Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Albinas Vaškevičius. Kaip tapti lietuviu savyje?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvybė - kas buvo lietuviais, kas yra lietuvis ir koks jis turi būti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Albinas Vaškevičius. Kaip tapti lietuviu savyje?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Albinas Vaškevičius. Kaip tapti lietuviu savyje?

Parašytas: 06 Vas 2012 21:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Albinas Vaškevičius. Kaip tapti lietuviu savyje?

http://alkas.lt/2012/01/22/albinas-vask ... iu-savyje/

Albinas Vaškevičius, http://www.ausra.pl
2012 01 22 08:10

1973-iaisiais maniau, kad aš esu tikras lietuvis, nes pase parašyta – lietuvis, gimiau Lietuvoje, kalbu lietuviškai, gyvenu Lietuvoje, be to, moku daug lietuviškų liaudies dainų (gal dešimt).

Vieną gražią 1973 metų dieną man, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Automatikos fakulteto trečio kurso studentui, kraštotyrininkas (dabar jau ir profesorius, o tada dėstytojas aspirantas) Stanislovas Sajauskas sako:

– Savaitgalį organizuojama ekskursija po Dzūkiją autobusu LAZ. Važinėsime po kaimus ir mažus miestelius. Į tokius kaip Varėna net neužsuksime. Reikia pasiimti sumuštinių, arbatos ir miegmaišį. Į valgyklas taip pat neužsuksime – per daug laiko sugaištume. Autobusas išvažiuoja šeštą valandą ryto. Renkamės prie viešosios bibliotekos. Kelionė kainuos penkis rublius (maždaug dvidešimt litų).

– Ką? Autobusu LAZ? Žvyrkeliais? Dulkėse? Dvi dienas? Net penki rubliai? Ką toje Dzūkijoje pamatysi – tik skurdžias sodybas, blogus kelius, smėlynus ir miškus, – sakau aš.

– Na gerai. Už kelionę sumokėsiu. Maisto ir miegmaišį paimsiu ir tau. Prie viešosios bibliotekos atvešiu tave taksi. Tau beliks tik anksti atsikelti, – atsako Stasys.

– Tiek to. Atsikelsiu, pasiimsiu, atvažiuosiu, susimokėsiu.

Jau sėdžiu autobuse, važiuojame per Dzūkiją. Skamba senovinės lietuvių liaudies dainos, o pro langą matau gražias dzūkiškas tarsi dekoratyvines sodybas: nameliai nedideli (mano gimtoje Suvalkijoje žymiai didesni), tvorų nėra, pievelė sodyboje atrodo kaip dekoratyvinė, nušienauta – didesnė neauga, nes prasta žemė (smėlis), nereikalingų daiktų nesimėto – dzūkeliai jų ir neturi, nes neturtingi. Gražu. Panašu į žaislinį kaimelį.

Autobuse kartu keliauja ir mokiniai, ir studentai, ir vyresni (kiek vėliau sužinosiu: ir dėstytojai, ir mokytojai, ir darbininkai, ir tarnautojai). Ekskursiją veda toks linksmas apvalaus veido akiniuotis, vardu Gintautas*. Važiuoja visą laiką atbulas ir pasakoja mintinai žinodamas, kur bus posūkis, į kurią pusę žiūrėti.

Pasakoja Lietuvos istoriją. Prisimenu, kad mano vidurinės mokyklos TSRS istorijos vadovėlis sudilęs nuo mokymosi, o Lietuvos istorijos vadovėlis – kaip ką tik nupirktas ir aplenktas nauju popieriniu aplanku, iš kurio būklės matosi, kad vadovėlis net nebuvo vartytas. Aš jį ir šiandien laikau knygų lentynoje kaip įrodymą, kad Lietuvos istorijos mokymas sovietinės okupacijos metu buvo tik dėl vaizdo (tikriausia nepageidautinas).

O aš Lietuvos istorijos neišmanau!

Galvoju, kad Gintautas bus koks nors istorijos dėstytojas, gal ir profesoriaus laipsnį turįs, nes žino ne tik pilių, bažnyčių, piliakalnių, pilkapių, senkapių istorijas, bet ir kur stovi koks kryžius ar net ir mažiausia koplytėlė. Vėliau sužinau, kad jis politechnikos instituto Elektrotechnikos katedros dėstytojas.

Kelionės metu visi vienas kitą vadina vardais, nepriklausomai, ar tai mokinys, ar instituto dėstytojas. Dainuoja man nežinomas lietuvių liaudies dainas.

O aš lietuvių liaudies dainų nemoku!

Ir tos dainos kažkokios man svetimos. Lyg būtų ne lietuviškos, bet kokios nors afrikietiškos. Ir taip dvi dienas nuo ryto iki vakaro. O dainos nesikartoja!

Jas dainuoja Ida, Gintautas, Marija, Petras, Paulius, Viktoras, Jadvyga, Romas, Kaziukas, Algis, Algiukas, Vytukas, dvi Ramunės, keturios Jūratės, Marta, Stasys, Birutė, dvi Gražinos, Zita, Elytė, Emilija, Vytenis, Aldutė, Kęstas…

Bet viena daina mane erzina. Kai ją uždainuoja, tai jeigu yra galimybė – išeinu į kitą patalpą. Negaliu jos klausyti. Kažkoks keistas nežinomas jausmas mane iš vidaus drasko. Tai daina „Teka teka šviesi saulė per dvarelį“.

Tik po daugelio metų, kai ta daina jau seniai bus tapusi man DAINŲ ŠEDEVRU, sužinosiu, kad ji užrašyta mano senelio knygnešio – daraktoriaus Juozo Vaškevičiaus gimtinėje – Punsko krašte, Suvalkų vaivadijoje, Lenkijoje (senelis mirė 1931 metais, palaidotas Kalvarijos kapinėse, Marijampolės rajone).

Vakare nakvynės vietoje – bendra vakarienė. Po vakarienės vakaronė. Šoka lietuvių liaudies ratelius, žaidžia lietuvių liaudies žaidimus, dainuoja tik lietuvių liaudies dainas.

O aš lietuvių liaudies šokių šokti nemoku!

Kelionės metu mane pakviečia trečiadieniais 18 valandą ateiti į KPI kraštotyros būrelio susirinkimus Chemijos technologijos fakultete, „B“ korpuse, II aukšte.

Ten skaitomos paskaitos apie Lietuvos istoriją, mokomės lietuvių liaudies dainų, žaidimų, šokių, ratelių ir ruošiamės Rasos šventei. Jiems ta šventė lyg seniai būtų švenčiama ir būtų labai gerai žinoma.

O aš susigėstu, kad lietuviškų švenčių švęsti nemoku!

Rasos šventėje visi pasipuošę tautiniais kostiumais. Pastebiu, kad kai merginos apsirengia tautinį kostiumą, tampa dar dvigubai gražesnės.

O aš susigėstu, kad tautinio kostiumo neturiu!

Kalbant padarius kalbos klaidą Alfukas Juška pertraukia ir labai draugiškai paaiškina, ką blogai pasakei ir kaip reikėtų sakyti. Pikta: vis pertraukia ir pertraukia – sakinio iki galo pasakyti neleidžia. Dar to betrūko:

Ir kalbėti teisingai lietuviškai nemoku!

Vėliau Ida Stankevičiūtė sako, kad Kaune neturime muzikanto, kuris grotų senuosius lietuvių liaudies šokius. Ir manęs paklausia:

– Gal moki groti armonika?

Atsakau, kad ne.

Še tau, ir armonika groti nemoku!

Ida man paskolina vienam mėnesiui iš kažkokio muzikanto labai gerą armoniką. Aš, ruošdamasis egzaminams, išmokstu groti. Ir taip Idos dėka tampu pirmuoju Kaune folkloro muzikantu, grojančiu armonika senovinius lietuvių liaudies šokius.

Pirmas neakivaizdinis tų šokių muzikos mokytojas – Klaudijus Driskius. O tą armoniką prisimenu ir šiandien. Mintyse lyginu ją su kitomis, bet kitos taip neverkia, kaip ta verkdavo stipriau patraukus dumples.

Nuvažiuoju į Dubingius sutikti berods 1974-ųjų Naujųjų metų. Išsitraukiu maisto, sauso vyno butelį ir klausiu Idos, kur dėti. O ji sako:

– Greičiau slėpk tu tą butelį.

O, dar ir linksmintis be alkoholio nemoku!

Aš Lietuvos istorijos neišmanau, Lietuvos nepažįstu, lietuvių liaudies dainų nemoku, lietuvių liaudies šokių nemoku, armonika groti nemoku, linksmintis be alkoholio nemoku, lietuviškų švenčių švęsti nemoku, tautinio kostiumo neturiu, taisyklingai kalbėti lietuviškai nemoku. Tai

Koks gi galų gale lietuvis?

Pase parašyta – lietuvis. Gimiau ir gyvenu Lietuvoje. Kalbu lietuviškai. Bet

Kaip man tapti lietuviu?

Atsakymą radau kraštotyroje, folklore ir žygeivystėje.

Nemokėjau lietuviškai šokti – išmokau!
Nemokėjau lietuviškai dainuoti – išmokau!
Nemokėjau armonika groti – išmokau!
Nemokėjau lietuviškų švenčių švęsti – išmokau!
Neturėjau tautinio kostiumo – įsigijau!
Nemokėjau be alkoholio linksmintis – išmokau!
Neišmaniau Lietuvos istorijos – įgijau žinių!
Nemokėjau taisyklingai lietuviškai kalbėti – išmokau!

Ar Jums nebuvo taip ar panašiai nutikę? Manau, kad ir Jūs pasirašytute po šiais žodžiais.

* Gintautas Masaitis – Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos katedros dėstytojas. Žuvo 1975 m. balandžio 4 d. Žasliuose gelbėdamas degančius bendrakeleivius (susidūrus keleiviniam traukiniui su prekiniu traukiniu, traukusiu benzino cisternas), palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/01/22/albinas-vask ... iu-savyje/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: