Vytautas Radžvilas. Lietuvos opozicija: padėties ir perspektyvų apžvalga
Atsisiuntimui
http://www.pressing.name/failai/lietuvo ... zvalga.pdf
Visas tekstas Word formatu
viewtopic.php?f=61&t=11497
2015 vasaris
Autorius: Vytautas Radžvilas
***************************************************************
Ištrauka:
Pirmuoju žingsniu atkuriant politinę nomenklatūros galią laikytinas II Sąjūdžio suvažiavimas, kai judėjimas faktiškai buvo suskaldytas ir sukurtos prielaidos pereiti prie ,,daugiapartinės“ politinės sistemos.
Politinė nomenklatūros valdžia buvo visiškai atkurta jau po 1992 m. Seimo rinkimų.
Sovietinės nomenklatūros ekonominio viešpatavimas buvo įgyvendintas per viešojo turto privatizavimą, o politiškai ir teisiškai galutinai įtvirtintas – padarytas negrįžtamu – TS(LK) ir Pramoninkų konfederacijos priešrinkiminiu 1996 m.
Memorandumu, pakirtusiu bet kokias galimybes peržiūrėti ar bent koreguoti iki tol vykusio ,,privatizavimo“ rezultatus.
Ideologinė Lietuvos visuomenės kontrolė pradėta atkūrinėti dar anksčiau – jau nuo 1990 m., kai ,,komunistinės visuomenės“ kūrimo projektas pradėtas keisti ,,vakarietiškesniu“, bet savo prigimtimi ir tikslais niekuo nuo jo nesiskiriančiu ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimo projektu.
Restauruotas nomenklatūrinis-oligarchinis režimas ideologiškai baigtas įpavidalinti ir įgijo ,,vakarietišką“ išvaizdą pirmosios V. Adamkaus prezidentavimo kadencijos metu.
7. Naujasis valdymo modelis yra nepalyginti modernesnis ir efektyvesnis, o pats valdymas gerokai griežtesnis, tvirtesnis ir patikimesnis negu ankstesnysis sovietinis valdymo būdas.
Šis ,,liberalus“ valdymo modelis pranašesnis tuo, kad grindžiamas ne laisvės slopinimo, bet kur kas veiksmingesnės kontrolės formos – tikslingos ,,laisvės gamybos“ – principu.
Ne varžyti ir drausti, bet leisti netrukdomai veikti iš anksto apskaičiuotu ir numatytu mastu – tokia yra šio valdymo modelio esmė.
Vykdant ,,pertvarką“ buvo suprasta, kad, norint perimti šį vakarietišką valdymo modelį, tereikia ,,tinkamai“ išspręsti vadinamąją ,,starto pozicijos“ problemą – iš anksto ,,rimtų žmonių“ ir jų grupių rankose sutelkti politinę, ekonominę ir ideologinę galią.
Tai sėkmingai padarius visai nerizikuojant visose gyvenimo srityse buvo paleisti veikti išoriškai nerepresyvūs ,,demokratinio pliuralizmo“, ,,visų piliečių lygiateisiškumo“ ir ,,laisvos ir sąžiningos konkurencijos“ mechanizmai.
8. Toks valdymo būdas itin veiksmingas todėl, kad sukuriama ir palaikoma iliuzija, jog iš tiesų įmanoma ,,laisva ir sąžininga“ politinė, ekonominė, kultūrinė individų ir jų grupių konkurencija, kuriai esant visi turi galimybių laimėti ir esamos santvarkos rėmuose įgyvendinti savo teisėtus interesus ir tikslus.
Užuot atvirai slopinus esamos tvarkos priešininkus, jiems suvaldyti ir neutralizuoti pasitelkiama ne jų ,,atskirties“, bet ,,įtraukties“ strategija.
Sukūrus ,,lygių galimybių“ iliuziją, visi ,,antisisteminiai“ veikėjai įtraukiami dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl savųjų interesų ir šitaip skatinami ,,savanoriškai“ žaisti pagal iš anksto ,,sistemos“ nubrėžtas ir įtvirtintas žaidimo taisykles.
Jas priėmus bet kokia ,,antisisteminė“ veikla, net subjektyviai nuoširdžiausios ,,kovos su sistema“ apraiškos, savaime ir neišvengiamai paklūsta vidinei tokio valdymo logikai ir tampa sistemos stiprinimu – vandens pylimu ant jos malūno.
9. Esamo režimo konsolidacijos mastas ir valdymo pobūdis nepalieka abejonių, kad ,,persitvarkiusi“ ir ,,atsinaujinusi“ nomenklatūra tvirtai savo rankose laiko tris pagrindinius savo valdžios šaltinius – politinę-teisinę, ekonominę-socialinę ir ideologinę-doktrininę sąmonės valdymo galią.
Pakrikusi ir demoralizuota visuomenė, taip pat ir mėginanti priešintis opozicija, kol kas neturi ką priešpriešinti šiai galiai.
10. Kaip jau minėta, demokratinio valdymo viltys buvo palaidotos jau po II Sąjūdžio suvažiavimo, kai jis buvo meistriškai suskaldytas ir išsisklaidė savaime, o dar tiksliau – paprasčiausiai išsivaikščiojo.
Tačiau, žvelgiant į šito priežastis, matyti, kad formaliai atkūrus Nepriklausomybę jokių socialinių ir kultūrinių prielaidų demokratiniam valdymui beveik nebuvo. Sąjūdis, kaip pilietiškos ir politiškos Tautos užuomazga, radosi pavėluotai – jau sovietmečiu atomizuotoje ir susvetimėjusioje visuomenėje – ir buvo menkutė tos visuomenės dalis.
Jam subyrėjus, toji visuomenė tuojau pat vėl tapo tuo, kuo ir buvo – jokiems bendriems tikslams nepajėgiančių susitelkti ir todėl bejėgių individų beformė ir pasyvi masė.
Tokiomis sąlygomis senoji komunistinė ir naujoji sąjūdinė nomenklatūra lengvai susigrąžino – net ne niekada neprarastą valdžią, bet, tiksliai kalbant, Sąjūdžio pakilimo metu šiek tiek pašlijusį savo vienvaldystės monopolį – ir atkūrė trumpam sumaištavusios visuomenės kontrolę.
O kokio masto ir kaip įgyvendinama ši kontrolė, puikiai iliustruoja 2009 m. sausio 16 d. elgesys su protestuotojais prie Seimo ir Garliavos įvykiai.
11. Plačiau kalbėti apie sovietinės nomenklatūros turėtos ekonominės galios konvertavimą į naują jos formą – suprivatintą ir surinkintą galią – nėra prasmės, nes privatizacijos schema ir padariniai visiems puikiai žinomi.
Akivaizdžiausios šios galios išraiška yra turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mastai, o lengviausiai pastebimas padarinys – demografinė šalies būklė.
Tačiau, kaip ir politinės galios atveju, ta ekonominė galia buvo taip lengvai sutelkta nomenklatūros rankose todėl, kad Lietuvos visuomenei pati tautinio/bendruomeninio solidarumo ir socialinio teisingumo idėja jau buvo tapusi svetima ir nesuprantama.
Tokia demoralizuota ir susvetimėjusi visuomenė lengvai pasidavė pagundai įsitraukti į nomenklatūros pradėtą ir jos kontroliuotą viešojo turto išgrobstymą, kuriam vykstant ,,nesavi“ ir ,,nerimti“ žmonės iš pat pradžių beveik neturėjo jokių galimybių laimėti, nes nevyko sąžiningas ir skaidrus privatizavimo procesas.
12. Naujasis režimas taip pat sugebėjo sukurti tvirtus ideologinio nomenklatūros viešpatavimo pagrindus ir net stipriau negu sovietmečių valdo piliečių sąmonę ir mąstymą.
Akivaizdus šito įrodymas – mastas, kuriuo sugebėta atvirą ideologinę prievartą pakeisti subtilesne mąstymo kontrole.
Nors daugybė žmonių nepatenkinti asmenine ir valstybės padėtimi ir nuolatos reiškia nepasitenkinimą bei įvairiomis formomis bruzda, per ketvirtį amžiaus režimui vos du kartus – tik dviem minėtais atvejais – prireikė panaudoti jėgą prieš protestuojančius.
Neįtikėtinas Lietuvos visuomenės ,,kantrumas“ ir ,,taikumas“ laikotarpiu nuo 1990 m. puikiai patvirtina, kad ,,žmonės veikia pagal savo doktrinas“ – šitaip T. Hobbesas dar XVII a. apibūdino ryšį tarp politinio mąstymo ir veiksmo.
Politinio ir ideologinio mąstymo principai yra ne kas kita, kaip praktinio veikimo schemos ir programos.
Lietuvos piliečių nesugebėjimas sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti valdžios savivalei ir kovoti už savo teises kaip tik ir patvirtina šią įžvalgą, nes pati politinės veiklos ir kovos praktika parodė, jog neįmanoma nieko laimėti vadovaujantis ne aiškia ideologija, bet savavališkai susigalvotais vaizdiniais apie sociopolitinę tikrovę.
Pastangos kovoti su galinga ,,smegenų plovimo“ mašina pasitelkus ,,laisvas idėjines improvizacijas“ yra beviltiškos.
13. Analizuojant ir vertinant Lietuvoje įtvirtintos ideologinės kontrolės pobūdį ir mastą reikia turėti omenyje, kad, dar Vakarams nepriėmus strateginių sprendimų įtraukti VRE šalis į savo orbitą pusiau kolonijinių teritorijų teisėmis, iš karto buvo pradėta ideologiškai ruoštis šiam žingsniui įgyvendinant regiono šalių ,,europeizavimo“ ir ,,vesternizavimo“ programas.
Lietuvai net nespėjus realiai atkurti valstybingumo, šalyje jau pasirodė Vakarų ideologinių centrų emisarai, kurių uždavinys buvo perimti iš Maskvos rankų slystančią visuomenės ideologinę kontrolę į savo rankas.
Iš pat pradžių siekta neleisti idėjiškai atkurti Lietuvos Respublikos kaip tikros ir visavertės nacionalinės valstybės stabdant jos piliečių tautinės ir valstybinės sąmonės atsigavimą ir plėtrą.
Politinis šių pastangų tikslas ir prasmė buvo ,,įšaldyti“ jau sovietmečiu dideliu mastu spėtos ištautinti ir išvalstybinti visuomenės savivoką tokioje būklėje, kuri leistų laikinai išlaikyti Lietuvą geopolitinėje pilkojoje zonoje kaip išorinius valstybingumo atributus turintį fasadinį kvazivalstybinį darinį iki bus priimti galutiniai sprendimai dėl šios teritorijos priklausomybės ir tolesnio statuso.
14. Galiausiai buvo priimtas strateginis sprendimas įtraukti Lietuvą su virtine komunizmo atsikračiusių šalių į neoliberalistinę globalaus ekonominio valdymo sistemą.
Kad ji galėtų veikti, tautos ir nacionalinės valstybės turi būti sunaikintos. Valstybės paskirtis keičiasi iš esmės – ji suvokiama nebe kaip Tautos politinės saviorganizacijos forma, turinti būti jos skydas nuo vidaus ir išorės grėsmių.
Valstybė traktuojama kaip globalios rinkos segmentą administruojanti agentūra, kurios paskirtis – prižiūrėti viešąją tvarką ir kurti palankią aplinką transnacionaliniams ,,investuotojams“, siekiantiems ją paversti žmogiškų ir kitokių išteklių šaltiniu.
Kad įvyktų tokia valstybės transformacija, jos gyventojai turi būti nupilietinti.
Siekiant šio tikslo formaliai atsikūrusioje Lietuvoje buvo nutrauktas ir užblokuotas Sąjūdžio laikotarpiu prasidėjęs valstybę steigiančio politinio branduolio – lietuvių kaip politinės tautos atgimimo ir atsikūrimo vyksmas.
15. Todėl, užuot gaivinus sovietmečiu katastrofiškai sumenkusią šalies gyventojų tautinę ir valstybinę sąmonę, ją pulta toliau naikinti: skubiai pradėtas įgyvendinti anksčiau vykusį Tautos ideologionį naikinimą gilinantis ir spartinantis ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimo projektas.
Juo siekiama iš pagrindų pakeisti Lietuvos visuomenės ir valstybės organizacijos principą – užsimota lietuvių tautą ir šalyje istoriškai egzistuojančias tautines bendrijas perdirbti į visiškai naujo tipo darinį – vadinamąją ,,Lietuvos tautą“.
Tokia ,,tauta“ – visiškas sovietmečiu kurtos ,,Lietuvos tarybinės liaudies“ analogas ir ,,suvakarietintas“ pakaitalas – įkūnija ,,atviros pilietinės visuomenės“ idealą ir yra tobulas gobalaus valdymo objektas.
Ji yra atomizuotų, tik formalios teisinės lygybės principo saistomų tarpusavyje konkuruojančių individų mechaninė sankaupa ar veikiau agregatas.
Tokiam agregatui svetimas bet koks gilesnis ir tvirtesnis jo narių ryšys, nes jų nesieja joks tikras tautines bendrijas saistantis dvasinis, kultūrinis ir istorinės atminties paveldas.
Tokių atomizuotų individų sankaupų – ,,atvirų pilietinių visuomenių“ – iš principo negali saistyti jokia bendrojo tautos ir visuomenės gėrio samprata ar kokie nors tautinio ir valstybinio patriotizmo idealai.
Šiuos atomizuotus ir susvetimėjusius individus sieja tik kiekvieno individo egoistiniu interesu grindžiamas išorinis ir paviršutiniškas ryšys – pasirengimas civilizuotai konkuruoti tarpusavyje paklūstant formaliai vienodoms teisinėms jų konkurenciją reglamentuojančioms normoms bei vienas savitai juo ,,cementuojantis“ negatyvus veiksnys – valdžios savivalės baimė.
Tautos ir visuomenės bendrąjį gėrį neigianti ,,pilietinė visuomenė“ pačia savo prigimtimi yra savanaudiškų individų sambūris, kuriam rūpi ne Tautos ir valstybės laisvė, o tik individų laisvė nuo valstybės.
Tačiau globaliai ekonominio valdymo sistemai kaip tik ir yra reikalingi tokie tautinių ir valstybinių sentimentų ir idealų neturintys individai.
16. Ketvirtį amžiaus kuriant ,,Lietuvos tautą“ kryptingai gaminamas ,,europizuoto“, ,,vesternizuoto“ ir ,,globalizuoto“ lietuvio tipas.
Tai išvietintas, t. y. pripratintas nuolatos klajoti globalios darbo rinkos platybėse bešaknis individas, siekiantis bet kur ir kuo brangiau parduoti save kaip ,,žmogiškąjį išteklių“ ir suvokiantis save kaip abstraktų ,,europietį“, arba ,,pasaulinės pilietinės visuomenės“ narį, o ne kaip savo Tautai ir šaliai įsipareigojusį Lietuvos valstybės pilietį.
Kuriant ,,atvirą pilietinę visuomenę“ siekiama galutinai ,,dekonstruoti“ XIX a. pabaigoje susiformavusios ir tarpukariu subrendusios, tačiau okupacijos laikotarpiu beveik sunaikintos lietuvių tautinės ir valstybinės savimonės likučius ir paversti lietuvius (ir kitų tautinių bendrijų atstovus) ištautinta ir beveide nupolitintos ,,Lietuvos tautos“ mase.
Šitaip perdirbta Tauta yra ne kas kita, o ,,eurolietuvių“ etnosas – ,,vakarietiškesnė“ ir ,,modernesnė“ anksčiau formuotų sovietinių lietuvių-mankurtų atmaina.
17. Lietuvių tautos tirpdymo kosmopolitinėje ,,Lietuvos tautoje“ vyksmas ideologiškai dangstomas ,,europeizacijos“ ir ,,vesternizacijos“ šūkiais.
Tautos naikinimas vykdomas dviem pagrindinėmis kryptimis, o šį darbą atlieka jau nuo 1990 m. Lietuvoje pasirodę ir čia įsitvirtinę globalistinės ideologijos sklaidos centrai.
Juos įsteigė iš Vakarų atvykę emisarai, kurie, padedami vietos talkininkų, sukūrė ištisą Lietuvą apraizgiusių ideologinių įstaigų tinklą. Lietuvos visuomenę siekiama perdirbti į rinkos visuomenę, kad būtų galima suprekinti bei sužaliavinti šalies gyventojus – paversti Tautą atomizuota ir globalioje ,,žmogiškųjų išteklių“ rinkoje lengvai stumdama biomase.
Todėl nuosekliai traukomi šiam perdirbimui leidžiantys priešintis Tautą vienijantys bendruomeninio ir socialinio solidarumo ryšiai.
Šito siekiama jai diegiant neoliberalistinę permanentinės rinkos revoliucijos ir ,,grynosios“, tai yra absoliučiai ,,laisvos“, rinkos ideologiją.
Svarbiausia ją skleidžianti institucija yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI).
18. Lietuvos visuomenės surinkinimo projektas įgyvendinamas lygiagrečiai kuriant tam būtinas kultūrines prielaidas, tai yra kultūriškai ,,dekonstruojant“ lietuvių tautą ir šalyje seniai gyvenančias tautines bendrijas.
Šios ,,dekonstrukcijos“ pagrindas yra ideologinė nuostata, kad XIX a. pabaigoje susiformavusi moderni lietuvių tauta ir jos sukurta nacionalinė valstybė esančios ateities neturinčios ir todėl privalančios išnykti istorinės atgyvenos.
Kultūrinį Tautos ,,dekonstravimą“, tai yra jos naikinimą po Lietuvos ,,vesternizavimo“ priedanga, pradėjo Atviros Lietuvos Fondas (toliau – ALF), vėliau jo funkcijas perėmė ir šį naikinimą organizuojančiu ir koordinuojančiu centru tapo Pilietinės visuomenės institutas (toliau – PVI).
Iš jo išaugo arba su juo yra susijęs visas tinklas specializuotų ideologinio smegenų plovimo įstaigų – visokie ,,žmogaus teisių“ stebėsenos, visokios ,,įvairovės“ studijų, ,,lygių galimybių“ sklaidos centrai ir kitos liberalmarksistinę genderizmo ir multikultūralizmo ideologiją piliečiams diegiančios įstaigos.
Šios užsienio ir/ar šalies biudžeto lėšomis išlaikomos Tautos ideologinio ,,švietimo“ ir ,,perauklėjimo“ institucijos tobulai pakeitė sovietmečiu veikusį tokių įstaigų tinklą, tik jų yra daugiau, jos veikia geriau užsimaskavusios, todėl savo funkcijas atlieka geriau, negu jų pirmtakės.
19. Šiandieninis pilietinis ir politinis Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, pasyvumas pirmiausia aiškintinas tuo, kad šioms institucijoms pavyko į savo rankas perimti ir joms reikiama ištautinimo ir išvalstybinimo kryptimi pasukti jaunosios kartos ugdymą.
ALF veikėjų pastangomis vos atkūrus Nepriklausomybę buvo palaidota Sąjūdžio laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja.
Tautinį ir patriotinį ugdymą pakeitė kosmopolitinis ,,pilietinis ugdymas“, kurio paskirtis – diegti abstraktaus, bet kuriai santvarkai ir bet kuriam politiniam dariniui tinkančio pilietiško elgesio įpročius.
Šitokiu ,,pilietiniu“ ugdymu jaunajai kartai kryptingai skiepijamas lojalumas ES kvaziimperijai kaip ,,plačiajai europiečių tėvynei“ ir iš jos atminties trinamas ištikimybės ir tarnavimo savo Tautai ir Lietuvos Respublikai idealas.
Pilietinės visuomenės instituto vykdomas projektas ,,Kuriame Respubliką“ yra tipiškas tokių jaunimą ištautinančių ir išvalstybinančių projektų pavyzdys: kuriamos ,,respublikos“ steigėja ir politinis branduolys yra ne lietuvių bet ,,Lietuvos tauta, o pati ,,respublika“ yra suvokiama ne kaip tautinė Lietuvos valstybė, bet abstrakčiai apibrėžiama kaip nuo konkrečios tautos ir valstybės atsaistytas ,,viešas reikalas“.
Tokį ,,viešą reikalą“ ginantis asmuo gali demonstruoti savo pilietiškumą kaip bet kokio politinio darinio valdinys – ar tas darinys būtų žlugusi TSRS, ar baigiama konstruoti ES imperija.
Pastaroji yra tarpinė grandis pakeliui į būsimą ,,pasaulinę pilietinę respubliką“, tad pilietinės visuomenės ideologų kuriama ,,respublika“ ir esmės yra į ateitį projektuojamas kosmopolitinės ,,pasaulio pilietijos“ teritorinis segmentas.
O kol būsimasis ,,kosmopolis“, arba betautė ,,pasaulinės pilietija“, nesukurtas, Lietuvos jaunimas, paskiepytas kuriamos abstrakčios ,,respublikos“ ideologija, turi pamiršti tikrąjį valstybingumo idėjos turinį bei prasmę ir įgyti ,,pereinamąją“ politinę savimonę – patikėti, kad tapusi ,,tarpinio“ globalistinio darinio – ES – administraciniu vienetu, Lietuva vis dar yra ,,tikra“ ir ,,visavertė“ valstybė.
Ir kaip sovietmečiu buvome mokomi pirmiausia laikyti save ,,tarybiniais žmonėmis“, o tik po to lietuviais, taip dabar kosmopolitinis ,,europiečio“ tapatumas turi užgožti ir išstumti tautinį lietuvio (ar kitos tautos atstovo) tapatumą.
20. Antitautinė ir antivalstybinė ideologija sistemiškai įtvirtinta ne tik mokykloje.
Jos kūrimo ir sklaidos centrais tapo visos šalyje veikiančios aukštesnio lygmens mokymo ir ugdymo įstaigos, taip pat mokslo ir studijų institucijos.
Trumpai sakant, ši smegenų plovimo sistema veikia nuo vaikų darželių iki universitetų.
Visuomenės ,,europeizavimo“ ir ,,vesternizavimo“ dvasia ypač stipri humanitarinių ir socialinių tyrimų ir studijų srityse.
Universitetuose ir mokslo tyrimo institutuose bei centruose vyrauja šios dvasios persmelkti marksistine ir liberalistine ideologijomis grindžiami pseudomoksliniai ,,tyrinėjimai“.
Juos vykdo ir aukštosiose mokyklose dėsto rimtos nostrifikacijos išvengę sovietmečiu ideologiškai Tautą naikinę ,,vedliai į šviesų komunizmo rytojų“ ir jų parengti mokiniai – naujoji Tautos naikintojų karta.
Kadangi liberalizmas ir komunizmas nėra jokios priešingybės, o tik tos pačios Apšvietos ideologijos konkuruojančios versijos, tiek ,,komunistinės visuomenės“, tiek ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjai kovoja su tais pačiais trimis pagrindiniais priešais: Krikščionybe, Tauta ir Šeima.
Todėl uoliems Lietuvos sovietizatoriams buvo taip lengva ,,persikvalifikuoti“ ir pakeisti ideologines kaukes – jie tapo uoliausiais šalies ,,europeizatoriais“ ir ,,vesternizatoriais“.
Jiems net neprireikė keisti sovietmečiu vartoto ideologinius priešus keikiančio žodyno – pakako jį papildyti vos keliomis naujomis etiketėmis – ,,ksenofobai“, ,,homofobai“, o sovietmečiu plūstą ,,buržuazinį nacionalistą“ pavadinti tiesiog ,,nacionalistu“.
Lietuvos mokslo ir studijų institucijos be jokio visuomenės ir pačios akademinės bendruomenės pasipriešinimo per labai trumpą laiką buvo paverstos antitautinės ir antivalstybinės ideologijos kūrimo ir sklaidos židiniais, tik sovietinę ,,mokslinio komunizmo“ problematiką humanitariniuose ir socialiniuose tyrinėjimuose bei šių sričių studijų programose pakeitė ne mažiau ideologizuota ,,mokslinės europeizacijos“ tematika.
21. Lietuvių tautos ir valstybės istorijoje inteligentija visada vaidino svarbų – nors anaiptol nevienareikšmį – vaidmenį.
Ji buvo tautinio atgimimo žadintoja ir kovos už Nepriklausomybę vedlė.
Tačiau sovietmečiu daugelis jos atstovų tapo nuoširdžiais sovietų kolaborantais ir veikė kaip tikri Lietuvos duobkasiai. Ši liūdna tradicija tęsiama ir atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu.
Tautiškai ir valstybiškai mąstantys inteligentai šiandien yra akivaizdi mažuma.
Viešojoje ir kultūrinėje erdvėje vyrauja sovietmečio prisitaikėlius pakeitę naujo tipo Lietuvos išdavikai ir kolaborantai. Juos galima pavadinti eurokolaborantais.
Okupacijos laikotarpiu patriotiškos inteligentijos raida buvo nutraukta. Tautai ir valstybei įsipareigojusi inteligentija buvo sunaikinta arba emigravo, o Lietuvoje likę jos pavieniai atstovai buvo nutildyti. Todėl nutrūko patriotiškos inteligentijos kartų ir tradicijos perimamumas.
Nors pokariu į universitetus atėję jauni žmonės dar prisiminė buvusią Respubliką, absoliuti jų dauguma nepajėgė atsispirti sovietinei ideologinei indoktrinacijai.
Susiformavo sovietinės inteligentijos sluoksnis – žmonės, atkirsti nuo XIX a. tautinio ir valstybinio atgimimo šaknų. Nors ši inteligentija iš dalies išlaikė lietuvišką etninę ir kultūrinę savimonę, ji iš esmės tapo ištautinta ir išvalstybinta.
Ištautinta reiškia tai, kad ji nebesuvokė lietuvių tautos kaip visaverčio ir savarankiško istorinio ir politinio subjekto.
Išvalstybinta – ji buvo iš esmės susitaikiusi su Lietuvos kaip TSRS provincijos statusu, Lietuvos Respublikos sunaikinimas jai buvo abstraktus istorinis faktas, o ne egzistenciškai svarbi politinė problema, todėl jai taip pat nerūpėjo ir ji nesiekė atkurti nepriklausomą valstybę.
Atskirų jos atstovų prisitaikymo ir kolaboravimo su režimu mastas skyrėsi ir apėmė platų elgesio spektrą – nuo mėginimų ,,plaukti prieš srovę“ ir ,,gelbėti, kas įmanoma“ iki sąmoningo ir uolaus tarnavimo okupantams.
Tačiau apskritai ši sovietmečiu išugdyta inteligentija, išskyrus negausias išimtis, politiniu požiūriu buvo lojalūs imperijos valdiniai.
22. Atkurtoji Nepriklausomybė savaime nepažadino valstybinių šios inteligentijos nuostatų.
Priešingai – instinktu virtęs įprotis paklusti ne Lietuvoje esančio ,,šeimininko“ valiai ir jam tarnauti pasirodė toks stiprus, kad dauguma sovietinių inteligentų, užuot kritiškai apmąstę ir sąžiningai įvertinę savo ankstesnį elgesį ir nuoširdžiai stoję dirbti savo Tautai ir valstybei, suskubo ieškoti naujo šeimininko.
Kolaboravimo tradicija buvo pratęsta.
Tik šįkart pasukta minėto eurokolaboravimo keliu – vėl ne mažiau uoliai dirbama dabar jau ,,Vakarų“ globalistinių jėgų iniciatyva atnaujinto ir pratęsto Lietuvos naikinimo, t. y. jos ,,vesternizavimo“ ir ,,europeizavimo“, reikalui.
Kolaboravimo priežastis yra ne tik sovietmečiu ,,kultūros fronto darbuotojams“ įskiepytos antitautinės ir antivalstybinės nuostatos, bet ir sukurta nauja tokį kolaboravimą skatinanti ,,kultūros rėmimo“ sistema.
Ji leidžia ,,paveikti“ kultūrinę inteligentiją nenaudojant atviro ideologinio muštro ir negrasinant represijomis ,,neteisingai mąstantiems“ jos atstovams.
Kad Lietuvos inteligentija ideologiškai ,,persiorientuotų“ ir būtų paklusni naujiems šeimininkams, pakako įdiegti kultūrinės veiklos bei kultūros tyrimų finansavimo tvarką, pagal kurią pirmenybė besąlygiškai teikiama ne nacionalinę kultūrą plėtojantiems ir jos savastį padedantiems išsaugoti, bet ją ,,vesternizuojantiems“ ir ,,europeizuojantiems“ projektams.
Šitokios priemonės ir ideologinio smegenų plovimo pakako, kad didžioji dalis ,,socialistinę lietuvių kultūrą“ kūrusios inteligentijos ne tik savanoriškai, bet net entuziastingai virstų naujos ,,europietiškos lietuvių kultūros“ kūrėjais.
Žvelgiant per tokios politinės ir ideologinės perspektyvos prizmę, dažnai kritikuojamas ir smerkiamas masinis pilietinis ir politinis Lietuvos inteligentijos konformizmas ir pasyvumas atrodo ne atsitiktinis ir greitai pasibaigsiantis nesusipratimas, bet iškyla kaip visiškai dėsningas ir neišvengiamas reiškinys.
Turint omenyje inteligentijos suvaidintą vaidmenį Lietuvos istorijoje, jis yra milžiniška ir sunkiai išsprendžiama politinė dabartinės Lietuvos problema.
23. Lietuvos naikinimas, kaip ir inteligentijos kolaboravimo reiškinys, atgimė lengvai ir nepastebimai.
Paradoksaliai šį virsmą palengvino – paslėpė ir legitimavo – į Lietuvą sugrįžusios išeivijos dalies veiksmai.
Naujųjų kolaborantų telkimo židiniu ir jų santalkos ideologine etikete tapo į Lietuvą iš JAV atsikėlęs ir čia savo veiklą pradėjęs plėtoti Šviesos - Santaros sambūris.
Nors jo gretose būta ir dar esama dorų ir nepriklausomos Lietuvos idėjos neišsižadėjusių asmenų, vertinant griežtu politiniu ir istoriniu masteliu Šviesa-Santara iš esmės buvo su okupaciniu režimu siekęs taikiai sugyventi išeivijos intelektualų sambūris.
Jo reikšmė ypač išaugo sunykus ortodoksinių JAV komunistų lietuvių organizacijoms: Šviesa-Santara faktiškai perėmė jų funkcijas ir tapo didžiausia bei įtakingiausia išeivijos lietuvių kolaborantine organizacija.
Liberalizmo ideologinės nuostatos, kuriomis buvo grindžiama šios organizacijos veikla, buvo svarbus jos narių palankumą ar bent ,,toleranciją“ sovietiniam okupaciniam režimui skatinęs veiksnys.
Liguista ,,santariečių“ neapykanta tautinei ir krikščioniškai pasaulėžiūrai buvo tokia stipri, kad liberalizmui gimininga ,,internacionaline“ ir ateistine komunizmo ideologija vadovavęsi Lietuvos išdavikai ir kolaborantai jiems atrodė mažesni priešai negu prolietuviški ir prokatalikiški kovotojai už krašto išlaisvinimą.
Šie jau išeivijoje išryškėję Šviesos-Santaros ideologijos ir veiklos ypatumai padėjo jai lengvai prigyti ir įsitvirtinti ištautintos ir nukrikščionintos sovietinės lietuviškosios inteligentijos sluoksniuose.
Ši organizacija tapo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų siekusios, tačiau nenorėjusios ir nesugebėjusios išsižadėti jai įskiepytų antitautinių ir antireliginių nuostatų susovietintos inteligentijos ,,persiorientavimo“ ideologiniu švyturiu ir natūraliu organizaciniu traukos bei telkimosi centru.
Šviesos-Santaros indėlis į neosovietinės nomenklatūrinės santvarkos restauravimą apskritai yra milžiniškas.
E. Marcinkevičiūtės knygoje ,,Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ įtikinamai atskleista, kad be Šviesos-Santaros sambūryje susitelkusių liberalių, tai yra antilietuviškai ir antivalstybiškai orientuotų intelektualų paramos komunistinė nomenklatūra nebūtų taip lengvai nei legitimavusi savo valdžios, nei įtvirtinusi savo ideologinio viešpatavimo.
24. ALF ir iš jo kilusio PVI veikla ir vaidmuo restauruojant šalyje įsitvirtinusį neosovioetinį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą iki šiol tebėra menkai suprasti, todėl deramai neįvertinti, tiek visuomenėje, tiek opoziciniuose sluoksniuose.
Iš tikrųjų lyginant šias institucijas su LLRI galima teigti, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėmės ir turint politinės valios, įmanoma gana lengvai ir greitai likviduoti LLRI veiklos neigiamus padarinius iš pagrindų pakeitus jo diktuojamą Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos kryptį.
ALF ir PVI veiklos padariniai yra kur kas destruktyvesni – ilgalaikiai ir sunkiau pašalinami.
Jų triūso rezultatus galima trumpai apibendrinti taip:
a) pačioje užuomazgoje sunaikinta tautinė mokykla, dėl ko per ketvirtį amžiaus Lietuvoje buvo išugdyta ne tautiškai ir valstybiškai susipratusių jaunų šalies piliečių, bet abstraktaus ,,atviro pilietiškumo“ dvasios persmelkta ištautintų ir nupolitintų vartotojų – euromankurtų karta;
b) globalistinį ,,komunizmo statybos“ projektą kultūriškai ir ideologiškai aptarnavusi humanitarinė inteligentija buvo ,,perprogramuota“ aptarnauti kitą tokį pat globalistinį – globalios demokratijos plėtros ir permanentinės rinkos revoliucijos projektą;
c) buvo išplėtotas ištisas Lietuvos piliečių sąmonę pavergiančių ir kontroliuojančių – juos ,,vesternizuojančių“ ir ,,europeizuojančių“ – ,,dukterinių“ ideologinių įstaigų tinklas.
Lyginant LLRI ir ALF bei PVI ,,nuopelnus“ Lietuvai, vaizdžiai galima pasakyti, kad, ideologiškai pagrindęs šalyje vykdyto ,,privatizavimo“ schemą, LLRI padėjo Tautą apiplėšti materialiai, o sėkmingai įgyvendinę tris čia nurodytus savo misijos punktus ALF ir PVI ją apiplėšė ir toliau naikina dvasiškai ir moraliai.
,,Atviros pilietinės visuomenės“ ideologija įskiepyta visuomenės sąmonėje net tvirčiau, negu ankstesnioji komunistinė ideologija.
Valstybę savo nuožiūra valdanti naujoji nomenklatūra praktiškai yra visagalė būtent todėl, kad ji turi tvirtą idėjinį savo valdžios pagrindą – antikrikščionišką, antitautinę ir antivalstybinę ,,atviros visuomenės ideologiją“.
Ja indoktrinuota ir todėl neregėtu mastu atomizuota, susvetimėjusi ir fragmentuota Lietuvos visuomenė prarado gebėjimą susitelkti ir tapo pasyvi, tad ši ideologija yra mūsų visuomenę ištikusio politinės valios paralyžiaus ir jį lydinčios organizacinės krizės mentalinė priežastis.
25. LLRI veiklos ekonominius ir socialinius padarinius didelė visuomenės dalis suvokia gana aiškiai, nes daugybė šalies piliečių juos patiria savo kailiu.
ALF ir PVI veiklos padarytą žalą kol kas suvokia menka visuomenės dalis, nes šios institucijos naikina Tautą kur kas subtiliau – vykdydamos tylią ,,kultūrinę revoliuciją“ žmonių protuose.
Jos esmė – beveik nejuntamas ir todėl nepastebimas lietuviškosios tautinės savimonės ir tapatumo ,,pertvarkymas“ visiškai naujais pagrindais.
Kiek nepastebimai vyksta šis tautinio tapatumo perkeitimo – ,,versternizavimo“ ,,europeizavimo“ – procesas rodo tai, kad daugybė net patriotiškų žmonių nepatikliai, dažnai ir pašaipiai, vertina požiūrį, jog, stiprėjant ES integracijai ir federalizacijai, spartėja ir vis didesnį mastą įgyja europinių tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo procesas.
TSRS ir ES lyginimas šiuo atžvilgiu laikomas ne tik klaida, bet ir tikra šventvagyste.
Tipiškas tokios mąstysenos ir sunykusios tautinės savimonės pavyzdys – Baltijos kelio 25-mečio proga duotas iškilaus sąjūdininko interviu.
Į klausimą, ar Lietuvos buvimas ES nekelia grėsmės išnykti lietuvių tautai, jis atsakė tokio pavojus nematąs.
Pagrindinis pateiktas ,,argumentas“ – jokia ES nedraudžia kalbėti lietuviškai ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar norėsime išlikti kaip tauta.
Interviu puikiai atskleidžia vieną svarbiausių Sąjūdžio pralaimėjimo priežasčių: net daugelis iš tiesų veiklių ir iškilių judėjimo narių jame dalyvavo tam tikra prasme nesąmoningai, t. y. kaip tautinės ir valstybinės sąmonės neturintys asmenys.
Kadangi tokių institucijų kaip ALF ir PVI vykdoma ,,šviečiamoji“ veikla tokią sąmonę tik slopina, ją turinčių piliečių ne tik nepagausėjo, bet veikiau sumažėjo.
Tai reiškia viena: lietuvių tautos šiandien nėra, nes realiai egzistuoja tik jos likučiai (negausi sovietiniam ištautinimui nepasidavusi gyventojų dalis) ir jos užuomazgos (tokie pat negausūs jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę ir užaugo jauni žmonės, dėl šeimyninių tradicijų ir kitų palankių veiksnių nepasidavę nuo darželio vykdomo kosmopolitinio ,,pilietinio“ ugdymo poveikiui).
26. Kadangi visuomenės ištautinimas ir išvalstybinimas vykdomas labai subtiliai, daug net gerai išsilavinusių žmonių nuoširdžiai nesupranta, kaip ir kuo ALF ir PVI veikla pakirto tautiškumo ir Lietuvos valstybingumo pagrindus ir padėjo įsitvirtinti neoliberaliam antitautiniam režimui, aptarnaujančiai transnacionalinės oligarchijos interesus.
Primenami ALF ir PVI padaryti geri darbai: vykdytos įvairios kultūros ir švietimo programos, leistos knygos ir t. t.
Tokių darbų iš tiesų nuveikta, jie neretai buvo naudingi ir vertingi.
Tačiau reikia matyti visumą. Gerų darbų Lietuvai darė ir sovietiniai okupantai, nes joks režimas negali išsilaikyti darydamas vien bloga.
Tuo laiku kai buvo žudomi laisvę gynę partizanai ir tūkstančiai žmonių buvo genami į tremtį, į šalį buvo siunčiami traktoriai ir kita naudinga technika.
Kai grįžę iš kalėjimų ir tremties žmonės ėjo kryžiaus kelius, kad gautų teisę gyventi Lietuvoje, buvo statomos hidroelektrinės ir gamyklos.
Vykdant nutautinimo politiką buvo slopinama autentiška lietuvių kultūra, tačiau išleista daugybė lietuviškų knygų, iš kurių dalis turi išliekamąją vertę.
Tad atsieti nuo visuminio prasminio konteksto ,,geri darbai“ neatspindi tikrųjų režimų ir institucijų tikslų ir todėl negali būti pagrįstas ir patikimas jų veiklos politinio vertinimo kriterijus.
Panašiai norint atpažinti Lietuvoje ,,atvirą pilietinę visuomenę“ kuriančių įstaigų tikruosius tikslus ir objektyviai vertinti jų veiklos padarinius būtina matyti jų visumą ir suvokti juos iš ilgalaikės perspektyvos.
27. Teiginius, kad forsuojamos ES integracijos neišvengiamas padarinys yra stiprėjanti tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo politika, Lietuvą ,,europeizuojantys“ ir ,,vesternizuojantys“ ,,atviros pilietinės visuomenės“ statytojai paprastai mėgina paneigti ir pašiepti vėlgi griebdamiesi iš pirmo žvilgsnio įtikinamų to paties ,,sveiko proto“, t. y. buitinio lygmens, argumentų.
Apie kokį naikinimą galima kalbėti ir koks pavojus gali grėsti Tautai, jeigu ES skelbia ,,vienovės įvairovėje“ principą, lietuvių kalba yra valstybinė, tos pačios ES lėšomis finansuojama daugybė kultūrinių projektų? – tokiais ir panašiais ,,argumentais“ nerimą dėl ilgalaikių ,,eurointegracijos“ padarinių tautai ir valstybei mėgina sklaidyti ją liaupsinanti propaganda.
Reikia pripažinti, kad ja plačiai tikima.
Išoriniai vykdomos ištautinimo politikos požymiai sunkiai pastebimi, nes tokios politikos tikslas yra subtiliai pakeisti asmens santykį su tautine bendruomene ir valstybe.
Tautinė ir valstybinė sąmonė ištrinama taip meistriškai ir nejuntamai, kad daugybė šalies piliečių net nesuvokia ir neįtaria, kad jos neturi.
Tiesą sakant, panašus efektas buvo išgautas jau sovietmečiu.
Pasibaigus atviro fizinio Tautos naikinimo tarpsniui (žudynėms ir trėmimams) buvo pereita prie gerokai ,,švelnesnių“ ir ,,lankstesnių“ visuomenės ,,perauklėjimo“ metodų.
Jie pasirodė esą veiksmingesni negu šiurkšti ir atvira prievarta: baigiantis sovietmečiui Tautos išlikimo ir valstybės atkūrimo klausimas iš tiesų rūpėjo jau tik būreliui sąmoningiausių žmonių.
Tauta praktiškai net nepajuto, o iš esmės ir šiandien nesuvokia, kad ją buvo spėta smarkiai susovietinti ir paversti ,,tarybine lietuvių liaudimi“.
Kaip tik itin pavykęs komunistinis ištautinimo ir išvalstybinimo eksperimentas nulėmė, kad komunistinius ,,proletarinio internacionalizmo“ mokytojus pakeitę kosmopolitiniai ,,atviros pilietinės visuomenės“ formuotojai galėjo nesulaukdami net menkiausio pasipriešinimo tęsti savo pirmtakų triūsą ir nekliudomai Lietuvoje diegti modifikuotą eksprimento versiją įgyvendindami ,,tarybinės lietuvių liaudies“ pakaitalo – kosmopolitinės ,,Lietuvos tautos“ projektą.
28. Skeptiškas ir įtarus ,,sveikas protas“ nelinkęs tikėti mūsų dienomis ES vykstančiu tautų naikinimu todėl, kad jis pirmiausiai susitelkia tik į išorinius, todėl paviršutiniškus, ,,tautiškumo“ požymius.
Kalba, kultūra, papročiai, dainos ir šokiai – šitaip dažniausiai įsivaizduojamas požymių rinkinys, šio ,,sveiko proto“ požiūriu tariamai liudijantis esant tautą.
Kaip tik todėl dažnai daroma pragaištinga klaida – nesuvokiama, kad tai yra ne tautos, o tik etnoso arba, kaip būdavo įvardijama sovietmečiu, ,,tautybės“ požymiai.
Iš tikrųjų toks etnosas arba ,,tautybė“ virsta tikra tauta, kai minėti ir kiti panašūs požymiai tampa juos turinčio žmonių sambūrio sąmoningo savęs identifikavimo, aiškaus tapatybinio atsiribojimo nuo kitų sambūrių (tereikia prisiminti, koks egzistenciškai skausmingas daugeliui asmenų XIX –XX a. sandūroje buvo apsisprendimas, kas esi – lietuvis ar lenkas) ir galiausiai bei svarbiausiai – politinio susiorganizavimo pagrindu.
Būtent tai, o ne tie ,,kultūrinės“ tapatybės ir savivokos požymiai yra pagrindinis ir lemiamai svarbus tikros Tautos buvimo ar nebuvimo kriterijus.
Tik jai vadovaujantis įmanoma brėžti takoskyrą tarp etnoso ir tautos ir suprasti, ar ,,tautybė“ išaugo į brandžią tautą, taip pat, ar konkretus asmuo turi modernią tautinę sąmonę.
Taigi tautos buvimą galiausiai lemia tai, koks yra lyginamasis politinis ,,tautiškumo“ svoris asmens savivokoje ir koks yra jo politinis ir teisinis svoris viešajame gyvenime.
Nesunku suprasti, kad iki M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus įkvėpto tautinio prabudimo tas svoris buvo beveik niekinis.
Todėl valdomas svetimųjų lietuviakalbis etnosas tirpo akyse.
Kokią politinę reikšmę turi brandi tautinė sąmonė ir koks esminis jos ryšys su valstybingumu, įspūdingai rodo XX a. pirmųjų dešimtmečių istorija.
Šių dienų mokykliniuose istorijos vadovėliuose akcentuojant senas Lietuvos daugiatautiškumo tradicijas ,,droviai“ nutylimas pamatinės svarbos faktas, kurio šviesoje pati ,,nacionalizmo“ samprata mokinių sąmonėje įgytų visiškai kitą prasmę: nė viena šalyje gyvenusi tautinė bendrija nepritarė modernios tautinės lietuvių valstybės idėjai.
Tai reiškia viena: šimtmečius Lietuvos žemėje gyvenę lietuviai nebuvo pripažįstami pagrindiniais jos gyventojais ir savo šalies šeimininkais.
Tiesa, kad 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovose dalyvavo ne tik lietuviai, tačiau gerbtinas tokių pavienių asmenų ar grupelių indėlis kuriant Pirmąją Respubliką neduoda jokio pagrindo teigti, kad toji Respublika buvo visų tada Lietuvoje gyvenusių tautinių bendrijų ,,bendras kūrinys“, kaip įtaigauja ,,atviros pilietinės visuomenės“ ideologų surašyti istorijos vadovėliai.
Priešingai – modernioji Lietuvos valstybė radosi tik todėl, kad, kone paskutinę akimirką prieš išnykdama, spėjusi įgyti tikrą tautinę sąmonę ir politiškai susiorganizuoti lietuvių tauta išsikovojo savo valstybę grumdamasi ne tik su išorės veiksniais – Lenkija ir Sovietų Rusija, bet ir įveikdama šalyje gyvenusių nepalankių tokiai valstybei tautinių bendrijų pasipriešinimą.
Tarybinės okupacijos tarpsniu esminis Tautos naikinimo pagrindas buvo kaip tik tautiškumo kaip politinio organizuojančio principo paneigimas: tokiu organizuojančiu principu tapo tautiškumą pakeitusi klasinė (proletarinė) priklausomybė, o ,,socialistinės turiniu, tautinės forma“ kultūros plėtra iš esmės virto gelminį proletarinį lietuvio tapatumą ,,paįvairinančių“ etnokultūrinių dekoracijų gamyba.
Sąjūdžio kovos už Nepriklausomybę tarpsniu laikinai vėl atgavusi politinę svarbą tautinė ir valstybinė sąmonė vos po kelerių metų pradėta slopinti, nes ji nesuderinama su visiška Lietuvos ,,integracija“ į transatlantines globalaus valdymo struktūras, reikalaujančia apskritai panaikinti šalies valstybingumą.
Dėl glaudaus Tautos ir valstybės ryšio šį tikslą įmanoma įgyvendinti tik sunaikinant moderniosios lietuvių tautos likučius – neleidžiant atsigauti sovietmečiu nustekentai tautinei sąmonei ir tam tikra prasme sugrąžinant Tautą į etnokultūrinės bendrijos lygmenį, kokia ji buvo iki XIX a. Atgimimo.
Tik tuometinis ikimodernus etnokultūrinis tautiškumas dabar turi užleisti vietą ,,postmoderniai“ šio ,,tautiškumo“ atmainai.
Todėl XIX a. Atgimimo laikotarpiu išskleista moderni tautos samprata, vėl nepriklausoma tapusioje Lietuvoje kaip ir sovietmečiu toliau laikoma ,,atgyvena“ ir stengiamasi ją ,,sumoderninti“, t. y. ,,europeizuoti“ ir ,,vesternizuoti“ – net nesusimąstant, kad senų europinių tautų ,,europeizavimo“ programa savaime yra keistas ir paradoksalus užmojis, žadinantis akivaizdžiais asociacijas su anksčiau vykdytais ,,sovietizacijos“ planais.
Įgyvendinant šį projektą lietuviška tautinė savimonė ir pats tautinis tapatumas – o tik jų pagrindu įmanoma įsteigti ir išlaikyti nepriklausomą valstybę – vėl, kaip ir XIX a. bei sovietmečiu, politiškai tampa ,,besvoriai“ ir taip pat virsta bereikšmėmis dekoracijomis, nes juos turi užgožti abstrakčiomis ,,europinėmis vertybėmis“ grindžiamas ,,platesnis“ ir ,,universalesnis“ lietuvio ,,europinis“ (pakeičiantis ankstesnį ,,tarybinį“) tapatumas.
Juo labiau bus spartinama ir gilinama ES ,,federalizacija“, juo nuosekliau ir aršiau bus naikinama valstybingumą pajėgianti steigti Tauta, diegiant jai nupolitintą etnokosmopolitinę savimonę, turinčią galutinai išstumti ir pakeisti XIX a. Atgimimo metu susiformavusią tautinę sąmonę, leidusią lietuviams tapti istorine ir politine bendruomenę bei sukurti savo nepriklausomą valstybę.
29. Didelė kliūtis suvokti, kad ,,nepriklausomoje“ Lietuvoje tauta ir valstybė naikinamos kaip kadaise TSRS, yra šio naikinimo ideologų sumaniai įskiepytas įsitikinimas, kad ,,demokratiniuose“ ir ,,liberaliuose“ Vakaruose šitoks naikinimas iš principo neįmanomas, tad lyginti ES su TSRS esąs kažkoks absurdiškas nesusipratimas.
Iš tikrųjų panašumai egzistuoja, ir jie yra ne atsitiktiniai bei paviršutiniški, bet dėsningi ir gelminiai.
Visas integruojamos ES statinys rymo ant dviejų Apšvietos ideologijų – marksistinio komunizmo ir liberalizmo – pamato.
Nors šių ideologijų kai kurios sampratos (pirmiausia pageidautinos ekonominės ir socialinės santvarkos vaizdiniai) gana smarkiai skiriasi, jų požiūris į tautų kilmę, prigimtį, istorinį vaidmenį ir ateities pespektyvas yra stebėtinai panašus.
Tiek komunistinis internacionalizmas, tiek liberalistinis kosmopolitizmas nuosekliai vadovaujasi prielaida, kad tautos yra dirbtiniai ir efemeriški dariniai, atsiradę konkrečiu istoriniu laikotarpiu kaip tarpinė ir laikina žmonių savi/organizacijos forma pakeliui į universalią ir vieningą betautę žmoniją.
Atlikusios savo istorinį vaidmenį, jos tapo žmonijos pažangos stabdžiais ir atgyvenomis ir todėl privalo išnykti.
Nors jų išnykimas yra dėsningas ir neišvengiamas, galima ir būtina jį spartinti.
Ši principinė nuostata yra tiek komunistinėje TSRS, tiek liberalioje demokratinėje ES vykstančios kovos su ,,nacionalizmu“ idėjinė paskata ir pagrindinis ideologinis leitmotyvas.
Nors išoriškai šios kovos formos skiriasi, atidžiau įsigilinus matyti, kad taikoma iš esmės ta pati tautų naikinimo strategija ir taktika.
30. Bet kuris pasaulyje egzistuojantis esinys pirmiausia apibrėžiamas dviejų pamatinių – laiko ir erdvės – koordinačių sistemoje.
Šitaip apibrėžiama moderni tauta suvokiama dvejopai:
a) erdviškai – kaip tam tikroje žemėje/teritorijoje nuo amžių gyvenanti, tai yra joje įsišaknijusi ir už šią žemę visapusiškai atsakinga žmonių bendrija;
b) laikiškai – kaip iš amžių glūdumos ateinanti, tai yra gelminiu dvasiniu ir istoriniu ryšiu susaistyta žmonių bendrija, sąmoningai ir valingai siekianti išsaugoti savo tęstinumą ir būtį beribėje ateities perspektyvoje.
Ištautinti tokią bendriją iš esmės reiškia pakirsti šiuos du jos tapatumą ir atsparumą laiduojančius atskaitos ir atramos taškus.
Praktiškai tai vyksta kryptingai keičiant naikinamos tautos narių savimonę – skiepijant jiems visiškai kitokią erdvės ir laiko suvokimo perspektyvą.
Taikant tokią strategiją tautos yra išvietinamos, arba deteritorizuojamos, ir išlaikinamos, arba nuistorinamos.
Abiejų ideologijų – komunizmo ir liberalizmo – peršamos perspektyvos ir jų taikomi praktiniai ištautinimo būdai beveik nesiskiria.
31. Tauta yra deteritorizuojama, t. y. atsaistoma nuo savo žemės, skiepijant jos nariams teritorinę išvietinto ,,pasaulio piliečio“ sąmonę.
Tokią sąmonę įkūnija ir atspindi nuostata: bet kurios tautos nario namai yra visas pasaulis, o tautos apgyventa žemė yra kiekvieno žmonijos nario namai.
Tarpinė pakopa jos link yra vadinamosios ,,plačiosios Tėvynės“ vaizdinys.
Jis yra veiksmingas tautinės ir valstybinės sąmonės griovimo įrankis, nes savaime sumenkina bet kurios Tautos nuo amžių apgyventos žemės moralinę ir politinę reikšmę – paverčia ją tik ,,mažąja tėvyne“, arba ,,tėviške“, nežadinančia jokių politinio savarankiškumo lūkesčių ir nepriklausomo valstybingumo siekių.
Šia principine Tėvynės pavertimo tėviške schema grindžiama tiek TSRS vykdyta komunistinė, tiek ES vykdoma liberalistinė ištautinimo ir išvalstybinimo politika.
Panašiai abiem atvejais tautos yra išlaikinamos ir nuistorinamos.
Tauta iškrenta iš savo istorijos, kai yra atsaistoma nuo savosios kolektyvinės istorinės atminties ir liaujasi save suvokti kaip bendro istorinio tęstinio ryšio ir likimo saistoma bendrija.
Taip nutinka, kai iš esmės pakeičiama jos istorinė savimonė ir, panašiai kaip Tėvynės ir tėviškės santykio atveju, ji pradeda laikyti savąją istoriją tik ,,mažąja istorija“ – visuotinės, arba ,,didžiosios“, istorijos, kurios tėkmę ir kryptį lemia ,,tikrieji istorijos veikėjai“, tai yra gausios ir galingos tautos, ,,lokaliu“ ir ,,periferiniu“, taigi nesavarankišku ir mažareikšmiu fragmentu.
Šitokia tautinę savinieką ugdanti istorinė sąmonė buvo brukama ir skiepijama skirtingais pavidalais – XIX a. lietuviai buvo raginami perimti ,,aukštesnę“ lenkišką, rusišką ar vokišką kultūrą, XX a. okupacijos laikotarpiu jie buvo verčiami ,,sovietizuotis“, dabar uoliai ,,europeizuojami“ ir ,,vesternizuojami“.
Nors taikyti nuistorinimo metodai skyrėsi detalėmis, visais atvejais siekta to paties tikslo: sunaikinti Tautos istorinį subjektiškumą įdiegiant jai nuostatą, kad ji niekada nebuvo ir niekada negalės būti savo politinio likimo šeimininkė ir savarankiška savo istorinės būties kūrėja.
Šitaip siekiama įtikinti, kad lietuviams neatšaukiamai skirta būti tik amorfišku ir pasyviu ,,objektu“, arba tiesiog paklusniu ir plastišku žmogišku moliu, kuriuo tikrieji istorijos veikėjai turi nevaržomai naudotis įgyvendindami savąsias pasaulio istorijos ,,architektų“ ir ,,vedlių“ misijas.
32. Išvietinamos ir nuistorinamos Tautos savimonė keičiama subtiliais ir iš pirmo žvilgsnio visiškai ,,nekaltais“, tai yra akivaizdžios ir iš karto pastebimos žalos jai nedarančiais būdais.
Tačiau atidžiau įsigilinus matyti, kad šie jos griovimo būdai iš esmės yra tik iš sovietinio ,,internacionalinio auklėjimo“ arsenalo paimti ir kiek patobulinti okupacijos tarpsniu naudoti ,,kovos su nacionalizmu“ ir betaučio ,,tarybinio žmogaus“ formavimo įrankiai.
Dabar įgyvendinamos Tautos išvietinimo strategijos ašis yra jau sovietinės propagandos atkakliai kartotas ir iš jos perimtas kertinis teiginys, kad ,,Tarybų Lietuva“ yra visų čia gyvenančių tautų atstovų ,,bendri namai“, o patys šių ,,namų“ gyventojai yra ,,nauja istorinė žmonių bendrija“ – iš visų tautų atstovų sudaryta ,,internacionalinė tarybinės Lietuvos liaudis“, kuri savo ruožtu laikyta ,,didžiosios tarybinės liaudies“ segmentu.
Diegiant liberalistinį kosmopolitizmą šis leitmotyvas kiek pakeistas: labiau pabrėžiamos senos Lietuvos daugiakultūriškumo tradicijos ir kur kas plačiau šiai nuostatai įtvirtinti pasitelkiamas LDK istorinis paveldas.
Apskritai forsuotai į Tautos istorinę atmintį brukamas LDK vaizdinys yra paverstas ideologiniu Lietuvos ,,europeizavimo“ įrankiu ir tarnauja ,,smegenų plovimo“ tikslams.
Tiesioginė jo paskirtis – padėti kuo greičiau sugriauti A. Šapokos ir jo mokinių sukurtą tariamai ,,etnocentrinį“ ir ,,lituanocentrinį“ lietuviškąjį istorinį pasakojimą.
Kartu siekiama ir kito tikslo: nutylint ir klastojant tautų sudėtingų santykių LDK realijas peršamas idiliškas ir iškreiptas jų tariamai ,,nuostabaus“ sugyvenimo paveikslas.
Šitaip visuomenei ir ypač jaunajai kartai skiepijamas ,,Lietuvos tautą“ padedantis kurti įsitikinimas, jog, kitaip negu ,,etnocentriškai uždara ir primityvi“ 1918 m. Lietuvos Respublika, senoji LDK buvo ,,kosmopolitine“ pasaulėžiūra grindžiama tolerancijos ir tautų gražaus sugyvenimo oazė – tikras dabartinės ES provaizdis ir modelis.
Norima įteigti, kad LDK piliečiams jų tautybė buvusi ,,nesvarbi“, tad šitoks abejingumas turįs būti ir šiandien kuriamos bei abstrakčios ,,europiečių liaudies“ dalimi privalančios tapti kosmopolitinės ,,Lietuvos tautos“ skiriamasis bruožas.
33. Kitas tautos naikinimo būdas ir aspektas – nuistorinimas.
Tauta išstumiama iš savo istorijos ir praranda savo autentišką kolektyvinę atmintį subtiliai ,,pertvarkant“ jos istorinį pasakojimą.
Šio ,,pertvarkymo“ esmė ta, kad tokiame pasakojime ji išnyksta kaip tikrasis ir vienintelis savosios istorijos subjektas – jos pagrindinis veikėjas ir kūrėjas – ir turi užleisti vietą ją pakeičiančiam kitam istorijos subjektui.
Kalbant dar tiksliau – Tautos istorinis pasakojimas ,,perrašomas“ ir modifikuojamas taip, kad ji išvystų ir suvoktų save tik kaip kito subjekto ar subjektų kuriamos istorijos pasyvią dalyvę.
Sovietmečiu taikant šią istorinės sąmonės ,,pertvarkymo“ schemą pamatine Lietuvos istorijos gija tapo ne ilgaamžės lietuvių tautos kovos už išlikimą ir teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę, bet Lietuvoje gyvenančių įvairių tautų ,,darbo žmonių“ bendra kova prieš engėjus, kurią vainikavo LTSR ,,įstojimas“ į TSRS ir lietuvių tautos virsmas ,,internacionalinės tarybinės liaudies“ dalimi.
Ta pati schema taikoma ir dabar.
Tik ji ,,sumoderninta“ tuo požiūriu, kad, užuot pasakojus apie ,,daugiatautės Lietuvos darbo liaudies“ bendrą kovą su ,,engėjais“, pradėtas pabrėžti įvairių tautų indėlis į istorinę Lietuvos kultūros plėtrą.
Lietuvių tautos kovos už savo laisvę ir valstybę galutiniu tikslu šiame istoriniame pasakojime tapo šalies narystė euroatlantinėse struktūrose, atverianti ,,europeizuojamai“ Tautai iš esmės tą pačią perspektyvą virsti dar vienos ,,naujos istorinės žmonių bendrijos“, t. y. kosmopolitinio ,,europeizuotų europiečių“ demoso, segmentu.
34. Šis naikinimas yra didžioji lietuviškosios tautinės ir politinės savimonės problema būtent todėl, kad jį sugebėta paversti ,,savanorišku“, išorinės prievartos požymių neturinčiu, taigi sunkiai suvokiamu ir nelengvai įrodomu Tautos susinaikinimo vyksmu.
Visiškai akivaizdu, kad Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kelios tautinės bendrijos, lygiai kaip nekelia abejonių jų reikšmingas įnašas į šalies kultūrą.
Neįsigilinusiam į reikalo esmę stebėtojui atrodo visiškai natūralu, kad nuolatos primenami ir pabrėžiami šie nenuginčijami Lietuvos tautų taikaus sugyvenimo ir glaudaus bendradarbiavimo faktai.
Nuoširdžiai tikima, kad tokios pastangos yra moraliai pagirtinos, nes visuomenėje ugdo humaniškumo ir pakantumo nuostatas, ir naudingos politiškai, nes skatina šalies piliečių santarvę ir susitelkimą.
Tačiau sutelkus dėmesį tik į teigiamus tokio moralinio ir pilietinio ugdymo aspektus itin keblu susivokti, kada ir kaip pasiekiama sunkiai įžvelgiama riba, kurią peržengus šitoks ugdymas perauga į savo priešingybę ir virsta tikru Tautos naikinimo įrankiu.
Pamatyti šią ribą iš principo įmanoma tik gerai suprantant, kaip įvyksta ir ką iš tiesų reiškia tokio ugdymo sukeliama praktiškai nejuntama asmens sąmonės slinktis, dėl kurios iš esmės pasikeičia pamatiniai – erdvinis ir istorinis – tautinės savivokos parametrai.
Be paliovos kartojant iš pirmo žvilgsnio visiškai ,,nekaltą“ ir net banalią tiesą, kad Lietuva nuo amžių yra daugelio joje gyvenančių tautinių bendrijų namai ir Tėvynė, galima pasiekti stulbinamą efektą – nepastebimai ir nejučia iš Tautos sąmonės ištrinti kertinį ją įžeminantį ir įbūtinantį savivokos elementą – supratimą, kad Lietuvos žemė yra vienintelė pasaulyje vieta, kurioje įsišaknijusi lietuvių tauta gali išlikti ir išskleisti savo kūrybines galias.
Praradusi tokią savivoką Tauta yra atsaistoma nuo savo žemės, t. y. išvietinama ir deteritorizuojama.
Ji nustoja laikyti savo ryšį su jos gyvenama žeme laikyti ypatingu ir ,,privilegijuotu“ būtent šia giliausia egzistencine prasme – nebelaiko savęs tikra, o tai reiškia absoliučiai atsakinga už savo žemę, jos šeimininke.
Mėginant dar tiksliau apibūdinti, kaip pasikeičia išvietintos Tautos savivoka, galima šio pokyčio esmę nusakyti šitaip: egzistenciškai atsisaisčiusi nuo savo žemės Tauta pradeda suvokti save tik kaip vieną iš daugelio toje žemėje įsikūrusių tautinių bendrijų, o tai reiškia, kad jai yra įperšama tautinės mažumos (kad ir gausiausios) savimonė ir jos neišvengiamai sąlygojamas naujas – be abejo, beviltiškai apribotas ir susiaurintas – politinio mąstymo ir vaizduotės akiratis.
Panašiai Tauta ir nuistorinama.
Atkakliai visaip skleidžiama dar viena – tokia pat nenuginčijama ir ,,nekalta“ mintis, kad dabartinė Lietuvos kultūra yra visų tautinių bendrijų kultūrų ryšių ir sąveikos kūrinys ir paveldas.
Šito pakanka, kad įvyktų kitas subtilus ir sunkiai įžvelgiamas asmens sąmonės pokytis.
Iš jos išsitrina pamatinis laikinės savivokos ir istorinės atminties sandas – aiškus ir tvirtas supratimas, kad Tauta yra iš neįžvelgiamos amžių glūdumos ateinanti ir siekianti kuo ilgiau istorijoje išlikti, taigi būtiškai ir likimiškai susaistyta žmonių bendrija.
Nuo neatmenamų laikų Tautos apgyventa žemė yra toji erdvė, kurioje vyksta ir sprendžiasi jos laikiškojo buvimo ir nuolatinių pastangų išlikti pasaulio istorijoje drama.
Diegiama ,,multikultūralizmo“ nuostata kaip tik pamažu ir pakerta, o tiksliau kalbant – išplauna šį supratimą.
Tautos siekį ko tvirčiau įsišaknyti savo žemėje ir jos orientaciją į amžinybę išstumia dvi visiškai priešingos nuostatos.
Pirmoji – įsitikinimas, kad Tauta savo žemėje nėra jokia šeimininkė, o tik istoriškai čia atsitiktinai atklydusi prašalaitė, turinti į šią žemę ne daugiau teisių negu bet kuris kitas čia gyvenęs, gyvenantis ar ateityje užklysiantis žmonių sambūris.
Antroji – kone fatališkas susigyvenimas su šitaip ,,auklėjamai“ Tautai skiepijama mintimi, kad ji esanti tik efemeriškas ir laikinas, taigi iš principo neturintis prasmės ir ateities sambūris, tad privalo romiai susitaikyti su savo neišvengiamo išnykimo perspektyva.
Šis šalies piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę niokojantis ideologinis sprogstamasis mišinys – išvietinimo ir nuistorinimo strategijų jungtis – puikiai atliko savo griaunamąjį darbą.
Gelminė Tautos sąmonės transformacija iš esmės yra jau įvykęs faktas.
Kaip tik šitokia transformacija galima paaiškinti tai, kad nesulaukus kokio piliečių protesto ir pasipriešinimo, valstybiniu lygmeniu buvo patvirtina ir paskelbta vadinamoji ,,Globalios Lietuvos“ vizija ir jos įgyvendinimo strategija.
Šios vizijos priėmimas reiškia tai, kad Lietuvos Respublika yra turbūt vienintelė pasaulyje šalis, kurioje lietuvių tautos išsisklaidymas po pasaulį ir neišvengiamas tokiomis sąlygomis jos išnykimas yra ideologiškai ir politiškai įteisintas ir atvirai paskelbtas kaip valstybei priimtina ir siektina istorinė Tautos perspektyva ir galutinis tikslas.
,,Globali Lietuva“ – tai glausta ir tiksli išvietintos ir nuistorintos Tautos egzistavimo ir jos laukiančio likimo formulė.
Toks egzistavimas iš tikrųjų yra Tautos kelias į politinę ir istorinę nebūtį: juk toji ,,Globali Lietuva“ yra ne kas kita, o po pasaulį išsisklaidžiusių ir save tik kaip pasmerktą jame ištirpti etninę mažumą suvokiančių lietuvių virtualios – efemeriškos ir laikinos, niekam rimtai neįpareigojančios – komunikacijos ir sąveikos tinklas.
35. Vis dėlto net šis gana išsamus ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų tęsiamo ,,komunistinės visuomenės“ statytojų pradėto Tautos dvasinio naikinimo apibūdinimas gali pasirodyti vis dar pernelyg abstraktus ir todėl ne visai aiškus ir įtikinamas.
Todėl verta pamėginti dar konkrečiau ir tiksliau nusakyti, kas realiai nutinka su ,,globalios Lietuvos“ gyventoju verčiamo asmens tautine ir valstybine sąmone ir kas iš esmės yra toji ,,Lietuvos tauta“, kuria stengiamasi paversti XIX-XX a. sandūroje gimusios, tarpukariu puoselėtos, sovietmečiu naikintos, o dabar visaip ,,europeizuojamos“ ir ,,vesternizuojamos“ moderniosios lietuvių politinės tautos likučius.
Nepaliaujamai europeizuojama ,,Lietuvos tauta“ esminiais bruožais niekuo nesiskiria nuo sovietizuotos ,,lietuvių liaudies“.
Tiek homo sovieticus lituanus, tiek ir homo aeuropeus lituanus yra mankurtai, išsižadantys lietuviškosios tautinės savasties dėl betaučio ir abstraktaus ,,tarybinio“ arba ,,europinio“ tapatumo.
,,Lietuvis, gruzinas, rusas, kazachas... koks skirtumas – visi mes tarybiniai žmonės“ – šitaip skambėjo ,,liaudiška“ sovietinio internacionalizmo formulė. ,,Lietuvis, vokietis, anglas, graikas... koks skirtumas – visi mes europiečiai“ – šitaip natūraliai turi skambėti globalistinio paneuropinio kosmopolitizmo formulė.
Tačiau ,,Lietuvos tautą“ galima apibūdinti ir kur kas konkrečiau. ALF steigėjas yra atvirai įvardijęs galutinį savo veiklos poomunistiniame VRE regione siekį ir idealą – ,,amerikonizuoti“ šio regiono šalis.
Tai padeda susivokti, kaip šios vizijos šviesoje turi atrodyti, o tiksliau – kuo privalo tapti demografiniu, kultūriniu, o galiausiai ir politiniu požiūriu ,,vesternizuojamos“ ir ,,amerikonizuojamos“ šalys.
,,Atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų didžioji svajonė ir galutinis tikslas – pertvarkyti jose gyvenančias tautas pagal JAV standartą ir idealą, tai yra, paversti daugiarasių, daugiataučių ir daugiakultūrinių Amerikos didmiesčių klonais.
Tai, kad ameriketiška rasinė, tautinė ir kultūrinė mišrainė susikūrė natūraliai iš į šią šalį suplūdusių savo tėvynes palikusių individų, o analogišką europietišką mišrainę įmanoma sukurti tik dirbtinai ir prievarta ardant, t. y. ,,europeizuojant“, šimtmečius gyvuojančias Europos tautas, šio proceso iniciatorių ir vykdytojų nedomina.
Todėl konstruojamos ,,Lietuvos tautos“ paveikslą įsivaizduoti nesunku – tokia ,,tauta” smarkiai primintų, pvz., Niujorko gyventojų mozaiką.
Tačiau tai ne vienintelis ,,Lietuvos tautos“ provaizdis ir siektinas etalonas.
Amerikos kosmopolitinių didmiesčių atitikmenys gyvavo ir TSRS – jų pavyzdžiais galima laikyti tokias dėl masinės kolonizacijos itin ,,internacionalizuotas“ teritorijas kaip, pvz., Kazachstanas, o ypač vadinamųjų ,,sparčiųjų komunistinių statybų“ aikšteles, kur savo valia susitelkdavo arba būdavo suvaromos prievarta milžiniškos daugiatautės ,,darbo jėgos“ masės.
Siekis niveliuoti ir perdirbti į neapibrėžtas ir lakias multietnines ,,mišraines“ senas ir savitas tautas bei jų kultūras yra skiriamasis ir bendras visų globalių darinių – JAV, buvusios TSRS ir dabartinės ES – nacionalinės politikos bruožas ir svarbiausias jos tikslas.
Šis panašumas neatsitiktinis.
Visais atvejais siekiama to paties – politiškai neutralizuoti tautas paneigiant tautiškumą kaip galimą jų savarankiškos politinės organizacijos principą.
Tai reiškia, kad praktiškai tauta sunaikinama, nes jai etniškai priklausantiems asmenims liaujasi buvusi politine ir istorine atskaitos bendruomene – juos saistančių moralinių, politinių ir teisinių normų bei įsipareigojimų šaltiniu.
Kadangi nebebūdamas bendrijos kolektyvinės politinės organizacijos principu tautinis tapatumas yra nupolitinamas, ta yra praranda politinį matmenį, asmens santykis su jo tauta iš esmės keičiasi.
Tokiomis sąlygomis pats tautinio tapatumo išlaikymas ir puoselėjimas įgyja visiškai naują turinį ir prasmę.
Tai įspūdingai iliustruoja JAV kaip ,,tautų katilo“ patirtis. Milijonai šios šalies gyventojų prisimena savo tautines šaknis ir net mėgina išlaikyti gimtąją kalbą ir kai kurių kultūrinių tradicijų elementus.
Tačiau esmė ta, kad šitoks tautiškumo palaikymas neturi viešosios – politinės prasmės ir reikšmės.
Jis tampa privačiu asmens ir/ ar to paties siekiančios grupės jo bendraminčių reikalu ir užsiėmimu.
Tokia grynai privati tautiškumo raiška iš esmės yra ne kas kita, o viena iš galimų ir ,,laisvai“ pasirenkamų asmens vartotojiško gyvenimo formų.
Išėjęs už savo siauros privataus gyvenimo erdvės šitoks savąjį etninį tautiškumą besistengiantis išlaikyti asmuo būna priverstas tapti tiesiog amerikiečiu.
Kai tik šitokią – suprivatintą ir nupolitintą – tautiškumo sampratą ir ją organizaciškai įkūnijantį ,,atviros pilietinės visuomenės“ modelį Lietuvoje, kaip ir kitose VRE šalyse, jau dvidešimt metų diegia ALF, PVI ir kitos iš jų kilusios arba to paties tipo ideologinės įstaigos.
Šiuo keliu nueita labai toli.
Teiginys, kad lietuvių tautos praktiškai nebėra ir galima kalbėti tik apie jos likučius ir užuomazgas, nėra nė truputėlio išpūstas: didžioji lietuviškosios visuomenės dalies (beje, ir kitų tautinių bendrijų) tautinė sąmonė iš esmės sunaikinta: ji ,,amerikonizuota“ tik ką aptarta prasme ir ,,pertvarkyta“ į ištautintą ir išvalstybinę etnokosmopolitinę savimonę.
Tokios savimonės susiformavimas ir įsitvirtinimas, o galiausiai tapimas vyraujančia, reiškia lietuvių kaip politinės tautos mirtį.
XXI a. pradžioje ,,vesternizatorių“ ir ,,europeizatorių“ pastangomis Tauta faktiškai yra nublokšta į ,,postmodernią“ ikipolitinę etnokultūrinės grupės būklę, primenančią tą, kurioje iki XIX a. Atgimimo vegetavo ir sparčiai nyko tik ką iš baudžiavos paleistų lietuvių valstiečių sluoksnis.
36. Išvada, kad lietuvių tautos iš esmės nebėra, nes jos dauguma iš tikrųjų yra tik nepajėgus savarankiškai kurti ir išlaikyti savo valstybę apolitiškas etnosas, gali nustebinti ir papiktinti – ji atrodo laužta iš piršto, įžeidžianti ir tiesiog įžūli.
Tiesą sakant, šitoks nepasitikėjimas ir pasipiktinimas yra savaip natūralus ir neišvengiamas.
Kaip minėta, ,,mikrochirurginė“ ištautinimo operacija atliekama taip meistriškai, kad ją patyrę piliečiai net nesuvokia ją buvus ir nuoširdžiai laiko save ,,normaliais“, pačiais ,,tikriausiais“ lietuviais.
Tačiau įdėmiau apsižvalgius ištautinimo požymiai bado akis kiekviename žingsnyje.
Beatodairiška aistra ,,europeizuotis“ ir greičiau tapti ,,tikrais europiečiais“ jau turi aiškių masinės isterijos požymių ir niekuo nesiskiria nuo daugybės XIX a. lietuvių protėvių troškimo pasidaryti aukštesnės prabos būtybėmis virstant ,,lenkais“ ir ,,šlėktų“ sluoksnio nariais.
Šis aklas troškimas atsikratyti tautinės savasties toks stiprus, kad net nebepastebima, jog paklausus tokio entuziasto, ką, pvz., reiškia būtų europiečiu, iš karto stotų visiška tyla.
Tautos virsmą beforme politinių drebučių mase išduoda ir toks požymis kaip visiškas nesugebėjimas pasipriešinti bet kokiems valdžios ant piliečių kailio ir jų sąskaita vykdomiems ekonominiams, socialiniams ir kultūriniams eksperimentams – ar tai būtų kiekvieno padoraus ir blaivios nuovokos nepraradusio žmogaus sveiką protą ir moralinį orumą trypiantis genderistinės ideologijos įžūlus ir jau net atvirai prievartinis brukimas, ar ,,darbo santykių liberalizavimu“ pavadintas visiškai tiesioginis suprivatintos, t. y. apsaugotos nuo bet kokio valstybės įsikišimo ir kontrolės, vergovės sugrąžinimas.
Daugybė piliečių prisimena ir nevilties akimirką kartoja žinomą posakį, kad lietuviai yra ,,veršių tauta“.
Tačiau bėda ta, kad tik mažuma aiškiai supranta, kad ,,veršiais“ tapo anaiptol ne savaime – didele dalimi juos tokiais pavertė ankstesniųjų komunistinės, o dabar – atviros pilietinės visuomenės kūrėjų pastangos ir triūsas.
Kad tautiškumo puoselėjimas, kiek jo apskritai dar esama, yra tapęs tik viena iš vartotojiškos ,,saviraiškos“ formų, liudija tai, kad vienintelė masinė ,,patriotiškumo“ apraiška yra sporto sirgalių džiaugsmo po laimėtų pergalių spontaniški proveržiai – dažniausiai girtų šūksnių ,,Už Lietuvą, vyrai!“ pavidalu.
Užtat šiai “patriotiškai“ Tautai nė motais – maža to, ji džiūgauja, – kad Lietuvos žemė paverčiama tik ,,bendraeuropinės žemės rinkos“ segmentu, t. y. kad sakralinę ir politinę prasmę turėjusi tautos įsibūtinimo erdvė tampa tik komercinę vertę turinčių žemės sklypų sankaupa.
Vis dėlto galbūt iškalbingiausias tautinės ir valstybinės sąmonės nyksmo ir irimo požymis yra tai, kad daugelis ar net dauguma opoziciškai nusiteikusių piliečių nuoširdžiai pritaria dvigubos pilietybės idėjai.
Šis pritarimas yra ne tik valstybinės sąmonės neturėjimo, bet ir visiško politinio neraštingumo sukrečiantis pavyzdys.
Jis išduoda, kokiu mastu yra ištrinta ar išblukusi elementariausia nuovoka, kas yra valstybė. Vadovaudamiesi vadinamojo ,,sveiko proto“ logika, šios idėjos šalininkai ir rėmėjai naiviai įsivaizduoja, kad dviguba pilietybė padės išlaikyti, kaip sakoma, ,,emigravusių tautiečių ryšį su Tėvyne Lietuva“.
Net nesusimąstoma ir savęs neklausiama, kas yra toji ,,Lietuva“: čia likę artimieji, visa Tauta ar valstybė.
Reikalavimai išeiviams automatiškai palikti Lietuvos pilietybę yra aiškus politinės sąmonės sunykimo ir pakrikimo požymis, jie rodo, kad nesuvokiamas ar nenorimas suvokti pamatinis dalykas – piliečio santykio su valstybe esmė ir jo savitumas palyginti su asmens santykiu su jo šeima ir net Tauta.
Ryšį su šeima ir Tauta asmuo gali jausti ir palaikyti visur ir visada, bet kuria jam priimtina forma, nes tai privatus ir subjektyvus, grynai asmeniškais motyvais grindžiamas ir iš principo niekuo neįpareigojantis ryšys.
Tuo tarpu piliečio ryšys su valstybe yra visiškai kitoks – politinis ir todėl nesavanoriškas santykis, kurį apibrėžia juridiškai asmenį įpareigojanti teisių ir pareigų valstybės atžvilgiu visuma.
Esminis šio ryšio skirtumas nuo minėtų dviejų yra tas, kad piliečio pareigos yra privalomos ir turi būti vykdomos nuolatos ir besąlygiškai.
Gražu ir sveikintina, kai gyvenantis išeivijoje asmuo nepamiršta Lietuvos ir pagal išgales stengiasi jai padaryti ką nors gero, tačiau jokiomis aplinkybėmis tokios geranoriškos ir proginės paslaugos, išskyrus retus išties didžiulių nuopelnų atvejus, negali prilygti kasdieniam piliečio pareigų vykdymui, kuris yra absoliučiai būtina Tautos ir valstybės egzistavimo ir išlikimo sąlyga.
Kalbant vaizdžiai, jeigu Lietuvoje gyvenantys krašto piliečiai vykdytų savo pareigas ,,savanoriškumo“ principu, kaip norėtų daryti dauguma pilietybės reikalaujančių išeivių, Lietuvos greitai neliktų, tad nebebūtų ko ,,mylėti“ ir kur panorėjus sugrįžti.
Dvigubos pilietybės idėjos absurdiškumą ypač išryškino dėl susiklosčiusių aplinkybių vėl iškilusi šauktinių kariuomenės atkūrimo problema.
Žvelgiant per šios problemos prizmę matyti, kad Lietuvoje rastųsi dviejų rūšių piliečiai: piliečiai, turintys eiti į kariuomenę ir prireikus mirti už Tėvynę, ir ,,piliečiai“, kurie bėdos atveju ,,mylėtų Lietuvą“ tik iš tolo stebėdami pirmųjų auką ir galėtų ramiai manyti, kad jie ginti kraštą nėra įpareigoti, nes jiems tai esąs tik ,,savanoriško apisprendimo“ reikalas.
Taigi iš ,,sveiko proto“ pozicijų remiantieji dvigubos pilietybės idėją ir nuoširdžiai manantys, kad tokia pilietybė bus naudinga lietuvių tautai ir valstybei, iš tikrųjų patys to nenorėdami pila vandenį ant tautas ir valstybes naikinančio globalizmo malūno ir faktiškai atsiduria Lietuvos naikintojų gretose.
Dvigubos pilietybės idėja yra tobulas būdas galutinai pakirsti valstybingumo pagrindus.
Valstybė sužlugdoma kai sunaikinama jos piliečių valstybinė sąmonė skatinant juos pamiršti paties pilietybės instituto turinį ir prasmę.
Neįmanoma veiksmingiau griauti tos sąmonės, tiksliau – jos likučių, kaip dosniai dalijant tuščią pilietybės titulą.
Tokią iškreiptos ir karikatūriškos ,,pilietybės“ atmainą drąsiai galima vadinti ir vartotojiška pilietybe, paneigiančia esminį kiekvienos visavertės pilietybės bruožą – piliečio teisių ir pareigų neišardomos vienovės principą.
Toks ,,pilietis“ – tikriausia sąmoningo ir atsakingo Lietuvos piliečio parodija – būtų asmuo, galintis kada panorėjęs prisiminti savo pilietines teises ir jomis naudotis, ir galintis niekada neprisiminti ir neatlikti nė mažiausios pilietinės pareigos jai garbingą piliečio vardą nežinia už ką dovanojusiai valstybei.
|
