Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357
|
Perskaičiau skyrių Propaganda ir kontpropaganda. Masių nuomonės apdorojimas. Spec. tarnybų veikla Internete viewforum.php?f=123, sukėlė kai kokių minčių, pasidalinsiu.
Apie nacionalistinę propagandą 2011 m.
Priešo įvardinimas
Čia rašysiu, ar galima neįvardint priešo. Ir kokią įtaką kovoje: ideologinėje, ar propagandinėje, ar realioje, turi priešo neidentifikavimas.
Savo postringavimuose „Nematerialinė motyvacija kare“, remdamasis pagrinde Klauzevitcu, nagrinėjau motyvavimą neindividualiame taktiniame lygyje. Priminsiu, kad Klauzevitcas vienu svarbiausių kovos sąlygų laikė pasitikėjimą savo vadovybe. O ar gali kovotojas pasitikėti vadovybe, kuri sudaro koaliciją su priešu, nenutraukusiu puolimo?
Dabar pabandysiu individualiame psichologiniame kontekste. Remsiuos pagrinde A.Taraso knyga „Kovinė mašina“. Nors tai savigynos instrukcijų rinkinys, tačiau sutrauktai paliečiama ir psichologinis motyvavimas kovos metu ir prieš kovą.
Trumpai, ką ten rašo. Reikia galimus konfliktus sugrupuot, pagal siekiamus tikslus, į 2 tipus. Ir pagal tai iškelti sau tikslus. Tikslas pirmu atveju – pabėgti, tikslas antru atveju – nužudyti.
Apsisprendus reikia veikti automatiškai. Smegenys, turinčios abejonių, baimių, alternatyvių samprotavimų – tai nesusikoncentravusios smegenys, nesugebančios ekstremaliu atveju tinkamai valdyt organizmo ir įvesti organizmo į reikiamą ekstremaliai situacijai būseną.
Vaidoto vadovautas Kauno gynimas nuo kryžiuočių. Po trijų šturmo savaičių dešimttūkstantinė kryžiuočių kariuomenė paėmė kelių šimtų gynėjų ginamą skubiai ir nekokybiškai pastatytą Kauno pilį.
O kas būtų, jei prieš šturmą Vaidoto tėvas Kęstutis būtų sudaręs su kryžiuočiais koaliciją prieš Vengriją ir apie tai pranešęs Kauno pilies gynėjams? Ką tie būtų darę, pamatę Kauną puolančius kryžiuočius? Dalis greičiausia dėl visa ko pabėgtų ir miškely lauktų situacijos paaiškėjimo, kiti gintųsi, dar kiti eitų aiškintis, kaip čia dabar yra. O kryžiuočiai, pamatę sąmyšį, pultų su dvigubu entuziazmu. Tai, kad lietuviai nelaikytų kryžiuočių priešais, pastariesiems būtų lengvinanti aplinkybė.
Tragiškiausia yra tai, kad mano išvardintais atvejais priešo pusė iš solidarumo niekad neima laikyti jos nustojusios laikyti priešu pusės sąjungininku. Ji tai priima, kaip kapituliaciją.
Galima prisimint ir J.Radvilos „uniją“ su Švediją. Švedmetis išlikęs net tautosakoje, nes retai kada Lietuva būdavo taip nusiaubiama.
Ar bolševikų Lietuvos Brastos taiką. Po pastarosios vokiečiai užėmė Ukrainą ir toliau puolė. Tuo tarpu Rusijos kareiviai nematydami priešo ėjo namo ir kariavo pilietinį karą.
Panašiai buvo ir 1920 m., kai lenkai puolė juos jau priešais nelaikiusių ir net dalį kariuomenės demobilizavusių lietuvių.
Ir išvis, istorijoje pilna karų tarp formalių sąjungininkų ir to paties bloko narių. Kartais jie nuspėjami, kaip Armėnijos-Azerbaidžano ar Turkijos-Graikijos, kartais netikėti ir kariaujančioms pusėms, ir kaimynams. Netgi kurioziški. Pvz. per vieną daugelio tarpukario Balkanų karų Serbija, Graikija su sąjungininkais, nuolat ginkluojamos ir kurstomos Rusijos prieš Turkiją, užpuolė ir sumušė prieš tą pačią Turkiją agituojamą ir ginkluojamą Bulgariją. O pastaroji pabandė atkeršyti skriaudikėms per WWII. Taigi ginkluota Lenkijos agresija prieš Lietuvą neatrodo neįmanoma.
Priešo demotyvavimas
Ar ją galėtų nutolint ar padaryt neįmanoma tai, kad mes nelaikytume lenkų priešais? „Lenkais“ čia suprantu Lenkiją ir jos agentūrą Lietuvoje, net ir turinčius Lietuvos pilietybę.
Nei prieš 1920 m., nei prieš Klaipėdos atplėšimą Lietuva nelaikė oficialiai būsimų agresorių priešais. Ir ką, padėjo? Greičiausia, paspartino.
O 1938 m. visai realus Lenkijos puolimas neįvyko būtent dėl Lenkijai rodomos neapykantos. Greičiausia Warschau pagalvojo: pradėsim terliotis, tie matyt, sudarę kažkokias slaptas sutartis su Vokietija ar TSRS. Tie įkiš savo trigrašį.
Mat tuo metu Lenkija taip narsiai puolė su Vengrija kariaujančią Užkarpatės Ukrainos Sečę iš užnugario ir po ilgos kovos 2 milijoninės armijos sumušė 10 tūkstančių sečevikų. Nes čia lenkai buvo pilnai įsitikinę, kad kariaujantys su 10 kartų stipresne Vengrija ukrainiečiai jau tiesiog negali galvoti apie kitus priešus, ir jei jau niekas nepadeda sečevikams prieš vengrus, tai nepadės ir prieš lenkus. Todėl būtina rodyt neapykantą ir priešiškumą bet kokį agresyvumą rodančiai Lenkijai ar izraeliui.
Šį mano tvirtinimą dėl neapykantos ir agresijos demonstravimo būtinybės net stipresniam priešininkui rodo ir evoliucijos bėgyje susiformavusių kai kurių gyvūnų apsauginė reakcija.
Pavyzdžiui optinis savo gabaritų didinimas, tariamos atakos imitavimas, triukšmo kėlimas ir netgi savo išmatų ar tam tikrų liaukų naudojimas agresoriaus būčiai apsunkinti ar demoralizuoti.
Aišku, yra kita gynybos forma – apsimesti mirusiu, nes atsieit plėšrūnai maitos neėda. Smulkūs graužikai apsimeta mirusiu, jei pamatę erelį nemato arti kokios landos. Ir tas dėl visa ko nepuola – ieško judančio grobio.
Panašu, kad Lietuvos „valdžia“ ir siūlo, kaip sudėtinę jevrofilijos dalį, šalia homofilijos, dar ir nekrofiliją. O ir ištraukų iš nekrofilijos nekronomikono galima pasiskaityti pastoviai pasirodančioje tolerastų kūryboje. Priedo, apsimetimo mirusiu apsauginė reakcija nesuveikia, jei grobuonis žino, kad auka gyva.
Lenkijai šiuo metu net galvon neateitų, kad Lietuvos diplomatai su Putinu tariasi dėl Lietuvos teritorijos garantijų mainais, pvz., už eksteritorialinį tranzitą. Jeigu tai būtų teisybė ir lenkai tai sužinotų, savo retoriką pritildytų.
Ir išvis, iš maždaug 250 pasaulio valstybių bent 100 stipresnės už Lenkiją. Valstybių, kur galima prašyt protektorato mainais į ką nors mažesnio, nei priklausomybė ES ir lenkų autonomija aplink sostinę, sąrašas galėtų būti ilgas.
Šeimininkus reikalui esant galima keisti, nes tai kaip nevertingos kojinės. Tegu šeimininkai tarpusavy aiškinasi ir aplink visi persipjauna.
Konfiktus su didelėm valstybėm būtina internacionalizuoti, kaip tai darė kubiečiai, albanai, abchazai ar osetinai. O patiems tuo metu su ginklais lindėt miškuose ir vykdyt etninius valymus. Imkim pavyzdžius iš Lenkijos.
Ar pvz. Kanados protektoratas šiuo metu būtų kažkokia auka, dėl kurios daug prarastume? O ką tokio „daug“? Sąjungą su ES ir Nato, draugystę su strateginiais partneriais, pramonę, žemės ūkį, užsienio politiką? Tai gal nuo emigrantų tada neapsigintume? Atsieit apsigintume dabar, jei Briuselyje nutartų Lietuvoje apgyvendint 5 mln. Olandijos bei Belgijos ir 10 mln. Vokietijos piliečių dėl jūros lygio kilimo. Negi manote, kad jie bus labiau sugrūdami tose šalyse ar keliami į Šveicariją ar Austriją? Lenkai tai juk jų neįsileis.
Esant dar ne visai bevitiškoj situacijoje ir o pateikiant galimas alternatyvas (Rusija - Kanada – Iranas – Australija - Brazilija) galima išsiderėt geresnes sąlygas, nei „kietas derybininkas“ Auštrevičius. Svarbiausia, kad siuzereninės valstybės turėtų didelę teritoriją.
O Briuselis argumentų nesupras, jis supras tik faktus. Argi įmanomos biudžetniko derybos su savo viršininku.
Šiuo metu jau ir yra toks laikas, kai karštligiškai turime ieškot galimų sąjungininkų ir įvardint priešą. Buvo ir Smetonos bėgimas, ir Šleževičiaus indėlio istorija, ir Šimėnas garaže. Ir visad tauta buvo nustebusi ir nepasiruošusi.
Jei norimasi remtis tauta, tai jai negalima meluoti ar jos apgaudinėti. Jei norima remtis tautos priešais tautą valdant, tada būtent ir reikalingas melas, nutylėjimai, propagandą.
Stiprių ir silpnų savo pusių naudojimas kovos vadyboje
Įdomiai mūšyje prie Oršos 1415 m. panaudojo K.Ostrogiškis jam žinomas Lietuvos kariuomenės silpnas puses. Mūšį jis organizavo taip, kad lietuvių kariuomenės užnugary buvo upė. Ir ką – per pontoninį tiltą nepabėgsi, tenka kariauti ir laimėti.
Tuo principu pagrįstas zagradotriadų per WWII sukūrimas. O samdiniai su savim tampėsi visą savo mantą ir lėšas. Plaukti per upę – vadinasi prarasti kelių metų uždarbį ar pusę kaimo kainuojančius šarvus.
Artileristams samdiniams jų nuosavi pabūklai buvo lyg tiesiog nuosavų neapdraustų sunkvežimių ekvivalentai tarptautinių pervežimų vairuotojams, susidūrusiems su banditais. Kiekvienas vyras ir šiandien iki mirties gintų savo automobilį, jeigu priešininkas kėsintųsi jį įbrėžti. Bet greičiausia bėgtų, jei būtų vienas ir turėtų to automobilio vertą pinigų sumą.
Tai ar gins žmogus žemę, už kurią jam bus sumokėta, ar namą, už kurį galės užsienyje pasiimt draudimą? Psichologinis dalykas – susidūręs su stipresniu priešu ir nesitikintis laimėti, žmogus pabėgs. Bet jis nepabėgs, jei bus šalia įklimpusios savo mašinos, kuriai užpuolikas paskui išdaužys langus.
Arba, pavyzdžiui, statybose pasitaiko pagalbinių, dažniausia žemo intelekto ir su kriminaline praeitimi, kuriuos visi varinėja, jiems mažai moka, pastoviai pašiepia. Tačiau įžeidinėtojai žino, jeigu tik jį pavadins gaidžiu ir pasakys ką nepagarbaus apie jo motiną, tai jis iškart persikūnys ir duos su plyta per galvą. Nors jei jis būtų koks džainistas ar krišnaistas, galbūt to nedarytų.
Taigi objektyviai potencialiam užvažiuotojui naudingiau būtų įteigti potencialiam įžeidinėjimo objektui atitinkamą tolerastinę galvoseną, kuri sąlygotų įžeidinėtojui norimą reakciją.
Priešo demotyvavimas propagandos pagalba ir skirtas sutrukdyt normalią logišką priešo minčių ir veiksmų seką. Nes dėl nelygių jėgų mes tiesiog aritmetiškai, kaip silpnesnioji pusė, esame pralaimėję.
Savigarbos slenkstis
O gal jau Lietuva gavusi iš Lenkijos ultimatumą, kuris spaudoje minėtas „Rekomendacijų sąrašu“? Ir už jo nevykdymą pagrasinta okupuoti trečdalį Lietuvos? Gal reikalavimuose nurodytas pastovus Vilniaus daugiaetnizavimas ir tik formali buvusių Lenkijos okupuotų teritorijų priklausomybė Lietuvai? Taip pat bendradarbiavimas pagal Warschau instrukcijas su lenkų partija? Tai ar tokiu atveju būtina slėpti tiesą?
Suprantu, kad tiesos paviešinimas galutinai pakirstų nesantį biudžetinių institucijų autoritetą ir padidintų radikaliomis laikomų ideologijų įtaką.
Tai va to kaip tik ir reikia. Ar mes esam ne radikalai, kuriems tai naudinga? Ar radikalizmas reikalingas įsprautam į kampą, kad galėtų šokti į akis jau besiruošiančiam valgyti plėšrūnui?
Nebuvo ultimatumo? Šaukim, kad buvo. Juk faktai kalba. Nelaikomi lenkai priešais? Darykim, kad visi lenkus priešais laikytų. Ar Vilniaus problema – tik vilniečių, į kuriuos dažnai Kaunas, Panevėžys ar Pagėgiai žiūri iš aukšto? Mažeikiai greičiausia iš aukšto jau nežiūri. Nebūtų Vilniaus, Baltarusija AE statytų prie Trakų ežerų, o atominių atliekų saugyklą – prie Vievio. Jau mūsų šaliai nėra kur trauktis, ji ir taip 20 kartų sumažėjusi.
Nors ir jevrofilinė religija ir teigia, kad žemiau dugno, su volu privoluotam į tarp sienų esantį vidinį kampą ar nukritus nuo skardžio yra kažkoks tariamas paralelinis tolerastinis (nuo „toli rastis“) pasaulis. Bet mūsų pasaulis čia, o ne toli.
Be abejo, jevrofilijos religijos užduotis – panaikinti įspraustojo į kampą pojūtį ir jį ten užmigdyti kaišiojant įvairius blizgučius – paskolas, karjeras, ateities vizijas ir šokančius klounus. Savotiška spalvų ir garsų terapija.
Nes yra žinoma, kad įspraustas į kampą organizmas netikėtai puola net ir stipresnį priešą. Taigi būtina hipnotizuoti jevrofiline hipnoze. Bet va jei jis nelaiko priešo priešu, tai leidžiasi sugaunamas, iškepamas ir suvalgomas
Slavivaisa, žydodara ir lenkodara
Pratęsiant socialinio subetnizavimo teoriją paminėsiu, kad naujų tariamų tautinių mažumų kūrimas neatsiejamas nuo socialinės diferenciacijos didėjimo.
Tautinės valstybės transformavimas į tariamai daugiakultūrę yra vienas iš svarbiausių parazituojančių klasių tikslų. Tuo būdu tautiškai monolitinė visuomenė suskaidoma į subetninius vienetus, kurių kiekvienas silpnesnis už su valstybe susitapatinusiais biudžetnikais su įvairiomis jų suborganizacijomis – institucijomis, partijomis.
Tuo ir galiu paaiškint tai, kad biudžetnikai proteguoja rusines mažumas ne kaip visumą, o funkciniu pagrindu skaidydami į tariamas tradicines tautines mažumas. Tos tautinės mažumos neva susijusios su jų kilmės smulkmėmis, kaip 1945 m. Stalino sukurta Vokietijos ir Lietuvos teritorijoje Lenkija, Rusija ir JAV pagamintas 1949 m. izraelis su 19 amžiuje pagaminta tiurkų-slavų „žydų tauta“.
Niekad antilietuviškoje lenkai politikoje taip plačiai nesiremdavo išgalvota istorija, kaip per paskutinius 20 metų. Tad ką rodo šiandieninis Lietuvos jau padėties nekontroliuojančios „valdžios“, kuri šiandien tik reketuojanti tariamas funkcijas turinti biudžetnikų kasta, koalicijos su Lietuvos priešais – Lenkijos agentūra?
Būtent biudžetnikų institucijų klerkai iš Lietuvos biudžeto kūrė „tradicines tautines mažumas“ ir „daugiaetninį Vilnių“ ar net "lenkiškai grynai etninį Vilnių" (kaip kažkokio lenko parašytas "Trečiojo Reicho triumfas"), finansuodama visokius socialinės subetnizacijos procesus ir ne be žydoslavų pagalbos kuriamas „daugiaetniškumo“ programas.
„Lietuvos lenkai“ lenkiškai išmokdavo ir sužinodavo, kad jų tėvynė Lenkija, o Lietuvos būtina nekęsti, mokyklose už Lietuvos biudžeto lėšas. Jų tėvai dar buvo tarybiniais žmonėmis ir su raudonomis vėliavomis lakstė į „Jedinstvos“ mitingus su dideliu noru likti TSRS sudėty.
Pats mačiau, skanduodavo „sojuz, sojuz...“, „seseser, seseser...“, skaitydavo rezoliucijas, tipo „atjungti Šiaulius ir Kauną su lietuviais ir prijungti Vilnių prie TSRS su daugiaetninės autonomijos teisėmis.“ Joje rusų kalba turėtų tarpnacionalinio bendravimo kalbos, o lenkų turinti kažkokios oficialios nacionalinės Vilniaus kalbos statusą. Prie ko privedė Jelcino 1991 m. Beloveže staiga sugalvotos Baltarusijos gamyba su jų litvinais matome.
Nenuostabu, kad šiandien biudžetnikų institucijos ir jų „darbuotojai“ negali įvardinti lenkų ir žydų Lietuvos priešais. Juk pastarieji – biudžetnikų šeimininkai. Kaip sakoma, nusikaltėlis – be tautybės. Bet kažkokiai gaujai tai jis priklauso. O kokiai, tai jau spręsti iš šestiorkų veiksmų. Kaip matau, daugumos stogas Lenkijoje ir sionistiniame vnt. „izraelyje“ (irib.ir. terminologija).
Priešo identifikacija
Karyboje yra net vizualinis ženklas, kuriuo pamatęs ir identifikavęs priešą apie jį turi pranešt kitiems – tai į priešo pusę nukreiptas ginklas ištiestoje rankoje arba kumštis su ištiestais rodomuoju ir nykščiu (pistoleto imitacija).
Atsimenu iš savanoriavimo. Nepranešęs kitiems apie jo identifikuotą priešą padarytų nusikaltimą.
Tiesa, galima ir nesuprast, kad tai priešas, pavyzdžiui dėl maskuotės ar atstumo. Tada negalima laikyt ir savu ar sąjungininku. Būtina stebėti atitinkamus požymius ir veiksmus.
Jei pastebėtas subjektas tave pats identifikuoja ir siekia sunaikinti, tada tai jau tikrai nėra savas ar sąjungininkas. Ir įsivaizduokim situaciją – jis tave laiko priešu ir stengiasi sunaikinti, mes juos laikom strateginiais sąjungininkais. Kurie išgyvens? Panašiai buvo Rusijoje 1917 – 1918 m., kai Vokietija puolė, o Rusijos kariuomenė traukė namo – juk priešų jau nėra.
Bet Lietuvos žmonėms niekas netrukdo laikyt lenkų priešais. Ir kaip galima ginti šalį nuo priešų, jeigu priešai priešais nelakomi. Daug vadinamų „valstybinių institucijų tarnautojų“ dirba tik savo turimas funkcijas ir yra abejingi.
Bet juk abejingumas – tai nuodėmė, pozicijos neturėjimas – tai bailumas priešo akivaizdoje, o kolaboravimas ar koalicijos su Lietuvos priešais – nusikaltimas. Karo metu už tai – į štrafbatą arba prie sienos. O situaciją, kai Lietuvai realiai gresia visiška katastrofa, pristatoma „ekonominiu atsigavimu“. Ir vėl laukit ateities už horizonto ar šviesos tunelio gale.
Vėl grįšiu prie 2 konfliktų tipų ir pasirenkamų tikslų – pabėgti ar sunaikinti. Tai ar mes turime pabėgti, ar sunaikinti? Kai kas bėga. Bet jeigu visi pabėgs?
O kodėl nepabėgo lietuviai, kai vyko 200 m. karas su kryžiuočiais? Todėl, kad laikė Lietuvą savo valstybe.
O kodėl Lietuva neteko pusės gyventojų 17 -18 amžiuje, o iki tol Lietuvos gyventojai masiškai bėgo pas kazokus į Zaporožę ir toliau? Tada jau lietuviai Lietuvą laikė tik savyje, o šliachtų ir Žečpospolitos su valstybe netapatino.
Sukildavo ir interventus išvydavo dėl to, kad tie buvo jų Lietuvoje, o ne kad iš Saksonijos ar Silezijos galėtų grįžti vokietis ar švedas karalius (Augustas Saksas ir J. Kazimieras Vaza).
Ir Šiaulių ekonomijos sukilime, ir sukilimuose Rusijos Imperijos sudėtyje Lietuvoje buvo išreikšta tik socialinė idėja. Nacionalinė idėja buvo giliai nustumta ir daliai lietuvių sunaikinta užsienio religija ir polonizacija.
Jevrofilizacija būtent ta šiuo metu propaguojama užsienio religija, kuri siekia, analogiškai polonizacijai, sunaikint lietuviškumo idėją.
Bent jau nacionaliniu pagrindu kilsiantis pasipriešinimas tokiu atveju taps mažai galimu. Nacionaline idėja paremto pasipriešinimo tikimybės barjeras visada žemesnis, nei socialinio. Mat smegenis veikia aukštesnio intelekto gyvybės formoms labiau priimami dirgikliai.
Kuo žemesnio protinio išsivystymo lygio organizmas, tuo didesnę reikšmę jam turi fiziologiniai poreikiai.
Daroma išvada – žmogaus smegenų veiklą būtina sąlygoti ir nukreipinėti atitinkamomis propagandinėmis priemonėmis.
Gyvybe dėl socialinių tikslų žmogus rizikuoja tik tada, kai jo baimę nugali kita baimė (pagal. Fr.Bekono frazę), t.y., kai baimė, kad jo šeima mirs badu didesnė už tą, kad jis pats žus. O kad išlaidų būtų mažiau, praktiška panaikint šeimos instituciją.
Ir va tą egzistencijos lygį Briuselyje planuojama palaikyti. Juk egzistuoti įmanoma ir šalia branduolinių atliekų saugyklos. Ypač, kai apie jos egzistavimą niekas nežino. Kaip ir apie Lenkijos ultimatumus Grybauskaitei ir Kubiliui.
Nes iš Lietuvos interesų pozicijų lenkodara ir slavivaisa, kaip ir kitos socialinės subetnizacijos formos (pavyzdžiui, prognozuojama apie imigrantų antplūdį iš Azijos valstybių) Lietuvai yra kenksminga.
Turim valstybę laikyt ir savyje, ir dabartinėje Lietuvos dalyje. Ir jeigu valdžia duoda komandą „kiekvienas už save“, ji nustoja būti valdžia. Tai taikytina ne tik karyboje, kur ši frazė yra vienas galimų įsakymų beviltiškoje ir nekontroliuojamoje situacijoje. Ir tai itin demotyvuoja pavaldinius, ką rodo karų istorija.
Stiprių ir silpnų priešo pusių naudojimas
Pradėsiu nuo šiuo metu vykstančio propagandinio žydoslavų (šiuo terminu apjungiu visas rusines smulkmes – diasporas) ir priešiškų užsienio valstybių karo prieš Lietuvą ir jevrofilijos misionierių veiklos. Silpnosios priešų pusės propagandiniame kare yra tai, kad jos yra žymiai labiau pažeidžiamos ir įžeidžiamos idealoginėje propagandinėje kovoje, nei gali įžeisti ar paveikti Lietuvą.
To priežastys: lietuvybė jau taip suniekinta savo ir užsienio istorikų, kad dar ko nors labiau įžeidžiančio parašyti Lietuvos atžvilgiu netgi neįmanoma.
Jeigu jau moksliškai imama aiškinti, kad Lietuvos sąvoka geografinė, lietuvio – pilietinė, kultūra ir šalis – daugiaetninė ir panašiai. Bet va prie atsakomosios mūsų propagandos žydoslavai visai nepripratę ir tai juos labai šokiruotų.
Panašiai kovų su kryžiuočiais laikotarpiu lietuviai ne pastodavo kryžiuočiams kelio, o tuo pat metų įsiverždavo į Ordinų valdas. Esmė – per tą patį laiką tankiau gyvenamos ir turtingesnės kryžiuočių žemės patirs didesnių nuostolių. 1260 m. tai kryžiuočiai jau žinojo ir skubiai bėgo iš Lietuvos mušti į Kuršą įsiveržusių lietuvių.
Taigi reikia ne argumentais gintis nuo „litvinistinių“ ir panašių teorijų, o paplatint įvairiom kalbom ko nors alternatyvaus, kad ambasados imtų notas siųsti. Gal tada ir mūsų diplomatai pabars lenkus už masinį baltų kapų naikinimą ir plėšimą, apie ką net laikraščiai rašo.
Visų pirma, reiktų tyčiotis ir neigti istorines ir politines tezes, priešų laikomas aksiomomis (holokaustas).
Antra, į kiekvieną jų išsigalvojimą atsakyti dešimčia savo išsigalvojimų.
Trečia, į kiekvieną jų įžeidinėjimą atsakyt dešimčia savo įžeidimų.
Tam reikia tik fantazijos. Kaip parodė karikatūrų skandalas Danijoje, tinkamai panaudotos meninės išraiškos formos yra labai pigios ir veiksmingos. Ir visiškai nubraukia tuos šimtus milijonų eurų, skiriamų jevrofilizacijai.
Praktiškai įmanoma ir Lietuvoje pigiai kainuojančiu menu sugriauti ištisų gerai apmokamų institucijų su valdininkais ilgametį darbą jevrofilizacijos srityje tiesiog per pora dienų. Reikia nutaikyti momentą ir silpną vietą.
Ir galima įsivaizduoti situaciją, kai oriai derybose su Rusija besielgiančiai Lenkijos delegacijai Putinas su jam būdingu kietumu ir jumoru tyliai pareiškia: „Jūs, kolegos, kalbate su manim, lyg lygiaverčios Rusijai valstybės atstovai. Tuo tarpu juk net savo mažesniems kaimynams Lenkija neturi jokios įtakos ir politinio svorio. Štai, pavyzdžiui, jūsų kolegos ir partneriai Lietuvoje jūsų visiškai negerbia, tiesiog tyčiojasi“.
Pavyzdžiui, izraelio užsienio politikos Lietuvos atžvilgiu pagrindas yra būtent jame sukurta „istorija“. Jei mes „izraelio istorijos“ nepripažįstam, tai jie netenka argumentų. Čia tik tikėjimo ir paklusimo klausimas. Negalime mes remtis tariama objektyvia realybe, jei jie remiasi savo pozicija.
Tai, kad priešiškos valstybės didesnės, turi joms ir minusų.
Visų pirma, jos šalia turi už save didesnių valstybių (išskyrus Rusiją, kurią tiesiog galima traktuot kaip grėsmę, nuo kurios apsisaugot neįmanoma ir ją tiesiog reikia ignoruoti, kaip asteroidą, ledynmetį ar Nemezidę).
Taigi reiktų visą dėmesį skirt tam, kaip galima būtų internacionalizuot galimą konfliktą. Bet ir didesnį įžeidimas paveikia labiau ir didesniam įžeidimo padaroma žala yra skaudesnė, nes yra labiau pastebima. Autoriteto ir garbės kritimas nevyksta 45 laipsnių kampu.
Kuo mažiau garbės likę, tuo lėčiau ji krenta. Grafikas būtų panašesnis į hiperbolę, panašiai kaip prabangos prekių marketingo kainodaroje.
Tai galima paaiškint ir Maslovo poreikių piramide - savigarba ir autoritetas yra aukštesnėje piramidės dalyje už fiziologinius poreikiai. Šiuo metu mes beveik lygiagrečioje absidžių ašiai hiperbolės dalyje, taigi galima nesiskaityt su priemonėmis, blogiau nebus.
Aišku, būtina keist Lietuvos gynybos koncepciją į lietuvių gynybos koncepciją, Žygimanto Augusto strategiją į Jonušo Radvilos.
Vienas iki paskutinio lietuvio gynė savo valstybę ir lenkus, kitas praleido visus priešus visomis kryptimis, beveik negynė nutautėjusių miestų ir internacionalizavo konfliktą. Kariuomenę laikė miškuose ir kovojo tik su plėšikaujančiais priešų daliniais – gynė lietuviškiausių Lietuvos žemių civilius.
Tai, kad J.Radvila neišnaudojo gynybinių resursų, padėjo lietuviams išvyti nusilpusius švedus ir rusus.
Istorija rodo, kad totalinės mobilizacijos galimybės yra apie 10 procentų gyventojų. Juos praradus, tauta jau neįstengia priešintis ir kovot netgi partizaninio karo.
Ir tai ne pirmas ir paskutinis atvejis, kai gyvenimas pats pakoreguoja ikikarines koncepcijas. Ir visad tie, kurie išdidžiai sako „kas nemaitina savo kariuomenės, maitina svetimą“ išvis nesugeba šalies ginti, o tie „savo kariuomenės maitintojai“ sumuša priešą.
Valstybėje svarbiausia dabar yra resursai - žmonės. O žmonėse kiekviename individualiai turi būti vidiniai psichologiniai (dvasiniai) resursai. nacionalistinės propagandos funkcijos yra šiuos resursus saugoti ir didinti.
Esant internetui, beveik susilygina materialinės propagandos galimybės.
Jei priimame lietuviškų vietovardžių iškraipymą užrašuose, kaip įžeidimą, būtina įžeidinėti tuos užrašinėtojus tiesiog Vilniuje, kad ir piketais. Ir mūsų stiprioji pusė, kad būsim labiau pastebimi ir mums tai kainuos mažiau, negu kažkur užkampyje pastatytas iškraipytas kaimo pavadinimas, matomas tik to kaimo gyventojų.
Istoriografomanijos funkcijos propagandoje
Daugumoje atvejų jevrofilinės ir žydoslavų propagandos tikslai sutampa. Tai visų pirma Lietuvos ir lietuvių panaikinimas. Kaip rašiau, žydoslavizmo, kaip bet kokio parazitologijos objekto funkcija ir pati esmė yra plitimas sveiko organizmo sąskaitą.
Viena jevrofilinės ir žydoslavų propagandos dalių – Lietuvos ir lietuviškumo niekinimas. Čia ir jų istoriagrafomanija. Be abejo, priešas turi galingą materialinę bazę lesti visokius „mokslinius“ leidinius ir rengti per TV bumblauskinius „istorijos“ šou.
Bet jei kontropropaganda daroma iš idėjos ir naudojama optimalius pigius metodus, pavyzdžiui audioknygų platinima per torentus, tai galimybės susilygina. Audiomedžiaga esant spausdintinės informacijos pertekliui tik nežymiai brangesnė (užmokestis skaitovui) ir žymiai efektyvesnė. Rutrakeryje galima pamatyt, kiek žmonių atsisiunčia kokią audioknygą, o tubėse – kiek būta žiūrovų.
Piketai ir panašūs provokaciniai šou būtų reikalingi, kaip nukreipiamosios reklamos. Dažniausia jei šokiruoja, tai ir sudomina.
Ar mūsų priešų intelektualinė bazė stipresnė?
Kiek paskaitinėju delfiatniko blogus ar komtiesos (lryto) vedamuosius, ne itin. Jų jėga tame, kad jevrofilinė ir žydoslaviška propaganda pateikiama, remiantis tariamomis aksiomomis, tiesiog kaip religija ir tikėjimo dalykas. Ir priimant tuos jų tikėjimo dalykus, kartu priimamos ir jų išvestinės. Charakteringi yra pavyzdžiui žurnalistikos bakalauro lygio ruso intelektualo L.Donskio pseudofilosofiniai jevrofilijos išvedžiojimai.
Paneigus aksiomas, visa jų propaganda netenka pagrindo. Pavyzdžiui, neįmanoma grąžinti žydams turto, paneigus žydų egzistavimą ar finansuoti slavivaisą - lenkodarą, paneigus lenkų ir Lenkijos egzistavimą. Juk jie tai Lietuvos egzistavimą neigia - mes pagal juos ne Lietuva, o „žmudai“, arba Lietuva – ne lietuvių valstybė, o „daugiaetninė“ – vienintelė tokio pobūdžio pasaulyje.
Pastebėjau, kad šokiruojančios neįprastos hipotezės, sulaukusios oponentų reakcijos, tampa veiksmingesnėmis.
Tikslas turėtų būti teismo procesai su atitinkamomis priešų propagandos agentūromis ( pavyzdžiui, Lietuvos žydų sąjunga) ir to keliamas triukšmas. Nacionalistinės organizacijos galėtų numatyti tam lėšas. Kiekvienas pralaimėjimas teisme bus nedidelė lietuvybės pergalė. Be abejo, tai kainuos. Bet juk už lietuvybę mokėta ir krauju.
Instinktai ir psichologija
Net garbingas idėjas dažnai propaguoja, remdamiesi žemais instinktais. Pavyzdžiui, krikščionybė savo „tikėjimas, viltis ir meilė“ propaguoja gasdinančia pomirtinio gyvenimo reklama, atsakomybės niveliavimu išpažintimis ir tradicija bei savo sau prisiskiriamu autoritetu. I.Orenburgas per WWII meilę Tėvynei propagavo kurstydamas neapykantą, o V.Tvardovskis ir Kukryniksai – tyčiodamiesi iš priešų.
Todėl nematau neapykantos skatinime priešams ar patyčiose nieko blogo. Neapykanta savaime – žemas instinktas, tačiau juk ir oponentai orientuojasi savo jevrofilizavime būtent į žemiausius žmonių instinktus – individualizmą, godumą. Galbūt lietuviams per didelė prabanga naudoti M.Gandžio indusų metodus.
Taip pat nacionalistinė idealogija galėtų taikyti į specifines lietuviškos pasaulėžiūros savybės – individualizmą pasaulėžiūroje , alergiją oficialiems autoritetams ir materializmą. Silpna pusė būtų tai, kad dažnai žmonės netapatina savęs su valstybe ir prieš jo valstybę nukreiptos propagandos nepriima, kaip nukreiptos prieš jį.
Pavyzdžiui, dažnas abejingai žiūri į jo gatvės pavadinimą Gaono vardu, bet jam agresiją sukeltų žmogus, kabinantis ant jo laiptinės durų užrašą „Šitame žydų name gyvena gaidžiai“.
Reiktų ne ieškot kontrargumentų oponentų tikėjimo lygmenį esantiems teiginiams paneigti, o tiesiog perskirstyti tuos teiginius, pozicionuojamus abstarkčiai lietuvių visumai, konkretiems adresatams – kiekvienam žmogui.
Tai yra parodyt, kad įžeidinėdami lietuvybę įžeidžia kiekvieną lietuvį asmeniškai. Kaip pavyzdį vėl galėčiau primint Tamoševskio frazę dėl lietuvių integracijos. Ji buvo pateikta taip, kad niekas jos nepriėmė asmeniškai. Tartum kalba ėjo apie kažkokius paralelinius lietuvius, kurie mūsų neliečia.
Bet daugelis tų, kurių ši frazė tariamai neliečia, pamatę spaudoje savo pavardę su kaltinimais pedofilija, kreiptųsi į teismus.
Individualizmas nugali kolektyvizmą, nors Baltijos kelio laikais buvo mažumėle kitaip.
Galbūt todėl, kad neliko idealizmo, nugalėto tariamo materializmo. Tariamo, nes negali būti materializmo neturint pakankamo materialinio pagrindo ar turint vien skolas. Tai antiidealizmas, savotiškas depresijos ir satanizmo derinys, o ne materializmas.
Todėl visą į visumą (valstybę, tautiškumą) nukreipiamą priešų propagandą reikėtų, prieš ją kovojant, perskirstyti toliau, kiekvienam žmogui asmeniškai.
Ji tada ima veikti ne gniuždančiai ar kaip priešo veiksmų pagrindimas, o tiesiog kaip grubus nemotyvuotas įžeidinėjimas.
Pavyzdžiui, teiginys "jūsų nevykusi šalis“ mažiau žeidžia, nei „tu esi gaidys“.
Pateiksiu banalų pavyzdį. Firmoje „Vėtrūna“ 2005 m. jos statomame Registrų centre dirbau brigadininku. Eiliniame susirinkime viršininkėlis Leonardas savotiškai pamotyvavo, maždaug: „ruošiamės atsivežti baltarusius, kurie galėtų jus pakeisti, jei daug aiškinsite dėl algų“.
Nesuasmeninus šios deklaracijos, jis greičiausia būtų pasitarnavęs darbo užmokesčio fondo mažinimo pagrindimui ir darbuotojų lojalumo firmai padidinimui. Bet aš darbininkams jį pateikiau su atitinkama preambule: „štai, mus prilygino baltarusiams“. Brigadoje, kurios daugumą sudarė lenkai, šios preambulės poveikis buvo akivaizdus. Iš pradžių nepatikėjo (įsivaizduokite – lietuvio lenkai prilyginti baltarusiams), vėliau pasitikslino iš kitų šaltinių, dar vėliau pasigėrė ir visi išėjo iš darbo.
Viso to nebūtų, jei palyginimo kiekvienas nepriimtų asmeniškai ir suprastų, lyg ekonominę abstrakciją.
Taip pat reakcija taip pat turėtų būti asmeniška, o ne abstrakti „kova prieš blogį“, ar „už teisybę“. Nėra nieko abstraktaus, yra konkretūs priešai, jų organizacijos ir priešiškoms valstybėms lojalūs žmonės Lietuvoje. Asmeninė kiekvieno žmogaus reakcija turi būti nukreipiama būtent į tokius priešų atstovus asmeniškai.
Idealizmas ir antiidealizmas
Dėl individualistinės pasaulėžiūros dominavimo tokiu būdu galima sulaukt mūsų atsakomosios reakcijos palaikymo tik tuo atveju, jei potencialūs palaikytojai ims tapatint save su valstybe. 20 metų kryptingos elitikų propagandos davė savo vaisius žmonių pasaulėžiūrai.
Išskirčiau netgi charakteringiausius „vakarietinimo“ etapus:
1) 1991 – 1995 m. Praėjo mitingų (idėjų) laikai, dabar pereinamas laikotarpis, reikia sunkiai dirbti už mažas algas ir kurti gerėjantį gyvenimą. Po 10 metų dabar aukodamiesi prisivysim Suomiją. Šiame laikotarpyje pastovus žmonių apiplėšinėjimas, dangstantis objektyvia ekonomine realybe ar būtinybe – bankų griūtys, infliacijos ir nusavinimai.
2) 1995 – 2000 m. vakarietinimo požymiai akivaizdūs – Lietuvoje yra elitas (tai pastoviai besikeičiantis socialinis fenomenas). Kaip simbolis gali būti Vienos valsas rotušėje. Pro diržus susiveržusius žmones visas gyvenimas praeina paraleliai.
3) 2000 m. krizė. Na pereinamasis laikotarpis baigėsi, dabar Rusija kalti dėl krizės. Ir vėl priežastis, kaip iki tol buvusiame pereinamajame laikotarpyje, nemokėt algų. Prisimenu tik, kad buvo labai daug darbo ir viršvalandžių.
4) 2002 m. berods krizė baigėsi ir prasideda ekonomikos augimas. Firmos uždirba milžiniškus pelnus, bet va algų staigiai pakelt negalima. Taip pat negalima jų daryt nevėluojančiomis, nes tokia bankų veiklos specifika. Ir svarbiausia, labai daug norinčių atvažiuot dirbt užsieniečių, taip kad darbdaviams neaiškinkit. Bet kainos tai kyla nerealiai. O čia žmonės lenda į skolas, gyvena nuo algos iki algos ir skaito apie „Baltijos tigrus“ ir dešimtis tūkstančių uždirbančius statybininkus.
5) 2006 m. ir vėl krizė, ir vėl aplinka kalta. Taigi priežastis vėl nemokėt algų.
6) 2011 m. ekonomikos atsigavimas... Toliau skaityt nuo 1 punkto tik keičiant datas. Galbūt datos nelabai tikslios, nes aiškių ribų nebuvo.
Per WWII sunkiai suprantamos patiems vokiečiams jų rasinės teorijos TSRS politagitatorių subanalintai buvo aiškinamos TSRS kariams. Aksiominis pavyzdys būtų brošiūra „Der Untermensch“ – pasiekti diametraliai priešingi rasovedams tikslai. Atskiros jevrofilijos idėjos ir jevrofilizatorių veiklos kryptys taip pat gali būti šaržuojamos ir hiperbolizuojamos.
Tarp geriausių kainos ir kokybės santykiu propagandos žingsnių Europos istorijoje buvo Danijos „Karikatūrų skandalas“ ir M.Liuterio tezės ant Vitenbergo pilies koplyčios durų. Vienas pakenkė „kultūrų susiliejimui“, kitas suskaldė katalikišką Vakarų kultūros monolitą.
Ir abi šios akcijos buvo stebėtinai pigios, netgi nemokamos. Ir taip pat istorija žino daug atvejų, kai ištisos daug kainuojančios įvaizdžio formavimo ir propagandos institucijos nieko nenuveikdavo ar per vieną dieną buvo nugalimos pigios kontrpropagandos.
Kultūra ir antikultūra
Nepripažinti čia reikia jokių mažumų, tautų ir kultūrų. Negali būti 2 kultūrų vienoje vietoje – senovės istorijos atlasuose tokios teritorijos užbrūkšniuojamos, kaip neturinčios priklausomybės ar su kaimynų įtakos sferomis.
Istorikas, pamatęs toje pačioje vietoje La Teno, Virvelinės keramikos, Tripolės, Harapos, Opidumų ir Andonovo kultūras imtų juoktis. Tai kaip mums nesijuokt, pamačius toje pačioje – Vilniuje, vietoje tariamas slavų, semitų-chamitų, tiurkų ir baltų kultūras?
Jei Japonijoje gaminami dyzeliniai varikliai, tai ten ir vokiška kultūra? Išradimų ar atskirų kultūros elementų, juos adaptuojant, perėmimas nėra kultūros perėmimas. Jeigu aš bandau paišyt tušu, nereiškia, kad mano namas – Kinijos etninės teritorijos dalis. O pas mus dar ir turkiška, nes kepami kebabai ir turkai važiuoja ieškoti nemokamų žmonų?
Žodį „kultūra“ čia reiktų keisti žodžiais „invazija“, „agresija“ ar „okupacija“. Nėra čia jokių nelietuviškų kultūrų, yra užsieniečiai, imigrantai. Ir jei jie pretenduoja Lietuvoje turėt savo „kultūrą“, pabrūkšniuojant Lietuvos kultūros arealą, tai jie priešai ir tai būtina įvardinti. Terminas „kultūra“ apima tautos veiklos visumą, įskaitant kalbą ir valstybingumą.
Technologijų priėmimas nėra kitos kultūros priėmimas ar kitos kultūros nuopelnas mums. Už tai, kad slavai, germanai ir kiti gyvena mūsų žemėse bei naudoja iš lietuvių kalbos kilusias kalbas, mums nedėkoja. Jie tiesiog visą mūsų palikimą savinasi ir pristato, kaip savo kultūrą. Ir ši transformuota mūsų kultūrą tampa išlikusiai mūsų kultūrai antikultūra. Taigi surogatas negali praturtinti to, iš ko jis kilęs.
Kiek teko skaityti, visur svetimos kultūros invazija į egzistuojantį kultūros arealą pirminės kultūros priimama, kaip blogybė. Tai, pavyzdžiui Rusijoje, mongolų antplūdis, ir švedmetis, ir napoleonika, ir netgi netikėtai dar ir vokiečių okupacija per WWII.
Kažkaip Rusijos istorikai nesidžiaugia, kad Stalingrade 1942 m. buvo vokiečių, rusų, italų, rumunų ir vengrų kultūros. O patys rusai ten sudarė gal 2 procentus. Taip, vokiečiai ten gyvenę nuo seno, atkeldinti dar Jekaterinos II, o vengrams Pavolgys aplamai protėvynė. Bet rusai žiūri į savo istoriją ne iš irokėzų, kaip lietuviai, o iš rusų pozicijos.
Galiu tą patį paaiškint ir vizualia alegorija, jei istoristinis aiškinimas atrodo politizuotas ar sofistinis. Daugiakultūriškumo šalininkai įsivaizduoja tikrą kultūrų sintezę, lyg impresionistinį paveikslą, kur kiekvienas grynos spalvos lopinėlis sąskambyje su kitomis sukuria tam tikrą harmoniją ir vienas kitą praturtina. Ir jiems atrodo sveikintina, kad pvz. lietuvių kultūros dalis tame paveiksle užima kokius 2 procentus (mėgstamas skaičius apie lietuvių procentą Vilniuje).
Visų pirma, sumaišius visas spalvas, gautųsi maždaug šviesiai pilka. Antra, impresionizmas – tai akimirka, momentinis įspūdis ir subjektyvus supratimas, o ne kelių tūkstančių metų istorija, palikimas ir iš to sekančios lietuviams priklausančios išskirtinės teisės. Priedo, impresionistinis darbas nebūtinai turi būti kokybiškas ir visiems patinkantis.
Bet kokia svetima kultūra, atsirandanti Lietuvoje, lietuviams yra antikultūra. Ir tos antikultūros tikslas, išplaukiantis iš jos funkcijos, yra lietuvių kultūros sunaikinimas.
Mano manymu, prieš lietuviškumą nukreiptose propagandinėse klišėse, kaip ir šiame „daugiakultūriškumą“ komentuojančiame pavyzdyje, galima rasti silpnų vietų. Arba teiginius paneiginėt tiesiog sofistiškai. Pagal galimą reakciją reiktų stebėti, kas oponentus labiausia žeidžia.
Čia pateiksiu pavyzdį, ištraukiau iš kažkokio satanistų ar tai žolininkų – narkomanų tinklapio http://holocaustinthebaltics.com/13862/13862
This is followed by several comments by Zygeivis and other members of the neo-Nazi forum:
Katastrofijus March 16 2011
I dont understand why they don’t address it to their government, the Israeli Knesset and the Polish Sejm. After all there are Satanists and lisping Russians (and probably monkeys) among the signers, [they?] could translate it into Russian slang. Welcome the Year of the Rabbit Holocaust. And it’s a shame that bananas are rather expensive in Lithuania and no one sells Arab meat.
Šiaip ten puikus straipsnis :img06: , galima paskaityt visą.
Galutiniu antipropagandos tikslu laikyčiau taikos sutarties propagandiniame kare su Lenkija, žydais ir kitais slavais, kitomis smulkmėmis sudarymu: “jūs baigiate važiuoti ant mūsų, o mes baigiame važiuoti ant jūsų”. Naivu būtų laukti, kada jie baigs. Argumentai, tylėjimas ar prašymai čia nepadės. Bet tam turėtume pasistengti. 
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
