R.Ozolas. Justinui Marcinkevičiui mirus
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/roz ... d=42078587
Romualdas Ozolas,
http://www.DELFI.lt
2011 m. vasario 16 d. 16:01
Istorija stropiai seikėja asmenybių nuopelnus, atidžiai tyrinėja Didžiuosius Lietuvius. Mano karta – jau po Partizanų karo į sąmoningą gyvenimą žengusi šešiolikmečių-septyniolikmečių karta – gyveno su Justino Marcinkevičiaus kūriniais, o ne vienu atveju buvo tiksliausiai jų atstovaujama.
Justino Marcinkevičiaus lyrika atnešė tikras mūsų žemės spalvas, kvapus ir erdves, tikrąjį, o ne valdžios norimą primesti, jausmų pasaulį.
Justino Marcinkevičiaus draminė poezija atnešė mums gyvą istoriją, pro ideologines konstrukcijas ieškančią išeities gyvenimui su mumis ir mums, norintiems būti po atgijusios Lietuvos vardu. Justinui Marcinkevičiui nekilo abejonės, kai reikėjo atsakyti į klausimą, ar jis su tais, kurie Lietuvon kyla konkrečiu veiksmu – įkurdami Sąjūdį ir pradėdami nacionalinio išsivadavimo procesą.
Justinas Marcinkevičius kalbėjo visuose didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose, pradėjo Steigiamąjį suvažiavimą, parašė programinį pirmojo „Atgimimo“ numerio straipsnį.
Jis vedė lietuvių kalbą į Lietuvos valstybinės kalbos statusą.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, Justinas Marcinkevičius net pačiais sunkiausiais momentais rūpinosi Valstybe, visų pirma galvodamas apie jos pamatą – lietuvių tautą.
Jos nelaimės graužė Poeto širdį, jos džiaugsmai skaidrino Lietuvos Kūrėjo dvasią. Žemės, istorijos ir kalbos jungtys iki pat lemtingojo momento siejo Poetą su Tauta tikro bendrumo ryšiais.
Nedaug kas nusipelno tokio pripažinimo ir tokios pagarbos. Dar mažiau ką likimas apdovanojo Tautos meile.
Justiną Marcinkevičių ji lydės visados.
http://www.DELFI.lt
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/roz ... &com=1&s=1
|
