Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lenkija

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lenkija – vis dar imperija?

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lenkija – vis dar imperija?

Parašytas: 31 Sau 2011 13:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Arvydas Juozaitis. Lenkija – vis dar imperija?

http://alkas.lt/2011/01/31/a-juozaitis- ... -imperija/

Sausio 31, 2011 09:50

Arvydas Juozaitis, „Respublika“, 2011-01-31

Lenkiškos imperijos nostalgija

Praeitis nėra nūdienos „gyventoja“. Praeitis – tai būtovė, kaip skelbė populiari Lietuvos TV laida. Tuo tarpu istorija – pasakojimas apie praeitį: papasakoji kažką ir kažkaip, ir sukuri „istoriją“. Ir kai politikai sako, kad „palikime praeitį istorikams“, galime būti tikri: jie nepaliks. Ir istorikai jiems ne itin reikalingi. Tikros praeities politikoje nėra, yra tik „istorijos“. O jos – galingiausias nūdienos variklis: įsivaizduoji-pasakoji-veiki.

Šiuo metu atnaujina „istorijas“ ir mūsų pietų kaimynė Lenkija. Tai didelė šalis, o didesniam nepaprastai lengva vaizdinius paversti imperiniais sapnais. Arba rinkimine agitacija. Vienas iš tokių sapnų – „lenkiškas Vilnius ir jo kraštas“.

Lietuvoje tautos didvyriu niekuomet netaps Vilniaus užgrobėjas, nutautėjęs lietuvis Juzefas Pilsudskis. Kaip kad niekuomet savu netapo ir netaps lietuvis Jogaila. Abu jie – nebe lietuviškų imperinių ambicijų atstovai, nes išpažino lenkų kalbą ir lenkiškų sienų plėtrą. Vėlu kalbėti, kas būtų buvę, jeigu tiedu lietuviai savo imperines aistras būtų skyrę Lietuvai. Klausimas buvo išspręstas 1430 m., kai Lenkija užkirto kelią Lietuvos karūnai ir karalystei. Žinoma, Vytautas galėjo pasielgti apdairiau ir nepasitikėti pusbrolio Jogailos teritorija: reikėjo karūną gabentis iš Rygos, kaip tai padarė Mindaugas.

Bet gal tai gerai? Lietuviai visiems laikams neteko imperinės valstybės šansų, kaimynai negali kaltinti mūsų agresijos kėslais. Tačiau bėda kita: karšto kraujo lietuviai (elitas!) labai lengvai tapdavo lenkais ir Lenkijos didvyriais. Valstybę pavadinę Lenkija-Lietuva, ir kildindami save iš lietuvių, mūsų broliai visomis išgalėmis tarnavo Lenkijai. Su ja ir į Maskvą įžengė XVII a. pradžioje, ir Rusiją valdė.

Ši praeitis sukūrė amžiną Lenkijos priešiškumą Rusijai. Ir atvirkščiai. Tik ar galėjo būti kitaip? Abi imperijos turėjo panašių galių, abi kruvinai rungėsi dėl politinės geografijos. Lenkijos pralaimėjimas 1795 m. užtruko iki 1918 metų, tikriau – iki 1920-ųjų, kai ji kiek atsigriebė. Po to buvo 1945 metų sienos. Ir pagaliau – 1991 m., kai nusistovėjo nauja pusiausvyra. Bet ir ji, regis, ne visiems laikams, nes sparčiai mažėja Rusijos gyventojų skaičius (kasmet po 1 mln.), o Lenkijos šansai auga. O čia dar ir JAV įteikė Lenkijai Rytų Europos raktus. Todėl aišku, kodėl Lenkija leidžia sau kalbėti su Rusija kaip lygi su lygia (pavyzdys – 2010 m. Katynė).

Lietuva – imperinių veikėjų donoras

Lietuva niekuomet nesusitaikė su pralaimėjimu 1430 metais. Pabudę XIX amžiuje, į XX amžių įžengėme su Tautos himnu, kuris įsakmiai liepia: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tai mūsų „istorija“, suteikusi jėgų. Ir kas rytą vakarą ji tebeskamba per Lietuvos Radiją. V.Kudirka, parodijavęs tiek maskolius, tiek lenkus (išgyvendinęs iš savęs „lenką“), puikiai suprato, kas Lietuvai gresia. Vienodai teko priešintis tiek rusifikavimui, tiek polonizacijai. Ir tai – jau šimto metų tikrovė (ne „istorija“).

Žinoma, „lietuvis-lenkas“ niekur nedingo. Garsiausia lietuviška giminė Radvilos ir šiandien pasirašo lenkiškai Radziwill.

Yra ir didesnių paradoksų. Antai žemaičiai broliai Narutavičiai: Stanislovas 1918 m. tapo vienu iš dvidešimties Lietuvos valstybės signatarų, o Gabrielius 1922 m. – pirmuoju išrinktu Lenkijos prezidentu. Pastarąjį lenkų nacionalistas nušovė. („Istorija“ čia galėtų būti tokia: nesusitaikė lenkai su lietuviu-lenku simboliniame valstybės vadovo poste.)

J.Pilsudskio svajonė „atkurti istoriją“, 1772 m. sienų Lenkiją-Lietuvą, lietuviams buvo akivaizdus ir gryniausias lenkiškas imperializmas. Beveik niekam iš to meto tautininkų nekilo abejonių, kad planą įgyvendinus, bus sulenkintas nebe elitas, o visi lietuviai (sunaikinant antrą, po prūsų, stipriausią baltų šaką). Taip ir nutiko Vilnijos krašte, kuriame po 1922 m. pilnai įgyvendintas J.Pilsudskio užmojus. Polonizacija vyko visais frontais, buvo įdiegta imperinė kalba ir provincinė dvasia. Hegemonas privalo taip egzistuoti: jis asimiliuoja administruojamas teritorijas. Kad būtų dar tvirčiau, „lietuvis“ J.Pilsudskis numatė sau antrą kapą – Vilniaus Rasose.

Lenkijos – Rusijos pusiausvyra

1920 metų Lenkija pakilo su 1772 metų sienų ideologija. Netruko susiremti su dar didesnių ambicijų proletarinės imperijos Maskva. Nacionalinės Žečpospolitos idėja ir pasaulinės darbininkų bei valstiečių imperijos idėja – jos negalėjo sugyventi? Tuo labiau, kad lenkai keršijo už šimtmečio pažeminimą. Taip atgimė trijų šimtų metų kovos dvasia.

Tik šį kartą maskoliai buvo nuožmesni, ir, išvijusi lenkus iš Kijevo, M.Tuchačevskio armija vos nepaėmė lenkų sostinės. Tačiau įvyko „stebuklas prie Varšuvos“, kurio garbė teko J.Pilsudskiui (2010 m. sukurtas vaidybinis filmas, kuriame vadą įkūnijęs aktorius D. Olbrychskis). Karas baigėsi nelyginant klasikinis siužetas: išsekus abiems pusėms. Rygoje pasirašyta taika ir Lenkijai nubrėžtos labai palankios sienos.

Lenkijos susirėmimas su bolševikine Rusija – simbolinis dviejų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečių susirėmimas.

Vilnijos gyventojas F.Dzeržinskis, kaip ir J.Pilsudskis, dešimčia metų vėliau baigė Vilniaus I gimnaziją, o 1900 metais abu priklausė vienai Lietuvos socialdemokratų partijai.

Tačiau 1920-aisiais jie jau kūrė dvi antagonistines imperijas. Sunku pasakyti, kurio galia buvo didesnė, tačiau ČK aparatas ne menkiau negu armija, sulipdė bolševikų imperiją. Mums čia įdomu pabrėžti, kad nutautėjusio lietuviško elito atstovų energija, išliejama kitų imperijų labui, kūrė Europos geopolitinę pusiausvyrą. Į kurią lietuviška Lietuva pateko kaip tarp girnų.

Ekspansija nėra visagalė

Šiandienos Lenkija – monolitinė valstybė. Kitos tokio dydžio (apie 38 mln. gyventojų) tautiškos ES valstybės nėra: 96,7% gyventojų sudaro „titulinė“ nacija. Baugus rodiklis nūdienos multikultūrinėje Europoje! Iš kur jis? Kaip šitai tapo įmanoma? Atsakymas akivaizdus: Lenkija – ilgai trukusios asimiliacinės politikos vaisius. Lėmė šimtus metų vykdyta lenkų kalbos ir bažnyčios politika. (Lietuvai tai aišku kaip dieną). Keisčiausia, kad jai buvo palankūs net anomaliniai reiškiniai – II pasaulinis karas ir po jo atėjusi komunistinė sistema.

Bet tai – ne pabaiga. Nėra ir nebuvo pasaulyje imperijos, kuri, netekusi teritorijų, ramia širdimi su jomis atsisveikintų.

Britai išsaugojo „Britų sandraugą“, TSRS – „NVS“. Nelikus administracinės galios, vykdoma ekonominė, kultūrinė ir netgi religinė politika. Tai nebūna sunku, nes tose teritorijose lieka kultūrinė terpė.

Lenkija, kad ir netapusi tikra imperija, visuomet taikėsi į didžiųjų klubą. O šiandien itin stengiasi lygiuotis į Europos lyderius. Nors ekspansiją vykdo rytietiškai. Tai liudija svetimose valstybėse ardoma pilietybės sistema, dalinama „lenko korta“ (dauginami satelitiniai Lenkijos piliečiai), vykdoma švietimo bei katalikų bažnyčios ekspansija.

Ar turėtume piktintis? Nieko panašaus. Reikia suprasti nūdienos geopolitinės konkurencijos dėsnius ir nesnausti. Tačiau Europos Sąjungai būtina parodyti, kad tokia politika neigia strateginio partnerio vardą.

http://www.respublika.lt

Komentarai Alkas.lt
http://alkas.lt/2011/01/31/a-juozaitis- ... mment-6561

Žygeivis
2011 01 31 at 12:58

Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis

Senovės baltų gentys – jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, galindai bei tuometinė lietuvių gentis yra visų mūsų – dabartinių lietuvių – protėviai. O mūsų – dabartinė lietuvių kalba – yra šių baltų genčių kalbų tiesioginė palikuonė.

Ir mes (bei, žinoma, dabartiniai latviai) turime prigimtinę teisę į savo protėvių baltų etnines žemes.

Iš kitos pusės jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.

Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose – vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.

Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.

Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys – jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.

Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai – tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio – Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).

Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina.

Priežastis labai paprasta – mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

Taip pat mums – lietuviams – visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis – Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės – tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

Kestutis Žygeiviui
2011 01 31 at 14:18

Geras komentaras.

Nesutirštinčiau taip Gudų požiūrio į Lietuvą. Visai galimas dalykas, kad ateityje Gudija bus mūsų strateginis partneris.

O pradėti reikėtu nuo Latvijos ir Lietuvos apjungimo į vieną valstybę, sekantis žingsnis būtų link Gudijos…

Žygeivis
2011 01 31 at 15:55

1. Deja, bet su Gudija problemos bus.

Tai kaimyninių valstybių, pretenduojančių į tą pačią teritoriją, amžina problema.

Gudijos inteligentijai Vilnius yra Gudijos senoji istorinė sostinė, o žemės aplink Vilnių yra – jų požiūriu – gyvenamos baltarusių kalba (“po prostu”) kalbančių žmonių.

Lietuviams irgi būtina (ir dėl istorinių, ir dėl geopolitinių priežasčių) susigrąžinti Lietuvių Tautos istorines etnines žemes – ypač Lietuvos Valstybės “istorinį lopšį” (Ašmenos, Krėvos, Lydos, Alšėnų, Naručio apylinkes) – iki 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytų ribų.

Dabar visi šitie sienų klausimai “užšaldyti” nuo pat 1944 m., bet jie niekur nedingo ir vėl “pakils”, kada atsiras tam tinkamos geopolitinės sąlygos.

2. Su Latvija sudaryti vieną valstybę nepavyks – ir priežastys tos pačios, kaip ir 1920 m.

Su tuo nesutiks patys latviai, kadangi bijos Lietuvos ir lietuvių dominavimo bendroje valstybėje (palyginimui, pvz.,lygiai tos pačios problemos yra tarp Rusijos ir Baltarusijos, arba tarp Rusijos ir Ukrainos).

Štai kažkokią “silpną konfederaciją”, o dar geriau – karinę – ekonominę – energetinę sąjungą (kaip, pvz., Beneliukso valstybės) tam tikromis geopolitinėmis aplinkybėmis gal ir pavyktų sudaryti.

Pakaunis
2011-02-01 15:34:21

Jogaila - didžiausias tarp lietuvių. Visada Krokuvoje nulenkiu galvą prie JO sarkofago Vavelyje.

Žygeivis - Pakauniui
2011-02-01 17:37:59

O nuvykęs į Maskvą, matyt, visada nusilenki Lenino mumijai?

Juk irgi Lietuvai "nusipelnęs" - jei ne jo sukelta revoliucija ir Pilsudskio legionų nemenkas "apnaikinimas", tai vargu ar Lietuva būtų taip lengvai atgavusi Nepriklausomybę.

P.S. Lietuviai (tie, kurie per amžius išsaugojo senovinę lietuvio kario dvasią) nesilanksto niekada ir niekam - nei supuvusioms išdavikų ir Lietuvos priešų mumijoms ar jų sarkofagams, nei kokiems nors dar gyviems "stabams", o dirba ir kovoja už Lietuvių Tautą ir Lietuvos Valstybę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 01 Vas 2011 18:59. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Vas 2011 18:17

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

O kas suskaldys tvirtą kaip plienas Kinijos imperiją?

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Vas 2011 18:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

O kas suskaldys tvirtą kaip plienas Kinijos imperiją?

Ji skils pati - kaip ir visos imperijos.

Nes jos "tvirtas kaip plienas" kiautas viduje slepia daugiau kaip milijardą pusbadžiu dvesiančių žmogelių ir daugiau kaip 100 įvairiausių tautų, su skirtingomis kalbomis ir religijomis.

Kinijos imperijoje, kaip ir Rusijos imperijoje ypač galingi sukilimai vyksta maždaug kas 100 metų. Paskutinis buvo "boksininkų" sukilimas 1899-1901 m. bei jo išdava - Kinijos revoliucija 1911-12 m.

Plačiau:

Sinhai revoliucija
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sinhai_revoliucija

Dabar Kinijoje vėl situacija panaši į tą, kuri buvo Kinijoje prieš 100 metų.

Analitikai prognozuoja du galimus variantus:

- Kinijos valdžia bandys kažkaip tai suvaldyti situaciją, slopindama bet kokį nepasitenkinimą ypač žiauriomis priemonėmis.

- pradės karą su Rusijos imperija tam, kad užgrobtų Sibirą ir gautų naujų teritorijų (taikiu būdu Rusija nei atiduos Sibirą, nei leis kinams laisvai keltis į Sibirą ir jį apgyvendinti).

Panašu, kad Kinija labai intensyviai ruošiasi būtent ekspansijai ir kariniam variantui.

Kinijos branduolinis potencialas daugeliu atžvilgiu jau dabar lenkia Rusijos galimybes.

Tačiau svarbiausias psichologinis faktorius yra tai, kad kinai nebijo panaudoti savo turimus branduolinius ginklus prieš Rusiją - nes jie paskaičiavo, kad vis tiek laimės labai dideliu santykiu, o Rusijos Europinė dalis bus visiškai sunaikinta (bet jos kinams kol kas ir nereikia).

Kinijos sausumos armija jau dabar daugiau kaip 10 kartų ne tik didesnė, bet ir žymiai geriau ginkluota ir efektyvesnė, nei Rusijos. Neseniai vykę stambūs mokymai tai labai vaizdžiai pademonstravo.

Beje, apsidrausdama nuo JAV įsikišimo, Kinija jau sukūrė priemones, kurios garantuoja, jog JAV neišdrįs kištis (pvz., neseniai labai sėkmingai išbandė specialią raketą, skirtą naikinti būtent JAV lėktuvnešiams bei "nematomą naikintuvą", o dar anksčiau sėkmingai numušė kelis palydovus).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 10 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: