Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Slavų istoriagrafomanija

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Slavų istoriagrafomanija

Parašytas: 04 Bal 2011 15:46

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Slavų istoriagrafomanija

Dažniausiai pasitaikantys slavų istoriografijos metodai, naudojami įžeisti ir menkinti lietuvių tautinę savigarbą, taikomi Lietuvos istorijos interpretacijoms.

1) Pervedimas. Paveldo priskyrimas kitai valstybei ar tautai.

Galima prisimint, kaip sukruto graikai, kai makedoniečiais apsišaukė viena Balkanų slavų tautelių. Bet čia makedonus mažai lenkia 1991 m. Belovežo susitarimu pagaminta baltarusių tauta (jei kandidatų dalintis Rusiją būtų daugiau, tai galbūt ten būtų pagamintos ir primoriečių, kazokų, venetų ar sibiriečių tautos).

Baltarusiai, be tradiciškai savo svajonės – lenko ar ruso tautybės, nori būti visais – Kijevo Rusia (taip slavai pravardžiuoja Lietuvos dalį), ostgotais, galiciečiais, Baltijos slavais iš „Baltijos Rusios“ (tai tokia „vedinės Rusijos“, su sostine Arkonoje Riūgeno saloje, dalis), sorbų protėviais liutičiais, sarmatais, litvinais, skitais, hiperborėjais ir kt.

Kuo daugiau akumuliuojama paveldų, tuo jaučiamasi svarbesniais.

Panašiai sionistai, gamindami „žydų tautą“, sumiksavo jos istoriją bent iš 10 tarp savęs visai negiminingų tautų istorijų (reikalavimas – kad ta būtų mirusi ir jos atstovai negalėtų atsikirsti) bei pasakaičių rinkinių.

Ir labai juokingos rusų ir jų subetnosų (ukrainiečių ir baltarusių) diskusijos rutrakerio forumuose, pavyzdžiui šalia tokių knygų, kaip „Nepriklausoma Ukraina. Projekto krachas“. Dažniausiai susinervinęs ten nuo „argumentų“ krušos moderatorius tas temas užrakina.

Perskaitęs visus argumentus, pradedu manyti, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai aplamai ne slavai, o turkų, mongolų ir kinų mišinys, galbūt net su neandertaliečiais.

Bet kai tik „horizonte pasirodo Lietuva“, iškart stebuklingu būdu slavai apsivienija, dar prisikergia Stalino 1945 m. sukurtus lenkus ir ima dalintis kol kas neišnykusios Lietuvos palikimą.

Girdėjau, kad Tripolės kultūra ir Bizantija jau pasidalinta tarp Ukrainos, Rusijos, Serbijos ir Bulgarijos. Šia tematika išleistomis knygomis prekiauja Lietuvoje kiekvienas save gerbiantis knygynas. Matyt, išimtinai „švietimo“ ir slaviško patriotizmo tikslais, nes komercine prasme uždirbt keliolika litų nuo kelių per mėnesį parduodamų knygų nelabai verta.

Ir tikriausiai visi girdėjo apie vienintelę pasaulyje daugiaetninę valstybę viduramžiais: LDK - „eldėka“ ar „vėelka“ (taip slavai pravardžiuoja Lietuvą) ir vienintelę Europos tautą, atsakingą už visus nusikaltimus per WWII.

2) Infiltracija.

Ryškiausi pavyzdžiai – etniškai tautinė lietuvių valstybė imama traktuoti, kaip kažkoks daugianacionalinių valstybinių junginių, apgyvendintas daugybės tautų, kaganatas.

Bet va kagano ar chano, t.y. imperatoriaus ar bent karaliaus, titulas Lietuvos valdovui nepriklauso (greičiausiai, kad jis, kaip pavyzdžiui Montesuma, Pokahontas tėvas ar Šaka Zulu, nekarūnuoti popiežiaus).

Čia Lietuvos tautinėje valstybėje, pavyzdžiui Vytauto laikais, prikaišiojama kažkokių rusų, ukrainiečių, baltarusių, totorių, karaimų, žydų ir kt. (o kitose valstybėse jų nebūta, ir jos mononacionalinės).

Lietuviai tokiu būdu suspaudžiami kažkur į mažą plotelį tarp Vilniaus ir Palangos, atimant iš jų valstybinės tautos statusą.

Tam taikomas ir pasirinktinių objektų akcentavimas, retušuojant slavų teorijoms trukdančius objektus. Pavyzdžiui, stengiamasi neminėt lietuviškų vietovardžių, lietuviškų kapinynų ir akcentuojami pavieniai bizantiečių stiliumi pastatyti statiniai – Kijevo ar Novgorodo soborai, Gardino cerkvė.

Galiu papildyti – Šv. Marko katedra Venecijoje, Šato Gajano pilis Prancūzijoje, ar Duvras Anglijoje prie Lamanšo. Bizantiečių architektūra pastatytų statinių plotas – nuo Maroko iki Persijos ir nuo Švedijos iki Etiopijos.

Tai ten visur buvo Rusia? Na ne, tik išimtinai Lietuvoje.

O Lietuvoje statytų pastatų arkos pusapvalės, priedo jie buvo tinkuoti.

Norint net Trakų pilį galima priskirt bizantiškai architektūrai. Renesanso epochoje Trakų pilys buvo baltos, o ne raudonos. Ir paryškinu – bizantiečių stiliaus, o ne ukrainiečių, baltarusių ar sorbų. Pas sorbus Baucene architektūra tipiškai vokiška.

Taip pat ir transformuojami istoriniai faktai bei veikėjai – akcentuojamas Kulikovo mūšis (kur dėl valdžios pešėsi mongolai su mongolais, talkininkaujami slavų vergų), o nutylimas Aisčio 1382 m. vadovaujamos lietuvių kariuomenės lietuvių miesto Maskvos (išvaduoto dar Algirdo) nuo mongolų gynimas.

Bei visai neminima, kaip iš slavų vergų ir mongolų apie 1480 m. susiformavo visai nauja rusų tauta ir rusų kunigaikštystė - Moskovija.

Taip pat akcentuojamas senosios slavų kalbos raštų buvimas Lietuvoje. Ir visai nutylima, kad tie patys raštai buvo Rumunijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir net Albanijoje, įskaitant Kosovą ir albanų kolonijas Sicilijoje.

Mat albanai taip pat buvo Rytų ortodoksai, ir, kaip ir dalis lietuvių Rytų ortodoksų, patys be slavų pagalbos galėjo statyti bizantiečių stiliumi.

Panašiai ir serbai, pamatę albanų statytą 10 amžiaus pastatą Kosove, ima rėkti, kad Kosovas – slaviškas. Nors bizantiečiai ir albanai buvo tikrai ne slavai, o ilyrai ir romanai.

Taip ir ukrainiečiai, atstatę Kijevo Aukso vartus, gynusius lietuvių Kijevą, džiaugiasi „slavų statiniu“.

Ar ekskursijų vadovai rodo Venecijoje „slavų statytą“ šv. Marko katedrą ar Duvre normano Viljamo Užkariautojo statytą „slavų statytą“ tvirtovę?

Ir kodėl, minėdami „slavų raštijos paminklus“ Lietuvoje (taip įvardinamas bizantiečių sukurtas esperantas potencialių vergų mobilizavimui) neminimas, pavyzdžiui, rašytinis graikų palikimas Juodosios jūros pakrantėse Lietuvoje įsikūrusiose graikų komunose.

Juk sieti graikų kalbą ir Bizantiją su Lietuva būtų patogiau, negu tik 1480 m. atsiradusius rusus.

Ir kodėl niekas, remdamasis masonų kalba ir įtaka, neteigia egzistuojant masonų tautą?

Ir iš vis "prikolas" yra teiginiai, kad graikiškas vardas ("kličkė"), kartais vartojamas šalia normalaus lietuviško, rodo priklausymą pravoslavams ar slavo tautybę.

Kličkės visais laikais buvo „kieto vyro“ vizitinė kortelė. Be to, slaviškų kličkių argumentacija tik rodytų, kad būtent lietuviams priskirtini visos Lietuvos Imperijos rytietiškoms sektoms iki 1430 m. priskirtini paminklai.

Ar krišnaistai laikomi indusais? Ir išvis, pavyzdžiui, Aleksandrų ar Nikolų kokiame nors dideliame Italijos ar Prancūzijos mieste buvo daugiau, negu visoje Lietuvoje.

3) Segmentavimas ir poliarizavimas. Tautos ir valstybės atskirų elementų traktavimas, kaip savarankiško istorijos subjekto.

Taip panaikinamas visumos supratimas bei atsiranda galimybė atskirus segmentus, nejungiamus visumos, priskirti kitoms tautoms ar valstybėms.

Ryškiausi pavyzdžiai – lietuvių gyvenamo arealo apskelbimas „indoeuropiečių“, jo suskaidymas į neva jau iš pat pradžių buvusias kalbų ar kultūrų grupes ir vieningos lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros padalinimas į daug, netgi su Lietuva, atsieit, nesusijusių dalių.

Ir ko tik Lietuvoje neatsiranda.

Be įvairių autochtoninių tautų (ir dabar, nors Lietuva net 20 kartų mažesnė), ir valstybinių darinių (kaip istorikai traktuos Kirtimų taborą ir Šalčininkų „autonomijas“? Gal kaip „Kijevo Rusią“ ar „Galiciją“?), tai ir daug kultūrų (vieno iš jų „kultūrtrėgerio“ – patologiškai lietuvių nekentusio tiurkų slavų satanisto Gaono – paminklu galima grožėtis Vilniuje).

4) Praskiedimas. Tai dažniausiai pasireiškia vardinime, kuris pateikiamas kaip kokio nors slavo teiginys.

Tarp esminių žodžių ir teiginių prikergiama įvairių prasminių žodelių, patvirtinančių duoto slavo teiginį.

Pavyzdžiai – teigiama, kad atsieit Vilnius buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Diasporos ir kolonistai imamai vardinti „tautomis“.

Arba Žalgirio mūšyje dalyvaujančios tautos. Ir prasideda: ukrainiečiai, čekai, lietuviai, baltarusiai, moladavai, mordviai, čiukčiai, hobitai...

Tik kažkodėl vokiečiai buvo įsitikinę, kad kariauna su pagonimis, nors po „Lietuvos krikšto“ jau buvo praėję pora dešimtmečių.

Dar ima vardinti Lietuvos miestų garnizonus. Bet nesako, kad 1942 m. Paulius Stalingrade vadovavo rusams stalingradiečiams, o 1944 m. vokiečių miestą Warschau nuo Rokosovskio TSRS armijos puolimo gynė varšuviečiai vokiečiai.

Kai naudinga, Lietuvai kenkiančių slavų visuma skaidoma į geruosius ir bloguosius. Tada „blogųjų slavų“ veikos nutylimos, o „gerųjų slavų“ – sureikšminamos. Kartais gerieji ir blogieji kaitaliojami vietomis net tame pačiame kokio nors opuso puslapyje. Išimtys – slavų „tauta“ žydai – visada tik geri.

Dėl blogųjų ar gerųjų rolės periodiškai varžosi lenkai ir rusai, jie istoriografomanijoje vieni kitus papildo ar neutralizuoja. Ir turime dėkot tada vieniems slavams, kad „grąžino“ Vilnių iš kitų slavų. O po to antriesiems slavams, kad sumušė pirmuosius ir turime Kauną bei 20 metų nepriklausomybės tarpukaryje. Nors gyvenam 20 kartų mažesnėje teritorijoje, nei 1430 m.

Ir taip turime visiems dėkoti ir atsiprašinėti, pageidautina užsidėjus satanistų jarmulką. Kaip Lietuvos „prezidentas“ Izraelio knesete (tai, kad tikruosius lietuvių valdovų titulus reikia rašyti kabutėse, net cituojant senovinius tekstus, sužinojau istorija.net straipsniuose apie Netimerą ir Margirį).

5) Momento projekcija ir tinkamo momento pasirinkimas.

Tai yra tiek šiuo metu esančios realybės perkėlimas į pasirinktą istorijos etapą, tiek ir buvusios realios istorinės situacijos rodymas, kaip šiuo metu esančios realybės.

Žymiausi pavyzdžiai – valstybių ir valdovų statusai.

Pavyzdžiui, šiandieninė Lenkija kokio nors slavo istoriko laikoma turinti karalystės statusą, o Lietuva - kunigaikštystės (hercogystės).

Kažkodėl Lenkijai neperkeliamas Varšuvos hercogystės, Generalgubernijos ar po Liegnitz mūšio buvusio mongolų uluso statusas.

O va Lietuvai būtinai atrenkamas ne Lietuvos Imperijos, buvusios iki Vytauto mirties, statusas.

Niekad nenaudojamas derinys – Mindaugo Lietuvos karalystė ir Varšuvos Gubernija.

Priedo, visada kartą pasiektas statusas lieka visam laikui, maža to, aukščiausias valstybės statusas projektuojamas ir į senesnius laikotarpius.

Pavyzdžiui, rusų istoriografijoje carais tituluojami visi jos valdovai nuo Ivano Rūsčiojo, o kartais net aplamai visi Rytų slavų valdovai. Nors Rusija, kaip imperija, pripažinta tik nuo Petro I.

Ir visur imperatoriais ir karaliais tituluoti Lietuvos valdovai imami vadinti kunigaikščiais.

Motyvuoja - karalius ir imperatorius gali karūnuoti tik popiežius, o kandidatas turi būti katalikas. Papildau – jei kalba eina apie lietuvį.

O dabar surinkit pasirinktinai "gūglėje" kokios laukinių genties ar musulmonų tautos pavadinimą, dar prirašykite „karalius“ ar „imperatorius“ ir pamatysit, kad pusėje atvejų ten bus ir karalių (net buvusių iki Karolio Didžiojo), ir imperatorių.

Padėsiu tiems, kas nelabai gaudosi egzotinėse tautybėse: zulusai, maoriai, Dagomėja, Marokas, Izraelis (taip sionistų sekta pravardžiuoja Palestiną), inkai, actekai, majai.

Taip pat slavams būdingas etninės situacijos, esančios šiuo metu, projekcija į senovę.

Paimama Lietuvos teritorija ir jai taikomi šiuo metu gyvenančių tautų ar subetnosų arealai. Ir gaunasi, kad lietuviai gyveno tik dešimtadalyje Lietuvos, kažkokiu būdu visą Lietuvą padarę Europai pagoniška.

Bet kai tik užeina kalba apie Vilnių, tai šiandieninė etninė situacija Vilniui viduramžiais ar renesanse netaikoma.

Slavas ima jam reikalingiausią situaciją – baltarusis caro laikų surašymus, lenkas – Pilsudskio laikų.

Nemačiau akcentavimų, kad Rževe ir Stalingrade vokiečiai sudarė 98 procentus gyventojų, nors būtent tiek jų buvo ten 1942 m. rudenį.

Ar kad Vokietijos siena buvo Maskvos Chimki priemiestyje, o Paryžius – JAV miestas 1944 – 1945 m.

Tiesa, Paryžius daugianacionalinis ir etniškai vokiškas, nes net 2 kartus buvo Vokietijos dalimi, o 1944 – 1945 m. jis priklausė, be JAV, ir kitiems sąjungininkams.

Greičiausiai Turkijos istorikai nerašo, kad 90 procentų Bizantijos gyventojų sudarė turkai. Nemačiau tvirtinimo, kad prie Justiniano daugumą Bizantijos gyventojų sudarė turkai ir arabai. O taip būtų projektuojant šiandieninę etninę situaciją Bizantijos teritorijoje į Justiniano laikus.

Ir kodėl Prancūzija, kur normandai ir burgundai buvo germanai, o dar seniau germanais buvo frankai, laikoma prancūzų valstybe net nuo Clodvigo ar Karlo Martelio?

Ir šiaurės Italijos miestai laikomi itališkais, nors ten gyveno germanai ir priklausė jie Vokietijos Imperijai.

Ir štai mes perskaitom apie „Rusijos miestų motiną Kijevą“ (rusų istorikų Gudavičiaus ir Bumblausko pirmtako Karamzino pasakose) ir „etniškai lenkišką Vilnių“ (epopėjoje „Trečiojo Reicho triumfas“).

„Rusų miestų motinos“ reikia ieškoti aplink Karakorumą ar Sarajų, o „etniškai lenkiškų“ darinių - Versalio ir Potsdamo protokoluose.

6) Pasakų tikrovinimas ir tikrovės mitologizacija.

Šios priemonės vartojimas tiesiogiai priklausomas nuo jos vartotojų fantazijos (ar apsirūkymo) laipsnio.

Iki šiol visus lenktų tiurkų chazarų kilmės satanistai, iš kurių 19 amžiuje sionistų satanistai ėmė formuoti „žydų tautą“. Tam naudojamos ir tradiciškai žinomos Biblijos „tiesos“, ir įvairios istorinės pakišos, kaip „Negyvosios jūros ritiniai“ (ar jie parašyti žydų naudojamomis rusų ir „jidiš“ kalbomis? Ir kodėl ant vario, žinoma – kad negalima būtų nustatyti pagaminimo datos anglies skaidymo metodu).

Iš tos operos ir Igorio, Sindbado bei Kalevo žygiai, „kultūrinius“ klajoklių ordų (ypač propaguojančių satanizmą ir atsiradusių su tiurkų, mongolų ir slavų invazijomis) indėlius į Lietuvos kultūrą, autochtonus, daugiaetnines vietoves, internacionalinius - daugiaetninius Lietuvos miestus, iš miškų išlindusius lietuvius (pagal Karamziną tai įvyko dar prie Gedimino, pagal dabartines slavų rašliavas (skaičiau Lietuvos Seimo narių finansuojamame „kurier wilenskyje“ - apie 1945 m. metus), išvadavimus.

Niekur žemėlapiuose iki Bizantijos susirūpinimo savo žmogiškų išteklių papildymu neminimi slavai.

Pasirūpinti karu vergais – brangu, ekonominių sąlygų sudarymu (kaip šiandien Lietuvoje) – šiek tiek pigiau, ir išvis pigiausia apsirūpint vergais misionierių veikla ir religijos, psichologiškai verčiančios žmones vergais – „slave“ ar „sklave“, platinimu.

Tacitui iškart už germanų gyvena baltai.

Dabartinėse slavų teritorijose iki viduramžių minimi venetai – Venecijos valstybę įkūrę keltai, Bohemija – keltų bojų gyvenama teritorija, antai, alanai – tiurkų klajoklių gentys.

Ir išvis niekad iki 20 amžiaus neminima Baltarusija ir Ukraina bei šių pavadinimų slavų subetnosai.

Pats terminas „Rusija“ (šiuo metu buriatų-rusų valstybė) – nuo Petro I laikų. Iki tol Rusia – geografinis terminas (galima įsitikint A.V. Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“), kaip ir „polska“ (laukas).

O bizantiečių sektantų ir misionierių, raštuose minimi ne tik Ingvaras, Helga, Monomachas, bet ir Lakštingala Plėšikas, Jaroslavas Išmintingasis ir Koščėjus Nemirtingasis. Štai prie ko privedė gyvatę užantyje auginusi lietuvių tolerastija.

Va ir pagalvoju. O kur Lietuvos istorikai?

Reiktų taip pavaryt, kad slavai (rusai, baltarusiai, žydai, lenkai ir ukrainiečiai) ausytes suskliaustų.

O ar turėtų būti ribos, kad, pavyzdžiui, kokia nors „mažuma“ (čia apie Lenkiją, Rusiją, Kazachstaną, Kiniją, Nigeriją, Arabijos pusiasalį ir kitas smulkmes) neįsižeistų.

Pavyzdžiui, gal neliesti Katynės dezertyrų ir aplamai lenkų bailumo bei silpnumo temos, galbūt legendos apie triušį Holokaustą, jūros prasiskyrimo ar aplink Žemę besisukančios Saulės sustabdymo, slavų atsilikimo temų?

Manau, po to, kai atvirai slavai (įskaitant ir slavus žydus) trimituoja apie slavišką Lietuvą ir daugiaetninį Vilnių, mes neturime laikytis jokių ribų. Yra precedentas, ir ne mes pirmi pradėjome.

Jei tyčiojamasi iš mūsų šventenybių, būtina tyčiotis iš „oponentams“ šventų dalykų – religijų, jiems skaudžių istorinių faktų, jiems brangių fetišų, stabų, asmenybių.

Jei svetima kiaulė ima knisti gėlyną, neužtenka mažų mažiausia ją nuvyti. Reikia pora epitetų tarti ir kiaulės šeimininkui. Jei tai vyksta kasdien keletą metų iš eilės, reikia arba papjauti kiaulę (čia aš turiu galvoje cenzūrą), arba savo kiaulę įleist pas kaimynus.

7) Klišės, dogmos, kličkės, trafaretai ir pseudoaksiomos.

Pradėsiu nuo vieno topinio lenkų istoriko Gudavičiaus knygos pavadinimo „Lietuva. Vakarėjimo keliu“.

O mane mokykloje iki maždaug 5 klasėje užėjusių Sąjūdžio laikų mokė, kad lietuvių tautos pagrindinis tikslas, nuo galbūt net ledynmečio pabaigos, buvo prisijungti prie TSRS, taigi „rytėjimas“.

Nedrįsčiau spėti, koks pagrindinis tikslas bus po 20 metų, ir kokie tikslai Lietuvoje buvo deklaruojami, kai Lietuva ribojosi su skitais, Romos Imperija, Pietų Indija ir Tarpupiu (Tai rodo lietuvių kalba, iškasenos, rašytiniai šaltiniai ir vietovardžiai. Priešingai, jokie šaltiniai nemini „visuotinai pripažįstamų faktų“ apie Abraomo, Dovydo, Saliamono, Nubiru planetos ar panašių literatūrinių bulvarinių rašinių herojų ir ten aprašytų reiškinių, technikos stebuklų egzistavimą).

O kur dar panašios klišės:

- krikščioniška kultūra,

- Vakarų civilizacija (250 metų karas su kryžiuočiais neįeina),

- perimta iš slavų (kai kalbama apie teigiamus dalykus),

- miestų kultūrą (reik suprast, kai miestuose atsiranda daug imigrantų, jie tampa kultūringais. Bet tai tik Lietuvoje. Visame pasaulyje miestai monoetniniai ir kultūringi savaime),

- dvarų kultūra (ryškiausias požymis – rusų slengų vartojimas, asocialus gyvenimo būdas, neapykanta Lietuvai ir alkoholizmas),

- tiltas tarp Rytų ir Vakarų (Prancūzija – laukas tarp Olandijos ir Andoros),

- eurointegracija (prūsai jau integravosi),

- išlindę iš miškų (žymiai solidžiau elgėsi pavyzdžiui tiurkai ir slavai ydai. Pagal jų “istoriją“, jų „tauta“ judėjo blickrygo greičiu, keistais šiandieniniam mokslui nepasiekiamais būdais forsuodama jūras, stabdydama aplink Žemę besisukančią Saulę ir giaudama garsu miestų sienas),

- perėmė kultūrą (kai visi kiti be išimties turėdavo savo),

- Marijos žemė (kodėl ne lietuvių),

- daugianacionalinė LDK (šiame trumpinių kratinyje palikčiau nebent raidę „L“),

- lietuvių - rusų valstybė,

- lietuvių – rusų kariuomenė (kokiu būdu rusai, atsiradę 1480 m. iš mongolų uluso, nusikėlė pora šimtmečių anksčiau ir atsirado Lietuvoje. Gal su laiko mašina. Nors, jei būta technologijų sustabdyti Saulę ir surinkti po 2 sausumos gyvūnus visoje Žemėje į vieną medinį laivą...).

Tai gal reikia skaityti slavų istorija, pasirinktinai atskiriant melą nuo tiesos? Tai kokia tada ten istorija. Tai ir turim traktuoti visus be išimties slavų rašytus tekstus, įskaitant ir pasakas apie triušį Holokaustą, kaip propagandą ar pasakas.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: