Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 20:50

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 06 Vas 2011 11:50 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357
     Slavai minimi bent nuo 6 amžiaus. Pirmiausia su Bizantija besiribojančiose teritorijose, kaip tiurkų bulgarų teritorijoje gyvenančios laukinės gentys (besidomintiems rekomenduoju gerą bulgarų filmą „Chanas Asparuchas“).

      Pavadinimas slavas greičiausia germaniškas, yra žinoma sklavinų gentis. „Sklave“ ir „slave“ germanų kalbomis reiškia vergą. Tai nusakė slavų statusą.

      Būtent keliaudami pro Bulgarijos žemes, bizantiečiai vietinių tarmių pagrindu kūrė universalią krikščionių kalbą ir raštą. Tai ne tik Kirilo ir Metodijaus nuopelnai. Jau iki 10 amžiaus kirilica ir vadinama senovės slavų kalba paplito iki šiandieninės vidurio Lenkijos ir Nemuno šiaurėje. Tiesa, kol kas ji buvo vartojama tik šventikų ir pamaldose.

      Panašiai, kaip arabų kalba islamą priėmusiose tautose, pamaldų kalba ėmė transformuotis į šnekamąją.

      Pvz. Čekijos teritorijoje gyvenę keltai bojai paliko tik pavadinimą „Bohemija“, kaip ir Egipte gyvenę egiptiečiai. Savotiškos paralelės su krikščionybės įtaka polonizacijai.

      Tačiau laikyti šiandienines Stalino įkurtos 1945 m. teritorijos žemes jau 10 amžiuje slaviškomis nederėtų.

      Nėra abejonių, kad iki Vyslos, Bugo ir Narevo gyvenę baltai. Dalis jų buvo paveikta Rytų krikščionių misionierių. Tai pasakytina apie izoliuotose vietovėse dabartinės Ukrainos ir pietinės Baltarusijos baltus (šios 2 valstybės žinomos nuo 1991 m., o kaip tautos, maždaug nuo 1918 m.).

      Baltai, gyvenę į šiaurę nuo Nemuno, buvo žymiai labiau pažengę ir daugiau kontaktavo su aplinkiniu pasauliu, nei izoliuotos gentys Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos miškynuose. Tai paaiškinama tuo, kad visad kultūros ir civilizacijos atsirasdavo minimaliai nutolusios nuo pajūrio ir upių žiočių, o kontinentų gilumoje esantys žmonės visad lėčiau progresuodavo.

      Greičiausia todėl, kai šiandieninėje Lietuvoje buvo jau virš 1500 įtvirtintų gyvenviečių (tai rodo piliakalniai), beveik identiškas šiandieniniam kelių tinklas (nes piliakalnių kiekis panašus į šiandien esančių gyvenviečių kiekį), išvystyta žemdirbystė, prekyba, amatai (net kiekvienas vyras būdavo laidojamas su žirgu ir ginklais), šiandieninės Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose buvusias kultūras iki pat 10 amžiaus galima laikyt neišsivysčiusiomis. Būtent tada prasideda germanų ekspansija.

      Skandinavai Šiaurės Rusijoje, vokiečiai Čekijoje ir Lenkijoje lengvai užvaldo atsilikusias Bizantijos misionierių suformuotas slavų gentis, tarp jų gyvenančius dar likusius baltus (galindus, liutičius, suslavėjusius vėliau ir turėjusius įtakos baltarusų tautybės formavimuisi 17 – 20 a.).

     Visi šiandieninės Lenkijos teritorijoje pastatyti miestai buvo įkurti vokiečių, nes laukiniai slavai negalėjo organizuotis ir statyti miestų. (Jų pavadinimus galima rasti pagal paiešką „Liste der deutschen Stadten in Polen“). Pvz Warschau nuo „Ware Schau“ (turgus ar duoklės rinkimo vieta), Danzig nuo „Dane Zug“(danų kelias ar farvateris), Krakau nuo „Krak de Chivalje“ (nuo vokiečių pilies Palestinoje) ir kt.

      Šiandieninės Ukrainos teritorijoje gyvenusių slavų polianų gentis, vadovaujama Kijevo kunigaikščio Boleslavo, buvo apjungusi gentis šiandieninės pietų Lenkijos teritorijoje, tačiau jau 14 amžiuje ten gyvenusių genčių suverenitetas perėjo Vengrijos karaliui Liudvikui (Hedvig – Jadvyga – jo vietininkė Lenkijoje).

      Lenkijos teritorijoje situacija buvo pasikeitusi įsiveržus mongolams. Po Liegnitz mūšio, kai mongolai sumušė Vokietijos Silezijos hercogo ir jam pavaldžių slavų kariuomenę, ilgą laiką daugumą Krakau ir Gnesen gyventojų sudarė mongolai. Ir tik jiems pasitraukus ima masiškiau keltis slavai iš Galicijos valstybės, bėgdami nuo mongolų jungo.

      Būtent šiandieninių Galicijos slavų ir lenkų kalbos artumas rodo rusišką lenkų kalbos kilmę. Tiesa, tuo metu, dėl vokiečių įtakos kirilica buvo Čekijos ir Lenkijos teritorijoje pakeista lotynų raštu. Praeis dar keli šimtmečiai, ir 16 amžiuje pasirodys pirmas lenkams, o ne aplamai Vakarų slavams priskiriamas raštas.

      Tik ar galima sieti Lenkijos valstybę viduramžiais ir dabar?

      Vienareikšmiškai galima atsakyt, kad nei etniškai, nei teritoriškai jos nesutampa. 15 amžiuje Lenkija buvo suprantama tik geografiškai – nuo rusų žodžio „pole“ – laukas. Daugumą gyventojų sudarė ne mozūrai (mazovšai), o buvę rusų Galicijos gyventojai, pabėgę nuo mongolų.

      Miestuose išimtinai gyvenę tik vokiečiai (tai ir užtikrino sąlyginį Lenkijos pastovumą amorfinėje ir neorganizuotoje slavų masėje). Taip pat, kaip ir Lietuvoje, prasidėjo tiurkų skverbimasis į Lenkijos miestus, kurie, paveikti germanizacijos, ėmė formuoti chazarų subetnosą „žydai“.

      Be abejo, sukatalikinti buvę Rytų ortodoksai slavai sudarė gyventojų daugumą. Į tuometinės Lenkijos teritoriją neįėjo taip pat Pomeranija, Silezija ir mano minėtos baltų teritorijos už Vyslos, Bugo, Narevo.

      Iš slavų valstiečių išsiskiriantis šliachtų luomas (kariai – verslininkai) jau laikytini lenkais. Dėl to ir jų visuomenė vadinama „panstwo“. Jau vėliau šiuo terminu vadinama ir valstybė.

      Tik nei Lietuvoje, nei Lenkijoje su šliachtomis sieti valstybės nederėtų. Tai tiesiog parazituojantis luomas, greit netekęs savo funkcijų. Jau 17 amžiuje šliachtos nevykdo ne tik karinių, bet ir administracinių funkcijų.

      2 kartus visą Lenkiją užėmę švedai išvejami sukilusių valstiečių. Keletas pergalių, kuriose dalyvauja šliachta, net to meto istorikams – malonūs netikėtumai ištisoje pralaimėjimų virtinėje. Valstybe Lenkijos net negalima buvo vadinti jau 16 amžiuje – centrinės valdžios nebuvo, ir visi gyveno pagal supratimą.

      Tad kaip gi atsirado riba tarp kitų rusinės kilmės rusų subetnosų – baltarusų, žydų, ukrainiečių ir lenkų? Tai sietina su carine Rusijos administracine politika Varšuvos hercogystės su autonomija išskyrimu. Jei ukrainiečių ir baltarusų rusų kalbos tarmės buvo uždraustos, tai lenkų  - tik ribojama. Be abejo, ši vakarų slavų lenkų tarmė buvo veikiama ir germanizmų bei tiurkizmų.

      1920 m. Antantės nutarimu sukurtas placdarmas kovai su bolševizmu Rusijoje iš vakarų slavų, taip pat ir emigrantų.

      Vienas susiformavusių slengų, maksimaliai nepanašus į rusų kalbą, pasirinktas, kaip lenkų bendrinė kalba. Panašiu principu formuojamos ir ukrainiečių bei baltarusų „tautų“ kalbos. Pavadinimo „Lenkija“ priskyrimas iš geografijos srities (nuo „pole“ – laukas) istoriškai pagrįstas, nors ir nesiriša bandymu nesitapatinti  su rusų polianų gentimi, gyvenusia į pietus nuo Kijevo.

      Ir kaip ši nauja, 1920 m. sukurta rusų subetnoso lenkų tauta kristalizavosi?

      Pasikartosiu, kad negalima atskirt socialinių ir etninių procesų. Būti „panu“ ir priklausyti „panstvai“ daugeliui ne tik slavų reiškė aukščiau, negu būti valstybės (nuo žodžio valstietis) piliečiu (nuo žodžio pilis – t.y. maždaug pilies gynėjas), ar rusiškais „graždaninu“ (nuo žodžio „ograda“ – aptvaras, t.y. būti aptvertam) „deržavoje“ (nuo žodžio „deržat“ – laikyti, būti laikomu) ar „gosudarstvai“ (nuo žodžio „gosudar“ – valdovas, t.y. būti valdovo nuosavybėj).

       Dabar atrodo keista, kaip nei bolševikai, nei atsikūrusios Lietuvos valdžia neįvertino psichologinio – socialinio faktoriaus.

       Nors bolševikai sugebėjo laimėti 1920 m. karą prieš Lenkiją (1922 m. siena pravesta vakariau, nei 1918 m., buvusi iki karo), išvyti interventus ir nugalėt pora mln. baltagvardiečių, Lietuva karą pralaimėjo ir neteko trečdalio teritorijos. Prasidėjo lietuvių genocidas ir lenkų kolonizacija.

       1939 m. Antantės sukurta pseudovalstybė parodė visišką negyvybingumą ir jau pirmą dieną buvo sumušta vokiečių. Dar 3 savaites vokiečiai surinkinėjo belaisvius. Iš 2,5 mln. Lenkijos kareivių 45 tūkst. Žuvo, pagrinde būgdami ir nuo bombardavimų. Kiti išsilakstė ir pasidavė.

       Keistai atrodo motyvai, kuriais remdamasis Stalinas 1945 metais atkūrė tik socialinio „panų“ statuso kristalizuojama rusinės kilmės rusų subetnoso valstybę, priskirdamas jai tiek žemių. Tai koreliuojasi ir su Krymo perdavimu Ukrainai, Jugoslavijos sukūrimu, Baltarusijos didinimu Lietuvos sąskaita..

       Matyt, jo, kaip internacionalisto, siekis buvo suskaldyti slavus maksimaliai į vienodo dydžio tautas, vienas pamažinant, kitas padidinant.

       Laidoje „Pergalės kaina“ rutrakeryje istorikai tvirtina, kad be Stalino „etninės politikos“ rusų būtų dabar 2 kartus daugiau.  Matosi, kad gruzinas Stalinas rusus traktavo taip pat, kai ir korsikietis Napoleonas prancūzus – nejausdami jiems jokių etninių sentimentų, lyg kompiuterinio žaidimo junitus. Priedo, leido norintiems slavams apsiskelbti lenkais ir kraustytis į jo sukurtą Lenkiją. Tuo Lenkijos gyventojų skaičius padvigubėjo.

      Lietuvoje gyvenančius slavus ir suslavėjusius baltus siekti lenko ir „pano“ statuso „panstvoje“ siekia būtent socialinis aspektas.

      Šios mūsų valdžios klaidos (ar tyčiniai nusikaltimai) matomi ne tik lenkakorčių „komentaruose“ delfiatnike“ ar „kurjeryje“. Psichologiškai paaiškinama – jie jaučiasi nereikalingi nei valstybei, nei ekonomikai. O čia jiems sako: „būkit su mumis, mes jūsų trokštame“. Be abejo, jie nenori eiti ten, į aukštesnį „panų“ statusą (iš „runkelio“, „bedarbio“ ir „mokesčių mokėtojo“) ir pragyvenimo lygį be savo privatinės nuosavybės.

      Suprantu, kad materialinio aprūpinimo lygio šiuo metu pakelti neįmanoma, ypač Lietuvos priešams sunaikinus AE. Tačiau galima ir nematerialinė motyvacija.

      1920 m. Antantės ir 1945 m. Stalino įkurtos Lenkijos gyventojams suteiktas „pano“ (tai yra bajoro) titulas. O mes paskelbkim įstatymiškai visus Lietuvos piliečius imperatoriais. O ne „darbo jėga“, „mokesčių mokėtojais“, „runkeliai“ (gal prisimenat sidro reklamas Gedimino prospekte „Runkeliai nesustabdys“). Ir dirbtinai iš dalies asmenų, dažnai asocialių ir prasiskolinusių, kurti klases, luomus, kategorijas. Visi mes imperatoriai, o virš mūsų – tik Perkūnas.

      O čia girdim: „seras toks ir toks“, „jo ekscelencija“, „diduomenės susibūrimas“, „į valdovų rūmus karališki asmenys“  ir panašiai. Ir po to dar – kad jie ir yra valstybė, o mes galim būti, o galim ir ne. Tiesiog galima įvežt kitus.

      Galiu primint, kas įvyko su šliachtomis, kai jie ėmė keisti lietuvius chazarų kilmės tiurkais satanistais (žydais) – per šimtą metų šliachtai liko tik garbė (tiesiogine prasme, nes ubagams šliachtoms ir panos neduodavo – geriau pasirinkdavo turtingus valstiečius arba tuos pačius žydus), žydams ėmė priklausyti beveik visas Žečpospolitos turtas, o gyventojų sumažėjo 2 kartus. Ir ši „valstybė“ tapo net žydams nereikalinga – jų kiti supratimai.

      1795 m. bent 15 mln. gyventojų turinčią Žečpospolitą gynė 12 tūkst. valstiečių su dalgiais (nors 1453 m. Konstantinopolį gynė tik samdiniai italai ir normanai). Nes gyventojai savo šalį laikė ne savo valstybe.  

      Valstybę būtina tapatinti tik su savo klase, tauta ir su savim.

      O nuo jos atskirt tuos, kurie atskiria nuo valstybės mus.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007