|
Kritikuoju slavų istorikus, reikia pariteto pagrindais pavaryt ir ant lietuvių istorikų. Tuo labiau, kad dalis mano senelių iš Vilniaus krašto buvo kažkada Lenkijos piliečiai.
Pagalvojau, labai matosi lietuvių istorikų darbo kokybė būtent per šiuos pastaruosius 20 Nepriklausomybės metų, kad jau tenka įrodinėti, kad mes tie patys lietuviai, kurių ir Lietuvos istorija.
O juk Vilniaus Universitetas ir visokie „universitetai“ ne Vilniuje kasmet paleidžia laisvėn dešimtis istorikų, etnografų, politologų.
Pradžioje labiausia pastebimos Lietuvos istorikų mokslinių veikalų savybės kitų valstybių istorikų, rašančių apie savo valstybių istorijas, kontekste.
I savybė – geografinis atsiribojimas.
Kaip Lietuvos istorija suprantama tik ta istorija, kuri vyko šiandieninės Lietuvos teritorijoje. Nors Lietuvai šiandien priklauso tik dešimtadalis žemių, įėjusių į Lietuvos valstybę.
Tai ir Lietuvos istorija turi akumuliuot visą istoriją ir visas tautas ar gentis, kurios Lietuvoje buvo.
Suprantu, kad iki Vytauto Lietuva buvo ne visa suvienyta. Bet Italija ir Vokietija suvienyta tik 19 amžiuje. Vieninga frankų valstybė buvo tiesiog germanų – lotynų valstybė, atsiradus vokiečių valstybės idėjai Vokietija buvo susiskaidžiusi. Ir vis tiek visų Vokietijos dalių istorija laikoma Vokietijos istorija.
Taigi Lietuvos istorijos dalimis reikia laikyti sarmatų, skitų, alanų, avarų, hunų, įvairių ikivalstybinių darinių (vad. „Kijevo Rusios“) istoriją. Visą istoriją, kuri vyko Lietuvos didžiausio išsiplėtimo teritorijoje iki galutinio Lietuvos etninių žemių suvienijimo 1430 m.
Tai gal sarmatų ar skitų istorijų negalima laikyti Lietuvos istorijos sudėtinėmis dalimis vien todėl, kad tos teritorijos Lietuvai šiandien nepriklauso?
Graikijai šiandien nepriklauso Troja, ir trojėnai greičiausia buvo hetitai, taip pat Graikijai nepriklauso Sirakūzai. Bet Graikijoje – tai Graikija su jos istorija.
Rusijai nepriklauso Kijevas. Bet Kijevo Rusia – jiems Rusija.
Armėnas aiškins apie Urartu, Vano ežerą ir Araratą, o izraelietis - apie žydų „Šiaurės jeruzalę“, lenkas - apie etnines lenkų žemes Vilniuje.
O mes tylėsim, kad tik ko nepastumti. Tai išvis jau reiks įrodinėt, kad net žemaičiai buvo ne slavai, kaip kad lietuviai buvo ne liutičiai. Jau yra knygų, kur prūsai laikomi slavais, o Lietuvos teritorijoje gyvenę venetai – tai keltų gentis, įkūrusi Veneciją.
II savybė – etninis atsiribojimas.
Prancūzai savo istorijoje mini galus, vėliau romėnus, tada germanus frankus, normanus ir burgundus, kuriuos laiko prancūzais. Yra pilnai įsitikinę, kad Viljamo normanų Anglijos užkariavimas – pati puikiausia prancūzų pergalė, o franko Karolio Didžiojo imperija – prancūzų valstybė. Karlas Martelas ir Chlodvigas, kalbėję tik vokiečių frankų kalba, jiems prancūzai.
Vokiečiai, rašydami savo Vokietijos istoriją, mini ir keltus pietų Vokietijoje, ir germanus, ir romėnų įkurtus miestus. Savaime suprantama, frankai – tai vokiečiai, kaip ir visos germanų gentys nuo Ispanijos (vestgotai), Š.Afrikos (vandalai), Krymo ir Dono (ostgotai) iki vokiečių miestų Hansestadt Naugard (Novgorodas) ir indogermanų gyventos Azijos iki Pietų Indijos, apimant ir vokiškai kalbėjusius tibetiečiusir hetitus.
Na, rusų istorijoje jau esu skaitęs apie tūkstančius metų gyvavusią sviatorosų imperiją nuo Riūgeno iki laukinių indėnų genčių. Kuriami netgi filmai su akademikų interviu, kuriuose "rimtom rožom" aiškinama apie senąsias slavų kultūras Amerikoje o gūglinant galima rasti keistokų žemėlapių.
Ir, žinoma, Italijos istorija. Ten ir etruskai, ir lotynai, ir germanai gotai bei langobardai. Ir štai – tūkstančius metų gyvuojanti italų tauta su didinga istorija.
Knygoje „Sibiro atradimas“ kritikuojama kinų istorikų veikla. Mat tie laiko visus siauraakius ir jų gyvenamą Sibirą etnine kinų teritorija, remdamiesi rasiniais ir kalbiniais kriterijais. Iš to veda, kad Rusija ten laikinai ir neteisėtai. Ir išsako rusų argumentus – Sibiro tautos jau keliasdešimt tūkstančių metų siekią susijungt su Rusija ir statyti komunizmą.
Prispažinsiu, visa patriotinė užsienio istoriografija man atrodo idiotiška. Bet ji atlieka savo funkcijas.
Graikai savo istorijoje mini ir etruskus, ir achajus, ir dorėnus, ir Kretos-Mikėnų kultūrą, bizantiečius, helenistinę Aziją. Nors šios tautos nepriklausė net tai pačiai kalbinei grupei, nei rasei. Daugelio etninė priklausomybė iki šiol neaiški. Bet kadangi dalies būta šiandieninėje Graikijoje, tai graikai.
Labiau apsiskaitęs čekas, kaip savo istorijos dalį, paminės keltus bojus, Haltšatato kultūrą, ukrainietis – Tripolės kultūrą (kuri buvo iki indoeuropiečių ir nežinia, kam priklausė), baltarusis – Baltarusijos – Žmudijos pasienio tvirtoves Červenę (Kernavę) ir Wilno (slaviškai – „laisvas“), o izraelietis įsitikinęs, kad jo „tauta“ (atsiradusi apie 1860 - 1949 m.), pralėkė pro viso pasaulio civilizacijos centrus – Egiptą, Mesopotamiją, Palestiną, Romą, galbūt Javos ir Velykų salas, Japoniją, actekų, majų ir inkų teritorijas (tai tokios tūkstančio ispanų užkariautos Baltarusijos dydžio „imperijos“).
Lietuvoje būta gotų, taigi gotai lietuviai. Būta ir sarmatų, hunų, avarų, vikingų. Vadinasi, ir tai lietuviai, jeigu jau pagal kitų valstybių istorikų supratimus.
O mūsų istorikai siekia tariamos objektyvios teisybės su neutralia pozicija. Tai tegu tada visos valstybės tokių pozicijų laikosi. O kol jos nesilaiko, tai turime ir mes pavaryti bent jau neblogiau. Č.Gedgaudas kažką pabandė, nelabai gavosi, bet idėja gera.
III savybė - šablonizmai.
LDK, Lietuvos krikštas, daugiaetninis, daugiakultūrinis, tautų indėlis, baltarusiai, ukrainiečiai, baltarusių rašto paminklai, perėmę lietuviai ir t.t. Kad Lietuva – tai dalis LDK, o kitos dalys slaviškos.
Jie taip įsišakniję, kad net nereikalauja įrodinėjimų ar pvz. prie formuluotės „Lietuvos žydai“ ar „daugiaetninis Vilnius“ nerašomos išnašos.
O kaip patiktų tokiems istorikams, jei aš be išnašų, kaip aksiomas, nereikalaujančias įrodymo ir šabloniškus teiginius vartočiau junginius: slavų parazitai, žydų kenkėjai, mononacionalinis lietuviškas Vilnius, lietuvių kultūrai kenkiantys slavų imigrantai, pravoslavų laukinių slengai, judaistiniai valkatos, lenkai ir kiti nedorusai, žydoslavų veikos, etninė dezinfekcija Paneriuose, slaviškoji beždžionizacija, sinagoginis kanibalizmas, laukiniai slavotiurkų imigrantai ir panašiai. Įsižeistų?
O aš tai neturiu įsižeisti, kai perskaitau, kad rusas Vytautas gimė rusų Kęstučio ir Birutės šeimoje Baltarusijos etniškai lenkiškuose Senuosiuose Trakuose, tada buvusiuose ne Lietuvos, o Litwos (dabartinės Baltarusijos) sudėtyje.
Galima parašyt, kad etninė Vokietija – dalis Vokietijos Federacinės Respublikos, o kita didelė jos dalis etniškai turkiška.
Manau, taip pat protingai skambėtų ir galėčiau konkuruoti su istoriku Valatka Komtiesoje.
IV savybė - raudonos linijos.
Čia įvairūs tabu, kurių vietas užima importas iš kitų valstybių. Tai Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Izraelio, Vatikano ir kt. valstybių pozicijos bei buvusių įvykių traktavimas.
Tiesiog įkišama į Lietuvos istoriją, ištrinant atitinkamą Lietuvos istorijos dalį. Ir skaitome apie Didijį karą tarp Jogailos ir Ordino 1409 – 1411 m., holokaustą, rusų kunigaikštystes, rusų bizantinę architektūrą, bendrą LDK.
Tegu kitų valstybių istorikai priskiria lietuviams įvykius ar tautas, buvusias Lietuvoje. Tai, ką, kryžiuočiai 250 metų kariavo, nežinodami, kad kariauna su katalikais ir pravoslavais bei visur rašydami, kad kariauna su pagonimis? Tikriausia juos taip dezinformuodavo baltarusių ir meksikiečių belaisviai.
V savybė - specifinės taisyklės.
Na čia tai pasireiškia visi kompleksai.
Lietuva negali būti iki 1009, nes nepaminėta.
Vokiečiai paminėti nebent nuo Teutoburgo mūšio, o prancūzai nuo Karolio Didžiojo valstybės subyrėjimo (nemaišyt su vokiečiais frankais). Belgija, Bohemija ar Helvetija – terminai, reiškę visai kitas, keltų, gentis.
Dėl specifinės valdovų titulatūros rašiau ir nesuprantu, kodėl šiandien žodis „prezidentas“ taip pat nerašomi kabutėse, o Lenkija viduramžiais nevadinama Generalgubernija ar Varšuvos gubernija.
Taip pat savaime suprantama, kad tik Lietuvos miestuose gyveno įvairios tautybės žmonės ir Lietuva buvo daugiaetninė.
Lietuvos pilietybė ir tautybė – skirtingi dalykai, Lietuva, skirtingai nuo Australijos ir Lenkijos, suprasta tik geografiškai, iš šaknies „lit“ litwinams ir litwakams galima daryti priešdėlius (ar girdėjot apie anglonegrus, rusmongolius ar lenkožydus?)
Pagal lietuviškos istoriografijos principus formuluojamą, pavyzdžiui, Lenkijos istoriją lenkas priimtų, kaip įžeidimą.
Kai bendradarbiams lenkams pasakiau, kad mozūrams nepriklausė Generalgubernie, Lenkija – geografinis, o lenkas – profesinis terminas, Stalinas Lenkiją įkūrė 1945 m., tai jie nežinia ko supyko.
Prancūzams skaudi tema būtu aksiominė frazė, kad Prancūzija nelaimėjo nė vieno karo, o už savo egzistenciją turi būti dėkinga anglams ir amerikiečiams. Ir kad Paryžių įkūrė italai, o pačią Prancūziją vokiečiai iš Frankonijos. Dar kad Žana Dark buvo vokietė, kadangi iš Lotaringijos, formaliai priklausiusios Vokietijai ir net šiandien gyvenamos vokiečiakalbių, o Napoleonas buvo korsikietis, taigi kitatautis.
Anglams galima pasakyt, kad normanai buvo vokiečiai, viktorianiškoji Britanijos Imperija buvo indusų valstybė, nes jie ten sudarė daugumą, Mahatma Gandis – žymiausias anglų kultūros veikėjas, Hanoverio dinastija - etniniai vokiečiai.
Turkam galima primint, kad iki 1920 m. jie meldėsi ir rašė arabiškai, o ant jų antkapių ir mečetėse - arabiški užrašai. Taigi, matyt, juos sukūrė kokie nors interventai, greičiausia vokiečiai. Mat vartoja būtent vokišką abėcėlę.
Serbams galima pasakyt, kad ilyrai, iš kurių kilo albanai, anksčiau buvo priėmę Rytų ortodoksų religiją. Taigi Serbija viduramžiais iki turkų užkariavimų – albanų valstybė. O slavai serbai čia su rusų interventais Austrijoje per pirmą pasaulinį. Tai rodo identiškos rusų ir serbų kalbos. Dar galima Serbijoje nusistebėti, kodėl serbai nerašo lotynų šriftu, kaip ir „visi kiti chorvatai“. Greičiausia įsižeistų.
O mes įrodinėjam, kad lietuviai pastatė Gedimino pilį.
VI savybė – multiplikavimas.
Paimama Lietuva, kaip visuma ir pradedama kultūriškai ir etniškai „nagrinėti“. Tai dažniausia pasireiškia jų kultūrologiniuose išvedžiojimuose.
Žodžiu „kultūra“ istoriografijoje, neliečiančioje Lietuvos, paprastai įvardinama vienos etninės grupės arealas, dažniausia sutampantis su valstybe. Jis išsiskiria specifiniais požymiais, dažnai išlikusiais – archeologiniais radiniais, vietovardžiais. Visada turi centrus, žymesnes vietoves.
Yra ir kultūrų sankirtų. Tos vietovės paprastai žemėlapyje užbrūkšniuojamos susikertančių kultūrų spalvomis. Reiškia – neaiški ar nepastebima kultūrinė priklausomybė, centrų nėra, valstybinė priklausomybė ir gyventojai nepastovūs. Be abejo, rečiau gyvenama ir labiau atsilikusių žmonių.
Plotai su kultūrų susikirtimais yra tik istorijos objektais, o ne subjektais.
Kartais primenamos valstybes, apėmusias ir kultūrų, ir jų susikirtimų arealus (Aleksandro Makedonija, Romos Imperija, Britanijos Imperija, TSRS, Čingischano Imperija ir panašios), tvirtinama, kad ir „Eldėka“ galėjo tokia būti. Ten mat daug kultūrų – žydų, baltarusių, elfų, hobitų, lenkų.
Tokiems oponentams galiu atsakyt - taigi Lietuvą laikot kunigaikštyste, tai ką, pagal situaciją jau ir imperija? Tai vadinkit – Romos kunigaikštystė, Čingischano Hercogija, Egipto miestas – valstybė.
Negalėjo būti daugiakultūre šalimi valstybė, kurioje buvo tik vienas valstybinis junginys ir viena tauta – lietuviai.
Tai ką, leisim save brūkšniuoti visomis vaivorykštės spektro spalvomis visiems norintiems turėti Lietuvoje savo kultūras?
Ir dar – jokios tautos pagoniškoje Lietuvoje, be lietuvių, neminimos. O jei ir yra terminai metraščiuose rutenorum, saracen, kozak ir panašūs, tai gali reikšti ir specialybę ar kariuomenės rūšį. Į žodžius belarus, russkij, jevrej, karajim, mongol, tatarin, niger ar ukrainec tikrai nėra panašių Lietuvos gyventojų tautybės pavadinimų imperijos laikotarpiu. Lietuvos užsienio kontaktuose kai kurių panašių žodžių gali pasitaikyti, bet tik ne belorus ar ukrainec.
O pas mus va toks tūlas krepšinio komentatorius išleidžia „Trečiojo reicho triumfas“, kur matome „lenkiškai etninį Vilnių“ bei pasamprotavimus, kad Lietuva turi būti dėkinga Lenkijai dėl mūšio prie Varšuvos už tarpukario nepriklausomybę .
O kodėl ne suomiams už mūšį prie Tampere ar čekų korpusui už 20 tūkst. vagonų grobio iš Rusijos išvežimą?
Pakariavo lenkai su viena iš mažesnių partijų Lenino bolševikais, kariaujančių visais frontais su interventais ir baltagvardiečiais, kontroliuojančiais nedidelę dalį Rusijos, bet kai reikėjo kariauti tikrai su Rusija 1939 m., tai kažko karingumas išgaravo.
Tačiau Lenkija turi didingą pergalę - Vilniaus užėmimą 1920 m. Taigi yra tikrai ką pateikti, kaip Lietuvos nepriklausomybės priežastį tarpukario laikotarpiu.
Istorijos patriarchai Bumblauskas, Gudavičius, Iškauskas ir panašūs istorikai atidirbinėja sponsorių jevrofilijos misonierių užsakymus. Jei jie tai daro iš idėjos ir neimdami iš Lenkijos ar Izraelio patriotų pinigų, tai durnai daro arba priklauso atitinkamoms sektoms. Tie pinigų turi ir užmokėtų – iškabos su lenkiškais pavadinimais prie Lietuvos kaimų kainuoja po kelis šimtus litų, „žydiškų kapinių“ gamyba mokant otkatus valdininkams - tūkstančius.
O kiekviena religija turi savo istorijos skyrelį, kur aprašomi herojai, stebuklai, nutikimai.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
