Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kada Lietuvos Valstybės valdžia sutramdys šūdlenkius?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kada Lietuvos Valstybės valdžia sutramdys šūdlenkius?

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kada Lietuvos Valstybės valdžia sutramdys šūdlenkius?

Parašytas: 14 Kov 2011 16:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Č.Iškauskas. Ar bus Lietuvoje lenkų autonomija?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/cis ... d=43087797

Česlovas Iškauskas, http://www.iskauskas.lt, http://www.DELFI.lt
2011 kovo mėn. 13 d. 16:28

Lenkijos ir Lietuvos santykiai visada buvo jautrūs. Kaip tame lakiame posakyje: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki šių dienų tautinių santykių – štai tas ilgas ir prieštaringas mūsų valstybių sugyvenimo kelias, kuris kai kam pastaruoju metu vėl rodosi ne rožėmis klotas.

Naujas diskusijas paskatino buvęs tautininkų lyderis Gintaras Songaila, kuris viename portale prisiminė 1990-1991 m. aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“ ir įtarė esant tokios autonomijos atgaivinimo apraiškų šiandien, savivaldos rinkimuose sukūrus vadinamą „Valdemaro Tomaševskio bloką“ ir Lenkų rinkimų akcijai pasiekus nemažą pergalę Vilniaus regione. Jis taip pat manąs, kad su lenkais ranka rankos dirba ir kai kurie rusų veikėjai, netgi pati Maskva, kuri stengiasi įkalti pleištą santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Galbūt tokie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, bet padarykime trumpą ekskursą į istoriją, kuri mus nuolat šio to pamoko.

Pirmas vienybės įrodymas

Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis, kurio 600-ąsias metines minėjome pernai. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas.

Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai, mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.

Pernai jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo, kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.

"Iki 1910 metų, kuriais Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistuoja iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kur buvome draugai su lenkais, buvo sudėtinga“.

„Visiškai kitaip yra su Vytautu, - tęsė istorikas Darius Staliūnas. - 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.

Nelygiateisė unija

Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika (ATR), kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei.

Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.

Tiesa, istorikas L.N.Rasimas, neseniai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius, mano, kad tada lietuviai išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdama panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį. Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija.

Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta...

Valstybė okupuotoje valstybėje

Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Zeligowskio rinktinę.

Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Zeligowskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria "Vidurio Lietuvos“ („Litwa Srodkova“) valstybę, 1922 01 08 "išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas "Vilniaus kraštas“ arba "Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja.

Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo atgaivinti ATR, bet...Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.

Lenkų autonomija ant platformos

Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų platformininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.

Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva, 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Walensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.

„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? - prieš 4 m., vasario 13 d., klausė Vilnijos draugijos pirmininkas? Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje.

Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų - ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“, – diskusijoje kalbėjo K.Garšva.

Tiesa, kad tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. Prieš 11 metų, V.Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos.

Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebowiczius pernai nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą...

***

Po šių savivaldos rinkimų kol kas tik įvairių politikų svarstymuose gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos perspektyvas.

Primindamas, kad prieš 20 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, Nepriklausomybės Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas būgštauja, jog gali prireikti vėl čia įvesti tiesioginį valdymą, o steigti partijas tautiniu pagrindu galbūt uždrausti.

Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim. Bet regą jau teks įtempti...

http://www.DELFI.lt

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Vilnietis,
2011 03 13 17:56

Autonomija ne kuriama, o jau įkurta.

Gal laikas ne įtempti regėjimą, o prasivalyti rožinius akinius.

Leidimas steigti nacionalistines partijas, leidimas Lietuvoje dalinti lenko kortą, leidimas nedėstyti valstybinėse mokyklose valstybine kalba, lenkiškos aukštosios mokyklos įsteigimas, paminklų statyba lietuvių genocidą vykdžiusiai AK, leidimas lenkams pažeidinėti LR įstatymus, ignoruoti valstybinės kalbos įstatymą ir t.t. Tai autonomija de facto.

Jei autorius abejoja, gali nuvykti į Vilniaus rajono savivaldybę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 04 Rgp 2011 00:11. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Kov 2011 02:46

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Siūlau rengti piketus prie Lenkijos ambasados su itin lenkus nervuojančiais plakatais ir veiksmais.

Galiu ir pats dalyvauti bei prisidėt prie plakatų darymo (esu prie meno). Maždaug kartą į savaitę.

Taip pat prisidėčiau prie užrašų ne privačioje žemėje uždažymo. Esu nelegalas dirbantysis, ir teistumas lygtinai man karjeros nesugadins.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Kov 2011 16:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

D.Grybauskaitė: lenkams mokytis Lietuvoje neturi būti blogiau nei lietuviams Lenkijoje

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentuoti

Artėjant Švietimo įstatymo pataisų, kurios prieštaringai vertinamos Lenkijoje, svarstymui Seime, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako palaikysianti tik tokį variantą, kuris nesudarys lenkų tautinių mažumų atstovams Lietuvoje blogesnių sąlygų nei turi lietuviai Lenkijoje.

"Galėčiau pasirašyti tik tokį įstatymo projektą, kuris būtų veidrodinis atspindys to, kas yra Lenkijoje lietuviams, ir kad tai nebūtų blogiau lenkams, gyvenantiems Lietuvoje. Jokios kitokios griežtesnės diskriminacijos arba nelygiavertiškumo santykiuose mažumų Lenkijoje ir mažumų Lietuvoje tikrai nepalaikysiu", - sakė D. Grybauskaitė žurnalistams trečiadienį.

Prezidentė taip pat pažymėjo, kad yra įvairių siūlymų svarstant Švietimo įstatymą ir teigė nespekuliuosianti tema, koks gi galėtų būti ją pasieksiantis variantas.

Seimas naują Švietimo įstatymo redakciją ketina svarstyti ketvirtadienį. Daugiausia kritikos iš Lenkijos reiškiama siūlymams du arba tris dalykus vyresnėse klasėse tautinių mažumų mokyklose dėstyti valstybine, tai yra, lietuvių kalba.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) artėjantį balsavimą Seime pavadino lakmuso popierėliu, kuris, pasak jo, pademonstruos Lietuvos pasirengimą saugoti mažumų teises.

2011 kovo mėn. 16 d. 15:02:08
Respublika.lt, Eltos inf.

Komentarai

* Žygeivis 2011 kovo mėn. 16 d. 15:14:23

Patikslinu - štai kokia turi būti Lietuvos Valstybės ir Lietuvos
Prezidento oficiali pozicija:

lietuviams mokytis Lenkijos okupuotose
Lietuvių Tautos žemėse neturi būti blogiau nei nutautėjusiems
"šūdlenkiams" Lietuvoje.

***********************************************************

Lietuvių kalbos žodynas

http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp
šūdlenkis

šūdlenkis, -ė smob. (1) vlg. kas dedasi lenku: Atsiprašant tokia šūdlenkė, iš kur tę lenkė Škt.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 17 Kov 2011 16:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A. Butkus. Apie lenkiškas pasakas

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-b ... d=43143413

Alvydas Butkus, http://www.DELFI.lt
2011 kovo mėn. 16 d. 17:39

Lenkų rinkimų akcijos ideologai, išaiškėjus ankstesniems jų melams, desperatiškai griebiasi naujų melų savo skaldytojiškai ir etnoizoliacinei politikai pateisinti.

Pavyzdžiui, prieš gerą pusmetį jie atkakliai melavo, jog Lenkijos lietuviai moksleiviai bei jų tėvai savo noru pasirenka Lenkijos istorijos ir geografijos dėstymą valstybine lenkų kalba, jog Punsko gatvių pavadinimai ir valsčiaus pastato iškaba ir informacija jame yra pateikiama lietuviškai ir t.t.

Kai paaiškėjo, kad tai netiesa, šie ideologai sugalvojo kitą argumentą – esą, negalima bloginti lenkų dabartinių sąlygų, t.y. negalima Lietuvos lenkiškose mokyklose šalies istoriją ir geografiją dėstyti valstybine kalba. Esą šitaip žlugdomas lenkų švietimas Lietuvoje ir lituanizuojami bei asimiliuojami Lietuvos lenkai.

Bet juk tokiais teiginiais įžeidžiama pati Lenkija, nes ji tokią tvarką savo tautinių mažumų mokyklose įvedė dar 2007 m.! Ar tai irgi reikia traktuoti, kaip Lenkijos tautinių mažumų švietimo bloginimą ir lietuviškų mokyklų žlugdymą? Ar dviejų dalykų dėstymas lenkiškai reiškia Lenkijos lietuvių polonizavimą ir asimiliaciją?

Mažuma ar bendruomenė?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ideologai spekuliuoja tautinės mažumos terminu, juo vadindami ir lenkais save laikančių Lietuvos piliečių bendruomenę. Pasaulinėje praktikoje terminu „tautinė mažuma“ priimta vadinti tik tas tautas, kurios neturi savo valstybės. Tokie yra baskai Ispanijoje ir Prancūzijoje, kurdai Turkijoje ir Irake, lyviai Latvijoje, lapiai Švedijoje ir Suomijoje. Vadinasi, Lietuvoje ši sąvoka taikytina pirmiausia čigonams ir karaimams – visos kitos tautybės, tarp jų ir Lietuvos lenkai, sudaro bendruomenes. Todėl joms reikia taikyti tokius įstatymus, kokie numatyti tautinėms bendruomenėms, o ne tautinėms mažumoms.

Dar viena desperatiška Valdemaro Tomaševskio idėja, pateikta Lietuvoje viešėjusiems jo sukviestiems europarlamentarams, buvo siūlymas skirstyti šalių tautines mažumas ir bendruomenes į autochtonus ir neautochtonus, arba paprasčiau – į vietines („tuteišiškas“) ir nevietines.

V. Tomaševskis drėbė be užuolankų – lenkų mažuma Lietuvoje yra vietinė, todėl ji turinti teisę turėti daugiau privilegijų, negu kitos tautybės. Žodžiu, „visi yra lygūs, bet lenkai lygesni“.

Šį jo teiginį blaiviau mąstantys europarlamentarai kontrargumentavo, kad visi imigrantai po tam tikro laiko tampa autochtonais ir kad sunku nustatyti ribą, nuo kurios jie tokiais tampa. Nepavykus primesti šio segregacinio modelio, griebtasi naujo argumento, mušant visus obskurantizmo rekordus: lenkai nemato reikalo mokytis lietuvių kalbos, nes lietuvių kalba vartojama tik... 100 metų.

Lietuviškas pagrindas

Slavų etnoso naujumą Pietryčių Lietuvoje pirmiausia liudija vietovardžiai – dauguma jų yra lietuviškos kilmės, kad ir fonetiškai ar žemėlapiuose grafiškai apslavinti, plg. Turgiele, Dziewieniszki, Ejsziszki, Grigiszki, Ponary, Kariotiszki, Gierwiszki, Nowokiemie ir kt. Vadinasi, jie susiformavę dar lietuvių kalbos terpėje – jei dabartinių lenkų protėviai šiame krašte būtų buvę lenkai, jie nieku gyvu nebūtų davę savo gyvenvietėms lietuviškų pavadinimų! Dabartinėje suslavėjusioje Pietryčių Lietuvoje krinta į akis vietovardžių su priesaga -išk- gausa. Ši priesaga, kad ir kaip būtų užrašyta (-iszki, -ischken ar -ишки), savo lietuviškos kilmės nuo to nepraranda.

Dalis asmenvardinės (pavardinės) kilmės lietuviškų šio regiono vietovardžių (Jackonys, Anuliškiai, Petroškai, Justiniškės, Širviai, Valčiūnai, Avižieniai ir kt.) galėjo kilti palyginti neseniai, nes lietuvių kaimiečių pavardės formavosi daugiausia XVII-XVIII a. Asmenvardinės kilmės vietovardžių lietuviškumą Vilniaus bei Šalčininkų apylinkėse patvirtina ir jų daryba – dalis jų sudaryti su lietuviškais patroniminiais formantais, nevartojamais nei baltarusių, nei lenkų kalbose.

Vadinasi, slaviškasis, o ypač lenkiškasis etniškasis antsluoksnis kaimiškose Vilniaus ir Šalčininkų vietovėse yra dar naujesnis, siekiantis XIX-XX amžių. Dabartinių lenkų protėviai tose vietovėse neabejotinai buvę lietuviai, todėl senieji slavakalbiai tų vietovių gyventojai save autochtonais gali laikyti nebent biologiniu požiūriu. Etninė slaviškoji savimonė ten atsiradusi istoriškai neseniai, yra nauja, tad Lietuvos totoriai, karaimai, žydai ir čigonai Lietuvoje turi kur kas gilesnes šaknis negu lenkai.

Senųjų lenkakalbių lietuvių etninės savimonės savinimasis ir jų vadinimas taip pat lenkais istoriškai nepagrįstas, nes takoskyra tarp lenkakalbių Lietuvos didikų ir bajorų bei Lenkijos lenkų išliko dar ilgai net po Liublino unijos. Čia būtų tas pat, kaip kad britų galimas teigimas po 100 ar 200 metų, jog XXI a. pradžioje Airijoje gyvenę vieni anglakalbiai anglai – airių ten nebūta.

Kapinių užrašai

Dar vienas šiaudas, už kurio griebiasi lenkiškų šaknų Lietuvoje kapstytojai, yra senieji kapinių užrašai – esą, visi jie lenkiški, o tai, girdi, rodo, kad lietuvių čia net nebuvo. Ciniškas teiginys, žinant, kad katalikų bažnyčia, registravusi gimimą, santuoką ir mirtį, Lietuvoje buvo lenkų rankose, o pati lenkų kalba buvo paskelbta oficialiąja dar nuo 1697 m. Šių dienų Lenkija yra išlaikiusi nelenkų pavardžių rašymo tradiciją, apie kurią jau buvo rašyta: lietuvio Liškausko pavardė lenkiškai oficialiai rašoma ne Liszkauskas, bet Liszkowski, ir niekuo nesiskiria nuo tokios pat lenko pavardės.

Tad iš lenkiško pavardės užrašymo antkapyje spręsti apie jos buvusio savininko tautybę neįmanoma. Iš pavardės galima spręsti tik apie jos pačios kilmę, bet ne apie žmogaus tautybę. Antkapio užrašas Jankowski, Chodkiewicz, Rodzina Maiszeliuw sako, kad pavardė yra lenkų, baltarusių ar lietuvių kilmės, tačiau kuo save laikė jos savininkas, lieka neaišku. Pietryčių Lietuvoje tautybė tapo pasirinkimo dalyku, ne kilmės.

Be to, spekuliuoti antkapių užrašais ir jais įrodinėti etnoso senumą mažų mažiausiai nesolidu. Daugelio Latvijos senųjų kapinių užrašai yra padaryti gotikiniu šriftu, o asmenvardžiai turi vokiškas formas – ar tai reiškia, kad tose vietose visai nebūta latvių?

Lietuvių kalba Vilniuje

Yra dar viena pasaka, kurią lenkai nuolat seka savo „mažiemus“ ir žioplesniems aplinkiniams: Vilnių esą įkūrę lenkai, jie čia ir gyvenę nuo Gedimino laikų, o lietuviai pasirodę tik po Antrojo pasaulinio karo, o ypač po 1990 m. Visi Vilniaus lietuviai esą suvažiavę iš Žemaitijos. Ši pasaka sekama ir dėl to, kad ja patikėtų dar ir patys pasakoriai.

Apie Vilniaus įkūrimą pasakoja ne tik legendos. Lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415-1480), šiaip jau nemėgęs lietuvių, rašo trumpai drūtai: Lietuviai /.../ ten įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien yra svarbiausias to krašto miestas. Tas pats autorius niekur neužsimena, kad jo laikais Vilniuje būtų šnekėta lenkiškai. Lietuvių kalbą J. Dlugošas lygina su lotynų kalba, vadinasi, skiria nuo baltarusių ar lenkų. O juk tų laikų metraštininkai aprašinėjo ne valstiečius, bet diduomenę ir jos ypatumus, tarp jų ir kalbą.

Lenkų kalbą į Vilnių užnešė Lenkijos dvasininkija, o XVI a. – ir Žygimanto Augusto dvaras. Vilnius lenkėjo pamažu, luomine piramide žemyn. Nemažą vaidmenį čia suvaidino lenkiškoji kontrreformacija, lenkų kalbą stengusis paversti ir konfesine kalba.

Lietuvių kalba Vilniuje plačiai vartota ir XVII a., ir vėliau. Miesto apylinkės buvusios dar visai lietuviškos, ką rodo ir dabartinių lenkų vartojami lietuviški vietovardžiai Ponary (slavai Nerį visada vadinę Vilija), Sznipiszki, Kariotiszki, Żirmuny, Antokol, Turniszki, Bujwidziszki. Apie 1620 m. Vilniuje išeina Konstantino Sirvydo Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas, skirtas lietuvių bajorų vaikams, studijuojantiems Vilniaus universitete, taip pat tiems nelietuviams, kurie turėjo pramokti lietuviškai tiek, kad galėtų sakyti pamokslus (pats K. Sirvydas lietuviškus pamokslus skaitė Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje).

Šio žodyno išėjo net penki leidimai (paskutinis – 1713 m.), o tai rodo, kad lietuvių kalba Vilniuje buvo gyva ir reikalinga visą tą laiką. K. Sirvydas tiek žodyne, tiek pamokslų rinkinyje „Punktai sakymų“ vartojo vietinę Vilniaus lietuvių tarmę – rytų aukštaičių (dzūkų puntininkų), kuria dabar šnekama apie Švenčionis, Ignaliną, o Baltarusijoje – apie Gervėčius. Vadinasi, vilniečių lietuvių kalba buvo tokia pati, kaip ir miesto apylinkių.

Lietuvių kalba Vilniuje pradėta slopinti dar XVIII a. Lietuviškus pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje nustota sakyti 1737 m., pati lietuvių kalba lenkų viešai vadinta „pagoniška“, „chamiška“, „prasčiokiška“, netinkama krikščionybei ir maldoms. Tokia nuostata drauge su pačia lenkų kalba iš Vilniaus per dvarus ir bažnyčias pamažu plito ir po sostinės apylinkes, kur iš kalbų maišalynės ilgainiui susikūrė unikalus slavų kalbos variantas – „po prostu“, slavistų laikomas baltarusių kalbos tarme.

Deja, tokia arogantiška šovinistinė XIX a. lenkų nuostata LLRA veikėjų atnaujinama ir šiais laikais, menkinant ne tik lietuvių kalbą, bet ir kultūrą bei Lietuvos valstybingumą apskritai. Dabartinis lenkų nenoras mokytis valstybinės lietuvių kalbos yra viena iš šio lenkiško šovinizmo apraiškų.

Didesnė tauta – didesni ir kompleksai

Antilietuviška lenkų arogancija išryškėjo jau nuo pat Krėvos unijos (1385) laikų ir ilgainiui tik stiprėjo. Ši arogancija turėjo nuslopinti lenkiškus kompleksus. Įsivaizduokite valstybę, neturinčią savų valdovų dinastijos ir nuolat skolinančią juos iš kaimynų. Valstybę, iš baimės vokiečiams pasiūliusią karaliaus sostą taip nekenčiamų pagonių lietuvių kunigaikščiui! Kiek pastangų reikėjo lenkų didikams, kad įveiktų savo principus ir pripažintų, jog nuo pražūties jų karalystę gali išgelbėti tik Lietuva!

Šiems kompleksams nuslopinti ir buvo pasirinkta arogantiška misionieriška nuostata, esą tai Lenkija yra Lietuvos gelbėtoja ir globėja, todėl dėkingi lietuviai turį net krikščionybę perimti su visu lenkų kalbos įpakavimu.

Iki XX a. lenkų neapykanta lietuviškumui buvo tiek sustiprėjusi, kad, nors ir būdami uolūs katalikai, jie nesibodėjo net bažnyčiose (!) sukelti muštynių dėl to, kad ten melstasi ar giedota lietuviškai. Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje sunkiai skynėsi kelią per dvi slaviškas užtvaras: rusiškąjį spaudos draudimą lietuviškame regione bei lenkiškąjį kalbos draudimą bažnyčioje.

Pirmuoju atveju padėtį šiek tiek gelbėjo knygnešių veikla, antruoju – nesibaigiantys ir ne visada sėkmingi bylinėjimaisi su lenkais kunigais ir lenkiška katalikų bažnyčios hierarchija. Nenuostabu, kad šio slaviško spaudimo neatlaikė būtent aplink Vilnių gyvenę lietuviai valstiečiai – ten jis buvo stipriausias.

Tuo tarpu vokiškuose kraštuose – Prūsijoje, Livonijoje – vokiečiai savo kalbos nepriešino vietinėms, netgi atvirkščiai – patys jų mokėsi ir leido knygas, kad jas savo namuose galėtų skaityti ir katekizuotis prūsai, latviai ir estai valstiečiai, taip pat Mažosios Lietuvos lietuviai. Protestantiškuose kraštuose vokiečiai nekompleksavo, kad bažnyčiose pamaldos vyksta, pavyzdžiui, ir latvių kalba.

Dėl vokiško pragmatizmo bei protestantiškų nuostatų vietinių kalbų ir švietimo atžvilgiu latviai ir estai XIX a. jau buvo raštingos tautos – raštingumas ten siekė iki 90-95 proc.; lietuviškų gubernijų gyventojų raštingumas tesiekė 50 proc. ir mažiau. Latvių ir estų atgimimas, prasidėjęs keliasdešimčia metų anksčiau nei lietuvių, nebuvo priverstas kovoti dėl gimtosios kalbos konfesinėje srityje – visas dėmesys buvo sutelktas į tolesnį tautinės savimonės ugdymą. Todėl latvių bei estų tautinė savimonė susicementavo tvirtesnė už lietuvių.

Nei latviai, nei estai nekompleksuoja nei dėl savo kalbos, nei dėl rašybos, nei dėl tautybės – net dabartinės Latvijos rusai, emigravę į Vakarus, linkę apsimesti latviais, nors kai kurie jų latviškai sunkokai kalba. Stipresnis latvių ir estų tautinis mentalitetas ryškus ir mūsų dienomis – Latvijos bei Estijos vidaus politikos sprendimai dabar yra ryžtingesni nei Lietuvos. Latvių ir estų politikai savo rinkėjams nesiteisina politinės valios stoka; vargu, ar jie apskritai tokį terminą žino.

Vietoje išvadų

Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o plisdama slavėjant Vilniaus apylinkių kaimiečiams lietuviams ir lenkėjant į šį kraštą atsikėlusiems baltarusiams, virto tam tikru slavišku tarptautiniu žargonu – „po prostu“ kalba. Daugelyje kaimo vietovių ji paplito XIX-XX a. ir, suprantama, nėra jokios gretimos lenkų tarmės tęsinys. Antra vertus, kultūriniu ir lingvistiniu požiūriu „po prostu“ kalba dėl savo unikalumo yra daug vertesnė už tikrąją lenkų, tačiau jos nesistengiama išsaugoti, nes lenkiškose mokyklose mokoma lenkų bendrinės kalbos, tokiu būdu naikinant net dabartinį etninį krašto savitumą.

Vadinasi, už Lietuvos pinigus formuojamas regionas be jokio etninio savitumo, kaip kad Rusijos Kaliningrado sritis ar Lenkijos vakarinės vaivadijos. Skirtumas nebent tas, kad čia Lietuvos pinigais finansuojamas priešiškumas valstybei ir kaimyninės Lenkijos pilietiškumas.

Tiek pat istoriškai jauna ir kaimiečių lenkiškoji savimonė. Lenkų etnosas čia nėra autochtoniškas. Kad lietuvių kalbą ir savimonę valstiečiai iškeitė į lenkiškąją, nuo to jie bajorais netapo. Žinoma, pasirinkti tautybę yra jų teisė, tačiau teigti, jog Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkais save laikantys gyventojai yra autochtonai, yra šventvagystė. Ten šnekama slaviškai, bet vaikštoma žeme, kurioje ilsisi jų protėvių lietuvių kaulai.

Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

http://www.DELFI.lt

Susiję straipsniai:

* A.Butkus. Nešventas lenkų melas (776)
2010 gruodžio mėn. 17 d. 13:08
* A. Butkus. Už ką balsavo Latvija (125)
2010 spalio mėn. 4 d. 09:35
* A.Butkus: Lenkija ir Lietuvos strateginė vasalystė (453)
2010 kovo mėn. 29 d. 12:15
* A.Butkus. Klūpanti Lietuva (689)
2008 lapkričio mėn. 4 d. 13:15
* A.Butkus. Slavakalbis Baltijos šalių pilietis (686)
2008 rugsėjo mėn. 8 d. 16:45
* A.Butkus. Baltų valstybinių kalbų vartojimas – įstatymas ir tikrovė (645)
2008 liepos mėn. 25 d. 11:16
* A.Butkus: „Litwa Środkowa“ (1143)
2008 balandžio mėn. 21 d. 13:05

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Istorija,
2011 03 16 18:52

Man vis labjau abejonių kelia mintis, kad Lietuvai sąjunga su lenkais buvo kada nors naudinga.

Jau dabar darosi akivaizdu, kad Rusija, tegul ir su savo tikslais, pristabdė Lietuvos polonizaciją - kartais sąmoningai, o kartais atsitiktinai. Vis dėlto bet kuriuo atveju tai Lietuvai pagelbėjo, net jeigu Rusija žiūrėjo savo naudos.

Apie sąjungos su lenkais naudingumą būtų galima kalbėti, tuo atveju, jeigu mes būtume jei ir nesustiprėję, nepagausėję, neissiplėtę, tai bent likę savo istorinėse etninėse ribose.

Taip neatsitiko.

Mes susitraukėme, o lenkai išsiplėtė - MŪSŲ ŽEMIŲ IR KRAUJO SASKAITA.

Kur ta išgirtoji sąjungos su lenkais istorinė nauda??? Juk jie mūsų vos neprararijo.

ŽVILGTELĖKITE Į LATVIJĄ IR ESTIJĄ: KOKIOMIS BUVO IKI LIVONIJOS, LIVONIJOS, CARO IMPERIJOS LAIKAIS, TOKIOMIS IR IŠ ESMĖS LIKO IR DABAR. TERITORINIAI PRARADIMAI VISAI NEESMINIAI.

O mūsų? Argi nekeista? O juk mažesnės nacijos. Praktiškai iki 1920 be jokiu valstybingumo tradicijų, be sąjungos su Lenkija.

O gal būtent todėl, kad be sąjungos su Lenkija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Kov 2011 14:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Pusiausvyra. Lietuvoje įvedama tai, kas įteisinta Lenkijoje

http://www.lrytas.lt/index.asp?data=201 ... =99&view=2

Pusiausvyra. Lietuvoje įvedama tai, kas įteisinta Lenkijoje

Vytautas BRUVERIS
LR korespondentas
2011-03-18

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) parlamente atstovaujantys politikai vakar piktinosi, kad šis įstatymas skirtas engti lenkus Vilniaus krašte.

Tuo tarpu Lietuvos valdžios atstovai santūriai aiškino, kad tokios pat teisės normos galioja ir Lenkijos švietime.

Naująjį Švietimo įstatymą Seimas vakar priėmė įtikinama balsų dauguma – „už” balsavo 76 parlamentarai, „prieš” – 14, susilaikė 29.

Vieningai „už” balsavo tik valdančiosios daugumos frakcijos. Tuo tarpu opozicija skilo į tris dalis. Daugelis šių frakcijų narių balsavo „prieš” arba susilaikė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Kov 2011 21:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Sauliaus Stomos blogas. Lietuva lietuviams, arba Nužudyk valstybę savyje!
http://blog.delfi.lt/sauliusstoma/8520/#comments

inž
Penktadienis
2011-03-18 14:57

Kuo man nemielas nutautėjęs lietuvis "tuteišis"?

Tuo, kad jis (ji) niekad "neprisiims atsakomybės už savo valstybę ir savo kraštą.

Žemiau teikiu keletą apibrėžimų iš interneto:

1) Kas yra “tuteišis”?

Pirmoji reakcija – tai viešoje, tačiau neoficialioje leksikoje įsitvirtinęs apibūdinimas, skirtas Rytų, o gal labiau Pietryčių Lietuvos gyventojui.

Tebediskutuojama – jis tarsi lenkas, arba gudas, o gal dar banaliau: nutautėjęs lietuvis.

2) “Kaip pažymi S. Charevskis, tiesioginis žodžio „tuteišis” vertimas iš baltarusių ir lenkų kalbos reiškia „vietinis”. Anot jo, pats tinkamiausias daiktavardis - senbuvis.

Vėliau ši sąvoka įgavo daug platesnę kultūrinę, politinę reikšmę, ir imta vartoti apibūdinti žmones, kurie nesiintegravo į daugumą ir pasirenka savo tautybę priklausomai nuo politinės situacijos.

„Jis taip pat sėkmingai gali būti ir lenku kataliku, ir rusu stačiatikiu. Bet tik neprisiims atsakomybės už savo valstybę ir savo kraštą. Jį charakterizuoja prisitaikėliškumas ir konformizmas, būtent šios savybės padarė tuteišiškumo sąvoką bendrine”, - teigia S. Charevskis.” (šaltinis Voruta.lt)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Kov 2011 16:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

J.Laučiūtė. Lenkai Vilnijoje: politika ir statistika

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=43549205

Jūratė Laučiūtė, Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė
2011 kovo mėn. 24 d. 12:46

Lenkų rinkimų akcijos sėkmė Vilniuje daug kam buvo lyg šaltas dušas viduržiemyje. Mėginimai analizuoti susiklosčiusią situaciją dažniausiai pasibaigia niurzgėjimu dėl kai kurių „didžiosios Lenkijos“ politikų kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus ir atviro Lietuvos lenkų pretenzijų Lietuvai ir lietuviams rėmimo. Kiti pabrėžia ir neeilinį Valdemaro Tomaševskio sugebėjimą suvienyti rusų ir lenkų mažumų nuoskaudas.

Politika I: XXI amžius

Be abejo, įtakos rinkimų rezultatams turėjo ir viena, ir kita. Bet nereikėtų pamiršti ir to indėlio, kurį į lenkų pergalę Vilniuje įnešė patys lietuviai. Ypač dėmesio vertas toks dėsningumas: kuo aukštesnį postą Lietuvos ateitį modeliuojantis lietuvis užima Lietuvos valdžios Olimpe, tuo jo indėlis buvo svaresnis. Būtent aukštuosiuose kabinetuose užgimė tos idėjos, kurias šiandien lenkai įvardija kaip nuoskaudas ir jomis manipuliuoja tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje…

Juk nebuvo taip, kad lenkai nei iš šio, nei iš to, vien iš dyko buvimo ėmė spausti Lietuvą, kad ši savo raidyną papildytų nelietuviškomis raidėmis (beje, raidės w lotynų raidyne nebuvo, nebuvo ir paprastos v, kurią reikalui esant atstodavo raidė u, todėl toji w - tai toks pat naujadaras, kaip ir mūsų raidės su nosine ar su kepurėle…) ir leistų lenkams savo pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.

Buvo, buvo kažkokie plačiai Lietuvos visuomenei nelabai žinomi pusiau privatūs Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų susitarimai ir pažadai, beje, viršijantys net ir paties aukščiausių šalies pareigūnų kompetenciją. Nes tautos vertybėmis ir tautinę tapatybę apibrėžiančiais dalykais (o prie tokių, šalia valstybinės teritorijos plotų, be abejo, priklauso kalba bei jos raiškos ypatumai), negavus tautos sutikimo, nevalia spekuliuoti ne tik ministrams, bet ir prezidentams. O dabar niekaip nebeišsrebiame tos putros, kurią, neatsargiai pasižadėjęs, užvirė vienas netoliaregis politikas.

Kita, pati naujausia, rinkimų išvakarėse lenkus papiktinusi „nuoskauda“- netikėtas Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimas jau nuo kitų metų (kur taip skubame? Į pragarą?) panaikinti specialų lengvesnį lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklų abiturientams ir įvesti visoms Lietuvos mokykloms vienodą valstybinės kalbos egzaminą.

Beje, pats savaime šis ŠMM nutarimas ir teisingas, ir būtinas, jei mes apie Lietuvos kitataučius (ir jie patys apie save) galvojame ne kaip apie kažkieno mums primestą „penktąją koloną“, o kaip apie Lietuvos pilietinės tautos neatskiriamą dalį. Bloga tai, kad toks sprendimas, viena vertus, pavėlavo gerą dešimtmetį, kita vertus, neapgalvotai paskubino būtinus pokyčius, o trečia vertus, priimtas politiškai labiausiai netikusiu laiku – rinkimų į savivaldybes išvakarėse.

Tiesa, po energingų tautinių mažumų atstovų protestų valdžia ėmė trauktis ir sušvelnino savo planus. Švietimo ir mokslo ministras jau pareiškė, jog anksčiausia tokios naujovės data galėtų būti 2013-tieji. Ir apie idėją bent du dalykus kitakalbių mokyklose mokyti lietuviškai valdžia jau kalba miglotai. Bet, kaip rodo rinkimų rezultatai, suerzintus žmones ne taip jau lengva benuraminti, o valdžia pasirodė neryžtinga, besiblaškanti ir nenuosekli. Ar gali ją gerbti lenkai, jei ir lietuviams ji pagarbos nežadina?

O kad tie rezultatai tikrai ne vien tik įsisenėjusios įtampos tarp lietuvių ir lenkų suaktyvėjimas, inspiruotas užsienio politikos vingių, bet ir pačių lietuvių politikų bei valdininkų paikumo pasekmė, liudytų ir gana įspūdingi rusų organizacijų pasiekimai Klaipėdos savivaldos rinkimuose. Čia Rusų aljansas kartu su Lietuvos rusų sąjunga laimėjo penkis mandatus – tiek, kiek ir TS-LKD ar LCS. Ar bereikia komentarų?

Nieko neveikimas – blogai. Bet kai strimgalviais puolama viską reformuoti vien tik tam, kad būtų galima kuo greičiau sudėlioti „paukščiukus“ – irgi nieko gero...

Reikia būti arba arogantišku pasipūtėliu, tikinčiu savo absoliučiu neklystamumu, arba visišku neišmanėliu, kad nematytum skirtumo tarp skubaus chirurgo įsikišimo į žmogaus organizmą būtinybės, ir sprendimų, keičiančių nors ir ydingas, bet jau nusistovėjusias kultūrines tradicijas. Pirmu atveju paprastai kuo greičiau priimami sprendimai ir padaromi atitinkami veiksmai, tuo ligoniui geriau. Antruoju atveju neišvengiamai susiduriame su poveikiu žmonių psichikai, psichologijai, pasaulėjautai, ir čia visokie netikėtumai, skubotumas gali tik pabloginti padėtį – ką ir parodė rinkimai.

Politika II: politizuojamoji istorija

Kad ir kiek besipriešintų istorikai – mokslininkai, jie nepajėgūs sustabdyti spekuliacijų istorijos faktais ir politikų siekių naudotis istorija kaip figos lapeliu savo garbingiems ketinimams ar nelabai garbingoms užmačioms pridengti. Tik kažin ar vertėtų lietuviams su lenkais susireikšminti ir manyti, kad tik mūsų politikai naudojasi istorija kaip pašluoste savo politinėje virtuvėlėje.

Mes čia anaiptol ne originalūs. Istorijos iškraipymų vardan politinių sumetimų pasitaiko ir kitose šalyse. O jei mes ir originalūs, tai nebent tuo, kad dauguma mūsų politikų istorijos klausimuose yra dar menkiau išprusę, nei Austrijos, Serbijos ar Prancūzijos politikai.

Ilgai neieškoję pavyzdžių, pasvarstykime, ko vertas europarlamentaro (!) Tomaševskio priešrinkiminis pareiškimas, jog lenkai Vilnijoje – jau nuo XIV amžiaus?

Žinoma, negalėtume neigti, kad tais laikais kunigaikščio dvare jau būta lenkų: diplomatų, dvasininkų, raštininkų ar užimančių kitas dvartarnių pareigas, bet šalia jų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvare anais laikais tarnavo (ar viešėjo) ir rusai, ir vokiečiai, ir svečiai iš dar tolesnių žemių. Kokių privilegijų Lietuvoje turėtų tikėtis jie šiandien?

Beje, Ispanijoje itin yra paplitusi pavardė Galindo. Žinoma, jog čia XX a. viduryje gyveno ir kūrė rašytojas Galindo, o, kaip spėjama, kartu su žinomu poetu Garsija Lorka buvo sušaudytas ir mokytojas Dioscoras Galindo. Istorikams ir kalbininkams tai duoda pagrindo teigti, jog baltų genčių istorijos tolimame priešaušryje kažkoks būrys lietuviams giminiškų galindų, greičiausiai kartu su senovės germanų gentimi vestgotais, buvo nuklydęs net iki to tolimo Europos pietvakarinio pakraščio. Na, ir kas iš to? Darysime politiką? Reikalausime šiandieniniams migrantams iš Lietuvos kažkokių ypatingų teisių vien todėl, kad baltai Ispanijoje kūrėsi jau prieš porą tūkstantmečių? Būtų juokinga...

Lietuvos ir Lenkijos viešojoje erdvėje netrūksta ir dar juokingesnių spekuliacijų Lietuvos ir Lenkijos istorijos tema. Kažkoks DELFI internautas, pavyzdžiui, tvirtina, jog „nuo pat Vazos laikų, lietuviai Vilno kraste sudarydavo apie 2 proc. mazuma! Tik po to kai TSRS neteisetai okupavo Lenkija ir Vilno, lietuviu cia pirma karta ker 400metu padaugejo iki 18 proc.“ (kalba netaisyta- J.L.)...

Minimas „Vaza“ - tai Zigmantas Vaza (lenkiškai.: Zygmunt III Waza; švediškai: Sigismund), kuris karaliavo Lenkijoje nuo 1587 iki 1632 m. ... Tik neteko girdėti, kad XVI a. būtų vykęs koks nors gyventojų surašinėjimas, ir dar – fiksuojantis etninę šio regiono gyventojų priklausomybę.

O štai carinė Rusija, atsiriekusi sau geriausią Lietuvos-Lenkijos valstybės dalį, tuoj puolė surašinėti visus caro pavaldinius. Tie surašinėjimai – ne kokia pseudomokslinė spekuliacija, bet faktas, kuriuo patikimai gali remtis ir istorikai-specialistai, ir politikuojantys diletantai. Juolab, kad surašinėjo caro administracijos skiriami asmenys, kuriuos vargu net ir didžiausias lietuvių priešas apkaltintų kokia nors perdėta simpatija lietuviams ar kitiems ne-rusams.

Neišgalvota statistika

Iš pradžių, 1795 m. buvo pamėginta „suskaičiuoti“ prie Rusijos imperijos prijungtų buvusios LKD žemių gyventojus, o 1857-1858 m. Imperatoriškosios mokslų akademijos akademiko Petro Kepeno iniciatyva buvo pradėta rinkti duomenis visuotiniam imperijos gyventojų surašymui. Duomenis rinko daugiausia katalikiškų parapijų kunigai, lenkai ir lietuviai, tačiau jie nebuvo paskelbti ir išliko tik rankraštyje, kuris saugojamas Rusijos Mokslų akademijos Sankt- Peterburgo archyve.

Rankraštyje užfiksuoti duomenys liudija, jog lenkai net XVIII a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje ir apie patį Vilnių tebebuvo itin negausi etninė mažuma. Nors Lietuvos istorikai sakosi žiną Kepeno surašymo duomenis, viešojoje erdvėje jie neskelbiami ir nekomentuojami... Kodėl? Kad neįskaudintų lenkų ar kitų tautinių mažumų, šiandien pretenduojančių ne tik į Lietuvos teritoriją, bet ir į istoriją?

Įdomius duomenis apie etninę naujųjų Rusijos imperijos žemių sudėtį 1822 m. paskelbė Vilniaus universiteto bibliotekininkas K. Kantrimas, kuris pateikė Vilniaus universiteto kuratoriui kunigaikščiui A. Čartoryskiui projektą steigti universitete lietuvių kalbos katedrą. Bet to projekto įgyvendinimui sutrukdė sustiprėjusi rusifikacijos politika, todėl universiteto mokslininkai, tiek lietuviai, tiek lenkai, drauge puolė gelbėti tai, kas dar buvo išlikę, būtent: jau esamas kultūrines tradicijas, orientuotas į lenkiškąją kultūrą.

K. Kantrimo teigimu, lietuviškai kalbėta didesnėje dalyje visų trijų, anuomet lietuviškomis vadintų gubernijų: Vilniaus, Kauno ir Suvalkų, o taip pat ir Gardino gubernijoje. Beje, atskirai jis dar pateikė duomenis iš Mažosios Lietuvos (jo projekte – „Prūsų Lietuvos“): esą, Memelyje (Klaipėdoje), Tilzyte (Tilžėje) ir mieste, vadinamu keliais vardais: Karaliaučius – Krulevec - Kenigsberg (šiandien dar ir – Kaliningradas) lietuvių kalba buvo meldžiamasi bažnyčiose, mokomasi parapijinėse mokyklose bei buvo sudarinėjamos prekybos sutartys.

Pagaliau, norintys žinoti, o ne fantazuoti, gali remtis 1897 metų visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, kurie 1905 m. buvo paskelbti knygoje „Pervaja vseobščaja perepis naselenija Rossijskoj imperiji 1897 g.“ (Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897г. Под ред. М. А. Тройницкого, вып. 7.).

Iš jų aiškėja, jog ir po pusšimčio metų, prabėgusių po K. Kantrimo darbų, Kauno ir Suvalkų gubernijose lietuviai vis dar sudarė etninę daugumą. Suvalkų gubernijoje lietuvių gyventa 304.548, lenkų – daugiau nei dvigubai mažiau, tik 134 006 žmonės. Įdomi Seinų apygardos („ujezd“) gyventojų etninė sudėtis: lietuviai čia sudarė ryškią daugumą - 48 467 gyventojai, lenkų tik 18 754, o trečioje vietoje buvo žydai: 9 684.

Dar įdomesnė etninė Vilniaus gubernijos sudėtis. Primenu, jog anuomet Vilniaus gubernijai priklausė ne tik šiandien Lietuvos sudėtyje esantys Trakų ir Švenčionių „ujezdai“, bet ir Baltarusijoje likę Vilejka, Dysna, Lyda, Ašmena, todėl netenka stebėtis, jog skaitlingiausias etnosas buvo baltarusiai (891 903), antroje vietoje lietuviai (279 720), trečioje - žydai (202 374).

O kur lenkai? Lenkų etnosas, kuris šiandien mėgina skelbtis jau nuo Zigmanto Vazos laikų sudaręs tame krašte daugumą, net devyniolikto amžiaus pabaigoje teskaičiavo tik 130 054 žmones, ir gyveno jie ten, kur paprastai gyvena vėlyvi kolonistai: miestuose ar dvarininkų sodybose. Maždaug pusė jų (73 008) telkėsi Vilniaus apygardoje, bet ir čia jie sudarė mažiausią mažumą, plg. baltarusių ten gyventa 93.896, žydų 77 224, lietuvių irgi daugiau, „net“ 76 030 galvos.

Trakų apygardoje, kuri XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje buvo pati „lietuviškiausia“, lietuviai sudarė absoliučią daugumą – 118 153, po jų – baltarusiai (32 015), o lenkų - vos 22 840.

Įdomu, jog šiek tiek daugiau, palyginus su Vilniaus gubernija, lenkų suskaičiuota pačioje lietuviškiausioje, Kauno gubernijoje: 139 618 žmonių. Lietuvių (kartu su žemaičiais) gyventa net 1 019 774, o antrą pagal skaičių etninę mažumą sudarė žydai.

Tikiuosi, jog mokslininkų - istorikų šie duomenys nenustebino. Užtat mane – ir ne tik mane – stebina, kodėl mokslininkai tyli, neviešina jų, kai mūsų energingi kaimynai tendencingai perrašinėja ir per visus – diplomatinius, mokslinius, populistinius-žiniasklaidinius – kanalus bruka mums ir Europai kitokią istoriją, ne tą, kurią mes, lietuviai esame išmokę laikyti sava.

Karštas komentaras

Matome, kaip rūpestingai šiandien baltarusiai restauruoja Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarus ir pilis, statytas dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Galėtume pasidžiaugti kartu su jais, jei ne viena „smulkmena“: tas istorinis paveldas pateikiamas visuomenei ne kaip Lietuvos valstybės ar bent jau kaip bendros lietuvių ir baltarusių valstybės palikimas, bet kaip išimtinai jų vienų, baltarusių kultūrinis ir politinis paveldas. Tuo pačiu vadinamieji mokslininkai pasisavina ir lietuvių etnoso suslavintąją formą: neva tai jie, šiandieniniai baltarusiai, esą tikrieji lietuviai – „litviny“ ir LDK kūrėjai, o mes, šiandienos lietuviai, teesame kažkoks istorinis nesusipratimas, „lietuvisai“, neteisėtai besisavinantys didingąjį LDK paveldą.

Kaip sako patys slavai, „nuo nesveikos galvos [problema] permetama ant sveikosios“... Tačiau lašas po lašo ne tik akmenį, bet ir galvas „pratašo“.

O koks būtų mūsų, lietuvių „atsakas Čemberlenui“? Praktiškai jokio. Tik vienas kitas pranešimėlis siauroje mokslinėje erdvėje, o plačioji visuomenė paliekama be jai prieinamų ir suprantamų orientyrų, faktų ar išsamesnių istorinių-kultūrinių komentarų. Vėl tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas, perkrikštytas modernesniu „politkorektiškumo“ terminu?

Iki kolei? Kur ta riba, kurią priėjus, net ir pusmoksliai mūsų politikai, įvairių ministerijų, ypač švietimo ministerijos vadovai suvoks, jog už jos - jau nebe politkorektiškumas, o juos į vadovaujančius postus iškėlusios tautos interesų išdavystė?

Pagaliau, ko verti premjero samprotavimai apie žinių visuomenės kūrimą, jei šiandien net kultūriniai ir politiniai visuomenės lyderiai, vyriausybės nariai stokoja elementarių žinių apie tą valstybę, kurios nepriklausomybę jie giriasi atkūrę ir neva toliau stipriną?

Ką jie yra girdėję apie baltų substratą didžiulėse slavų šiandien apgyvendintose teritorijose ir to substrato vaidmenį, formuojantis baltarusių tautai, rytų lenkų ir vakarų rusų tarmėms?

Ar jie žino ir gali paaiškinti lenkų, rusų, baltarusių pseudomokslininkams ir jais besiremiantiems politikams, kodėl ta Didžioji kunigaikštystė vadinosi būtent Lietuvos, o ne, pavyzdžiui, Minsko, Vitebsko ar kito slavų miesto vardo kunigaikštyste, - jei ją išties būtų kūrę ne lietuviai, o rytų slavai?

O be tokių žinių, kaip ir be aukščiau pateiktų statistinių duomenų apie etninę buvusių Vilniaus, Kauno ar Suvalkų gubernijų sudėtį vargu ar galima pakloti pamatus normaliems, abipuse pagarba ir tolerantiškumu grindžiamiems kaimyniškiems santykiams, nekalbant apie sveiką Lietuvos tautinių mažumų savivoką.

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Kov 2011 19:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

R.Ozolas: Lietuvos lenkų lyderiai atvirai propaguoja antivalstybines idėjas

http://alkas.lt/2011/03/24/r-ozolas-lie ... es-idejas/

Kovo 24, 2011 13:41
http://www.alkas.lt

Lietuvos rusams nevertėjo sudarinėti politinio aljanso su vietiniais lenkais, nes lenkai išnaudos rusus iki tam tikro momento, o po to atsikratys jų.

Tokią nuomonę savaitraščiui „Litovskij kurjer“ išsakė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas.

Pasak R.Ozolo, galima pateikti aibę skirtumų tarp Lietuvos rusų ir lenkų. Rusai Lietuvoje, skirtingai negu lenkai, sako „tai mano žemė“, turėdami omenyje bendrą žemę su lietuviais.

Lenkai irgi sako „tai mano žemė“, bet turi omenyje visai ką kitą – lenkų, o „ne Lietuvos žemę“, teigė išskirtiniame interviu savaitraščiui signataras.

Signataro teigimu, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir jos lyderiai atvirai ir nedviprasmiškai propaguoja antivalstybines idėjas, ragina nesilaikyti įstatymų, smerkia Lietuvą įvairiose institucijose: tarptautinėse politinėse ir visuomeninėse organizacijose, teismuose, Europarlamente – visur, kur tik įmanoma prasimušti.

„Kiek tai gali tęstis ir kiek tai galima kentėti? Politinis korektiškumas, kuriuo kaip impotencija serga visų lygių valdžia, neleidžia lenkų lyderiams pasakyti visos tiesos į akis. Jūs, nors ir Lietuvos piliečiai, bet jūs – Lietuvos išdavikai, nes dirbate prieš jos interesus“, – interviu „Litovskij kurjer“ sako R.Ozolas.

Jam gaila Lietuvos rusų, kurie šiandien padeda lenkų politikams spręsti jų problemas. Kai tik sąjungininkų būtinybė taps nereikalinga – lenkai akimirksniu nusisuks nuo rusų partijų. Kam tradiciškai lojaliems Lietuvai rusams tepti savo gerą vardą aljansais su politinėmis jėgomis, kurios nelojalios Lietuvos valstybei? – klausia R.Ozolas.

Atsakydamas į „Litovskij kurjer“ žurnalisto Anatolijaus Ivanovo klausimą apie tai, ar Lietuvos – Lenkijos santykiuose nėra ir prieš tai buvusių Lietuvos vadovų, kaip antai Valdo Adamkaus kaltės, kuris užuot aiškiai atskyręs politinę tarpusavio santykių komponentę nuo ekonominės, pastoviai flirtuodavo su Lenkijos vadovybe aklai tikėdamas bendrų elektros jungčių ir dujotekių projektų perspektyva, R.Ozolas sakė:

„Viena iš didžiausių klaidų yra strateginės partnerystės politika, kuri yra visiškai nepriimtina Lietuvai. Į NATO mus būtų priėmę ir be Lenkijos advokatų, dar būtų ir paprašę, kad mes įstotume į šį bloką.

Mums visiškai nevertėjo įsileisti į tokias politizuotas prekybines avantiūras, kaip kad machinacijos su Mažeikių naftos perdirbimo įmone. Galiausiai mes įsitikinome, kad bet kuriuo atveju, šitos gamyklos šeimininkais taps rusai. Lozungas „neprileisime Ivano prie vamzdžio“ buvo tokiu kvailu lozungu, kad reiktų gerokai pasukti galvą, jog sugalvotum ką nors idiotiškesnio. Lietuvos valdžia pati pritraukė į Mažeikius lenkų kompaniją, kuri tuo metu dar abejojo ar pirkti šį objektą, ar ne. Mes įkalbėjome: pirkite, dėl Dievo.

Ir šiandien turime tai ką turime – brangiausią benziną Baltijos šalyse. Tik kuomet lenkai pareikalavo „Klaipėdos naftos“, šiek tiek prablaivėjome. Galų gale išsiaiškinome, kad net stipri lenkų ekonomika negali nešti šitos sunkios naštos ir vėliau ar anksčiau parduos ją.

Mums buvo visiškai nereikalingas toks pataikavimas, kuriam pradžią davė velionio Brazausko epocha, o pratęsė Adamkaus laikų politikai. O ir dviprasmiška Landsbergio laikysena taip pat pasitarnavo įžūlėjančiai Lenkijai.

Buvo reikalinga ne nuolaidų politika, o savo interesų gynimo politika.

Idiotizmu galiu pavadinti ir tai, kad mes Lenkijai atidavėme savo istoriją.

Ponas Emanuelis Zingeris pasiūlė Lietuvai iškilmingai švęsti 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos, dar žinomos kaip Lenkijos Konstitucija, jubiliejų.

Jis tada pirmas bėgo keliaklupsčiauti prieš lenkus ir dabar bėga, neriasi iš kailio.

Tai sena Lietuvos bėda – keliaklupsčiauti prieš stipresnįjį.

Bet tai ne geriausias elgesio modelis ir ne geriausias geros kaimynystės būdas. Kaimynai vertina ne keliaklupsčiavimą, o pasitikėjimą, gebėjimą laikytis žodžio.

Noriu pažymėti, kad pastaruoju metu URM ir Prezidentūra daro daugiau adekvačių žingsnių, aktyviau gina mūsų šalies interesus.

Vyriausybėje tvirtybės sprendžiant lietuvių – lenkų klausimus kol kas nematyti. Atvirkščiai, nuolat girdime kalbas apie būtinybę įtraukti į lietuvių kalbos abėcėlę lenkų kalbos raides, kompaktiškai lenkų gyvenamose vietovėse leisti naudoti lenkų kalbą kaip oficialią kalbą“.

„Mane stebina lenkų ministro pono Sikorskio viešai demonstruojama laikysena. Jis grasina Lietuvai santykių pablogėjimu, užmiršdamas, kad taškosi seilėmis ne savo palivarke. XXI a. tokius dalykus kalbėti lyg ir nepadoru. Kyla dėsningas klausimas: ar kalbantysis supranta, kad jis yra ministras? Ar tik dedasi ministru. Tai yra tiesioginė diktatūra nepriklausomai valstybei. Arba ponas Sikorskis Lietuvą laiko trečia Lenkijos gubernija, kaip ir buvo pasakyta 1791 m. Konstitucijoje?

Visą interviu skaitykite šios dienos (2011 03 24) savaitraštyje „Litovskij kurjer“ arba tinklalapyje http://www.kurier.lt/?r=11&a=6159 .

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Kov 2011 21:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Linas V. Medelis. Beveik rimtai: Przepraszam, pan Sikorski!

http://alkas.lt/2011/03/28/linas-v-mede ... -sikorski/

Kovo 28, 2011 19:55

Atrodo, po gana principingo Seimo žingsnio, priimant naują Švietimo įstatymą, Lietuvos ir Lenkijos santykiai dar labiau atvės. Ką daryti, kad jie pagerėtų?

Visi žino, reikėtų daugiau kalbėti apie tai, kas mus sieja, o ne kas skiria. O juk jau praėjusiame amžiuje, ypač jo pradžioje, būta tokių tikrai vienijančių dalykų…

Pavyzdžiui, du broliai Narutavičiai. Kitąmet galėtume minėti 90-ąsias pirmojo Lenkijos prezidento mirties metines (kovo 17 d.).

Žemaitijos bajoras Juozo Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius šovinisto buvo nušautas Varšuvoje praėjus vos kelioms dienoms po inauguracijos. Na, kaip sakoma, kas galėjo išsirinkti, tas galėjo ir nušauti.

Gabrieliaus brolis, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas, buvo vedęs Pilsudskio puseserę Joaną Bilevičiūtę, ir sėkmingai darbavosi Lietuvos labui. Nusišovė 1932-ais. Dievo pirštas!?

Gana makabriška aliuzija, pradedant kalbą apie valstybių santykius. Nebent pradedant temą apie dabartinius, tarp LT ir PL …

Tas šūvis nuskambėjo, praėjus, berods, dvylikai metų po Suvalkų sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašymo.

Šiais laikais politikai, pasirašydami „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo, sutartį,“ tą problemą – kitaip tariant, Suvalkų negarbę ir nešlovę – susitarė palikti istorikams. Viena šalių pasistengė pamiršti, kaip prarado dalį teritorijų ir netrumpam laikui sostinę.

Ar Želigovskis, vykdydamas Pilsudskio nurodymą (kurį ne vienas garbingas lenkų karininkas atsisakė vykdyti), neužgrobė Vilniaus pažeisdamas visas sutartis?

Deja, nei diplomatui, nei ministrui nederanti frazė „mes taip nemanom“ apie okupuotą Vilniją jau įėjo į dviejų šalių santykių istoriją, ir nėra kaip nuo tos nešlovingos istorijos nusigręžti. Nes yra kas primena, o tas Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio spjūvis Lietuvai į veidą buvo nusišluostytas tylomis. Štai tau, ir pamiršk, kad nori. Nic takego, pan Sikorski, stengiamės.

Tik ne visada pavyksta. Štai Lietuvos URM pareiškimas dėl Lenkijos reakcijos į Švietimo įstatymo pataisas, ko gera, yra pats griežčiausias XXI amžiuje. Tikrai griežčiausias iš visų visai visai negriežtų. Deja, kol kas nėra požymių, kada mūsų strutiška politika „strateginio partnerio“ atžvilgiu baigtųsi.

Mūsų valdžia tik stebisi, apgailestauja, nesupranta, baisiai pergyvena ir … gal net linkusi atsiprašyti, kad per mažai stengėsi tą įtampą mažinti.

Spauda rašė dar sausio mėnesį: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra tokie blogi, kaip juos pateikia užsienio analitikai“. Taip po susitikimo su premjeru mus ramino Lenkijos ambasadorius J.Skolimovskis. O kas gi sako, kad jie blogi? Agentūrų pranešimo pavadinimas skambėjo dar gražiau: „Lenkijos diplomatas: apie dvišalius santykius su Lietuva meluojama“. Iš tiesų meluojama, jeigu girdėtume tik savo valdžios atstovus. Ji prisidengia akis, užsikemša ausis, rypauja ir grąžo rankas jau seniai. Štai keletas nuotrupų iš pastarųjų mėnesių vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus pasisakymų spaudoje:

- praėjusių metų spalio 28 d.: „Mane šiek tiek stebina atskirų Lenkijos politikų šiuo metu, atrodytų, sąmoningai kaitinama atmosfera ir žeriami kaltinimai visiškai nepagrįsti Lietuvos pusei. Galiu spėti, kad tai yra Lenkijos vidaus politikos atspindžiai”.

- Lapkričio 4d.: „Mums sunku suprasti Varšuvos kaltinimus, kad lenkų tautinė mažuma negerai traktuojama Lietuvoje“.

- Gruodžio 5 d.: „Esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra blogi“.

- Šių metų kovo 2 d.: „Aš nesuprantu, kodėl p. Tomaševskis nesiskundžia, pavyzdžiui, lenkų švietimo situacija Vokietijoje?”

- Kovo 24 d.: “Niekaip negalėčiau suprasti, kodėl galėtų pablogėti santykiai su Lenkija, jeigu įstatymas numato paprastą dalyką /…/. Dėl to sakyti, kad turėtų pablogėti santykiai, būtų visiškai nesuprantama“.

Žibalo į taikos laužo ugnį karts nuo karto pilsteli ir Prezidentė: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai aukščiausiu lygiu yra geri, o agresyvią retoriką vidaus politikos tikslais naudoja atskiri veikėjai abejose šalyse“ (2011 kovo mėn. 4 d.).

Tuo tarpu ir pan Sikorskis viską daro, kad tie santykiai „gerėtų“. Kol lietuviškame raidyne neatsiras keletas naujų raidžių (raidžių negali atsirasti, nekeičiant Konstitucijos, o ir ne tik dėl to), jis net nepagerbs mūsų savo atvykimu.

Jis nuolat primena, kad jeigu Lietuva nesielgs taip, kaip to nori Lenkija, geros partnerystės santykiai pablogės. Jis kviečiasi Lietuvos ambasadorę pokalbiui. Kam? Priminti, kad Lenkija prašė, reikalavo, norodė? Kad jis nusivylė strateginiu partneriu, kuriam Lenkija – net! – padėjo įstoti į NATO? Kad ambasadorė paveiktų Seimą ar Lietuvos prezidentę ir ši vetuotų įstatymą?

Przepraszam, pan Sikorski, už ne itin malonų toną.

Be abejo, netiesa, kad Lietuvos lenkai turi geriausias švietimo sąlygas pasaulyje. Geriausios švietimo sąlygos lenkams pasaulyje yra Lenkijoje. Vadinasi, jos ir negali būti pablogintos tiek, kad būtų blogiau nei Lenkijoje (šiuose skliaustuose turėtų būti sarkastiška autoriaus šypsena).

Nic takiego, pan Sikorski. Kad abi valstybės vėl galėtų tapti partnerėmis, reikėtų abiems pusėms pripažinti savo klaidas ir:

Lenkijai:

- nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus;

- nebelepinti tokių politinių spekuliantų kaip tomaševskiai ar mincevičiai, kurių vienintelė politinio išgyvenimo korta – „skriaudžiami lenkai“;

- suvokti, kad ne visi Lietuvos lenkai yra Tomaševskio lenkai, todėl įkurti autonomijos Rytų Lietuvoje nepavyks;

- neįsivaizduoti, kad Lietuva savo piliečius leis uždaryti „lenkiškame“ Vilniaus ar Šalčininkų rajonų rezervate, kuriame jie gali kalbėti, kaip jiems patinka – baltarusiškai, rusiškai, lenkiškai, lietuviškai, bet ir toliau susikalbėti tarpusavyje, suprasti vienas kitą – tik rusiškai;

- žinoma, nepamiršti, kad Lietuva yra tokia pat NATO ir Europos Sąjungos narė, ir ji tikrai neskatins lietuvybės Armijos Krajovos metodais…

Lietuvai:

- suvokti, kad ne „atskirų veikėjų“, ne R. Sikorskio užgaida yra arogantiškas tonas, nesibaigiančios ir mums (anaiptol ne tikros padėties nežinančiam pasauliui ir eiliniams Lenkijos piliečiams) nerimtai atrodančios irzlios pretenzijos – tai Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu; tai – nors ir papuvusios, bet imperinės jos užmačios;

- apsaugoti Lietuvos piliečius nuo totalaus kalbinio prievartavimo ir alinančio psichologinio spaudimo; išaiškinti minėtų rajonų gyventojams, kad nėra valstybės, kurios piliečiai nemokėtų valstybinės kalbos;

- imtis griežčiausių priemonių, kad būtų užkirstas kelias tautinės nesantaikos kurstymui rajonuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos;

- patikrinti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių veiksmus, grąžinant žemes vietiniams gyventojams, įvertinti jų veiklą švietimo srityje;

- kreiptis į Lenkiją, kad būtų nutraukta finansinė parama informacijos priemonėms, kenkiančioms geriems mūsų tautų santykiams.

Iki šiol Lietuva elgiasi kaip didelė save ir kaimynus gerbianti, turinti savigarbos ir dvasinės didybės valstybė. Ši našta gali tapti nebepakeliama, kai nesantaikos užkratas palies abiejų tautų gelmes. Kokios atsakomybės imatės, pan Sikorski?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kada Lietuvos Valstybės valdžia sutramdys šūdlenkius?

Parašytas: 09 Bal 2012 16:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Nutautėjusių lietuvių, pervirtusių į "tomaševskinius šūdlenkius", internete skelbiama antilietuviška propaganda

http://www.youtube.com/watch?v=2RyX5vX9 ... re=related

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: