia Lenkija būtų sukurta) ir Vokietijos?

Kai dirbau Vokietijoje, Bochume“Novak“ stiklo fabriko savininkas ir valdytojas lietuvių darbininkus pasveikino „sveiki atvykę į Reichą“.

Propagandinio karo elementai – tai ir savotiškos Lietuvos istorijos interpretacijos. Čia įeina ir iš tautinės mononacionalinės lietuvių valstybės tarp Baltijos ir Juodosios jūros daugiaetninio kaganato gamyba,vienintelio tokio to meto Europoje. Ir kažkokių litvinų ir litvakų prizombinimas iš dar neseniai buvusių rusų, ir lenkodara Vilniaus krašte iš etnosocialiai degradavusių lietuvių, paveiktų polonizacijos infekcijos vykdomos ne be Lietuvos biudžeto finansavimo ir šūdlenkių-konservų aljanso „vyriausybės“ paramos.

Pavyzdžiui, to meto Prancūzija laikoma tautine valstybe, nors burgundai kalbėjo danų tarme, normandai skandinaviškomis kalbomis, Pareinys, įskaitant Lotaringijos Johaną Dark – vokiškai, Korsika – korsikietiškai, kanceliarija buvo romanizuota, dar buvo išlikusių germanų frankų ir romanizuotų keltų. Tas pats ir su Anglija. Ten romanizuoti germanai normanai užkariavo germanus anglosaksus, velsiečiai ir škotai buvo galai, kanceliarija romaniška.

Litvinai ir litvakai būtent ir sumąstyti, siekiant paversti Lietuvą geografiniu tarptautiniu terminu. Teritorija į kurią tikrai turi į litvakus ir litvinus prizombinti slavai (mat su „litv-“).

O čia dar kergiami visokie kitokie, ir ne tik į viduramžius, bet net ir į šiuos laikus. O jau atrodo, kad Lietuvai esant 20 kartų mažesnei nei Vytauto laikais, mes tikrai niekam neskolingi bent teritorijos.

Na ne, aiškinama apie „lenkų žemes“, „holokaustą“ ir kitokias užzombintų slavų, įskaitant satanistus, nesamones. Visur girdime apie tariamai daugiaetninę Lietuvą ir jos daugiaetninius miestus bei daugelio tautų kultūras Lietuvoje.

Taigi pagal tuos aiškintojus Lietuva lyg ir nesumažėjus, nes tada ji buvo kita.

Bet visos kitos pasaulio šalys buvo tos pačios. Paaiškinkit prancūzui, kad frankai buvo iš Frankonijos vokiečiai, o dabartinę Prancūziją įkūrė JAV 1945 m.

O kai mums ima varyt analogiškas nesąmones (pvz. apie “etniškai lenkišką Vilnių“ knygoje „Trečiojo Reicho triumfas“ ar apie neva Lietuvoje gyvenusius litvinus ir litvakus slavotiurkų satanistų kūryboje), mes net nepolemizuojame.

Taigi mums niekas neskolingas. O jei neskolingi mums, tai mes skolingi kitiems.

Bankrutuojančiose firmose visad būna daugiau kreditorių, nei debitorių. Visi staiga susigrūda į mūsų namus ir ima jais naudotis, kaip savais. O prieš tai jau pasisavinę ir kaimo sodybą, sodo sklypą.

Maža to, mūsų namuose jie jaučiasi lygiateisiais, o kad kaimo sodyba priklausė mums, net neprisimena.

O istoriją dalinasi tų tautų, kurios yra mirusios. Pvz., hetitų istoriją dalinasi turkai ir vokiečiai, Bizantijos – graikai ir rusai. Tai mus jau laidoja gyvus matyt dėl to, kad per mažai rodome gyvybės požymių. Tai mes turim gerbti tuos, kurie nori mus gyvus palaidoti, gyvendami mūsų namuose ir laikydami juos savais?

Štai pvz. Lietuvoje pardavinėjama A.Širokorado knyga „Rusia ir Lietuva“. Ten skaitome 366 psl. „laukinė etninė Lietuva neturėjo nei kultūros, nei religijos, kuri būtų priimta vakarų ir pietų Rusios“.

Lyg užmiršo, kad aplamai nebūtų tų tautų su jų religijom ir kultūrom, kurios ten gyvena, jei ne Lietuva.

Arba „Liublino Unija 1569 ir Žečpospolitos sudarymas padarė galą pusiau nepriklausomai rusų-lietuvių valstybei“.

Arba vardinimas „Galicijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė“. Nors Danila ir Mindaugas karūnuoti beveik tuo pačiu laiku. Ir primena, kad „laimėjo ne Lietuva, o jos pavadinimas“ (kurį naudojo rusai).

O užteko parašyt „neva 6 mln. žydų“ ir kilo skandalas.

Iš mūsų žydoslavai tyčiojasi, tai ir mes ne polemizuokime, o tyčiokimės.

Parduoda va tokių žydoslaviškų sapalionių, kaip mano minėta A.Širokorado knyga (arba kitų žydoslavų sukurptos „Europos istorija“, „Žydų šimtmetis“, „Trečiojo Reicho triumfas“, Bumblausko-Gudavičiaus opusai) keliasdešimt vnt.

O tada keliasdešimt žmonių paskaito Žygeivio svetainę ir tas mums į galvas tolerastų kalamas nesąmones neutralizuoja.

Plius šią svetainę skaito labiau tikslinė auditorija – VAD, prokuratūros ir VSD darbuotojai ir žmonės, kurie tikrai domisi alternatyviom šūdlenkių – konservų aljanso propaguojamom nuomonėm.

Teoriškai jie galėtų formuoti politinė valstybės klimatą, bent jau turi tam teorinių galių. O knygas dažniausia perkamos tiesiog skaitytojų arba dovanojimui.

Galima pamanyt, kad „faktais“, perskaitytais knygose, labiau tikima. Tikima tais faktais, kurie dera prie skaitytojo užimamų pozicijų, nepriklausomai, kur jie perskaityti. Tikima ir tais faktais, kurių skaitytojas nori, kad jie egzistuotų. O kurie faktai priimami labiau, priklauso nuo to, kokiose pozicijose yra daugiau žmonių.

Europoje tikriausia šiuo metu vienintelis atvejis, kai viena valstybė puola kitą su atvira agresija ir neslepiamais tikslais. O puolamoji valstybė niekuo nesigina, net žodžiu.

Negirdėjau, kad šiuo metu tokie tarpvalstybiniai santykiai būtų tarp Italijos ir Slovėnijos, Prancūzijos ir Olandijos, Vokietijos ir Danijos, Ispanijos ir Portugalijos ir panašiai. O jėgų santykio ir bendros istorijos ten tiek pat, kaip ir tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Tai tik todėl, kad apsileidome ir neparodome aiškiau šūdlenkiams ir Šūdlenkijai, kad istorija gali grįžti ir į 1941 m. Panerius. Skatinant valią nugalėti, stiprybės reikia semtis iš praeities. Ir prisimint bei didžiuotis, kad būdami mindomi okupantų, sugebėjom išvalyt savo šalį nuo dalies slavotiurkų kolonistų. Ir kad atsirasdavo keli procentai žmonių, pasiryžtančių kovoti. Nesam buvę jau tokie apsnūdę, kaip dabar.

Kokie šansai atsiginti nuo Lenkijos ir sunaikinti Lietuvos priešus Lietuvoje?

Radus bent vieną už Lenkiją stipresnį sąjungininką (o iš 250 pasaulio valstybių bent 150 už Lenkiją stipresnės) – 100 procentų.

Bet tam visi lietuviai privalo nekęsti visų lenkų ir pasirinkt, su kuo draugauti. Galima prisimint Livonijos atvejį, kuri į globėjus pasirinko blogiausią įmanomą variantą – jos nesugebėsiančias apgint Lietuvą ir Lenkiją.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: TAUTA TURI BŪTI RUOŠIAMA AGRESIJAI

Parašytas: 30 Bir 2011 00:40

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Tauta turi būti ruošiama bet kokiai agresijai pasipriešinti iš karto - vos priešas peržengė teritoriją.

Čia yra geriausias suomių pavyzdys - visuotinė karinė prievolė - nusiteikimas gynybai, o gal ir kontratakai.

YRA IR EKONOMINĖ agresija - šios rūšies agresija yra šiuo metu tiesiogiai naudojama prieš LIETUVĄ - tai pagrinde jaunų žmonių išviliojimas, gimstamumo mažinimas, mišrių santuokų skatinimas, šeimos institucijos griovimas.

PSICHOLOGINĖ agresija - pagrindinė masė lietuvių vis tik yra katalikų tikėjimo ir įnešimas įvairių kitų, nebūdingų Lietuvai tikėjimų, yra agresija. Net joga, feng shui, bušido kovos - nėra pranašesnės už gerai įvaldytas europietiškas kovas.

J.v PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: