Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Bizantinė slavizacija Lietuvoje XV a.

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Bizantinė slavizacija Lietuvoje XV a.

Parašytas: 04 Bal 2011 15:48

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Priežastys dėl kurių Bizantija platino savo ideologiją, verčiančią psichologiškai žmones vergais, žinomos.

Ekonominiais būdais žmones paversti vergais pigiau. Priedo, atpuola transportas – patys atvyksta (Tai matome dabar. Bizantijos misionierių ir chazarų „ekonomistų“ funkcijas atlieka Briuselio kolaborantai).

Vergu paversti žmones karine jėga brangu, taip pat brangu ir nuostolinga tokius vergus transportuoti ir saugoti. Ir išvis nieko nekainuoja, kai žmonės vergais tampa savo noru, motyvuojamai ne materialine motyvacija: pomirtiniu gyvenimu, savo svarbumo ir statuso pojūčiu, priklausymo stipriai bendruomenei jausmu.

Be to, tinkamai pozicionuota ideologija gali ir daugintis, plisti. Tik čia kyla kontrolės problemos. Pastoviai būtinas traukos - centras.

Pradėdama savo mesianizmą Bizantija (galima palygint su Trockio komunizmo mesianizmu) buvo pilnai įsitikinusi amžinu savo galingumu.

Man keistai atrodo tvirtinimai, kad valstybės religijas platino išimtinai dvasiniais ir nesavanaudžiais tikslais. Pavieniai entuziastai – galbūt, bet Bizantijos ar Romos atveju mes matome kryptingas galingų imperijų politikas.

Bet dėl istorinių priežasčių – pačios Bizantijos ideologijos transformacijos ir jos nusilpimo, Bizantija vėliau jau negalėjo naudotis savo religija mobilizuotais žmonių resursais.

Milžiniški slavizuotų žmonių, mobilizuoti Rytų ortodoksų ideologijos, kiekiai tarytum laukė savo pritaikymo ir veiklos vektoriaus.

Ar galėjo Lietuva platint savo ideologiją – pagonybę?

Jei palygintume su Japonijos pagonybe – sintoizmu, ir išvestume paraleles, pamatytume, kad tautiniu identitetu paremtos religijos kitose tautose neplinta. Jei kitatautis ir priima konkrečiai žmonių kategorijai sukurtą religiją (kaip satanistų judaizmas), tai jis tampa tik asocijuotu nariu – "šestiorka".

Religiją ekspansijai būtina transformuoti.

Katakombų krikščionybę Konstantinas transformavo beveik neatpažįstamai ir pavertė ekspansijos įrankiu.

Galima spėlioti, kas būtų, jei nebūtų 1387 m. „Lietuvos krikšto“, Lietuvoje pagonybė būtų transformuota į agresyvesnį pavidalą ir įvesta pagoniška inkvizicija. Manau, būtų buvę geriau, nes blogiau būti, kaip tapo po Liublino Unijos, negalėjo.

Kalbiškai ir religiškai pakitusių paklydėlių grįžimas prie protėvių kalbos ir religijos įmanomas. Tai rodo istorija. Taip pat galima sukurt naują religiją, ideologiją ir suformuot visai naują, niekad neegzistavusią, tautą (kaip žydus iš chazarų, lenkus, baltarusius ir ukrainiečius iš rusų ar kosovarus iš albanų).

Panagrinėsiu reiškinį: kodėl Lietuvos valdovai nepasinaudojo naujos bizantiečių platinamos ideologijos vergizuotais žmonėmis?

Juk objektyviai juos savo tikslams galėjo pajungti bet koks galios centras, pravoslavybės vergizuotų žmonių pripažįstamas, kaip Bizantijos teisių perėmėjas.

Lietuvos Imperatorius tai suprato ir padėjo pagrindus visų slavų praktiniam pritaikymui. Kaip naują Bizantiją jis kūrė pačiame etninės Lietuvos centre pastatytą Kijevą. Tai ir paaiškina, kodėl Lietuvos valdovai toleravo Lietuvoje Bizantijos misionierių gyvenusius vergizuotus (slavizuotus) žmones, nesiekdami jų grąžinti prie normalios lietuviškos religijos.

Tai, kad Lietuvos Imperatoriaus Algirdo laikais Lietuva įgijo didžiausią galios augimo pagreitį, rodo, jog strategija buvo teisinga. Tik ilgesniu laikotarpiu toks Lietuvos piliečių pasidalinimas į 2 kastas galėjo sukelti socialinių neramumų.

Gelbėjo tai, kad pagonybė neigė klases ir visuomenės sluoksnių egzistavimą. Tai dabar aiškinama tiesiog „budistine“ tolerancija.

Manau, kad klasinės visuomenės nebuvimo pagonybės laikotarpiu priežastys buvo kitos – Lietuvos valdovai suprato, kad riterijos luomo išskyrimas sumažintų mobilizacinius resursus ir nuvestų Lietuvos karybos vystymą į aklavietę. Priedo, didelė dalis žmonių atitraukiama nuo gamybinės veiklos. Visiškai nėra nei ekonominių, nei politinių priežasčių, dėl kurių klasinė visuomenė būtų labiau naudinga valstybei už neklasinę.

Ir karybos istorija rodo, kad kariuomenė, sudaryta iš privilegijuotų sluoksnių, nepriklausomai nuo ginkluotės ir pasiruošimo, visada sumušama „prasčiokų“.

Gal paminėsit valstiečių karus ar sukilimus, nuslopintus feodalų? Atsakysiu: sukilėliai kartais pralaimėdavo arba dėl nevieningumo ir išdavysčių (Prūsų sukilimas), arba sumušami tų pačių „prasčiokų“ samdinių (landsknechtai ir husitų bei valstiečių karai Vokietijoje).

Tai, kas vyko vakarų Europoje, nulemta visų pirma religinių supratimų ir žemiausių žmonių instinktų – valdžios ir turtų siekimų, neapykantos aplinkiniams ir savotiško gėrio kovos su blogiu supratimu.

Didele dalimi klasinė visuomenė – tai dar Romos Imperijos paliktas anachronizmas. Vakarų Europoje netgi buvo tikima, kad Romos Imperija ir toliau egzistuoja, tik dvasine prasme, kaip katalikų bažnyčia su daline materializacija Šventosios Romos Imperijos pavidalu.

Kartais dėstoma, kad slavizuoti būtų aplamai visi Lietuvos gyventojai. Taigi, atsieit priimtų bizantinę ideologiją ir bizantiečių sukurtus slengus. Beje, pastarieji slengai (slavų kalbos), būdami dirbtiniais, buvo ir labai skurdūs. Plito, kaip ir arabų kalba, pagrinde maldomis. Trūkstamus žodžius perėminėjo iš baltų, tiurkų, keltų ir germanų kalbų. Juk labai geidžiamas buvo motyvavimas, net ir šiandien motyvuojantis save krikščionimis laikančius žmones.

Mano nuomone, valstybinės lietuviškos religijos atsisakymas slavizaciją tik pagreitino. Slavizacija nebuvo joks istoriškai neišvengiamas reiškinys. Matome, kaip pavyzdžiui Japonijoje buvo sunaikinti 17 amžiuje visi užsieniečių misionieriai ir Japonija išliko pagoniška.

Panašiai Maskvos hercogas sunaikino jo užkariautame Novgorode 17 amžiuje vadinamą „jerez židovstvujuščich“ (kažkokia pravoslaviško protestantizmo forma).

Visoje Europoje inkvizicija ir cenzūra buvo savaime suprantamas dalykas. Taigi tai buvo būtina ir pagoniškoje Lietuvoje. Reikėjo arba naikinti svetimą ideologiją (kas buvo padaryta 1009 m. su Brunonu), arba ja naudotis (ką darė Lietuvos Imperatorius Algirdas). Jogaila padarė blogiausią variantą, kokį tik galima buvo padaryti – panaikino savą ideologiją ir nenaikino svetimos. Turėtų būti pamoka ateičiai.

Jogaila, gavęs valdžią Lietuvoje, pasuko Lietuvą „vakarėjimo“ keliu. Visi pasiekimai, ką taip sėkmingai vykdė Lietuvos Imperatorius Algirdas, pakibo ant plauko.

Be klasinės visuomenės Vakarų pavyzdžiu gamybos, didžiulę įtaką Lietuvos visuomenės skaidymui turėjo ir antrosios Bizantijos įvaizdžio Maskvoje suformavimas. Jei iki tol jau didele dalimi bizantiečių sukurtais vergų slengais kalbantys Rytų ortodoksai etninėje Lietuvoje iki pat Juodosios jūros laikė save lietuviais, tai atsiradus jų sąmonėje antrąjai Bizantijai Maskvoje (į ką nukreipta aplamai visa pravoslavų religija), jie pasijuto visų pirma Bizantijos vergais. Savaime suprantama, už vergavimą gausiantys atpildą – pomirtinį gyvenimą, dievų globą ir panašias šiuo metu materialistams keistokai skambančias motyvavimo formas.

Jau nuo Ivano III Maskva ir aplamai Moskovijos piliečiai oficialiai tarptautiniu mastu pradėti laikyti Bizantijos tęsiniu. Lietuvos slavai ėmė tapatinti save ne su Lietuvą (Lietuvos Imeratoriaus Algirdo Kijevo, kaip Konstantinopolio klono, idėja palaidota katalikų ekspansijos), o su Maskva.

Šalia to, Lietuvoje valstybiniu mastu atsisakyta Lietuvos religijos ir ideologijos. Psichologinė situacija slavams – trauka iš Maskvos pusės ir absoliutus vakuumas Vilniuje. Vėliau ideologinį vakuumą pakeitė ideologinis importas, ir pasidarė dar blogiau.

Pasikartosiu, kad ideologinio vakuumo nebūna. Vadinamas objektyvus materializmas ar objektyvūs ekonominiai dėsniai neegzistuoja.

Šį pavyzdį turėtų prisimint politikai, kurie mano, kad valstybė gali egzistuoti ir be tautinės religijos (ideologijos). Šiuo metu mums peršamas „vakarėjimas“ tai taip pat religijos forma.

Visos religijos pagrindžiamos tariama objektyvia realybe, kurios objektyvumas priklauso nuo žmonių žinių lygio. Pavyzdžiui, Romos Imperijos ar Bizantijos misionierių įrodymai šiandien skambėtų bent jau kvailai. Šiandien mes matome „ekonomistų“ ir „politikų“ straipsnius, pokalbių šou ir panašius klounų paradus.

Ir žmonių resursais, ir ekonomika dar visą 15 amžių Lietuva buvo galinga valstybė. Bent jau matematiškai, „ant popieriaus“. Pavyzdžiui, Novgorodas prie Boreckių buvo nutaręs prisijungti būtent prie Lietuvos. Novgorodiečiams atrodė, kad Lietuva bent jau ne silpnesnė už Maskvą. Tačiau ji jau neturėjo savo pagoniškos dvasios. Net šimtą metų to niekas nepastebėjo. O kai pastebėjo savo valstybės dvasinį supuvimą, nustebo net patys lietuviai. Kai nuostaba praėjo ir Moskovijos hercogui, tas pasiskelbė „visos Rusios caru“.

Ar buvo įmanoma vėl grįžti prie pagonybės, kai katalikybė nepasiteisino?

Ir kodėl Vytautas, gavęs jau visą Lietuvos valdžią, nenutraukė ryšių su Jogaila? Apie karūnos vagimus tai tik legendos. Visos karūnos gamintos jų naudojimo šalyse. Ir tikrai nebūtina būti krikščioniu ar karūnuojamu popiežiaus. O ir popiežių tais laikais buvo bent trys ir visi nebrangiai kainavo.

Katalikybės palikimo priežastys greičiausia sutaptų su buvimo ES sudėtyje priežastimis, nors tai abiem atvejais ir nepasiteisino.

Visų pirma, atsiranda bent per 20 metų visai nauja karta su jau naujovišku Tėvynės ir atpažinimo sistemos „savas – svetimas“ supratimu. Jogailos pagaminta bajorų kasta buvo, kaip dabar Briuselio kolaborantai, naujos tvarkos ir valdžios ramsčiais, turintys galios svertus ir savo ideologiją. Priešingai, likusi tautos dalis buvo suskaidyta, neorganizuota ir be ideologijos. Tai aprašiau skyriuje „Socialinė subetnizacija“.

Prieštaravimus valstybės viduje galima buvo pakeisti nebent pilietiniu karu, kas Lietuvos, apsuptos stiprių priešų, atveju buvo per didelė prabanga. Taigi pilietiniai karai nieko neišsprendė, tik dar labiau nusilpnino Lietuvą. Priedo, tokios pagonių partijos ir nebuvo. Tautinę ideologiją buvo pakeitęs materializmas, partizmas, vadizmas ir buka apatija.

Savo naujomis formomis tautinė ideologija atgims tik romantizmo laikotarpiu.

Vakarietiškų reformų poveikio Lietuvos karybai čia nenagrinėsiu. Tik galiu konstatuoti, kad dešimttūkstantinių Lietuvos kariuomenių, minimų metraščiuose, pasaulyje jau niekas nematys.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: