Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuviacentrinis istorijos modelis

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 20 Bal 2011 23:24

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Tikiuosi, kad atsiras naujos kartos istorikų, kuriems Lietuvos istorija bus ne objektas, o subjektas ir įsitvirtins Lietuvoje lietuviacentrinis istorijos modelis.

Pvz. yra turkocentrinis modelis. Žymiausi jo atstovai Beibarsas 16 amžiuje ir Atatiurkas 1920 m. (pagal Dž. Toinby. "Civilizacija istorijos teisme"). Jiems pasaulio centras - tiurkų Centrinė Azija, o visa kita Azija ir Europa - tiurkų žemyno pusiasaliai. Beibarsas, pavyzdžiui, Kolumbo laikų Europos net nepastebėjo ir neaprašė, kaip pvz. kokio Malaizijos pusiasalio.

Kinocentriniame istorijos modelyje centre - Kinija, kuriai turi priklausyti ir nuo Kinijos žemyno natūraliai išaugę pusiasaliai, bent jau Sibiras ir Indokinija. Kaip įrodymu jie remiasi siauromis tų žemių gyventojų akimis.

Kaip atrodo rusiacentrinis istorijos modelis aiškint nereikia.

Taigi lietuviacentriniame istorijos modelyje turėtų būti centre pastoviai iki šiol mažėjusi Lietuva, kažkada buvusi nuo Baltijos iki Pietų Indijos ir nuo Dunojaus iki Uralo (pagal. A. Poška "Indoeuropiečių istorijos pėdsakais") savaime suprantama, ir visa mums priklauso ir visos indolietuvių civilizacijos palikimas - ten šumerai, Mohedžo Daro ir t.t.

Tiek to, kaip izraelio "istorikai" Saulės nestabdysim, jūrų neperskirinėsim ir Everesto nemažinsim.

Jei visi išsidirbinėja, tai mes turim juos pralenkti. Gal tada nereiks įrodinėt, kad etninė Lietuva - iki Juodosios jūros. Tada įrodinėsim, kad Hindukušo kalnynas vis dėlto etniškai lietuviškas.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Geg 2011 13:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šia tema:

Vytautas Radžvilas. Europos Sąjunga yra ne tokia, kokią įsivaizdavome

http://www.slaptai.lt/opios-problemos/4 ... avome.html

Istorija yra ir tautos konstravimo ginklas.

Šiandien žinoma, kad istoriją galima paversti tautos griovimo įrankiu.

Visų mums nepalankių valstybių istoriografija sako – Lietuvos valstybė ir tauta yra nesusipratimas.

Būtent šitai teigia mums nepalankių šalių istoriografija. Tuo stebėtis nereikia, nes istorijos studijos, mokslas, tyrinėjimai, kartu su teise buvo labiausiai prižiūrimos humanitarinės sritys. Išliko toli gražu negeras tęstinumas – ištautinta ir išvalstybinta sąmonės struktūra. Todėl iš kai kurių atsakingų asmenų išgirstame, kad nepriklausoma Lietuva buvo statoma ant “ydingų” etninio fundamentalizmo pamatų.

Pasakyti, kad 1920-1940 metų Lietuva buvo klaida, tolygu Vytautui Didžiajam priekaištauti, kad jo laikais nebuvo parlamentinės demokratijos ir visuotinio balsavimo teisės. 1918 ir 1990 metų situacijos skiriasi, bet tam tikra prasme jos buvo panašios. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga tam tikra prasme yra Vakarų krikščionijos pabaiga.

Vakarų krikščioniją politiškai reprezentavo Šventoji Romos imperija, kuri formaliai buvo Napoleono panaikinta vos ne šimtmečiu vėliau, bet realiai egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vakarų krikščioniją keitė nacionalinės valstybės. XX amžiaus pirmoje pusėje pirmą kartą atsiranda naujo tipo globalūs pasaulio tvarkymo, galbūt ir valdymo projektai. Šitie projektai gali būti sąlygiškai vadinami totalitariniu ir demokratiniu.

O kalbant apie garsiąją apsisprendimo teisę nereikia pamiršti, kas ją paskelbė. Tai buvo JAV prezidentas Vudro Vilsonas. Jį reikia suvokti kaip dar vieną modernizacijos žingsnį. Net Anglija ir Prancūzija, pagal Vilsoną, nebuvo pakankamai demokratiškos. Jis jas laikė net ne tik sąjungininkėmis, o tik kompanionėmis.

Taigi nacionalinių valstybių atsiradimas, grindžiamas tautų apsisprendimo teise, yra įrankis demontuoti tai, kas yra vadinama Vakarų politine tradicija.

Šita situacija mes labai meistriškai pasinaudojome. Didžiuosius istorijos įvykius reikia suvokti ir vertinti iš fundamentalios ilgalaikės geopolitinės ir politinės perspektyvos.

Kaip 1990 metais ši perspektyva keitėsi?

Tai, ką vadiname šaltuoju karu, arba komunizmo ir demokratijos ginču, iš tikrųjų buvo šeimyninis ginčas, ne modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas apšvietos projektu, variantai. Ir šie du variantai konkuravo – žiauriai ir negailestingai. Tas konkuravimas baigėsi žinoma atomazga. Ši aplinkybė ir lėmė Lietuvos tarptautinio pripažinimo sąlygas ir galimybes.

Dar Sąjūdžio laikais bendraudami su Vakarų atstovais ir diplomatais jų akyse matydavome klaikią baimę – ar Sąjūdis nėra nacionalistinis judėjimas. Jei nebūtų pavykę mums politiškai sėkmingai pabrėžti, kad Sąjūdis pirmiausia yra demokratinis judėjimas, nežinia ar būtume sulaukę ir taip santūrios šių valstybių paramos.

Kai iškovojome savo tautos laisvę, išsivadavimą ir nepriklausomybę, Vakaruose jau ryškėjo kita tendencija – dar vienas globalus projektas, kuris šiandien jau turi ES pavidalą.

Todėl tai ir paaiškina, kodėl Vakarai taip desperatiškai gelbėjo Gorbačiovą ir sovietų imperiją. Buvo remiamasi prielaida, jog Europą galima suvienyti tam tikrų bendraeuropinių vertybių pagrindu – nuo Vakarų iki Vladivostoko. Jėgos, kurios gali įgyvendinti tokį švietimo projektą, nėra jau tokios tolimos toms jėgoms, kurios vykdė Sovietų Sąjungos komunistinį projektą.

Tai paaiškina, kodėl mūsų pripažinimo procesas buvo toks sunkus.

Nebūdamas istoriku drįsčiau teigti, kad Vakarų pasaulyje egzistavo dvi konkuruojančios Lietuvos problemos sprendimo sampratos.

Pirmoji, kuri dominavo, - tai Vakarų koncepcija, kurios pagrindiniai varikliai buvo Vokietija ir Prancūzija. Jos esmė – žūtbūt išgelbėti Sovietų Sąjungą būsimajai dabartinei erdvei, kurią vykdant Lietuva būtų sulaukusi finliandizacijos scenarijaus, atkuriant ir Vakarų veidą, ir Gorbačiovo veidą – tam tikrą autonomiją, nepriklausomybę ir pan.

Tačiau 1990 metų rudenį nugalėjo kita koncepcija, kurios esmė – demontuoti Sovietų Sąjungą. (Tą Jelcino aplinka suformavo kaip principą “sperva nado razjedinitsia, čtoby potom objedinitsia” – reikia pirma išsiskirti, kad paskiau susijungtume.)

Kad toks projektas nėra laisvas vaizduotės žaismas, rodo tam tikri istoriniai faktai.

Kuomet ministrė pirmininkė K.Prunskienė išvyko į savo garsiąją užsienio kelionę, į Vašingtomą, į prezidento kabinetą ji pateko pro užpakalines duris, o Londonas, Paryžius ir Bona jau klojo jai raudoną kilimą. Panašų likimą patyrė ir Rusijos prezidentas Jelcinas, kuris į Ovalinį kabinetą irgi pateko pro užpakalines duris.

Tačiau nuo 1990 vidurio Jelcino akcijos tiesiog stebuklingai pradėjo augti. Šios vokiškos imperijos versijos demontavimo pabaiga buvo Sausio 13-oji.

Sausio 13-oji mums reiškia tragediją. Šios tragedijos esmė reiškė, kad gražiai buvo numarintas Gorbačiovas. Po šitų žudynių Gorbačiovas tapo politinis lavonas.

Taigi mes dalyvavome labai didelėje politikoje.

Iš tikrųjų mes buvome pripažinti ir galiausiai įsileisti todėl, kad tai buvo vienintelis Sovietų Sąjungos išardymo ir demontavimo kelias.

Kalbant apie vidinę šio proceso logiką reikia tą suvokti.

Kartais ilgai galvoju: “Ar iš tikrųjų Vakarai po Antrojo pasaulinio karo nieko negalėjo padaryti, kad Rytų Europa nepatektų po meškos letena”.

Situacijos problematiškumą parodė ir vėlesni įvykiai. Nesakau, kad reikia bėgti iš Vakarų – NATO ir ES – struktūrų, ES yra absoliučiai ne tokia, kokią įsivaizdavome.

Manau, kad pasaulis, kuriame jau prieita iki to, kad viešuose dokumentuose greitai nebus galima vartoti sąvokų "tėtis" ir "mama", yra keistas pasaulis. Kažkas pažįstamo.

Taigi noriu pasakyti, kad iš dalies tokių mažų valstybių, kaip mūsų šalis, pripažinimas, buvo didžiųjų valstybių politinių žaidimų rezultatas.

Pirmu atveju jis mums buvo absoliučiai nuostabus – nes davė nuostabų rezultatą – leido atsirasti moderniai Lietuvių tautai ir valstybei. Aš nematau jokio alternatyvaus varianto. Šiandien skirtumas yra tas, kad galingi tektoniniai lūžiai leido pripažinimą ir išeiti iš imperijos.

Tačiau mes išėjome kitokie – galingai patvarkyti, moraliai, psichologiškai ir kitais atžvilgiais suluošinti, negana to, patekome į tokią pasaulio raidos stadiją, kurioje mėginama praktiškai realizuoti mintį, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra istoriškai praeinantys, iš esmės ir išnykstantys dalykai.

Štai šitokiu klausimu – ar mes norime išnykti – ir baigiu.

“XXI amžius”

2011.02.25

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 17 Geg 2011 00:39

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

V. Radžvilas man dėstė gal prieš 15 metų filosofijos įvadą.

Įskaitą laikiau net kelis kartus, nes tų jo diktantų buvo neįmanoma suprasti ar prisiminti, o aš galvodavau geometrinėm figūrom ir skaičiais, o ne žodžiais. Be to, skaitant po to labai migdydavo.

Matau, kad nuo to laiko ėmė rašyt aiškiau, mat mažai tikėtina, jog tapau protingesnis. Nebent galiu pridėti, kad jevrosojuzui ir jo kolaborantams turi nunykti tik vadinamos "mažos naujos narės", o ne jų valstybės.

Aš jau rašiau, kas būna, kai susiduria visuomenė turinti religiją, su visuomene, kuri tos religijos neturi.

Ir Vokietija, ir Lenkija religijas turi, o va pas mus kažkoks tolerastinis chaosas. Mus puola, o mes vaizduojam partnerystę, draugystę, toleranciją, sąjungas, bendras istorijas.

Galima tai laikyt tautine idėja ar patriotizmu.

Pavyzdžiui, kaip Jogaila susidūrė su Z.Olesnickiu.

Mus apsaugotų tautinė idėja, patriotizmas, pagoniška religija - galima vadinti visaip. Būtent prieš tai kovoja jevrofilijos misionieriai.

O tai, ką rašiau čia apie istoriją - tai vienas svarbiausių tautinės ideologijos elementų. Mūsų istoriją niekina. Ir mes turime niekint kitus.

Tiesiog beveik visas Lietuvos istorijos tematika parašytas knygas per pastaruosius 20 metų norisi sudegint kartu su jų autoriais.

Niekindami kitus mes iškeliam savo, ir taip elgiasi kiti. Pasaulyje tarp valstybių, kaip zonoje. Pradžioje pašiepia, o po to įrašo į gaidžius. O tada belieka arba nužudyti gaidintoją, arba pačiam pasikarti.

O kad to nebūtų, negalima nieko nutylėti.

Prieš 20 metų Vytis buvo išimtinai lietuvių simbolis ir slavai jo nekentė, o dabar torentuose Rusijos istorijos vadovėlyje kažkokios klasės pamokų tema "litovsko-russkoje gosudarstvo".

Mus gerbs jie, jei mes negerbsim jų. Ir istorijos traktavimai - vienas būdų. Tegu žagsi, kai rimtais moksliniais veikalais įrodinėsim, jog kitataučių naikinimas per WWII Lietuvoje - labai teigiamas dalykas. Jie juk išdrįsta net parašyti, jog Kijevo Rusia ir Hetitų Imperija - ne lietuvių valstybės. Tai tas pats, jei mes parašytume, kad Paneriuose per WWII palaidotos padvėsusios kiaulės.

Priešas net ne už vartų - jis aplink sostinę ir netgi turintis mūsų pilietybę.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: