Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Tradicinės rusinės mažumos Lietuvoje. Nr. 1

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tradicinės rusinės mažumos Lietuvoje. Nr. 1 – baltarusiai.

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Tradicinės rusinės mažumos Lietuvoje. Nr. 1 – baltarusiai.

Parašytas: 28 Sau 2011 19:40

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Kitos tautos juos vadina: belarusy, bulbaši, gudai, pijaki, slaviane, ruski. Save jie laiko belarusais – 50 procentų, lenkais – 25 procentai, rusais – 15 procentų, ir dar 10 procentų jų save laiko skitais, ostgotais, litwinais, vaizrutenais, sarmatais, elfais ir kt.

Manoma, kad tai seniausia Lietuvoje pasirodžiusi rusinė mažuma. Minima jau nuo 17 amžiaus. Tiesa, šis pavadinimas geografinis, nuo „baltoji Rusia“. Taip vadinta šiandieninė rytų Lenkija. Dėl to, kad nemaža dalis baltarusų save laiko lenkais, lenkų ir baltarusų kalbos identiškos (jiems nereikia vertėjų, skiriasi tik raštas bei kai kurių garsų tarimas), galima teigti, kad Lenkija viduramžiais buvo baltarusų valstybė.

Tuo labiau, kad seniausiuose Lenkijoje ir Čekijoje parašytuose raštuose naudota kirilica (vadinama "bogorodica", atsieit parašyta lotynišku šriftu 11 amžiuje - klastotė, kaip ir anenerbininkų Tibete rasti germanų reliktai ar izraelio "Negyvosios jūros radiniai). Kirilicą vėliau išstūmė lotynų raštas (dėl vokiečių miestų gyventojų šiandieninėje Lenkijoje įtakos. Juk slavai, kaip žinia, miestų nestatė. Tai rodo vokiška Lenkijos miestų pavadinimų kilmė). Stalinas 1945 m. sukūrė Lenkiją visiškai kitų komponentų, Vokietijos Generalgubernijos, Silezijos, Pomeranijos, Suvalkijos ir Prūsijos pagrindu, bei iš kitos rusinės etninės grupės – mazovšų.

Kaip ir kitų tardicinių rusinių grupių Lietuvoje, vystymasis prasidėjo gana vėlai, palyginus su baltų – apie 10 amžių. Nors slavai minimi nuo 6 amžiaus. Bet, galimas dalykas, kad tai specialybę apibūdinantis terminas (kai kuriose germanų kalbose „slave“ ar „sklave“ reiškia „vergas“).

Tuo metu Bizantijos misionieriai, geriausia kurių žinomi Kirilas ir Metodijus, sukūrė universalų raštą ir kalbą Rytų ortodoksų tikėjimo platinimui. Manoma, kad šios kalbos pagrindu pasiimti pietiniai baltų dialektai (kas Vl.Toporovą įtakojo teigti apie slavų kilmę iš baltų), bei tiurkizuotos Bulgarijoje ir Serbijoje slavų gentys (pro ten jie keliavo). Kaip ir gentys, tarp kurių arabai skleidė islamą, slavų gentys su religija perimdavo ir kalbą (vėliausi religinės tautodaros pavyzdžiai – daugelio Lotynų Amerikos tautų kilmė. Salvadoro, Hondūro, Gvatemalos valstybes ir tautas sukūrė katalikų misionieriai. Šios valstybės pradėjo savo egzistavimą, kaip Ispanijos kolonijos ir misionierių įsteigtos komunos. Jau antra katalikų indėnų karta imdavo vartoti ispanų kalbą. Panašiai Šiaurės Afrikoje vyko arabizacija).

Beplintant Rytų krikščionybei, kartu plito ir misionierių sukurta kalba bei raštas. Jie naudoti ir Rumunijoje, Čekijoje bei Lenkijoje. Be abejo, Rytų ortodoksų tikėjimas, misionierių sukurta kalba bei raštas plitos ir baltų valstybėse: Kijeve, Turove, Pinske bei kitose, vėliau Lietuvos Imperijos valdovų iki 1430 m. suvienytų į vieningą Lietuvą. Istoriografijoje priimta, kad miestai – valstybės siejami su ta valstybe, į kurios sudėtį patenka pirmiausia.

Pavyzdžiui, Kijevo miestas valstybė pirmaiusia pateko į Lietuvos sudėtį. Rusijos sudėtį jis tik nuo 17 amžiaus galo, taigi Kijevo valstybės sieti su rusija nederėtų. Pvz. Milano ir Venecijos miestai valstybės siejamos su Italija, nors viename tada gyveno germanai langobardai, kitame – romanai venetai. Paryžius ir Lionas siejami su prancūzais romanais, nors viename gyveno germanai frankai, kitame – germanai burgundai. O čia slavų buvimą Kijeve teigiantys „mokslininkai“ ima remtis tik keliais kilogramais dirbtine misionierių kalba parašyto teksto, atmesdami Kijevo valstybėje esančius baltiškus vietovardžius.

Taigi iš nedidelio kiekio Rytų ortodoksų šventikų ir vienuolių, kartu su naująja religija palaipsniui pradėjusių vartoti ir jos komplekte esančią kalbą, kilo vadinamoji baltarusių kalba LDK. Bet ar ji buvo plačiai vartojama, ar vartojo ją paprasti žmonės ir ar tai buvo vienintelė kalba, vartota Lietuvoje raštvedyboje?

O faktai tokie – ši „baltarusių“ kalba tiek pat baltarusiška, kaip ir vartota Bulgarijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Lenkijoje ar Čekijoje. Išlikusių rašto pavyzdžių Lietuvos Imperijoje – keletas kilogramų. Su įpakavimais ir spintų svoriu – gal keliasdešimt kilogramų. Slaviškos literatūros daugėti ima tik su Lietuvos silpnėjimo pradžia nuo 1430 m. Bet jos nedaugėjo Lietuvoje sparčiau, negu vokiškos, lotyniškos ar arabiškos (naudota LDK musulmonų).

Ji naudota tik Rytų ortodoksų religijai skirtose patalpose išimtinai religiniams ir literatūriniams tikslams. Taigi sieti vienos iš daugelio Lietuvos imperijoje gyvenusių sektų tarpusavio bendravimo kalbos su visa valstybe nederėtų. Pavyzdžiui, 19 amžiuje Prancūzijoje masonai vartojo specialią „masonų kalbą“, jos pavyzdžių kilogramais išlikę ne mažiau, nei „baltarusų“ kalbos pavyzdžių Lietuvoje.

Lietuvos kaimynų šaltiniuose nei ukrainiečiai, nei baltarusai neminimi. Retkarčiais minimi, šalia lietuvių pagonių, tik totoriai, rusai. Moskovijos metraščiai ir šaltiniai aiškiai vadina Lietuvos gyventojus lietuviais. Galima atsekti, kad lietuvių teritorijos gyventas plotas siaurėjo tik kartu su Lietuvos teritorijos mažėjimu. Ne maža dalimi galbūt dėl emigracijos ir imigracijos. Juk Ameriką kolonizavo ne tik 16 amžiuje 4 mln. gyventojų turėjusi Anglija.

Tai ar tie gal 1000 pravoslavų maldininkų ar šventikų, naudojusių Kirilo - Metodijaus sukurtą slavišką „esperantą“ (šiuo metu taip pat plačiai nenaudojamą, baltarusiai kalba rusiškai ir lenkiškai) nusipelnė tiek, kad visa juos laikiusi tautinė valstybė viduramžiais Lietuva būtų „etniškai“ jiems priskirta? Ir ar galima tvirtinti, kad egzistuoja ir egzistavo toks etninis vienetas, kaip "baltarusų tauta"? Juk dauguma "baltarusių" nei viduramžiais, nei dabar, savęs baltarusais nelaiko ir baltarusiškai nekalba.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: