Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Slavizmas, kaip parazitologijos objektas

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Slavizmas, kaip parazitologijos objektas

Parašytas: 21 Kov 2011 18:48

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Slavizmas – nuo „slave“ – angl. reiškia „vergas“.

Sekdamas šiandieninėmis istorijos sąvokų praplėtimo kitų mokslo disciplinų terminais tendencijomis, pabandysiu panagrinėti etnosocialinės degradacijos Lietuvos Imperijoje fenomeną biologijos ir psichologijos mokslo kontekste.

Be abejo, man ši socialdarvinizmo – kai istorijos mokslų terminologija paįvairinama zoologiniais geografiniais terminais - pakraipa mažai priimtina (pvz. Lietuva viduramžiais prie Vytauto vadinama geografine sąvoka, o ne tautine. Lietuvių sąvoka Lietuvos Imperijoje laikoma ne tautine, o „apibrėžiančia pilietybę“). Tiesiog noriu lygiuotis į tikrus istorikus (kurie skiria sąvokas Lietuva ir LDK, LDK piliečiai ir lietuviai, lietuvių kalba ir indoeuropiečių prokalbė).

Plačiai naudojamą, berods L.Gumiliovo išgalvotą terminą, „pasionarumas“ (apibūdinantis naujo etnoso plitimą kitų sąskaitą) aiškiau galima būtų skaidyti etapais, kaip:

1) infekcija – naujos ideologijos atsiradimas ir skverbimasis.

2) parazitavimas – infekuotos visuomenės egzistavimas užkrėstoje teritorijoje ar visuomenėje.

3)galutinė etnosocialinė degradacija. Tuo metu visuomenėje mutuoja ir transformuojasi į etniniu – kultūriniu požiūriu mažiau vertingas formas.

Kaip pavyzdį, panagrinėsiu bizantiečių, romanizuotų tiurkų klajoklių, paveiktų baltų, finougrų ir mongolų, transformavimąsi į įvairius slavų subetnosus – rusus, lenkus, žydus, baltarusius ir kt. lietuvių, keltų, finougrų ir kitų pradinių etninių formų gyventoje teritorijoje.

Istorija žino daug „lemingų psichologijos“ (graužikai Skandinavijoje, masiškai nusižudantys šokinėdami į jūrą) pasireiškimų visuomenės grupių ar atskirų tautų elgsenoje.

Kaip taisyklė, tai dažniausia įtakojama vad. „netikrų pranašų“, įvairiais epitetais vėliau vadinamų valstybių vadovų, o taip pat religijų ir ideologijų atsiradimu. Be abejo, naujoms „didžiosioms idėjoms“ sklisti būtina atitinkama terpė – objektyvios sąvokos. Ir ne tik ekonominės bei politinės, bet ir psichologinės.

Kaip taisyklė, destrukcinės ideologijos labiau taiko į pažeistas individų sąmonės sritis ir žemus instinktus – godumas, garbės troškimas, pavydas. O taip naudojasi populistiniais metodais, orientuodamosios į norus - šviesi ateitis, rojus, rytojus, karjera, procentai.

Naujos ideologijos, pasirodžiusios Lietuvoje: su bizantiečių misionieriais, propaguojančiais vieną daugelio krikščionybės formų, modifikuotą žmogiškųjų išteklių Bizantijai mobilizavimo tikslais, Vakarų katalikybė, sietina visų pirma su germanų ekspansija ir įvairūs šamaniški bei satanistiniai Rytų klajoklių kultai.

Kaip žinia, Lietuvos rytinės sienos (pvz. Kijevo kunigaikštystės) ribojosi su chazarų gentimis, išpažįstančiomis judaizmą – vieną satanizmo formų. Ir jei slavai formavosi lietuvių ar keltų sąskaita, tai satanizmas iš Rytų plito kartu su imigracija.

Be aiškių visuomenės dalių Lietuvoje, infekuotų naujomis ideologijomis ir „didžiosiomis idėjomis“ panašumų (abi buvo orientuotos į tamsiausias, asocialias ir etniškai bei kultūriškai degradavusias visuomenės grupes), buvo ir akivaizdžių skirtumų.

Bizantijos įtakos kultūriškai ir kalbiškai (sukurta speciali slavų-sklavų, nuo germanų k. „vergas“) transformuoti potencialių vergų ir lengvai valdomų žmogiškųjų išteklių masė.

Chazarų satanistinių ideologijų tikslai buvo kiti – paliekant esamą valstybinį – visuomeninį modelį, jį valdyti ir jame parazituoti. Reikia pripažinti, kad satanistai savo tikslus pasiekė apie 17 amžių, bet va Bizantijai tas visas vargas atsipirko tik dvasiškai. Žlugus Bizantijai, jos ideologijos ir sukurtos kalbos mobilizuoti ištekliai pradėjo savą istoriją.

Beje, iki paskutinių dešimtmečių bizantiškos slavų kilmės patys slavai ir neneigė ir visais būdais ieškojo Rusijos ir Bizantijos Imperijų sąsajų.

Ir ne tik Rusija, bet ir visos, kurių herbe yra ar buvo dvigalvis paukštis.

Priedo, jei slavizuotus (vergizuotus) individus slavai pilnai adaptuodavo (o kur jau žemiau), tai Rytų satanistai naudojo rasinės segregacijos ir kastinį modelį.

Judaizmo supratimu, visi ne „iš Abraomo kilę“ (toks pasakų herojus, iš kurio tariamai kilo minėta satanizmo forma) žmonės yra skirti tarnauti „išrinktiesiems“. Iš viso to, simbiozė tarp slavų ir Rytų despotijų idėjų pilnai galima ir netgi organiška.

Ši tema plačiai nagrinėjama Rusijos istorikų (pvz. knygos „Šventoji Rusia prieš Chazariją“, „Didžiosios XX amžiau idėjos“). Keista, kad į tai patys asocijuoti satanistų sektų nariai, tarnaujantys tų sektų interesams, mažai kreipė dėmesį. Maža to, netgi laikė gerbtinu dalyku propaguoti paskirus šamaniškus atributus bei viešai demonstruoti tikėjimą satanistų dogmomis. Iš pirmo žvilgsnio netgi visiškai nepaaiškinamomis ir tiesiog idiotiškomis (kaip kad apie aplink Žemę besisukančios Saulės sustabdymą arba holokaustą). Paaiškinčiau tai tik idealogine hipnoze ar, valdininkijos atveju, korupcija.

Savotiškas derinys buvo bizantiškosios ir chazariškosios idealogijos susikirtimo išdavoje susiformavusi socialinė simbiozė. Tai buvo savotiška klasinė visuomenė, kurioje absoliuti dauguma slavais virtusiųjų ir atitinkamai vergo psichologiją turėjusių žmonių tapo valdoma tarp savęs koordinuotų rytietiškos kilmės satanistų sektų. Nereikia ir pridurti, kad šie Lietuvos ideologinio infekavimo procesai buvo nutraukti tik 13 amžiuje su prasidėjusia Lietuvos žemių atgavimo procesu.

Aišku, dabar galime prieštarauti, kodėl Lietuvos valdovai, iki 1430 m. išvadavę Lietuvą, niekaip nekovojo su svetimomis ideologijomis, privedusiomis su lietuvių teritorijos ir Lietuvos Imperijos siaurėjimu 7 – 13 amžiuje dėl vadinamo „slavų plitimo“.

Reiktų pridurti, ne tik slavų, ir ne tik plitimo, bet ir etninės transformacijos, kaip svetimų ideologijų veiklos pasekmių. O kaip galėjo, jei neturėjo ko priešpastatyti – juk savo ideologijos taip va ėmė, ir atsisakė. Kartu ir pašalino pilietiniame kare pagonybės gynėjus. Ir pasuko Lietuvą „vakarėjimo keliu“ (pagal rusų istorikus Karamziną ir Gudavičių).

Svetimų ideologijų pergalė tapo galima dėl to, kad Lietuva valstybiniu mastu atsisakė savo lietuviškos ideologijos 1387 m. – pačiame galybės zenite, į kurį ši ideologija buvo atvedusi.

Čia galime nagrinėti tik subjektyvias priežastis, nes ideologija atsiranda žmonių sąmonėje. Tokiu būdu kaip Vilnius tapo „Šiaurės Jeruzale“, suprantama. „Šiaurės Atėnų“ terminas nevienareikšmis. Bet greičiausiai jo vartotojai sieja Atėnus su Bizantija.

Teoriškai ar įmanoma, grįžus ideologiškai infekuotoms visuomenės dalims prie savo ideologijos, grįžti ir į savo pradines etnines formas?

Mažai tikėtina, realesnė tolesnė ideologiškai infekuotų etnosocialių degradų tolesnė transformacija ir mutavimas į tolimesnes kultūrines – tautines formas.

Pvz. chazarai transformavosi į slavus ar germanus (net perimdami savivardžius), o nuo 19 amžiaus galo atsiradus sionizmui ir ėmus formuoti vakaruose „žydų tautą“, dalis jų tampa žydais.

Būta ir atvirkštinių procesų, kai satanistai tapdavo katalikais vokiečiais (Karlas Marksas), komunistais rusais (Leonas Trockis ir Vl. Leninas).

Tai tik patvirtina taisyklę, kas savo ideologijos (religijos) netekusios visuomenės dalys tampa imliomis bet kokiai ideologijai.

Priežastis, tvirtinčiau, tokia, kad pasąmonėje nebūna vakuumo.

Atsisakius religijos, atsiradusi tuštuma mikliai užpildoma tariama „objektyvia realybe“ – ekonominėmis „tiesomis“ pagrįstu ir įtaiga įtakojamu nauju pasaulio suvokimu. Tokiu būdu – nauja religija.

Tuo ir galiu paaiškinti, kodėl nuo 1387 m. vyko slavizacijos (prie jų priskiriu ir polonizaciją) ir žydizacijos (į šį terminą apjungiu visas satanizmo formas – chasidizmus, gaonizmus, sionizmus, komunizmus, jevrofiliją ir kt.) procesai Lietuvoje.

Abiejų ideologijų talmudistai turėjo ką pasiūlyti – vieni šviesią ateitį, rojų, išganymą (po kančių atidirbus ir prabuvus vergais), kiti – turtus, galią ir šlovę jau dabar (savotišką Baalo falo ir Aukso veršio transformacija tiurkų talmačių torose).

O kodėl slavai ir satanistai iki šiol kenkia ir stengiasi plėstis (kaip kad plėstis „etniškai“ Vilniaus krašte) lietuvių sąskaita?

Tai irgi objektyvu – tiesiog slavai atsirado, kaip etnosocialinės infekcijos, inspiruotos svetimos ideologijos ir imigracijos.

O kiekvienai infekcijai ir parazitams būtinas organizmas, kurio sąskaita ji plinta ir aplamai egzistuoja. Ir tai slavizmo (vergizacijos) ir žydizacijos (pasaulio valdymo) infekcijai maža tik teritorijos ar „žmogiškųjų išteklių“.

Netgi, matyt, maža vienai infekcijai kitos. Būtinas ir sveikas organizmas – lietuviai, išlaikę lietuvišką ideologiją.

Ir lietuvių istorija (įvairios tiurkoslaviškos ir žydoslaviškos hipotezės), kultūrinis ir etninis palikimas („daugiatautis ir daugiakultūris“ miestas), vietovių pavadinimai (Lietuvoje vietovardžiai pravardžiuojami įvairiomis slavų kličkėmis, kaip Suwalki, Gamernia, Nemenčyn ir pan.), bei tiesiog bukos ideologinės klišės.

Atsiet, kam tokiems dideliems ir galingiems egzistavimui ir jų mesionizmui tokie maži ir silpni?

Taigi faktus žiūrėkit, visą šitą slavizatorių ir žydizatorių antilietuvišką isteriją. Ir į šitą klausimą jie atsakytų. Maždaug, kaip Krylovo pasakėčioje vilkas ėriukui. Ir kas įdomiausia, istorija paremta priešų idealogijų propaganda nukreipiama prieš lietuvius, nors būtent lietuviai čia yra nukentėjusi pusė. Lietuviai dabar gyvena net 20 kartų mažesnėje teritorijoje, nei 1430 m.

O ką siūlė pagonybė – lietuviška religija, kad jos taip lengva buvo atsisakyti? Ogi „nieko gero“ – būti lietuviu, gyventi Lietuvoje, neigti klasinę visuomenę, mylėti savo kalbą, Tėvynę. Ir kariauti su visais, kurie „teikia rekomendacijas“ (kaip „strateginiai partneriai“ iš periodiškai pastoviai iš žemėlapio išnykstančios Lenkijos).

Vienu žodžiu, būti pagoniu „neapsimokėjo“. Atsižiūrėta tik 19 amžiaus gale, kai tapo beveik jau vėlu. O kai kas ir dabar dar neatsižiūrėjo. Ir ima etniškai transformuotis, veikiami naujų „mokslinių ir objektyvių“ ideologijų ir religijų, į naujus slavų (vergų) subetnosus – ES piliečius, pasaulio gyventojus - tolerastus. Toleruojančius viską, išskyrus Lietuvos priklausymą lietuviams.

Ir gali pasirodyti keista, kad likome tuo, kuo likti neapsimokėjo. Juk JAV ar Rusijos patriotu būti logiškiau, naudingiau ir prestižiškiau, nei Lietuvos.

O prestižiškumas tapti žydu sukuriamas įvairiomis pasakomis apie Izraelį, žydų intelektą, kančias ir absoliutų nebaudžiamumą. Ar daug pasaulyje valstybių, kuriose, kaip Izraelyje, yra koncentracijos stovyklos, o vietiniai gyventojai ten šiandien naikinami už betoninių sienų? Ir tai teisinama „Sindbado kelionių“ lygio pasakomis apie „išrinktąją tautą“ (pagamintą 19 amžiau gale).

Ir jei slavizacijos (vergizavimo) laikotarpiu stengtasi išsiskirt raudonom kepuraitėm su povo plunksta ar Užgavėnių kaukių personažų madomis, tai dabar tradiciškai žydolavizuotų išsiskiriama keistokomis pasaulėžiūromis, kalbomis, veiksmais, siekimu rasiškai pakeisti savo palikuonis ir nelietuviškomis kličkėmis.

Greičiausia kartojuosi. Tai dėl to, kad šimtą kartų pakartotas dalykas tampa tiesa.

Kaip tiesomis tapo „etniškai lenkiškas kraštas“ Vilnius naujoje Roberto Petrausko knygoje „Trečiojo Reicho triumfas“, Pirma dalis, leidykla Tyto alba 2010, 24 psl.

Toje knygoje, rašytoje lietuvio, sužinosit ir apie „Kryžiuočių įkurtą Mėmelį“ (suprasti – niekieno teritorijoje), ir apie Vilnių, kaip daugelio „etninių kultūrų centrą“.

Nepastebėjau, kad dar kuri Europos sostinė šioje knygoje būtų garbingai tituluojama „daugiaetnine“.

Tai ir Lietuva daugiaetninė. Tai kokios tada pretenzijos? Ji tiek pat etninių lietuvių, kaip ir etninių zanzibariečių, lenkų ar pavianų.

Tai tik keletas žodelių?

Atsimenu, kaip dėl vieno žodžio "neva" čiuvaką iš darbo išmetė.

Iš krepšinio komentatorių turbūt neišmes, nes visi žmonės šiuo metu Lietuvoje nepakeičiami. Tuo labiau, kad juk pavarė jis ne ant žydų. O jau nuorodų knygos gale. Kaip 3 magistrų VU kartu sudėjus. Galima paskelbti Warschau universiteto garbės bakalauru.

Tai kiek kartų būtina kartoti, kad visi įsikirstų, kad Lietuvoje visad buvo tik viena tauta ir viena etninė grupė – lietuviai? Tai ir kartoju.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: