Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)
http://www.lndp.lt/diskusijos/

Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai! ---- Didžioji Lietuviškoji Rekonkista
http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=137&t=10156
Puslapis 11

Autorius:  Žygeivis [ 08 Kov 2012 20:58 ]
Pranešimo tema:  Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai! ---- Didžioji Lietuviškoji Rekonkista

Gintaras Songaila. Lietuva – lietuviams! Kas netinka?


http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... D=10459553

http://alkas.lt/2012/03/08/g-songaila-l ... s-netinka/

Gintaras Songaila, http://www.delfi.lt
2012 03 08 14:23

Lietuvių nacionalinio atgimimo laikais Vincas Kudirka ir jo bendražygiai iškėlė šūkį „Lietuva – lietuviams!“. Dar neseniai Vinco Kudirkos istoriniai nuopelnai, atkuriant lietuvių tautinę valstybę, jokių abejonių nekėlė.

Tačiau pastaraisiais metais padėtis pasikeitė. Vieni jau net ir dr. Joną Basanavičių kaltina tuo, kad jis esą nuvedė Lietuvą neteisingu, “etnocentristiniu” keliu, ir siūlo nurašyti visą prieškarinę lietuviškąją istoriografiją, kurios simboliu tapo “Šapokos istorija”, o kartu ir visą “etnolingvistinę” moderniosios lietuvių kultūros tapatybę, kuri buvo sukurta “Smetonos laikais”.

Kiti, nuosaikesnieji, nors ir pripažįsta, kad nacionalinio atgimimo šaukliai savo laiku buvo savo vietoje, tačiau sako, kad šiandieniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau pasenęs, kad pasikeitė valstybės konstitucinis turinys, kai ji tapo ES nare ir t.t.

“Tautos” sąvoką jie siūlo sutapatinti su “pilietinės visuomenės” sąvoka, o pabrėžti, kad Lietuva priklauso lietuviams, yra nekorektiška, nes taip esą pažeminami kitų tautybių piliečiai. Naują postūmį grįžti prie šios temos suteikė neseniai Latvijoje įvykęs referendumas dėl antrosios valstybinės kalbos, o taip pat – artėjančios Kovo 11-osios eitynės.

Ką sako Konstitucija: Tauta ar pilietinė visuomenė?


Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra sąvokos “pilietinė visuomenė”. Įžangoje pasakyta, kad šią valstybę sukūrė Lietuvių Tauta. Vėliau tekste “tautos” sąvoka naudojama kiek kitaip – ji neabejotinai apima visus Lietuvos Respublikos piliečius.

Nuosaikieji kosmopolitai teigia, kad šitaip Konstitucijoje įvedama “politinės tautos” sąvoka, kurios nedera painioti su etniniu lietuviškumu. Net ir “lietuvio” sąvoka šiais laikais juk gali būti tapatinama su “Lietuvos piliečio” sąvoka tokiu pat būdu, kaip prancūzais paprastai yra vadinami visi Prancūzijos piliečiai.

Net jei ir sutiktume su “politinės tautos” samprata, kuri esą, jau nebeturi nieko bendra su lietuviškumu, ji vis tiek nebus tapati “pilietinei visuomenei”. Jau vien dėl to, kad konstitucinė “politinė tauta” apima ne tik gyvąją kartą, bet ir visas praeities bei ateities kartas, kol tik gyvuoja ši valstybė (kartais – tikrovėje, o kartais – jau tik istorinėje atmintyje). Juk spręsdami valstybės reikalus, tęsiame protėvių darbus ir rūpinamės vaikų vaikais. Istorijoje gyvenantis socialinis tautos kūnas (anot M.Riomerio) įvelkamas į nuo laiko nepriklausantį konstitucinį valstybės apvalkalą. Taigi, naujausiųjų laikų konstitucinė “Tauta” net formaliai neįsitenka į individualistinį supratimą, pabrėžiantį tik šiandien gyvenančio piliečio teises ar asmeninius interesus.

Tačiau taip pat nepamirškime, kad ši “politinė tauta” nenusileido iš kosmoso. Konstitucijoje aiškiai deklaruojama, kad jos šaknys ir tradicija yra lietuviškos. Taigi, tai nėra vien abstrakti, nežinia su kuo susijusių piliečių visuomenė. Ši tauta yra susijusi su savo kalba, istorine atmintimi, kultūros paveldu. Ši tauta yra susijusi su per kartų kartas kuriama nacionaline kultūra, su lietuviška vieša bendravimo ir reikalų tvarkymo erdve, kuri padeda kurti bendrąjį gėrį. Kitų tautybių piliečiai ir svečiai privalo gerbti šią erdvę, kuri yra vieninteliai lietuvių tautos namai. Kita vertus, ar kas sako, kad ši valstybė yra skiriama tik lietuviams?

Latvija – latviams ar rusams?


Daug ko pamoko tik ką įvykęs referendumas Latvijoje, kai imperinės Rusijos jėgos mėgino įpiršti Latvijai antrąją valstybinę kalbą (“prisvojitj gosudarstvennij status russkomu jazyku”). Mėginimas aiškinti, kad latvių kalba yra tik patogus būdas tvarkyti viešuosius reikalus, deja, nepakankamas. Nes latvių kalba Latvijos valstybėje nėra kaip nors atsitiktinai, tik dėl patogumo ar kokio nors laikino pilietinės visuomenės susitarimo pasirinkta viešo bendravimo kalba. Rusakalbės Latvijos šalininkai pateikė daug argumentų, kad valstybinė rusų kalba ne tik būtų patogi didelei daliai Latvijos piliečių, bet ir ekonomiškai naudingesnė, esą perspektyvesnė.

Ši argumentacija, beje, primena kai kurių asmenų Lietuvos konservatorių vadovybėje idėjas, kad šiandien lietuviškas patriotizmas turi keistis, kaip antai – valstybės tarnautojų privalomoji antroji kalba turėtų būti anglų. Juk Lietuva tuomet taptų “konkurencingesnė”. Viešieji užrašai galėtų būti ir lenkiški – juk tuomet pagerėtų santykiai su kaimynine valstybe, tai būtų ekonomiškai naudinga, modernu, “neetnocentriška”.

Beje, turbūt ne visi rusų kalbos suvalstybinimo Latvijoje šalininkai – tai nepriklausomos Latvijos valstybės priešai.

Sprendžiant iš rusakalbės žiniasklaidos Latvijoje, didelė jų dalis tiesiog kitaip įsivaizduoja Latvijos ateitį.

Jie siūlo vietoj “latvių” (latiši) sąvokos naudoti “latviečių” (latvijci) sąvoką. Jie siūlo kurti naują bendriją, anot jų – naują “politinę tautą”, kurioje vienodomis teisėmis sugyventų latvių ir rusų kultūros. Jie tikriausiai myli Latviją (panašiai kaip ir mūsų Tomaševskis – Lietuvą), tik anot vienos Latvijos rusų žurnalistės – jiems nepasisekė, kad šalia gyvena latviai, kurie nenori integruotis. Pasak referendumo iniciatorių lyderio, tūlo Lindermano, daugelis latvių kalbos gynėjų – tiesiog zombiai.

Latvių kalba Latvijoje buvo apginta, nes Latvijos visuomenės bei politikos elitas neišdavė latvių tautos interesų, latvių nacionalinės kultūros, Latvijos valstybės konstitucinių pagrindų. Didelė dalis referendumo dalyvių, kurie nėra etniniai latviai, palaikė valstybinį latvių kalbos statusą, nes, būdami lojaliais Latvijos piliečiais, jie save priskiria būtent latvių, o ne kokiai nors kitai politinei tautai (ta prasme jie yra latviai, o ne “latvijcai”).

Kam skirta Lietuva?


Kovo 11-osios jaunimo eitynių šūkis “Lietuva – lietuviams!” atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva privalo būti apginta, kad ji turi išlikti lietuvių žeme. Lietuvių tauta ir lietuviškoji kultūra sudaro gyvybinį valstybės pagrindą.

Nors šiais laikais mėginama piršti net ir tokias ideologijas, kad esą tautos – tai menami ar dirbtiniai konstruktai, tačiau mūsų pačių istorija įrodo visai ką kita. Ji pateikia tautos vienybės, bendradarbiavimo, pasišventimo tautos bendrajam gėriui pavyzdžius. Užtenka prisiminti kad ir Sąjūdžio kūrimąsi. Lietuvių tauta tuomet parodė, kad yra gyva, kad tebeturi savo stuburą. Jei neturėtų, nebūtų nei šios valstybės, nei jos “pilietinės visuomenės”.

Anot Vydūno, tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą. Todėl jis neatsiejamas nuo asmeninio apsisprendimo, padorumo, pagarbos tėvų dvasiniam paveldui.

Tautininkų požiūriu, tautiškumas yra neatsiejamas nuo kultūrinės tapatybės. Rūpestis nacionaline kultūra labiausiai apibrėžia ir pačios valstybės prigimtį bei paskirtį (juk visais kitais piliečių poreikiais gali pasirūpinti ir okupantai!). Tokio požiūrio pagrįstumą pripažįsta ir kai kurie tautininkų kritikai, tačiau apsisukę vėl kabina nežinia iš kur traukiamus apibūdinimus, kad tautininkai išpažįsta tautiškumą vien kaip savaiminę, jokių paties žmogaus pastangų nereikalaujančią (atseit, “brutalią”) duotybę.

Lietuvis nėra kuo nors savaime geresnis už kitą žmogų vien dėl to fakto, kad jis yra lietuvis (žinoma, jis vien dėl to nėra ir kuo nors blogesnis). Be abejo, norėtume, kad lietuvio įvaizdis būtų siejamas su aukščiausiu žmoniškumu. Tačiau tai yra siekiamybė, o ne iš anksto kiekvienam lietuviui duotas kokybės ženklas. Vis dėlto pastebime ryškėjančią tendenciją menkinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, sėti nepagrįstą savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą ir nusivylimą, aklą kitų pamėgdžiojimą, savųjų vertybių išsižadėjimą, provincialų “europietiškumą”.

Šūkis “Lietuva – lietuviams!” skatina priešintis tokiai savigriovai, kviečia pažinti ir puoselėti savo šaknis.

Apie tai kur jau veda savęs nuvertinimas siūlau pasiskaityti Aloyzo Gudavičiaus knygoje „Etnolingvistika (Tauta kalboje)“, 2009 m., kurios 221-223 psl. pateikiami įdomūs sociologinio tyrimo duomenys apie lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių studentiško jaunimo stereotipus jų pačių ir kitų akimis. Lietuvių studentų savęs vertinimas yra prasčiausias. Deja, jaunesnės kartos lietuviai save vertina jau net prasčiau nei vyresni. Keista, bet lietuvio vertinimas kitų tautų akimis yra geresnis, nei jų pačių savęs vertinimas. O kaip antai, lenkų studentai save vertina geriau, nei juos vertina kiti.

Lietuva – tai mūsų žemė, kurioje mes patys kuriame savo gerovę. Deja, reikia pripažinti, kad apleidome valstybės valdymą, todėl susiduriame su dideliais sunkumais ir kartais jau atrodo, jog Lietuva – tai tik neaiškių grupuočių savivalės žemė, iš kurios siūloma bėgti. Pagal tokį scenarijų: Lietuva – nežinia kam, o lietuviams – visas pasaulis. Ką gi, bent jau tautinis jaunimas tam nepritaria. O kaip mąsto liberalusis jaunimas? Kur nukreipia mūsų nacionalinis švietimas?

Už nacionalinės politikos susigrąžinimą


Šiais laikais tautos kultūrinės tapatybės išsaugojimas – tai pagrindinis valstybės nacionalinio saugumo politikos rūpestis. Kas taip pasakė? Pasirodo, pirmieji buvo ne šiuolaikiniai tautininkai ir net ne lietuviai. Tai buvo socialinių mokslų žinovų, Danijoje studijuojančių šiuolaikinį informacinį karą, išvada (žr. Manto Martišiaus „Ne(akivaizdus“ karas“, 2010 m., 106 psl. esančią nuorodą į vadinamą konstruktyvizmo kryptį). Kadangi šią kryptį išvystė daugiausia danai, ji vadinama Kopenhagos mokykla. Kopenhagos mokyklos požiūriu nacionalinės tapatybės išsaugojimas – tampa nacionalinio saugumo politikos ašimi, net ir gausesnėms tautoms. Ji laikosi pozicijos, kad šiais laikais pagrindinės „saugumo grėsmės yra susijusios su tapatybe ir kultūra“.

Lietuvos atveju aš tik pridėčiau, kad be aiškios nacionalinės politikos, nukreiptos į tautos gerovės tikslą, mūsų integracija Europos Sąjungoje baigsis klimpimu į vis naujas problemas, o galiausiai – sunykimu ir ištirpimu. Šis pavojus šiandien daugiau nei akivaizdus, nors šalies politinis elitas vis dar mėgina įsiūlyti tautai rožinius akinius, kad viskas susitvarkys tarsi savaime, kai daugelis ir toliau rūpinasi vien savimi. Be tautinio ūpo, be tikros atsakomybės tautai, be atkaklaus nacionalinių interesų gynimo, be tautos susitelkimo ir darnos niekas jau tikrai nebesusitvarkys.

Mėgindami pakeisti prastą valdymą, telkiame susivienijimą “Už Lietuvą Lietuvoje”. Ar tai bus alternatyva esamai politinei sistemai, priklausys ne vien nuo mūsų pačių. Turime vilties, kad visos politinės srovės ar sambūriai gali turėti sveiko, Lietuvai reikalingo prado. Tačiau būtinas rimtas atsinaujinimas, blaivus požiūris į Lietuvos politinius veiksnius bei reiškinius. Todėl šios Kovo 11-osios eitynės – tai ne tik šventinis renginys, bet ir būdas pranešti apie naują Lietuvos kelią, apie apsisprendimą susigrąžinti savastį, tvarkytis namuose ir nebeklaidžioti tyruose.

Susiję straipsniai:

V.Rubavičius. Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai?
G.Songaila. Būkime verti savo protėvių kasdieniniame gyvenime
G.Songaila: Kol vadovauja A.Kubilius ir jo aplinka, tautinės vertybės bus tik manipuliacija TS-LKD rinkėjais
V.Baškys. Lietuva – viską aš tau paaukosiu
G.Songaila. Naujasis interfrontas prieš lietuvių kultūrą
G.Songaila. Lenkijos draugiškumo kaina: lietuvybės išsižadėjimas? (II)
G. Songaila įteikė paklausimą A. Kubiliui dėl paskleistos dezinformacijos

Komentarai
http://alkas.lt/2012/03/08/g-songaila-l ... s-netinka/

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Autorius:  Žygeivis [ 25 Vas 2013 20:36 ]
Pranešimo tema:  „Lietuva lietuviams. lietuviai Lietuvai !“

Vytautas Sinica. Lietuva lietuviams


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=60765695
http://www.ekspertai.eu/lietuva-lietuviams-2/

Vytautas Sinica, žurnalas „Tribūna“
2013 m. vasario 25 d. 10:13

Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“.

Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį.

Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune.

Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų byloje (2012-09-28 naujiena „Sąjūdininkai išteisinti galutinai“).

Suvokdami savo konstitucinę teisę tik informuoti apie viešuosius susirinkimus eitynių organizatoriai greičiausiai nepabijos dar vieno teismo proceso ir neatsisakys planų žygiuoti Gedimino porspektu, o tai leidžia pagrįstai tikėtis dar didesnio ažiotažo ir provokacijų eisenos metu Vilniuje.

Patį garsųjį šūkį dažniausiai linkstama suprasti siauriausia ir banaliausia galima prasme: esą skanduojant „Lietuva lietuviams“ kviečiama išnaikinti Lietuvoje kitataučius.

Tokia mąstymo neapsunkinanti interpretacija galimai tinka marginaliai daliai šių eisenų dalyvių, tačiau patys jų organizatoriai ir iškilesni jose dalyvaujantys asmenys šūkį supranta ir aiškina visiškai kitaip.

Savo ruožtu visuomenė turi atsakyti į klausimą, ar nori tenkintis savo vaizduotės vaisiais ar suvokti reiškinius pagal jų autorių intencijas ir vertinti juos adekvačiai.

Tautos ir valstybės atsakomybės ryšys


Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirmininkas Julius Panka primena, jog pilnas šūkis yra „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“, nors žiniasklaida linkusi pasigauti tik jo santrumpą.

Tokia formuluotė leidžia užčiuopti socialinę potekstę – kalbama pirmiausiai apie abipusį pareigos santykį tarp valstybės ir tautos.

Kaip siūlo suprasti pats J.Panka, Lietuva kaip valstybė šiuo šūkiu kviečiama tarnauti ją sukūrusiai tautai.

Viena pamatinių nacionalizmo prielaidų teigia, kad valstybės egzistuoja kaip priemonė tautos kūrybinei energijai skleistis ir tapatumui puoselėti.

Šią valstybės funkciją valdžios aparatas privalo užtikrinti konkrečiais veiksmais, teisėkūros sprendimais.


Valstybė turi priklausyti tautai kontrolės ir pavaldumo prasme. Net banalu, jog tai skelbia ir Lietuvos (kaip ir daugelio kitų šalių) Konstitucija.

Iš kitos pusės šūkis apibrėžia tautos atsakomybę savo sukurtai valstybei.

„Lietuviai Lietuvai“ – tai kvietimas dirbti savo šaliai, rūpintis jos gerove greta asmeninės, neemigruoti, nebūti abejingiems valstybės gyvenimui.

Jei nacionalinė valstybė sukuriama kaip būtinoji sąlyga klestėti tautos kūrybiniam potencialui, tai kiekvieno tautos atstovo moralinė pareiga yra šia ne be aukos jam iškovota teise naudotis ir ją realizuoti darbu, kiekvienam savo srityje.

Akivaizdu, jog šia prasme tiek valstybė savo suteikiamomis sąlygomis realizuoti gebėjimus, tiek piliečiai savo pasiryžimu kurti Lietuvą šiuo metu yra toli nuo tokio idealo ir reikalinga jį skelbti, nes valstybė nėra gėris savaime.

Suverenumo siekis


Kitas pamatinis nacionalizmo teiginys sako, jog kiekviena tauta turi būti absoliuti šeimininkė savo valstybėje, tad ir lietuviai Lietuvoje turi diktuoti jų bendrabūvį apibrėžiančias kultūrines-moralines normas ir, žinoma, teisinę bazę.

Tai XIX a. visuotinai paplitęs suverenios savivaldos siekis, daugelio modernių tautiškumo teorijų klaidingai tapatinamas su pačiu tautiškumu apskritai.

„Lietuva lietuviams“ yra būtent tokio nedalomo suverenumo šauksmas. Jis reikalauja, kad tik Lietuvos piliečiai – Tauta, kaip didžiąja raide įrašyta Konstitucijoje – galėtų spręsti savo gyvenimo sąlygas formuojančius klausimus.

Tauta gali deleguoti savo apsisprendimo teisę atskirose srityse, tačiau čia būtina vadovautis subsidiarumo principu – deleguoti viršvalstybinėms institucijoms tik tuos klausimus, kurių išspręsti savivaldi politinė bendruomenė pati nepajėgia bet kuriuo atveju.

Galima nesutarti dėl suverenumo atsisakymo masto, tačiau tragikomiško referendumo dėl stojimo į ES metu Tauta tikrai nesuprato, kiek daug teisių deleguoja.

Šūkio „Lietuva lietuviams“ skanduotojų įsitikinimu, suverenumo deleguota akivaizdžiai per daug.

Tiek formaliai, tiek neformaliai lietuviškojo gyvenimo normos yra keičiamos tarptautinių ar tiesiog užsienio struktūrų įtakos.

Tariami „žalieji“ formuojasi Rytų, o „žmogaus teisių“ gynėjai – Vakarų interesų pagrindu.

Šį procesą bandoma maskuoti tariamai savaimingos visuomenės raidos postmodernėjimo linkme vaizdiniu, nors tuo pačiu metu vertybes ir teisinę aplinką performuoti aktyviai siekia dosniai finansuojami socialinės inžinerijos centrų filialai mūsų šalyje, o vieną nacionalinės valdžios sprendimą po kito keičia Europos Teisingumo Teismo sprendimai.

Vėlgi, galima diskutuoti, ar šiandieninė Lietuvos tikrovė būtent tokia, tačiau kaip tik tokią ją mato dėmesio susilaukiančių šventinių eitynių dalyviai.

Norėdami vertinti jų šūkius, turime suprasti ir jų pačių politinės tikrovės vertinimą.

„Lietuva lietuviams“ reiškia besąlygišką suverenaus apsisprendimo reikalavimą Lietuvos piliečiams, kurie, kiekvieno nacionalisto supratimu, vieninteliai turi teisę kurti Lietuvą, kurioje gyvena.

Geri ar blogi, modernūs ar atsilikusio mąstymo sprendimai turi kilti iš pačios politinės Tautos.

Tautinės mažumos


Čia tampa aktualus kone pats opiausias „Lietuva lietuviams“ aspektas – požiūris į tautines mažumas.

Iš tiesų jis buvo atskleistas pačių Vasario 16-osios eisenos Kaune dalyvių žinių korespondentams: eisenoje laukiami visi, mylintys valstybę, o etninė tautybė šiuo atveju nėra svarbu. Ji iš tiesų nesvarbi.

Tačiau klausimas dvipusis: kaip tautinėms mažumoms palaikyti šūkį „Lietuva lietuviams“ ir kaip šis šūkis gali apimti tautines mažumas?

Kiekvienas ne lietuvių kilmės valstybei ištikimas Lietuvos pilietis yra lygiai brangus ir vertingas Lietuvos valstybei kaip ir jai ištikimi etniniai lietuviai.

Kiekvienas tautinių mažumų atstovas yra gyvenimo aplinkybių pasmerktas dvilypumui: jis turi būti savo tautos kultūros atstovas ir jausti politinę ištikimybę šaliai, kurioje gyvena (taigi priklausyti kitai politinei tautai).

Šią sąlygą išpildantys bet kurios valstybės piliečiai yra pilnaverčiai politinės bendruomenės nariai.

Tačiau toks dvilypis tapatumas iš tautinės mažumos atstovo reikalauja pripažinti, kad valstybė, kurioje jis gyvena, yra sukurta kitos tautos apsisprendimo teise, ir kad konkreti tautinė mažuma naudojasi kitos tautos sukurto valstybingumo ir išsilaisvinimo iš totalitarizmo vaisiais.

Suprasdamos šį lietuvių tautos santykį su valstybe, tautinės mažumos gali demonstruoti tą patį atsakomybės prieš valstybę jausmą, suverenumo siekį ir reikalauti atsakingo savo funkcijų vykdymo iš valstybės, kurioje gyvena.

Natūralu, jog tautinėms mažumoms priklausantys piliečiai apskritai yra tų pačių kultūrinių-moralinių normų kaip ir etniniai lietuviai, didelė jų dalis socializuoti tose pačiose mokyklose, jiems įdiegtos tos pačios moralinės „raudonosios linijos“ ir įprasta laikytis tų pačių valstybės įstatymų.

Tokie kitataučiai piliečiai, lygiai kaip lietuviai, nenori ir neturi būti veikiami išorinių veiksnių vykdomos socialinės inžinerijos ar įstatymų primetimo.

Kiekvienais metais nacionalistų eitynėse dalyvauja nemaža dalis Tėvynę mylinčių ir tuo besididžiuojančių tautinių mažumų atstovų, kurie tai daro tikrai ne iš tariamos nacionalistų baimės (greičiau galima bijoti tautiečių pasmerkimo) ar naivumo.

Daugybė žmonių Lietuvoje nėra etniniai lietuviai, tačiau saugodami kultūrinį tautiškumą yra sąmoningi Lietuvos piliečiai.

Šis faktas, laimei, pagaliau atsidūrė ir žiniasklaidos akiratyje – ne viena televizija parodė Vasario 16-osios eitynėse laisva valia dalyvavus ir patriotiškai nusiteikusius Kauno žydus, ko niekaip negali paaiškinti primityvią „Lietuva lietuviams“ šūkio interpretaciją puoselėjantys stebėtojai.

Išvados


Šventines nacionalistų eisenas būtina palikti ir puoselėti teisinga linkme. Jų organizatoriai vienareikšmiškai turi didžiuotis ir didžiuojasi, jog prie jų kadaise vien jauno būrio prisideda laisvės kovotojai, savanoriai, signatarai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir dabartinio Seimo nariai – žmonės, iš lėto keičiantys eisenos veidą ir šūkį „Lietuva lietuviams“ suvokiantys tekste aprašyta prasme.

Nereikia turėti iliuzijų, kad šiuose renginiuose dalyvauja vien tokios sampratos šalininkai. Žinoma, dalis dalyvių jos nesuvokia ir jaučia neapykantą savo bendrapiliečiams. Tai problema, tačiau eisenų draudimas ir marginalizavimas yra prasčiausias jos sprendimas.

Žygių organizatoriai jau seniai turi apsivalyti nuo šovinistinio ar, dar blogiau, agresyvaus elemento ir kartu pritraukti nemarginalizuotų patriotų gretas.

Kaip teigia patys organizatoriai, eitynės atviros visiems, mylintiems Lietuvą.

Ko gero, geriausiai tai atskleidė Kaune su kitais nacionalistais žygiavęs signataras, Seimo narys Algirdas Patackas savo atvirame laiške Viktorui Diavarai.

Visos tautos lygios ir nė viena jų nacionalistų nėra niekinama, o tą darantieji paprasčiausiai nėra nacionalistai ir neturėtų dalyvauti eitynėse, skirtose „Lietuvos vaikams“ atiduoti pagarbą savo Tėvynei.

Tie, kuriems tai nepatinka, turėtų patys pasišalinti iš šios jiems svetimos iniciatyvos.

Tuo tarpu šūkį „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“ visuomenei laikas suprasti ir priimti, o eisenų dalyviams jokiu būdu jo neatsisakyti.

Gana bėgti nuo to, kas suteikė pagrindą mūsų nepriklausomybei, kurios, tiesa, kaip ir prieš 23 metus, taip ir dabar, ne visiems reikia.

Tekstas spausdintas laikraštyje „Tribūna“.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... &com=1&s=1

Autorius:  Žygeivis [ 27 Vas 2013 17:41 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Raimonda Noreikaitė. Mes ne naciai, ne fašistai ir ne šiukšlės. Mes - Lietuvos patriotai


http://cibulis.blogspot.com/2013/02/mes ... ir-ne.html

2013 m. vasaris 28 d., ketvirtadienis
Raimondos Noreikaitės blogas

Žmogus dažniausiai turi lakią vaizduotę ir geba pats susikurti tam tikrus baubus, kurie, be jokios paaiškinamos priežasties, ryja visą ramybę ir reikalauja, kad asmuo jaustų baimę, nepasitenkinimą bei kitus neigiamus jausmus.

Žinoma, ta pati vaizduotė padeda parašyti ne vieną puikią knygą, išsisukti kebliose situacijose ir panašiai, tad negalima jos nurašyti kaip kažkokio tik problemas sukuriančio darinio.

Bet štai klaidinančią žiniasklaidą ar (kas yra dar šlykštesnis egzempliorius) įsivaizduojamų baubų prisikūrusius asmenis, savo baubus pateikiančius kaip nenuginčijamą realią grėsmę, iš tiesų vertėtų traktuoti kaip brokuotus ir tik kenkiančius dalykus.

Reikia pripažinti, kad žiniasklaida iš tiesų kuria nuomonę. Galbūt dalis dar nesuvokia koks ginklas yra paprasčiausia dėžė su judančiais paveikslėliais ar keli prirašyti lapai, kuriuos atneša paštininkė.

Bet žiniasklaida, pamažu išsiurbdama iš žmogaus nepatiklumą ir, įkyriai pumpuodama jo nervus, visai nepastebimai pasuka žiūrovo/skaitytojo/klausytojo mintis ta linkme, kuria tik geidžia.

Jau iš anksčiau savo įsivaizduojamus baubus išpopinę į labai realiai atrodančius rubuilius, tam dar labiau pasitarnauja.

Taip ir pamatai, kaip per Nacionalinę televiziją žmogus pareiškia, jog patriotinių eitynių metu gavo per sprandą. Net nepraėjus kelioms minutėms, tas pats žmogus jau mikčioja, kad visgi neturėjo omenyje tiesioginės "gavau per sprandą" žodžių junginio reikšmės.

Bet po dar keliolikos minučių jis ir vėl kartoja, kad eitynių metu prieš jį buvo panaudotas smurtas ir, nors daugybę kartų kartojo žodį "demokratija", net pareiškia, jog tautininkai negalėtų rodytis Nacionalinėje televizijoje, jei mes iš tiesų gyventume normalioje demokratinėje valstybėje.

Kaip manote, kuri pokalbio dalis visgi išliks žiūrovo galvoje, galbūt tik viena ausimi klausiusio visos diskusijos?

Ar ta menka sekundės dalis, kurioje išaiškėjo, kad visgi pašnekovas mato įsivaizduojamus baubus, ar tos keliasdešimt minučių, kuriose nuolat girdimi neva itin pagrįsti kaltinimai eitynių dalyviams?

Klausimas retorinis ir atsakyti nebūtina.

Tačiau kažkaip pasidaro linksma, kai toks labai iškreiptai demokratiją suvokiantis žmogus, kuris viešumoje svaidosi įvairiausiais įžeidinėjimais be jokio pagrindo (keistas nekentimas tų, kurie myli savo šalį, man neatrodo kaip pagrindas), staiga ima ir tampa A. Butkevičiaus visuomeniniu patarėju švietimo klausimais.

Jau įsivaizduoju kaip turėtų atrodyti švietimas tokio patarėjo akimis: "Visi, kas tik gynė Lietuvą ar drįsta dabar švęsti šiai šaliai svarbias datas yra agresyvūs skustagalviai, kuriems tai neturėtų būti leista!".

Bet, po tokios ilgos įžangos, noriu pasakyti, kad visgi šį kartą kalbėsiu ne apie jau senokai rodytą televizijos laidą.

Šį kartą mano dėmesys nukreiptas į delfį, kuris ir vėl paskelbė linksmos apklausos linksmus rezultatus.

Ko buvo klausta? Klausimai buvo du:

1. Ar Jūs pritariate kasmetinėms nacionalistų eitynėms Vilniaus Gedimino prospekte Kovo 11-ąją?

2. Ar Jūs pritariate nacionalistų skanduotėms?

Šį sykį apsieisiu be ilgo aiškinimo, jog, kadangi žurnalistai jau senokai nacionalistus sulygino su naciais, jau vien šio žodžio pavartojimas galėjo sukelti neigiamą atspalvį ir pabudinti žmonių baubus.

Normali bendrovė būtų suformulavusi šiuos klausimus kiek kitaip (tarkim, vietoje "nacionalistų" būtų pavartoję žodį "patriotų"), bet kadangi turime reikalų būtent su šmaikščiaisiais "Spinter tyrimais" ir delfiu, nėra prasmės tikėtis objektyvumo.

Gal pradėkime nuo to, kodėl teigiu, jog ši apklausa ganėtinai šmaikšti.

Tiesiog užtenka prisiminti praėjusius metus, kuomet tas pats delfis užsakė vėlgi tokią pačią apklausą ir, kaip ne keista, toje pačioje "Spinter tyrimų bendrovėje" http://www.spinter.lt/site/lt/vidinis/m ... U0Ozk7OzA=

Paveikslėlis

Tik, kaip patys puikiai matote, praėjusiais metais jie jautėsi itin kūrybingi ir sugalvojo dar įdomesnę klausimo formuluotę. Ko galima tikėtis iš tokių asmenų, kurie, dar prieš pradėdami ieškoti respondentų, jau sugeba suformuluoti visą apklausą taip įdomiai, jog tikriausiai ji įgytų dar aštresnį atspalvį nebent tuo atveju, jeigu vietoje "nacionalistų" būtų pavartotas išsireiškimas "nacių"?

Ogi galima tikėtis, atsiprašant, mėšlo, pilamo į vargšes žmonių galveles, o ne objektyvumo.

Į vieną klausimą buvo suplakta tiek neigiamų asociacijų, kurias pats delfis mėgsta kartoti, kad žmonės nieku gyvu neužmirštų kas yra Lietuvos didieji baubai, jog nori nenori suabejoji ar išvis tokia bendrovė kaip "Spinter tyrimai" turi teisę apklausti ir viešinti neva visos tautos nuomonę.

Jau net nebereikia klausti kas buvo tie respondentai (nors, reikia pripažinti, kad kol kas nežinau nė vieno šioje linksmoje apklausoje dalyvavusio žmogaus), nes pati apklausa diktuoja vien kokčiai neigiamą atspalvį.

Na, gerai. Praleisiu tą vietą, kurioje stebiuosi, jog delfis su "Spinter tyrimais" būtinai turėjo pavartoti žodį "svastika", o ne "triskelis".

Galiu lažintis, kad atlikdami šią įdomią apklausą jie tikrai nepaaiškino, jog toji lietuviška svastika anaiptol nėra sukurta ir nešiojama tam, kad pagarbintų Adolfą Hitlerį ir jo idėjas.

Nenustebčiau, jei dar ir su tokiu katinu ant rankų atlikinėjo šią apklausą. :)

Paveikslėlis

Atkreipkite dėmesį ne tik į tai, jog skanduotė "Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai" eilinį sykį sutrumpinta tik iki "Lietuva - lietuviams", ne tik į svastikų bei nacionalistų paminėjimą, bet ir į atsakymų formuluotę.

Vietoje paprasčiausio atsakymo "neigiamai", "Spinter tyrimai" sugebėjo pašmaikštauti iš visų plaučių ir pasiūlyti kiek kitokį variantą - "neigiamai, tokios eitynės daro gėdą Lietuvai".

Keista, kad nesuformulavo šio atsakymo dar linksmiau - "neigiamai, eitynių dalyvius reikia sušaudyti"...

Žinoma, jau truputį ironizuoju, tačiau patys pagalvokite kokios pirmos mintys aplanko žmones, kurie išgirsta apie štai tokią apklausą. Pagalvokite ir apie tai, kokia nuomonė iškart brukama skaitytojui jau vien su delfio pavadinimu "44 proc. gyventojų mano, kad Kovo 11-osios nacionalistų eitynės daro gėdą Lietuvai".

Viskas persmelkta neigiamomis emocijomis ir tvirtu teigimu, jog vos ne pusė Lietuvos gyventojų mano, kad nacionalistų eitynės daro gėdą Lietuvai.

Nors pati apklausa sudaryta anaiptol ne objektyviai, o taip, kad sukeltų kuo daugiau neigiamų minčių.

Nors apklausta tebuvo vos 1008 respondentai.

Jei delfiui ir "Spinter tyrimams" atrodo, jog suformulavus tokią apklausą ir po to ją pateikus kaip labai rimtą ir nenuginčijamą faktą dar galima apsimesti labai objektyviais ir teisingas apklausas atliekančiais dariniais - tegul. Aš tik pasijuoksiu į kumštuką iš tokių naivių minčių.

Grįžkime prie šiais metais atliktos apklausos. Respondentų buvo dar mažiau - 1004.

Ir vėl pavartota sąvoka "nacionalistų", nors pats delfis nuolat sugretina nacionalistus su neonaciais ir panašiais velniais (kas, beje, yra klaidinga ir juokinga), tad puikiai žino, kad šitaip suteiks apklausai neigiamą atspalvį.

Ir vėl drąsiai teigiama, kad 44 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria eitynėms, tarsi tie virš keturių šimtų apklaustųjų būtų visa Lietuva.


Paveikslėlis

Apie kokį objektyvumą ir tikrai rimtą apklausą tokiu atveju galima kalbėti?

Čia - tik eilinis žiniasklaidos mėginimas pamaitinti žmonių baubus. Taip, pamaitinti, nes jie jau iš tiesų yra gyvi ir minta aplinkui sklandančiomis mintimis apie tai, kokie nacionalistai agresyvūs, kaip jie nekenčia kitų tautų žmonių ir, kad visos tos eitynės tėra tik savo agresijos parodymas.

Tie baubai nepriima tikrosios tiesos. Jie nenori misti teiginiais, jog nacionalistai nėra lygūs naciams. Baubai neleis žmogui suprasti, jog eitynėmis teparodoma tik pagarba ir meilė savo šaliai. Jie stums šalin bet kokias idėjas, kurios teigia, kad tautiškai nusiteikę žmonės anaiptol nėra agresyvūs sutvėrimai, darantys gėdą savo šaliai. Baubai negali leisti žmogui to suvokti, nes tuomet patys po truputį pradės nykti.

Linkiu, jog savus baubus išrautumėt su visomis šaknimis. Lietuva - lietuviams, lietuviai - lietuvai, o ne baubams, naikinantiems mūsų valstybę!

P.s. Patariu pasiklausyti Vasario 16-ąją skambėjusios kunigo R. Grigo kalbos (ji prasideda 05:08):

Portalas "Kas vyksta Kaune" - Vasario 16-osios tautinio jaunimo eitynės Kauno gatvėmis

http://www.youtube.com/watch?feature=pl ... bKJmldzkwk


***************************************************************

Erika Drungytė. Dar kartą apie nacionalizmą ir piliečių teises


http://www.propatria.lt/2013/02/erika-d ... -apie.html

Paskelbta 2013-02-26

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ atliko gyventojų apklausą DELFI užsakymu.

Šios apklausos tikslas – išsiaiškinti, kiek Lietuvos gyventojų pritaria ar nepritaria Kovo 11-osios eitynėms Vilniuje.


Kokioms eitynėms?

Štai čia ir atskleidžiama tyrimo esmė, nes klausimas suformuluotas taip:

„Ar Jūs pritariate kasmetinėms nacionalistų eitynėms Vilniaus Gedimino prospekte Kovo 11-ąją?“

Klausime jau užkoduotas negatyvus požiūris į eitynių dalyvius, nes Lietuvoje, kuri vis dar priskirtina prie pilietiškumą mažiausiai demonstruojančių valstybių, nacionalizmo konotacija tebevelka sovietinį šleifą – nacionalizmas yra blogis.

Iš tiesų nacionalizmas kaip universali doktrina teigia, kad aukščiausioji kiekvieno žmogaus pareiga yra ištikimybė savo tautai.

Bet politinė savišvieta taip pat nebūdinga mūsų visuomenei, o inercija yra labai stipri.


Ką gi konstatavo „Spinter tyrimai“ ir kokią žinią paskleidė naujienų portalas Delfi.lt per visas žiniasklaidos priemones?

Tyrimų rezultatai teigia, kad „didžioji dalis Lietuvos gyventojų nepritaria nacionalistų eitynėms, kurios kasmet Kovo 11-ąją rengiamos Vilniaus centre“.

Kas kartą, kai paskelbiami įvairių tyrimų rezultatai, tiek aš asmeniškai, tiek daugybė mano draugų piktinasi – niekas niekada nėra paklausęs mūsų nuomonės.

Ar mes nesame Lietuvos gyventojai? Tyrimų kompanija neatskleidžia, kokio miesto ar regiono gyventojai buvo apklausti.

Pasako tik skaičių – „apklausė 1004 respondentus nuo 18 iki 75 metų“. Bet ir šis konstatavimas yra iškalbingas.

Jie apklausė 1004 žmones ir paskelbė rezultatus „didžioji dalis Lietuvos gyventojų nepritaria“.

Iš tiesų, nepritaria daugiau kaip 400 piliečių, tačiau nežinome, kas jie, koks jų išsilavinimas, kokia tautybė ir pan.

Ką norėta tokia apklausa įrodyti? Ką norima pateisinti? Kokią nuomonę norima suformuoti?

Juk jei būtų paklausta, ar pritariate Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai Gedimino prospekte, tikėtina, kad atsakymų rezultatai būtų buvę kitokie.

Ar šia apklausa norima visiems Lietuvos piliečiams pasakyti, kad nacionalizmas yra blogis ir labiausiai prilygsta fašizmui? Tikėtina, kad būtent tai.

Ar šia apklausa norėta pateisinti Vilniaus valdžią, kuri leidimą eitynių organizatoriams išdavė ne Gedimino prospekte, o Upės gatvėje, motyvuodama oficialiais renginiais? Tikėtina, kad būtent tai.

Ar šia apklausa siekiama pristabdyti kylančią tautinės savimonės ir pilietiškumo raišką Lietuvoje? Tikėtina, kad taip.


Portalas Delfi.lt akcentuoja mokslininkės V. Petrušauskaitės nuomonę, kuri, nors ir pripažįsta, jog „2006 m. Konstitucinis Teismas (KT) savo nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje minima tauta – ne lietuvių etninė grupė, o Lietuvos piliečių bendruomenė. Pasak KT, tautos vardu priimami sprendimai apima visą piliečių bendruomenę“, vis viena kelia klausimus, kuriuose daug baimių ir numatomų grėsmių.

Mokslininkė mano, kad „nesant atsvaros Kovo 11-osios eitynėms, etninės grupės gali jaustis ignoruojamos“.

Labai atsargiai, terpiant žodelį „gali“, jaunoji mokslininkė iš tiesų siunčia signalą išvardintų tautų atstovams, kurie tai priims kaip teiginį, ir supras sakinį be žodelio „gali“.

Taip pat ji teigia, kad „Vokietijoje žygiuoja neonaciai, aplink susirenka daug jiems nepritariančių žmonių. Tuo metu Lietuvoje tokios eitynės didesnio pasmerkimo nesulaukia, jas kritikuoja tik pavienės etninės grupės.“

Tačiau Lietuvoje žygiuoja ne neonaciai! Kam daromos tokios prielaidos? Kam reikalingi tokie palyginimai?

Kaune Vasario 16-osios eitynėse matėme ne vieną kitos tautos atstovą, prisijungusį prie kolonos savo noru. Kauno žydai ėjo drauge ir teigė, kad yra drauge, nes yra Lietuvos gyventojai ir jau kelintos kartos kauniečiai.

Tačiau fonetiškai panašūs (pagal skambėjimą) žodžiai „nacionalistai, neonaciai“ apklausos rezultatus pateikiančioje apžvalgoje yra aiškus, tendencingas negatyvios konotacijos primetimas.

Ir visą šią užsakomąją apklausos medžiagą vainikuoja teiginys: „Vasario 16-ąją Kaune vykusias analogiškas eitynes aštriai sukritikavo Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas.“

Ar DELFI dirba Wiesenthalio centrui? Žvelgiant į tokiu būdu pateiktą informaciją, labai tikėtina.


Taigi nacionalizmas, kuris prieštarauja marksizmo ideologijai, teigiančiai, kad „proletariatas neturi tėvynės“ ir kosmopolitizmui, kurio atstovai yra pasaulio piliečiai, nepaisantys savo ir kitų tautų tradicijų, kultūros, patriotizmo, vadinasi, ir globalizmo, Lietuvoje mėginamas sulyginti su kažkuo, kas yra labai baisu, atmestina, grėsminga, pavojinga.

Bet šią užduotį sumanę įgyvendinti Lietuvos piliečius siekiantys įbauginti asmenys dar kartą suklupo ant kalbos akmenėlio.

Nes „nacionalistas“ iš tiesų yra „tautininkas“, kadangi tarptautinis žodis kilęs iš pamatinio lotynų kalbos žodžio natio, reiškiančio tautą.

Kraštutinių pažiūrų nacionalistai, arba naciai, buvo Vokietijos nacionalsocialistai.

Atkreipkite dėmesį į antrąjį sudurtinio žodžio dėmenį – socialistai!

Asmeninė Hitlerio ideologija, vėliau įvardyta fašizmu, neturi nieko bendra su įvairių pasaulio tautų individualumu, t. y. jų tautiškumu ir to tautiškumo pagrindu sukurtomis valstybėmis.

Bet šiandieninė situacija Lietuvoje turi labai daug bendra su jau minėtaisiais marksiszmu – kaip puikiai mums jį įskiepijo! – ir kosmopolitizmu, kuris drąsiai ir be skrupulų braunasi blizgiais reklamų pavidalais.

Taigi, tautieti (žr. aukščiau išdėstytą Konstitucinio Teismo išaiškinimą), pilieti, ar Tu tikrai esi toji didžioji Lietuvos gyventojų dalis, kuri pasisako prieš tautininkų eitynes?

Prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas pačių piliečių organizuotas eitynes, kuriose nėra klerkų, kurios neprimena Gegužės 1-osios paradų, kuriose savęs nedemonstruoja valdančių partijų atstovai, kuriose negirdėti trafaretinių žodžių ir metai iš metų kartojamų tų pačių kalbų?

Ar Tu tikrai manai, kad šie savo valstybę gerbiantys bei mylintys žmonės, pilietinis jaunimas, visuomeninių organizacijų atstovai, Lietuvos regionų atstovai, neturi teisės švęsti Kovo 11-osios eidami su Trispalvėmis Gedimino prospektu?

Taip, mes jau neturime beveik jokių teisių – nei protestuoti, nei išreikšti savo valios (kurios nepaisoma net ir įvykus referendumui!), nei džiaugtis nepriklausomybe, nei gerbti savo valstybinės kalbos, vėliavos, tautinės kultūros, nei saugoti ir tausoti savo žemės gamtinių išteklių, nei pasirinkti gyvenimo būdo…


Mes neturime beveik jokių teisių.

Ar dar turime valstybę?

Šaltinis: http://www.ekspertai.eu

Komentarai
http://www.propatria.lt/2013/02/erika-d ... -apie.html

Anonimiškas says:
26/2/13 10:16


Autorė visada rašo logiškai, argumentuotai. sąžiningai. Pagarba jai.

Mano klausimas būtų toks: jei nacizmas yra kraštutinis nacionalizmas, tai kas tada yra šovinizmas?

Žygeivis
27/2/13 16:47


Paaiškinu:

Šovinizmas iš tikrųjų yra viena iš daugelio imperializmo formų - faktiškai tai yra siekis ne tik užgrobti kitų tautų etnines-istorines žemes, bet ir "pagrįsti" jų pasisavinimą teigiant, kad tai, "ką aplaistėme krauju, tas jau mūsų".

Beje, šovinistams netgi nesvarbu, kieno tai kraujas - užkariautųjų ar užkariautojų...

O nacizmas kalbant tiksliau yra ne bet koks, o būtent hitlerinis nacionalsocializmas - ir šovinizmas yra tik viena iš šio sudėtingo "ideologinio mišinio" sudedamųjų dalių.

Autorius:  Žygeivis [ 01 Kov 2013 18:56 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Kęstutis Čeponis

Beje, noriu atkreipti dėmesį į vieną įdomų momentą, kuris straipsnių autorėms ir komentuotojams prasprūdo pro akis:

- nepaisant masinės antilietuviškos ir antipatriotinės propagandos visais įmanomais kanalais,

- nepaisant suktų apklausos klausimų,

- nepaisant DELFI valdžios akivaizdaus Lietuvybės niekinimo bei nekentimo,

- netgi tokios antilietuviškai "kryptingos" apklausos parodė, kad Lietuvybę aktyviai palaikančių skaičius kasmet žymiai paauga - pernai buvo 13,3 proc., o šiemet jau 18,4 proc.

Tuo tarpu neigiamai vertinančių skaičius lieka iš esmės tas pats - 44,4 proc. ir 44,5 proc.
:roll:

Taip pat tai rodo, kad ir rinkimuose mes galime surinkti tuos 18 procentų - ypač jei turėsime tokią politinę jėgą, kuri turės tinkamą pavadinimą, tinkamą lyderį ir tinkamai save pateiks visuomenei.

Marius Jonaitis

Tautininkų sąjunga nėra prastas pavadinimas, tiesiog reikia vidinių reformų joje.

Kęstutis Čeponis

Deja, bet šis pavadinimas rinkiminiu požiūriu yra tikrai labai prastas ir neįtaigus - dėl kelių labai įvairių priežasčių (jų čia nevardysiu, bet jos egzistuoja) - ir pastarųjų 23 metų visų be išimties rinkimų, nepaisant vis naujų partijos vadovų, ypatingai prasti rezultatai tai jau neginčijamai įrodė.

Be to reikia aiškiai apsibrėžti, kokį savo įvaizdį partija nori sukurti visuomenėje - nuosaikų (kaip dabar) ar žymiai griežtesnį, ryškesnį ir patrauklesnį ne tik keliems šimtams daugiau mažiau tautiškai nusiteikusių inteligentų.

Paskutiniai rinkimai ypatingai akivaizdžiai parodė, kad netgi kelių nuosaikiai tautiškų partijų jungtinė grupė yra visiškai nepatraukli absoliučiai daugumai mūsų potencialių balsuotojų (tiems patiems 14-18 procentų rinkėjų).

Politika "ne žuvis, ir ne mėsa, o neaišku kas" Lietuvoje akivaizdžiai nepraeina - žmonės nori matyti aiškumą.

Be abejo, labai didelę reikšmę rinkimuose turi pinigai - tiksliau sakant, didžiuliai pinigai, nes tik tada gaunamas realus rezultatas.

Kadangi didžiulių pinigų (ir netgi mažų) nėra, nebuvo ir nebus, tai reikia naudotis kitomis galimybėmis - todėl įtaigus, jau puikiai išreklamuotas pavadinimas yra būtinas.

Manau, kad tokiu pavadinimu gali būti Tautos Sąjūdis "Lietuva- Lietuviams".

Arba nuosaikesnis: Tautos Sąjūdis "Lietuva - Lietuviams. Lietuviai - Lietuvai!".


***************************************************************************************

Marius Jonaitis. Kiek radikaliau


http://mariusjonaitis.blogspot.com/2012 ... aliau.html

2012 m. spalis 19 d., penktadienis

Daugumai mano kolegų bendrapartiečių sukėlė šoką ar bent jau nuoširdų nusistebėjimą šių metų seimo rinkimų rezultatai. Keista.

Aš, žinoma, tikėjausi kiek gausesnių skaičiukų, bet paties fakto tai nekeičia.

Laimėti mes negalėjome. Ir nelaimėsime, kol nepadarysime išvadų ir nepriimsime teisingų sprendimų.

Šia kuklute analize taikau į mąstančią ir idealistišką Tautininkų sąjungos dalį. Ji tikrai yra ir laikas jai išlįsti iš pogrindžio.

Mano kritika skries ir į ULL pusę. Pykit nepykit, draugai, bet aš, kaip doras Tautininkas, nebegaliu žiūrėti kaip griūna graži idėja. O juk tik dėl jos stojau į partiją - ne dėl karjeros ir ne paskui asmenybę.

ULL buvo didžiausia Tautininkų sąjungos klaida.

Turėdami gerai žinomą partijos vardą, naujoko efektą ir entuziazmą, o taip pat, atsižvelgus į bendrą Tautinių jėgų atgimimą tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje, mes galėjome tikėtis bent jau rasti savo nišą, o su laiku - ją platinti, kaip tą padarė LLRA, beje, savo rinkėjus mobilizavusi mūsų karštakošių dėka.

Bet mūsų "strategai", vietoje to, kad gerintų partijos infrastruktūrą, gilintų ideologiją ir grūdintų savo narius rinkiminėse batalijose, žengė lengviausiu keliu - integravosi į koaliciją. Su trimis "numirusiomis" partijomis ir pamirštais signatarais.

Skamba žiauriai, bet tai tiesa.

Užtenka pasižiūrėti į VRK skaičiukus ir pasimato sukauptas politinis kapitalas.

Demotyvuota partija, suklaidintas rinkėjas. Vietoje to, kad ir toliau brandintume savo partijos "brendą" (prekinį ženklą), buvo nuspręsta kurti naują "brendą" su nauja simbolika.

Kas iš to gavosi?

Surinkome mažiau balsų net už nusenusius Paleckio komunistėlius ir jų prietranką vadą. Apgailėtina.

Žinoma, galima kaltinti VRK (jie visada darė klaidų), galima kaltinti vienašališką žiniasklaidą (o ko jūs tikėjotės?), bet pirmiausia reikia išmokti pripažinti savo klaidas. O jų tiek, kad akis galima išsidurti.

Partijos viršūnių demonstruojama nemeilė/nepagarba savo nariams, kad ir dėl to paties ULL reikalo.

Kas nors klausė partijos narių nuomonės šiuo klausimu?

Šiais interneto laikais, net nebūtinas suvažiavimas norint sužinoti bendražygių nuomonę (internetinės apklausos, apklausa per skyrius). Bet to niekas nedarė, nes žinojo, jog bus nepritarta.

Joks padorus Tautininkas neis po socialistų ir eks kompartijos veikėjų vėliava, o rinkėjas nebalsuos už neaiškų koalicinį kratinį.

Tragikomiški viešieji ryšiai.

Po velnių, negi tarp 2000 partijos narių neturime nė vieno VR specialisto?

Ir išvis, kas per savęs pateikimas kaip "antisisteminės jėgos"? Jei nugalėtume "sistemines partijas", kokia sistema Lietuvoje atsirastų? Jokios?

Mano kukliu suvokimu, kiekviena partija turi savo sistemą, paremtą ideologija ir pasaulėžiūra, jei to nėra - čia ne politinė jėga, o tiesiog UAB, kaip kitos mums plačiai žinomos "parcijos".

Į kokią publiką mes su tokia kampanija taikėme? Į tuos, kur tarp minkštų sienų gyvena?

Kas mus "klijuoja" kaip partiją? Kokia mūsų ideologija? Doktrina? Ateities planai? Ar mūsų lyderis pakankamai charizmatiškas ir gabus savo darbui?

Tik naivuoliai gali nematyti trinties tarp radikalų ir nuosaikiųjų, tarp krikščionių ir baltų religijos rekonstruotojų, tarp Vilniaus ir likusių miestų/regionų. Partijoje užprogramuotas skilimas.

Yra ir daugiau negerovių, bet nesiplėskime, o svarstykime alternatyvas. Taip, jų yra!

Šaukti suvažiavimą ir perrinkti tarybą.

Kodėl? Nes ji nuleista iš viršaus ir neatstovauja daugumos regionų.

Prieš sudarydami sąrašus tarybos rinkimams, bent pasiklauskite partiečių nuomonės, rinkitės iš populiarių ir veiklių žmonių.

Perrinkus leisti jiems pasiskirstyti pareigas ir tuo pačiu aktyvuoti komitetus ir pakomitečius, nes dabar jie neveikia.

Perrinkti valdybos nariai pradeda skyrių reformas savo regionuose, nes dauguma jų taip pat neveikia.

Tai labai svarbu, nes skyriai turi pirmi susidurti su potencialiais nariais ir rinkėjais.Taip partija pradėtų augti "nuo apačios", kaip ir turi būti. Ir nebereikės dirbtinių koalicijų.

Susitvarkyti, pagaliau, internetinę svetainę.

Sukurti normalų vidinį (nariams) ir išorinį (svečiams) forumą puslapyje bei Skype konferenciją tarp partijos aktyvo.

Jei įmanoma, bent didžiuosiuose miestuose, turėti po vieną apmokamą narį, kuris galėtų skirti visą savo dieną vien partiniams reikalams: VR, renginių organizavimas, pilietinės akcijos, partijos pozicijos pristatymas ir t.t. Manau, jog rastumėme idealistų, kurie dirbtų ir už nedidelę algą.

Išsiaiškinti savo tapatybę. Mes dešinieji ar kairieji? O gal centras? Kiek radikalūs ir kiek nuosaikūs? Kodėl nevyksta debatai (bent jau didžiuosiuose miestuose) tais klausimais?

Ir svarbiausia, kodėl mes nieko nedarome dėl Lietuvos žmonių?

Turime įvairių profesijų žmonių, tad kodėl jų nepanaudojus gerinant lietuvių gyvenimą?

Pavyzdžiui, ponas Songaila yra medikas. Kodėl jis negalėtų, kas antrą šeštadienį, tarkime, pakonsultuoti tautiečių nemokamai? O jei teigiamas lyderio pavyzdys užkrės bent trečdalį partiečių?

Švarinimosi talkos, švietėjiška veikla, alternatyva dabartinėms, neįgalioms profsąjungoms. Tautinės - pilietinės visuomenės ugdymas ir jokių neaiškių koalicijų. Ir tai būtina daryti nuolat, ne tik prieš rinkimus. Tai nėra kažkas sudėtingo ar utopiško, tiesiog reikia turėti valios ir noro.

Patikėkit, jokia žiniasklaida ilgai to nenuslėps. Žmonės nėra tokie kvaili. Ir jie mylės tuos, kurie mylės ir juos.

O juk mūsų tikslas būtent toks: daryti lietuvių gyvenimą geresniu ir prasmingesniu. Bent jau mano - tikrai.

Su visa derama pagarba,

Tautininkų sąjungos, Kauno miesto skyrių sueigos vicepirmininkas
Tautininkų sąjungos, Kauno pramonės skyriaus pirmininkas,

Marius Jonaitis


Komentarai

Žygeivis
2013 m. kovas 1 d. 07:53


Mariau, viskas, ką čia surašei, yra gryna tiesa - ir teisingai pastebėti darbo bei organizaciniai trūkumai.

Tačiau yra ir dar du momentai.

Visų pirma, partijai turi vadovauti charizmatiška ir išoriškai patraukli asmenybė, nes daugybė balsuotojų visada žino ir balsuoja būtent už partijos "veidą" - Brazauską, Landsbergį, Paksą, Uspaskichą...

Dar 1989 m. dalyvavau vieno iš Žygeivių judėjimo pradininko - Rimanto Matulio - rengtuose susirinkimuose, kada buvo svarstoma kaip atkurti Lietuvių Tautininkų Sąjungą.

Ir jau tada pastebėjau esminę problemą - nėra aiškaus charizmatiško lyderio.

Net man tada irgi siūlė tapti pirmininku, bet aš iš karto atsisakiau - tikrai nesu pakankamai charizmatiškas ir iškalbus žmogus. :)

Ir Rimui tai ne kartą sakiau. Bet tada tokio žmogaus taip ir neradome.

Todėl iš pradžių ir išrinkome Rimantą Matulį pirmininku, nors jis tiko būti tik klubelio vadovu, bet ne politinės partijos. Jis ir pats tai puikiai suprato.

Galų gale buvo "pastatytas" vienas profesorius, kuris po kiek laiko neišlaikęs moralinės graužaties pats mums prisipažino, kad yra KGB agentas. Beje, tas prisipažinimas irgi parodė, kad ne visi KGB agentai praradę sąžinę.

Po to buvo vis naujos "paieškos" tinkamo partijos vadovo - buvo ir Rimantas Smetona pakviestas.

Rimantas Matulis, ir daug kitų manė, kad jo pavardė ir giminystė su Antanu Smetona padės tautininkams "pakilti" - deja, mano pastabų apie tai, kad šis Smetona tai toli gražu ne jo dėdė, ir yra netinkamas tautininkams, nes akivaizdus karjeristas, o ne idėjinis Lietuvybės šalininkas, dauguma tada nepaklausė.

Baigėsi tuo, kad šis Smetona spjovė į LTS ir sulipdė savo naują partiją, kurią po kiek laiko taip pat "pametė"... Vėliau taip ir ėjo iš vienos partijos ar frakcijos į kitą.

Po to buvo dar keli kiti bandymai - vis naują partijos "vadą" išrenkant, tačiau nieko gero iš jų neišėjo.

Dabartinis pirmininkas - Songaila - yra tikrai darbštus žmogus ir aktyvus, tačiau jis tikrai nėra charizmatiška asmenybė. Ir tai viena iš esminių jo - kaip pirmininko - problemų.

Vienu žodžiu būtina ieškoti tokį pirmininką, kuris turėtų visą rinkinį tinkamų savybių... Bet kur jį rasti?

Antra problema yra partijos pavadinimas.

Deja, bet Tautininkų sąjunga tikrai nėra "reklaminis" pavadinimas.

Ir tai akivaizdu - už Tautininkų sąjungą per visus rinkimus balsuoja tik labai menkas būrelis "tvirtų" tautininkų, o ne įvairiausių amžiaus grupių ir pažiūrų žmonių.

Palyginimui peržvelkite visus pastarųjų 23 metų visų rūšių rinkimus ir pasižiūrėkite pavyzdžiui, kiek balsų yra gavusios visokios, ką tik tuo metu susikūrusios, partijėlės, kurios turėdavo vienintelį privalumą - kokį nors aiškų ir patrauklų pavadinimą.

Dažnai gaudavo netgi daugiau balsų nei Tautininkų sąjunga.


Seniau jau esu apie šią problemą ne kartą rašęs ir kalbėjęs.

Kaip jau parašiau savo Veidaknygėje šiuo metu, manau, vertėtų pasinaudoti labai plačiai išreklamuotu šūkiu: "Lietuva - Lietuviams".

Manau, kad tokiu pavadinimu gali būti:


Tautos Sąjūdis "Lietuva- Lietuviams".

Arba nuosaikesnis:

Tautos Sąjūdis "Lietuva - Lietuviams, Lietuviai - Lietuvai!".

Autorius:  Žygeivis [ 10 Kov 2013 01:15 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Kur mus veda nuo visuomenės atsiribojusi valdžia?


http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... aldzia.htm

Mečys Laurinkus 2013-03-09 07:09

Vilniaus miesto savivaldybė, neleisdama Lietuvos tautinio jaunimo sąjungai Kovo 11 Gedimino prospekte rengti eitynių, padarė strateginę klaidą.

Draudimais ar teisminiais persekiojimais blogojo nacionalizmo problemos neįmanoma išspręsti, galima tik pagilinti ir įvaryti į pogrindį.


Panašios eitynės Vasario 16-osios proga jau vyko Kaune, jokių ekscesų ten nebuvo ir iš iniciatorių pusės jautėsi noras su valdžia ir su įvairiomis kitokių pažiūrų visuomeninėmis organizacijomis pradėti dialogą.

Niekam ne paslaptis: tai, kas vyksta viešai yra tik ledkalnio viršūnė ir emocijomis bei jėgos pertekliumi paremti ideologizuoti judėjimai dažniausiai savo išraiška yra netikėti net patiems organizatoriams.

Manau, tam tikrą slinktį į neonacizmo pusę savo gretose pradėjo justi ir pradžioje visiškai neblogus ketinimus turėjusi Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga.

Netikusiu, sovietinius laikus primenančiu biurokratizuotu draudimu Vilniaus valdžia tik padidino atstumą tarp organizuotojų ir valdžios ir praktiškai sudarė sąlygas pačioms netikėčiausioms iniciatyvoms.

Jaunimo judėjimų, kad ir kokios pakraipos jie būtų, neįmanoma nei sustabdyti, nei uždrausti, nes valstybiniuose priėmimuose dar nespėję aptingti protai suras tokias išraiškos formas, kokios valdžiai nesisapnavo.

Keista, kad kažkada Laisvės lygai simpatizavęs ir jokių anuometinės sistemos formalumams ar taisyklėms nė nesirengęs paklusti meras A. Zuokas to jau nebesupranta. Bet – ne jis vienas. Ir tam yra nesenas istorinis pagrindas.

Nepriklausomybės atkūrimo aušroje sunku buvo net įsivaizduoti, kad ateityje atgimusioje Lietuvoje iškils nacionalizmo problema. Atrodė, jog nuėmus visus barjerus tautiniams jausmams reikštis, kokie nors ypatingi reikalavimai gali kilti tik nesveikoje galvoje.

Anuo metu dominuojantį grįžimo į Europą šūkį vyresnioji karta ir jaunimas suprato vienodai – kaip nacionalinio savitumo susigrąžinimą.

Tačiau vakarietiška civilizacija tokia plati, kad joje, kaip ir kiekvienoje didelėje jūroje telpa labai daug šiukšlių.

Dar neįstojus į ES prasidėjo murmesys, kad būtent tos šiukšlės ir užgoš trapią, jau sovietmečiu nudrengtą, nacionalinę savimonę ir Lietuva pernelyg beatodairiškai puolanti į juridinį naujos priklausomybės glėbį.

Prie valstybės vairo stovintieji į tuo niurnėjimus žvelgė kaip kapitonas iš aukšto tiltelio į nereikšmingas bangeles ir tas požiūris išlikęs iki šių dienų.

Bet ramybė yra apgaulinga ir visuomenėje klimatas gali pasikeisti staiga ir netikėtai net labai patyrusiam vairininkui. Deja, nei politinė dešinė, nei kairė mūsų valstybėje, regis, tokio pavojaus vis dar nemato. Jie ne tik nėra pasirengę dialogui su euroskeptikais ir nacionalistais, bet yra įsitikinę, kad toks dialogas iš vis yra nereikalingas.

Jų manymu tai yra rimto dėmesio neverta „gatvės“ politika, kuri geriausiu atveju gali būti tik teisėsaugos objektas. Kilnesnei „rūmų“ politikai nusileisti iki gatvės yra per žema. Kaip ir kiekviena suburžuazėjusi, šiek tiek nutukusi ir aptingusi, kažkada revoliucinė valdžia, ji nuo nemalonių klausimų apsitveria policija, saugumu, instrukcijomis ir taisyklėmis.

Rašau tai savikritiškai, nes būnant VSD vadovu nacionalistiniai pasisakymai atrodė komiški ir beviltiškai pasenę. Iš tikrųjų murzos ir oželiai tokie ir buvo.

Tačiau visuomenėje ne visada aišku, kas į ką virsta: tragedija į farsą, ar atvirkščiai.

Tendencijos Vengrijoje vis mažiau atrodo juokingos. Ten irgi ilgą laiką į nacionalizmą buvo žiūrima pro pirštus.

Kokia politinė grupė Lietuvėje yra pasiruošusi dialogui?


Natūraliausia ir idėjiškai artimiausia civilizuotam kontaktui ir diskusijai su radikalesniais dešiniaisiais yra centro dešinė. Bet konservatorių aljansas su tautininkais baigėsi nesėkme, nes pastarieji buvusiai koalicijai buvo reikalingi tik kaip aritmetinis skaičius. Neteko nei skaityti nei girdėti jokios diskusijos nacionalinių vertybių klausimu.

Iš konservatorių elgesio vis labiau matosi, kad išskyrus atominę elektrinę, kiti klausimai juos mažai domina. Tą akivaizdžiai parodė švietimo reforma, į kurią dešinieji visiškai nesikišo ir atidavė į sau priešingos ideologijos, liberalų, rankas. Vengrijos dešiniųjų reformų palaikymas buvo iš išskaičiavimo, nuraminti radikalesnius savuosius rinkėjus.

Ar ryšis dialogui su visuomeninėmis net radikaliomis organizacijomis dabartinė koalicija? Sunku to tikėtis. Neseniai nacionalinės TV laidoje dabartinės koalicijos atstovai ir opozicija, pakviesti aptarti šimtadienio valdžios pasiekimus, demonstravo neeilinius oratorių meno sugebėjimus. Pozicija džiaugėsi, kad dar nesuiro, opozicija trynė rankas, kad valdantieji tuoj išsiskirstys. Ir vieni kitus gyrė už mokėjimą gudriai kalbėti.

Iš šalies atrodė kaip savimi patenkintų, dar vienai Seimo kadencijai sėkmingai įsitvirtinusių politikierių plepėjimas, kuris tęsis dar ketverius metus. Vis aiškiau matosi, kad oficialioji Lietuvos dešinė ir kairė tapo uždara, nuo visuomenės atsiribojusi sistema ir rūpesčio dėl tautinių vertybių likimo jų veiduose jau nebepamatysime.

Tas rūpestis, kaip jau tampa tradicija, reikšis gatvėje ir čia savais būdais bus ieškoma savaip suprantamų idealų.

Kol kas aišku tik viena – tokiais idealais netaps nei savivaldybės biurokratas, mosuojantis instrukcija, nei dešinės pakraipos politikas, nesidomintis tautinėmis vertybėmis, nei politikas į TV laidas ateinantis pusgirtis, o gal ir narkotikų prisiragavęs, nei politikas lakūnas skubantis kūnu uždengti nuo teisinio proceso kitą charizmatinį sėbrą.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13627404551360579425&view=9

55. Žygeivis
2013-03-10 00:06


Pripažįstu, Mečio mintys toliaregiškos, bet pavėluotos ir "šaukštai po pietų": supuvusios valdžios tai jau neišgelbės - iki šiol buvusią gana tvirtą lietuviško nuolaidaus mentaliteto užtvanką patys debilai "valdžiažmogiai" jau pralaužė (beje, lygiai tą patį savo laiku padarė debiliška sovietų valdžia), o kylanti Lietuvių Tautinio Judėjimo "devintoji banga jau atsirita"... :) :) :)

Ir jokios represijos jau nepadės - palyginimui, galingoji ir totali Štazi Vokietijoje, o kiek vėliau ir ne mažiau galinga KGB irgi nieko nebepajėgė padaryti savo laiku - netikėtai atplūdusi banga visus juos nuplovė per kelias dienas.

Suprantu, kodėl ponas Mečys mato žymiai toliau nei daugelis kitų "valstybininkų" ir "raudonai-žydrųjų valdžiažmogių", sulindusių į valdžią ir aptukusių...

Juk jis ne tik buvo eilę metų VSD vadu ir gaudavo krūvas įdomios informacijos, bet taip pat labai puikiai atsimena ir savo paties jaunystės laikus, kada jis pats dalyvavo Žygeivių judėjime ir su Rimantu Matuliu traukdavo į žygius - pvz., į Sovietų okupuotą ir surusintą Mažąją Lietuvą, nepaisant visų to meto ypač galingos KGB trukdžių, pinklių ir gąsdinimų.

Atsimena ir tai, kaip jis gyveno Pagiriuose ir dirbo viename MA institute, ir kokios ten buvo kalbos dar gerokai iki "perestroikos", nepaisant visagalės KGB gąsdinimų...

Ir todėl jis labai gerai suvokia, ką gali ir ką pajėgia jo buvę bendražygiai, kuriuos jis vėliau niekingai išdavė... :)

Autorius:  Žygeivis [ 11 Kov 2013 00:24 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Kovo 11-oji: Mes už šūkį, kurio prasmė yra tokia pati, kaip ir pirmojo Konstitucijos sakinio

Paskelbta: 2013-03-09 11:46 | Autorius: ekspertai.eu

http://www.ekspertai.eu/kovo-11-mes-uz- ... s-sakinio/

Autorius:  Žygeivis [ 11 Kov 2013 01:09 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

A.Zuokas. Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=60874001

Artūras Zuokas,
http://www.DELFI.lt
2013 m. kovo 10 d. 15:40

Prieš metus rašiau, kodėl aš nedalyvausiu eitynėse kovo 11 d., kurios, anot organizatorių, skirtos paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.


Pernai kovo 11 d. sostinėje eitynes pavadinimu „Tėvynei“ organizavo Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga su šūkiu „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“.

Buvau susitikęs su šių eitynių organizatoriais ir prašiau, kad eisenoje nenaudotų plakatų ir šūkių „Lietuva - lietuviams!“.

...............

„Lietuva lietuviams“ skanduotojai mėgsta tautinę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simboliką.

Tikrai turime kuo didžiuotis. LDK valstybė garsėjo savo tolerancija kalbinėms, religinėms, etninėms mažumoms, užtikrino jų savivaldą, kultūrinę tapatybę visoje savo teritorijoje ir išvengė kraujo praliejimo.

Tai buvo šalis, kurioje taikiai sugyveno lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, žydai, totoriai, vokiečiai ir daugelis kitų tautų. Čia nebuvo persekiojimų dėl tautybės ar religijos kaip tuometinėje Vakarų Europoje.

Todėl norėtųsi priminti „patriotams“, kad Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė naudodamasis šūkiu „Viskas tik lietuviams“.

Ir laikas atsikratyti komplekso jaustis nelaisvais savo Nepriklausomoje šalyje.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-03-11 00:06


Zuokas, kaip žurnalistas, studijavęs tuometiniame VU Istorijos fakultete, turėtų žinoti, jog Vytautas kūrė Lietuvos Imperiją, kuri valdė daugybės skirtingų tautų žemes - nuo įvairių slavų iki totorių ir valachų (dabartinių rumunų).

O mes gyvename jau lietuviškoje tautinėje Lietuvos Valstybėje, kuriai nepriklauso jokių kitų tautų istorinės-etninės žemės.

P.S. Na, nebent Zuokas labai norėtų vėl atkurti senąją Lietuvos Imperiją - nuo Baltijos iki Juodosios jūros... :)

Autorius:  Žygeivis [ 12 Kov 2013 21:28 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Marius Kundrotas: O vis dėlto Lietuva – lietuviams


http://www.balsas.lt/naujiena/383554/m- ... lietuviams

http://www.patriotai.lt/straipsnis/o-vi ... lietuviams

2010.04.09 13:56

1902 m. iš Vinco Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams.

„Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių demokratų partijos“. „Bet išgavimu politiškos laisvės Lietuvių demokratų partijos reikalavimai nepasibaigia.

Tardami „Lietuva – lietuviams“ mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių“ (Varpas, 1902, Nr. 12, p. 2).


Paveikslėlis

Šiandien, sakydami „Lietuva – lietuviams“, turime galvoje tris dalykus:

1. Laisva Lietuva, nepriklausanti jokioms užsienio valstybėms ar viršvalstybiniams dariniams. Žinoma, reikia skirti viršvalstybinius darinius nuo tarpvalstybinių, kuriuose valstybės išsaugo savo suverenias galias.

2. Lietuviška Lietuva, kurioje lietuvių tauta sudaro valstybės pagrindą. Istorinės tautinės mažumos yra gerbiamos, išimties tvarka atskiriems užsieniečiams gali būti suteikiamas prieglobstis ar pilietybė, tačiau masinė svetimšalių invazija reikštų grėsmę vietinei visuomenei.

3. Demokratinė Lietuva, kurioje lietuvių tauta su kitais valstybės piliečiais turi aukščiausią valdžią. Svarbiausi valstybės reikalai sprendžiami tautos ir piliečių valia, o politinės institucijos – tik jų įrankiai.

Aišku, visokie kluoniai, kurių specializacija – „seksualinės mažumos“, gali šių principų nesuprasti, gali nežinoti jų kilmės anei prasmės. Dar mažiau stebina, jei kokia nors paviršutiniška žurnalistė neskiria šūkių „Lietuva – tik lietuviams“, „Lietuva – ir lietuviams“, „Lietuva – pirmiausiai lietuviams“. Tačiau gerokai stebina, kai vienam iš atgimimo vadų šį atgimimą įkvėpę tautiniai idealai šiandien – tik atraugos. Norisi Leonido Donskio žodžiais sušukti: kas gi su mumis atsitiko? Nejaugi anuomet kovota už tai, kad Lietuva atitektų zulusams? O gal už Briuselio diktatūrą? Gėjų paradus? Lietuvos išpardavimą?

Ačiū Dievui, kad yra ir kitaip mąstančių atgimimo šauklių. Šiandien auga jaunoji karta, perimanti jų estafetę.

Lietuva – pirmiausiai lietuvių žemė ir kartu – vienintelė jų žemė. Ne Airija, ne Norvegija, bet Lietuva. Šūkį „Lietuva – lietuviams“ galima skaityti ir atvirkščiai: „lietuviai – Lietuvai“.

Nepriklausomybės dienos eitynėse dalyvavo ir mišrios kilmės, ir net kitų tautybių žmonės. Jų tai nežeidė. Manęs irgi nežeistų, jei koks Emanuelis Zingeris pasakytų: „Lietuva – litvakams“. Jei „litvakas“ reikštų Lietuvos pilietį su bent poros kartų istorija ir jei nebūtų žodelio „tik“. Šiaip ar taip, kiekvienas Lietuvos pilietis yra jos dalininkas, tačiau lietuvis, gyvenantis bet kuriame etniniame Lietuvos krašte, yra jos pirminis ir pagrindinis šeimininkas.

Įdomus paradoksas: tautinių idealų kritikai dažnai pabrėžia, jog lietuviu gali būti net papuasas, apsigyvenęs Lietuvoje, tačiau kartu piktinasi šūkiu „Lietuva – lietuviams“. Jei „lietuvis“ išties reiškia Lietuvos pilietį, prieš kokius gi piliečius tai gali būti nukreipta? Gal prieš Europos arba pasaulio piliečius, kurie iš tiesų yra niekieno piliečiai? Gal šis šūkis užgauna tuos, kurie norėtų, jog lietuviai Lietuvoje neturėtų jokių teisių?

Kosmopolitai, kalbėdami apie suverenias valstybes, dėsningai pasitelkia Albanijos arba Šiaurės Korėjos kozirius. Lyg nebūtų Šveicarijos ar Japonijos pavyzdžių. Sąmoningai klastojama suvereniteto reikšmė: kas gi norėtų gyventi Albanijoje arba Šiaurės Korėjoje? Dar daugiau: Lietuvos atveju suvereniteto galimybė apskritai paneigiama, tarsi būtų tik dvi alternatyvos – arba Maskvos, arba Briuselio diktatas. Daroma viskas, jog lietuviai prarastų tikėjimą Lietuva.

Desperatiškas kosmopolitų melas aiškiai motyvuotas gresiančio kracho nuojauta. Artėja 2013-ieji, kai užsisuks Europos fondų kraneliai, kai vis daugiau žmonių supras, jog Europos Sąjunga – jokia panacėja, jog daugiau turėsime duoti, nei gauti. Užtai stengiamasi kuo daugiau žmonių apdoroti ligtol. Patriotams iškyla uždavinys atsilaikyti nors trejetą metų. Ne tiek jau ir daug. Uždavinys – įmanomas.

Dabar, persekiojant libertarinei inkvizicijai, belieka sušukti kaip Galilėjui: o vis dėlto Lietuva – lietuviams!

Lietuvių Tautinio Centro pirmininkas
Marius Kundrotas


Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/383554/ ... i-apacioje

Ignots
2010-04-09 15:27:33


Gal ir būtų galima pritarti M.K. samprotavimams, jeigu:

1) nebūtų kovojama prieš lenkakalbius lietuvius (Šį terminą pasiūlė Jonas Paulius II, kreipdamasis į savo "tautiečius" "lenkakalbiai lietuviai"), jų teises,

2) jeigu nebūtų žaidžiama "žemaičių", o tiksliau sulatvėjusių lietuvių korta: paskaitykite Simoną Daukantą: štai kur TIKROJI ŽEMAIČIŲ KALBA, o ne tie pasienio žemaičių latviavimai....

*******************************************************************

Varpas, 1902 Nr.12

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_1

Lietuvių Demokratų Partijos programa (projektas)

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord. ... ordId=3555

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_3

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_4

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_5

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_6

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_7

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_8

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... _S_28983_9

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... S_28983_10

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... S_28983_11

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... S_28983_12

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... S_28983_13

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... S_28983_14

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage ... S_28983_15

Žygeivis - Ignotui
2010-04-09 16:13:13


Ignots
Gal ir būtų galima pritarti M.K. samprotavimams, jeigu: 1) nebūtų kovojama prieš lenkakalbius lietuvius (Šį terminą pasiūlė Jonas Paulius II, kreipdamasis į savo "tautiečius" "lenkakalbiai lietuviai")
------------------------------------------------------------

"Lenkakalbiai lietuviai" yra tie, kurie patys save laiko lietuviais.

Tačiau jei toks "lenkakalbis lietuvis" pats save laiko lenku, tai koks gi jis lietuvis?

Apie žemaičius tai apskritai nusikalbi.

Lietuviai yra visi - ir aukštaičiai, ir žemaičiai. O taip pat mažlietuviai, suvalkiečiai, dzūkai, kapsai, zanavykai, ... :)

Komentarai patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/o-vi ... lietuviams

Autorius:  Žygeivis [ 12 Kov 2013 23:52 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Marius Kundrotas: Lietuva – lietuviams. Lūžis įvyko?


http://www.balsas.lt/naujiena/722072/li ... is-ivyko/1

Marius Kundrotas,
2013.03.12 18:00

2009-aisiais metais skelbdami šūkį „Lietuva – lietuviams“ Nepriklausomybės maršo pirmeiviai įprasmino jį trimis kryptimis.

1. Lietuvių tauta – Lietuvos valstybės pagrindas. Pirminis Lietuvos valstybės gyvavimo tikslas – lietuvių tautos gyvavimas. Istorinės tautinės bendrijos – lietuvių tautos bendražygės ir bendradarbės. Istoriškai susiklosčiusi tautinė valstybės struktūra – bendra jos piliečių vertybė. Lietuva – lietuvių tautos namai, o ne pereinamasis kiemas.

2. Lietuvos piliečiai, kurių pagrindą sudaro lietuvių tauta – laisva ir savivaldi politinė bendruomenė. Lietuvos politikos ir kultūros, teisės ir ūkio klausimai sprendžiami Lietuvoje – ne Maskvoje, Varšuvoje ar Briuselyje.

3. Lietuvos piliečiai – aukščiausia savos valstybės valdžia. Svarbiausi klausimai sprendžiami tiesioginės ir dalyvaujamosios demokratijos keliu, atstovaujamoji valdžia – tik pagalbinė, jos vaidmuo – piliečių tarnaitės, o ne šeimininkės.

Šis daugiaprasmiškumas leidžia vieniems labiau akcentuoti vieną prasmę, kitiems – kitą, bet nė karto nuo 2009-ųjų metų Nepriklausomybės marše neskambėjo kokios nors kitos prasmės, dažnokai priskiriamos iš šalies.

Pirmoji prasmė – tautinė, kitos dvi – pilietinės, suverenumo ir demokratijos prasmės.

Zuokai ir paleckiai, sutartinai priskiriantys Nepriklausomybės maršo judėjimui izoliacines prasmes, demonstruoja prastą išsilavinimą.

Lietuvių tautininkai palaiko glaudžius ryšius su tais, kurie teigia: Latvija – latviams, Baltarusija – baltarusiams, Ukraina – ukrainiečiams.

Vakarų Europoje pergalingai žygiuoja jėgos, skelbiančios: Prancūzija – prancūzams, Danija – danams, Norvegija – norvegams.

Net imperinėje Rusijoje gimsta tautinis judėjimas, skelbiantis rusišką Rusiją istoriškai etninėje erdvėje ir tautų apsisprendimo teisę istorinėse kitataučių erdvėse.

Lietuvių tautininkai šiandien priklauso gausiai Europos ir pasaulio tautinių judėjimų šeimai, kurioje mezgasi vis glaudesni tarpusavio santykiai.

Tik su lenkų ir žydų tautininkais jie dar problemiški – už tai tenka dėkoti šių tautų atstovais apsiskelbusiems spekuliantams, o taip pat – lietuvių kilmės mankurtams, piešiantiems lietuvių tautininkus antisemitinėmis, polonofobinėmis, apskritai šovinistinėmis spalvomis.

Vis gi po truputį ledai tirpsta – lietuviškose tautinėse iniciatyvose pasirodo ir šių tautų nariai, kas aiškiai atskleidžia bendrystės galimybes visuotiniu tarptautiniu mastu.

Jei zuokams ir paleckiams galima prikišti išsilavinimo stygių, tai kluoniai su vasiliauskaitėmis sąmoningai meluoja.

Žinodami tikrąsias Nepriklausomybės maršo ir jo šūkio intencijas, jie iš piršto laužia autoritarines ir ksenofobines prasmes.

Įspūdingiausiai šiame kontekste skamba zingerių ir vinokurų pareiškimai: anot jų – lietuviai tautininkai viena kalba, kita galvoja – suprask, skelbiami ir tikrieji siekiai – skiriasi.

Pasirodo, kažkas geriau žino tautininkų tikslus už pačius tautininkus – kokiais telepatiniais ar psichoanalitiniais metodais šie tikslai identifikuojami, patiems tautininkams kol kas paslaptis.

Vargšai kosmopolitai!

2012-aisiais jie bandė rengti alternatyvų maršą – susirinko saujelė margaspalvių – tiesiogine ir perkeltine prasme.

2013-aisiais bandė uždrausti patriotų maršą – skirtingais skaičiavimais susirinko nuo 5 000 iki 10 000.

Už gerus darbus teistam merui sugalvojus patriotams aiškinti – kur, ką ir kaip švęsti – protestas sutraukė dar neregėtas mases. Žmonės pajuto Kalantinių dvasią. Renginiai iš viršaus paskendo pilietinės iniciatyvos jūroje.

Ką bedarytų kosmopolitinė sistema – tautinis judėjimas tiktai stiprėja.

Skeptikas vyptels: vienas renginys per metus – dar ne Sąjūdis! Vyptels ir bus teisus.

Judėjimas reiškiasi plačiau – kai žmonės jungiasi į ilgalaikes iniciatyvas ir struktūras. Bet juk iš tiesų tai ir vyksta.

Daugelis dalyvavusių patriotų jau priklauso įvairioms organizacijoms ir grupėms, kas iš tiesų naujo – tai, kad jos ėmė žygiuoti kartu. Panašu, jog ne tik žygiuoti, bet ir veikti.

Antra vertus – renginys, sutraukęs beprecedentį skaičių nuo Sąjūdžio laikų – puiki proga įsilieti naujiems veikėjams.

Dabar lemtingas uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą.

Ekstremalaus, marginalizuojančio radikalumo – vis mažėja, tai – teigiamas reiškinys. Jau 2009-aisiais, tautinėms organizacijoms perėmus lig tol spontaniškas radikalaus jaunimo eitynes, išbraukti ekstremalūs šūkiai, o 2013-aisiais dingo ir iššaukiantys simboliai.

Plečiantis gretoms, įsitraukiant nuosaikesnėms jėgoms, svarbu nenukrypti į priešingą pusę – perdėtą nuosaikumą.

Jau pasirodė geranoriškų patarėjų – geranoriškų kabutėse ir be jų – kurie siūlo atsisakyti tautinės šūkio prasmės, palikti vien pilietinę.

Toks judėjimas ilgainiui prarastų savo tikslą. Šią klaidą kažkada padarė Sąjūdžio vadovai, dėl ko Sąjūdis išsibarstė ir atgimimas užgeso.

Šiandien kylančiam judėjimui kyla tas pats iššūkis, sąlygojantis uždavinį – suderinti tautinius, valstybinius, pilietinius akcentus. Kol kas tai sekėsi.

Lieka tik palinkėti, jog sektųsi ir ateityje.

1972-ųjų Kalantinės, 1987-ųjų Lietuvos Laisvės Lygos mitingas, 1989-ųjų Baltijos kelias – lūžiniai taškai mūsų istorijoje. Išlaikius idėjinę darną, organizuotumą ir aktyvumą, tokiu tašku gali tapti 2013-ųjų Nepriklausomybės žygis.

Pradžia – puiki. Nesustokime.

Marius Kundrotas
Tautininkų sąjungos Tarybos narys


Šaltinis: Politikų tribūna

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/lietuva ... i-apacioje



Marius Kundrotas: Ar gali kitatautis būti lietuvių tautininkas?


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... utininkas/

2011 lapkričio mėn. 18 d. 16:24:45
Marius KUNDROTAS, Politologas

Dar prieš porą metų atsakymas atrodė aiškus. Lietuvos patriotas - taip. Lietuvių tautininkas - ne, nes nepriklauso pačiai lietuvių tautai.

Šiandien tai nebeatrodo taip paprasta.

Tautiškumas ir tautininkystė, tautinis tapatumas ir tautiška pasaulėžiūra atakuojami taip gausiai ir stipriai, kad kyla poreikis suformuluoti iššūkiams atitinkamus atsakus, derinant galimą išraiškų įvairovę su bendromis apibrėžtimis. Pradėkime fundamentalesniais klausimais.

Ar įmanoma tapti lietuviu?

Ar įmanoma tai pasirinkti?

Iš tiesų tapsmui ir pasirinkimui yra bent po vieną galimybę. Žmogus, gimęs mišrioje šeimoje, gali pasirinkti vieno iš tėvų tautybę.

Antra vertus, jei žmogus nežino savo kilmės - auga vaikų namuose arba svetimoje šeimoje, jis gali tapatintis su jį išauginusia tautine aplinka. Moralinio pagrindo neigti šį tautinį tapatumą tokiais atvejais kaip ir nėra. Žinoma, niekas negali uždrausti žmogui, gimusiam ar net augusiam lietuviu, laikyti save papuasu, tiktai kiek tai bus tikra?

Dabar jau galime grįžti prie klausimo: ar gali kitatautis, nebūdamas ir netapdamas lietuviu, tapti ir būti lietuvių tautininku?

Yra dvi skirtingos, o dažnai net ir priešingos tautininkystės (nacionalizmo) versijos: etnocentrizmas ir etnopliuralizmas.

Etnocentristui jo tauta - visas pasaulis, už kurio ribų - žemesnės vertės, mažesnės reikšmės ar tiesiog priešiški barbarai.

Etnopliuralistui jo tauta - daugianario tautų pasaulio narė: lygi tarp lygių, tik artimesnė.

Akivaizdu, kad etnocentriniu tautininku įmanoma būti tiktai priklausant tai pačiai tautai. Nors išimčių pasitaiko.

Vokiškojo nacizmo pranašas buvo anglas Hiustonas Stiuartas Čemberlenas (Houston Stewart Chamberlain). Vis dėlto tai perkrikšto sindromas, būdingas žydų kilmės antisemitams ir antilietuviškiems sulenkėjusiems lietuviams.

Čemberlenai aukština tautą, kuriai save priskiria, o prigimtinę savo tautą atmeta. Užtai jų atvejai iš esmės išsitenka etnocentrizmo logikos rėmuose, užuot juos sulaužę.

Lieka tiktai anksčiau išsakytas klausimas: kiek tokia tautinė tapatybė tikra?

Etnopliuralizmo logika iš esmės kitoniška.

Etnopliuralistiniam tautininkui tauta yra vertybė kaip tokia. Motyvai šiam požiūriui gali būti įvairūs - moraliniai, kultūriniai, politiniai.

Vienam tauta - žmogiškumo kalvė, kurioje ugdomos bendražmogiškos dorybės - autentiškumas ir objektyvumas, altruizmas ir solidarumas. Šiuo atveju tauta - viena iš grandžių, jungiančių žmogų su žmonija; viena iš erdvių, kuriose abstraktus žmogiškumas įgauna konkrečias išraiškas.

Kitam tai Dievo, gamtos ar istorijos laboratorija, užtikrinanti bendrą žmonijos pažangą. Kuo daugiau tokių laboratorijų, tuo gausesnė ir įvairesnė žmonijos patirtis ir išmintis. Ko neatranda vienas, atranda kitas.

Dar kitam tauta - esminis politinis veiksnys, sutelkiantis ir išreiškiantis bendrą politinę valią, antra vertus, kuo daugiau tokių politinių veiksnių, tuo mažiau galimybių susiformuoti beribei, nekontroliuojamai pasaulinei valdžiai.

Sąrašas anaiptol ne baigtinis.

Daugeliu atvejų šie motyvai sutampa, skiriasi tik jų hierarchijos.

Etnopliuralistui jo tauta yra vertybė jau vien todėl, kad tauta apskritai jam vertybė. Brangindami savo šeimą, pripažįstame šeimos vertę savaime; brangindami savo draugus, pripažįstame draugystę vertybe iš esmės.

Žvelgiant iš šių perspektyvų akivaizdu, kad bet kurios tautos tautininkas kartu gali būti ir kitų, jei ne visų tautų tautininkas.

Tai teoriškai. O praktiškai?

Jaunalietuvių vadovas Stanislovas Buškevičius yra išsakęs įdomią mintį. Ar kitatautis gali dainuoti lietuvių liaudies dainas ir šokti lietuvių liaudies šokius? Jei taip, jis gali priklausyti lietuvių liaudies dainų ir šokių grupei.

Tūlas paprieštaraus, kad tapatybė ir pasaulėžiūra grindžiamos bendresniais principais nei dainos ir šokiai. Žinoma, kad taip. Apžvelkime tai pavyzdžiais.

Ar sorbas Georgas (Jurgis) Zauerveinas, daug metų kovojęs už lietuvininkų teises ir tapatumą, net sukūręs lietuvininkų himną, nebuvo lietuvių tautininkas?

Ar azeris Šakiras Sadykovas, žuvęs lietuvių partizanų gretose, kovose už Lietuvos laisvę nuo sovietinių okupantų, nebuvo lietuvių tautininkas?

Pagaliau ar lietuvis, moraliai, politiškai ar kitaip remiantis čečėnų tautos laisvę, negali vadintis čečėnų tautininku?

Juo labiau tai galioja tautinės valstybės piliečiams.

Tautinė valstybė nebūtinai yra ta valstybė, kurios visumą sudaro viena tauta. Atvirai sakant, net ankstyviausiais laikais tokia valstybė sunkiai įsivaizduojama, juolab šiandien.

Tautinė valstybė yra tokia valstybė, kur konkreti tauta sudaro jos pagrindą. Lietuvos piliečiui kitataučiui nebūtina tapti lietuviu, kad galėtų kartu su lietuviais ją kurti. Užtenka būti Lietuvos patriotu.

Jei norima dar glaudesnio ryšio su tituline tauta, jis gali tapti lietuvių tautininku. Tiesą sakant, mylėdamas ir brangindamas šią tautą, jis toks jau yra ipso facto.

Lietuvos totorius ar karaimas lietuvių tautai dar vertingesnis, išlikdamas totoriumi ar karaimu. Tautiškumas, kaip ir asmeninis individualumas, skleidžiasi tiktai per santykį su kitu, su kitokiu.

Jaunųjų tautininkų atstovas Julius Panka taikliai palygino tautines mažumas su prieskoniais.

Nėra jokios prasmės tautinių mažumų dirbtinai versti lietuviais.

J.Zauerveinas Vakarų Lietuvos germanizuotojams sakė: jei kas nebuvo geras lietuvininkas, nebus ir geras vokietis.

Žinoma, tautinė apibrėžtis nėra stabili konstanta. Žmonės migruoja - ne vien geografiškai, bet ir etnografiškai, ypač per mišrias santuokas, per kelias kartas iš vienos tautos pereinama į kitą.

Vis dėlto pripažinus šios prielaidos „A“ tenka sakyti ir „B“.

Pačios tautos nėra stabilios konstantos.

Stabili konstanta - tik pats tautiškumas, bendras žmogiškosios būties principas.


Konkrečių tautų pasaulyje vienos tautos išnyksta, kitos atsiranda. Po Karakalos reformos, romėnais tapus visiems laisviesiems imperijos gyventojams, romėnų greitai išvis nebeliko. Jų tapatybės vietą užėmė kitos tapatybės. Jei perdėta vidinės įvairovės plėtra žudo pilietines visuomenes, kurioms prigimtis iš esmės mažiau svarbi, kaip labiau tai galioja etninei tautai?

Nesenstanti tautininkiška klasika byloja, kad geriausias tautos gyvybingumo garantas - laisva ir savivaldi tautinė valstybė. Tačiau dar svarbiau geografiškai ir etnografiškai apibrėžta Tėvynė.

Lietuvos tautinė struktūra itin palanki lietuvių tautai.

Nepaisant opos aplink sostinę - šią opą sudaro ne daliai gyventojų primesta, kitos dalies prisiimta, o mažiausios dalies paveldėta kitos tautos tapatybė, o savanaudiškų politikų spekuliacijos šia tapatybe.

Geriausia, ką galima padaryti, tai išlaikyti status quo: kas jau turi Lietuvos pilietybę, tas jau yra Lietuvos valstybės dalis.

Tik nereikia žengti Prancūzijos keliu, dalijant pilietybę visiems - į kairę ir į dešinę. Šis kelias veda į pražūtį.

Žmonės, kurie jau yra Lietuvos valstybės nariai, gali būti jos patriotai ir net lietuvių tautininkai.

Dalis jau yra. Tarp jų - Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, mokslininkai, švietėjai, paprasta liaudis.

Dirbkime kartu, kad tautiškumo, tautininkystės ir pilietiškumo čia būtų kuo daugiau, kad ant šių pamatų suklestėtų visų mūsų bendra Tėvynė - Lietuva.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... utininkas/

Žygeivis
2011 lapkričio mėn. 18 d. 17:47:48


Absoliučiai pritariu Mariaus mintims.

Dar pridursiu, jog bet koks fanatizmas ir fundamentalizmas visada atveda Tautą į pražūtį: realus gyvenimas yra labai sudėtingas bei pastoviai vystosi ir kinta, ir bet kokios teorinės idėjinės schemos niekada neatspindi visą galimą įvairovę.

Todėl bet kokia kieno nors kada nors sukurta teorinė ideologinė schema (ideologija), jei ji nėra reguliariai patikslinama ir patobulinama, vis labiau ima skirtis nuo realaus gyvenimo.

O tai baigiasi ne tik konkrečios ideologijos (tiksliau - tam tikros ideologinės "užkonservuotos schemos") krachu, bet ir Tautos bei Valstybės patiriamais milžiniškais nuostoliais, jei ir toliau bandoma nenukrypstamai laikytis pasenusios "schemos".

Kartu būtina aiškiai skirti nuoseklius tobulinimus ir tikslinimus, atitinkančius gyvenimo pokyčius, nuo absoliutaus "sulaužymo" - ką irgi dažnai siūlo įvairūs nacionalizmo "kritikai", atstovaujantys visai kitas ideologijas.

Autorius:  Žygeivis [ 17 Kov 2013 19:52 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Kodėl valdžia bijo savo piliečių


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... _pilieciu/

2013 kovo mėn. 17 d. 13:40:03
Respublika.lt

Paveikslėlis

2013 m. kovo 11 d. Prieš eitynes Vilniuje. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Kovo 11-osios eitynėms Vilniaus širdyje sostinės savivaldybė nesiteikė duoti leidimo. Nepaisant to, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną susirinko tūkstančiai žmonių su vėliavomis rankose, šypsenomis lūpose.

Ir pražygiavo. Protestuodami prieš visų lygių valdžias, nurodinėjančias visuomenei, ką švęsti, ko - ne, kur švęsti, kur - ne.

Jie - šios savaitės „Respublikos“ žmonės. Jie klausia, kodėl piliečiai apskritai verčiami prašyti leidimų švęsti valstybės šventes.

Šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Romualdas OZOLAS ir Audrius BUTKEVIČIUS, Lietuvių tautinio centro pirmininkas Ričardas ČEKUTIS, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius PANKA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kaip vertinti spontaniškas šių metų Kovo 11-osios eitynes?

R.OZOLAS: Šių metų eitynes laikau lūžio ženklu. Buvo juntama, kad viešojoje erdvėje mes pamažu artėjame prie tam tikrų esminių pokyčių, kai baigiasi laukinio liberalizmo viešpatavimo metas ir prasideda sąmoningo būdo apmąstymo metas.

Žinoma, viešojoje erdvėje, visų pirma internete, buvo labai intensyviai diskutuojama ir anksčiau. Bet reikėjo tam tikro veiksmo, kuris viską susumuotų, apibendrintų ir visiems būtų kaip ženklas, kad pokyčiai įvyko ir vyksta kitokia nei ligi šiol linkme.

Šiuo požiūriu vienareikšmiškai noriu akcentuoti istorinę jaunųjų reikšmę, tai, ką savo eitynėmis padarė visokiausiais vardais vadinami jaunieji tautos interesų atstovai Lietuvoje.

Kovo 11-ąją atsitiko tai, ko nesitikėjo niekas. Prie jaunųjų prisijungė visi, kurie buvo pasiilgę išėjimo į viešąją erdvę su savo valstybės vėliava, kad pasijustų taip, kaip kitados jautėmės pradėdami savo antrąją respubliką.

Atiduodamas visapusišką pagarbą jauniesiems sakau, kad dabar labai daug kas priklauso nuo visuomenės. Ji lems, ar iš tiesų Kovo 11-osios žygis virs frontu, ar dar turės bręsti, kol Lietuva neįveikiamai bus vedama jau Lietuvon, o ne kur nors į pasaulio pakraščius kitų judėjimų.

G.JAKAVONIS: Kažkaip nesitiki, kad šiuo atveju A.Zuokas buvo tas žmogus, kuris uždraudė eitynes Gedimino prospekte. Girdėjome tiek Seimo pirmininko, tiek prezidentės gana pozityvius atsiliepimus dėl jūsų judėjimo. Kas yra tos jėgos, kurios neleidžia? Ar čia tie patys žmonės, keldami savo reitingus, sako viena, o daro kita?

R.ČEKUTIS: Tiesą sakant, visų šitų žmonių prie žaizdos nedėčiau - nei savivaldybės, nei aukštesnio, nei žemesnio lygmens valdžios atstovų.

Mūsų eitynės parodo vieną akivaizdų faktą: jokia valdžia nesugeba suorganizuoti nieko panašaus.

Kiek kartų tai buvo bandyta daryti. Pernai jie bandė surengti kažkokią alternatyvią eiseną. Išėjo šnipštas.

Šiemet A.Zuokas, mano žiniomis, jau vien scenoms statyti sukišo 75 tūkst. litų, jau nekalbu apie apsaugą, policiją. Buvo mesti beprotiški pinigai.

Išėjo lygiai tas pats. Prie tų scenų stovėjo po 2-3 žmones.

Akivaizdu, kad iš viršaus valdžia tiesiog nepajėgi nieko suorganizuoti ir nieko švęsti. Tai rodo ir jų pačių organizuojamos šventės, ir pats jų mentalitetas.

Puikiai atsimenu, kaip su Juliumi Panka ėjome į savivaldybę derinti visų datų, keturis mėnesius tai bandėme daryti.

Juokinga būtų kalbėti, bet jų argumentas buvo vienintelis: „Mes švęsime visą parą, bus grandiozinis laisvės vėjas“.

Kad vėjas buvo, mačiau, bet kad grandiozinis ir kad laisvės, drįstu stipriai abejoti.

R.OZOLAS: Šaltas vėjas.

R.ČEKUTIS: Tai rodo absoliutų valdžios infantilumą, nesugebėjimą nieko organizuoti. Ko gero, čia netgi nėra rimto politinio motyvo.

Manau, tas draudimas iš dalies atsirado iš pagiežos, kad jie patys beviltiškai nieko nesugeba. Dėl to, kad visuomenė pati sugeba suorganizuoti, susirinkti, jiems kyla didelis pyktis.

G.JAKAVONIS: Bet man atrodo, kad čia visai kitos priežastys - noras parodyti lietuvybę ir draudimas tai daryti iš valdžios.

Galbūt priežastis visai ne organizacinė, o būtent lietuvybės idėja, kurią jūs skatinate?

J.PANKA: Labai svarbu, kad mūsų mažoje tautoje kiekvienas pilietis jaustųsi, kad jis yra pilietis, kad jis yra lietuvis, kad jis yra Lietuvos dalis.

Milžiniška emigracija, kuri vis dar vyksta, parodo paprastų žmonių atsisiejimą nuo valstybės. Jie patys gal nenori atsisieti, bet automatiškai yra atsijojami ir atstumiami. Todėl jie randa sau naujas tėvynes Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje.

Tokias šventes kaip Kovo 11-oji turi švęsti pati tauta. Iš viršaus nuleistos šventės sunkiai prigyja.

Eitynės šiais metais buvo daug didesnės nei pernai, nors ta augimo tendencija išlieka nuo pat 2009-ųjų. Augimo proporcijos labai panašios. Galbūt šį kartą jos šoktelėjo labiau.

Tai parodo, kad praėjus 25 metams nuo Sąjūdžio tautai ne vis vien, kokia čia bus valstybė, kokia čia bus kalba, kultūra, kur gyvens mūsų vaikai ir anūkai.

Džiugu, kad žmonės ateina, švenčia, kad žmonės drąsiai nešasi vėliavas, nebijodami, kad prieis policininkas ir atims medinį kotą, palaikydamas tai kokiu ginklu.

A.BUTKEVIČIUS: Iš kur atsirado šitas draudimas?

Visų pirma persistengta su eurointegraciniais žaidimais. Tai Lietuvoje jau išsiliejo kartu su emigracijos banga.

Jinai atsirado su peršamu homoseksua--lizmu, su prievartiniu atsisakymu savo nacionalinių ambicijų, savo valstybinių interesų.

Dabar šią situaciją reikia kuo puikiausiai išnaudoti, nes žmonės pajuto tam tikrą pasipriešinimo dvasią.

Kas šiuose įvykiuose buvo svarbiausia?

Kad žmonės išdrįso protestuoti, išdrįso nepaklusti kažkokiam draudimui.

Ši protesto dvasia yra pati didžiausia vertybė, kurią gali gauti politikas, siekiantis pakeisti politinį vaizdą. Arba mes ją išnaudosime dabar, arba žmonės pajus, kad visa tai vėl dingsta, kad tai tik epizodas. Čia klausimas jauniems vyrams, kurie ima vėliavą ir žygiuoja.

R.ČEKUTIS: Per tokius įvykius Lietuvoje formuojasi protesto kultūra.

Kuo daugiau žmonių ateis į mūsų renginius, tuo tų renginių „iš apačios“ visoje Lietuvoje galbūt matysime daugiau.

Ir valdininkai, savivaldybių klerkai ar Seimo, kitokios valdžios atstovai jau negalės manipuliuoti žmonėmis taip, kaip iki šiol. Žmonės turės išsiugdę protesto kultūrą, protesto balsą, kurį galbūt išgirs ir ten, aukščiau sėdintieji.

J.PANKA: Kodėl vyko visas tas puolimas prieš eitynes? Atrodytų, eitynės - taikus renginys.

Tikrai niekada nebuvo susistumdymų, riaušių. Visi žino, kad nuo 2009 metų nebuvo jokio šūkio, kuris netgi būtų abejotinas įstatymų požiūriu.

Kodėl vyko milžiniškas puolimas?

Tautai primenamas esminis dalykas, kad tai yra tautos valstybė, kad Lietuva kaip suverenitetas priklauso tautai.

Šūkis „Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai“ labai užkliūva visiems vadinamiesiems tolerastams.

Užkliūva todėl, kad visiems užliūliuotiems visuomenės nariams tai primena, jog vis dėlto mes nesame europiečiai.

Visų pirma mes esame lietuviai. Ir mes ne kokia masė, mes esame tauta.

Ir tai jiems baisu. Jie taip bijo mūsų švenčiančių.

Policija buvo su šunimis. Kiek žinau, buvo iškviestas ir specialus pulkas iš Kauno, ne tik Vilniaus. Buvo pasiruošta patiems baisiausiems įvykiams.

O jeigu žmonės būtų išėję į gatvę pasakyti, kad užteks tų nesąmonių, tos kreivų veidrodžių karalystės, keldami konkrečius teisėtus reikalavimus, net nežinau, ką jie būtų dar panaudoję.

G.JAKAVONIS: Yra toks pasakymas, kad inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo.

Kalbant apie Sąjūdžio žmones, daugelis mano pažįstamų pasikeitė. Jie ne tiek bijo fizinio susidūrimo su policija, kiek bijo dėl savo darbo. Jie dirba valdiškuose darbuose, ir yra toks pasakymas „liksi be darbo“.

J.PANKA: Liberalai turi priedangą, kad jie yra už laisvę, bet iš tikrųjų ta laisvė - tai laisvė bijoti.

Aš kiekvieną dieną susiduriu su jaunimu, kuris ateina pas mus. Turime skyrius keliuose miestuose, jie ateina, pabūna ir sako, kad jiems čia labai patinka.

Patinka akcijos, renginiai, bet va mama ar tėtis pasakė: „Gal tu kaip nors atsargiai dalyvauk, nebūk sąrašuose, mane atleis iš darbo“.

Karjera - tai dar kitas klausimas. Būna, įstoja kas į universitetą ir antrame ar trečiame kurse sako, kad išbrauktų jį iš visų oficialių sąrašų, nes jis net praktikos neturi kur atlikti, jeigu, pavyzdžiui, yra teisininkas.

Baimė tikrai yra apsėdusi žmones. Jie netgi bijo pasakyti, kad bijo.

Liberalizmas šiuo metu yra išsikerojęs kaip simbolis - iškovota laisvė bijoti.

Kovo 11-osios eitynės tam turbūt padės tašką ir žmonės pradės judėti, vaduotis iš šios baimės.

A.BUTKEVIČIUS: Kitados V.Landsbergis vartojo tokią slenkančio, šliaužiančio perversmo sąvoką.

Tai, ką mes dabar turime, ir yra šliaužianti mūsų valstybės griovimo mechanika, kuri paleista prieš mus. Kas tai daro? Ar pati Europos Sąjunga?

Kai pabandau sau atsakyti, kas yra Europos Sąjunga, aš neturiu atsakymo. Vargu ar kas gali atsakyti, tiksliai suformuluoti.

Tokie formalūs institutai slepia gana galingus bankinius ir finansinius mechanizmus, kurie tampo už virvučių Europos Sąjungos politikus.

Kas man pasakys, kokiu būdu Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) tapo Europos Sąjungos lyderiu? Staiga mums parodomas keisto dizaino žmogus ir sakoma, kad jis mums atstovauja.

Lygiai taip pat kokiu būdu paskiriamas vienas ar kitas eurokomisaras?

Netgi pasišnekėjęs su eurokomisaru, paskirtu iš Lietuvos, staiga supranti, kad jis yra ne Lietuvai atstovaujantis eurokomisaras. Jis yra Europos komisaras tenai, jis yra Europos Sąjungos komisaras mums.

Tai yra visiškai atvirkščias mechanizmas.

Niekas negali mums paaiškinti, kokiu būdu vienas ar kitas institutas, asmuo ar pozicija įgavo tam tikras teises mūsų atžvilgiu.

Šitą problemą ir galima įvertinti kaip tam tikrą šliaužiančią okupaciją ir mūsų valstybės griovimo mechanizmą.

Per kiek laiko mes prarasime savo valstybingumą, netgi tuos likučius, kuriuos turime, nesiimčiau prognozuoti. Eurointegraciniam procesui priešinasi tokie judėjimai, kuriuose mes atsiduriame.

Visoje Europoje atsiranda vis daugiau politinių ir partinių institutų, kurie išsako priešingas nuomones.

Kiek tokių žmonių yra šiandien? Apie 10 proc.

Iš esmės visose Europos Sąjungos valstybėse, minimaliausiais skaičiavimais, apie 10 proc. žmonių yra pasiruošę balsuoti už kitokį sprendimą. Tai labai daug.

R.ČEKUTIS: Ką tik paskelbta, kad Vokietijoje pradeda kurtis Alternatyviosios Vokietijos partija, kuri kategoriškai yra prieš euro įvedimą ir prieš visus eurofederalistinius dalykus.

Partiją kūrė žymiausi Vokietijos ekonomistai, teisininkai, profesoriai, tie, kurie turi autoritetą.

Pažiūrėkime, kas vyksta Vengrijoje.

Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso) iš naujo grasina sankcijomis, esą Vengrija, Parlamente patvirtinusi savo Konstitucijos punktus, grasinasi sugriauti Europos Sąjungą, o Ž.M.Barozas neva to neleis.

Ir Vengrijoje, ir buvusiame vadinamajame socialistiniame lageryje kyla tautinės jėgos. Vengrijoje jos jau seniai sukilo ir pasisako už nepriklausomybę ir de jure, ir de facto.

R.OZOLAS:

Visiems labai nepatinka, kai sakau, kad Europos Sąjunga yra ta pati Tarybų Sąjunga, tik kitu principu organizuojama.

Reikia įsisąmoninti, kad tai rodo Europos idėjinį išsekimą. Baigiasi laikas, kai šias savo idėjinio išsekimo problemas bandoma spręsti totalitaristiškai.

Matome, kas dedasi Vengrijoje, Pietų Prancūzijoje su jos imigrantais ir kas pamažu kyla jau Lietuvoje.

Žmonės pasiilgo išeiti į viešumą su savo vėliavomis.

Signatarų klube buvo svarstytas šitas draudimas rengti eiseną. Ir buvo nutarta, kad jeigu kils juridinės atsakomybės klausimas, mes, signatarai, esame pasirengę prisiimti juridinę atsakomybę.

Nes mes, o ne A.Zuokas kūrė šitą valstybę.

Ir jeigu yra kokios pretenzijos, tegul būna tos pretenzijos mums.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

Žygeivis
2013 kovo mėn. 17 d. 18:51:23


Vagys, persidažę iš bolševikų į jievrofilus, klaikiai dreba - jie puikiai jaučia, kad artėja jų paskutinioji... :)

Lietuvių Tauta jau kyla, ir greitai sutraukys ją vis dar varžančias baimės grandines, vėl Tautai užkabintas per praėjusius kelioliką metų - lygiai taip, kaip nutraukė bolševikines grandines 1988 m.

Tik šį kartą mes jau turime puikią istorinę patirtį ir senų klaidų nebepakartosime - šį kartą visi šie vagys pilnai atsakys už savo siaubingus nusikaltimus, padarytus Lietuvybei, Lietuvių Kalbai, Lietuvių Tautai, Šeimai, Dorai ir visai Nepriklausomai Lietuvos Valstybei...

Autorius:  Žygeivis [ 18 Kov 2013 21:04 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Ignas Rubikas. Patriotiškumas, žiniasklaida ir eitynės


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

2013-03-17

Paveikslėlis

Nacionalistų eitynės Kovo 11
Evgenios Levin nuotrauka


Autorius yra Oksfordo universiteto Jungtinėje Karalystėje studentas, Oksfordo lietuvių bendrijos pirmininkas.

Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo minėjimo dieną, Gedimino prospektu pražygiavo keletas tūkstančių žmonių.

Jų tarpe, žinoma, buvo ir liūdnai pagarsėjusių fašistuojančių ir komunistuojančių veikėjų. Tačiau, pasak eitynių dalyvių, tokių tebuvo vienetai; dauguma dalyvių buvo savo Tėvynę mylintys skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir įsitikinimų žmonės.

Nepaisant to, būtent radikaliems veikėjams po eisenos skirtas didžiausias dėmesys, lengva ranka skelbiant apie „nacionalsocialistų eitynes“, nukreiptas prieš kitataučius.

Per pastaruosius keletą metų įvyko keista metamorfozė, kai žurnalistai, net nesigilindami į eitynių siekius ar jų dalyvius, jas įvardijo neonacistų renginiu ir šią klišę perėmė įvairūs apžvalgininkai, pastarosiomis savaitėmis daug prakaito išlieję, kritikuodami ne tiek realias eitynes, kiek susikurtą jų vaizdinį.

Kitas žingsnis - skustagalviams ir politikos marginalams suteikiama matomiausia vieta žiniasklaidos priemonėse, o žurnalistai rengia akivaizdžiai tendencingas apklausas.

Natūralu, kad paskui stebime vis augančią neigiamą nuostatą, net nesigilinant, kiek ji adekvati tam, kas vyksta.

Tačiau jei praeitais metais ir anksčiau dar buvo galima objektyviai sakyti, kad renginyje dominuoja radikalūs veikėjai, šiais metais bandymas kurti pasakojimą apie tūkstančius „netolerantiškų nac(ional)istų“ atrodytų graudžiai ir juokingai – jei nebūtų taip skaudu ir pavojinga.

Pradėkime nuo pradžių.

Mano įsitikinimu, diskutuoti apie nacionalsocializmo grėsmę, istorinį kontekstą ir sąsajas su dabartimi, fašizmo „kilimą“ Lietuvoje ir panašiai yra iš esmės beprasmiška, nes tokios diskusijos paremtos klaidinga prielaida, kad Lietuvoje šios pažiūros susilaukia bent kiek reikšmingesnės visuomenės paramos. Taip nėra.

Galime nebent kalbėti apie žiniasklaidos selektyviai konstruojamą fašizmo ir nacionalsocializmo vaizdinį, kuriuo siekiama tiesiogiai su šiomis ideologijomis nesusijusių tikslų, ir desperatišką bandymą jį susieti su eitynėmis.

Ar tokie žiniasklaidos veiksmai yra pateisinami?

Analizuokime, kokius motyvus žiniasklaida turi vadinti eitynes „nacionalistinėmis“ ir kokios yra galimos ilgalaikės to pasekmės.

Pirma, ne taip ir aišku, ar bent pusė eitynių dalyvių paklausti pripažintų, kad jie – nacionalistai (nacionalistai ne pozityviąja prasme – kaip žmogus, tiesiog norintis likti savo šalies bei gyvenimo aktyviu kūrėju ir šeimininku, bet ta prasme, kurią bando įdiegti žiniasklaida, nuolat tapatindama nacionalistus su politikos marginalų judėjimais, skustagalviais ir pan.).

Ar pripažintų tai žmonės, dainuojantys liaudies dainas, arba kartu traukiantys „viens du trys, graži Lietuva...“? Arba šeimomis atėję į Lukiškių aikštę su Lietuvos vėliavomis? Abejoju tuo – nors gali būti visko.

Bet kuriuo atveju, prieš naudojant klišines frazes ir stengiantis suniveliuoti įvairiausių pažiūrų, motyvų ir vertybių žmones, reikėtų bent pabandyti jų atsiklausti.

Tačiau atsakymas turbūt būtų (žurnalistams) netikėtas, tektų taisyti daug straipsnių – tad kam vargintis..?

Antra, net jei paaiškėtų, kad didžioji dalis dalyvių prijaučia radikaliam nacionalizmui, tai nesuteiktų teisės vadinti visų eitynių nacionalistų eitynėmis.

Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės šventė, yra visų lietuvių šventė pagal savo prigimtį ir istoriją – ir jokia grupė ar ideologija negali to pakeisti. Tokią dieną kiekvienas, prisijungęs prie spontaniškų eitynių (net neturinčių oficialių organizatorių!), negali būti apšaukiamas nacionalistu ar fašistu – su visa derama panieka.

Net jei tai būtų iš tiesų radikali, fašistuojanti, agresyvi minia, ir į ją įsimaišytų vienut vienutėlis vaikas su nedidele Lietuvos vėliavėle (ir didele kuprine ant pečių), dalyvauti šioje šventėje ir nebūti dėl to apšauktam fašistu yra jo, kaip lietuvio, absoliuti moralinė teisė, į kurią jokios žiniasklaidos priemonės su savo milijoninėmis auditorijomis ir visagalystės sindromu neturi teisės kėsintis.

Trečia, organizatorių šiais metais nėra, o kitais, mano įsitikinimu – jau nebegalės būti. Eitynėse jau dalyvauja tūkstančiai žmonių; daugeliui jų nerūpi politiniai eitynių „lyderių“ tikslai ar jų ideologijos.

Aš ir mano draugai einame (ar eisime), nes norime atšvęsti Lietuvos laisvės šventę. Būtent tokia motyvacija, būdinga daugeliui dalyvių, lėmė, kad kūrinys peraugo savo kūrėjus.

Politinių organizacijų lyderių indėlis jau nebėra būtinas tam, kad renginys įvyktų, ir kasmetinės kovo 11-osios eitynės tapo visų ir niekieno – nacionaline šventės išraiška, kurios nusisavinti nebegali niekas.

Todėl vadinti jas nacionalistų eitynėmis yra taip pat absurdiška, kaip ir vadinti Sąjūdį Kaušpėdo Sąjūdžiu, nes jis buvo vienas jo lyderių judėjimo pradžioje.

Vis susimąstau, ką galvoja ir jaučia žmonės, atėję atšvęsti lietuviams brangią šventę liaudies dainomis ir taikiu bendru pasibuvimu viešumoje, kai visa žiniasklaida be atsakomybės ir realybės pojūčio vadina juos „neva tautiniu jaunimu“. Nuoskaudą, galbūt nerimą, pyktį.

Toks etikečių kabinimas primena ostrakizmą (išstūmimas, išskyrimas iš savo socialinės aplinkos ar grupės), kuris, pasak šiuolaikinių psichologų, sukelia jausmus savo fiziologiniu pagrindu panašius į fizinį skausmą. Būtent dėl to patyčios mokykloje yra toks skaudus ir probleminis dalykas; tačiau labai panašiai, manau, veikia ir patyčios viešumoje grupės ar asmeninių vertybių pagrindu.

Liūdna ir skaudu matyti, kaip sąžiningi, dori, tvirtas vertybes turintys žmonės, tarp jų ir mano draugai, susirinkę atšvęsti Lietuvos laisvės šventės ar bendrai padainuoti liaudies dainų, yra maišomi su purvu.

Galbūt pasakysite: jei nenori būti linksniuojamas su nacionalistais ir fašistais, tai daryk savo atskiras eitynes, kas trukdo? Tačiau tai, mano manymu, būtų būtent tai, ko ir tikimasi ir ko nederėtų daryti.

Galvojama, kad lietuviai eilinį kartą nesugebės sutarti, pradės skaldytis ir burtis į atskiras grupeles, atsiras jau ne tik virtualūs „mes“ ir „jie“, tačiau ir fiziškai skirtingos grupės, o galbūt – ir nauji konfliktai.

Kuriant aiškią grupių skirtį „mes-jie“, taikoma (sąmoningai ar ne) klasikinėmis socialinės psichologijos teorijomis pagrįsta manipuliacija.

Pateikiant „juos“ kaip buką, paklusnią, atgrasią ir vienalytę minią, nesusitapatinusiam ir aiškios nuomonės neturinčiam skaitytojui (t.y. didžiajai daugumai jų) siunčiama aiški žinutė – verčiau būk su „mumis“, ne su „jais“.

Į priešingus argumentus įsigilinti neskatinama, visur pateikiant tai kaip „nacionalistinį“ judėjimą ir iš anksto sumažinant motyvaciją racionaliai išklausyti kitokią poziciją.

Atsispirti žiniasklaidos interpretacijomis kuriamoms socialinėms skirtims yra ne mažiau svarbu nei ateiti į mitingą, kuomet susireikšminęs miesto meras nusprendžia jas uždrausti, ignoruodamas konstitucinę piliečių teisę į laisvus susirinkimus.

Kalbėjau apie moralinius ir idėjinius masinio „nacionalizavimo“ aspektus, apie įskaudinimo ir susiskaldymo galimybę; tačiau kur slypi šio reikalo pavojus?

Pavojus slypi tame, kad minėtu būdu niekinant ir stigmatizuojant tautiškumo, patriotiškumo simbolį – kovo 11-ąją – kartu yra stigmatizuojamos ir kitos tautiškumo apraiškos.

Ir tai vyksta ne idėjų lygmenyje, kur dar veikia racionalūs argumentai ir galima tikėtis, kad galų gale triumfuos teisieji, tačiau psichologiniame, žmogaus suvokimo ir emocinių reakcijų į aplinką, lygmenyje.

Viešumoje kuriamos stiprios ir neužginčijamos asociacijos tarp tautiškumo ir nacionalizmo ar fašizmo persikelia į žmogaus bendrą suvokimą apie pasaulį.

Taigi kiekvieną kartą susidūrus su bet kuo, kas asocijuojasi su tautiškumu ir patriotiškumu, naujienų prisiskaičiusiam žmogui nejučia vaizduotėje iškils agresyvių skustagalvių nuotraukos ir kils tos pačios emocijos, kurias jis patyrė skaitydamas – gėda, baimė, pyktis, neapykanta.

Ir nors tai pasireikš kur kas silpniau, automatiškai ir dažniausiai pasąmoningai, šios asociacijos kurs emocinę atmetimo reakciją, kuri neišvengiamai veiks žmogaus kasdieninius sprendimus ir elgesį (pvz., žr. Dolan, 2002).

Pavyzdžiui, folkloro koncertą reklamuojantį plakatą su Lietuvos vėliava fone pamatęs žmogus galimai pajus nepaaiškinamą nemalonų pojūtį ir praeis pro šalį nestabtelėjęs.

Tokiu būdu metai iš metų tendencingoje viešojoje erdvėje gyvenančiam lietuviui tautiškumas – Lietuvos liaudies kultūra, šventės, muzika, šokiai, Lietuvos vėliava, viešai tariamas žodis „Lietuva“, jos istorija ir jos pasakojimai gali tapti vis mažiau emociškai brangūs ir vis labiau sukeliantys nejaukumo, baimės jausmus, jam pačiam net nesuvokiant, kas vyksta.

Nors kalbame apie konkretų tautiškumo-nacionalizmo asocijavimo pavyzdį, panašiu principu gali veikti ir kiti stigmatizacijos pavyzdžiai – emigrantai (išdavikai), bedarbiai (tinginiai), verslininkai (grobuonys) ar politikai (vagys).

Tai, mano manymu, yra daugelio nepastebima, nesuvokiama, neįvertinama ir todėl itin pavojinga klasikinio sąlygojimo žiniasklaidoje apraiška, prisidedanti prie ilgalaikio ir giluminio visuomenės mentaliteto formavimo.

Nors atsakinga žiniasklaida nuo tokių grėsmių išlaisvintų visą visuomenę, išsilaisvinimas galimas ir individualiame lygyje – pažįstant tokių manipuliacijų prigimtį.

D. Skarolskis savo straipsnyje teigia prieš dalyvaudamas tokiose eitynėse nusprendęs palaukti, kol jose nebeliks radikalių fašistuojančių elementų.

Tačiau manau, kad reikia klausti, ar, būdamas patriotiškas jaunuolis, D. Skarolskis (ir panašūs į jį) turėtų laukti, kol viskas savaime pasitaisys?

Radikalių veikėjų eitynėse jau yra mažai – tikroji problema yra ne tai. Būtent tokių žmonių pastangos, siekiant parodyti, kad patriotizmas ir meilė tėvynei nėra lygūs radikaliam nacionalizmui, o visų lietuvių renginys negali tapti nedidelės interesų grupės įkaitu, ir yra tai, kas galėtų pakeisti šios šventės prasmę ir sugrąžinti ją tautai.

Tikiu, jog tereikia pasiekti, kad viešojoje erdvėje visuomenei diegiamas eitynių vaizdas atspindėtų objektyvią, o ne selektyviai konstruojamą realybę, ir šventė bei tautiškumas vėl bus visų – gatvėse, laikraščių puslapiuose ir žmonių širdyse.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis 2013-03-17 19:26

Autoriui visų pirma siūlyčiau pabandyti išsiversti į anglų kalbą žodį "tautiškumas", o po to jau diskutuoti apie nacionalizmą. :)

Apskritai, pastebėjau įdomią tendenciją: daugybė rašančiųjų - lyg ir baigusių aukštąsias mokyklas, arba bent jau studijuojančių - niekada nesivadovauja esminiais moksliniais principais.

Ir pirmas iš jų sako - pakankamai aiškiai apibrėžk sąvokas, kurias naudosi savo darbe, nes kitaip nesusikalbėsi su tais, kas tavo darbą skaitys. :)

Žygeivis 2013-03-17 19:42

Pasaulyje arba tu esi normalus padorus žmogus, gerbiantis savo protėvius, savo tautos kalbą, savo tautos istoriją ir papročius, arba išsigimėlis-kosmopolitas.

Aiškiai skirkite “esminę pasaulinę politinę ašį”: nacionalizmas-kosmopolitizmas.

Romualdas Ozolas jau prieš kelis metus nusakė visų dabartinių “kairės” – “dešinės” ginčų beprasmybę.

Įsiskaitykime į jo žodžius ir pagalvokime:

“Nebėra šiandien kitų ideologijų – tik kosmopolitizmas ir nacionalizmas. Kosmopolitų įrankis – globalizacija, tautų ir valstybių naikinimas.

Tautos, kultūrų, gamtos ir valstybių gynėjai – vienintelė reali jėga prieš visų lygių oligarchų savivalę.

Nacionalizmas – šių dienų humanizmas. Tai kelias iš aklavietės, į kurią atvedė neribotų pelnų troškulys.”

Trumpai kalbant, nacionalizmo esmė yra visų pasaulyje egzistuojančių tautų, kalbų, kultūrų, religijų, rasių įvairovės išsaugojimas.

O tam pats geriausias “instrumentas” yra sava nepriklausoma valstybės kiekvienai tautai – ko ir siekia visų pasaulio tautų nacionalistai.

Nacionalizmas ir internacionalizmas nėra jokia priešprieša – visi tikri nacionalistai gerbia visas be išimties tautas, jų kalbas ir kultūras bei religijas.

Aiškiai atskirkite sąvokas:

- kosmopolitai yra už visų pasaulio tautų “suliejimą” ir galų gale “vienos bendros vienakalbės, vienareligės, vienakultūrės, vienarasės (ir t.t.) pasaulinės tautos-liaudies” sukūrimą;

- nacionalistai yra už visų pasaulio tautų, kalbų, kultūrų išsaugojimą, todėl tik jie ir yra tikrieji internacionalistai.

Nes jei tautos išnyks, kaip to siekia kosmopolitai, tai juk kartu išnyks ir internacionalizmas!

Priešingos nacionalizmui ideologijos – kosmopolitizmo – tikslas yra atvirkštinis: visas pasaulio tautas, kalbas, kultūras, rases ir net religijas sunaikinti ir sukurti “vieno tipo mobilų pasaulio pilietį”.

Kosmopolitizmo, kaip ideologijos, esmė yra jos siekiamas praktinis tikslas – o jis yra labai paprastas ir aiškus: pasaulyje turi likti viena valstybė, viena tauta, kalbanti viena kalba, turinti vieną vienodą kultūrą (įskaitant ir religiją).

Iš tikrųjų tai yra labai elementarus ekonominis tikslas – pasaulį valdantiems oligarchams reikalinga “mobili” kvalifikuota darbo jėga, kurią galima būtų “permetinėti” į bet kurią pasaulio vietą, ir tai nesukeltų jokios “trinties” su vietiniais “autochtonais”.

Kaip tik šiuo požiūriu vokiškasis Hitlerio nacionalsocializmas (nacizmas) yra tapatus jievrosojuziniam kosmopolitizmui bei sovietiniam “internacionalizmui” (o taip pat ir dabar vis augančiam islamiškajam imperiniam (“kalifatiniam”) fundamentalizmui) – nes jų galutiniai praktiniai tikslai, nepaisant milžiniškų teorinių ideologinių skirtumų, yra tie patys – Žemėje turi likti tik viena valstybė, viena tauta (rasė, religija), viena kalba, viena bendra sovietinė “rabsila” arba kapitalistinė “mobili darbo jėga globalioje darbo rinkoje”.

Ignas R. 2013-03-17 23:36

Žygeivis, ačiū už įdomias mintis.

Nacionalizmo reikšmę pasistengiau apsibrėžti (5 par.) ir supriešinti su dirbtinai konstruojama prasme. Tautiškumas yra gan arti normalios nacionalizmo prasmės, tačiau visiškai neatitinka sukonstruotosios.

Nesu tikras ar galima supriešinti kosmopolitizmą ir nacionalizmą, nes tikrai ne visi kosmopolitiški santykiai tarp tautų reikalauja etninės ir kultūrinės niveliacijos. Tai yra - gali būti viena valstybė, pavyzdžiui, tačiau daug tautų ir kalbų. Tačiau suprantu jūsų kosmopolitiškumo sampratą.

Nesutikčiau, kad jūsų įvardijamas kosmopolitiškumas globalizacija yra kuriama kažkokių konkrečių oligarchų, norinčių padidinti savo kapitalistinės sistemos efektyvumą ir perimti pasaulio kontrolę. Tokioms teorijoms labai sunku rasti rimtą, tyrimais pagrįstą argumentaciją.

Man atrodo, globalizacijos varomoji jėga yra pačių žmonių noras pamatyti pasaulį ir pasinaudoti naujomis galimybėmis, kuris, sumažėjus kliūtims (kelionės, bendra kultūrinė erdvė ir t.t.), realizuojasi plačiu mastu. Tačiau pats savaime kliūčių naikinimas negali būti smerkiamas - laisvė judėti yra normali žmogaus teisė, o ne oligarchų plano dalis.

Tad jei norite pagrįsti kosmopolitizmo, kaip tautų naikinimo kapitalizmo įsigalėjimo vardan, teoriją, reikėtų paaiškinti, kodėl mano, ar daugybė kitų globalizacijos teorijų, yra neteisingos. Jei jūsų tiesa, turėtų būti kažkokių objektyvių įrodymų tam.

Žygeivis 2013-03-18 20:15

Ignas R. 2013-03-17 23:36

Nesutikčiau, kad jūsų įvardijamas kosmopolitiškumas globalizacija yra kuriama kažkokių konkrečių oligarchų, norinčių padidinti savo kapitalistinės sistemos efektyvumą ir perimti pasaulio kontrolę.

Tokioms teorijoms labai sunku rasti rimtą, tyrimais pagrįstą argumentaciją.
-------------------------------------------------------------

Perskaitykite, pvz. šį straipsnį:

Kas valdo pasaulio turtus - šveicarai patvirtino sąmokslą
viewtopic.php?f=136&t=7106


Ištrauka:

"Šveicarijos Ciuricho federalinio technologinio instituto mokslininkai sudarė nuosavybės ryšių tarp pasaulio kompanijų schemą ir nustebo išvydę, kad prieš ketverius metus vos 147 didžiausios korporacijos valdė net 40 proc. pasaulio aktyvų.

Šveicarų mokslininkai sudarė grafinį maždaug 43 tūkst. didžiausių pasaulio kompanijų, kurios valdo didžiąją dalį privataus planetos turto, nuosavybės ryšių grafinį vaizdą.

Jį patys tyrėjai pavadino „peteliške“, mat daugelis iš pažiūros viena su kita nesusijusių gijų sueina į vieną mazgą - aiškėjo, kad beveik pusę kompanijų valdo vos 147 didžiausios planetos transnacionalinės korporacijos.

Tačiau tyrėjai pripažįsta, kad jiems nepavyko išvynioti siūlų iki galo - galutiniai naudos gavėjai iš valdomų korporacijų taip ir liko nežinomi. Mat 40 procentų pasaulio aktyvų valdantys asmenys slepiasi už beveidžių fondų, kurie dokumentuose ir įvardijami kaip aktyvų valdytojai."

Žygeivis 2013-03-18 19:03

Straipsnio autoriui


Jūs akivaizdžiai painiojate du esminius ir labai skirtingus savo pasekmėmis reiškinius, kurie susiję su vadinamąja globalizacija:

- laisvą darbo jėgos judėjimą (emigraciją ir imigraciją - įvairių valstybių nevienodo gyvenimo lygio pasekmę)

- laisvą keliavimą po pasaulį pažintiniais arba mokymosi tikslais (tai yra nei darbo vietos nėra užimamos svetimoje valstybėje, nei keičiama vietinės bendruomenės nacionalinė sudėtis, nei tai turi politinę įtaką - darbo migrantai paprastai po kiek laiko gauna pilietybę ir su ja susijusias politines teises).

Kaip tik todėl nacionalistai visiškai palaiko laisvą keliavimą po pasaulį pažintiniais arba mokymosi tikslais, tačiau labai griežtai priešinasi darbo migracijai, nes jos pasekmės vietinei tautai bei kultūrai (jau nekalbant apie politinį stabilumą) ilgalaikėje perspektyvoje būna labai dažnai ypatingai kraupios.

Beje, kaip tik nacionalistai palaiko ir laisvą įvairių kultūrinių, filosofinių bei techninių idėjų sklaidą pasaulyje, o ne siūlo ją riboti (kaip dažnai bando teigti įvairūs mūsų priešai).

Pvz., pažvelkite, kas šiuolaikiniame pasaulyje ypač aršiai cenzūruoja internetą (žinoma, įvairioms totalitarinėms diktatūroms, tokioms kaip Šiaurės Korėjoje, klaikų siaubą kelia bet kokios jų necenzūruojamos idėjos, nepaisant to, ar tai daugiatautės imperijos ar vienatautės valstybės, nes bet kokių tipų diktatūrų išlikimas labiausiai priklauso nuo to kaip jos sugeba kontroliuoti informacijos sklaidą).

Riboja idėjų sklaidą visų pirma įvairios daugiatautės ir daugiakultūrės imperijos, kadangi būtent tai labiausiai destabilizuoja politinę padėtį šiose imperijose ir jas suskaldo.

Kaip tik todėl visos didžiosios daugiatautės imperijos - pradedant dar nuo Kinijos imperijos - ypač aršiai saugojo savo teritorijas nuo naujų idėjų "infiltravimosi".

Žygeivis 2013-03-18 19:06

Dėl terminologijos - ką tik pasirodė puikus Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis kaip tik šiuo klausimu.

Siūlau visiems jį perskaityti:

Rokiškis Rabinovičius. Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai
http://rokiskis.popo.lt/2013/03/16/naci ... i-zodziai/


2013.03.16 15:56

Papildomai taip pat siūlau pasižiūrėti temą:

Nacionalizmas, šovinizmas, nacizmas, fašizmas - kuo skiriasi šios ideologijos?
viewtopic.php?f=4&t=7


P.S. Trumpa ištrauka iš Rokiškio straipsnio:

"Rokiškis Rabinovičius:

Neretai žurnalistai painioja nacionalizmą, rasizmą, nacizmą ir patriotizmą. Kad nebūtumėt, kaip tokie puspročiai, tai paaiškinsiu jums skirtumą paprastai, palyginimu su ūkininkais:

Nacionalistas – tai kaip koks nors ūkininkas, kuris sako, kad nori tvarkytis savo kieme taip, kaip nori. Ir kad niekas jam nenurodinės, kaip jam gyventi.

Šovinistas – tai toks ūkininkas, kuris sako, jog jam blogai gyventi, nes jo kaimynas gerai gyvena, todėl tam kaimynui reikia tvartą padegti.

Rasistas – tai kaip ūkininkas, kuris sako, kad jo vaikai į kaimyną panašūs todėl, kad jo kaimynas yra suskis, kuris jo tvartą padegė.

Fašistas – tai kaip ūkininkas, kuris sako, kad savam kieme tvarkytis negalima, nes reikia visiems apsijungti į kolchozus, kur būtų ūkininkų vienybė, o kas nesijungs – tai tegul save kaltina.

Patriotas – tai kaip ūkininkas, kuris sako, kad savo ūkio neparduos ir niekur iš savo ūkio nesikels, nes ten gimė, užaugo, tai ten ir numirs.

Visai jau paprastai: jei jūs galvojate, kad galite Lietuvoje kalbėti lietuviškai ir niekas jums negali liepti kalbėti su kitais nelietuviškai, tai jūs esate tipiškas, šimtaprocentinis nacionalistas."

Žygeivis 2013-03-19 22:13

Ignui R.


Jūs dar jaunas ir nesuvokiate labai paprasto dėsnio - "Kas moka, tas ir muziką užsako".

Deja, bet iš esmės visa žiniasklaida - tame tarpe ir internetinė - yra nepaprastai priklausoma nuo tų, kas tai žiniasklaidai teikia paramą - tiek pateikdami užsakomuosius straipsnius, tiek ir labai kitais įvairiais būdais ją "paremdami".


Žinau, ką rašau, labai gerai - pats dirbau įvairių leidinių redaktoriumi, ir šios srities "virtuvę" išmanau ne teoriškai...

Net pats sąžiningiausias redaktorius niekaip negali rašyti tai, ką jo nuomone būtų teisinga rašyti - nes tada arba leidinio savininkas jį "išgrus šunims šėko pjauti", arba reklamos "davėjai" "užsuks čiaupus" ir tada leidinys subankrutuos.

O kadangi po "prichvatizacijos" didžioji dalis Lietuvos ir prieškarinių savininkų turtų atsidūrė buvusios sovietinės ir KGB nomenklatūros rankose, tapusios "naujuoju-senuoju elitu" , tai ir reklamos užsakovai yra tie patys.

Tuo labiau, kad ir politinė valdžia jau virš 20 metų yra tų pačių sluoksnių rankose.

Vadinamosios "nepriklausomos" žiniasklaidos Lietuvoje apskritai nėra - ji visa priklausoma nuo labai konkrečių asmenų ir jų grupių.

Vieninteliai informaciniai resursai, kurie dar yra laisvi nuo "valdančiojo kairiojo-dešiniojo elito" ir už jo "šešėlyje" stovinčių oligarchų diktato yra tik įvairūs "blogai" bei kai kurios internetinės svetainės, atspindinčios labai įvairias jų kūrėjų pažiūras.

Autorius:  Žygeivis [ 21 Kov 2013 18:44 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Visi, kas užsiima arba yra verčiami užsiimti antilietuviška veikla, turėtų labai gerai pamąstyti prieš tai darydami ir nepamiršti, jog dabartinė Lietuvybę niekinanti valdžia nėra amžina... :)

Ir neišvengiamai ateis diena, kada už nusikaltimus Lietuvybei, Lietuvių Kalbai, Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybės Nepriklausomybei visiems dabartiniams nusikaltėliams teks stoti prieš Tautos Teismą - niekas nebus užmiršta ir niekas nebus pamirštas...

Autorius:  Žygeivis [ 24 Lap 2013 19:20 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1997030 ... p_activity

Voras Urtė

Sveiki visi, man labai parūpo kitų nuomonė ,kas ką mano. Neseniai diskutavau su drauge apie šūki "Lietuva-lietuviams", ir dabar kaip diskusijai norėčiau, kad išsakytumėt savo nuomonę.

Įsivaizduokite tokia padėtį - užsienietis labai myli Lietuvą, žino jos istorija, svajoja gyventi Lietuvoje ir už ją kovoti, net mokinasi Lietuvų kalbą.

Ar sutiktumėte su ta idėją, kad būtų duotas jam Lietuvos piliečio patvirtinimas ir kt.? Ar laikytumėte jį pilnaverčiu piliečiu? Ar kaip tik šlykštėtumėtės? O gal jį vadintumėte ir patriotu?

Tikiuosi išgirsti Jūsų nuomonę. Ačiū.

Raimundas Kajutis

Žmogus, kuris būdamas kitos valstybės piliečiu, pamilsta dar kitą valstybę (šiuo atveju Lietuvą), nori būti jos piliečiu yra NEPATIKIMAS !!!

Nes jis jau IŠDUODA !!! Išduoda savo kalbą,savo Tėvynę,s avo Tautą ir savo Rasę.

Tokiam žmogui pasitikėjimo negali būti !!! Atėjus laikui jis "pamils" dar ir kitą valstybę, kitą tautą, kitą kalbą ir išduos Lietuvą.

Na o jeigu jis dar (mano nuomone) ne baltasis, tai net abejonių negali būt jo tikslais. Nekurstau prieš rases, bet bent jau man šiuo klausimu viskas aišku.

Galima pamilti tik kitos tautos žmogų (kaip pamilti kitos rasės mano protu nesuvokiama), bet pamilti šalį ir priimt jos pilietybę, atsisakant savosios, tolygu savo šalies išdavimui. Išdavęs vieną kartą išduos ir kitą.

Kitas dalykas, jei kitos tautybės žmogus gimė Lietuvoje, čia užaugo, jam artimas mūsų tautos mentalitetas, papročiai,t ada net abejonės negali būti, kad jis yra Lietuvos pilietis, galima patikėt, kad jis myli Lietuvą ir yra jos patriotas. Toks žmogus mums visada bus artimas ir savas.

Tai tiesiog mano nuomonė ir niekas daugiau. Turit teisę nesutikti. Į diskusijas nesiveliu.

Voras Urtė

o pvz: kitos tautos zmogus gime Lietuvoje, bet negerbia Lietuvos. ka tokiam zmogui palinketum ir pasakytum??

Algimantas Koncius

Norėčiau pamatyti kaip Vilnijos lenkas nuo Lenkijos Lietuvą gina.

Žinoma yra ir vienas kitas Lietuvos patriotas.

Raimundas Kajutis

Kitos tautos žmogui, kuris negerbia Lietuvos, pasakyčiau tą patį, ką ir savo tautos atstovui, kuris negerbia Lietuvos ... (čia turėjo būti žodis nusakantis, mano manymu, iškrypusią lytinę pakraipą).

Ypač tai taikyčiau mano tautos emigrantams, priėmusiems kitos šalies pilietybę, ir visiems, nepriklausomai nuo tautybės, sakantiems "dėjau skersą ant Lietuvos".

Tai mano nuomonė.

Voras Urtė

o tuomet kaip suprantat suki "Lietuva-lietuviams"?

Vytautas Sinica

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=60765695

Arvydas Sarmatas

Mes visi galime išreikšti savo asmeninę poziciją ar nuomonę, kaip suprantame šį šūkį - "Lietuva lietuviams", bet niekada nepabūsime kitų, kurie yra "nelietuviai" kailyje ir nepajausime to, ką jaučia jie, tą šūkį perskaitę-išgirdę.

Todėl darosi aišku, kad kiekvienas šį šūkį supras pagal tai - kokius jausmus jam šis šūkis sužadins, nepriklausomai nuo to, kaip jį aiškintų jo autoriai.

Tikiuosi pakankamai aiškiai išsisakiau.

Voras Urtė

o kaip Tu supranti ta suki "Lietuva-lietuviams"? Kokius jausmus Tau tai sukelia? Ka reiskia Tau Lietuva?

Laimonas Capone Stanulis

Arvydas gerai pastebėjo - neįmanoma įlįsti į kito kailį.

Pirmiausia reikia suprasti visą žodžio "pilietis" esmę. Piliečiai turi ne tik teises, bet ir pareigas prieš savo valstybę.

Jei užsienietis siekia tapti Lietuvos piliečiu ir prisiima visas pareigas, nemanau, kad jį žeis šūkis "Lietuva - lietuviams". Netgi atvirkščiai - juk jis didžiuotųsi būdamas lietuviu.

Reikia pažymėti, kad pastaraisiais metais į šį šūkį (kuris Sąjūdžio metais buvo esminis) visokios purvinos organizacijos tiesiog valosi kojas. Taip pat reikia žinoti, kad už tai joms moka pinigus.

Todėl ir gaunasi, kad vienų lūpose tai skamba su pasididžiavimu, o kitiems sukelia alergiją. Juk jie jau seniai savo Tėvynę iškeitė į pinigus...

Voras Urtė

Bet mes zmones ir isrenkam tokius pliecius i seima (ir ne tik), kuriems korupcija, vogimas ten aktualu ir naudinga.

Po to daugel skundziasi, kad ner gyvenimo Lietuvoje, kaip cia blogai ir t.t. tai ir is dalies zmoniu kalte, bet kazkaip pagalvojus ... kaip mums meluoja "varganiems" pilieciams, kaip plauna smegenis... ir kaip daugel zmoniu tiki tuo,ir pasitiki.

Algimantas Koncius

Valdžią renka per žiniasklaidos priemones psichologiškai apdoroti žmonės. O skurstančius žmones apdoroti daug lengviau.

Voras Urtė

bet taip nesazininga... ir skaudu, kad tokiu zmoniu yra.

Algimantas Koncius

Pagal mokslinius tyrimus 75 procentai žmonių yra ypač lengvai psichologiškai paveikiami.

Psichologijos mokslas šiandien yra pasiekęs didžiules aukštumas, įkurti institutai, prirašyta mokslinių disertacijų kaip valdyti žmones.

Savarankiškiausius valdžia privertė palikti Lietuvą, o likusiųjų didžiąją dalį padarė priklausomus nuo valdžios.

Taip kad ką pakeisti sąlygos ypatingai sunkios. Bet įmanoma.

Arvydas Sarmatas

Reikėtų konkrečiau įvardinti tai, kokia prasmė sudėta į sąvoką lietuvis ir ją tiesiog paviešinti, kad neliktų jokių užslėptų prasmių.

Ar tai Lietuvos pilietis, ar tai tik lietuviškai kalbantis Lietuvos pilietis.

Anksčiau, LDK laikais lietuviu būdavo laikomas bet kas tarnavęs Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui, visiškai nepriklausomai nuo kalbos, kuria jis kalbėjo. Kaip žinome, mūsų bajorai, kurie daugumoje atvejų kalbėdavo lenkiškai, būtų palaikę didžiausiu įžeidimu, jei juos kas būtų pavadinęs lenkais.

Šiuo gi metu, lietuviu dažniausiai laikomas TIK tas, kas gimęs Lietuvoje ir kalba lietuvių kalba, nors asmeniškai pažįstu tokių, kurie jau sėdi UK ir atvirai sako, kad "dėjo jie ant tokios Lietuvos".

Nenorėčiau jų vadinti lietuviais, kažkaip net liežuvis neapsiverčia. Tačiau – pažįstu ir tokių, kurių gimtoji kalba yra rusų, tačiau jie puikiai kalba lietuviškai (nors ne be klaidų) ir yra kuo tikriausi jos patriotai, nors ir gyvena toje pačioje UK, nes Lietuvoje neturi iš ko gyventi.

Štai vieno iš jų video darbas: http://www.sarmatas.lt/08/atsibusk-lietuvi-n16/

Tad jei mes įvardinsime lietuviu tą, kuris dirba Lietuvos labui – šis šūkis bus visiškai teisingas visiems, kuriuos jis apima savo esme. Tačiau reikia tą ir įvardinti, kai ne kalba, kuria kalba žmogus, o jo darbai įrodo jį esant tikru lietuviu.

Algimantas Koncius

Privažiuos Lietuvon keli milijonai kiniečių, išmoks lietuviškai, labai nuoširdžiai dirbs valstybės labui, bet ar tai bebūs Lietuva?

Arvydas Sarmatas

Ne apie imigrantus dabar kalbame. Tai atskira tema.

Kalba eina apie tuos, kurie gimė Lietuvoje ir yra jos piliečiai.

Algimantas Koncius

Žmonės labai dažnai maišo valdžią ir valstybę.

Vadžia neretai būna griaunanti valstybę, šiuo atveju Lietuvos valdžia.

Ir "dėję" ant Lietuvos, iš tikrųjų "deda" ant valdžios, nes tai jos kaltė, kad reikia palikti Lietuvą.

Algimantas Koncius

Jei aš būčiau gimęs Vokietijoje tikrai neprieštaraučiau šūkiui Vokietija-vokiečiams, ne turkams, ne dar kam nors.

Taip ir Lietuvoje gimę piliečiai ne lietuviai turi su tuom sutikti.

Ir iš vis valstybės reikalus turi spręsti tos valstybės etninė tauta, o ne piliečiai, kurių gali prisirinkti kelis kartus daugiau nei etninės tautos ir tvarkytis su valstybe kaip jiems šauna į galvą, o ne kaip tautai reikia. Tokiu atveju tauta išnyksta kaip nebuvus, ir visos aukos dėl tautos ir valstybės beprasmės.

Arvydas Sarmatas

Tai čia net klausimas nekyla dėl to, kas turi įvesti tvarką valstybėje - suprantama, kad tie, kas tą valstybę ir sukūrė. Bet aš ne apie tai dabar. Dabar kalba eina apie tai, kokiu būdu tai pateikti likusiai visuomenės daliai.

Čia dabar labiau kalba eina ar mes patys vieni sugebėsime be kitų Lietuvos piliečių (tačiau ne etninių lietuvių) tą tvarką palaikyti? Ypač, jei jie ne ypatingai gerai jausis vien nuo to šūkio tiesiogiai atstumiančio juos nuo šalies, kurioje jie ir gimė, ir augo ir atidavė jai savo jėgas reikalų ir kažkokių privilegijų tenkančių etniniams lietuviams. Ar kas čia turima galvoje skelbiant šį šūkį?.

Ir kaip jau esu minėjęs – juk visai nesvarbu, ką mes patys jaučiame ar galvojame apie tą šūkį, nes mes patys jį ir naudojame. Svarbu tai, ar atėjus laikui, kai bus būtina sutelkti visas visuomenės jėgas kažkuriam veiksmui, kad apskritai išlikt, dalis visuomenės nusisuks sakydama – jei jau Lietuva tik jums, tai jūs ir spręskite jos problemas.

Ir ar nemanote, kad tokia reakcija tada galėtų būti teisinga? Ir pasikartosiu klausimą – ar mes vieni patys galėtume susitvarkyti šiame globaliame pasaulyje, kai gyvenimas rodo, jog nesugebame susitvarkyti net su savo pačių išrinkta valdžia?

Nenoriu čia nieko įžeisti, tačiau siūlyčiau savikritiškai apsižvalgyti kiekvienam apie save ir pamatyti kokiomis sąlygomis gyvename ir atsakyti sau į paprastą klausimą:

Ar mes turime bent būtiną minimumą žinių, kad galėtume vieni patys išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, atmesdami likusią Lietuvos visuomenės dalį vien todėl, kad ji gimė nekalbėdama lietuviškai? Atrodo, jog žinių, kaip tik ir trūksta, nes nesugebame teisingai įvertinti LDK laikų politikos, kuri lietuviu laikė kiekvieną kovojusį už LDK ir tarnavusi LDK Didžiajam kunigaikščiui.

Kas su laiku parodė, jog ši politika buvo visiškai teisinga, nebent kažkas norėtų tai nuneigti.

O gal visgi reikėtų ne skaldyti, o jungti visuomenės jėgas prieš bendrą bėdą – prieš visuotinį nužmoginimą ateinantį į šalį, kuris gresia visiems vienodai – ir lietuviams ir nelietuviams. Kai nelikti gali nei tų, nei tų ir apskritai baltų žmonių.

Kęstutis Čeponis

"Kas su laiku parodė, jog ši politika buvo visiškai teisinga, nebent kažkas norėtų tai nuneigti."

- Tai, kad čia ir neigti nėra ką - viskas juk akivaizdu.

Kiek dabar pasaulyje lietuvių, kalbančių lietuviškai - apie 3 milijonai? O kiek yra nutautėjusių lietuvių palikuonių - koks 30 milijonų, jei ne daugiau...

Ir vadinamosios "LDK", o iš tikrųjų Lietuvos Imperijos, ir Lietuvių Tautos bei Lietuvių kalbos likimas parodė - ir labai akivaizdžiai - kad ta "tolerancijos" politika bei susijungimas su Lenkija buvo pražūtingas ir Lietuvos Valstybei, ir Lietuvių Tautai bei Lietuvių kalbai.

Net ir dabar mes vis dar "tebevalgome" tos mūsų protėvių "tolerancijos" rezultatus - visų pirma Rytų Lietuvoje, kur nutautėliai ir vėl eilinį kartą kelia galvas, o Lietuvybė jau seniai yra įvaryta į tikrą pogrindį...

Palyginkite, kaip iš buvusios menkos "blusos" išsipūtė Lenkija, kurioje ir dabar nėra nė kvapo bent menkiausios tolerancijos viskam kas ne lenkiška - nei lietuviams, nei ukrainiečiams, nei baltarusiams, nei vokiečiams ir čekams - vien per paskutinius 100 metų daugybė jų milijonų tiesiog "išgaravo" ir virto lenkais, be to - kas ypač stebina - ypatingai aršiais...

Lietuvos atveju mes visi juk puikiai suprantame, kokie būtent asmenys kelia realų pavojų Lietuvos Valstybei, Lietuvių Tautai ir Lietuvių kalbai.

Ir akivaizdu, jog niekas iš Lietuvių nacionalistų nesiruošia užsipulti normalius kitų tautybių asmenis, gyvenančius Lietuvoje, tuo labiau, jei jie laisvai kalba lietuviškai ir yra Lietuvos Valstybės patriotai.

Papildymas - apskritai ši tema yra gana plačiai atskleista įvairiuose straipsniuose bei diskusijose. Esu visą tai surinkęs temoje:

Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!
viewtopic.php?f=137&t=10156

Autorius:  Žygeivis [ 04 Gru 2013 18:28 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Justinas Dementavičius. „Lietuva lietuviams“. Vienos utopijos likimas


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#form

2013-12-04

Dr. Justino Dementavičiaus pranešimas skaitytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Lietuvos politologų asociacijos metinėje konferencijoje 2013 metų lapkričio 22 d.

Imantis nagrinėti ne kartą Lietuvos viešojoje erdvėje kritikuotą ir gintą šūkį „Lietuva lietuviams“ norom nenorom atsiduri tarp priekalo ir kūjo (su pjautuvu).

Kairiau esantieji tikisi, kad bus „pakairiuota“ paburnojant ant dešinės; dešiniau esantieji, kad bus „padešniuota“ paburnojant ant kairės. Kai ne burnoji ar sakai ne tai, ko tikimasi, lieka nepatenkinti ir vieni, ir kiti. Šis iš penkių tezių susidedantis pranešimas, bijau, nepatiks ir vieniems, ir kitiems.

Pirmiausia dėl to, kad analizės objektas, minėtas šūkis „Lietuva lietuviams“, bus nei stipriai ginamas, nei iš esmės kritikuojamas, bet tik stebimas, parodant jį kaip svarbų lietuviškos politinės savivokos elementą. Kalbant apie lietuvišką politinę savivoką neturima omenyje dažnai supaprastinantis etninis-politinis mąstymas, savo tapatybę nusakantis tik per santyki su kitu ar, konkrečiau, kita tauta.

Politiškai galima mąstyti ir nekalbant apie tautinį priešą, bet bandant apibrėžti aktualias politines dorybes ir/ar vertybes. Kitaip sakant, svarbu ne tik įsiklausyti, kas sakoma apie lenką, rusą ar latvį, bet taip pat nagrinėti, kaip suprantami pilietiniai įsipareigojimai, laisvė, lygybė, valstybė, kultūra ir kiti politiniai principai.

Šūkis „Lietuva lietuviams“ yra traktuojamas kaip vienas iš tokių principų – jis leidžia daryti išvadas ne tik apie santykį su kitomis tautomis, bet ir apie pačių lietuvių politinio mąstymo struktūrą ar struktūras.

Maža to, šis šūkis leidžia daryti išvadas apie iš esmės pakitusią lietuvišką politinę savivoką.

Su šiomis prielaidomis susijusi pirma tezė – „Lietuva lietuviams“ atsirado kaip utopinė nuostata.

Vartodamas utopijos sąvoką turiu omenyje vengrų filosofo Karlo Mannheimo plėtotą utopijos sampratą, kuria jis apibūdino grupės įsivaizdavimą apie būsimą socialinę tvarką. Ji apima tiek plačiai žinomą utopijos kaip „ne-vietos“ supratimą (ateities dar nėra; tai tik tam tikras įsivaizdavimas, kas bus), tačiau atkreipia dėmesį į kelias svarbias socialines jos funkcijas.

Pirma, ji yra politinė programa, kuri vienija tam tikrą grupę. Utopija gali būti inspiruota vieno asmens, bet galiausiai ji turi sutelkti ją išpažįstančiųjų bendriją.

Antra, ji yra politinė programa, skirta visuomenei. Potencialiai ji net gali peržengti valstybės ribas ir kalbėti apie politinius principus, kurie turėtų tapti universalūs. Taigi sakantieji „Lietuva lietuviams“ visada turėtų būti matomi kaip teigiantys bendrus tarpusavio sugyvenimo principus. Viena vertus, jis vienija taip manančiuosius, kita vertus, turėtų būti skirtas visiems, net nebūtinai sutinkantiems su šiuo teiginiu. Dar svarbiau tai, kad sakantieji „Lietuva lietuviams“ visada yra teleologai – siekiantys tam tikros iš anksto numatytos būklės, kalbantys apie godojamą ateitį.

Antra tezė: ankstyvoji XIX amžiaus pabaigoje išsakyta nuostata „Lietuva lietuviams“ yra radikaliai disciplinuojantis principas.

Disciplinavimo samprata čia perimta iš Michelio Foucault turint omenyje sąmoningai projektuojamą asmeninio elgesio, kuris yra pripažįstamas kaip siektinas, (į)steigimą. Didelius žmones reikia cituoti, tad taip ir padarysiu: „Disciplinos valanda išmušė tada, kai gimė žmogaus kūno menas, kuriuo siekiama ne tik ugdyti kūno įgūdžius arba dar labiau jį pavergti, bet ir užmegzti tokį ryšį tarp žmogaus kūno paklusnumo ir jo teikiamos naudos, kad pastarajam augant stiprėtų pirmasis ir atvirkščiai. Tada susiformuoja prievartos politika, apdorojanti kūnus, sumaniai manipuliuojanti jo elementais, gestais, elgsenomis. Disciplina gamina nuolankius, ištreniruotus, paklusnius kūnus.“

Trumpai tariant, „Lietuva lietuviams“ disciplinuoja, skatina kūnus elgtis tam tikru būdu. Ir nors Foucault daugiau dėmesio skiria valstybinėms praktikoms, galima kalbėti apie praktikas, kurios skatina būti geresniems dar iki valstybinės tvarkos įsteigimo.

Taigi teigiant „Lietuvą lietuviams“ išreiškiama ambicija būti labiau lietuviškiems kasdienėje elgsenoje.

Šios nuostatos ištakų jau yra „Aušroje“, kurioje skatinama kalbėti lietuviškai, skaityti lietuviškai ir rašyti lietuviškai. Jau čia deklaruojamas be galo ambicingas tikslas, kurio užmačia dažnai nuvertinama. Kalbėti lietuviškai reiškia atsisakyti kalbėti rusų ar lenkų kalba, kuri, racionaliai mąstant, yra kur kas patogesnė, sudaro prielaidas didesniam socialiniam mobilumui ir „efektyviai integracijai į Rusijos darbo rinką“.

Maža to, skatinimas skaityti ir rašyti valstietiškos kultūros žmogui buvo iš esmės naujos elgsenos praktikos, kurių naudingumas ūkinei veiklai toli gražu nebuvo savaime akivaizdus. Bet šio šūkio radikalumas atsiskleidžia net ne šiuose veikimo aspektuose.

Vienas iš būdų padaryti radikalesnį šį šūkį buvo pasiūlytas Mikalojaus Akelaičio. Jis dar 1883 m. „Aušroje“ bene pirmą kartą didžiosiomis raidėmis paskelbė – LIETUVA LIETUVIAMS ir kartu skatino pačią „Aušrą“ tapti lietuviškesnei, kalbėti lietuviškiau, pavyzdžiui, vietoj politikos sąvokos siūlant tautvilės sąvoką.

Kitas būdas disciplinuoti lietuvius buvo nusakyti elgsenos praktikas, kurios turėjo apimti beveik visas viešojo gyvenimo sritis.

1896 „Tėvynės sarge“ Dievmedis (?) klausė, ką reikia veikti mylint Tėvynę. Ir pats atsakė:

- „(a) kiekvienas lietuvis, kuris padidina ar apgyvena žemės nors dalelę yra tikras Tėvynės sūnus;

- (b) [susiginčyjus] neikite pas gudus, bet ateikite pas gerus išmintingus sąsiedus, kurie padarys santaiką;

- (c) visi tie, kurie duoda uždarbį savo žmonėms, ne atėjūnams svetimtaučiams, yra tėvynės sūnūs;

- (d) negerai daro tie, kurie be didelio reikalo išeina iš savo krašto;

- (e) tėvai gražiai myli tėvynę, kurie auklėja išmintingai savo vaikelius mokydami juos gražiai lietuviškai skaityti ir rašyti;

- (f) reikia būtinai visiems pirkti ir skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius.“

Trečia tezė: žiūrint iš Lietuvos politinės minties istorijos perspektyvos, „Lietuva lietuviams“ yra daugiaprasmė nuostata tiek, kiek pats lietuviškumas gali būti interpretuojamas labai skirtingai.

Vėlgi atkreiptinas dėmesys ne į geopolitines lietuviškumo interpretacijas (LDK lietuviškumas vs nacionalinis lietuviškumas), bet į tas, kurios skleidėsi būtent moderniame tautiniame judėjime ir šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje.

Žiūrint iš šios perspektyvos išryškėja mažiausiai trys modernios politinės paradigmos, kurios plėtoja savitas „lietuvio“ sampratas.

Pirma, lietuvių kaip tautinės politijos (politinės bendruomenės) supratimas. Jos šerdis – kultūrinė lietuviškumo samprata: lietuvis yra lietuviškai kalbantis ir mąstantis.

Antra, legalistinis lietuvio supratimas. Šioje interpretacijoje lietuviu gali būti kiekvienas patenkantis (ar potencialiai pateksiantis) į Lietuvos jurisdikciją. Lietuviai yra visuomenė arba, riomeriškai tariant, tauta-populus.

Trečia, ekonomistinis lietuvio supratimas, su lietuviškumu siejantis specifinį materialinį paveldą ir pirmiausia įkūnytą žemdirbiškoje tradicijoje.

Vėliau ši samprata tarpo socialistinėje-komunistinėje interpretacijoje svarbiausiu politijos subjektu įvardijant su valstietiškąja kultūra siejamą liaudį.

Jei atsižvelgsime į tai, kad, pavyzdžiui, katalikiškoje tradicijoje neretai buvo teigiama, jog katalikų religija yra lietuviškumo atrama, galima susidaryti gana nemenką galimų „teisingų lietuvių“ sąrašą, ir kiekvienas iš jų siūlė savo utopijas ir disciplinavimo tikslus.

Kitaip tariant, kuriant tikrą Lietuvą lietuviams nebūtina skatinti įkūnyti tautybės principą, bet pakanka ginti klasės interesus ar žmogaus teises, taip leidžiant skleistis tikram lietuviškumui. Pastaraisiais atvejais tikrąjį lietuviškumą įrodytų buvimas darbo žmogumi ar aktyviu piliečiu.

Nepaisant reikšmingų šių visų interpretacijų skirtumų, svarbūs mažiausiai trys juos vienijantys panašumai.

Pirma, visos minėtos nuostatos kaip politiją mato Lietuvą ir lietuvius (nors tai veda fundamentaliai skirtingų asmens sampratų ir politinių tvarkų link).

Antra, visos šios nuostatos yra utopiškos – nukreiptos į pageidaujamos tvarkos kūrimą, ateities Lietuvą.

Ketvirta tezė: kiekviena utopinio lietuviškumo nuostata yra totalistinė ir patraukli tiek, kiek sugeba sušvelninti šias tendencijas.

Sakant totalistinė turima omenyje viską apimančios, orientuotos į visos esamos socialinės ir politinės tvarkos perkeitimą. Kartu tai daro jas potencialiai totalitarinėmis.

Šios tendencijos neapibūdinsiu geriau nei politinė filosofė Hannah Arendt: „Visose ideologijose esame totalitarinių elementų [...] ideologijos žada paaiškinti visus istorinius įvykius, duoti totalinį praeities paaiškinimą, totalinį dabarties pažinimą ir patikimą ateities numatymą. [...] siekdamas totalinio aiškinimo, ideologinis mąstymas tampa nepriklausomas nuo bet kokio patyrimo [...] ir atkakliai teigia „tikresnę“ tikrovę, pasislėpusią už visų jusliškai suvokiamų daiktų. Kai tik sąjūdžiai ateina į valdžią, jie pradeda keisti tikrovę pagal savo ideologinius reikalavimus.

Priešiškumo sąvoka pakeičiama sąmokslo sąvoka, ir tai sukuria tokią mąstyseną, kuriai pasidavus tikrovė – realus priešiškumas arba realus draugiškumas – nebepatiriama ir nebesuprantama remiantis ja pačia, bet automatiškai traktuojama kaip tai, kas žymi dar kažką kitą.“

Kitaip sakant, tik kartojant „Lietuva lietuviams“ atsiveria galimybė tapti lietuviu (tautiečiu, piliečiu ar valstiečiu), bet taip pat visada egzistuoja grėsmė tapti sąmokslo dalyviu prieš tautiškumą, demokratiškumą ar egalitarizmą.

Paradoksalu tai, kad jokia utopija negali garantuoti būklės, kurioje kiekvienas jausis egzistenciškai saugus: visada yra galimybė, kad teigiama utopinė tvarka taps iššūkiu net pačiam teigiančiajam. Todėl kiekvienai utopijai būtinas gundymas pagrįstas principu, kuris suteikia galimybę nedalyvauti kuriant utopiją, kartu paliekant erdvės išlikti politijos dalyviu.

Visos iš minėtojų paradigmų turi savus atsakymus į klausimą, ką daryti, jei žmogus bus nepatenkintas kuriamu projektu.

Legalistai siūlo pliuralizmą, moralinį imperatyvą ir privatų gyvenimą kaip garantuojantį buvimą pačiu savimi net priešiškoje visuomenėje; katalikiška tradicija teigia pagarbos, žmogaus orumo principą; tautininkams būdinga bendruomenių atribojimas, paliekant kiekvienai iš jų galimybę tvarkytis turimos autonomijos ar suvereniteto ribose; kairieji dažnai nuoširdžiai tiki pažanga ir kiekvieno atsivertimu ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje, daugiau ar mažiau toleruojant dabarties tikrovę kaip žingsnį tobulesnės ateities link.

Radikali totalitarinė kiekvieno iš utopijos įgyvendinimo versija yra fizinis kito išstūmimas ar išnaikinimas.

Penkta tezė: „Lietuva lietuviams“ kaip šiuolaikinė nuostata yra beviltiška ir (todėl) ne utopiška.

Akivaizdu, kad dabartinė viešumoje išsakoma nuostata „Lietuva lietuviams“ yra vienprasmė ir apimanti tik tautininkišką kultūrinę lietuviškumo interpretaciją.

Ji beviltiška mažiausiai keliom prasmėm. Pirmiausia, ji su patosu kartojama taip, lyg būtų visų politinių ir socialinių problemų panacėja, tačiau iš tiesų nepasako nieko, ko nebūtų, ir siekiama to, kas faktiškai yra. Lietuva yra lietuvių. Galima piktintis, kaip ta Lietuva kuriama, bet jei jau pripažįstamas niekuo neribojamas tautos suverenumas, nuoseklus tautininkas turėtų pripažinti ir tautos teisę būti kosmopolitine euroentuziaste.

Ši būklė susijusi su kita beviltiškumo prasme – šūkis „Lietuva lietuviams“ nesuteikia vilties. XIX amžiaus Lietuvos intelektualai tikėjo progresu, geresniu gyvenimu. „Lietuva lietuviams“ buvo šios progresyvistinės nuostatos išdava, kai iš esmės netikusią visuomeninę tvarką turėjo pakeisti naujoji lietuviškai kalbanti ir savarankiškai veikianti. Trumpai sakant, prabils visi lietuviškai ir užgyvensime kaip rojuje. Šiuolaikinė „Lietuva lietuviams“ nuostata nebėra utopija, nes neigia du svarbiausius utopijos principus.

Pirma, ji nesugeba nieko pažadėti, atverti dar nesamos tikrovės akiračio. Vietoj utopinių vilionių ir geresnio gyvenimo pažadų ji gąsdina distopiniu siaubu ir siūlo atsisakyti net to, kas buvo su viltimi priimta. XIX a. pab.–XX a. pradžioje šūkis „Lietuva lietuviams“ buvo iššūkis; XX pab.–XXI pr. – tik nieko nekeičiantis šūkčiojimas.

Antra, ji yra ne utopiška, nes nebesuteikia visuotinio atsivertimo ir išganymo. Iš kuriamo socialinio projekto eliminuojamas bet kas ir bet kuris suviliotas kitų utopijų. Tikrąja tauta tampa ne kalbantys viena kalba, atsimenantys tuos pačius dalykus, besirūpinantys tomis pačiomis problemomis, bet tik mąstantys tomis pačiomis kategorijomis. Vietoj rūpinimosi kitais propaguojamas savęs teigimas.

Bet kas lieka išmetus iš tautos propria liberalus, buvusius komunistus, pilietinius aktyvistus, manipuliuojamus ir nuperkamus „runkelius“, supuvusį politinį ir intelektualinį elitą, korumpuotą biurokratiją, pasileidusį jaunimą, valstybės nemylinčius emigrantus, mankurtizuotus dirbančiuosius ir, žinoma, nelojalias tautines bendrijas?

Tiesą pasakius, nedaug. O ir tiems likusiems, bijau, nesvetima puikybės nuodėmė.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#form

Žygeivis 2013-12-04 17:18

Straipsnio pabaiga labai aiškiai nusako autoriaus lyg ir bandomas iš pradžių slėpti tikrąsias pažiūras... :)

Ir kartu akivaizdžią baimę, jog kol kas "utopinis" šūkis gali tapti Realybe.

Marius Kundrotas

Puikus pavyzdys, kaip daug prikalbant ničnieko nepasakyti

Štai taip "musyse" dabar suvokiamas... mokslas.

O jei kas dar bando ką pasakyti - še jį lauk.

Autorius:  Žygeivis [ 02 Kov 2014 22:50 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Lietuva – lietuviams. Lūžis įvyko?


http://www.balsas.lt/naujiena/722072/li ... uzis-ivyko

Marius Kundrotas,
2013.03.12 18:00

2009-aisiais metais skelbdami šūkį „Lietuva – lietuviams“ Nepriklausomybės maršo pirmeiviai įprasmino jį trimis kryptimis.

1. Lietuvių tauta – Lietuvos valstybės pagrindas.

Pirminis Lietuvos valstybės gyvavimo tikslas – lietuvių tautos gyvavimas.

Istorinės tautinės bendrijos – lietuvių tautos bendražygės ir bendradarbės.

Istoriškai susiklosčiusi tautinė valstybės struktūra – bendra jos piliečių vertybė.

Lietuva – lietuvių tautos namai, o ne pereinamasis kiemas.

2. Lietuvos piliečiai, kurių pagrindą sudaro lietuvių tauta – laisva ir savivaldi politinė bendruomenė.

Lietuvos politikos ir kultūros, teisės ir ūkio klausimai sprendžiami Lietuvoje – ne Maskvoje, Varšuvoje ar Briuselyje.

3. Lietuvos piliečiai – aukščiausia savos valstybės valdžia.

Svarbiausi klausimai sprendžiami tiesioginės ir dalyvaujamosios demokratijos keliu, atstovaujamoji valdžia – tik pagalbinė, jos vaidmuo – piliečių tarnaitės, o ne šeimininkės.

Šis daugiaprasmiškumas leidžia vieniems labiau akcentuoti vieną prasmę, kitiems – kitą, bet nė karto nuo 2009-ųjų metų Nepriklausomybės marše neskambėjo kokios nors kitos prasmės, dažnokai priskiriamos iš šalies.

Pirmoji prasmė – tautinė, kitos dvi – pilietinės, suverenumo ir demokratijos prasmės.

Zuokai ir paleckiai, sutartinai priskiriantys Nepriklausomybės maršo judėjimui izoliacines prasmes, demonstruoja prastą išsilavinimą.

Lietuvių tautininkai palaiko glaudžius ryšius su tais, kurie teigia: Latvija – latviams, Baltarusija – baltarusiams, Ukraina – ukrainiečiams. Vakarų Europoje pergalingai žygiuoja jėgos, skelbiančios: Prancūzija – prancūzams, Danija – danams, Norvegija – norvegams.

Net imperinėje Rusijoje gimsta tautinis judėjimas, skelbiantis rusišką Rusiją istoriškai etninėje erdvėje ir tautų apsisprendimo teisę istorinėse kitataučių erdvėse.

Lietuvių tautininkai šiandien priklauso gausiai Europos ir pasaulio tautinių judėjimų šeimai, kurioje mezgasi vis glaudesni tarpusavio santykiai.

Tik su lenkų ir žydų tautininkais jie dar problemiški – už tai tenka dėkoti šių tautų atstovais apsiskelbusiems spekuliantams, o taip pat – lietuvių kilmės mankurtams, piešiantiems lietuvių tautininkus antisemitinėmis, polonofobinėmis, apskritai šovinistinėmis spalvomis.

Vis gi po truputį ledai tirpsta – lietuviškose tautinėse iniciatyvose pasirodo ir šių tautų nariai, kas aiškiai atskleidžia bendrystės galimybes visuotiniu tarptautiniu mastu.

Jei zuokams ir paleckiams galima prikišti išsilavinimo stygių, tai kluoniai su vasiliauskaitėmis sąmoningai meluoja.

Žinodami tikrąsias Nepriklausomybės maršo ir jo šūkio intencijas, jie iš piršto laužia autoritarines ir ksenofobines prasmes.

Įspūdingiausiai šiame kontekste skamba zingerių ir vinokurų pareiškimai: anot jų – lietuviai tautininkai viena kalba, kita galvoja – suprask, skelbiami ir tikrieji siekiai – skiriasi.

Pasirodo, kažkas geriau žino tautininkų tikslus už pačius tautininkus – kokiais telepatiniais ar psichoanalitiniais metodais šie tikslai identifikuojami, patiems tautininkams kol kas paslaptis.

Vargšai kosmopolitai!

2012-aisiais jie bandė rengti alternatyvų maršą – susirinko saujelė margaspalvių – tiesiogine ir perkeltine prasme.

2013-aisiais bandė uždrausti patriotų maršą – skirtingais skaičiavimais susirinko nuo 5 000 iki 10 000.

Už gerus darbus teistam merui sugalvojus patriotams aiškinti – kur, ką ir kaip švęsti – protestas sutraukė dar neregėtas mases. Žmonės pajuto Kalantinių dvasią. Renginiai iš viršaus paskendo pilietinės iniciatyvos jūroje.

Ką bedarytų kosmopolitinė sistema – tautinis judėjimas tiktai stiprėja.

Skeptikas vyptels: vienas renginys per metus – dar ne Sąjūdis! Vyptels ir bus teisus. Judėjimas reiškiasi plačiau – kai žmonės jungiasi į ilgalaikes iniciatyvas ir struktūras. Bet juk iš tiesų tai ir vyksta.

Daugelis dalyvavusių patriotų jau priklauso įvairioms organizacijoms ir grupėms, kas iš tiesų naujo – tai, kad jos ėmė žygiuoti kartu. Panašu, jog ne tik žygiuoti, bet ir veikti.

Antra vertus – renginys, sutraukęs beprecedentį skaičių nuo Sąjūdžio laikų – puiki proga įsilieti naujiems veikėjams.

Dabar lemtingas uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą.

Ekstremalaus, marginalizuojančio radikalumo – vis mažėja, tai – teigiamas reiškinys.

Jau 2009-aisiais, tautinėms organizacijoms perėmus ligtol spontaniškas radikalaus jaunimo eitynes, išbraukti ekstremalūs šūkiai, o 2013-aisiais dingo ir iššaukiantys simboliai.

Plečiantis gretoms, įsitraukiant nuosaikesnėms jėgoms, svarbu nenukrypti į priešingą pusę – perdėtą nuosaikumą.

Jau pasirodė geranoriškų patarėjų – geranoriškų kabutėse ir be jų – kurie siūlo atsisakyti tautinės šūkio prasmės, palikti vien pilietinę.

Toks judėjimas ilgainiui prarastų savo tikslą. Šią klaidą kažkada padarė Sąjūdžio vadovai, dėl ko Sąjūdis išsibarstė ir atgimimas užgeso.

Šiandien kylančiam judėjimui kyla tas pats iššūkis, sąlygojantis uždavinį – suderinti tautinius, valstybinius, pilietinius akcentus. Kol kas tai sekėsi. Lieka tik palinkėti, jog sektųsi ir ateityje.

1972-ųjų Kalantinės, 1987-ųjų Lietuvos Laisvės Lygos mitingas, 1989-ųjų Baltijos kelias – lūžiniai taškai mūsų istorijoje.

Išlaikius idėjinę darną, organizuotumą ir aktyvumą, tokiu tašku gali tapti 2013-ųjų Nepriklausomybės žygis. Pradžia – puiki. Nesustokime.

Marius Kundrotas Tautininkų sąjungos Tarybos narys

Šaltinis: Politikų tribūna

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/lietuva ... i-apacioje

Autorius:  Žygeivis [ 19 Kov 2014 16:16 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

V. Radžvilas. Lietuva – lietuviams (I)


http://alkas.lt/2014/03/17/v-radzvilas- ... tuviams-i/

Vytautas Radžvilas, http://www.propatria.lt
2014 03 17 01:13

Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją – atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule.

Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius – valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios lemties.

Toji lemtis – būti biologine medžiaga arba, kaip šiandien įprasta sakyti, „žmogiškaisiais ištekliais“, kuriais savo nuožiūra naudojasi savo būtį valstybiškai įtvirtinusios politinės tautos kurdamos savąją galią ir didybę. Šitaip jos teigia ir įtvirtina save pasaulio istorijos scenoje. O jų savikūros žaliava virtusios tautos pralaimėtojos anksčiau ar vėliau dingsta nuo tos scenos visiems laikams.

XIX a. ir lietuvių tauta buvo atsidūrusi prie istorinės bedugnės krašto. Taip, Lietuva vadinamame Žemės lopinėlyje daug amžių gyveno lietuviškai kalbantys, savitą kultūrą ir papročius turintys žmonės.

Kadaise jie sugebėjo sukurti net galingą valstybę. Net ir ją praradę, jie tam tikra prasme toliau gyvavo savo protėvių žemėje. Tačiau tik tam tikra prasme. Matuojant kasdienio gyvenimo masteliu, jie čia dar buvo: gimė ir mirė, dirbo ir augino vaikus, šventė savo šventes ir dainavo savo dainas.

Tačiau XIX a. jie jau seniai nebuvo tauta. Mat jiems nepriklausė žemė, kurioje gyveno. Čia jie buvo tik atsitiktiniai prašalaičiai. Visais atžvilgiais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu – žemiausia, labiausiai engiama ir užguita, mažiausiai teisių turinti Lietuvoje gyvenusi bendruomenė.

Tiesa, šalia jų gyveno kiti žmonės, taip pat vadinę save lietuviais. Tačiau šias iš bendro kamieno išaugusias dvi lietuvių bendrijas jau mažai kas siejo. Jos priklausė skirtingiems ir vienas kitam susvetimėjusiems socialiniams ir kultūriniams pasauliams.

Skirtinga kalba tik dar labiau išryškino tarp jų tvyrojusią prarają. Ji tarsi liudijo, kad ši praraja buvo ne tik socialinė ir kultūrinė, bet kone antropologinė – dvi nelygiavertes ir nelygiateises žmogiškų būtybių rūšis skirianti bedugnė.

Tapti visaverčiu žmogumi – pakilti ant aukštesnio visuomenės hierarchijos laiptelio – žemakilmis lietuvis galėjo tik prarasdamas savastį ir tapatumą. Savanoriškai arba priverstinai išsižadėti savo kalbos ir kultūros, nutraukti dvasinius ir moralinius saitus su prigimtine bendruomene – tokia buvo lietuvio virsmo visaverčiu ir visateisiu žmogumi kaina.

Tai buvo grynai individualus gelbėjimosi kelias – galimybė tik pavieniams asmenims, o ne visai lietuviškai kalbančių žmonių bendrijai pakilti iš socialinės hierarchijos dugno. Tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai tirpo. Kaip kolektyvinė bendrija jie buvo iškritę iš istorijos, nes šitoks jų buvimas neturėjo jokio istorinio tikslo ir prasmės.

Todėl iki XIX a. Atgimimo lietuvių tautos nebuvo ta prasme, kad ji neegzistavo kaip atskira ir savarankiška politinė ir istorinė bendrija. Lietuviai buvo tik kitų – jau sąmoningų ir istorinių – tautų savikūros „žaliava“, arba „žmogiškų išteklių“ šaltinis, kuriuo tos tautos, daugiausia rusai, lenkai ir vokiečiai, nevaržomai naudojosi statydamos savosios galios ir šlovės rūmą. Ir šie „ištekliai“ sparčiai seko: vėluojanti virsti tikra modernia tauta lietuviakalbių žmonių bendrija tirpo kaip pavasarinis sniegas.

Ir staiga viskas pasikeitė.

Kai net optimistams atrodė, kad viskas baigta ir nebėra jokios vilties, buvo suvokta gelbstinti tiesa ir ištarti lemtingi žodžiai. „Lietuva – lietuviams!“ Šie žodžiai iš tiesų gelbstintys ir šventi, nes jie paskutinę akimirką išplėšė jau merdinčią lietuviakalbių žmonių bendriją iš nebūties nasrų.

Teiginys „Lietuva – lietuviams“ įprasmino šių žmonių sąmoningą ir valingą apsisprendimą bei ryžtą būti – išlikti savimi. Šie žodžiai – tautos politinės ir istorinės būties formulė.

Tik politiškai susiorganizavusi ir sukūrusi savo valstybę etnokultūrinė ir kalbinė žmonių bendrija virsta tikra istorine tauta. Taigi šiais žodžiais buvo pasakyta: nuo šiol mes esame laisvų ir lygių žmonių politinė bendruomenė, sugebanti valdyti savo istorinį likimą ir solidariai prisiimti atsakomybę už nuo amžių mūsų protėvių gyventą, jų puoselėtą ir gintą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros.

Būtina akcentuoti: jais nebuvo pasakyta, kad Lietuva yra tik lietuviams. Šie žodžiai turi aiškią ir nedviprasmišką politinę prasmę: lietuviai nuo šiol yra savo protėvių žemėje modernią ir demokratinę valstybę steigianti tauta. Kalbant dar aiškiau – šią valstybę steigiantis kolektyvinės politinės valios subjektas.

Jeigu lietuviams nebūtų pavykę tapti politine ir istorine tauta, jų likimas būtų pakrypęs visiškai kitokia vaga. Pačios „Lietuva“ vadinamos šalies (jei tokia apskritai būtų) vaizdas greičiausiai neatpažįstamai skirtųsi nuo dabartinio, nes 1918 m. Vasario 16-osios modernioji Lietuvos valstybė paprasčiausiai niekada nebūtų gimusi.

Tokia yra politinė ir istorinė žodžių „Lietuva – lietuviams“ prasmė. Ir jie niekada nereiškė ko nors kito. Tuo neleidžia abejoti pirmojo tautos nepriklausomo gyvenimo tarpsnio patirtis.

Tarpukario Lietuvos Respublika sėkmingai atliko savo politinę ir istorinę misiją. Ji ne tik tapo tvirtu gynybiniu skydu, sustabdžiusiu tautos garmėjimą į istorinės nebūties bedugnę, bet ir leido iki tol neregėtomis spalvomis sužėrėti visoms jos kūrybinėms galioms.

Tapę politine tauta, lietuviai virto ir tikra europine tauta. Kartu tautinė Lietuvos valstybė buvo atvira pasauliui šalis ir tikrai moderni politinė bendrija, nes visi jos nariai, ne tik lietuviai, bet visų tautybių gyventojai, turėjo lygias pilietines ir politines teises.

Tačiau stebuklingai atgimusiai tautai atsivėrusį atvirą ir šviesų politinės ir istorinės būties horizontą ilgiems dešimtmečiams užtemdė valstybės okupacija ir aneksija. Ji išplėšė lietuvius iš jiems priklausančių ir jų pačių valdomų erdvės ir laiko – atsaistė nuo jų žemės ir atėmė jų kolektyvinio buvimo istorijoje tikslą ir prasmę.

Netekę savo valstybės, žemės ir Tėvynės bei iškritę iš savos istorijos lietuviai buvo atblokšti į praeitį ir vėl tapo ikipolitine ir ikiistorine tauta – viena iš daugelio komunistinės imperijos etnokultūrinių ir kalbinių grupių. Erdviniais ir laikiškais jų buvimo atskaitos taškais tapo okupantų primestos vietos ir laiko būtiškosios perspektyvos sampratos.

Modernioji valstybinė lietuvių tauta buvo verčiama „daugianacionalinės socialistinės Tarybų Lietuvos liaudies“ dalimi. Nuosekliai įgyvendinant komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ principą – proletarai neturi tėvynės, – Lietuva liovėsi buvusi lietuvių tautos Tėvynė.

Ji, geriausiu atveju, galėjo būti tik „gimtinė“ arba „tėviškė“, jokių politinių ir valstybinių siekių neturinti priminti ir įkvėpti imperijos dalis.

Teoriškai lietuviams priklausė „visa plačioji tarybinė tėvynė“, o Lietuva – tik geografinis ir teritorinis-administracinis šios „tėvynės“ vienetas – savo ruožtu tapo pereinamuoju kiemu arba potencialiais kiekvieno panorusio joje įsikurti „tarybinio žmogaus“ namais.

Žinoma, pavergta tauta kiek įstengdama laikėsi įsikibusi savo žemės ir iki pat Nepriklausomybės atkūrimo joje sudarė gyventojų daugumą. Tačiau šis faktas neturi klaidinti.

Politiškai ir ideologiškai lietuviai buvo atsaistyti nuo „Lietuva“ vadinamos teritorijos ir vėl, kaip ankstesniais amžiais, tapo atsitiktiniais prašalaičiais savo protėvių žemėje. Nes ji vėl nebebuvo Lietuva lietuviams.

Tarybų Sąjungoje kryptingai vykdomas tautų išvietinimas reiškė, kad jokia tauta negali turėti nuolatinės gimtosios žemės ir tikros Tėvynės – tai buvo universalus komunistinės imperijos erdvinės organizacijos principas. Jis ne kartą buvo patvirtintas ir praktiškai.

Tik palyginti laimingai susiklosčius aplinkybėms lietuvių tauta, nors ir patyrusi didžiules tremtis, vis dėlto nebuvo iškeldinta iš savo žemės visa ir neatsidūrė nuo jos už tūkstančių kilometrų, kaip kad nutiko dar nelaimingesnėms imperijos tautoms.

Pasikeitė ir lietuvių buvimo laikinė perspektyva. XIX a. pabaigoje sugebėjusios prabusti ir subręsti iki politinės tautos lietuviakalbių žmonių bendrijos buvimo pasaulyje ir istorijoje tikslas ir prasmė buvo aiškiai apibrėžti – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir įsitvirtinti pasaulyje tarp kitų moderniųjų tautų, šitaip užsitikrinant ilgaamžę tautos istorinės būties perspektyvą.

Praradusios valstybę tautos iškritimas iš istorijos reiškė tai, kad ši perspektyva buvo paneigta ir iš jos jėga atimta. Išnykti be pėdsako ištirpstant būsimojoje betautėje žmonijoje, arba „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ – toks dabar turėjo būti galutinis ir aukščiausias tautos buvimo istorinis tikslas.

Buvo neslepiama, kad tauta turi išnykti dar anksčiau, jau pakeliui į šį galutinį tikslą asimiliuodamasi „naujoje istorinėje žmonių bendrijoje“ – rusakalbėje „tarybinėje liaudyje“. Šis tautos slinkimo nebūtin – lietuvio dvasinio virsmo ištautintu homo sovieticus – tarpsnis buvo vadinamas „didžiausio istorijoje lietuvių tautos klestėjimo“ laikotarpiu.

Būtent šiuo „klestėjimo“ laikotarpiu lietuviai grįžo į XIX a. ir kitu atžvilgiu: liovėsi būti savarankiška ir tikrai moderni tauta, suvokianti save kaip lygių, laisvų ir solidarių žmonių bei piliečių bendruomenę.

Ankstesnę bedugnę tarp „žemesnių“ ir „aukštesnių“ lietuvių – nekilmingos prastuomenės ir bajorų – pakeitė nauja praraja.

Radosi milžiniškas atotrūkis tarp „atsilikusių“ ir „tamsių“ lietuvių tautos, troškusios išsaugoti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūros tradicijas bei svajojusios atkurti valstybę, ir „pažangių“, „apsišvietusių“ lietuvių, pretendavusių į tos tautos vedlių ir „avangardo“ vaidmenį, raginusių ir vertusių kuo greičiau atsikratyti visų tų „pasenusių atgyvenų“ ir išmesti jas į „istorinių atliekų“ sąvartyną.

Kaip ir daugelis XIX a. bajorų, jie savęs nelaikė lygiais tautos nariais, bet manė esą pakilę virš jos kaip aukštesnės rūšies būtybės, arba „antžmogiai“, vykdantys tik jiems skirtą misiją vesti „istorinės pažangos dialektikos“ nesuvokiančių „tamsuolių tautą“ į šviesią komunistinę ateitį.

Kadangi atsaistyti nuo savosios žemės ir išbraukti iš savosios istorijos lietuviai nebuvo politinė tauta, „LTSR“ vadinto imperijos administracinio vieneto valdytojai niekaip nebuvo atsakingi už lietuvių tautos likimą ir ateitį. Tautos išlikimas ne tik nebuvo jų rūpestis, priešingai – jiems buvo patikėtas uždavinys visomis išgalėmis priartinti jos istorinio buvimo pabaigą.

Šie uolūs administratoriai buvo atsakingi tik už jų tvarkomos teritorijos „ekonominės ir socialinės plėtros“ rodiklius, o kokių tautybių žmonės gyvens šioje teritorijoje, sprendė ne jie ir jiems tai buvo visiškai nesvarbu. Trūko tik nurodymo iš imperijos centro, ir jie klusniai ir nedvejodami būtų iškėlę visus savo tautiečius į bet kurią „plačiosios tėvynės“ vietą.

Tad išvietinti ir išlaikinti lietuviai tapo tuo, kuo buvo ir kitos Tarybų Sąjungos tautos: imperijos centrinės valdžios nuožiūra laisvai kilnojama ir bet kur siunčiama pigia darbo jėga, o prireikus – ir patrankų mėsa.

Nebeveikiant valstybę leidusiam įsteigti principui „Lietuva – lietuviams“, turėjo iš esmės keistis ir demografinis šalies vaizdas.

Jo idealas, arba pageidautinas modelis, buvo „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštelė. Vieta, į kurią suplūsta – savanoriškai arba su partijos įteiktais kelialapiais – internacionaliniai „tarybinių darbo žmonių“ kolektyvai. Taip buvo pompastiškai vadinamos visoje imperijoje besiblaškančios arba joje perkėlinėjamos klajūnų minios.

Šie ištautinti, išrauti iš savo žemės ir atsaistyti nuo tėvynės, užmiršę savo kultūros tradicijas ir praradę istorinę atmintį žmonės buvo vadinami „mankurtais“ – savo tikrosios padėties nesuvokiančiais ir todėl pavyzdingai klusniais vergais.

Lietuva taip pat tapo imperijoje vykdytos „internacionalinės tautų draugystės“ politikos taikiniu ir auka: jos žemė turėjo tapti tokia pat „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštele ir tokių pat mankurtų – „socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ – surinkimo ir paskirstymo punktu.

Šį „tautų draugystės“ idealą buvo tvirtai ir nuosekliai siekiama įgyvendinti. Tik dėl įvairių palankių aplinkybių prie jo nebuvo priartėta taip smarkiai, kaip, pavyzdžiui, Kazachstane ar Latvijoje, kur tautos tapo mažumomis savo pačių žemėje.

Virtusi tik etnokultūrine ir kalbine bendrija, lietuvių tauta merdėjo ir nyko. Tautos branduolys – tvirčiausią politinę, valstybinę ir istorinę sąmonę turėję ir todėl atkakliausiai pavergėjams pasipriešinę Lietuvos Respublikos piliečiai – buvo sunaikintas, atsidūrė išeivijoje arba buvo nutildytas.

Natūraliai keičiantis krašto gyventojų kartoms ir nesant palankių sąlygų bent jau palaikyti šią sąmonę – o ką jau kalbėti apie puoselėjimą ir stiprinimą, – toji sąmonė tolydžio dilo. Tiesa, pasibaigus atviro naikinimo tarpsniui, galėjo atrodyti, kad tauta išliko ir net turi ateitį. Tačiau tai buvo apgaulinga regimybė.

Mat fiziškai toji lietuviakalbių žmonių bendrija gyvavo toliau ir net pamažu gausėjo. Lietuviai, kaip ir jų seneliai ir proseneliai – XIX a. baudžiauninkai, o vėliau laisvieji valstiečiai, – iki XIX a. tautinio prabudimo gyveno tarsi normalų, įprastinių darbų ir rūpesčių kupiną gyvenimą. Daugelis vis dar stengėsi išsaugoti ir puoselėti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūrines tradicijas.

Tačiau taip darė anaiptol ne visi. Tautos nykimo požymiai darėsi vis akivaizdesni. Lėtai, bet nenumaldomai gausėjo tokių, kuriems lietuvių kalba darėsi tik iš įpročio dar vartojama priemonė susišnekėti kasdieniais buitiniais reikalais, o ne tautos dvasios išraiška ir jos aukštesnius kultūrinius siekius įkūnijanti bei įprasminanti kalba.

Kaip aukštosios kultūros kalba jiems lietuvių kalba atrodė „neperspektyvi“. Netrūko ir besipiktinančių, kodėl visose viešojo gyvenimo srityse delsiama pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos. Tokiems „lietuviams“ savosios kultūros tradicija atrodė tik juokinga ir išnykti pasmerkta atgyvena, o pastangos ją išsaugoti ir puoselėti – tik varginanti ir beprasmė našta.

Tautos namus – nepriklausomą tarpukario Lietuvą – sunaikinusi svetima valstybė pamažu darėsi sava, nes vis daugiau lietuvių aną Respubliką pamiršo arba, paveikti okupantų ir jų talkininkų ilgai ir sistemingai skleisto propagandinio melo, pradėjo laikyti ją istoriniu nesusipratimu ir klaida, tad galiausiai ėmė apskritai nesusivokti esą pavergti ir gyvenantys ne savoje šalyje.

Arši okupantų kova su „lietuviškuoju nacionalizmu“ didele dalimi buvo sėkminga ir davė apčiuopiamų rezultatų. Nepriklausomą valstybę grindusį ir leidusį sukurti principą „Lietuva – lietuviams“ vieni lietuviai apskritai pamiršo arba nebesuvokė jo tikrosios politinės ir istorinės prasmės; kiti miglotai dar suvokė jo prasmę, tačiau bendroji tendencija buvo akivaizdi ir nekėlė jokių abejonių.

Nenumaldomai artėjo dvasinė, politinė ir istorinė katastrofa – visiško ir negrįžtamo lietuvių ištautinimo, nupolitinimo ir nuistorinimo stadija, kai absoliučiai daugumai nykstančios tautos narių principas „Lietuva – lietuviams“ darėsi tik niekam nereikalinga ir net žalinga archajiška „atgyvena“.

Pradėta nuoširdžiai tikėti, kad vadovavimasis šiuo principu esąs tik dvasinio, moralinio ir intelektualinio „uždarumo“, „ribotumo“ ir „tamsumo“ požymis. Taigi buvo prieita riba, kai didėjo ir net darėsi dauguma ta tautos dalis, kuri savanoriškai troško grįžti į tėvų ir senelių – ikipolitinę ir ikiistorinę XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių – visuomenės būklę, negana to, tokį grįžimą ir nuosmukį laikė šuoliu į naują pažangos pakopą.

Nenumaldomai artėjančią tautos baigtį pristabdė Sąjūdžio banga. Tačiau tik trumpam – vos keleriems metams.

Komentarai
http://alkas.lt/2014/03/17/v-radzvilas- ... s#comments

Lietuva - lietuviams (II)


http://kaunotautininkas.lt/straipsniai/ ... tuviams-ii

Autorius: Vytautas Radžvilas
Parašyta: 2014 m. kovo 22 d. 13:02

Valstybinė tauta privalo turėti politinę savimonę.

Ji neatsiranda savaime ir gali išlikti tik esant dviem būtinoms sąlygoms – turi būti nuolatos ir kryptingai formuojama bei ugdoma ir sutikrovinama kasdienio gyvenimo praktikoje politinės bendruomenės nariams vykdant piliečio pareigas savo valstybei.

Sunaikinus tarpukario Lietuvos Respubliką šių sąlygų nebebuvo, tad tautos politinė ir valstybinė savimonė neišvengiamai turėjo silpti ir nykti. Ji buvo ne palaikoma ir ugdoma, bet įnirtingai naikinama, o ją įveiksminantys ir stiprinantys pilietiško mąstymo ir elgesio įpročiai nebebuvo praktikuojami ir savaime sunyko.

Slenkant nelaisvės dešimtmečiams Lietuvoje natūraliai mažėjo žmonių, turėjusių gyvenimo savoje valstybėje patirtį. Juos keitė naujos gyventojų kartos, kurių sąmonėje nepriklausoma valstybė šmėžavo tik kaip miglotas ir abstraktus, nuo egzistencinės patirties atsietas prisiminimas, o daugeliui jaunųjų lietuvių pati savos nepriklausomos valstybės idėja spėjo tapti visiškai svetima.

Ši slinktis reiškė tai, kad Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse lietuviai kaip politinė tauta jau buvo smarkiai apnykę. Tarpukariu išugdytą jų politinę ir valstybinę sąmonę jau gožė ir buvo bestelbianti pradedanti vyrauti imperijos provincijos gyventojo savimonė.

Tad ne tik nebūtų pernelyg drąsu teigti, o pagaliau būtina tiesiai pripažinti ir atvirai kalbėti apie tai, kad atkurti savąją valstybę sąmoningai troško ir Nepriklausomybės valingai siekė tik menki prieškariu spėjusios susiformuoti brandžios ir gausios politinės tautos likučiai.

Dėl kaip reta palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių šių menkų pajėgų pakako pasiekti ppirmajam tikslui – formaliai atkurti ir tarptautinėje arenoje įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tačiau jų visiškai nepakako įgyvendinti antrąjį ir ilguoju laikotarpiu kur kas svarbesnį tikslą – sukurti tikrą Lietuvos Respubliką, paverčiant tą formaliai atkurtą politinį darinį modernia, dinamiška ir gyvybinga valstybe, gebančia išlikti globalios tautų ir valstybių kovos už vietą po Saule sąlygomis.

Į klausimą, kodėl prie šio tikslo ne tik neartėjama, bet nuo tolstama, galima atsakyti trumpai ir aiškiai: nėra atkurtą Lietuvos valstybę struktūrinančio politinio branduolio ir jos buvimą įprasminančios istorinės atskaitos bendrijos.

Ja turėjo ir privalėjo būti ne kas kitas, o tie patys lietuviakalbiai tarybinės imperijos administracinio vieneto gyventojai, vėl tapdami politine tauta. Tačiau jie tokia tauta netapo ir ja nėra po šiai dienai.

Tai reiškia, kad tarsi atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė iki šiol neturi ją steigiančio politinio ir istorinio pagrindo, kuris bent jau teoriškai leistų pastatyti tikrą ir visavertę valstybę.

Tokiu pagrindu ir šiandien gali būti tik istoriškai patikrintas ir pasiteisinęs principas ,,Lietuva – lietuviams”, tačiau jis ir toliau neveikia.

Todėl šių dienų Lietuvos Respublika iš esmės egzistuoja tik fasadiškai – kaip palaidas ir amorfiškas išorinius valstybingumo atributus turintis teritorinis darinys, kurio išlikimo perspektyvos niaukiantis geopolitiniam horizontui atrodo vis problemiškesnės ir miglotesnės.

Sugrįžti prie minėto principo ir remiantis juo atstatinėti okupantų sugriautos valstybės rūmą nepavyko -- nesugebėta ir/ar nenorėta – dėl vidinių ir išorinių priežasčių.

Dėl kelis dešimtmečius vykdytos ištautinimo politikos daugybė atkurtosios valstybės piliečių, ypač jaunų, jau išmokyti mąstyti taip ,,plačiai”, kad net nebesuvokia šio principo tikrosios prasmės ir svarbos. Jų gausa yra akivaizdus komunistinio ,,internacionalinio auklėjimo” efektyvumo ir sėkmės įrodymas.

Tačiau minėtas principas buvo didžiai nepriimtinas ir išorės žaidėjams – būsimiesiems Lietuvos sąjungininkams ir partneriams, pasiruošusiems vos atgavusį nepriklausomybę kraštą įtraukti į savo geopolitinę orbitą ir visapusiškai ,,integruoti” į savąsias struktūras.

Tačiau tokiai ,,integracijai” tinka tik ,,demokratinė”, tačiau jokiu būdu ne tautinė valstybė.


Tad nors atrodytų, kad vienas skubiausiai spręstinų uždavinių atkūrus valstybę turėjo būti pastangos gaivinti ir ugdyti ir taip merdėjančią jos piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę ir ją praktiškai įkūnijančias bei liudijančias patriotizmo nuostatas ir idealus, dėsningai nutiko kaip tik priešingai.

Komunistinį ,,internacionalinį auklėjimą” pakeitė anaiptol ne tautinis ir patriotinis, kaip tarsi buvo galima laukti, bet abstraktus – atsietas nuo tautos ir valstybės – vadinamasis pilietinis ugdymas.

Toks ugdymas, užuot skiepijęs ištikimybės savajai politinei tautai nuostatą ir pareigos savo valstybei jausmą, skirtas visai kitam tikslui, nes juo diegiamo ,,pilietiškumo” turinys apskritai neturi nieko bendro su įprasta valstybinio patriotizmo samprata.

Lietuvoje pradėta formuoti ,,pilietinė visuomenė” – iki tol kurtos ,,komunistinės visuomenės pakaitalas – yra tiesiog mainų mechanizmas, arba vadinamosios rinkos visuomenės atmaina.

Tad skiepijami ,,pilietiškumo įgūdžiai” iš esmės yra tik mąstymo ir elgesio įpročiai, leidžiantys asmeniui ,,teisingai” žaisti mainų žaidimą pagal tos rinkos visuomenės taisykles ir šitaip siekti ,,teisėtai” – nuo šių taisyklių nenukrypstant ir jų nelaužant – patenkinti savo privačius interesus.

Dėl to buvo savaip natūralu ir neišvengiama, kad, vos nuslūgus trumpalaikio sąjūdinio atsikvošėjimo ir pakilimo bangai, tautinį ir patriotinį ugdymą akimirksniu pakeitė tai, ko siekta atsikratyti visiems laikams – arši kova su leisgyvio ir vos kvėpuojančio, nepajėgiančio atkurti net minimaliai būtino tautinio orumo ir savigarbos, ,,lietuviškojo nacionalizmo” šmėklomis ir baubais.

Pirmąja šios kovos auka tapo Atgimimo laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja. Ji buvo iškirsta iš pašaknų jos net nepradėjus įgyvendinti, nes, kaip ir okupacijos metu, siekta apsaugoti jaunąją atkurtos šalies piliečių kartą nuo pavojingų ,,nacionalizmo prietarų” užkrato.

Tarsi pradėtas primiršti ir į praeitį turėjęs galutinai nugrimzti ,,internacionalinis auklėjimas” ir kova su ,,pasenusio nacionalizmo prietarais” staiga atgimė dar didesniu mastu ir reiškiasi dar agresyvesnėmis formomis negu okupacijos tarpsniu.

Principas ,,Lietuva – lietuviams” tapo pirmuoju ir svarbiausiu masinio, nuolatinio ir aršaus puolimo taikiniu.

Politinis ir ideologinis šio puolimo tikslas ir prasmė aiškūs ir nekelia nė mažiausių abejonių: siekiama paneigti ir sugriauti pamatinį Lietuvos valstybės egzistavimą laiduojantį principą.

Pragaištingi kovos su ,,lietuviškuoju nacionalizmu” padariniai taip pat akivaizdūs. Išsigandusi ir išsižadėjusi principo ,,Lietuva – lietuviams” atkurtoji valstybė neturi ją telkiančios ir įkvepiančios nacionalinės idėjos ir nepajėgia tvirtai atsistoti ant kojų, nes nėra ją steigiančio politinio subjekto, o pats jos egzistavimas neturi ilgalaikio istorinio tikslo ir prasmės.

Todėl tokia ,,valstybė” negali – nes nepajėgia -- būti niekuo kitu, o tik kokio nors didesnio ,,integracinio” darinio dalimi, dabartinėmis geopolitinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis – politiškai nesavivaldžiu ES teritoriniu-administraciniu vienetu.

Net jeigu lietuviai dar kurį laiką sudarytų tokio teritorinio vieneto gyventojų daugumą, jie, kaip ir sovietmečiu, ir toliau gyvuotų tik kaip politiškai neorganizuota ir dėl savo kolektyvinio likimo nesprendžianti, juo labiau jo nevaldanti, etnokultūrinė bendrija -- ikipolitinė ir ikiistorinė tauta.

Toks tautos statusas ir tokia jos lemtis buvo numatyti iš anksto.

Todėl kova su ,,atavistinio lietuviškojo nacionalizmo” apraiškomis ir žūbūtinės pastangos moraliai ir ideologiškai diskredituoti ir pakirsti valstybę grindžiantį principą ,,Lietuva – lietuviams” yra būtina kryptingai ir nuosekliai įgyvendinamos šalies ,,vesternizavimo” ir ,,europeizavimo” strategijos dalis.


Toji ankstesniąją Lietuvos ,,sovietizavimo” strategiją pakeitusi ištautinimo ir išvalstybinimo strategija savo prigimtimi ir tikslais stebėtinai panaši į savo pirmtakę ir skiriasi nuo jos tik techninėmis detalėmis ir ją turinčiu pagrįsti ir pateisinti politiniu bei ideologiniu žodynu.

http://www.propatria.lt

Vytautas Radžvilas. Lietuva - lietuviams (III)


http://www.propatria.lt/2014/03/vytauta ... viams.html

Vytautas Radžvilas, Įžvalgos
3/28/2014

Turėjusios išnykti pasaulinėje ,,ineternacionalinėje komunistinėje visuomenėje” lietuvių tautos dabar laukia perspektyva ištirpti pasaulinėje ,,pilietinėje visuomenėje” – kosmopolitinėje ,,visuotinės žmonijos” bendruomenėje, lygiai taip pat paneigiančioje tautų įvairovės principą ir jų egzistavimo istorinę prasmę.

Istoriškai pasmerkta išnykti tauta pirmiausia turi būti išvietinta – atsaistyta nuo savo žemės. Kad tokia tauta greičiau įsilietų į išsvajotą betautę pilietinę žmoniją, jai visokeriopai ,,padedama” išsivaikščioti po platųjį pasaulį pasitelkiant ekonominio ir socialinio poveikio priemones bei propagandiškai teisinant ir skatinant tokį išsisklaidymą.

Troškimas ir siekis išnykti – toks dabar yra tautai ideologiškai peršamas ir šlovinamas jos istorinės būties galutinis tikslas ir aukščiausia prasmė. Vadinamasis ,,globalios Lietuvos” projektas yra ne kas kita, o šalies valdžios patvirtinta ir oficialia politika paversta iš pasaulio istorijos arenos visiems laikams privalančios ir apsisprendusios ,,savanoriškai” pasitraukti tautos ir valstybės vizija.

Toji vizija yra absoliuti principo ,,Lietuva – lietuviams” priešingybė, visiškas jo paneigimas. Tai – tautos ir valstybės išsibūtinimo – savanoriškos politinės savižudybės ir istorinio susinaikinimo formulė.

Panašiai kaip XIX šimtmečio bajorai ir XX a. vedliai į ,,šviesų komunizmo rytojų”, šios vizijos įgyvendintojai – XXI a. Lietuvos ,,vesternizatoriai” ir ,,europeizatoriai” -- savęs taip pat nelaiko tikrais ,,tamsios ir atsilikusios”, todėl vertos tik išnykti, lietuvių tautos nariais.

Jie taip pat priklauso naujųjų kilmingųjų, aukštesnės rūšies žmonių – tik jau nebe homo sovieticus, bet homo europaeus – tipui, arba transnacionaliniam, savo tautoms susvetimėjusių ,,eurointegratorių” – pirmiausia Europos tautų likimą savo nuožiūra sprendžiančių politikų ir biurokratų siauram sluoksniui.

Šis sluoksnis pasiryžęs viso žemyno gyventojus ,,vesti į šviesią europinę ateitį” -- ,,integruoti” ir ,,europeizuoti” dabartines Europos tautas tol, kol šitaip ,,vedamos” tautos ,,subręs” tiek, kad virs tik ,,naujaisiais europiečiais” ir susitaikys su mintimi, kad jų sukurtos valstybės yra tik politinės ir istorinės atgyvenos ir turi kuo greičiaus tapti ,,federalizuotos” imperijos valstijomis.

Mat globalistinėje ir paneuropinėje šiam sluoksniui būdingoje pasaulio vizijoje žmonių, tautų ir nacionalinių valstybių tiesiog nėra ir būti negali. Yra tik ,,globali pasaulinė laisvoji rinka”, kurioje ,,laisvai” juda darbo jėga.

Ne žmonės, o tik pagal ,,globalios darbo rinkos poreikius” paskirstomi ir jos ,,nematomos rankos” verčiami nuolatos migruoti iš vietos į vietą ,,žmogiškieji ištekliai”, faktiškai virtę žmogaus pavidalą turinčių kone grynai biologinių būtybių beveidėmis masėmis.

Šioje pasaulio vizijoje valstybių kaip savarankiškų politinių darinių, tai yra, politiškai susiorganizavusių kolektyvinių bendrijų, taip pat nėra, kaip nėra ir pastovių, nuo amžių šių bendrijų apgyventų bei jų gintų ir visokeriopai puoselėtų teritorijų.

Formaliai pasaulio politiniame žemėlapyje dar nubraižytos valstybių teritorijos yra tik ekonominės zonos – potencialūs iš bet kur ir bet kada galinčių ateiti ,,investuotojų” veiklos geografiniai taškai.

Tokioje ,,ekonomizuotoje” globalioje erdvėje turi netrukdomai vykti postmodernios tautų deportacijos – prieš pusantro tūkstančio metų vykusio masinio tautų kraustymosi laikus primenančios ,,žmogiškųjų išteklių” nepabaigiamos klajonės.

Kitaip negu komunistinėje imperijoje, sprendimus dėl tokių deportacijų priiminėja ne politinės valdžios viršūnės, nes ,,darbo jėgos” išteklius skirsto ne centralizuoto valstybinės ekonomikos planavimo žinybos.

Deportuojamųjų nelydi ginkluoti konvojai ir į paskirties vietą jie keliauja ne gyvuliniuose vagonuose užkaltais langais. Šių dienų ekonominiai tremtiniai iškeliauja iš savo žemės ,,savanoriškai”, nepatirdami jokios išorinės prievartos, o tik genami beviltiško skurdo ar bent kiek padoraus materialinio gyvenimo lūkesčių.

Jų klajonių maršrutus braižo dažniausiai anonimiški investuotojai, nes jų sprendimai lemia, kuriame pasaulio taške tremiamieji įžvelgs nors menkutę viltį patenkinti tuos lūkesčius. Tarybų Sąjungos tautų gyvenamąsias vietas mėginta paversti internacionalinėmis ,,komunizmo statybos” aikštelėmis.

Dabar tautų gimtoji žemė ir tėvynės turi tapti ,,globalios rinkos” segmentais – nupolitintomis ir nuistorintomis ekonominėmis ,,investavimo zonomis” ir ,,žmogiškųjų išteklių” laikino postovio aikštelėmis – jų surinkimo ir paskirstymo punktais.

Nacionalinės valstybės kaip politiškai savarankiški dariniai čia tampa nereikalingomis atgyvenomis, nes ,,valstybės” paskirtis dabar yra viena: sukurti palankiausią aplinką – teisines, ekonomines ir socialines sąlygas – į šias ,,zonas” ateiti ir jose nevaržomai veikti ,,investuotojams” bei palaikyti viešąją tvarką ,,žmogiškų išteklių” sankaupos taškuose.

Kaip ir sovietmečiu, tokių ,,valstybių-zonų” valdžia nėra politinė valdžia, prisiimanti visą atsakomybę už savo tautų išlikimą ir ateitį.

Toji ,,valdžia” iš tikrųjų yra administracinis-biurokratinis tik išorinį ,,valstybės” pavidalą beturinčios ekonominės zonos aparatas, kurio pirmutinis ir svarbiausias rūpestis yra apginti ,,investuotojų” interesus – sukurti palankiausias sąlygas jiems veikti ir prireikus slopinti nuo tokios veiklos dažnai smarkiai nukenčianti ir todėl ja nepatenkintų ,,čiabuvių” pasipriešinimą.

Ši ,,ekonominė” tautų ir valstybių naikinimo logika ir ją įkūnijantys mechanizmai ,,nepriklausomoje” Lietuvoje veikia visa jėga.

Tačiau siekiama, kad jie veiktų pavyzdingai, o tam būtina pašalinti didžiausią jiems tobulai veikti trukdančią kliūtį. Toji vis dar iki galo nepašalinta kliūtis – daugelio šalies piliečių sąmonėje ir atmintyje vis dar gyvas ar bent jau rusenantis principas ,,Lietuva – lietuviams”.

Mat jis gali tapti sumaniusios vėl pasipriešinti gresiančiam išnykimui tautos atsparos tašku ir tapti tuo mažu akmenėliu, galinčiu apversti pergalingai dardantį į priekį žmones, tautas ir valstybes naikinančio globalizmo vežimą.

Baiminamasi, kad, prisiminę šį principą ir prie jo sugrįžę, per nelaisvės dešimtmečius smarkiai ištautinti ir išvalstybinti lietuviakalbiai žmonės vėl gali panorėti tapti politine tauta, o atkurtoji Lietuvos Respublika – tikra valstybe.

Gerai suvokiama, kad iš tiesų atkūrusi savo valstybę toji tauta ir jos žemė nebūtų bet kam lengvai prieinamas pigių ,,žmogiškų” ir kitokių ,,išteklių” šaltinis, nes ją gintų sava valstybė – apsauginis skydas, leidžiantis sutramdyti minėtais ,,ištekliais” trokštančių pasinaudoti ,,inverstuotojų” nežabotus apetitus.

Kitaip sakant, didžiausias ,,vesterizatorių” ir ,,europeizatorių” baubas šiandien yra mėginanti atgimti lietuvių tauta, vėl galinti tapti savos valstybės steigėja ir suverenu bei tikra savosios žemės šeimininke.

Kaip ir tarpukariu, atvira pasauliui ir svetinga tauta, bet nesutinkanti ir neleidžianti paversti savo šalies visų to pasaulio klajūnų ir laimės ieškotojų ,,mažąja Amerika” ir jų pereinamuoju kiemu, kuriame galiausiai ji – kaip ir sovietmečiu -- pasijustų esanti nekviestų ,,svečių” asimiliuojama ir jų masėje tirpstanti ujamų ir užguitų ,,čiabuvių” bendruomenė.

Jie supranta, kad sugebėję politiškai susiorganizuoti ir susikurti tikrą, o ne butaforinę valstybę lietuviai nesileis paverčiami tik ,,žmogiškaisiais ištekliais” ir pasieks, kad jų žemė nebūtų tik ,,ekonominė zona” bei lengvo pasipelnymo vieta, ir sutrukdys trumparegiams ir godiems saviems ,,verslininkams” bei į tuštėjantį kraštą su iš svetur atsivežtais pigiais vergais plūstantiems ,,investuotojams” paversti tikrove liūdnai pagarsėjusio M. Suslovo svajonės, kad ,,Lietuva bus – tik be lietuvių”.

Todėl užkirsti kelią tokiai įvykių raidai – tikram tautos atgimimui ir valstybės atsistojimui ant kojų – mestos didžiulės pajėgos ir pasitelktos visos įmanomos ideologinio, moralinio ir psichologinio poveikio priemonės.

Vos atkūrus nepriklausomybę buvo įjungta milžiniška propagandinė ,,smegenų plovimo” mašina, kurią pasitelkus siekiama žūtbūt įrodyti, kad XX a. pradžioje tautinio Atgimimo šauklių išskleistos bei nepriklausomos Lietuvos valstybės pavidalu įtvirtintos, sunkiausiais okupacijos metais sąmoningos ir patriotiškos tautos dalies atkakliai gintos lietuviškumo ir valstybingumo sampratos esančios pasenusios ir niekam nereikalingos atgyvenos, o jų laikymasis – atsilikimo ir tamsumo požymis bei įrodymas.

Neigiant ir griaunant principą ,,Lietuva – lietuviams” ypatingas dėmesys skiriamas tautinį atgimimą materializavusiam politiniam kūnui – 1918 m. Vasario 16 d. gimusiai moderniajai tautinei Lietuvos valstybei.

Tęsiant tarybinės marksistinės istoriografijos tradiciją ir atkurtoje Lietuvos Respublikoje drąsiai ir atvirai ginamas ir skleidžiamas pagrindinis prosovietinių istorikų teiginys, kad ,,etninė”, ,,uždara”, ,,atsilikusi” tarpukario valstybė buvusi ,,istorinė klaida” ir geopolitinis nesusipratimas.

Pabrėžtina, kad tokia ,,išmintis”, kurią dera pavadinti tikru vardu – antitautine ir antivalstybine ideologine propaganda – jau beveik ketvirtį amžiaus masiškai brukama neregėtai spartaus tautos nykimo sąlygomis. Būdinga, kad kaip ir tautai merdint komunistinėje imperijoje, dabartinis spartus jos nykimas propagandiškai taip pat garbstomas kaip neregėto klestėjimo tarpsniu ir nesidrovima aiškinti, jog per visą savo istoriją Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir taip gerai negyveno.

Sovietmečiu tauta buvo ,,auklėjama” komunistine ,,proletarinio internacionalizmo” dvasia.

Dabar vykstantis ištautinimas grindžiamas jau ne viena ideologija, bet dviejų antilietuviškų ideologijų samplaika.

Pagrindinis neoliberalistinės ideologijos peršamas teiginys – tokių kolektyvinių žmonių bendrijų kaip tautos esą apskritai ,,nėra”, mat iš tikrųjų galima kalbėti tik apie individus.

Neomarksistinės ideologijos skeidėjai tautas griauna arba, kaip įprasta sakyti, ,,dekonstruoja” kitaip: įrodinėjama, kad jos esančios tik ,,laisvai” kuriami ,,socialiniai konstruktai”, tad pati tautos sąvoka esanti reliatyvi ir lanksti, jai galima suteikti bet kokį pageidaujamą turinį ir prasmę.

Apskritai skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės ištautinimo strategijų yra tik tas, kad sovietmečiu lietuvių tauta turėjo virsti ,,socialistinės tarybų Lietuvos liaudies” segmentu – savo valstybės ir Tėvynės neturinčia ir nesiekiančia turėti šios susovietintos ,,liaudies” lietuviakalbe etnine grupe.

Dabar jai siūloma tenkintis tokiu pat ikipolitinės ir ikiistorinės tautos statusu ir toliau būti savo žemėje atsitiktiniais prašalaičiais – nuo jos dvasiškai, moraliai ir politiškai atsaistytais ,,globaliais lietuviais”, suvokiančiais save tik kaip kosmopolitinės ,,Lietuvos pilietinės tautos” margaspalvės etninės mozaikos laikiną segmentą.

Pertvarkyto į homo sovieticus lietuvio ,,tautinės” savimonės ašis buvo proletarinio internacionalizmo ideologija, turėjusi ,,sutaikyti” jį su visiško ir negrįžtamo lietuvių tautos ir valstybės išnykimo perspektyva.

Kryptingai formuojamos ,,Lietuvos tautos” nariams laikinai – iki ištirpstant betautėje ,,pasaulinėje pilietinėje visuomenėje – taip pat paliekama teisė išlaikyti ,,tautinę sąmonę”, kurios ideologinis pagrindas būtų etnokosmopolitizmas. Juo besivadovaujantis ,,globalus” lietuvis taip pat turėtų ramiai susitaikyti su savosios tautos išnykimo perspektyva.

Tačiau pereinamuoju tautos nueidinėjimo nuo istorijos arenos laikotarpiu jam būtų leista pasimėgauti, pasidžiaugti ir net pasididžiuoti politiškai nereikšmingais ,,tautinio tapatumo” atributais – nunyksiančia, bet dar ne visai pamiršta ir retkarčiais prisimenama bei buityje pavartojama kalba, kai kuriais buitinio gyvenimo papročiais ir tradicijomis, lietuviškos virtuvės patiekalais, ,,pasirgti už savuosius” per sporto varžybas ir kitais ,,etninį savitumą” liudijančiais ,,tautiškumo” blizgučiais.

Tačiau galutinė ,,globalizuojamo”, ,,vesternizuojamo” ir ,,europizuojamo” lietuvio perspektyva yra aiški.

Jis privalo virsti ištautintų ir išvalstybintų ,,naujųjų europiečių” bendrijos nariu, arba euromankurtu -- tautinės ir valstybinės sąmonės bei istorinės atminties neturėjusio tarybinio mankurto broliu dvyniu ir tobulu antrininku.

Todėl iki valstybės atkūrimo spėjusios išryškėti grėsmingos tautos savigriovos ir jos irimo tendencijos ne tik nebuvo sustabdytos, bet toliau stiprėja. Jau imperijos valdžios iš esmės ištautintas ir nulietuvintas – dar lietuviškai kalbantis, bet istorinės atminties ir valstybinės sąmonės jau neturintis ,,pereinamasis” į tikrą ,,tarybinį žmogų” homo sovieticus lituanus nesipriešindamas ir lengvai priėmė naują jam peršamą pavidalą.

Dabar jis yra aistringai skubantis ,,europizuotis” homo europaeus lituanus, kuris dažniausiai net nenutuokia, kad, trokšdamas atsikratyti ,,pasenusio” ir ,,ribojančio” savojo lietuviškojo tapatumo ir kuo greičiau tapti ,,tikru europiečiu” ir ,,moderniu XXI a. žmogumi”, iš tiesų strimgalviais veržiasi į praeitį.

Pats šito nesuvokdamas savanoriškai grįžta ten, iš kur ištrūkti ragino tautinio Atgimimo tėvai. Į siaurą ir ankštą ikipolitinį ir ikiistorinį savo protėvių, XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių etnoso pasaulėlį. Ne pasaulį, o tik pasaulėlį, kuriame iki tautinio atgimimo nebuvo istorinės praeities ir ateities, kurio horizonto ribą užsklendė jame įkalinto tautinės ir politinės sąmonės neturinčio lietuvio valstiečio kasdieniai buitiniai rūpesčiai bei asmeninės medžiaginės gerovės lūkesčiai.

Tad trečią kartą per paskutiniuosius du šimtmečius tauta vėl stovi savo būties bei istorijos kryžkelėje ir privalo sąmoningai ir atsakingai apsipręsti dėl savo likimo.

Pagrindinis klausimas – ar ji dar nori ir turi valios būti?

Jeigu stovėdama nebūties akivaizdoje ji vis dėlto apsispręs neišeiti iš savo žemės ir savosios istorijos, panorės toliau būti ir išlikti, ji privalės vėl nieko nebodama ištarti vienintelius prisikėlimo viltį galinčius įžiebiančius žodžius: ,,Lietuva – lietuviams!”

Šaltinis: www.respublika.lt

Autorius:  Žygeivis [ 19 Kov 2014 17:36 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Šaltinis - https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... re_comment

Miglė Valaitienė

Nepaprastai smagu stebėti, kaip akademikai ima į šį šūkį įkišti vis daugiau įvairiausių prasmių, priveda aiškinimus prie įvairių politinės teorijos doktrinų ir t.t.

O iš tiesų... Iš tiesų, kai šio judėjimo, eisenų ir pan. buvo pati pradžia, niekas net į tą pusę nemąstė. Tai čia tiesiog filosofinės spekuliacijos, neturinčios nieko bendra su realiai tada ėjusiais gatvėmis ir šaukusiais šį šūkį jaunuoliais.

Kęstutis Čeponis

Tai tik įrodo, jog būtent šis šūkis yra ypatingai veiksmingas ir labai patrauklus toli gražu ne tik grupelei tų jaunuolių, kurie jį šaukė prieš kokius 6 metus, o vis platesniems Lietuvių Tautos sluoksniams, įskaitant ir akademinius.

Na o šio šūkio įvairūs aršūs "kritikai" lieka realaus Lietuvos Valstybės gyvenimo vis tolimesnėse "paraštėse"... :)

P.S. Lygiai taip pat 1987 m. tik labai maža grupelė "užkietėjusių buržuazinių nacionalistų" viešai ir garsiai paskelbė savo susirinkime prie Adomo Mickevičiaus paminklo - "Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei".

Oho kiek įvairiausių "socializmo gynėjų" tada klaikiai putojo, rėkė ir "kalė prie gėdos stulpo" visus tuos "nedamuštus nacionalistus"...

O po 3 metų tas šūkis buvo įgyvendintas oficialiai, dar po metų - ir realiai. ;)

Kęstutis Čeponis

Priminsiu kaip viskas prasidėjo 2008 m.:

Pirmasis Lietuvių Tautinio Centro (LTC) mitingas Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo 2008 08 23
viewtopic.php?f=138&t=2884

Autorius:  Žygeivis [ 02 Bal 2014 19:29 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Visa diskusija
https://www.facebook.com/blogeris.zeppe ... hare_reply

Blogeris Zeppelinus

Lietuva, kaip valstybė buvo sukurta lietuvių tautos.

Tam, kad ji užtikrintų būtent tos tautos gyvybinius interesus ir būtų jos namai, kuriuose ši tauta turi kolektyvinės nuosavybės teises.

Tie LR piliečiai, kurie nelaiko savęs lietuvių tautos nariais turi tokias pat individualias teises, kaip ir lietuviai. Tačiau jokia kita tauta neturi šeimininko teisių Lietuvoje.

O tie atvykstantys ir dar atvyksiantys, daro tai tik šeimininkų, t.y. lietuvių tautos įgaliotos valdžios sutikimu ir leidimu.

Atvykimas ir apsigyvenimas LR nėra jokio svetimšalio teisė - tai tik šeimininkų suteikta individuali privilegija.

Autorius:  Žygeivis [ 03 Sau 2016 01:26 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

(№469) Василий Шеварах, Латвия - Kęstutis Čeponis (№466)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3w81RiAPK

"мода на фашизм набирает силы в Литве уже несколько лет.

Пожалуй, самым громким событием стал марш бритоголовых 11 марта 2008 года (также день независимости Литвы).

Тогда среди лозунгов, которые скандировали несколько сотен идущих колонной бритоголовых молодых людей, звучали и такие: "Русские - вон!", "Раз-два-три, хороша Литва без русского!", "Juden raus!", "Убейте этого еврея!".

Акция увенчанных подобиями свастики неонацистов не привлекла внимания сотрудников полиции. Представители правоохранительных органов лишь посоветовали радикалам освободить проезжую часть.

Ехавшая рядом с участниками марша полицейская машина напоминала скорее эскорт.

9 мая этого же года у монумента советским воинам, который в тот день в очередной раз вандалы облили красной краской, неизвестные разбросали листовки с фашистскими свастиками.

Уже в этом году, во время ставшего традиционным марша бритоголовых, юные фашисты не скандировали "Убейте этого еврея" и ограничились лишь выкриками "Литва - литовцам" (впрочем, одиночные "Литва - без русских" все же звучали), однако на плакатах и одежде неонацистов были видны разные вариации гитлеровской атрибутики."

(№515) Kęstutis Čeponis, Литва - Василий Шеварах (№469)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3w81sY1Ri

Совершенно все верно. :)

Именно в 2008 году, летом, мы создали Литовский Национальный Центр (LTC - Lietuvių Tautinis Centras).

А я был одним из 11 его создателей - подписантов Акта о создании LTC.

Как раз именно это стихийное шествие болельщиков футбола 11 марта 2008 года нас подстегнуло серьезно заняться проблемами нашей молодежи - явно было видно, что молодеж к своим рукам пытаются прибрать разные псевдолитовские, а на самом деле антилитовские, силы.

Поэтому пришлось включиться нам и все такие попытки пресечь на корню.

В 2009 году шествие 11 марта уже организовывали и им руководили мы.

И лозунги тоже вполне официально утвердили, в том числе и "Литва - литовцам", который мы защитили через суд.

Я, как зам. председателя LTC по идеологии затем предложил этот лозунг дополнить:

"Литва - литовцам, литовцы - Литве"

С тех пор именно эти два лозунга стали основными во всех наших шествиях.

************************************************************

(№455) Владимир Хабаров, Латвия - Kęstutis Čeponis (№445)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3wE0BXtvk

Нам это не интересно - мы не слишком почитаем чины, в отличие от болтических наций.

Изучайте светскую хронику на здоровье, но не забывайте что надо и на хлеб зарабатывать. - Байками все не прокормитесь...

(№512) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Хабаров (№455)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3wDzwEzYn

Чин вы почитаете только один - Великого Президента Великой и Неделимой РФ... :)

Раньше почитали генерального секретаря, еще раньше - императора, царя, хана... :)

(№584) Владимир Хабаров, Латвия - Kęstutis Čeponis (№512)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3wDzh8n6p

Так он же родной, нашенский. )) А вы все заморских пенсионэров в место которое и турки цилуете.

А если серьёзно, то вы уважаете маленьких начальников, - ну нации-то ничтожные, большие начальники у вас не взрастают, это понятно...

(№599) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Хабаров (№584)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3wDzAioeU

Мы, уважаемый Владимир,

вообще никаких начальников не уважаем - они должны трудится на нас.

Именно для этого мы их избираем.

И когда они плохо работают, их переизбирают.


Конечно все зависит от самих избирателей в каждой конкретной местности.

(№600) Владимир Хабаров, Латвия - Kęstutis Čeponis (№599)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3wE0YkhhC

Анархо-националисты? Интересно.

Так у вас что, всё верх ногами?

У вас начальники работают, а вы на потолок поплёвываете?

Хочу быть литовцем!

Шучу. - Еще начальником назначите...

(№609) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Хабаров (№600)

http://imhoclub.lv/ru/material/rossija_ ... z3wE0qAlci

Человек, которого назначили или избрали на какую то должность, должен своми реальными делами доказать, что он достоин нашего уважения.

Это во первых.

А во вторых, мы - антиимперские националисты - не какие то чьи то безмолвные и послушные рабы, как многие жители РФ, а свободные люди, которые никому не служат и никому не преклоняются - ни на Востоке, ни на Западе.

И с анархией это не имеет никакого отношения - порядок у нас строгий, и если общее решение на нашем сьезде или нашим советом уже принято, все обязаны его выполнять - и выполняют.

Можете сами в YOUTUBE посмотреть, к примеру, как организованно проходят наши общественные мероприятия - особенно многотысячные митинги и шествия 11 марта, 16 февраля, 13 января...., не взирая на то, что каждый раз появляются разные провокаторы, целыми группами и даже бандами, пытаясь нам помешать или устроить какую провокацию, которую уже ждут кучажурналюг - и местных, и заграничных.

Наши силы поддержания правопорядка моментально все такие попытки присекают - вежливо, но беспрекословно. :)

**********************************************************

(№520) Inna Shuvalova, Латвия - Kęstutis Čeponis (№519)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3wE54muo7

к сведению Кестусиса - уже несколько лет в РФ есть спецпрограмма по возвращению "умов" на родину и, кстати, весьма успешная! Да и в Штатах многие сохраняют, а некоторые обретают свою "русскость"!

Вот, Вы такой весь чистокровно-национальный, скажите - как во время глобализации собрались сохранить свою "автохтоность"/ чистоту???

(№523) Kęstutis Čeponis, Литва - Inna Shuvalova (№520)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3wE5R6lc9

Глобализация и космополитизация - разные вещи. :)

Тем более имперская космополитизация.

А насчет сохранения нашей автохтонности, то результаты на лицо - с 1989 г. число литовцев от 79 процентов выросло до 87 процентов в 2015 году.

И литовский язык сейчас уже знают почти все жители Литвы.

Autorius:  Žygeivis [ 06 Sau 2016 21:02 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Vytautas Radžvilas. Lietuvos opozicija: padėties ir perspektyvų apžvalga


Atsisiuntimui
http://www.pressing.name/failai/lietuvo ... zvalga.pdf

Visas tekstas Word formatu
viewtopic.php?f=61&t=11497

2015 vasaris
Autorius: Vytautas Radžvilas

***************************************************************

Ištrauka:

Pirmuoju žingsniu atkuriant politinę nomenklatūros galią laikytinas II Sąjūdžio suvažiavimas, kai judėjimas faktiškai buvo suskaldytas ir sukurtos prielaidos pereiti prie ,,daugiapartinės“ politinės sistemos.

Politinė nomenklatūros valdžia buvo visiškai atkurta jau po 1992 m. Seimo rinkimų.

Sovietinės nomenklatūros ekonominio viešpatavimas buvo įgyvendintas per viešojo turto privatizavimą, o politiškai ir teisiškai galutinai įtvirtintas – padarytas negrįžtamu – TS(LK) ir Pramoninkų konfederacijos priešrinkiminiu 1996 m.

Memorandumu, pakirtusiu bet kokias galimybes peržiūrėti ar bent koreguoti iki tol vykusio ,,privatizavimo“ rezultatus.

Ideologinė Lietuvos visuomenės kontrolė pradėta atkūrinėti dar anksčiau – jau nuo 1990 m., kai ,,komunistinės visuomenės“ kūrimo projektas pradėtas keisti ,,vakarietiškesniu“, bet savo prigimtimi ir tikslais niekuo nuo jo nesiskiriančiu ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimo projektu.

Restauruotas nomenklatūrinis-oligarchinis režimas ideologiškai baigtas įpavidalinti ir įgijo ,,vakarietišką“ išvaizdą pirmosios V. Adamkaus prezidentavimo kadencijos metu.

7. Naujasis valdymo modelis yra nepalyginti modernesnis ir efektyvesnis, o pats valdymas gerokai griežtesnis, tvirtesnis ir patikimesnis negu ankstesnysis sovietinis valdymo būdas.

Šis ,,liberalus“ valdymo modelis pranašesnis tuo, kad grindžiamas ne laisvės slopinimo, bet kur kas veiksmingesnės kontrolės formos – tikslingos ,,laisvės gamybos“ – principu.

Ne varžyti ir drausti, bet leisti netrukdomai veikti iš anksto apskaičiuotu ir numatytu mastu – tokia yra šio valdymo modelio esmė.

Vykdant ,,pertvarką“ buvo suprasta, kad, norint perimti šį vakarietišką valdymo modelį, tereikia ,,tinkamai“ išspręsti vadinamąją ,,starto pozicijos“ problemą – iš anksto ,,rimtų žmonių“ ir jų grupių rankose sutelkti politinę, ekonominę ir ideologinę galią.

Tai sėkmingai padarius visai nerizikuojant visose gyvenimo srityse buvo paleisti veikti išoriškai nerepresyvūs ,,demokratinio pliuralizmo“, ,,visų piliečių lygiateisiškumo“ ir ,,laisvos ir sąžiningos konkurencijos“ mechanizmai.

8. Toks valdymo būdas itin veiksmingas todėl, kad sukuriama ir palaikoma iliuzija, jog iš tiesų įmanoma ,,laisva ir sąžininga“ politinė, ekonominė, kultūrinė individų ir jų grupių konkurencija, kuriai esant visi turi galimybių laimėti ir esamos santvarkos rėmuose įgyvendinti savo teisėtus interesus ir tikslus.

Užuot atvirai slopinus esamos tvarkos priešininkus, jiems suvaldyti ir neutralizuoti pasitelkiama ne jų ,,atskirties“, bet ,,įtraukties“ strategija.

Sukūrus ,,lygių galimybių“ iliuziją, visi ,,antisisteminiai“ veikėjai įtraukiami dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl savųjų interesų ir šitaip skatinami ,,savanoriškai“ žaisti pagal iš anksto ,,sistemos“ nubrėžtas ir įtvirtintas žaidimo taisykles.

Jas priėmus bet kokia ,,antisisteminė“ veikla, net subjektyviai nuoširdžiausios ,,kovos su sistema“ apraiškos, savaime ir neišvengiamai paklūsta vidinei tokio valdymo logikai ir tampa sistemos stiprinimu – vandens pylimu ant jos malūno.

9. Esamo režimo konsolidacijos mastas ir valdymo pobūdis nepalieka abejonių, kad ,,persitvarkiusi“ ir ,,atsinaujinusi“ nomenklatūra tvirtai savo rankose laiko tris pagrindinius savo valdžios šaltinius – politinę-teisinę, ekonominę-socialinę ir ideologinę-doktrininę sąmonės valdymo galią.

Pakrikusi ir demoralizuota visuomenė, taip pat ir mėginanti priešintis opozicija, kol kas neturi ką priešpriešinti šiai galiai.

10. Kaip jau minėta, demokratinio valdymo viltys buvo palaidotos jau po II Sąjūdžio suvažiavimo, kai jis buvo meistriškai suskaldytas ir išsisklaidė savaime, o dar tiksliau – paprasčiausiai išsivaikščiojo.

Tačiau, žvelgiant į šito priežastis, matyti, kad formaliai atkūrus Nepriklausomybę jokių socialinių ir kultūrinių prielaidų demokratiniam valdymui beveik nebuvo. Sąjūdis, kaip pilietiškos ir politiškos Tautos užuomazga, radosi pavėluotai – jau sovietmečiu atomizuotoje ir susvetimėjusioje visuomenėje – ir buvo menkutė tos visuomenės dalis.

Jam subyrėjus, toji visuomenė tuojau pat vėl tapo tuo, kuo ir buvo – jokiems bendriems tikslams nepajėgiančių susitelkti ir todėl bejėgių individų beformė ir pasyvi masė.

Tokiomis sąlygomis senoji komunistinė ir naujoji sąjūdinė nomenklatūra lengvai susigrąžino – net ne niekada neprarastą valdžią, bet, tiksliai kalbant, Sąjūdžio pakilimo metu šiek tiek pašlijusį savo vienvaldystės monopolį – ir atkūrė trumpam sumaištavusios visuomenės kontrolę.

O kokio masto ir kaip įgyvendinama ši kontrolė, puikiai iliustruoja 2009 m. sausio 16 d. elgesys su protestuotojais prie Seimo ir Garliavos įvykiai.

11. Plačiau kalbėti apie sovietinės nomenklatūros turėtos ekonominės galios konvertavimą į naują jos formą – suprivatintą ir surinkintą galią – nėra prasmės, nes privatizacijos schema ir padariniai visiems puikiai žinomi.

Akivaizdžiausios šios galios išraiška yra turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mastai, o lengviausiai pastebimas padarinys – demografinė šalies būklė.

Tačiau, kaip ir politinės galios atveju, ta ekonominė galia buvo taip lengvai sutelkta nomenklatūros rankose todėl, kad Lietuvos visuomenei pati tautinio/bendruomeninio solidarumo ir socialinio teisingumo idėja jau buvo tapusi svetima ir nesuprantama.

Tokia demoralizuota ir susvetimėjusi visuomenė lengvai pasidavė pagundai įsitraukti į nomenklatūros pradėtą ir jos kontroliuotą viešojo turto išgrobstymą, kuriam vykstant ,,nesavi“ ir ,,nerimti“ žmonės iš pat pradžių beveik neturėjo jokių galimybių laimėti, nes nevyko sąžiningas ir skaidrus privatizavimo procesas.

12. Naujasis režimas taip pat sugebėjo sukurti tvirtus ideologinio nomenklatūros viešpatavimo pagrindus ir net stipriau negu sovietmečių valdo piliečių sąmonę ir mąstymą.

Akivaizdus šito įrodymas – mastas, kuriuo sugebėta atvirą ideologinę prievartą pakeisti subtilesne mąstymo kontrole.

Nors daugybė žmonių nepatenkinti asmenine ir valstybės padėtimi ir nuolatos reiškia nepasitenkinimą bei įvairiomis formomis bruzda, per ketvirtį amžiaus režimui vos du kartus – tik dviem minėtais atvejais – prireikė panaudoti jėgą prieš protestuojančius.

Neįtikėtinas Lietuvos visuomenės ,,kantrumas“ ir ,,taikumas“ laikotarpiu nuo 1990 m. puikiai patvirtina, kad ,,žmonės veikia pagal savo doktrinas“ – šitaip T. Hobbesas dar XVII a. apibūdino ryšį tarp politinio mąstymo ir veiksmo.

Politinio ir ideologinio mąstymo principai yra ne kas kita, kaip praktinio veikimo schemos ir programos.

Lietuvos piliečių nesugebėjimas sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti valdžios savivalei ir kovoti už savo teises kaip tik ir patvirtina šią įžvalgą, nes pati politinės veiklos ir kovos praktika parodė, jog neįmanoma nieko laimėti vadovaujantis ne aiškia ideologija, bet savavališkai susigalvotais vaizdiniais apie sociopolitinę tikrovę.

Pastangos kovoti su galinga ,,smegenų plovimo“ mašina pasitelkus ,,laisvas idėjines improvizacijas“ yra beviltiškos.

13. Analizuojant ir vertinant Lietuvoje įtvirtintos ideologinės kontrolės pobūdį ir mastą reikia turėti omenyje, kad, dar Vakarams nepriėmus strateginių sprendimų įtraukti VRE šalis į savo orbitą pusiau kolonijinių teritorijų teisėmis, iš karto buvo pradėta ideologiškai ruoštis šiam žingsniui įgyvendinant regiono šalių ,,europeizavimo“ ir ,,vesternizavimo“ programas.

Lietuvai net nespėjus realiai atkurti valstybingumo, šalyje jau pasirodė Vakarų ideologinių centrų emisarai, kurių uždavinys buvo perimti iš Maskvos rankų slystančią visuomenės ideologinę kontrolę į savo rankas.

Iš pat pradžių siekta neleisti idėjiškai atkurti Lietuvos Respublikos kaip tikros ir visavertės nacionalinės valstybės stabdant jos piliečių tautinės ir valstybinės sąmonės atsigavimą ir plėtrą.

Politinis šių pastangų tikslas ir prasmė buvo ,,įšaldyti“ jau sovietmečiu dideliu mastu spėtos ištautinti ir išvalstybinti visuomenės savivoką tokioje būklėje, kuri leistų laikinai išlaikyti Lietuvą geopolitinėje pilkojoje zonoje kaip išorinius valstybingumo atributus turintį fasadinį kvazivalstybinį darinį iki bus priimti galutiniai sprendimai dėl šios teritorijos priklausomybės ir tolesnio statuso.

14. Galiausiai buvo priimtas strateginis sprendimas įtraukti Lietuvą su virtine komunizmo atsikračiusių šalių į neoliberalistinę globalaus ekonominio valdymo sistemą.

Kad ji galėtų veikti, tautos ir nacionalinės valstybės turi būti sunaikintos. Valstybės paskirtis keičiasi iš esmės – ji suvokiama nebe kaip Tautos politinės saviorganizacijos forma, turinti būti jos skydas nuo vidaus ir išorės grėsmių.

Valstybė traktuojama kaip globalios rinkos segmentą administruojanti agentūra, kurios paskirtis – prižiūrėti viešąją tvarką ir kurti palankią aplinką transnacionaliniams ,,investuotojams“, siekiantiems ją paversti žmogiškų ir kitokių išteklių šaltiniu.

Kad įvyktų tokia valstybės transformacija, jos gyventojai turi būti nupilietinti.

Siekiant šio tikslo formaliai atsikūrusioje Lietuvoje buvo nutrauktas ir užblokuotas Sąjūdžio laikotarpiu prasidėjęs valstybę steigiančio politinio branduolio – lietuvių kaip politinės tautos atgimimo ir atsikūrimo vyksmas.

15. Todėl, užuot gaivinus sovietmečiu katastrofiškai sumenkusią šalies gyventojų tautinę ir valstybinę sąmonę, ją pulta toliau naikinti: skubiai pradėtas įgyvendinti anksčiau vykusį Tautos ideologionį naikinimą gilinantis ir spartinantis ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimo projektas.

Juo siekiama iš pagrindų pakeisti Lietuvos visuomenės ir valstybės organizacijos principą – užsimota lietuvių tautą ir šalyje istoriškai egzistuojančias tautines bendrijas perdirbti į visiškai naujo tipo darinį – vadinamąją ,,Lietuvos tautą“.

Tokia ,,tauta“ – visiškas sovietmečiu kurtos ,,Lietuvos tarybinės liaudies“ analogas ir ,,suvakarietintas“ pakaitalas – įkūnija ,,atviros pilietinės visuomenės“ idealą ir yra tobulas gobalaus valdymo objektas.

Ji yra atomizuotų, tik formalios teisinės lygybės principo saistomų tarpusavyje konkuruojančių individų mechaninė sankaupa ar veikiau agregatas.

Tokiam agregatui svetimas bet koks gilesnis ir tvirtesnis jo narių ryšys, nes jų nesieja joks tikras tautines bendrijas saistantis dvasinis, kultūrinis ir istorinės atminties paveldas.

Tokių atomizuotų individų sankaupų – ,,atvirų pilietinių visuomenių“ – iš principo negali saistyti jokia bendrojo tautos ir visuomenės gėrio samprata ar kokie nors tautinio ir valstybinio patriotizmo idealai.

Šiuos atomizuotus ir susvetimėjusius individus sieja tik kiekvieno individo egoistiniu interesu grindžiamas išorinis ir paviršutiniškas ryšys – pasirengimas civilizuotai konkuruoti tarpusavyje paklūstant formaliai vienodoms teisinėms jų konkurenciją reglamentuojančioms normoms bei vienas savitai juo ,,cementuojantis“ negatyvus veiksnys – valdžios savivalės baimė.

Tautos ir visuomenės bendrąjį gėrį neigianti ,,pilietinė visuomenė“ pačia savo prigimtimi yra savanaudiškų individų sambūris, kuriam rūpi ne Tautos ir valstybės laisvė, o tik individų laisvė nuo valstybės.

Tačiau globaliai ekonominio valdymo sistemai kaip tik ir yra reikalingi tokie tautinių ir valstybinių sentimentų ir idealų neturintys individai.

16. Ketvirtį amžiaus kuriant ,,Lietuvos tautą“ kryptingai gaminamas ,,europizuoto“, ,,vesternizuoto“ ir ,,globalizuoto“ lietuvio tipas.

Tai išvietintas, t. y. pripratintas nuolatos klajoti globalios darbo rinkos platybėse bešaknis individas, siekiantis bet kur ir kuo brangiau parduoti save kaip ,,žmogiškąjį išteklių“ ir suvokiantis save kaip abstraktų ,,europietį“, arba ,,pasaulinės pilietinės visuomenės“ narį, o ne kaip savo Tautai ir šaliai įsipareigojusį Lietuvos valstybės pilietį.

Kuriant ,,atvirą pilietinę visuomenę“ siekiama galutinai ,,dekonstruoti“ XIX a. pabaigoje susiformavusios ir tarpukariu subrendusios, tačiau okupacijos laikotarpiu beveik sunaikintos lietuvių tautinės ir valstybinės savimonės likučius ir paversti lietuvius (ir kitų tautinių bendrijų atstovus) ištautinta ir beveide nupolitintos ,,Lietuvos tautos“ mase.

Šitaip perdirbta Tauta yra ne kas kita, o ,,eurolietuvių“ etnosas – ,,vakarietiškesnė“ ir ,,modernesnė“ anksčiau formuotų sovietinių lietuvių-mankurtų atmaina.

17. Lietuvių tautos tirpdymo kosmopolitinėje ,,Lietuvos tautoje“ vyksmas ideologiškai dangstomas ,,europeizacijos“ ir ,,vesternizacijos“ šūkiais.

Tautos naikinimas vykdomas dviem pagrindinėmis kryptimis, o šį darbą atlieka jau nuo 1990 m. Lietuvoje pasirodę ir čia įsitvirtinę globalistinės ideologijos sklaidos centrai.

Juos įsteigė iš Vakarų atvykę emisarai, kurie, padedami vietos talkininkų, sukūrė ištisą Lietuvą apraizgiusių ideologinių įstaigų tinklą. Lietuvos visuomenę siekiama perdirbti į rinkos visuomenę, kad būtų galima suprekinti bei sužaliavinti šalies gyventojus – paversti Tautą atomizuota ir globalioje ,,žmogiškųjų išteklių“ rinkoje lengvai stumdama biomase.

Todėl nuosekliai traukomi šiam perdirbimui leidžiantys priešintis Tautą vienijantys bendruomeninio ir socialinio solidarumo ryšiai.

Šito siekiama jai diegiant neoliberalistinę permanentinės rinkos revoliucijos ir ,,grynosios“, tai yra absoliučiai ,,laisvos“, rinkos ideologiją.

Svarbiausia ją skleidžianti institucija yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI).

18. Lietuvos visuomenės surinkinimo projektas įgyvendinamas lygiagrečiai kuriant tam būtinas kultūrines prielaidas, tai yra kultūriškai ,,dekonstruojant“ lietuvių tautą ir šalyje seniai gyvenančias tautines bendrijas.

Šios ,,dekonstrukcijos“ pagrindas yra ideologinė nuostata, kad XIX a. pabaigoje susiformavusi moderni lietuvių tauta ir jos sukurta nacionalinė valstybė esančios ateities neturinčios ir todėl privalančios išnykti istorinės atgyvenos.

Kultūrinį Tautos ,,dekonstravimą“, tai yra jos naikinimą po Lietuvos ,,vesternizavimo“ priedanga, pradėjo Atviros Lietuvos Fondas (toliau – ALF), vėliau jo funkcijas perėmė ir šį naikinimą organizuojančiu ir koordinuojančiu centru tapo Pilietinės visuomenės institutas (toliau – PVI).

Iš jo išaugo arba su juo yra susijęs visas tinklas specializuotų ideologinio smegenų plovimo įstaigų – visokie ,,žmogaus teisių“ stebėsenos, visokios ,,įvairovės“ studijų, ,,lygių galimybių“ sklaidos centrai ir kitos liberalmarksistinę genderizmo ir multikultūralizmo ideologiją piliečiams diegiančios įstaigos.

Šios užsienio ir/ar šalies biudžeto lėšomis išlaikomos Tautos ideologinio ,,švietimo“ ir ,,perauklėjimo“ institucijos tobulai pakeitė sovietmečiu veikusį tokių įstaigų tinklą, tik jų yra daugiau, jos veikia geriau užsimaskavusios, todėl savo funkcijas atlieka geriau, negu jų pirmtakės.

19. Šiandieninis pilietinis ir politinis Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, pasyvumas pirmiausia aiškintinas tuo, kad šioms institucijoms pavyko į savo rankas perimti ir joms reikiama ištautinimo ir išvalstybinimo kryptimi pasukti jaunosios kartos ugdymą.

ALF veikėjų pastangomis vos atkūrus Nepriklausomybę buvo palaidota Sąjūdžio laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja.

Tautinį ir patriotinį ugdymą pakeitė kosmopolitinis ,,pilietinis ugdymas“, kurio paskirtis – diegti abstraktaus, bet kuriai santvarkai ir bet kuriam politiniam dariniui tinkančio pilietiško elgesio įpročius.

Šitokiu ,,pilietiniu“ ugdymu jaunajai kartai kryptingai skiepijamas lojalumas ES kvaziimperijai kaip ,,plačiajai europiečių tėvynei“ ir iš jos atminties trinamas ištikimybės ir tarnavimo savo Tautai ir Lietuvos Respublikai idealas.

Pilietinės visuomenės instituto vykdomas projektas ,,Kuriame Respubliką“ yra tipiškas tokių jaunimą ištautinančių ir išvalstybinančių projektų pavyzdys: kuriamos ,,respublikos“ steigėja ir politinis branduolys yra ne lietuvių bet ,,Lietuvos tauta, o pati ,,respublika“ yra suvokiama ne kaip tautinė Lietuvos valstybė, bet abstrakčiai apibrėžiama kaip nuo konkrečios tautos ir valstybės atsaistytas ,,viešas reikalas“.

Tokį ,,viešą reikalą“ ginantis asmuo gali demonstruoti savo pilietiškumą kaip bet kokio politinio darinio valdinys – ar tas darinys būtų žlugusi TSRS, ar baigiama konstruoti ES imperija.

Pastaroji yra tarpinė grandis pakeliui į būsimą ,,pasaulinę pilietinę respubliką“, tad pilietinės visuomenės ideologų kuriama ,,respublika“ ir esmės yra į ateitį projektuojamas kosmopolitinės ,,pasaulio pilietijos“ teritorinis segmentas.

O kol būsimasis ,,kosmopolis“, arba betautė ,,pasaulinės pilietija“, nesukurtas, Lietuvos jaunimas, paskiepytas kuriamos abstrakčios ,,respublikos“ ideologija, turi pamiršti tikrąjį valstybingumo idėjos turinį bei prasmę ir įgyti ,,pereinamąją“ politinę savimonę – patikėti, kad tapusi ,,tarpinio“ globalistinio darinio – ES – administraciniu vienetu, Lietuva vis dar yra ,,tikra“ ir ,,visavertė“ valstybė.

Ir kaip sovietmečiu buvome mokomi pirmiausia laikyti save ,,tarybiniais žmonėmis“, o tik po to lietuviais, taip dabar kosmopolitinis ,,europiečio“ tapatumas turi užgožti ir išstumti tautinį lietuvio (ar kitos tautos atstovo) tapatumą.

20. Antitautinė ir antivalstybinė ideologija sistemiškai įtvirtinta ne tik mokykloje.

Jos kūrimo ir sklaidos centrais tapo visos šalyje veikiančios aukštesnio lygmens mokymo ir ugdymo įstaigos, taip pat mokslo ir studijų institucijos.

Trumpai sakant, ši smegenų plovimo sistema veikia nuo vaikų darželių iki universitetų.

Visuomenės ,,europeizavimo“ ir ,,vesternizavimo“ dvasia ypač stipri humanitarinių ir socialinių tyrimų ir studijų srityse.

Universitetuose ir mokslo tyrimo institutuose bei centruose vyrauja šios dvasios persmelkti marksistine ir liberalistine ideologijomis grindžiami pseudomoksliniai ,,tyrinėjimai“.

Juos vykdo ir aukštosiose mokyklose dėsto rimtos nostrifikacijos išvengę sovietmečiu ideologiškai Tautą naikinę ,,vedliai į šviesų komunizmo rytojų“ ir jų parengti mokiniai – naujoji Tautos naikintojų karta.

Kadangi liberalizmas ir komunizmas nėra jokios priešingybės, o tik tos pačios Apšvietos ideologijos konkuruojančios versijos, tiek ,,komunistinės visuomenės“, tiek ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjai kovoja su tais pačiais trimis pagrindiniais priešais: Krikščionybe, Tauta ir Šeima.

Todėl uoliems Lietuvos sovietizatoriams buvo taip lengva ,,persikvalifikuoti“ ir pakeisti ideologines kaukes – jie tapo uoliausiais šalies ,,europeizatoriais“ ir ,,vesternizatoriais“.

Jiems net neprireikė keisti sovietmečiu vartoto ideologinius priešus keikiančio žodyno – pakako jį papildyti vos keliomis naujomis etiketėmis – ,,ksenofobai“, ,,homofobai“, o sovietmečiu plūstą ,,buržuazinį nacionalistą“ pavadinti tiesiog ,,nacionalistu“.

Lietuvos mokslo ir studijų institucijos be jokio visuomenės ir pačios akademinės bendruomenės pasipriešinimo per labai trumpą laiką buvo paverstos antitautinės ir antivalstybinės ideologijos kūrimo ir sklaidos židiniais, tik sovietinę ,,mokslinio komunizmo“ problematiką humanitariniuose ir socialiniuose tyrinėjimuose bei šių sričių studijų programose pakeitė ne mažiau ideologizuota ,,mokslinės europeizacijos“ tematika.

21. Lietuvių tautos ir valstybės istorijoje inteligentija visada vaidino svarbų – nors anaiptol nevienareikšmį – vaidmenį.

Ji buvo tautinio atgimimo žadintoja ir kovos už Nepriklausomybę vedlė.

Tačiau sovietmečiu daugelis jos atstovų tapo nuoširdžiais sovietų kolaborantais ir veikė kaip tikri Lietuvos duobkasiai. Ši liūdna tradicija tęsiama ir atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu.

Tautiškai ir valstybiškai mąstantys inteligentai šiandien yra akivaizdi mažuma.

Viešojoje ir kultūrinėje erdvėje vyrauja sovietmečio prisitaikėlius pakeitę naujo tipo Lietuvos išdavikai ir kolaborantai. Juos galima pavadinti eurokolaborantais.

Okupacijos laikotarpiu patriotiškos inteligentijos raida buvo nutraukta. Tautai ir valstybei įsipareigojusi inteligentija buvo sunaikinta arba emigravo, o Lietuvoje likę jos pavieniai atstovai buvo nutildyti. Todėl nutrūko patriotiškos inteligentijos kartų ir tradicijos perimamumas.

Nors pokariu į universitetus atėję jauni žmonės dar prisiminė buvusią Respubliką, absoliuti jų dauguma nepajėgė atsispirti sovietinei ideologinei indoktrinacijai.

Susiformavo sovietinės inteligentijos sluoksnis – žmonės, atkirsti nuo XIX a. tautinio ir valstybinio atgimimo šaknų. Nors ši inteligentija iš dalies išlaikė lietuvišką etninę ir kultūrinę savimonę, ji iš esmės tapo ištautinta ir išvalstybinta.

Ištautinta reiškia tai, kad ji nebesuvokė lietuvių tautos kaip visaverčio ir savarankiško istorinio ir politinio subjekto.

Išvalstybinta – ji buvo iš esmės susitaikiusi su Lietuvos kaip TSRS provincijos statusu, Lietuvos Respublikos sunaikinimas jai buvo abstraktus istorinis faktas, o ne egzistenciškai svarbi politinė problema, todėl jai taip pat nerūpėjo ir ji nesiekė atkurti nepriklausomą valstybę.


Atskirų jos atstovų prisitaikymo ir kolaboravimo su režimu mastas skyrėsi ir apėmė platų elgesio spektrą – nuo mėginimų ,,plaukti prieš srovę“ ir ,,gelbėti, kas įmanoma“ iki sąmoningo ir uolaus tarnavimo okupantams.

Tačiau apskritai ši sovietmečiu išugdyta inteligentija, išskyrus negausias išimtis, politiniu požiūriu buvo lojalūs imperijos valdiniai.

22. Atkurtoji Nepriklausomybė savaime nepažadino valstybinių šios inteligentijos nuostatų.

Priešingai – instinktu virtęs įprotis paklusti ne Lietuvoje esančio ,,šeimininko“ valiai ir jam tarnauti pasirodė toks stiprus, kad dauguma sovietinių inteligentų, užuot kritiškai apmąstę ir sąžiningai įvertinę savo ankstesnį elgesį ir nuoširdžiai stoję dirbti savo Tautai ir valstybei, suskubo ieškoti naujo šeimininko.

Kolaboravimo tradicija buvo pratęsta.

Tik šįkart pasukta minėto eurokolaboravimo keliu – vėl ne mažiau uoliai dirbama dabar jau ,,Vakarų“ globalistinių jėgų iniciatyva atnaujinto ir pratęsto Lietuvos naikinimo, t. y. jos ,,vesternizavimo“ ir ,,europeizavimo“, reikalui.

Kolaboravimo priežastis yra ne tik sovietmečiu ,,kultūros fronto darbuotojams“ įskiepytos antitautinės ir antivalstybinės nuostatos, bet ir sukurta nauja tokį kolaboravimą skatinanti ,,kultūros rėmimo“ sistema.

Ji leidžia ,,paveikti“ kultūrinę inteligentiją nenaudojant atviro ideologinio muštro ir negrasinant represijomis ,,neteisingai mąstantiems“ jos atstovams.

Kad Lietuvos inteligentija ideologiškai ,,persiorientuotų“ ir būtų paklusni naujiems šeimininkams, pakako įdiegti kultūrinės veiklos bei kultūros tyrimų finansavimo tvarką, pagal kurią pirmenybė besąlygiškai teikiama ne nacionalinę kultūrą plėtojantiems ir jos savastį padedantiems išsaugoti, bet ją ,,vesternizuojantiems“ ir ,,europeizuojantiems“ projektams.

Šitokios priemonės ir ideologinio smegenų plovimo pakako, kad didžioji dalis ,,socialistinę lietuvių kultūrą“ kūrusios inteligentijos ne tik savanoriškai, bet net entuziastingai virstų naujos ,,europietiškos lietuvių kultūros“ kūrėjais.

Žvelgiant per tokios politinės ir ideologinės perspektyvos prizmę, dažnai kritikuojamas ir smerkiamas masinis pilietinis ir politinis Lietuvos inteligentijos konformizmas ir pasyvumas atrodo ne atsitiktinis ir greitai pasibaigsiantis nesusipratimas, bet iškyla kaip visiškai dėsningas ir neišvengiamas reiškinys.

Turint omenyje inteligentijos suvaidintą vaidmenį Lietuvos istorijoje, jis yra milžiniška ir sunkiai išsprendžiama politinė dabartinės Lietuvos problema.

23. Lietuvos naikinimas, kaip ir inteligentijos kolaboravimo reiškinys, atgimė lengvai ir nepastebimai.

Paradoksaliai šį virsmą palengvino – paslėpė ir legitimavo – į Lietuvą sugrįžusios išeivijos dalies veiksmai.

Naujųjų kolaborantų telkimo židiniu ir jų santalkos ideologine etikete tapo į Lietuvą iš JAV atsikėlęs ir čia savo veiklą pradėjęs plėtoti Šviesos - Santaros sambūris.

Nors jo gretose būta ir dar esama dorų ir nepriklausomos Lietuvos idėjos neišsižadėjusių asmenų, vertinant griežtu politiniu ir istoriniu masteliu Šviesa-Santara iš esmės buvo su okupaciniu režimu siekęs taikiai sugyventi išeivijos intelektualų sambūris.

Jo reikšmė ypač išaugo sunykus ortodoksinių JAV komunistų lietuvių organizacijoms: Šviesa-Santara faktiškai perėmė jų funkcijas ir tapo didžiausia bei įtakingiausia išeivijos lietuvių kolaborantine organizacija.

Liberalizmo ideologinės nuostatos, kuriomis buvo grindžiama šios organizacijos veikla, buvo svarbus jos narių palankumą ar bent ,,toleranciją“ sovietiniam okupaciniam režimui skatinęs veiksnys.

Liguista ,,santariečių“ neapykanta tautinei ir krikščioniškai pasaulėžiūrai buvo tokia stipri, kad liberalizmui gimininga ,,internacionaline“ ir ateistine komunizmo ideologija vadovavęsi Lietuvos išdavikai ir kolaborantai jiems atrodė mažesni priešai negu prolietuviški ir prokatalikiški kovotojai už krašto išlaisvinimą.

Šie jau išeivijoje išryškėję Šviesos-Santaros ideologijos ir veiklos ypatumai padėjo jai lengvai prigyti ir įsitvirtinti ištautintos ir nukrikščionintos sovietinės lietuviškosios inteligentijos sluoksniuose.

Ši organizacija tapo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų siekusios, tačiau nenorėjusios ir nesugebėjusios išsižadėti jai įskiepytų antitautinių ir antireliginių nuostatų susovietintos inteligentijos ,,persiorientavimo“ ideologiniu švyturiu ir natūraliu organizaciniu traukos bei telkimosi centru.

Šviesos-Santaros indėlis į neosovietinės nomenklatūrinės santvarkos restauravimą apskritai yra milžiniškas.

E. Marcinkevičiūtės knygoje ,,Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ įtikinamai atskleista, kad be Šviesos-Santaros sambūryje susitelkusių liberalių, tai yra antilietuviškai ir antivalstybiškai orientuotų intelektualų paramos komunistinė nomenklatūra nebūtų taip lengvai nei legitimavusi savo valdžios, nei įtvirtinusi savo ideologinio viešpatavimo.

24. ALF ir iš jo kilusio PVI veikla ir vaidmuo restauruojant šalyje įsitvirtinusį neosovioetinį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą iki šiol tebėra menkai suprasti, todėl deramai neįvertinti, tiek visuomenėje, tiek opoziciniuose sluoksniuose.

Iš tikrųjų lyginant šias institucijas su LLRI galima teigti, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėmės ir turint politinės valios, įmanoma gana lengvai ir greitai likviduoti LLRI veiklos neigiamus padarinius iš pagrindų pakeitus jo diktuojamą Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos kryptį.

ALF ir PVI veiklos padariniai yra kur kas destruktyvesni – ilgalaikiai ir sunkiau pašalinami.

Jų triūso rezultatus galima trumpai apibendrinti taip:

a) pačioje užuomazgoje sunaikinta tautinė mokykla, dėl ko per ketvirtį amžiaus Lietuvoje buvo išugdyta ne tautiškai ir valstybiškai susipratusių jaunų šalies piliečių, bet abstraktaus ,,atviro pilietiškumo“ dvasios persmelkta ištautintų ir nupolitintų vartotojų – euromankurtų karta;

b) globalistinį ,,komunizmo statybos“ projektą kultūriškai ir ideologiškai aptarnavusi humanitarinė inteligentija buvo ,,perprogramuota“ aptarnauti kitą tokį pat globalistinį – globalios demokratijos plėtros ir permanentinės rinkos revoliucijos projektą;

c) buvo išplėtotas ištisas Lietuvos piliečių sąmonę pavergiančių ir kontroliuojančių – juos ,,vesternizuojančių“ ir ,,europeizuojančių“ – ,,dukterinių“ ideologinių įstaigų tinklas.

Lyginant LLRI ir ALF bei PVI ,,nuopelnus“ Lietuvai, vaizdžiai galima pasakyti, kad, ideologiškai pagrindęs šalyje vykdyto ,,privatizavimo“ schemą, LLRI padėjo Tautą apiplėšti materialiai, o sėkmingai įgyvendinę tris čia nurodytus savo misijos punktus ALF ir PVI ją apiplėšė ir toliau naikina dvasiškai ir moraliai.

,,Atviros pilietinės visuomenės“ ideologija įskiepyta visuomenės sąmonėje net tvirčiau, negu ankstesnioji komunistinė ideologija.

Valstybę savo nuožiūra valdanti naujoji nomenklatūra praktiškai yra visagalė būtent todėl, kad ji turi tvirtą idėjinį savo valdžios pagrindą – antikrikščionišką, antitautinę ir antivalstybinę ,,atviros visuomenės ideologiją“.

Ja indoktrinuota ir todėl neregėtu mastu atomizuota, susvetimėjusi ir fragmentuota Lietuvos visuomenė prarado gebėjimą susitelkti ir tapo pasyvi, tad ši ideologija yra mūsų visuomenę ištikusio politinės valios paralyžiaus ir jį lydinčios organizacinės krizės mentalinė priežastis.

25. LLRI veiklos ekonominius ir socialinius padarinius didelė visuomenės dalis suvokia gana aiškiai, nes daugybė šalies piliečių juos patiria savo kailiu.

ALF ir PVI veiklos padarytą žalą kol kas suvokia menka visuomenės dalis, nes šios institucijos naikina Tautą kur kas subtiliau – vykdydamos tylią ,,kultūrinę revoliuciją“ žmonių protuose.

Jos esmė – beveik nejuntamas ir todėl nepastebimas lietuviškosios tautinės savimonės ir tapatumo ,,pertvarkymas“ visiškai naujais pagrindais.

Kiek nepastebimai vyksta šis tautinio tapatumo perkeitimo – ,,versternizavimo“ ,,europeizavimo“ – procesas rodo tai, kad daugybė net patriotiškų žmonių nepatikliai, dažnai ir pašaipiai, vertina požiūrį, jog, stiprėjant ES integracijai ir federalizacijai, spartėja ir vis didesnį mastą įgyja europinių tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo procesas.

TSRS ir ES lyginimas šiuo atžvilgiu laikomas ne tik klaida, bet ir tikra šventvagyste.

Tipiškas tokios mąstysenos ir sunykusios tautinės savimonės pavyzdys – Baltijos kelio 25-mečio proga duotas iškilaus sąjūdininko interviu.

Į klausimą, ar Lietuvos buvimas ES nekelia grėsmės išnykti lietuvių tautai, jis atsakė tokio pavojus nematąs.

Pagrindinis pateiktas ,,argumentas“ – jokia ES nedraudžia kalbėti lietuviškai ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar norėsime išlikti kaip tauta.

Interviu puikiai atskleidžia vieną svarbiausių Sąjūdžio pralaimėjimo priežasčių: net daugelis iš tiesų veiklių ir iškilių judėjimo narių jame dalyvavo tam tikra prasme nesąmoningai, t. y. kaip tautinės ir valstybinės sąmonės neturintys asmenys.

Kadangi tokių institucijų kaip ALF ir PVI vykdoma ,,šviečiamoji“ veikla tokią sąmonę tik slopina, ją turinčių piliečių ne tik nepagausėjo, bet veikiau sumažėjo.

Tai reiškia viena: lietuvių tautos šiandien nėra, nes realiai egzistuoja tik jos likučiai (negausi sovietiniam ištautinimui nepasidavusi gyventojų dalis) ir jos užuomazgos (tokie pat negausūs jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę ir užaugo jauni žmonės, dėl šeimyninių tradicijų ir kitų palankių veiksnių nepasidavę nuo darželio vykdomo kosmopolitinio ,,pilietinio“ ugdymo poveikiui).

26. Kadangi visuomenės ištautinimas ir išvalstybinimas vykdomas labai subtiliai, daug net gerai išsilavinusių žmonių nuoširdžiai nesupranta, kaip ir kuo ALF ir PVI veikla pakirto tautiškumo ir Lietuvos valstybingumo pagrindus ir padėjo įsitvirtinti neoliberaliam antitautiniam režimui, aptarnaujančiai transnacionalinės oligarchijos interesus.

Primenami ALF ir PVI padaryti geri darbai: vykdytos įvairios kultūros ir švietimo programos, leistos knygos ir t. t.

Tokių darbų iš tiesų nuveikta, jie neretai buvo naudingi ir vertingi.

Tačiau reikia matyti visumą. Gerų darbų Lietuvai darė ir sovietiniai okupantai, nes joks režimas negali išsilaikyti darydamas vien bloga.

Tuo laiku kai buvo žudomi laisvę gynę partizanai ir tūkstančiai žmonių buvo genami į tremtį, į šalį buvo siunčiami traktoriai ir kita naudinga technika.

Kai grįžę iš kalėjimų ir tremties žmonės ėjo kryžiaus kelius, kad gautų teisę gyventi Lietuvoje, buvo statomos hidroelektrinės ir gamyklos.

Vykdant nutautinimo politiką buvo slopinama autentiška lietuvių kultūra, tačiau išleista daugybė lietuviškų knygų, iš kurių dalis turi išliekamąją vertę.

Tad atsieti nuo visuminio prasminio konteksto ,,geri darbai“ neatspindi tikrųjų režimų ir institucijų tikslų ir todėl negali būti pagrįstas ir patikimas jų veiklos politinio vertinimo kriterijus.

Panašiai norint atpažinti Lietuvoje ,,atvirą pilietinę visuomenę“ kuriančių įstaigų tikruosius tikslus ir objektyviai vertinti jų veiklos padarinius būtina matyti jų visumą ir suvokti juos iš ilgalaikės perspektyvos.

27. Teiginius, kad forsuojamos ES integracijos neišvengiamas padarinys yra stiprėjanti tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo politika, Lietuvą ,,europeizuojantys“ ir ,,vesternizuojantys“ ,,atviros pilietinės visuomenės“ statytojai paprastai mėgina paneigti ir pašiepti vėlgi griebdamiesi iš pirmo žvilgsnio įtikinamų to paties ,,sveiko proto“, t. y. buitinio lygmens, argumentų.

Apie kokį naikinimą galima kalbėti ir koks pavojus gali grėsti Tautai, jeigu ES skelbia ,,vienovės įvairovėje“ principą, lietuvių kalba yra valstybinė, tos pačios ES lėšomis finansuojama daugybė kultūrinių projektų? – tokiais ir panašiais ,,argumentais“ nerimą dėl ilgalaikių ,,eurointegracijos“ padarinių tautai ir valstybei mėgina sklaidyti ją liaupsinanti propaganda.

Reikia pripažinti, kad ja plačiai tikima.

Išoriniai vykdomos ištautinimo politikos požymiai sunkiai pastebimi, nes tokios politikos tikslas yra subtiliai pakeisti asmens santykį su tautine bendruomene ir valstybe.

Tautinė ir valstybinė sąmonė ištrinama taip meistriškai ir nejuntamai, kad daugybė šalies piliečių net nesuvokia ir neįtaria, kad jos neturi.

Tiesą sakant, panašus efektas buvo išgautas jau sovietmečiu.

Pasibaigus atviro fizinio Tautos naikinimo tarpsniui (žudynėms ir trėmimams) buvo pereita prie gerokai ,,švelnesnių“ ir ,,lankstesnių“ visuomenės ,,perauklėjimo“ metodų.

Jie pasirodė esą veiksmingesni negu šiurkšti ir atvira prievarta: baigiantis sovietmečiui Tautos išlikimo ir valstybės atkūrimo klausimas iš tiesų rūpėjo jau tik būreliui sąmoningiausių žmonių.

Tauta praktiškai net nepajuto, o iš esmės ir šiandien nesuvokia, kad ją buvo spėta smarkiai susovietinti ir paversti ,,tarybine lietuvių liaudimi“.

Kaip tik itin pavykęs komunistinis ištautinimo ir išvalstybinimo eksperimentas nulėmė, kad komunistinius ,,proletarinio internacionalizmo“ mokytojus pakeitę kosmopolitiniai ,,atviros pilietinės visuomenės“ formuotojai galėjo nesulaukdami net menkiausio pasipriešinimo tęsti savo pirmtakų triūsą ir nekliudomai Lietuvoje diegti modifikuotą eksprimento versiją įgyvendindami ,,tarybinės lietuvių liaudies“ pakaitalo – kosmopolitinės ,,Lietuvos tautos“ projektą.

28. Skeptiškas ir įtarus ,,sveikas protas“ nelinkęs tikėti mūsų dienomis ES vykstančiu tautų naikinimu todėl, kad jis pirmiausiai susitelkia tik į išorinius, todėl paviršutiniškus, ,,tautiškumo“ požymius.

Kalba, kultūra, papročiai, dainos ir šokiai – šitaip dažniausiai įsivaizduojamas požymių rinkinys, šio ,,sveiko proto“ požiūriu tariamai liudijantis esant tautą.

Kaip tik todėl dažnai daroma pragaištinga klaida – nesuvokiama, kad tai yra ne tautos, o tik etnoso arba, kaip būdavo įvardijama sovietmečiu, ,,tautybės“ požymiai.

Iš tikrųjų toks etnosas arba ,,tautybė“ virsta tikra tauta, kai minėti ir kiti panašūs požymiai tampa juos turinčio žmonių sambūrio sąmoningo savęs identifikavimo, aiškaus tapatybinio atsiribojimo nuo kitų sambūrių (tereikia prisiminti, koks egzistenciškai skausmingas daugeliui asmenų XIX –XX a. sandūroje buvo apsisprendimas, kas esi – lietuvis ar lenkas) ir galiausiai bei svarbiausiai – politinio susiorganizavimo pagrindu.

Būtent tai, o ne tie ,,kultūrinės“ tapatybės ir savivokos požymiai yra pagrindinis ir lemiamai svarbus tikros Tautos buvimo ar nebuvimo kriterijus.

Tik jai vadovaujantis įmanoma brėžti takoskyrą tarp etnoso ir tautos ir suprasti, ar ,,tautybė“ išaugo į brandžią tautą, taip pat, ar konkretus asmuo turi modernią tautinę sąmonę.

Taigi tautos buvimą galiausiai lemia tai, koks yra lyginamasis politinis ,,tautiškumo“ svoris asmens savivokoje ir koks yra jo politinis ir teisinis svoris viešajame gyvenime.

Nesunku suprasti, kad iki M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus įkvėpto tautinio prabudimo tas svoris buvo beveik niekinis.

Todėl valdomas svetimųjų lietuviakalbis etnosas tirpo akyse.

Kokią politinę reikšmę turi brandi tautinė sąmonė ir koks esminis jos ryšys su valstybingumu, įspūdingai rodo XX a. pirmųjų dešimtmečių istorija.

Šių dienų mokykliniuose istorijos vadovėliuose akcentuojant senas Lietuvos daugiatautiškumo tradicijas ,,droviai“ nutylimas pamatinės svarbos faktas, kurio šviesoje pati ,,nacionalizmo“ samprata mokinių sąmonėje įgytų visiškai kitą prasmę: nė viena šalyje gyvenusi tautinė bendrija nepritarė modernios tautinės lietuvių valstybės idėjai.

Tai reiškia viena: šimtmečius Lietuvos žemėje gyvenę lietuviai nebuvo pripažįstami pagrindiniais jos gyventojais ir savo šalies šeimininkais.

Tiesa, kad 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovose dalyvavo ne tik lietuviai, tačiau gerbtinas tokių pavienių asmenų ar grupelių indėlis kuriant Pirmąją Respubliką neduoda jokio pagrindo teigti, kad toji Respublika buvo visų tada Lietuvoje gyvenusių tautinių bendrijų ,,bendras kūrinys“, kaip įtaigauja ,,atviros pilietinės visuomenės“ ideologų surašyti istorijos vadovėliai.

Priešingai – modernioji Lietuvos valstybė radosi tik todėl, kad, kone paskutinę akimirką prieš išnykdama, spėjusi įgyti tikrą tautinę sąmonę ir politiškai susiorganizuoti lietuvių tauta išsikovojo savo valstybę grumdamasi ne tik su išorės veiksniais – Lenkija ir Sovietų Rusija, bet ir įveikdama šalyje gyvenusių nepalankių tokiai valstybei tautinių bendrijų pasipriešinimą.

Tarybinės okupacijos tarpsniu esminis Tautos naikinimo pagrindas buvo kaip tik tautiškumo kaip politinio organizuojančio principo paneigimas: tokiu organizuojančiu principu tapo tautiškumą pakeitusi klasinė (proletarinė) priklausomybė, o ,,socialistinės turiniu, tautinės forma“ kultūros plėtra iš esmės virto gelminį proletarinį lietuvio tapatumą ,,paįvairinančių“ etnokultūrinių dekoracijų gamyba.

Sąjūdžio kovos už Nepriklausomybę tarpsniu laikinai vėl atgavusi politinę svarbą tautinė ir valstybinė sąmonė vos po kelerių metų pradėta slopinti, nes ji nesuderinama su visiška Lietuvos ,,integracija“ į transatlantines globalaus valdymo struktūras, reikalaujančia apskritai panaikinti šalies valstybingumą.

Dėl glaudaus Tautos ir valstybės ryšio šį tikslą įmanoma įgyvendinti tik sunaikinant moderniosios lietuvių tautos likučius – neleidžiant atsigauti sovietmečiu nustekentai tautinei sąmonei ir tam tikra prasme sugrąžinant Tautą į etnokultūrinės bendrijos lygmenį, kokia ji buvo iki XIX a. Atgimimo.

Tik tuometinis ikimodernus etnokultūrinis tautiškumas dabar turi užleisti vietą ,,postmoderniai“ šio ,,tautiškumo“ atmainai.

Todėl XIX a. Atgimimo laikotarpiu išskleista moderni tautos samprata, vėl nepriklausoma tapusioje Lietuvoje kaip ir sovietmečiu toliau laikoma ,,atgyvena“ ir stengiamasi ją ,,sumoderninti“, t. y. ,,europeizuoti“ ir ,,vesternizuoti“ – net nesusimąstant, kad senų europinių tautų ,,europeizavimo“ programa savaime yra keistas ir paradoksalus užmojis, žadinantis akivaizdžiais asociacijas su anksčiau vykdytais ,,sovietizacijos“ planais.

Įgyvendinant šį projektą lietuviška tautinė savimonė ir pats tautinis tapatumas – o tik jų pagrindu įmanoma įsteigti ir išlaikyti nepriklausomą valstybę – vėl, kaip ir XIX a. bei sovietmečiu, politiškai tampa ,,besvoriai“ ir taip pat virsta bereikšmėmis dekoracijomis, nes juos turi užgožti abstrakčiomis ,,europinėmis vertybėmis“ grindžiamas ,,platesnis“ ir ,,universalesnis“ lietuvio ,,europinis“ (pakeičiantis ankstesnį ,,tarybinį“) tapatumas.

Juo labiau bus spartinama ir gilinama ES ,,federalizacija“, juo nuosekliau ir aršiau bus naikinama valstybingumą pajėgianti steigti Tauta, diegiant jai nupolitintą etnokosmopolitinę savimonę, turinčią galutinai išstumti ir pakeisti XIX a. Atgimimo metu susiformavusią tautinę sąmonę, leidusią lietuviams tapti istorine ir politine bendruomenę bei sukurti savo nepriklausomą valstybę.

29. Didelė kliūtis suvokti, kad ,,nepriklausomoje“ Lietuvoje tauta ir valstybė naikinamos kaip kadaise TSRS, yra šio naikinimo ideologų sumaniai įskiepytas įsitikinimas, kad ,,demokratiniuose“ ir ,,liberaliuose“ Vakaruose šitoks naikinimas iš principo neįmanomas, tad lyginti ES su TSRS esąs kažkoks absurdiškas nesusipratimas.

Iš tikrųjų panašumai egzistuoja, ir jie yra ne atsitiktiniai bei paviršutiniški, bet dėsningi ir gelminiai.

Visas integruojamos ES statinys rymo ant dviejų Apšvietos ideologijų – marksistinio komunizmo ir liberalizmo – pamato.

Nors šių ideologijų kai kurios sampratos (pirmiausia pageidautinos ekonominės ir socialinės santvarkos vaizdiniai) gana smarkiai skiriasi, jų požiūris į tautų kilmę, prigimtį, istorinį vaidmenį ir ateities pespektyvas yra stebėtinai panašus.

Tiek komunistinis internacionalizmas, tiek liberalistinis kosmopolitizmas nuosekliai vadovaujasi prielaida, kad tautos yra dirbtiniai ir efemeriški dariniai, atsiradę konkrečiu istoriniu laikotarpiu kaip tarpinė ir laikina žmonių savi/organizacijos forma pakeliui į universalią ir vieningą betautę žmoniją.

Atlikusios savo istorinį vaidmenį, jos tapo žmonijos pažangos stabdžiais ir atgyvenomis ir todėl privalo išnykti.

Nors jų išnykimas yra dėsningas ir neišvengiamas, galima ir būtina jį spartinti.

Ši principinė nuostata yra tiek komunistinėje TSRS, tiek liberalioje demokratinėje ES vykstančios kovos su ,,nacionalizmu“ idėjinė paskata ir pagrindinis ideologinis leitmotyvas.

Nors išoriškai šios kovos formos skiriasi, atidžiau įsigilinus matyti, kad taikoma iš esmės ta pati tautų naikinimo strategija ir taktika.

30. Bet kuris pasaulyje egzistuojantis esinys pirmiausia apibrėžiamas dviejų pamatinių – laiko ir erdvės – koordinačių sistemoje.

Šitaip apibrėžiama moderni tauta suvokiama dvejopai:

a) erdviškai – kaip tam tikroje žemėje/teritorijoje nuo amžių gyvenanti, tai yra joje įsišaknijusi ir už šią žemę visapusiškai atsakinga žmonių bendrija;

b) laikiškai – kaip iš amžių glūdumos ateinanti, tai yra gelminiu dvasiniu ir istoriniu ryšiu susaistyta žmonių bendrija, sąmoningai ir valingai siekianti išsaugoti savo tęstinumą ir būtį beribėje ateities perspektyvoje.

Ištautinti tokią bendriją iš esmės reiškia pakirsti šiuos du jos tapatumą ir atsparumą laiduojančius atskaitos ir atramos taškus.

Praktiškai tai vyksta kryptingai keičiant naikinamos tautos narių savimonę – skiepijant jiems visiškai kitokią erdvės ir laiko suvokimo perspektyvą.

Taikant tokią strategiją tautos yra išvietinamos, arba deteritorizuojamos, ir išlaikinamos, arba nuistorinamos.

Abiejų ideologijų – komunizmo ir liberalizmo – peršamos perspektyvos ir jų taikomi praktiniai ištautinimo būdai beveik nesiskiria.

31. Tauta yra deteritorizuojama, t. y. atsaistoma nuo savo žemės, skiepijant jos nariams teritorinę išvietinto ,,pasaulio piliečio“ sąmonę.

Tokią sąmonę įkūnija ir atspindi nuostata: bet kurios tautos nario namai yra visas pasaulis, o tautos apgyventa žemė yra kiekvieno žmonijos nario namai.

Tarpinė pakopa jos link yra vadinamosios ,,plačiosios Tėvynės“ vaizdinys.

Jis yra veiksmingas tautinės ir valstybinės sąmonės griovimo įrankis, nes savaime sumenkina bet kurios Tautos nuo amžių apgyventos žemės moralinę ir politinę reikšmę – paverčia ją tik ,,mažąja tėvyne“, arba ,,tėviške“, nežadinančia jokių politinio savarankiškumo lūkesčių ir nepriklausomo valstybingumo siekių.

Šia principine Tėvynės pavertimo tėviške schema grindžiama tiek TSRS vykdyta komunistinė, tiek ES vykdoma liberalistinė ištautinimo ir išvalstybinimo politika.

Panašiai abiem atvejais tautos yra išlaikinamos ir nuistorinamos.

Tauta iškrenta iš savo istorijos, kai yra atsaistoma nuo savosios kolektyvinės istorinės atminties ir liaujasi save suvokti kaip bendro istorinio tęstinio ryšio ir likimo saistoma bendrija.

Taip nutinka, kai iš esmės pakeičiama jos istorinė savimonė ir, panašiai kaip Tėvynės ir tėviškės santykio atveju, ji pradeda laikyti savąją istoriją tik ,,mažąja istorija“ – visuotinės, arba ,,didžiosios“, istorijos, kurios tėkmę ir kryptį lemia ,,tikrieji istorijos veikėjai“, tai yra gausios ir galingos tautos, ,,lokaliu“ ir ,,periferiniu“, taigi nesavarankišku ir mažareikšmiu fragmentu.

Šitokia tautinę savinieką ugdanti istorinė sąmonė buvo brukama ir skiepijama skirtingais pavidalais – XIX a. lietuviai buvo raginami perimti ,,aukštesnę“ lenkišką, rusišką ar vokišką kultūrą, XX a. okupacijos laikotarpiu jie buvo verčiami ,,sovietizuotis“, dabar uoliai ,,europeizuojami“ ir ,,vesternizuojami“.

Nors taikyti nuistorinimo metodai skyrėsi detalėmis, visais atvejais siekta to paties tikslo: sunaikinti Tautos istorinį subjektiškumą įdiegiant jai nuostatą, kad ji niekada nebuvo ir niekada negalės būti savo politinio likimo šeimininkė ir savarankiška savo istorinės būties kūrėja.

Šitaip siekiama įtikinti, kad lietuviams neatšaukiamai skirta būti tik amorfišku ir pasyviu ,,objektu“, arba tiesiog paklusniu ir plastišku žmogišku moliu, kuriuo tikrieji istorijos veikėjai turi nevaržomai naudotis įgyvendindami savąsias pasaulio istorijos ,,architektų“ ir ,,vedlių“ misijas.

32. Išvietinamos ir nuistorinamos Tautos savimonė keičiama subtiliais ir iš pirmo žvilgsnio visiškai ,,nekaltais“, tai yra akivaizdžios ir iš karto pastebimos žalos jai nedarančiais būdais.

Tačiau atidžiau įsigilinus matyti, kad šie jos griovimo būdai iš esmės yra tik iš sovietinio ,,internacionalinio auklėjimo“ arsenalo paimti ir kiek patobulinti okupacijos tarpsniu naudoti ,,kovos su nacionalizmu“ ir betaučio ,,tarybinio žmogaus“ formavimo įrankiai.

Dabar įgyvendinamos Tautos išvietinimo strategijos ašis yra jau sovietinės propagandos atkakliai kartotas ir iš jos perimtas kertinis teiginys, kad ,,Tarybų Lietuva“ yra visų čia gyvenančių tautų atstovų ,,bendri namai“, o patys šių ,,namų“ gyventojai yra ,,nauja istorinė žmonių bendrija“ – iš visų tautų atstovų sudaryta ,,internacionalinė tarybinės Lietuvos liaudis“, kuri savo ruožtu laikyta ,,didžiosios tarybinės liaudies“ segmentu.

Diegiant liberalistinį kosmopolitizmą šis leitmotyvas kiek pakeistas: labiau pabrėžiamos senos Lietuvos daugiakultūriškumo tradicijos ir kur kas plačiau šiai nuostatai įtvirtinti pasitelkiamas LDK istorinis paveldas.

Apskritai forsuotai į Tautos istorinę atmintį brukamas LDK vaizdinys yra paverstas ideologiniu Lietuvos ,,europeizavimo“ įrankiu ir tarnauja ,,smegenų plovimo“ tikslams.

Tiesioginė jo paskirtis – padėti kuo greičiau sugriauti A. Šapokos ir jo mokinių sukurtą tariamai ,,etnocentrinį“ ir ,,lituanocentrinį“ lietuviškąjį istorinį pasakojimą.

Kartu siekiama ir kito tikslo: nutylint ir klastojant tautų sudėtingų santykių LDK realijas peršamas idiliškas ir iškreiptas jų tariamai ,,nuostabaus“ sugyvenimo paveikslas.

Šitaip visuomenei ir ypač jaunajai kartai skiepijamas ,,Lietuvos tautą“ padedantis kurti įsitikinimas, jog, kitaip negu ,,etnocentriškai uždara ir primityvi“ 1918 m. Lietuvos Respublika, senoji LDK buvo ,,kosmopolitine“ pasaulėžiūra grindžiama tolerancijos ir tautų gražaus sugyvenimo oazė – tikras dabartinės ES provaizdis ir modelis.

Norima įteigti, kad LDK piliečiams jų tautybė buvusi ,,nesvarbi“, tad šitoks abejingumas turįs būti ir šiandien kuriamos bei abstrakčios ,,europiečių liaudies“ dalimi privalančios tapti kosmopolitinės ,,Lietuvos tautos“ skiriamasis bruožas.

33. Kitas tautos naikinimo būdas ir aspektas – nuistorinimas.

Tauta išstumiama iš savo istorijos ir praranda savo autentišką kolektyvinę atmintį subtiliai ,,pertvarkant“ jos istorinį pasakojimą.


Šio ,,pertvarkymo“ esmė ta, kad tokiame pasakojime ji išnyksta kaip tikrasis ir vienintelis savosios istorijos subjektas – jos pagrindinis veikėjas ir kūrėjas – ir turi užleisti vietą ją pakeičiančiam kitam istorijos subjektui.

Kalbant dar tiksliau – Tautos istorinis pasakojimas ,,perrašomas“ ir modifikuojamas taip, kad ji išvystų ir suvoktų save tik kaip kito subjekto ar subjektų kuriamos istorijos pasyvią dalyvę.

Sovietmečiu taikant šią istorinės sąmonės ,,pertvarkymo“ schemą pamatine Lietuvos istorijos gija tapo ne ilgaamžės lietuvių tautos kovos už išlikimą ir teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę, bet Lietuvoje gyvenančių įvairių tautų ,,darbo žmonių“ bendra kova prieš engėjus, kurią vainikavo LTSR ,,įstojimas“ į TSRS ir lietuvių tautos virsmas ,,internacionalinės tarybinės liaudies“ dalimi.

Ta pati schema taikoma ir dabar.

Tik ji ,,sumoderninta“ tuo požiūriu, kad, užuot pasakojus apie ,,daugiatautės Lietuvos darbo liaudies“ bendrą kovą su ,,engėjais“, pradėtas pabrėžti įvairių tautų indėlis į istorinę Lietuvos kultūros plėtrą.

Lietuvių tautos kovos už savo laisvę ir valstybę galutiniu tikslu šiame istoriniame pasakojime tapo šalies narystė euroatlantinėse struktūrose, atverianti ,,europeizuojamai“ Tautai iš esmės tą pačią perspektyvą virsti dar vienos ,,naujos istorinės žmonių bendrijos“, t. y. kosmopolitinio ,,europeizuotų europiečių“ demoso, segmentu.

34. Šis naikinimas yra didžioji lietuviškosios tautinės ir politinės savimonės problema būtent todėl, kad jį sugebėta paversti ,,savanorišku“, išorinės prievartos požymių neturinčiu, taigi sunkiai suvokiamu ir nelengvai įrodomu Tautos susinaikinimo vyksmu.

Visiškai akivaizdu, kad Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kelios tautinės bendrijos, lygiai kaip nekelia abejonių jų reikšmingas įnašas į šalies kultūrą.

Neįsigilinusiam į reikalo esmę stebėtojui atrodo visiškai natūralu, kad nuolatos primenami ir pabrėžiami šie nenuginčijami Lietuvos tautų taikaus sugyvenimo ir glaudaus bendradarbiavimo faktai.

Nuoširdžiai tikima, kad tokios pastangos yra moraliai pagirtinos, nes visuomenėje ugdo humaniškumo ir pakantumo nuostatas, ir naudingos politiškai, nes skatina šalies piliečių santarvę ir susitelkimą.

Tačiau sutelkus dėmesį tik į teigiamus tokio moralinio ir pilietinio ugdymo aspektus itin keblu susivokti, kada ir kaip pasiekiama sunkiai įžvelgiama riba, kurią peržengus šitoks ugdymas perauga į savo priešingybę ir virsta tikru Tautos naikinimo įrankiu.

Pamatyti šią ribą iš principo įmanoma tik gerai suprantant, kaip įvyksta ir ką iš tiesų reiškia tokio ugdymo sukeliama praktiškai nejuntama asmens sąmonės slinktis, dėl kurios iš esmės pasikeičia pamatiniai – erdvinis ir istorinis – tautinės savivokos parametrai.

Be paliovos kartojant iš pirmo žvilgsnio visiškai ,,nekaltą“ ir net banalią tiesą, kad Lietuva nuo amžių yra daugelio joje gyvenančių tautinių bendrijų namai ir Tėvynė, galima pasiekti stulbinamą efektą – nepastebimai ir nejučia iš Tautos sąmonės ištrinti kertinį ją įžeminantį ir įbūtinantį savivokos elementą – supratimą, kad Lietuvos žemė yra vienintelė pasaulyje vieta, kurioje įsišaknijusi lietuvių tauta gali išlikti ir išskleisti savo kūrybines galias.

Praradusi tokią savivoką Tauta yra atsaistoma nuo savo žemės, t. y. išvietinama ir deteritorizuojama.

Ji nustoja laikyti savo ryšį su jos gyvenama žeme laikyti ypatingu ir ,,privilegijuotu“ būtent šia giliausia egzistencine prasme – nebelaiko savęs tikra, o tai reiškia absoliučiai atsakinga už savo žemę, jos šeimininke.

Mėginant dar tiksliau apibūdinti, kaip pasikeičia išvietintos Tautos savivoka, galima šio pokyčio esmę nusakyti šitaip: egzistenciškai atsisaisčiusi nuo savo žemės Tauta pradeda suvokti save tik kaip vieną iš daugelio toje žemėje įsikūrusių tautinių bendrijų, o tai reiškia, kad jai yra įperšama tautinės mažumos (kad ir gausiausios) savimonė ir jos neišvengiamai sąlygojamas naujas – be abejo, beviltiškai apribotas ir susiaurintas – politinio mąstymo ir vaizduotės akiratis.

Panašiai Tauta ir nuistorinama.

Atkakliai visaip skleidžiama dar viena – tokia pat nenuginčijama ir ,,nekalta“ mintis, kad dabartinė Lietuvos kultūra yra visų tautinių bendrijų kultūrų ryšių ir sąveikos kūrinys ir paveldas.

Šito pakanka, kad įvyktų kitas subtilus ir sunkiai įžvelgiamas asmens sąmonės pokytis.

Iš jos išsitrina pamatinis laikinės savivokos ir istorinės atminties sandas – aiškus ir tvirtas supratimas, kad Tauta yra iš neįžvelgiamos amžių glūdumos ateinanti ir siekianti kuo ilgiau istorijoje išlikti, taigi būtiškai ir likimiškai susaistyta žmonių bendrija.

Nuo neatmenamų laikų Tautos apgyventa žemė yra toji erdvė, kurioje vyksta ir sprendžiasi jos laikiškojo buvimo ir nuolatinių pastangų išlikti pasaulio istorijoje drama.

Diegiama ,,multikultūralizmo“ nuostata kaip tik pamažu ir pakerta, o tiksliau kalbant – išplauna šį supratimą.

Tautos siekį ko tvirčiau įsišaknyti savo žemėje ir jos orientaciją į amžinybę išstumia dvi visiškai priešingos nuostatos.

Pirmoji – įsitikinimas, kad Tauta savo žemėje nėra jokia šeimininkė, o tik istoriškai čia atsitiktinai atklydusi prašalaitė, turinti į šią žemę ne daugiau teisių negu bet kuris kitas čia gyvenęs, gyvenantis ar ateityje užklysiantis žmonių sambūris.

Antroji – kone fatališkas susigyvenimas su šitaip ,,auklėjamai“ Tautai skiepijama mintimi, kad ji esanti tik efemeriškas ir laikinas, taigi iš principo neturintis prasmės ir ateities sambūris, tad privalo romiai susitaikyti su savo neišvengiamo išnykimo perspektyva.

Šis šalies piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę niokojantis ideologinis sprogstamasis mišinys – išvietinimo ir nuistorinimo strategijų jungtis – puikiai atliko savo griaunamąjį darbą.

Gelminė Tautos sąmonės transformacija iš esmės yra jau įvykęs faktas.

Kaip tik šitokia transformacija galima paaiškinti tai, kad nesulaukus kokio piliečių protesto ir pasipriešinimo, valstybiniu lygmeniu buvo patvirtina ir paskelbta vadinamoji ,,Globalios Lietuvos“ vizija ir jos įgyvendinimo strategija.

Šios vizijos priėmimas reiškia tai, kad Lietuvos Respublika yra turbūt vienintelė pasaulyje šalis, kurioje lietuvių tautos išsisklaidymas po pasaulį ir neišvengiamas tokiomis sąlygomis jos išnykimas yra ideologiškai ir politiškai įteisintas
ir atvirai paskelbtas kaip valstybei priimtina ir siektina istorinė Tautos perspektyva ir galutinis tikslas.

,,Globali Lietuva“ – tai glausta ir tiksli išvietintos ir nuistorintos Tautos egzistavimo ir jos laukiančio likimo formulė.

Toks egzistavimas iš tikrųjų yra Tautos kelias į politinę ir istorinę nebūtį: juk toji ,,Globali Lietuva“ yra ne kas kita, o po pasaulį išsisklaidžiusių ir save tik kaip pasmerktą jame ištirpti etninę mažumą suvokiančių lietuvių virtualios – efemeriškos ir laikinos, niekam rimtai neįpareigojančios – komunikacijos ir sąveikos tinklas.

35. Vis dėlto net šis gana išsamus ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų tęsiamo ,,komunistinės visuomenės“ statytojų pradėto Tautos dvasinio naikinimo apibūdinimas gali pasirodyti vis dar pernelyg abstraktus ir todėl ne visai aiškus ir įtikinamas.

Todėl verta pamėginti dar konkrečiau ir tiksliau nusakyti, kas realiai nutinka su ,,globalios Lietuvos“ gyventoju verčiamo asmens tautine ir valstybine sąmone ir kas iš esmės yra toji ,,Lietuvos tauta“, kuria stengiamasi paversti XIX-XX a. sandūroje gimusios, tarpukariu puoselėtos, sovietmečiu naikintos, o dabar visaip ,,europeizuojamos“ ir ,,vesternizuojamos“ moderniosios lietuvių politinės tautos likučius.

Nepaliaujamai europeizuojama ,,Lietuvos tauta“ esminiais bruožais niekuo nesiskiria nuo sovietizuotos ,,lietuvių liaudies“.

Tiek homo sovieticus lituanus, tiek ir homo aeuropeus lituanus yra mankurtai, išsižadantys lietuviškosios tautinės savasties dėl betaučio ir abstraktaus ,,tarybinio“ arba ,,europinio“ tapatumo.

,,Lietuvis, gruzinas, rusas, kazachas... koks skirtumas – visi mes tarybiniai žmonės“ – šitaip skambėjo ,,liaudiška“ sovietinio internacionalizmo formulė. ,,Lietuvis, vokietis, anglas, graikas... koks skirtumas – visi mes europiečiai“ – šitaip natūraliai turi skambėti globalistinio paneuropinio kosmopolitizmo formulė.

Tačiau ,,Lietuvos tautą“ galima apibūdinti ir kur kas konkrečiau. ALF steigėjas yra atvirai įvardijęs galutinį savo veiklos poomunistiniame VRE regione siekį ir idealą – ,,amerikonizuoti“ šio regiono šalis.

Tai padeda susivokti, kaip šios vizijos šviesoje turi atrodyti, o tiksliau – kuo privalo tapti demografiniu, kultūriniu, o galiausiai ir politiniu požiūriu ,,vesternizuojamos“ ir ,,amerikonizuojamos“ šalys.

,,Atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų didžioji svajonė ir galutinis tikslas – pertvarkyti jose gyvenančias tautas pagal JAV standartą ir idealą, tai yra, paversti daugiarasių, daugiataučių ir daugiakultūrinių Amerikos didmiesčių klonais.

Tai, kad ameriketiška rasinė, tautinė ir kultūrinė mišrainė susikūrė natūraliai iš į šią šalį suplūdusių savo tėvynes palikusių individų, o analogišką europietišką mišrainę įmanoma sukurti tik dirbtinai ir prievarta ardant, t. y. ,,europeizuojant“, šimtmečius gyvuojančias Europos tautas, šio proceso iniciatorių ir vykdytojų nedomina.

Todėl konstruojamos ,,Lietuvos tautos“ paveikslą įsivaizduoti nesunku – tokia ,,tauta” smarkiai primintų, pvz., Niujorko gyventojų mozaiką.

Tačiau tai ne vienintelis ,,Lietuvos tautos“ provaizdis ir siektinas etalonas.

Amerikos kosmopolitinių didmiesčių atitikmenys gyvavo ir TSRS – jų pavyzdžiais galima laikyti tokias dėl masinės kolonizacijos itin ,,internacionalizuotas“ teritorijas kaip, pvz., Kazachstanas, o ypač vadinamųjų ,,sparčiųjų komunistinių statybų“ aikšteles, kur savo valia susitelkdavo arba būdavo suvaromos prievarta milžiniškos daugiatautės ,,darbo jėgos“ masės.

Siekis niveliuoti ir perdirbti į neapibrėžtas ir lakias multietnines ,,mišraines“ senas ir savitas tautas bei jų kultūras yra skiriamasis ir bendras visų globalių darinių – JAV, buvusios TSRS ir dabartinės ES – nacionalinės politikos bruožas ir svarbiausias jos tikslas.

Šis panašumas neatsitiktinis.

Visais atvejais siekiama to paties – politiškai neutralizuoti tautas paneigiant tautiškumą kaip galimą jų savarankiškos politinės organizacijos principą.

Tai reiškia, kad praktiškai tauta sunaikinama, nes jai etniškai priklausantiems asmenims liaujasi buvusi politine ir istorine atskaitos bendruomene – juos saistančių moralinių, politinių ir teisinių normų bei įsipareigojimų šaltiniu.

Kadangi nebebūdamas bendrijos kolektyvinės politinės organizacijos principu tautinis tapatumas yra nupolitinamas, ta yra praranda politinį matmenį, asmens santykis su jo tauta iš esmės keičiasi.

Tokiomis sąlygomis pats tautinio tapatumo išlaikymas ir puoselėjimas įgyja visiškai naują turinį ir prasmę.

Tai įspūdingai iliustruoja JAV kaip ,,tautų katilo“ patirtis. Milijonai šios šalies gyventojų prisimena savo tautines šaknis ir net mėgina išlaikyti gimtąją kalbą ir kai kurių kultūrinių tradicijų elementus.

Tačiau esmė ta, kad šitoks tautiškumo palaikymas neturi viešosios – politinės prasmės ir reikšmės.

Jis tampa privačiu asmens ir/ ar to paties siekiančios grupės jo bendraminčių reikalu ir užsiėmimu.

Tokia grynai privati tautiškumo raiška iš esmės yra ne kas kita, o viena iš galimų ir ,,laisvai“ pasirenkamų asmens vartotojiško gyvenimo formų.

Išėjęs už savo siauros privataus gyvenimo erdvės šitoks savąjį etninį tautiškumą besistengiantis išlaikyti asmuo būna priverstas tapti tiesiog amerikiečiu.

Kai tik šitokią – suprivatintą ir nupolitintą – tautiškumo sampratą ir ją organizaciškai įkūnijantį ,,atviros pilietinės visuomenės“ modelį Lietuvoje, kaip ir kitose VRE šalyse, jau dvidešimt metų diegia ALF, PVI ir kitos iš jų kilusios arba to paties tipo ideologinės įstaigos.

Šiuo keliu nueita labai toli.

Teiginys, kad lietuvių tautos praktiškai nebėra ir galima kalbėti tik apie jos likučius ir užuomazgas, nėra nė truputėlio išpūstas: didžioji lietuviškosios visuomenės dalies (beje, ir kitų tautinių bendrijų) tautinė sąmonė iš esmės sunaikinta: ji ,,amerikonizuota“ tik ką aptarta prasme ir ,,pertvarkyta“ į ištautintą ir išvalstybinę etnokosmopolitinę savimonę.

Tokios savimonės susiformavimas ir įsitvirtinimas, o galiausiai tapimas vyraujančia, reiškia lietuvių kaip politinės tautos mirtį.

XXI a. pradžioje ,,vesternizatorių“ ir ,,europeizatorių“ pastangomis Tauta faktiškai yra nublokšta į ,,postmodernią“ ikipolitinę etnokultūrinės grupės būklę, primenančią tą, kurioje iki XIX a. Atgimimo vegetavo ir sparčiai nyko tik ką iš baudžiavos paleistų lietuvių valstiečių sluoksnis.

36. Išvada, kad lietuvių tautos iš esmės nebėra, nes jos dauguma iš tikrųjų yra tik nepajėgus savarankiškai kurti ir išlaikyti savo valstybę apolitiškas etnosas, gali nustebinti ir papiktinti – ji atrodo laužta iš piršto, įžeidžianti ir tiesiog įžūli.

Tiesą sakant, šitoks nepasitikėjimas ir pasipiktinimas yra savaip natūralus ir neišvengiamas.

Kaip minėta, ,,mikrochirurginė“ ištautinimo operacija atliekama taip meistriškai, kad ją patyrę piliečiai net nesuvokia ją buvus ir nuoširdžiai laiko save ,,normaliais“, pačiais ,,tikriausiais“ lietuviais.

Tačiau įdėmiau apsižvalgius ištautinimo požymiai bado akis kiekviename žingsnyje.

Beatodairiška aistra ,,europeizuotis“ ir greičiau tapti ,,tikrais europiečiais“ jau turi aiškių masinės isterijos požymių ir niekuo nesiskiria nuo daugybės XIX a. lietuvių protėvių troškimo pasidaryti aukštesnės prabos būtybėmis virstant ,,lenkais“ ir ,,šlėktų“ sluoksnio nariais.

Šis aklas troškimas atsikratyti tautinės savasties toks stiprus, kad net nebepastebima, jog paklausus tokio entuziasto, ką, pvz., reiškia būtų europiečiu, iš karto stotų visiška tyla.

Tautos virsmą beforme politinių drebučių mase išduoda ir toks požymis kaip visiškas nesugebėjimas pasipriešinti bet kokiems valdžios ant piliečių kailio ir jų sąskaita vykdomiems ekonominiams, socialiniams ir kultūriniams eksperimentams – ar tai būtų kiekvieno padoraus ir blaivios nuovokos nepraradusio žmogaus sveiką protą ir moralinį orumą trypiantis genderistinės ideologijos įžūlus ir jau net atvirai prievartinis brukimas, ar ,,darbo santykių liberalizavimu“ pavadintas visiškai tiesioginis suprivatintos, t. y. apsaugotos nuo bet kokio valstybės įsikišimo ir kontrolės, vergovės sugrąžinimas.

Daugybė piliečių prisimena ir nevilties akimirką kartoja žinomą posakį, kad lietuviai yra ,,veršių tauta“.

Tačiau bėda ta, kad tik mažuma aiškiai supranta, kad ,,veršiais“ tapo anaiptol ne savaime – didele dalimi juos tokiais pavertė ankstesniųjų komunistinės, o dabar – atviros pilietinės visuomenės kūrėjų pastangos ir triūsas.

Kad tautiškumo puoselėjimas, kiek jo apskritai dar esama, yra tapęs tik viena iš vartotojiškos ,,saviraiškos“ formų, liudija tai, kad vienintelė masinė ,,patriotiškumo“ apraiška yra sporto sirgalių džiaugsmo po laimėtų pergalių spontaniški proveržiai – dažniausiai girtų šūksnių ,,Už Lietuvą, vyrai!“ pavidalu.

Užtat šiai “patriotiškai“ Tautai nė motais – maža to, ji džiūgauja, – kad Lietuvos žemė paverčiama tik ,,bendraeuropinės žemės rinkos“ segmentu, t. y. kad sakralinę ir politinę prasmę turėjusi tautos įsibūtinimo erdvė tampa tik komercinę vertę turinčių žemės sklypų sankaupa.

Vis dėlto galbūt iškalbingiausias tautinės ir valstybinės sąmonės nyksmo ir irimo požymis yra tai, kad daugelis ar net dauguma opoziciškai nusiteikusių piliečių nuoširdžiai pritaria dvigubos pilietybės idėjai.

Šis pritarimas yra ne tik valstybinės sąmonės neturėjimo, bet ir visiško politinio neraštingumo sukrečiantis pavyzdys.

Jis išduoda, kokiu mastu yra ištrinta ar išblukusi elementariausia nuovoka, kas yra valstybė. Vadovaudamiesi vadinamojo ,,sveiko proto“ logika, šios idėjos šalininkai ir rėmėjai naiviai įsivaizduoja, kad dviguba pilietybė padės išlaikyti, kaip sakoma, ,,emigravusių tautiečių ryšį su Tėvyne Lietuva“.

Net nesusimąstoma ir savęs neklausiama, kas yra toji ,,Lietuva“: čia likę artimieji, visa Tauta ar valstybė.

Reikalavimai išeiviams automatiškai palikti Lietuvos pilietybę yra aiškus politinės sąmonės sunykimo ir pakrikimo požymis, jie rodo, kad nesuvokiamas ar nenorimas suvokti pamatinis dalykas – piliečio santykio su valstybe esmė ir jo savitumas palyginti su asmens santykiu su jo šeima ir net Tauta.

Ryšį su šeima ir Tauta asmuo gali jausti ir palaikyti visur ir visada, bet kuria jam priimtina forma, nes tai privatus ir subjektyvus, grynai asmeniškais motyvais grindžiamas ir iš principo niekuo neįpareigojantis ryšys.

Tuo tarpu piliečio ryšys su valstybe yra visiškai kitoks – politinis ir todėl nesavanoriškas santykis, kurį apibrėžia juridiškai asmenį įpareigojanti teisių ir pareigų valstybės atžvilgiu visuma.

Esminis šio ryšio skirtumas nuo minėtų dviejų yra tas, kad piliečio pareigos yra privalomos ir turi būti vykdomos nuolatos ir besąlygiškai.

Gražu ir sveikintina, kai gyvenantis išeivijoje asmuo nepamiršta Lietuvos ir pagal išgales stengiasi jai padaryti ką nors gero, tačiau jokiomis aplinkybėmis tokios geranoriškos ir proginės paslaugos, išskyrus retus išties didžiulių nuopelnų atvejus, negali prilygti kasdieniam piliečio pareigų vykdymui, kuris yra absoliučiai būtina Tautos ir valstybės egzistavimo ir išlikimo sąlyga.

Kalbant vaizdžiai, jeigu Lietuvoje gyvenantys krašto piliečiai vykdytų savo pareigas ,,savanoriškumo“ principu, kaip norėtų daryti dauguma pilietybės reikalaujančių išeivių, Lietuvos greitai neliktų, tad nebebūtų ko ,,mylėti“ ir kur panorėjus sugrįžti.

Dvigubos pilietybės idėjos absurdiškumą ypač išryškino dėl susiklosčiusių aplinkybių vėl iškilusi šauktinių kariuomenės atkūrimo problema.

Žvelgiant per šios problemos prizmę matyti, kad Lietuvoje rastųsi dviejų rūšių piliečiai: piliečiai, turintys eiti į kariuomenę ir prireikus mirti už Tėvynę, ir ,,piliečiai“, kurie bėdos atveju ,,mylėtų Lietuvą“ tik iš tolo stebėdami pirmųjų auką ir galėtų ramiai manyti, kad jie ginti kraštą nėra įpareigoti, nes jiems tai esąs tik ,,savanoriško apisprendimo“ reikalas.

Taigi iš ,,sveiko proto“ pozicijų remiantieji dvigubos pilietybės idėją ir nuoširdžiai manantys, kad tokia pilietybė bus naudinga lietuvių tautai ir valstybei, iš tikrųjų patys to nenorėdami pila vandenį ant tautas ir valstybes naikinančio globalizmo malūno ir faktiškai atsiduria Lietuvos naikintojų gretose.

Dvigubos pilietybės idėja yra tobulas būdas galutinai pakirsti valstybingumo pagrindus.

Valstybė sužlugdoma kai sunaikinama jos piliečių valstybinė sąmonė skatinant juos pamiršti paties pilietybės instituto turinį ir prasmę.

Neįmanoma veiksmingiau griauti tos sąmonės, tiksliau – jos likučių, kaip dosniai dalijant tuščią pilietybės titulą.

Tokią iškreiptos ir karikatūriškos ,,pilietybės“ atmainą drąsiai galima vadinti ir vartotojiška pilietybe, paneigiančia esminį kiekvienos visavertės pilietybės bruožą – piliečio teisių ir pareigų neišardomos vienovės principą.

Toks ,,pilietis“ – tikriausia sąmoningo ir atsakingo Lietuvos piliečio parodija – būtų asmuo, galintis kada panorėjęs prisiminti savo pilietines teises ir jomis naudotis, ir galintis niekada neprisiminti ir neatlikti nė mažiausios pilietinės pareigos jai garbingą piliečio vardą nežinia už ką dovanojusiai valstybei.

Autorius:  Žygeivis [ 04 Vas 2016 23:49 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

(№228) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№218)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z3zEZ9jS8F

Одно дело, когда человек гордится своей национальностью и уважает всех остальных граждан страны, совсем другое, когда он кричит Литва - литовцам.

Так вот таких крикунов среди моих друзей и знакомых нет.

(№228) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№218)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z3zEZRUvgA

Может нет, а может и есть...

Я ведь тоже только 11 марта вместе со всеми это скандирую, когда шагаю по проспекту Гядиминаса.

Такова традиция - и тут ничего не изменишь... :)

Это во первых.

А во вторых, я тоже уважаю и всех граждан Литовской Державы, и вообще всех людей в Литве - которые уважают Литву, литовцев и литовский язык.

(№238) Ina Gi, Литва - Kęstutis Čeponis (№228)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z3zEZFKaQF

-----Я ведь тоже только 11 марта вместе со всеми это скандирую, когда шагаю по проспекту Гядиминаса.-----

Понятно, 9-10 марта уважаете, а 11 уже нет. )))

Вы не рядовой член вашей партии или движения (не знаю как точно), Вы же идеолог. Так меняйте традиции, если они вредные.

Объясните своим соратникам, что это обижает жителей Литвы других национальностей. Кто, если не Вы?

Тем более, в этом лозунге уже нет никакого смысла.

Уже 25 лет Литва реально принадлежит литовцам.

Ещё пару недель назад Вы писали, что литовцев 87%, а пару дней назад - 89%. Такими темпами, скоро будет 99,99%... )))

А если серъёзно, то быть большинством, это не только привилегия, но и ответственность.

(№247) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№238)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z3zEZ3WxvR

-----Понятно, 9-10 марта уважаете, а 11 уже нет )))----

Почему нет - уважаю и 11 марта, тем более что вместе с нами идут и представители очень разных этносов со всей Европы.

----Ещё пару недель назад Вы писали, что литовцев 87%, а пару дней назад - 89%.-----

Что то я не помню, чтобы так написал - так как сейчас именно 87 процентов (несколько меньше).

----А если серъёзно, то быть большинством, это не только привилегия, но и ответственность.----

Нет никакой разницы - большинство или меньшинство.

За свое государство на своих историко-этнических землях любой этнос всегда ответствен - вне зависимости, сколько колонистов и имигрантов там появились, даже если они уже составляют большинство.

(№254) Ina Gi, Литва - Kęstutis Čeponis (№247)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z3zEaiNFvO

-----представители очень разных этносов со всей Европы----

Эти представители, как приехали так и уедут - и им до фонаря, что вы там кричите.

А обижает это жителей Литвы других национальностей.

Только не надо прикидываться, что Вы этого не понимаете. Кто кричит - тот их не уважает и не важно, сколько раз в году это происходит. Фактически, это первая ступень нацизма.

-----Что то я не помню, чтобы так написал - так как сейчас именно 87 процентов (несколько меньше).-----

Искать лень. Я поняла, что это описка, но это говорит о том, что Вам очень хочется, чтоб этот процент был выше.

И он, безусловно будет выше.

Но вы (националисты-нацисты) к этому процессу не имеете никакого отношения. Скорее мешаете. Это естественный процесс ассимиляции, который сейчас в Литве идёт высокими темпами.

Это ни хорошо, ни плохо - это факт.

-----За свое государство на своих историко-этнических землях любой этнос всегда ответствен - вне зависимости, сколько колонистов и имигрантов там появились, даже если они уже составляют большинство.-----

Как сказать ... если литовцев 87%, то правительство, президента, можно сказать выбрали именно они.

У поляков алиби, они только за поляков голосуют, это все знают. Остальных такой мизер, что они ни на что повлиять не могли.

Соответственно литовцы сами виноваты, в том, что сейчас в стране происходит. Хотя, конечно, иной раз посмотришь - людей жаль.

(№274) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№254)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z3zEYvhR5K

-----представители очень разных этносов со всей Европы
Эти представители, как приехали так и уедут и им до фонаря, что вы там кричите.-----

Вот именно - они приезжают к нам в гости, а мы их приглашаем - и через некоторое время они возвращаются к себе домой.

Именно такое благоразумное устройство мира - наша глобальная цель.


Но когда нас завоевывают и затем к нам без нашего разрешения приезжают на вечное поселение на наших землях разные колонисты, чтобы через некоторое время заявить, что "это исконно русская земля" - как мы уже слышим в так называемой Калининградской области, а на самом деле южной части Малой Литвы - то мы с таким экспансионизмом никогда не согласимся...

Насчет уважения к уже живущим на наших землях, то оно тоже зависит от того, чтят и уважают эти пришельцы литовцев, литовский язык и Литовскую Державу.

Однако когда, например, в Клайпеде депутат самоуправления, избранный голосами русскоязычного населения, демонстративно ходит с георгиевской лентой, которая у всех литовцев ассоциируется с царской империей и современным путинским нападением на Украину, то наше уважение к пришельцам моментально испаряется - и на долго...

И тогда мы в очередной раз вспоминаем, что лозунг "Литва - литовцам" вполне актуален.

(№279) Ina Gi, Литва - Kęstutis Čeponis (№274)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z40GcgCR00

Понятно, один одел ленточку, а оскорблять будете всех ..... понятная логика.

Это и есть национализм в негативном проявлении. Тот, который у нормальных людей вызывает отвращение.

Кстати, георгиевская ленточка, это символ победы над нацизмом.

Если бандюки на Донбасе её нацепили, по большому счёту это ничего не меняет. Бандюки бандюками, а ленточка как была символом, так и останется.

Этот депутат, кстати, тоже непонятно зачем её нацепил. Один придурок, решил подразнить других придурков. Цель похоже достигнута ....

(№280) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№279)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z40Gd0qnoL

Во первых, таких ленточников не один в Литве, а целые толпы шастают 9 мая (и по другим совковым праздникам) и в Вильнюсе, и в Клайпеде, да иногда и в иных местах.

Во вторых, он это делает уже не первый раз, а несколько лет подряд - и именно это и другие выходки служат для политического пиара среди его последователей, голосами которых он и попал в самоуправление.

Так что это не единичный случай, на который можно не обращать внимание, как, например, на разных умалишенных и чекнутых карнавальных последователей каких нибудь хоббитов или звездных войн.

И такие массы совков представляют вполне реальную опасность и для Литовской Державы, и для Литовского Этноса - и поэтому эту опасность необходимо ликвидировать на корню.

----георгиевская ленточка, это символ победы над нацизмом.-----

Во первых, это символ основного многовекового геостратегического врага Литовской Державы, с которым Литва воевала 600 лет - и эта война де юре продолжается и сейчас, так как Мирный Договор так и не был подписан.

Во вторых, победа большевиков для нас - литовцев - означало только одно - намного более умеренную европейскую нацистскую оккупацию, во время которой от рук нацистов погибли менее 300 литовцев, даже считая и большевиков - предателей своей Родины Литвы, заменила безпредельно жестокая азиатская большевистская оккупация, а новые оккупанты сразу же принялись десятками тысяч уничтожать Литовский Этнос, особенно и в первую очередь самых лучших и активных его представителей.

(№283) Сергей Балунин, Россия - Kęstutis Čeponis (№282)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z40HXqTZpJ

-----от рук нацистов погибли менее 300 литовцев----

Зачем им союзников убивать?

(№285) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Балунин (№283)

http://imhoclub.lv/ru/material/pribalti ... z40HY0or5l

----Зачем им союзников убивать?----

Вот именно.

Но все таки убивали....

Чем и доказывают свою стратегическую тупость - и поэтому просрали войну.

Что поделаешь - все империи и их правители очень быстро тупеют, как только начинают воображать что они всесильны...

Для сравнения, большевики разных своих союзников, да и просто своих же собственных большевиков, миллионами гробили...

И в итоге все просрали, как и нацисты - только немножко позже.

Одна Северная Корея осталась, да и та Зюганову не нравится... :)

(№306) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№305)

http://imhoclub.by/ru/material/beloruss ... z40StjqToS

-----Предлагаю новый лозунг к 11 марта - "литовцам - достойная жизнь в Литве"-----

Спасибо, Ина,

лозунг хороший - используем. :)

(№349) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№329)

http://imhoclub.lv/ru/material/pora_pri ... z40k2CeO00

---Партия националистов по рейтингу в самом конце списка.----

Не совсем так.... :)

-----Вчера в Каунасе около 300 человек собрались.----

Конечно, Каунас - не Вильнюс, но и в этом молодежном шествии было не 300, а намного больше участников.

Однако Дельфи, как и остальные массмедиа Литвы, всегда стараются уменьшить число - привычка такая у них, очень устойчивая... :)

Вообщем, просто взгляните на фото того же Дельфи...

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=70425168

(№351) Ina Gi, Литва - Kęstutis Čeponis (№349)

http://imhoclub.lv/ru/material/pora_pri ... z40k20FBr1

Видела я эти фото.

Лозунг у них смешной и бессмысленный, фантазии никакой нет.

(№379) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№351)

http://imhoclub.lv/ru/material/pora_pri ... z40k1hy6II

А что такого смешного в лозунгах:
http://gs.delfi.lt/images/pix/520x345/e ... 425202.jpg

"Мы знаем героев своего народа",

"Литва - наша!",

"Литва -литовцам!"?

(№394) Ina Gi, Литва - Kęstutis Čeponis (№379)

http://imhoclub.lv/ru/material/pora_pri ... z40k0lVrS4

Cмешного? Да потому, что они бессмысленны.

Лозунг, на мой взгляд - это призыв, это цель. Он должен отражать интересы и стремления, если не всего населения, то большей его части.

Рассмотрим эти три.

"Мы знаем героев своего народа"

На фоне всех дискуссий, которые ведутся сейчас в Литве на эту тему, очевидно, что никто на самом деле уже не понимает, кто герой, а кто преступник. Мнения разнообразные и полярные.

Я не берусь судить, кто прав, а кто нет. Уж очень там всё запутано. Так что, реально, сейчас время, когда большинство ничего не понимает и не знает. Так что, это не лозунг, а мнение одного или нескольких человек и не более и на фоне происходящего звучит нелепо.

"Литва - наша!"

Это лозунг? Это банальная констация факта. Да, она ваша и наша и уже 25 лет. И никто на неё не претендует. Даже те же беженцы, против которых направлен этот протест, в Литву ехать не хотят.

И сами литовцы в своей Литве не могут жить нормально, вынуждены уезжать на заработки, чтоб кормить семью и иметь крышу над головой.

Понятно, что часть едет за возможностями, которых нет в маленькой стране.

"Литва -литовцам!"

На эту тему уже писала. С учётом того, что в Литве литовцев 87% она и принадлежит литовцам. А орать это на улице- это просто хамство по отношению к людям других национальностей.

Два последние лозунга были бы актуальны, если бы в Литве литовцы были бы притесняемым меньшинством.

А сейчас получается, что главные враги литовцев - литовцы, которых сами же литовцы выбрали в правительство.

И маразм крепчает день ото дня. Последний маразм - это слежение за банковскими счетами населения.

(№411) Kęstutis Čeponis, Литва - Ina Gi (№394)

http://imhoclub.lv/ru/material/pora_pri ... z40k1PhWyY

Во первых, абсолютное большинство литовцев прекрасно знают, кто наши истинные герои.

А то, что кучка деэтнизированных наших либерастов пытаются что то там мутить, то на это обращают демонстративное внимание только некоторые антилитовские элементы, служащие совсем не литовским национальным интересам.

Лозунг "Литва - наша!" направлен прямиком нашим современым властям, которые, прислуживая западным либерастам, пытаются получить одобрение от литовского этноса переселить в Литву кучу арабских и других имигрантов.

И если власти этого не поймут, мы их отправим в историческую навозную кучу.

"Литва -литовцам!" как я уже писал, это наш традиционный лозунг - и он никогда не потеряет своей актуальности, даже когда литовцы будут составлять в Литве 99 процентов населения.

Autorius:  Žygeivis [ 12 Kov 2016 01:21 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

(№286) Kęstutis Čeponis, Литва - Юрий Васильевич Мартинович (№276)

http://imhoclub.lv/ru/material/ugroza_l ... z42dSwyu6r

Наша основная цель совершенно ясная и ни от кого не скрываемая - "Литва - литовцам" - и мы ее каждый год официально повторяем во время всех своих мероприятий и шествий - и сегодня тоже. :)

https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=%D0 ... ie%C5%A1ka

Добавлю тем, кто этого не знает - эту нашу стратегическую цель еще в 1902 году сформулировал и озвучил автор литовского гимна Винцас Кудирка в газете "Varpas" ("Варпас" - "Колокол").

Так началась наша Великая Литовская Реконкиста.

С тех пор мы всегда это помним и твердо движемся именно в этом направлении - и никто не смеет нам мешать, а кто попробовал - очутился в исторической свалке.... :)

--------------------------------------------------------------------

В Польше поляки составляют свыше 98 процентов - и мы тоже обязаны достичь такой показатель.

В Таллине только что тоже прошло шествие с лозунгом "Эстония - эстонцам".

И это правильно - к этому должны стремиться все национальные государства на своих историко-этнических землях.

(№308) Kęstutis Čeponis, Литва - Иосиф Корен (№172)

http://imhoclub.lv/ru/material/grem_fil ... z43NFE2mdD

---лозунг "Литва для литовцев!" - производное от лозунга НСДАП 30-х годов прошлого века "Германия для немцев!"----

Уважаемый, не надо так нагло врать... )

Лозунг "Литва - литовцам" - нашу вековую стратегическую цель - еще в 1902 году сформулировал и озвучил автор литовского гимна Винцас Кудирка в газете "Varpas" ("Варпас" - "Колокол").

Так началась наша Великая Литовская Реконкиста.

С тех пор мы всегда это помним и твердо движемся именно в этом направлении - и никто не смеет нам мешать, а кто попробовал - очутился в исторической свалке.... :)

(№309) Владимир Алексеев, Латвия - Kęstutis Čeponis (№308)

Вы даже собственной истории не знаете, знаток.

Кудирка до XX века не дожил, так что не мог и лозунга провозгласить.

Заврались окончательно.

(№351) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Алексеев (№309)

Уважаемый Владимир,

историю, а тем более литовскую, я знаю неплохо.

В том числе и такие детали, о которых вы не имеете понятия - и поэтому делаете скоропостижные выводы. :)

Вы как то не подумали, что иногда проходит немало времени, пока слова человека печатаются...

Винцас Кудирка умер в 1899 г., а им высказанный лозунг "Литва - литовцам" был напечан в журнале (газете) "Варпас" в 1902 г., который он с друзьями основал и его редактировал с 1889 г.

В 1902 г. в этой газете была изложена Программа литовской демократической партии, основанной сподвижниками Кудирки.

И именно тогда впервые был официально напечатан лозунг, предложенный еще В. Кудиркой - фото факсимили:


http://www.balsas.lt/04/09/1_ldp-1902-1_px250.jpg

Paveikslėlis

1902 m. iš Vinco Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams.

„Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių demokratų partijos“.

„Bet išgavimu politiškos laisvės Lietuvių demokratų partijos reikalavimai nepasibaigia.

Tardami „Lietuva – lietuviams“ mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių.“

(Varpas, 1902, Nr. 12, p. 2).

Autorius:  Žygeivis [ 19 Kov 2016 22:06 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Varpas, 1902 Nr.12

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord. ... 8983&psl=2

Paveikslėlis

Lietuvių Demokratų Partijos programa (projektas)

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord. ... ordId=3555

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Autorius:  Žygeivis [ 10 Kov 2018 23:13 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

M. Kundrotas. Kas prieštaringo šūkyje „Lietuva – lietuviams“?


http://alkas.lt/2018/03/07/m-kundrotas- ... ietuviams/

Marius Kundrotas, www.alkas.lt
2018 03 07 11:48

1902 m. dr. Vinco Kudirkos įsteigtas laikraštis „Varpas“ paskelbė Lietuvių demokratų partijos programą. Joje, be viso kito, išsakytas politinis principas: Lietuva – lietuviams.

Čia pat paaiškinta šio principo reikšmė. Tai – laisva, jokioms kitoms tautoms ir viešpatystėms nepriklausanti Lietuva, kurioje lietuviai patys save valdytų, o jų kultūra galėtų skleistis laisvai, be svetimtaučių įtakų ar varžymų.

Šaltinis – Varpas, 1902 m., Nr. 12
http://www.epaveldas.lt/object/recordDe ... NB0A42B9E7

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Ar šis principas aktualus šiandien? Taip ir net keliais aspektais.

Pirmiausiai Europos Sąjungą bandoma iš suverenių tautinių valstybių sandraugos paversti sąjungine valstybe. Kita vertus iš Rytų į mūsų valstybės suverenumą kėsinasi valandomis agresyvėjanti Rusija. Trečia – Konstitucinis teismas faktiškai uzurpavo lietuvių teisę patiems tiesiogiai valdyti valstybę, kurią užtikrina pati Konstitucija, perduodamas Seimui teisę spręsti, koks referendumas bus teisėtas. Ketvirta – Europos Sąjungos biurokratai, pamindami tautinės valstybės suverenumą, užkrovė Lietuvai imigrantų kvotas, kas reiškia svetimų ir dažnai – agresyvių kultūrų įtaką.

Taigi, siekis išsaugoti laisvą, suverenią, lietuvišką Lietuvą, kurioje lietuviai galėtų patys save valdyti, šiandien įgauna ketveriopą prasmę. Tai – savigyna nuo euroglobalistų, nuo Maskvos imperialistų, nuo vietinės atstovaujamosios valdžios uzurpacijos ir nuo svetimšalių invazijos, kuri – kaip liudija Vakarų Europos pavyzdžiai – gresia tiek kultūriškai, tiek socialiai, tiek fiziškai.

Tuo tarpu Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Prezidiumui pasirodė, jog šis principas prieštarauja europietiškoms ir net krikščioniškoms vertybėms. Vargu, ar verta kartoti žinomą tiesą, jog Europos kultūra ir politika stipri tik savo tautomis ir jų tautiškumu, bet pažvelkime iš krikščioniškosios perspektyvos.

Jėzus Kristus, sulaukęs kanaanietės moters prašymo pagelbėti jos sergančiai dukrai, atsakė: – Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams. Šaltinis – Evangelija pagal Matą, 15 skyrius, 26 eilutė.

Aiškus principas pirmiausiai rūpintis sava tauta, o tik po to – kitataučiais. Kanaanietė atsakė, jog ir šunyčiai ėdantys trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo. Jėzų šis atsakymas patenkino ir jis išpildė moters prašymą. Panašu, kad krikščionybės įkūrėjas ir pats įsikūnijęs Dievas šiuolaikinių krikščionių demokratų būtų ekskomunikuotas. Jo žodžiai vargšei moteriai – jau baisiau, nei atviras nacionalizmas, tai jau visas nacizmas.

Prieš Jėzaus Kristaus žodžius šūkis „Lietuva – lietuviams“ – tiktai kukli inteligentiška versija. Bet grįžkime prie politikos. 1927 m. leidinyje „Krikščionis demokratas“ aiškiai išsakytas šūkis: Lietuva – lietuviams katalikams! Visa Lietuva – su liuteroniška Klaipėda ir kalvinistiniais Biržais – įvardyta katalikiška, jai reikalaujama katalikiškos valdžios ir katalikiško Seimo. Šaltinis – „Krikščionis demokratas“, 1927 m., Nr. 1, p. 5
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord. ... ordId=7936

Paveikslėlis

„Krikščionis demokratas“, 1927 m., Nr. 1, p. 5

Ar šis šūkis labiau suderinamas su krikščioniškomis TS-LKD Prezidiumo vertybėmis?

Gal šiuolaikinių krikščionių demokratų vadai pasigedo trečiojo žodžio, nurodančio konfesiją? Lietuva – ne bet kokiems lietuviams, bet katalikams? Gal tai ir katalikiška, bet su demokratija sunkiai suderinama.

Trumpoji, „Varpo“ versija – demokratiškesnė ir humaniškesnė. Ji pripažįsta Lietuvą visiems lietuviams, be konfesijos, luomo ar partijos skirtumo, o skliausteliuose paliekama erdvės ir lojalioms, istorinėms kitataučių bendrijoms: juk nėra žodelio „tik“.

O gal priešingai?

Net ir šūkis „Lietuva – lietuviams“, nuosaikesnis už ano meto krikdemų variantą, atrodo pernelyg radikalus šiuolaikiniams tėvynininkų vadams, virtusiems liberalais? TS-LKD Prezidiumas griežtai uždraudė savo krikščioniškų ir patriotinių pažiūrų partijos nariams dalyvauti kovo 11-osios eitynėse dėl šio šūkio. O juk buvo daugiau, į ką atkreipti dėmesį. Šiose eitynėse pasitaiko keistų vėliavų ir keistų dainų, kurios tikrai kelia abejonių, ar verta jose dalyvauti. Pavyzdžiui – SS pavyzdžio vėliava su kaukole ir daina apie išpjaustytus lavonus. Ką tai turi bendro su kovo 11-osios idealais? Nežinia.

Bet ieškoti rimtesnių argumentų reiktų darbo. Panašu, jog darbštumas ar nuoseklumas nėra TS-LKD Prezidiumo – o gal tik jo dalies? – dorybės. Užuot kritikavus tikrai kontroversiškus dalykus užsimota prieš istorinį patriotinį šūkį. Belieka laukti krikščioniškojo ir tautinio TS-LKD sparnų reakcijos. Ar bus nutylėta, ar pasipriešinta tokiam liberaliojo sparno diktatui. Išties šiuo metu TS-LKD išgyvena eilinę tapatybės slinktį ir nuo jos narių priklausys, kokia kryptimi.

Dalyvavimas viename ar kitame renginyje – kiekvieno pasirinkimo reikalas. Juolab kad renginių, tikriausiai, bus daug ir įvairių. Bet visiems tikriems patriotams palinkėkime, kad prieš 116 metų išsakytas šūkis išsipildytų.

O vis dėlto: Lietuva – lietuviams.

Komentarai
http://alkas.lt/2018/03/07/m-kundrotas- ... s#comments

Autorius:  Žygeivis [ 11 Kov 2018 13:14 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Ar Lietuva lietuviams?


Vilniaus Forumas <info@pilieciai.lt>

2018-03-11

Žiniasklaidoje nutylėta informacija apie Estijos Nepriklausomybės dienos proga įvykusias milžiniškas eitynes su šūkiu „Estija estams!“.

Kitaip negu kur kas labiau susovietintoje - ištautintoje ir išvalstybintoje - Lietuvoje, šis šūkis Estijoje, kaip, beje, ir Latvijoje, laikomas savaime suprantamu.

Ten dar nepamirštas ir nemėginamas iš atminties ištrinti svarbiausias ir Lietuvos Sąjūdį kadaise įkvėpęs ir taip pat niekam, išskyrus M. Burokevičiaus KPSS platformininkus, abejonių ir klausimų nekėlęs principas: politiniu ir istoriniu požiūriu lietuviai yra Lietuvos valstybės pagrindas ir branduolys kaip ją sukūrusi tauta.

Sąjūdžio strateginis tikslas buvo laiduoti lietuvių tautos išlikimą jos protėvių nuo amžių apgyvendintoje žemėje.

Principas „Lietuva lietuviams“ buvo aiškus ir nepaliko vietos jokioms ideologinėms spekuliacijoms. Jis reiškė tik tai: Lietuva yra vienintelė pasaulyje vieta, kurioje lietuviai gali išlikti kaip tauta atkurdami jų išlikimą amžiams turinčią garantuoti valstybę.

Vadinamoji „etniškai grynos Lietuvos“ idėja ne tik nebuvo keliama, bet, jeigu kas nors būtų išdrįsęs apie tai prabilti, būtų sulaukęs tik negailestingos pajuokos.

Šią aplinkybę nutyli pramanytu nacionalizmo baubu visuomenę gąsdinantys globalistinio multikultūralizmo (sovietmečiu vadinto „proletariniu inernacionalizmu“) ideologai ir propagandininkai, besistengiantys atrasti nacionalizmo grėsmes ten, kur sveiką tautinę savigarbą ir valstybinį orumą geriau išlaikę mūsų kaimynai estai ir latviai neįžvelgia jų ir su žiburiu.

Patriotinės eitynės Taline: https://www.facebook.com/propatria.lt/p ... 0879882600

Verta atkreipti dėmesį į TS-LKD prezidiumo draudimą partijos nariams dalyvauti Kovo 11-osios eitynėse.

Tai suteikia pagrindo teigti, jog šios partijos prezidiumo išpažįstamos antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir troškimas ideologiškai kontroliuoti paprastus narius nepaprastai primena sovietmečiu LKP CK biuro skelbtus antilietuviškos dvasios pareiškimus ir jo taikytas represines eilinių partiečių drausminimo priemones: http://www.propatria.lt/2018/03/ts-lkd- ... vauti.html

Vytauto Radžvilo straipsnis apie artėjančių eitynių tikslą ir prasmę Vilniaus Forumo požiūriu:
http://www.vilniausforumas.lt/2018/03/v ... osios.html

Algimanto Rusteikos straipsnis, padedantis suprasti, kokiu mastu žiniasklaidoje nutylima ir menkinama, šitaip dezinformuojant visuomenę, Italijos rinkimų reikšmė ir padariniai ES ir Lietuvai:
http://www.vilniausforumas.lt/2018/03/a ... ienio.html

Pagarbiai,
Vilniaus forumo vardu
Koordinatorius
Arnas Simutis

El. paštas: info@pilieciai.lt
http://www.vilniausforumas.lt

Autorius:  Žygeivis [ 11 Kov 2018 19:01 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Paveikslėlis

Autorius:  Žygeivis [ 13 Kov 2018 21:31 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!


https://imhoclub.lv/ru/material/ctat_ne ... ?c=1249540

№52 Kęstutis Čeponis, Литва - arvid miezis (№50)

Современная Литва - национальное литовское государство, воссоздано литовским этносом для защиты своих прирожденных прав на свой язык, свою землю и свою историю, что и зафиксировано в Конституции Литвы - и наше государство, конечно же, должно быть именно литовским.

А каким же еще? :)

Это вам не какая нибудь империя, типа РФ, поработившая другие этносы на их исконных историко-этнических землях.

№54 arvid miezis, Латвия - Kęstutis Čeponis (№52)

Сколько пафоса, впрямь на парад идти.

Что совок, что литовец - вперед за ....до последнего литовца.

№56 Kęstutis Čeponis, Литва - arvid miezis (№54)

А че поделаешь - у нас в генах родовая воинственность крепко заложена... :)

Если бы большинство нашей знати и особенно потомственных байоров-воинов не ополячились бы за века, полюбив польские шляхетские вольности и сладкую жизнь, то сейчас не Польша и Беларусь, а Литва была бы на всем летто-литовском историко-этническом пространстве. :)

Ведь копни поглубже любого известного военного и политического деятеля в Польше, Беларуси, и даже в Германии и Москалии, и найдешь славных и воинственных литовских предков...

Фото Патриотического Шествия "Lietuva - lietuviams" (Литва - литовцам) по проспекту Гядиминаса в Вильнюсе 11 марта 2018 г.
https://s1.15min.lt/static/cache/OTI1eD ... 2124f2.jpg

Видео Патриотического Шествия "Lietuva - lietuviams" (Литва - литовцам) по проспекту Гядиминаса в Вильнюсе 11 марта 2018 г.

Kovo 11 Patriotinės Eitynės (2) (VideoAlkas)
https://youtu.be/7hNwQSYHh10

Kovo 11 Patriotinės Eitynės (1) (VideoAlkas)
https://youtu.be/aTHdla1SpT8

Kovo 11 patriotų eitynės (1) - Tradicinės Kovo 11 eitynės iš Katedros aikštės Gedimino prospektu. Vėliau vyko mitingas.
https://www.youtube.com/watch?v=YLcPTPJfwNA

Kovo 11 patriotų eitynės (2) - Po Kovo 11 tradicinių eitynių Lukiškių aikštėje vyko mitingas. Jame dalyvavo ir kalbėjo ne tik Lietuvos patriotai, bet ir svečiai iš Vokietijos, Ukrainos ir Baltarusijos
https://www.youtube.com/watch?v=BAel45KCyaE

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną - patriotinės eitynės ir mitingas už Vytį ir Kalbą.(Pogon.lt)
https://www.youtube.com/watch?v=685QKDr7lEo

Lietuva lietuviams. 2018 03 11 (aut. Steponas Kubeckas)
https://www.youtube.com/watch?v=_2LnxaJSLuY

Autorius:  Žygeivis [ 22 Gru 2018 19:19 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!


https://imhoclub.by/ru/material/iz_isto ... ent1353935

№36 Ina Gi → Сергей Борисович Алексахин, 22.12.2018 17:29

Я бы с Вами согласилась, если бы не плакаты - Литва литовцам, которые он таскает каждый год и гордится этим.

Знаю, что там вроде какой-то широкий смысл, но людям неприятно.

И литовцы многие со мной согласны. Когда в стране 87% литовцев, это выглядит даже глупо.

№41 Kęstutis Čeponis → Ina Gi, 22.12.2018 18:11

Уточнение - я никогда никакой плакат в демонстрациях и шествиях вообще не таскал, даже в совковые времена.... :)

Для этого имеется молодежь.

--------------------------------------------------

Лозунг "Литва - литовцам" сформулировал автор литовского гимна Винцас Кудирка в конце 19 века.

Винцас Кудирка умер в 1899 г., а им высказанный лозунг "Литва - литовцам" был напечан в журнале (газете) "Варпас" в 1902 г., который он с друзьями основал и его редактировал с 1889 г.

В 1902 г. в этой газете была изложена Программа литовской демократической партии, основанной сподвижниками Кудирки.

И именно тогда впервые был официально напечатан лозунг, предложенный еще В. Кудиркой:

Šaltinis – Varpas, 1902 m., Nr. 12
http://www.epaveldas.lt/object/recordDe ... NB0A42B9E7

http://alkas.lt/wp-content/uploads/2018 ... 8x1114.jpg
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2018 ... 8x1146.jpg

Именно тогда, в 1902 г., была сформулирована и основная политическая цель литовцев - восстановить независимую Литовскую Державу, но не в ее границах, бывших в средние века, а именно в литовских историко-этнографических границах
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2018 ... 8x1146.jpg

1902 m. iš Vinco Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams:

„Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių demokratų partijos“.

„Bet išgavimu politiškos laisvės Lietuvių demokratų partijos reikalavimai nepasibaigia.

Tardami „Lietuva – lietuviams“ mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių.“

(Varpas, 1902, Nr. 12, p. 2).

********************************************************************

Литовский Национальный Центр (Lietuvių Tautinis Centras) был создан 2008-07-20, и с тех пор именно он и в него входящие организации занимаются организацией шествий в Вильнюсе и Каунасе.

Lietuvių Tautinis Centras
http://lietuvai.lt/wiki/Lietuvi%C5%B3_tautinis_centras

Официальным лозунгом наших шествий, который подтвердил и суд, что он соответствует законам Литвы и Конституции, стал "Литва - литовцам, литовцы - Литве!" ("Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai!").

------------------------

Между прочим, это я предложил добавить слова "литовцы - Литве".

№51 Ina Gi → Kęstutis Čeponis, 22.12.2018 21:53

Возможно, что в 1902 году это было актуально. Но сейчас 2018 год.

С тех пор многое изменилось. Когда Литва уже давно принадлежит литовцам, пришло время подумать, есть ли смысл в таком двусмысленном лозунге.

Тем более, что он кого-то обижает.

Сейчас был бы актуальнее лозунг "Prieš „raudoną“, „juodą“, „žydrą“ kyšininkų mafiją!"

№52 Kęstutis Čeponis → Ina Gi, 22.12.2018 22:15

---Возможно, что в 1902 году это было актуально.----

Вы должны понять, что Кудирка, Басанавичюс и Смятона являются теми тремя "столпами", на которых построена и стоит Литовская Держава.

И любое покушение на этих людей и их мысли абсолютное большинство литовцев воспринимают как антилитовское действие.

Это очевидно и по антилитовской пропаганде - именно на этих трех основателей современной Литвы постоянно наезжают все враги Литовской Державы - и с Запада, и с Востока.

----Но сейчас 2018 год. С тех пор многое изменилось. Когда Литва уже давно принадлежит литовцам, пришло время подумать, есть ли смысл в таком двусмысленном лозунге.----

Смысл, конечно, есть - потому что история нас учит быть постоянно на чеку...

Многие примеры в мире 20 века наглядно показывают как быстро может измениться национальный состав государства.

Мы же видем, как разные силы постоянно пытаются вдолбить в массовое сознание, что "Литва - для всех", и нагло врут, что в Конституции Литвы записано не "Lietuvių Tauta", а "Lietuvos Tauta".

Совершенно очевидно, что идет интенсивное приучение литовцев к мысли, что всякие рабочие и не совсем рабочие иммигранты скоро наводнят Литву.

Это "приучение" и есть пример реального использования принципа "Окон Овертона".

Окно Овертона - технология внедрения немыслимых идей
https://digitall-angell.livejournal.com/471117.html

Мы же своим лозунгом активно неитрализуем воздействие на массы этого "Окна".

Autorius:  Žygeivis [ 13 Kov 2019 22:33 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Raimondas Navickas Bis

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

2019-03-13

Izraelio premjeras ėmė ir nušluostė nosis Kovo 11-os eitynių šūkio "Lietuva lietuviams" kritikams.


Kažkodėl žydų valstybei, kur šis lozungas yra tapęs įstatymu pastarieji jokių priekaištų neturi?

Praėjus Kovo 11 eitynėms viešoji erdvė vėl prisipildė pažangiųjų lietuvių bei įvairaus plauko atėjūnų stenėjimu ir aimanavimu dėl baisaus dalyvių nacionalizmo.

Girdi, lozungas "Lietuva lietuviams" yra kažkas baisaus ir neįtikėtino civilizuotoje šalyse. Tačiau Izraeliui, kuris pernai priėmė konstitucinį įstatymą, aiškiai apibrėžiantį šią valstybę, kaip VIENOS, TIK ŽYDŲ tautos valstybę, jokių pretenzijų reikšti jie nedrįsta ar nenori.

Tarsi išgirdęs jų aimanas Benjaminas Netanijahus šį savaitgalį dar užpylė rupios druskos ant riestų leftistų uodegėlių.

TV žurnalistei pradėjus šiurpinti žiūrovus arabiškų partijų patekimo į Vyriausybę grėsme, viena tradiciškai nukvakusi, bet labai pažangi leftistė-feministė ir gan simpatiška aktorė R.Sela pareiškė, jog arabai irgi pilnateisiai piliečiai, o Izraelis yra visų jos piliečių valstybė.

Izraelio premjeras nedelsiant sureagavo į leftistinius nusišnekėjimus, griežtai primindamas aktoriūkštei ĮSTATYMO raidę:


- Izraelis NĖRA "visų jo piliečių valstybė", priešingai - jis yra TIK ŽYDŲ TAUTOS - ir jokios KITOS TAUTOS nacionalinė valstybė.

Tskant, žioplesni pažangiečiai gali išsitatuiruoti tai ant kaktos ar dar kokios intymios vietos, idant nepamirštu.

Taigi, Izraelyje visiems viskas aišku - pirmiausia valstybės vadovui.

Tuo tarpu pas mus pažangiečiai drįsta purkštauti ir kraipyti nosytes išgirdę per eitynes lozungą "Lietuvą lietuviams", kuris iš esmės išreiškia lygiai tą pačią idėją, kuri jau yra realizuota Izraelio konstituciniame įstatyme.

Keista, bet jokių pretenzijų Izraeliui dėl to mūsų pažangos atstovai, tarp kurių itin gausu tos valstybės draugų, tolerantiškos tautybės atstovų bei deklaruojančių svajones jais būti, neturi, Ten, matyt, su nacionalizmu viskas gerai ir dangus ant įvairaus plauko gritėnų , saldžiūnų bei sadauskų-kvietkevičių negriūna!

Įdomus fenomenas, vienok. O gal elementarus veidmainiavimas ir dvigubi standartai?

---------------------------

Šaltiniai ir nuorodos:

Prime Minister Benjamin Netanyahu said Sunday that Israel “is not a country of all its citizens,” hitting back at criticism from an Israeli actress who said the government treats Arabs like they are less worthy.

Miri Regev is sitting and explaining to [Channel 12 news anchor) Rina Matsliah that the public needs to beware, because if Benny Gantz is elected he will have to create a government with the Arabs,”

Sela wrote on Instagram, alongside a photo of the culture minister. “Rina Matsliah is silent. And I ask myself: why doesn’t Rina ask her in shock: ‘And what’s the problem with the Arabs???’ Dear God, there are also Arab citizens in this country.”

Sela continued and asked: “When will anyone in this government tell the public that this is a country of all its citizens, and all people are born equal.” The actress said that “the Arabs are also human beings. And also the Druze, and the gays, and the lesbians and... gasp... leftists.”

First of all,” Netanyahu wrote in a Facebook message Sunday morning addressed to actress Rotem Sela, “an important correction: Israel is not a country of all its citizens. According to the Nation-State Law that we passed, Israel is the nation-state of the Jewish nation – and its alone. As you wrote, there is no problem with Arab citizens – they have equal rights like everybody and the Likud government has invested in the Arab sector more than any other government.”

https://www.jpost.com/Israel-News/Benja ... 9KIQiNC3as

-------------

'Israel Is the Nation-state of Jews Alone': Netanyahu Responds to TV Star Who Said Arabs Are Equal Citizens

Prime minister reacts to Rotem Sela, who in her Instagram story criticized culture minister's warning against Arab parties: 'Arabs, too, God help us, are human beings'

https://www.haaretz.com/israel-news/.pr ... oCI9MSz4yE

--------------------------

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Paveikslėlis

Autorius:  Žygeivis [ 15 Kov 2020 12:05 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---nemaža dalis ir čia gimusius, o ne atvažiavusius.---

Būtent, kad tų atvažiavusiųjų sovietinės okupacijos metais, o ir per paskutinius 30 metų, daugėja kas dieną... Ir mus tai labai neramina...

Ir dar - šūkis 'Lietuva - lietuviams" ne šių dienų "išmįslas". Jis buvo paskelbtas dar 1902 m. "Varpe" http://alkas.lt/wp-content/uploads/2018 ... 8x1146.jpg

Beje, kažkaip niekas nesipiktina, kad, pvz., Izraelyje oficialiai priėmė Konstitucinį įstatymą, jog Izraelis yra žydų valstybė.

Ir niekas nesiruošia varyti karaimus, Lietuvos totorius ar rusų sentikius, kurių protėviai gyvena Lietuvoje jau šimtus metų. O taip pat ir Lietuvoje jau gimusiais kitataučiais, jei jie gerbia Lietuvių kalbą, Lietuvių tautą ir Lietuvos Valstybę.

Tikroji problema yra tik su tais sovietžmogiais, kurie ir dabar meldžiasi Putinui...

Autorius:  Žygeivis [ 10 Rgp 2021 16:54 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!


https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

-----Виктор Железный Каунаская" летува"-- это квазиленд...-----

Учитесь, беларусы, у литовцев... :)

В 1900 г. в Каунасе жили 3 процента литовцев - сейчас более 94 процентов.

В Вильнюсе жило в 1900 г. 7 процентов литовцев - сейчас уже почти 70 процентов.

Это и есть один из этапов Великой Литовской Реконкисты, которая была начата в 1902 г., когда в газете "Варпас" ("Varpas") был провозглашен лозунг "Литва - литовцам" ("Lietuva - lietuviams") https://www.epaveldas.lt/vbspi/showImag ... _S_28983_4 и программа Восстановления Литовской Державы https://www.epaveldas.lt/vbspi/showImag ... _S_28983_3

Paveikslėlis

Autorius:  Žygeivis [ 13 Lap 2021 22:16 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!


https://www.facebook.com/groups/2457685 ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

-----Александр Рощин Исторические территории, которые когда-то, возможно были заселены"балтскими " племенами навсегда утрачены для современных балтофилов ----

Слышали пословицу: Никогда не говори "Никогда". :)

В Средние века была Первая великая Летто-литовская Реконкиса, которая к сожалению в середине 15 века, после смерти Витаутаса Великого, католикизации и полонизации Литвы, постепенно заглохла...

Сейчас же продолжается Вторая Великая Летто-литовская Реконкиста, которая началась в 1902 г., с обьявлением ее программы в газете"Varpas" ("Варпас") https://www.epaveldas.lt/vbspi/showImag ... _S_28983_3 .

И идет вполне успешно - сначала развалилась Российская империя, а в 1918 г. было восстановлено Литовское Королевство https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0 ... 0%B0_(1918) и создана Латвийская Республика.

В 1990 году восстановлена Литовская Республика, а империя СССР благополучно издохла.

Сейчас процесс продолжается - и только вопрос времени, когда империя РФ окончательно развалится под непрерывным жестким давлением США и НАТО, а также и Китая.

Совершенно очевидно, что у РФ просто нет достаточных ресурсов (людских, экономических и финансовых), чтобы не развалиться от этого все возрастающего давления.

Autorius:  Žygeivis [ 11 Vas 2023 18:47 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!


https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention

----Innocenti Martinez-Sakalouski Всю историю ВКЛ происходила ассимиляция Виленского края.---

Вот именно.

Как раз по этой причине в 1902 г. в газете "Варпас" ("Varpas") была провозглашена политическая программа литовцев - с основным стратегическим лозунгом "Литва - для литовцев" ("Lietuva - lietuviams") и Программой по его достижению.

Именно это провозглашение стало началом Великой Литовской Реконкисты, аналогично Великой Испанской Реконкисте.

За прошедший век литовцы сильно продвинулись осуществляя в Программе 1902 г. намеченные цели, но до полной победы еще очень далеко.

Однако надо для сравнения помнить что и Испанская Реконкиста продолжалась аж шесть веков, пока из Испании не были изгнаны все мусульмане мавры.

*****************************************

https://www.facebook.com/groups/4950124 ... cale=lt_LT

Konstantin Zadvorny

Kęstutis Čeponis мечты выдавать желаемое за действительность.

Kęstutis Čeponis

Konstantin Zadvorny Это не мечты, а очень конкретные геополитические цели. И мы разрабытываем методы, как их достичь.

P.S. Еще в 1902 г. в газете "Варпас" ("Varpas"), основанной Винцом Кудиркой (автором литовского гимна),
была оглашена Программа, которую мы называем программой Великой Литовской Реконкисты (по аналогии с Великой Испанской Реконкистой).

В этой програме был оглашен главный политический лозунг "Lietuva - lietuviams" (Литва - литовцам).

И за прошедшее столетие мы многое достигли, воплощая эту программу в жизнь.

Для сравнения добавлю, что Великая Испанская Реконкиста продолжалась около шести веков, пока испанцы полностью не изгнали оккупантов мусульман мавров из Испании.

******************************************

https://imhoclub.eu/ru/material/30_let_ ... nt=1674159

№156 Kęstutis Čeponis → Владимир Бычковский, 27.02.2023 20:26

----ОЗВУЧЬТЕ вашу литовскую идеологию----

Она очень простая:

1. Все литовские историко-этнические земли должны быть возвращены Литве (это основная цель программы, провозглашенной в 1902 г. в газете "Варпас", которую основал автор Гимна Литвы Винцас Кудирка - мы эту программу сейчас называем "Великая Литовская Реконкиста").

2. Все живущие в Литве обязаны знать и учить государственный литовский язык, потому что литовский язык - это основа существования независимого Литовского Государства.

Autorius:  Žygeivis [ 18 Bal 2024 18:52 ]
Pranešimo tema:  Re: Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai! ---- Didžioji Lietuviškoji Rekonkista


https://www.facebook.com/groups/4950124 ... up_comment

Kęstutis Čeponis

----Zeneta Sakeniene Kiek maišytų šeimų gyvena nepagalvojot?---

O kas joms trukdo gyventi?

Su viena paprasta sąlyga - kalba lietuviškai, vaikus moko lietuviškose mokyklose, savo pavardes ir vardus rašo su lietuviškomis galūnėmis, lietuviškais rašmenimis - be jokių w, x, ir kitokių nelietuviškų raidžių, gerbia Lietuvos istoriją ir Lietuvos Valstybę. Na o po poros kartų jau bus tikri lietuviai. :)

Ko mums ir reikia.

P.S. Kai kas jau pamiršo, kad Vilniuje 1900 m. gyveno vos 7 procentai lietuvių, Kaune - tik 3 procentai, o Klaipėdoje irgi mažiau 4 procentų.

Ir dabartinė mūsų kosmopolitinės valdžios politika vėl skirta pasiekti 1900 metų tautinę sudėtį... :(

Tai akivaizdu, matant kokius teisės aktus priima kosmopolitų valdoma Vyriausybė ir Seimas.

Jei man 1990 m. kovo 11 d. kas nors būtų pasakęs, kad mes po 34 metų gyvensime su tokiais antilietuviškais įstatymais, valdomi kosmopolitų ir "žydrosios mafijos", o Vilniuje girdėsime tik rusų kalbą, būčiau tik nusijuokęs...

O dabar lieka tik dantimis iš pykčio griežti - iki ko mes nusigyvenome... :(

Zeneta Sakeniene

John Gray pats peticijos tekstas prieštarauja bet kokiems įstatymams. Ką laikoma nusižengimu ir kodėl išvaromas turi būti įteisinti įstatymu. Dabar pagal peticijos tekstą, gaunasi kaltas jau vien todėl, kad gimei baltarusu ir atvykai į Lietuvą. Absurdas.

Tai prašyti reikia įstatymų pataisų. Neišmokėti kalbos per du ar kiek metų, nepratęsim vizos.

Pretenduoji į Lietuvos teritorinį vientisumą - persona non grata, ir tai taikyti visiems baltarusiams, rusams, ukrainiečiams. Visi, kurie turi galiojančias darbo vizas

Kęstutis Čeponis

Zeneta Sakeniene Todėl kad jų buvimas Lietuvoje kardinaliai keičia tautinę sudėtį ir kelia akivaizdų pavojų Lietuvybei.

-----Zeneta Sakeniene Neišmoksi kalbos per du ar kiek metų, nepratęsim vizos. Pretenduoji į Lietuvos teritorinį vientisumą - persona non grata ir tai taikyti visiems baltarusiams, rusams, ukrainiečiams. Visi, kurie turi galiojančias darbo vizas ---

Kitaip sakant pirma įsileiskim, o po to apkraukime visas Lietuvos įstaigas tų įleistųjų kontrolei, jų pretenzijų nagrinėjimui, tikrinkime ar jie ne kokie šnipai ir diversantai...

Deja, VSD jau pasakė, kad neturi galimybių juos visus patikrinti netgi ir paviršutiniškai. O karas jau ne už kalnų... - ir jis absoliučiai neišvengiamas...

Tačiau pas mus jau prileista keli šimtai tūkstančių potencialių priešo diversantų, agentų ir apskritai žmonių, kuriems Lietuva tik laikina šalis... Apie tai pagalvojote?

Na ir dėl tų darbo vizų... - ar suprantate, kad tai darbdaviams (kuriems Lietuvių Tautos ateitis visiškai nerūpi) sudaro sąlygas nekelti algas, ir lietuviai dar sparčiau emigruoja į Vakarus, kur algos žymiai didesnės...

Tai juk amžina karuselė, tiksliau pasakius tol, kol lietuvių Lietuvoje visai nebeliks...

Zeneta Sakeniene

Kęstutis Čeponis mūsų valdžia neturi integracinės politikos ir tai didžiausia bėda.

Bėda, kad atvažiuoja vaikai ir stengiasi išvengti lietuvių kalbos mokymosi, o darbdaviai nereikalauja.

Bet ir pati valstybė nereikalauja. Tai gal reikia keistis valstybinei politikai?

Pažiūrėkime į anglus. Visi vaikai eina į angliškas mokyklas ir jokių litvinistų nėra, ir kitokių -istų nėra. Ir mums taip pat reikia tai daryti. Baltarusų, lenkų, rusų pamokėles palikti kaip papildomas. Viskas.

Kęstutis Čeponis

Zeneta Sakeniene Deja, traukinys jau nuvažiavo - statistika rodo, kad Lietuvoje jau prileista be jokių patikrinimų kelis šimtai tūkstančių rusakalbių ir azijatų.

Ką jie iš tikro dirba ir kur dirba, niekas rimtai netikrina. Jų pažiūros irgi niekam neužkliūna, nebent kyla koks skandalas...

Labai greitai pas mus bus taip, kaip jau yra Švedijoje, kur imigrantai jau sudaro daugiau kaip 25 procentus gyventojų - ir švedai tiesiog bijo jų, bėga iš tų kvartalų ir netgi miestų, kur daugumą jau sudaro migrantai.

Nes jei pirma karta dar dirbo, tai jų jaunimas labai greitai suprato, kad švedai yra lengvas grobis - juos galima mušti, apiplėšti, reketuoti..., ir niekas jų negins, nes netgi policija bijo paliesti migrantus... Na ir be abejo ten klestėte klesti narkotikų prekyba.

Kuo tai baigsis?

Manau, kad neišvengiamai susikurs švedų savigynos grupės, kurios imsis ginklo... Ir prasidės masinės skerdynės...

Pasaulio istorijoje tai jau buvo daugybę kartų...

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
https://www.phpbb.com/