Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ar jevrofilizmas yra religija?

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Ar jevrofilizmas yra religija?

Parašytas: 05 Bal 2011 19:09

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Greičiausia žodis „religija“ viduramžiais turėjo kitą prasmę, nei šiandien. Šiandien tai - tikėjimas su įsipareigojimais, viduramžiais greičiausia reiškė mąstymo būdą, pasaulėžiūrą.

Šiandien pasaulėžiūra vyrauja daugmaž vienoda visur – materialistinė. Nors yra ir būta religijų, kurios propaguoja būtent materialistinę pasaulėžiūrą (pvz. žymiausi materialistinių religijų simboliai – Aukso Veršis ir Baalo falas – kažkokia obelisko transformaciją pas semitus kartaginiečius).

Idealistinių religijų simbolikoje dažniausi motyvai – dangaus kūnai – žvaigždės (žvaigždę akis mato, lyg kryželį, panašų į NATO ženklą), mėnuliai, paukščiai.

Žmonių aukojimas ir ritualinis kanibalizmas sutinkamas dažniau materialistinėse religijose (pvz. judaizme – vaikų kraujo naudojimas macose bei ritualinis vidaus organų naudojimas) – jei ne iš idėjos, tai iš reikalo. Idealistinėse religijose aukojimas dažniau imituojamas. Belaisvių aukojimas Lietuvoje pagonybės laikotarpiu religiniais tikslais tikrai neprilygo raganų deginimo vajui Vakarų Europoje.

Priežastys, dėl kurių krikščionybė išstūmė pagonybę Lietuvoje iš valstybinės religijos pozicijų nėra nulemtos vien Jogailos asmenybės. Lygiai taip pat jis Lietuvai galėjo pritaikyti ir Rytų ortodoksiją, tuo labiau kad buvo net pasikrikštijęs Jakobo vardu pagal graikų apeigas.

Ir vis dėlto katalikybė labiau motyvavo, nei pravoslavybė. Jei pravoslavybės pagrindinė funkcija – vergų Bizantijai gamyba (vėliau tiems, kas sugebės tapti antrąja Bizantija), mainais siūlydama pomirtinį gyvenimą ir dievų stogą. Tai katalikybė jau Žemėje siūlė atlygį.

Manau, misionieriai motyvavo tais pačiais dalykais, kaip prieš stojimą į ES. Visų pirma rodė, kad katalikiškuose kraštuose gyvenimas žymiai lengvesnis ir materialiai visi geriau aprūpinti.

Po 250 m. trukusių nuolatinių karų Lietuvoje taip ir buvo – Vengrijos dar turkai buvo neužėmę, Lenkija kariaut su kryžiuočiais ims tik 1409 m., iki tol ten šalia susiskaldžiusios Vokietijos ramiausia vieta Europoje. Kiti kaimynai – Švedija, Livonija, Danija, kur aplamai niekas nekariavo.

Tikrai galėjo apsirodyti, kad taip bus ir Lietuvoje. Klasinės visuomenės atsiradimo grėsme nelaikyta. Bajorų herbų dalinimas suprastas, kaip pareigybinių laipsnių suteikimas. Būsimi baudžiauninkai iki įbaudžiavinimo turėjo galimybę emigruoti.

Mažumų – karaimų, totorių, lenkų, chazarų (vėliau žydų) privilegijavimas taip pat neatrodė kažkokiu blogiu. Juk atsiveria sienos su Vakarų Europa. Ir dar – „skalbimo milteliai“ – nemokamai balti marškiniai už dalyvavimą referendume - krikšte. Tuo metu rinkėjų balsas įvertintas bent 5 kartus brangiau.

Viskam, kas įvyko vėliau, buvo duotas tik startas – baudžiavai, masinei emigracijai, polonizacijai. Ir galima nesistebėti masine likusiųjų apatija ir užsieniečių valdžia – šiandien matome tuos pačius procesus. Ir netgi jau slavizuoti (bizantiečių ideologijos vergizuoti) žmonės, norėdami įgauti aukštesnį vakariečio statusą, masiškai ėmė pereidinėti į katalikybę. Išskyrus tuos, kuriuos ėmė traukti naujoji Bizantija – Maskva.

Stengtasi tapti didesniais katalikais, net nei vakariečiai. Matyt, tikėta, kad tuo būdu šalia vakarietiškų kainų ateis ir vakarietiškos algos. Kaip kad ir dabar. Greičiausia didžiausi vakarėjimo ruporai buvo bažnyčiose. Tai lyg tuometinis televizijos ir laikraščių tipo komtiesa (lrytas) pakaitalas.

Šiandieninė tipiška vakarėjimo religijos kone Biblija – E. Gudavičiaus „Lietuva. Vakarėjimo keliu.“ Intelektualiniu idėjiniu lygiu lenkia net „LTSR istorijos skaitiniai 4 klasei“. Tik vektorius priešingas.

Man, studijavusiam šiuos 2 analogiško moksliškumo mokslinius veikalus, jie susinulino. Taigi matome, ir prieš „krikščionybės priėmimą“, ir prieš ‚įstojimą į ES‘ tiek propaganda su motyvacijom, tiek pasekmės, tiek ir žmonių reakcija (pasyvumas, apatija ir emigracija) buvo visiškai vienodi. Priėmus krikščionybę, jau atgal nepasukta, kaip Japonijoje (ten sunaikinti fiziškai visi budistų ir katalikų misionieriai ir grįžta į pagonybę - sintoizmą).

Būtent taip ir reikėjo padaryti Lietuvoje reformacijos laikotarpiu, kai katalikybės pozicijos buvo labai pašlijusios. Bet greičiausia tada, be jėzuitų reakcijos, žmones palaikyti katalikybę vertė ir pravoslavų ekspansija. Katalikybė tada imta suprasti, kaip sava. Bet kuo tai užsibaigė?

Visiškai apatiški ir nusivylę žmonės 1795 visai negynė nei nepasiteisinusios santvarkos, nei nepasiteisinusios suvakarėjusios valstybės. Kosciuška surinko gal 12 tūkst. entuziastų. Ir tai šalyje, turinčioje virš 10 mln. gyventojų. Ar daug dabar jevrofilija vis dar tikinčių žmonių gintų ES ir jos ideologiją? Greičiausia nedaug, bet kiekvienas iki mirties kautųsi prieš stipresnį priešą, grąsinantį subraižyti jo automobilį ar įžeisti jo šeimos narį.

Visų pirma religija turi būti jaučiama, kaip sava, tik tada ginama ji ir jos idėjos.

Jevrofilizmas – tai svetimų religijų transformacija, turint tikslą adaptuoti ją Lietuvai tam tikroms funkcijoms atlikti. O funkcijos – maksimali depopuliacija ir resursų užvaldymas.

Jevrofilijos tikslai nebūtinai turi būti deklaruojami. Katalikybė indėnams irgi neaiškino apie tai, kad jie mirs kasyklose. O skiedė apie išganymą, nuodėmių atleidimą, pomirtinį gyvenimą. Jevrofilijos žadamas geresnis gyvenimas mažumėle arčiau. Man, pavyzdžiui, ne už 30 metų, kaip kad būtų nenusidėjus pagal katalikų tiesas, bet bent po 15 metų. Išlošiu 15 metų.

Grėsmių iš Rytų propagavimas greičiausia taip pat turi tikslą, suprasti jevrofilizmą, kaip saugumą nuo Rytų blogiukų užtikrinantį veiksnį. Ir tam būtinai reikia slėpti grėsmes, einančias iš Vakarų. Šiuo atveju – Lenkijos, kad jevrofilija nebūtų siejama su grėsmėmis iš Vakarų.

Dabar kam naudingi tokie vakarėjimai su vakarietiškomis religijomis. Visų pirma, toms klasėms, kurios savo egzistencija ir funkcionavimu dėkingos būtent šių religijų formuojamai pasaulėžiūrai ir santvarkai. Taip pat socialiniams subetnosams, didesne dalimi susidedantiems iš emigrantų, kurie be šių religijų aplamai nebūtų išsivystę.

Viduramžiais nei karaimai, nei Lietuvos totoriai, nei baltarusai ar ukrainiečiai nebuvo suprantami, kaip atskiros tautos. Tuo labiau tautomis nelaikyti žydai ir masonai. Šiandien tautomis nelaikomi Briuselio kopūstai ar babajai. Bet po kiek laiko skaitysim apie daugiaetninį Vilnių, kurį praturtino daug nuo seno gyvenusių tautų.

Paieškoje parašius žodį „daugiaetninis“, išmetama daugybė nuorodų su Vilniumi. Ir straipsniai apie daugiaetniškumo privalumus. Išvada – kuo daugiau lietuvių, tuo blogiau ir mažiau kultūros. Norint, kad būtų geriau, reikia mažinti lietuvių procentą ir didint „nuo seno gyvenančių“ imigrantų kiekį su jų „kultūromis“.

Daugiau pasaulyje miestų, kurie daugiaetniniai, turi daug kultūrų ir visos 10 000 tautų gyvena nuo seno, be Vilniaus nėra. Absurdas? Taigi tuo tikima, kaip ir kitais jevrofilistų briedais. Tai ir rodo, kad jevrofilizmas – viena religijos formų.

Kitas klausimas – ar viena kultūra kitos kultūros areale ją praturtina? Pavyzdžiui pagal japonų sintoizmą kiekvienas naujadaras turi būti šiek tiek apjaponinamas, o svetimos kultūros aplamai sintoizmo areale be sintoizmo egzistuoti negali. Taigi ten pavyzdžiui katalikas kartu ir sintoistas, o specas, pamatęs amerikonų išrasto haidtecho stiliaus pastatą Japonijoje (ar japonų dizaino automobilį), iškart gali pasakyti, kuo jis japoniškas.

O kokiai religijų grupei galima priskirt jevrofiliją?

Visų pirma, tai ne pasaulinė, o griežtai regioninė religija. Pozicionuojama į Lietuvą, galbūt dar Latviją. Garbinimo objektas vienas – savotiškas „vakarėjimo“ materializavimas. Remiamasi akivaizdžiai judaizmui ir kitoms satanizmo formoms būdingu materializmo, globalizmo idėjomis. Taigi jevrofiliją laikyčiau pozityvistiniu satanizmu (pozityvizmas – pasaulėžiūra, neigianti bet kokį idealizmą).

Turi savo pranašus, propagandos aparatą, metodus. Net savo dogmas ir tiesiog tik tikėjimu priimtinus dalykus, kaip ir bet kuri religiją. Taip pat ir savo apeigas, simboliką, ritualus.

Yra ir pasišventimo laipsniai, netgi inkvizicija. Taip pat „šventas karves“ (vėlgi aukso veršius), seksistinius mažumų ritualus (aliuzija į Baalo falą), specialų žynių luomą. Tais žyniais laikyčiau valstybės tarnautojus, kurie šiuo metu nefunkcionuojant tariamai jų valstybei, atlikinėja kažin kokius valstybės valdymo ritualus ir valdžios apeigas.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ar jevrofilizmas yra religija?

Parašytas: 22 Kov 2012 13:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Katastrofijus rašė:

Žinot, gerai būtų, kad taip paprastai. Dar kažkur čia forume skaičiau, kad Lietuvos prekės niekad nebus konkurencingos dėl šalto klimato. Nors, dirbdamas statybose, žinau, kad galima dirbti ir lauke prie minus 20, jei už tai normaliai užmokės. O požemiuose temperatūra ir be apšildymo bus visad pliusinė. Yra Vokietijos patirtis WWII.

O dabar, kas išgelbėtų Lietuvą. Nebūsiu originalus – išgelbėtų Dievas, t.y. tikėjimas, viltis ir meilė. Nesupraskite to banaliai (diedukas su ilga barzda debesyse), tai supraskite kaip mąstymo kryptį. Juk žmogaus veikla ne tik fizinė, bet ir protinė, ir fizinė veikla nuo protinės priklauso tiesiogiai.

Kas veda į pragarą, o ne rojų šioje Žemėje? Tarnavimas šėtonui ir satanizmas. Taip pat nesupraskite tiesiogiai – satanizmas nėra šikšnosparnių valgymas, miegojimas karstuose ar ritualų kapinėse atlikimas. Tai yra mąstymo tipas, sąlygojamas satanizmo religijos.

O vienas satanizmo propagandos elementų – tai ir vadinamos šiuolaikinės ekonominės teorijos. Iš jų laikiau ne vieną egzą ir ne po vieną kartą, taigi nuomonę apie Vonakotus, Porterius, Marksus ir Smitus turiu. Visų pirma, jie arba nematė pasaulio esmės, arba siekė pakeisti Dievą (o apie Marksą taip ir atsiliepdavo jo draugai ir amžininkai), arba tarnavo šėtonui.

19 amžiuje gan žinoma buvo „Medūzos plausto“ istorija. Trumpai – siekdami palikti ant seklumos užplaukusį laivą, žmonės persikėlė ant plausto su atsargomis. Plaustą turėjo iki kranto buksyruoti valtys. Ir gavosi kapitalistinio pasaulio mini modelis.

Pradžioje – Porterio konkurencinio pranašumo teorija ir socialdarvinizmas. Valtelės paliko plaustą ir nuplaukė į krantą. Ant plausto esantys žmonės pradėjo kovą dėl resursų, kuriuos lygiai padalinus, būtų pakakę.

Visiškai nebandyta, pvz., siūti bures ar išpjauti plaustui irklus – kapitalizmo teorijos reikalauja ne solidarumo ar sinergijos, o perkąsti kitam gerklę, nes kitaip jis perkąs gerklę tau. Juk resursai ir teritorija riboti. Paminėsiu, kad ten plaukę žmonės buvo išsilavinę, karininkai, mokslininkai, su savo šeimomis ir panašiai.

Ir taip šiandien „Medūzos plaustu“ tapusioje Lietuvoje dukart už Belgiją didesnė teritorija negali iš laikyti triskart už Belgiją mažesnio gyventojų skaičiaus.

Ar mes nematome šiandien dviejų Lietuvų, kurių viena jau ne Lietuva?

Įsivaizduokim save Žečpospolitos seime 17 amžiuje. Pavyzdžiui, pasisamdžius solidžią plikbajorių palydą (kad nesukapotų kardais) ir sakant kalbą Seime, maždaug: Lietuvai gresia krachas, žmonės bėga, emigruoja, judaistų rankose finansai, prekyba, biudžetas, totali polonizacija ir slavėjimas, kariuomenėje vien totoriai, karaimai ir girti šliachtos, ir tų tik apie 2000, puola rusai, sąjungininkai lenkai okupuoja Ukrainą, socialinė nelygybė, baudžiava ir panašiai, ką dabar žinome. Ir sulauktumėt užuojautos žvilgsnių, kaip į išprotėjusį, iškviestų gydytoją, kunigą velniui išvaryti ir besispyriojantį išneštų.

Nes šliachtų supratimai apie gėrį ar blogį buvo kiti, nei lietuvių. Viskas juk puiku – universitetai, laisvės, privilegijos, kultūros sklaida, karaliui ant popieriaus priklauso netgi Švedija, Moldova ir Moskovija (Zigmantas Vaza), Ukrainoje dabar saugiau ir geresnė ekonomika, žmonių galima atsivežti iš kitur ar likusius versti labiau dirbti, piliečiai – šliachtos dar niekad nebuvo tokioje gerovėje, o jų Tėvynė – Žečpospolita tokia garsi ir didelė ir t.t. Ir išvis, prie ko čia vėliau gegužės 3 konstitucijoje ir statutuose neminima lietuvių tauta?

O tokias erezijas platinant tarp valstiečių, gal būt ir būtų galima išprovokuot sukilimą (buvo toks Šiaulių ekonomijoje).

Tai ir šiandien girdim, kad gerai, integruojamės, vakarėjam, ekonomika kyla ir panašius Lenkijos vasalų Kubiliaus, Degutienės ir Grybauskaitės (kurie nenusiima nuo jų valstybinių pastatų lenkiškų iškabų ir siekia įteisint kličkes pasuose) postringavimus. Na tai aišku, kas šėtono tarnams gėris, tas likusiems prie Dievo (Lietuvos) – blogis.

Esmė tame – krizę patiriančiame plauste (durnių laive) resursai turi būti skirstomi po lygiai. Ir visi ten esantys keleiviai turi būti plausto (durnių laivo) dalininkai, su savo funkcijomis ir už jį bei kitus keleivius atsakingi. Ir darbai paskirstyti turi būti lygiai, tikslingai, pamainomis. O ne kad vieni pumpuoja vandenį 20 valandų į parą, girdėdami, „kad nepakeičiamų nėra, yra daug norinčių“, o kiti buriasi kur be darbo ant denio. Ir už tai, kad nieko neveikia, negauna vandens atsargų. Prašom – šokit per bortą, plaukit. Ir būtina saugoti valtis, kad koks „gudrutis“ neprisikrautų ribotų atsargų ir neišplauktų į artimiausią salą (kaip Snoro bankas). Gal net pakarti ką drausmei palaikyt.

„Medūzos plauste“ matom du tipus keleivių, kaip ir dabar Lietuvoje.

Vieni palieka viską ir plaukia valtelėmis į krantą, kiti stengiasi užgrobti visus plausto resursus. Tada, 19 amžiuje, gelbėtojai nustebo, pamatę ant plausto tik kelis žmones ir nesupratę, kaip ramioje jūroje, šalia kranto, su tokiomis didelėmis atsargomis galėjo likti tiek mažai žmonių.

Ar po šimto metų niekas nesistebės Lietuvos Seimu, euroderybininkais, milijardu iš šešėlio, PSD bedarbiams, lenkų autonomija teritorijoje su 800 tūkst. lietuvių ir 200 tūkst. lenkų, kokia prasmė išvyt savo žmones ir įvežt kitus (ir kaip reiks įtikint juos neįkurt kitos, pvz. Neobangladešo, valstybės) bei kitomis istorijos įdomybėmis.

O ant plausto nebuvo tikėjimo, vilties ir meilės. Buvo – gelbėkis, kaip gali. Aišku, tokiu atveju kitas, besigelbėjantis, kaip gali, objektyviai tampa priešu. Štai ir Porterio konkurencinio pranašumo teorija, tariamasis civilizacijos variklis.

Na ar įmanoma per pora dienų patobulėti ir įgyti konkurencinio pranašumo ant to „Medūzos plausto“ plausto pvz. Britanijos Imperijos atžvilgiu, o Lietuvoje per 20 metų, pvz,. Kinijos ar Vokietijos atžvilgiu?

Galima tik dirbti savo šaliai ir melstis savo dievams (kalbai, kultūrai). Kristus mokė mylėti savo artimą, satanizmas moko perkasti kitam gerklę, remdamasis šiandien Lietuvoje dėstomomis marketingo, ekonomikos ir kitomis teorijomis.

Dėl vilties. Ar visi mato šviesą tunelio gale? O juk norint iš kažko išbristi ir kažkur nueiti, reikia matyti kur eiti ir žinoti, kad ten nueiti galima.

Dėl tikėjimo. Ar galima ką daryti, netikint, kad tai padarysi?

Klauzevitcas „Apie karą“ rašė, kad kariauti galima tik tada, jei tiki pergale ir pasitiki savo valdžia. Ir pavyzdys – Gruzijos kariuomenės, labai didelės, profesionalios ir vadovaujamos JAV instruktorių išsibėgiojimas, tiesiog viską metus. Nes, matyt, Saakašvilis neskaitė Klauzevitco, dėstomo visose pasaulio karo akademijose. Nebuvo reikalo? Buvo tiesiog statistika, duomenys ir pagal taisykles viskas turėjo gruzinams gautis. Kaip ir viskas turėjo gautis lietuviams, priimant katalikybę, jevrofiliją.

Satanizmas – tai visų pirma destrukcija. Pabandykit ekonomikos terminais paaiškint, kodėl reikėjo uždaryt IAE ar skatinti emigraciją? Tai emigracija tiesiog vyksta, remiantis susisiekiančių indų principu, laisvu judėjimu ir t.t. Tai ko tada nejuda kainos, algos?

Vis dėlto makroekonomiką kažkas reguliuoja, kažkas vaizduoja, kad reguliuoja. O reguliuoja, kaip ir visus žmogaus veiksmus, mastymas. O mastymą reguliuoja religija, pasaulėžiūra ar nesvarbu, kaip ten pavadinti tai ateistui.

Satanizmas – būtent tai, kas nukreipia lietuvių veiklą griovimui, kenkimui sau ir savo šaliai (t.y. kovai blogio pozicijose prieš gėrį), varo į neviltį, depresiją.

Tai kuo gi tas kelias į pragarą patrauklus, kad juo daugiau ar mažiau einama?

O kuo gundė Kristų dykumoje – turtu, valdžia ir garbe. Kuo viliojami žmonės į šėtono sinagogas – bankus (pensijų fondus, integracijas, globalizacijas). Dirginant tamsiąsias žmogaus asmenybes puses.

Dėl ko dalis žmonių tarnauja šėtonui, neabejotinai tai žinodami ir suprasdami, ką daro? Dėl to, kad jie netiki gėrio pergale ir siekia būti geriau šėtono tarnu, nei auka ar pralaimėjusiuoju. O priėmus blogio religiją – jevrofiliją, judaizmą ar kokią kitą satanizmo formą galima ir pačiam įtikėti, kad blogio pozicijos – tai gėrio, o gėrio pozicijos neegzistuoja. Juk šėtonas visų pirma kone visose religijose pristatomas kaip melo ir tamsos valdovu, o viena populiariausių blogį reiškiančių metaforų yra „kreivų veidrodžių karalystė“.

Bėda ta, kad pasaulyje yra ne tik objektyvi, bet ir subjektyvi realybė. Ne tik fizinis pasaulis, bet ir idėjų, protinis, dvasinis. Pripažįstu, kad pora tūkstantmečių senumo religiniai raštai šiandien atrodo primityvūs, juokingi, reikalaujantys komentarų.

Bet Lietuvos katalikų bažnyčia turi svarbesnių reikalų ir užsiima pagrinde šamanizmu (tai laikydama ritualais), atidirbinėdama biudžeto ir klientų skiriamas lėšas.

Na įkursi muitines – ir atsiras vėl gerai uždirbantys muitininkai. Uždrausi pigių prekių importą – viskas pabrangs.

Paskaitykit satanizmo pradžiamokslius – mikroekonomikos ir makroekonomikos vadovėlius. Ten ir grafikai, kaip tai vyksta, ir protingos lentelės. Tai nurodoma, kaip objektyvi realybė. Taigi pakenkti savo artimui, kol tas nepakenkė tau ir nustumti jį nuo plausto – tai objektyvi būtinybė. Vietoj to, kad iš savo dviejų rūbų pasiuvus bures ir bendrai irkluoti į krantą.

Ar bandė kas dirbti pas draugus ir gimines? Ar įsidarbinant išgirsti, kad į šią vietą pilna norinčių, kad esmė – kuo daugiau turėti iš darbuotojo naudos ir kuo mažiau jam mokėti. Ar tai dar ekonomika, sociologija ar jau psichologija ir religija?

Yra daug nuomonių, be to, kad žmogaus psichika ir psichologiniai dalykai sociologijoje vieni svarbiausių, nepaneigiama. Kitaip būtų netgi ne grynas Konfucionizmas, nes jame yra moralė, o tiesiog skruzdėlynas ar gyvatynas.

Tik šėtono jevrofilijos pranašų, tarnų ir jo sinagogų sunaikinimas padės Lietuvoje sukurti Dievo karalystę.

„Ir šviesa, ir tiesa... „– kaip rašė poetas V.Kudirka, prie kurio paminklo Vilniuje per satanistų šventę statomas demono Hanuko stabas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: