|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27155 Miestas: Ignalina
|
Gintaras Beresnevičius IMPERIJOS DARYMAS
ANTRA DALIS IMPERINIS PROJEKTAS 1. Vidinis mobilumas Centrinės Amerikos kultūros statydavo savo gerai ir matematiškai apskaičiuotus miestus kosmoso centre, čia virdavo gyvenimas, miestas valstybė tapdavo megapoliu, apsuptu provincijų ruožu, vėliau atsitikdavo kažkas keista – periferija imdavo spausti, periferija imdavo spausti džiunglių pavidalu, jos nuolat supdamos derlingos žemės ruožus, slėgdavo ir slėgdavo iš visų pusių, visu perimetru.
Spausdavo iki tol, kol actekai, toltekai ar majai dūste uždūsdavo džiunglių užimtame mieste ir jis išnykdavo žalėsiuose. Neišnykdavo žmonės, bet smarki demografinė katastrofa smogdavo ir megapolis neišgyvendavo. Likusieji keldavosi toliau, į kitą Mezoamerikos džiunglių vietą idant ten įkurdintų kitą metropolį ir vėl atkartotų centro ir periferijos dramą. Kodėl taip buvo, spėliojama. Džiunglėms buvo galima priešintis. Išsekdavo laikas? Išsekdavo mito kurianti galia? Pasibaigdavo mito nuskirtas laikas? Garsioji disciplina etrusca jau iš mūsų kontinento civilizacijos istorijos lėmė, kad etruskai, magai, burtininkai, menininkai ir kariai pakluso dėsniui, kurį žinojo kiekvienas etruskiukas jau mokyklos suole ir kurią žinojo ir romėnas, sėdintis greta – etruskams lemtas tūkstantmetis, saeculum, jie pirmaus, lyderiaus, mokys, tūkstantmetį, paskui išmirs kaip pirmaujanti tauta išmirs ir fiziškai. Buvę grėsmingi kariai saeculum pabaigoje jie išsigimė, nebekariavo, nėmaž nebekūrė, tik kopijavo provaizdžius, laidodavosi su gražiomis kaukėmis, mėgavosi rinktiniais malonumais ir ar nebus prieš išnykdami, apie nulinius metus, apie Kristaus gimimo laikotarpį, išnykdami perdavę šį sibaritinį užkratą romėnams.
Bet kokiu atveju, etruskų disciplinos rezultatas mušė per genofondą – jie išties išmirė, išsekus gyvybiniams syvams, etruskų vyrams moterys tapo neįdomios. Romėnai jų nežudė, užėmę jų miestus, jie perėmė etruskų paveldą, netgi gladiatorių žaidynės atrodo kilusios iš etruskų šermenų kovų, romėnai inkorporavo etruskus kaip daugelį tautų, jiems patiko etruskų vazos, etruskų menas, raštininkai, erudicija, paskutiniaisiais amžiais etruskai buvo netgi puoselėjami, jei taip galima pasakyti, prižiūrimi, bet jie išsigimė, dvasiškai ir fiziškai, jie išmirė pačioje palankiausioje aplinkoje.
Tada, kada buvo išpranašauta, jie susivyniojo kaip tauta, Jų tūkstantmetis baigėsi. O Apeninų pusiasalyje būtent jie, etruskai, drauge su iš pietų rezidavusiais graikų kolonistais, ir buvo barbariškų, netašytų romėnų mokytojai, pralavinę šias kalnų piemenų gentis Lacijaus atšlaitėse iki pasaulinės imperijos įkūrėjų. Atrodo, dabar atėjo laikas „vyniotis“ senosioms turtingosioms Europos tautoms, prancūzams, vokiečiams, kai ispanus ir portugalus dar gelbsti jų ryšiai su Lotynų Amerikos gaivalingumu, iš dalies ateities nepraradusi ir Šiaurės Italija, bet tarkime gerbūviu pertekusių Beneliukso šalių išsekimas tai liudija. Fizinis, valios išsekimas, beraštystė.
Visa tai žinome ir mes, gerai pažįstame. Bet mūsų netvarką ir vidinę savidestrukciją sąlygoja energijos perteklius, ne jos trūkumas. Jos nėra kur padėti. O mes, būdami ir periferija ir centras drauge, galime judėti tarp šių kategorijų net neapleisdami Lietuvos, neišeidami iš savo namų. Tik pakeisti požiūrio tašką, priklausomai nuo aplinkybių. Vilnius. Centro ir periferijos požiūriu neįtikėtinai besimainikaujantis miestas. Miestas, bręstančios imperijos sostinė, su staugiančiu geležiniu vilku, valdantis saracėnus, rusinus, lenkus, centras, kuris geografiniu valstybės centru ir tai apytiksliai buvo gal pusšimtį metų ir jau Mindaugo valdymo metu jo centriškumas išsibaigė, imperijai išsklidus į Rytus.
Miestas, centras, iš kurio išsikėlė vietiniai gyventojai, kaip iš mitologinio actekų miesto, išėjo į džiungles, girias, proskynų lopus, idant sugrįžtų vėlei ir čia atstovėtų naujojo Vilko staugimo metą.
Vilnius buvo centras, tie metai, buvo siaubingi, ir periferija, Lenkijos ar carų periferija, sovietų periferija, kuri sugebėjo persimodeliuoti į žavų periferinį modelį. Pertiferijoje yra įmanomas grakštumas, ne centre, centrai grandioziniai ir slegianti, periferija ažūrinė, skaidri, nėriniuota ir iš jos į centrą einama, grįžtama su arabeskų ir subtilybių patirtimi. Tik Vilniuje, kuris nebebuvo sostinė, galėjo atsirasti Adomas Mickevičius ir Česlovas Milošas. O anksčiau Vilnius Abiejų Tautų Valstybėje, Žečpospolitoje, buvo miestas, kuriame trečdalį savo valdymo laiko reziduodavo karaliai. Pavydėtinas mobilumas, toks Avinjonas, įteisintas Avinjonas, esant Romai, iš centro periferija jis galėjo persikeisti per metus, o būdamas centru, jis buvo periferija, būdamas periferija centru. Vilnius valdė Krymo prieigas, Okos ir Dauguvos aukštupius ir Volynę, bet niekam iš valdovų neatėjo į galvą LDK ar Žečpospolitos sostapilį perkelti tarkime į Kijevą, ant Dnepro ar Ukrainos stepes. Ten būtų buvęs geografinis centras. Bet, atrodo, būtų esmiškai pralošta.
Sostinė turi būti kiek padykusi, ažūriška ir bravūriška, kas neįmanoma rimtai dūzgiančiame metropolyje. Berlynas, Maskva, Varšuva – štai centriniai sostapiliai, ir jokios žaismės, architektūrinė megalomanija visais laikais iki šiandien.
Viena, Austrijos Vengrijos sostinė įgavo žaismingumo, nes neturėjo nacionalinės megalomanijos bruožo, ji jungė vokiečius, kurių požiūriu ji provincija, Ostmarkos periferijos provincmiestis, su žydais, lenkais, vengrais, čekais, slovakais, ir būdama centru Vokietijos Reicho atžvilgiu turėjo amžinos periferijos bruožų, Vienos periferiškumas Berlyno atžvilgiu jautėsi labai ilgai.
Bet tai Viena. Rytų Paryžius. O net prancūziškojo Paryžiaus karaliai savo rezidencijas keldavo užmiestin, Berlyno valdovas, netgi Drezdeno kurfiurstas. Jie kėlėsi iš centro, net Ivanas Rūstusis turėjo Kolomną. Žaismingesnę užmiesčio citadelę, kur caro didybė visai kitom varsom sužibėdavo. Nieko keisto čia nebuvo ir Rusijos sostinės patraukimas į Šiaurės Nevos, Ladogos ir Onegos balas. Tai davė europėjimo skonį. Ir galimybę žaisti šiaurės Palmyrą. Paradoksas – Maskva galėjo būti trečiąja Roma, antruoju Konstantinopoliu, tačiau į Šiaurės Palmyros vaidmenį ji negalėjo pretenduoti. Tą galėjo daryti tik provincijos megapolis. Keista? Ne, natūralu. Varšuva įgalina Krokuvos žaismę, Roma – Egipto Aleksandriją su milijonu filosofų profesionalų pirmaisiais amžiais po Kr., Jeruzalė – Galilėją. Vilnius galėjo įgalinti neįtikėtinai dailų ir judrų Kauną, tačiau nors praėjusio dešimtmečio pradžioje kurį laiką taip ir atrodė, ši fazė buvo trumputė. Kaunas įgalino Vilnių per visą XX a., ir ne juokais lenktyniauta dėl lietuvybės centro; ir sovietmečiu, ir lenkmečiu Kaunas lenkė, dabar tas baigta.
Tačiau nenusivilkime, Vilnius yra centras. Tačiau jis egzistuoja tame pačiame įtampų lauke ir toje pačioje geopolitinėje erdvėje kaip ir visad – tarp Maskvos, Peterburgo, Varšuvos, Krokuvos, Berlyno, Prahos. Čia jis gali būti ir yra periferija.
Galimas dalykas, jau po dešimtmečio kalbos apie centrą ir periferiją taps beprasmės globalizacijos lauke, tačiau globalizuota Europa vis daugiau ieško atramos periferijose, regionuose, net dirbtinai juos gaivindama ir skatindama. Tad mūsų kalba tikrai ne dešimtmečiui galioja, ji ilgų amžių dėsningumų aprašinėjimas.
Centras slegia. Centre būti nuostabu, tą tvirtina visi, bet žavesys yra periferijoje, o didžiausia centro trauka ir pasireiškia kai centras keičiasi į periferiją ir atgal.
Centras kelia siaubą. Vis dėlto. Kiekvienas centras reikalauja santykio. Kiekvienas centras reikalauja išgyvento santykio su juo. Tas santykis gali nublokšti į apačias, iškelti į aukštumas. Centrai, metropoliai visada lyginami su pragaro nasrais, ir ne Biblija pradėjo Babelį, Babiloną ar naujame vertime Babelę lyginti su kekše. Kiekvienas metropolis turi paleistuvystės paklaikimo žavesį.
Centras traukia, ir tame traukime atpažįstamas seksualinis geidulys, moteriai tai zikuratai, bokštai, špiliai, vyrui, aikštės, apskritimai, cirkuliu nubrėžti skrituliai ir krūtingas barokas. Ir žinoma tie patys špiliai. Svogūnai ant bavariškų bažnyčių ir rusiškų cerkvių. Smailė ir rutulys, špilis ir apskritimas, sueinatys virš metropolio. Ir siaubas, kuris leidžia metropolį įvardyti pragaro nasrais. Periferijoje gali būti baisu, nejauku, nuobodu, bet ji ir savotiška užuobėga. Centras niekada nebūna užuobėga, jis įsiurbia, kaip Babelės lūpos, kaip žiojėjantys dantingi pragaro nasrai. Tačiau išcentrinimas yra baisi bausmė. Romos imperijoje patricijui tremtis iš Romos prilygo mirčiai, prisiminkime Vergilijaus aimanas getų pakrantėje. Vakarų pusėje, Konstantinopolyje, aristokrato mirtis prilygo politinei mirčiai, juo nebesirūpindavo net samdomi žudikai. Klastinguose Bizantijos sostapilio rūmuose žmogus, nebūnantis centre, negalėjo tikėtis išlaikyti savo šalininkų – jie perbėgiodavo, persigrupuodavo kitaip.
Atostogos politikui laikina mirtis, todėl iki šiandien kiekvienas politikas skųsdamasis darbo krūviu, tikrovėje renkasi trumpas atostogas, nes jos išsviedžia iš centro, kuris net atostogaujant lieka centru. Periferijoje gi apima nuobodulys, kuris yra baimės rūšis ir baimės prieškambaris, bet tiktai baimės.
Periferijoje baimės racionalios. Žinai, ko bijoti, čia jos registruotos, ir pirmoji baimė tai išsišokti. Provincija nepakenčia aukštesnių galvų ir jas kerta, būdų čia yra daug, švelniausias – panieka ir ignorancija, žiauriausias – tiesioginė agresija. Yra aplinkiniai keliai, kurie daug tiesesni, provincija aukštesnes galvas pakenčia tada, kai jos priima visuotines provincijoje galiojančias taisykles, vietinę korupciją, vietines pjautynes dėl juokingų postelių, vietinį girtavimą.
Bet tapti savu svarbiausia sąlyga yra įsijungti į varžytuves dėl padėties, vietos administracijoje ar geriausio kaimo armonikieriaus vardo. Kovodamas dėl jo, tu pripažįsti, kad esi to paties lygio. Nekovodamas, esi svetimas, inkliuzas, ir tokio provincija negali pakęsti. Geriausia išeitis – emigracija. Vidinė arba į centrą. Vidinė, žinoma, geriausia, bet ne budistui daugiausia kančios atnešantis kelias. Centras, megapolis, teikia visai kitą galimybę, emigracija į centrą visada yra galima.
Bet centras jau siaubo vieta.
Melas, kad metropoliai, centrai, atstumia, nepriima provincijos, - jie gi minta ja, be protų intakos centrai nusustų. Megapolis, praradęs provinciją, miršta ar išsigimsta į tokią vietą, kur tik atkuriama, bet nekuriama. Į juodąją skylę. Bet tai ne pragaro nasrai, pragaro nasrai yra vaisingi bent jau savo keliamu siaubu.
Metropolis priima naujas įtakas, idant jas išvėtytų ir išmėtytų nuo viršaus iki apačios, į kairę ir dešinę, provincijoje likimas apskaičiuojamas, metropolyje tai neįmanoma. Aukščiausia vertinimo kategorija gali tapti ostrakizmo priežastimi per kelis metus, mados iškeltas kūrėjas, mados ir nutrenkiamas, ar nueina į bendrą lygį, bendrą gerą lygį, kuris pranoksta visą provinciją visa galva, tačiau kartą įkvėpus aukštikalnių oro, apačioje slogu. Ir centro siaubas yra nenumatyto smūgio siaubas, periferijoje tavo priešininkai aiškūs ir išsirikiavę.
Centre tarsi prarandamas skydas, kiautas, kurį nuolat reikia persikurti, kad atitiktum centro mobilumą, megapolis juda, keičiasi, aplinkiniai keičia savo kaukes, dažnai nenuspėjamai, dažnai nenuspėjamai net jiems patiems. Tavo kaukė, aš jau nekalbu apie gelminį ar tikrąjį asmeniškumą, irgi turi spėti posūkį, o dar geriau, eiti, pradėti keliais žingsniais į priekį.
Eidamas kryptimi, kuri dar nepraminta, rizikuoji gauti krūvą smūgių, nes didžioji aplinkos dalis nesuvokia tavo poelgio motyvą, bet sunerimsta, ir nerimas išliejamas agresija; jei tavo individualus kelias tave atveda į vienišą placdarmą, kaukės, ištyrusios tavo kelią, tave palieka, jei ne, apsiima sekti. Prilipdydamos tau laikinai žaistą kaukę amžiams, ir jos nebenusiplėši. Tai vėl centro pavojai ir centro vylius.
Kalbu apie centro siaubą ir periferijos baimę. Tai pagrįsta mitologiškai, mitologiniu pasaulėvaizdžiu, kurį ir mes archetipiškai ar neįsisąmonintame pavelde turime ir kuris lemia mūsų mąstymą, potyrius bei jų intensyvumą. Centras yra atviras į viršų. Centre kyla zikuratai ir bažnyčios, kurių špiliais tarsi nuteka palaimos vandenys, kurie priima dangišką malonę ir palaimą. Žemiškasis centras tai vieta, kur atsiveria dangus ir niekur dangus nėra taip arti ir toks atviras, kaip geografiniame žemiškame centre. Visi miestai nekalbant apie metropolius ir megapolius vaizduojasi esą centrais, Londonas, Paryžius, Niujorkas, - net nepaisant jų realios geografinės padėties. Vilnius šiandien irgi yra centras išsidėstęs Lietuvos periferijoje. Būtent centre įsivaizduojamas kosminis kalnas, kuriuo dievai ar jų galios nusileidžia žemyn, pirmapradis kalnas, iškilęs laikų pradžioje, pasaulį kuriant. Čia šviežiausi dievų veiklos pėdsakai. Juos galima matyti, į dievų pėdas minti, jų kūrybos aidą girdėti. Lygiai kaip čia auga kosminis medis, šaknimis besileidžiantis iš dangaus. Tačiau centras ne tik vieta, kur geriausiai girdimas dangus. Ta pati kosminė ašis, kurį centrą sieja su dangumi, leidžiasi į požemių viešpatiją. Po kosminiu kalnu, kurio viršūnė priartėja prie dangaus skliauto, - pragaras. Ir Vilnius tą iliustruoja, jo kalvų viršuje staugiantis vilkas nėra dangiškas, tokie geležiniai vilkai kyla iš pragarų, kaip ir geležis iš velnio,
Gedimino sapną gal geriausiai perkratytų šiuolaikinė mitologija, bet nevalia lįsti giliau, nei padarė Lizdeika. Tačiau geležinis vilkas tai suvaldytos velniavos, tai suvaldyti demonai, staugiantys ant šventojo kalno ir įkinkyti sakralinės galios tarnystei, Vilnius demonų ir jų tramdytojų miestas, Vilnius vieta kurioje demonai išeina iš urvų baziliskų pavidalu ir reikalauja aukų. Tai ir dangaus ir pragaro vartai. Ir išties, geležinis vilkas, jei žiūrėsime pagal Vilniaus istoriją jau Lizdeikos autentiškoje interpretacijoje greičiau simbolizavo pergalę prieš chaosą, demonų sutramdymą, duodantį jėgų vienais demonais nugalėti kitus, geležimi geležį, Belzebubu – Liuciferį. Tai nekatalikiška, bet Lizdeika nebuvo katalikas. Tai vieta, kurioje įjungus valią ir įsiklausius į dievų šnabždesį, galima kinkyti ir į geležinį šarvą grūsti velniavas. Tai baisi jėga, metafizikos branduolinė ginkluotė. Branduolinė metafizika. Centro siaubas tame, kad iš viršaus dangus, po kojomis pragaras, žiauriai pranokstančios galios, ir tie patys centro gyventojai, kurie gali geriau girdėti dievų balsus, tuo pačiu yra nepaprastai arti pragaro, kurį plonas miesto dulkių ar miesto purvo, miesto šaligatvio plotas atidalina nuo peklos, požemių, ir dangus ir pragaras čia gali lengviausiai įtraukti. Ir čia slypi siaubas. Per artimo dangaus, per artimo pragaro. Per artimas dangus irgi slegia, jį raižo bažnyčių ir cerkvių špiliai, lygiai kaip bangolaužiai uoste laužo bangas, kad jis neužgriūtų visa savo jėga, ir ta pati bažnyčių architektūra, stipriai įsikimbanti į žemę plačiąja pamatine savo dalimi, lygiai taip pat užstoja kelią pragarui, kaip ir amžinos miestiečių pastangos lopyti kalnų šlaituose skyles ir pernakt atsiveriančius urvus, o kartais narsi bravūra, šmaikšti drąsa pakasėti giliau, ir kaip reikiant. Ir būtent siaubas, aklas siaubas, kai nežinai, kas tave užgrius, kai nežinai, kai atskirti, ar demonas, ar daimonas tave apsėda, ar tave veda dieviškas negirdimas balsas. Kai tokia jėgų koncentracija, centro metafizikoje balsų chorai klojasi vienas ant kito, tačiau abu balsų chorai, ir pragarų ir dangiškas yra vaisingi, nes skatina kūryba, kuri ir dieviškas ir demoniškas aktas; būtent Vilniuje ar būtent bet kokiame metropolyje kūryba žydi ir dėl metafizinio priežastyno. Dar viena galimybė, kuri teikiama centre, tapti ašimi, tuo kosminiu medžiu, tuo kosminiu kalnu, jungiančiu dangų ir pragarus. Tai yra, pilnai atlikti žmogaus paskirtį, atitikti archetipą. Žmogus savo galva savo mintimis ir sielos prigimtim yra artimas dangui, o fizinis pradas jį traukia žemyn, bet šie poliai gali būti vienijami, žinoma, apmaldžius juos sąmone ir jausmų tvirtuma. Geležinio vilko atitikmuo. Vilkas, kur jam ne vieta. Ne toks vilkas. Vilkas, prarijęs staugiančius demonus ir pats rėkiantis dievui jau yra nebe vilkas jau yra žmogus, išpildęs savo gelmę. Ne paskirtį. Išpildęs gelmę, o tai nėra nei gerai nei blogai, tai tiesiog viena iš duotų pilnatvių.
Paskirtis lieka užklota ir net ją atlikę mes nežinosime ar tai viena iš pilnatvių, ar įgyvendinta paskirtis, ir ar išpildyta, pripildyta, o gal atlikta. Todėl Centre visada viešpatauja siaubas, nes čia duota daugiau. O galimybės labiau atvertos ir į viršų ir į apačią, ir nusklendimo į tuščią viršų, ir nunirimo į juodus pragaro vandenis pavojus čia intensyvesnis. Lygiai kaip daugiau čia galima atlikti, bet už galimybes ir už šansus mokama rizikos laipsniu.
Centro siaubas vis dėlto yra agorofobinės prigimties, gal dėlto miestai taip bijo daug atviros erdvės, ypač senamiesčiai, agorofobija tai atvirumo baimė. Siaubas po plynu dangumi, kur nėra kur pasislėpti, ir siaubas krenta iš viršaus ir iš apačios muša, ir šis siaubas be priežasties neįvardytas yra pats baisiausias, o neįvardijame jo todėl, kad atverto dangaus nei pragaro nasrų neįvardysi, tai potyriai pirmapradžiai ir baisūs. Kodėl periferijoje gyvena baimė? Ji menkesnė už siaubą, ir todėl, kad baimė racionali. Mes bijome ko nors, o siaubas ar kraupulys mus lydi prieš neatpažintus ir neįvardytus esinius. Periferijoje, kaip sakiau, baimės apskaičiuojamos, ji kupina pavojų kaip ir kiekviena žmogiška gyvenamoji erdvė, tačiau ji neturi tremendinio, nenusakomybės siaubo aspekto. Racionali baimė išvertus protinga baimė, o protinga baime mes bijomės apibrėžtų ir konkrečių dalykų, taigi galima nuo jų apsiginti ar bent statytis užtvaras. Kažkada kaimo ar lauko periferija būdavo miškas, ar greičiau giria, kurios prieigos buvo pažįstamos, tačiau jo gelmė gąsdindavo. Galėjo būti kalnas, upė, jūra, už kurios prasidėdavo kitas pasaulis, kuriame ir gyveno kiti. Svetimi. Svetimos gentys, svetimi demonai. Ateinantis iš už anos ribos, iš už miško buvo traktuojamas kaip potencialus demonas ir profilaktiškai žudomas. Demonai juk gali prisiimti bet kokius pavidalus. Iš anapus, suprantama, gali ateiti ir gerosios jėgos, todėl jos turi būti tikrinamos, bet dažniausiai manoma, kad gerosioms jėgoms anapus nėra kas veikti, o gerosios pažintos galios gyvena čia. Mūsų pasaulyje. Paribys labai rimta vieta. Kaimo paribys sutampa su dirbamo lauko riba, iki kur gali ateiti laumės. Kur jau žmogaus ūkinė veikla nesiekia, ten velniškos jėgos, lietuvių raganos dar 17-18 a. eidavo nakčia ar ir dieną šalia miško ir šaukdavosi velnio. Ten, kur nėra proskynų, kur sužėlusi giria, kur žvėrių ir demonų takai, ten ir randasi anų būtybių pasaulis, demonų, raganų, vilktakų ir panašiai. Periferija tai visų pirma riba, atvira fiziniams kitų pavojingų būtybių pasirodymams.
Tai riba tarp žmonių ir deivilų, žmonių ir milžinų. Ir visa periferija centro požiūriu yra kiek demoniška. Tačiau tas jos demoniškumas gali būti įstabus. Gali praversti. Iš jos atėję žmonės dėl savo nuolatinių kontaktų su laumėmis, slogučiais ir slogutėmis, inkubais ir sukubais, patys įgiję magiškų galių. Jais nepasitikima bet jie gali slėpti didelę išmintį ar tiesiog maginį žinojimą. Trumpai tariant, jie gali būti kupini velniško, maginio ar dieviško krūvio.
Pagalvokime apie Adomą Mickevičių, kuris buvo priimtas į Lenkijos sąmonės centrą iš lietuviškos Vilniaus periferijos. Apie Daukantą, atpėsčiavusį į Vilnių iš giliausios provincijos. Apie Rasputiną, kuris į Sankt Peterburgą atvyko iš Sibiro taigos glūdumos. Apie Kristų, kuris į Jeruzalę atėjo iš Galilėjos dykros. Nelyginami dydžiai, bet aš kaip tik tą ir noriu pasakyti – dydžiai nelyginami, bet fenomenas tas pats. Tas fenomenas veikia. Žmogus iš periferijos centre priimamas, bet mėginamas, bandomas ar nukryžiuojamas, arba iškeliamas į didžiojo inkvizitoriaus vaidmenį, tai yra, jis čia gali įgauti tam tikro magiškumo, jam iš anksto keliami didesni reikalavimai, bet iš anksto patyliukais, nesąmoningai pripažįstamos maginės galios. Prancūzai prieškary ir pokarį priėmė rumunų literatus ir Paryžius juos iškelia, tiesa, ir blokšdamas, nors – ir būtent dėlto – kad Rumunija prancūzo sąmonėje asocijavosi su drakulizuota teritorija su lamijomis ir vampyrais.
Lenkai Paryžiuje išjojo ant savo artumo su pasaulio pakraščio gyventojais, lokiažmogiais lietuviais. Tiesiog paranojiškai menkindami lietuvius, lenkų literatai ir istorikai kėlė save į viršų, tai yra, jie buvo paribio gyventojai, kurie tiesiogiai susiliečia su demonais. Prisiminkime Merime „Loki“. Lenkams dėlto pasisekė, o patys lietuviai neišnaudojo šitos kortos dėl nesuprantamos gėdos. Na ir kas, kad lokiažmogiai. Reikėjo Biliūnui parašyti apie reinkarnuotas kates, Žemaitei apie vilkolakius, visa tai jie žinojo iš sakmių ir pasakų, būtų išėję geriau ir laiku. Čia gal ir pokštas, gal ir ne. Bet kokiu atveju, vienintelis, atvirai, tiesa, ne tekstuose, prisipažinęs kad jis magas ir priklauso pasauliui už didžiosios girios, už jūrų ir vandenų tai M. K. Čiurlionis. Tą jis išreiškė maginiais vaizdais ir garsais, nes visiems magams žinoma, kad jie persipina ir jų visų šaknys yra vienos ir slypi dieviškoje kalboje, universalioje kalboje, kuria mes ir kalbame. Taip ištarti buvo drąsiau, kas norėjo, atpažino, tarkime savą šintoistinį pasaulėvaizdį jamyje atpažino japonai.
Oskaras de Miloszas, daliai prancūzų kaip tik ir aprašęs reinkarnacijas iš lietuvių pasakų, vis dėlto perpynė viską princais ir princesėmis kaip iš Šarlio Pero, domestifikavo, civilizavo lietuvių pasakas, o jo kūrybos visuma Prancūzijoje nėra tokia jau priimama ir godžiai vartojama, kaip mums norisi. Tačiau tiesa yra vienas – mes turime savo poetą, rašiusį prancūziškai ir išreiškusį tobulą lietuvišką pasaulėjautą, gelmių artikuliaciją, kuriai Vakarai po Hesiodo nebepajėgūs.
Mes dar galime verbalizuoti. Neišreiškiamus dalykus, o verbalizuoti reiškia atpažinti. Ne be reikalo mes taip arti gyvenome su žydais, kurie sprendė savo rabinistinius Dievoieškos klausimus, šalia lietuvių valstiečiai sanskrito dialektu giriose garbindami būtis ir esmes, nejučiom pritardavo hebrajiškam dievo šlovinimui. Vieni prekiavo, kiti arė žemę, bet toliau sprendė tuos pačius būties klausimus, vieni parimę meditacine rūpintojėlio poza, kuriai turėtume pripažinti tokią pačią meditacinės pozos reikšmę ir svarbą, kaip ir lotosui. Antri palinkę studijavo Torą.
Jie gliaudė tuos pačius būties riešutus ir šalia vieni kitų. Manyčiau, žydų ir lietuvių bendrabūvis užsitęsęs apie pusę tūkstančio metų, nebuvo istoriškai, civilizaciškai ir metafiziškai atsitiktinis. Mąstydami ir medituodami sprendėme pasaulio ateitį, bent jau kelių kontinentų ir kelių imperijų likimai buvo nulemti ješyvose ir po samanotų bakūžių stogais. Tam ir yra provincija. Centrų likimams ir kūrimams spręsti. Bet iki to laiko čia tęsiasi ilga branda. Mes esame Europos periferija, ir tuo pačiu metu Europos centras. Ir tai didelė dovana. Mitas ar jei norime archetipai ar jei norime paveldimos sąmonės struktūros ar moderniai užkeikus – genai, veikia ir lemia toliau. Todėl ir sakyčiau, kad turime labai optimistiškai nuteikiančią starto vietą, mes esame ir centras ir periferija drauge. Tuo reikia naudotis, tiek centro duodamais privalumais, tiek periferijos perspektyva.
Mes kitokie ir būtent mes turime nešti kitokį mąstymą, kitokį pasaulio matymą, o ne derintis prie vyraujančių keliolikos ar net kelių stereotipų, lemiančių dabartinę Vakarų pasaulėžiūrą. Turime pakartoti barbarų aktą – tai laikas, kai ilgai periferijoje brendusios gentys gauna atvėrus vartus į Romą. Ką jos daro? Neskaitlingos. Pačių romėnų menkinamos. Jos įsiveržia, užima, keičia mąstymą, savo ir imperinį ir kuria modernią Europą naujais pagrindais. O tie pagrindai tai sintezė. Romos administracijos, teisės ir barbarų laisvės. Mes turime ir galime užtikrinti Europai saugų rudenį ir bent jau šimtmečiui ar pusantro – saugų perimetrą. Tai dar yra įmanoma, o Europon einant reikia atpažinti, kad po oriom romėnų togom slypi bailios širdys, išsilavinimo stoka, ekonomikos pavojai, genofondo spragos, naujų idėjų brandą civilizaciškai stabdantis perlenktas politinis korektiškumas, jau dabar smogiantis atgalia dviašmenio kirvio briauna, ir daugybė stereotipų, dangstančių realybę nuo piliečių. Mes turėtume, bent jau meno srityje, eiti dviem frontais, stereotipiniu, parodydami, kad mokame apsieiti su jų žaislais ir galų gale būti pripažinti „civilizuotais barbarais“ ir drauge nuosavais magiškais daiktais ir artefaktais. Įrodę savo civilizuotumą mes galime prisipažinti esą iš magų burtininkų ir lietaus šaukėjų civilizacijos. Nieko čia gėdingo.
Pažiūrėkime, kokį įdirbį pasidarė anglai iš Stounhendžo. Mes neturime megalitų, turime teralitus, pavadinkim tai piliakalnius, arba Šiaurės piramidžių zona, veidrodiniu Egiptu. Viskas galima postmoderne. Mes galime prisistatyti pagal Atskiros civilizacijos, atskiro kontinento su mintimis ir veiksmais, kurie gali padėti Europai išgyventi jos rudenį sąlygiškai ramiai.
Mes nurašomi kaip provincialai su žema ekonomika, korupciniais santykiais, mafinėmis struktūromis. Viso to netrūksta ir pas juos, tačiau kai kurie archaiškos genties dalykai, likę pas mus, klanų struktūros, tarkime, yra pajėgios veikti ne per esamas valdiškas administracines struktūras, o kitokiais būdais, tiesioginiais kontaktais, ko mes išmokę esame. Nereikia manyti, kad atėję visus perspjausime, bet reikia siekti patekti į svarbiausių Europos šalių bent jau dešimtuką. O tai galima, numatant ėjimus į priekį ir iš esmės juos, tuos artimos ateities įvykius, modeliuojant Vilniuje, nes įdirbis Vidurio bei Rytų Europoje yra.
Taigi, jei Vakarus imsime kaip centrą, tai mūsų požiūriu, reikia turėti omenyje, periferijai jie jaučia visų pirma baimę, nesąmoningą baimę ir šiais dalykais galima naudotis. Atsargiai, žinoma. Mes pažįstame Vakarų aroganciją, ironiškas minas, kalbant apie mus, bet tai Vakarų siaubo išraiška ir mėginimas bent jau nuo savo sąmonės atitolinti tą faktą: mes ateiname! Su visom maginėm machinerijom. Tai nėra nacionalizmas, nei koks kvailas projektas. Tai natūrali laikysena Europoje. Airis ar prancūzas, didžiuojasi ir pučiasi dėl to, kad jis būtent tos tautos atstovas. Mes psichologiškai laikomės nuolankaus prašytojo pozicijos, bet esame lygūs. Problema tik iki tam tikro laiko tebebrandinti tylą ir tik tada parodyti, kad esame viršesni. Tarkime tuo, kad tebeišlaikėme šiltus santykius tarp žmonių. Kad turime konceptualiai, istoriškai, turtingesnių potyrių, įvairesnių elgesio modelių. Tai šis tas.
O jų pasipūtimas ir atmetinėjimas tai siaubo išraiška. Tai gynybinė reakcija, liudijanti baimę. Tai kol kas. Lig šiol mūsų klaida buvo kad kiekviename santykyje su vakariečiu siekėme išsiderėti kaip galima palankesnio traktavimo, iš anksto prisiimdami pasyvaus agento pusę. Tačiau esame gaivališkesni ir šimtuose tūkstančių pokalbių, kurie vyksta ir vyks tarp mūsų ir vakariečių, reikia įsisąmoninti, kad mes esame pajėgesnė ir gyvybingesnė pusė.
Ką duotų bent toks pozicijos pakeitimas, nesunku įsivaizduoti, nes mes labai daug pasiekėme, vien būdami pasyvūs pokalbio partneriai. Dabar pasimokėme, ką duoda tokia laikysena. Ir ką duotų aktyvi, užbėganti iniciatyvoms į priekį ir pati brėžianti jų vektorių. Periferija visada jėgos ir atgimimo rezervuaras. Kai centras išsenka, į jį įliejama gyvybės vandens. Mes esame tas vanduo. Iš mūšių su demonais užgrūdintos periferijos.
2. Realijos be akidangčių. Alternatyvos Stereotipai, arba nelietuviškai bet vis vien lietuviškai kalbant vartojami „štampai“. Ar „mąstymo stabai“ filosofijoje atskleisti prieš keturis šimtmečius. Išankstinių įsitikinimų komplektas, viešosios nuomonės krešulys, opinijos trombas. Apie stereotipus gera rašyti, dabar tai tarnauja kaip laisvo mąstymo įrodymas. Tinka ir visokiems projektams, ES komisijos ant tokių žodžių noriai kimba. Stereotipai ir kova su jais, kuriant laisvą mąstymą etc. Juk žinome, patys rašome. Tik įtariu, kad laisvo mąstymo pozicijos yra stereotipinės, bent jau teka iš ten, iš didelės stereotipų ir archetipų balos. Sakyčiau, stereotipas tai sugalvotas, nenatūralus archetipas. O kritika yra stereotipas, nes ji savo aksioma laiko, kad kritiška laikysena ardo stereotipus, ir taip atveria sritį kur erdvu laisvam mąstymui. Laisvas mąstymas vis vien turi kriterijus o kriterijai, netgi tada, kai jie kritiniai, yra stereotipiški. Kritinės nuostatos privalumai yra stereotipas. Sakyti, kad kritiška laikysena vaisinga, yra stereotipas, nukaltas pačių kritikų. Bet niekur nedingsi, europinis mąstymas yra toks, nuo Dekarto ar nuo kinikų su stoikais.
Be kritikos tebegyventume monarchijose, be kritikos nebūtų revoliucijų, kurios ir apibrėžė dabartinį Europos politinį, ideologinį peizažą. Kritišką. Į save kreiptą, į aplinką. Nutarus, kad aplinkos kritika politiškai nekorektiška, pereita prie grynosios savikritikos, Europoje tai šiandien vyrauja, barama visa Europos istorija, nuo konkistadorų iki inkvizicijos, nuo Romos imperijos administracijos iki Briuselio biurokratizmo.
Šita savibara nesutinka adekvačios reakcijos nei Azijoje, nei Afrikoje. Azijoje gal būtų išimtis japonai, bet jų savibara už antrą pasaulinį kiek išsisemia ir apskritai ji buvo politiškai korektiška, švelnesnė, ne tas, kas Vokietijoje tarkime, - apskritai vokiečiai tokia nacija kuri viską daro nuodugniai, grundlich.
Jei kuriame socializmą vokiečių žemėje, tai iš esmės, kad dulkės rūktų, jei nacizmą, tai irgi nuosekliai iki konclagerių ir karo kaip obsesijos (ne taip kaip kokie italai, atmestinai) o jeigu barti save – irgi iki tokio lygio, kad nacija liktų be karybos instinkto ir armija apskritai neiššautų nė vieno šovinio teisingame ar neteisingame fronte nuo pat 1945-jų. Kažkas ne taip su ironija, autoironija. Socializmą jie statė rimtai ir atsidėję ir buvo su juo susigyvenę geriausiai ir būstą pasistatę patogiausią, ir pastatė geriausią iš komunistinių socializmų, net Vakarų Vokietijos TV ir radiją pašonėje turėdami, ir viduriuose Vakarų Berlyną. Nes statė rimtai.
Mūsų ir rusų (čia kalambūras) ir lenkų socializmai buvo su kvapeliu, su didele ironijos ir distancijos doze. Rusams jis pasireiškė disidentais viename poliuje, visuotiniu nedirbimu antrame, pastaroji visuotinio nedarbo nuotaika ir sukėlė nuolat trunkantį ekonominį krachą. Tas pats stereotipas, komunistinis socializmas buvo interpretuojamas skirtingai net sovietiniame lageryje, lygiai kaip fašizmas išsiskleidė itališkuoju minkštu variantu, ispanišku neutraliu fašizmu, bet ir katastrofišku nacionalsocializmu.
Stereotipai išties pavojingi yra tada, kada į juos žiūrima rimtai. Nežinau kas atsitiko su vokiečiais, čia gal prigimtas ūkiškas darbštumas, nuodugnumas, - jie nesugebėjo kartais pažiūrėti pro pirštus, supokštauti, nusiplauti, kaip kad darė italai, skatinami savo siestos filosofijos ir balaganiško, bet jumoro. Ispanams užteko gyvenimo meilės ir po pilietinio karo jie išsisuko nuo fašistinės mobilizacijos, kuriai pakluso Rumunija, Vengrija, entuziastingu plebiscitu Austrija, Slovakija, Suomija etc. Bet jų stereotipai irgi buvo kūrybiški. Bukareštas, tarkime, prieš karą nujausdamas kuo viskas baigsis, savo kultūros žiedą išsiuntė į Prancūziją, Portugaliją, užjūrį ambasadų jaunyliais patarėjais, bet iš esmės kad juos išsaugotų. Išsaugojo, Emile Cioranas ir Mircea Eliade vieni iš daugelio vardų.
Stereotipo (pvz. „ galutinės pergalės“, Karo iki pabaigos“, „jokios nuolaidos ideologijos grynumui“ pasekmės baisios, ar bent jau nieko gero nedaro. Laimi tas žvilgsnis, kuri žiūri su kritišku atstumu, teikiančiu ironiją. Ironija tai parašiutas, atsarginis parašiutas lemiamam šuoliui. Jei nesuveiks pagrindinis, liks ironijos, kuriuo galima nuplaniruoti apysveikiam. Mes neturėjome kritiško planuoti leidžiančio diskurso kaip prieškario rumunai, nes neturėjome ironijos. Valstybė prieškaryje buvo per jauna ir nors ji veikė labai stereotipiškai, visa ideologija dėjosi iš ekspresionistinių stereotipų komplekso. Nieko nuostabaus, valstybė dar buvo labai šviežia, ir tie stereotipai buvo labai gryni, jauni, virpantys, jie neatrodė kaip stereotipai, jie atrodė kaip gyvybingos idėjos daug žadantis įgyvendinimas.
Kaip gyvos idėjos, gyvybinės tautos laisvės įgyvendinimas tapo Sąjūdis. Jis neperėjo į stereotipo kategoriją, jis išnyko, arba kuriam laikui užsislėpė. Tai archetipas, kuris išniro ir pasislėpė. Vadinasi, jo dar prireiks.
Juk įdomu, pagalvokime darsyk, ar Sąjūdis tapo stereotipu? Jis oficialiojoje ideologijoje ir tai – neveikia. Atmestas. Stereotipų pavidalu pateikti ir NATO ir ES projektai, ir atoveiksmis į juos dažnai irgi išprovokuotas to stereotipiškumo. Į stereotipą reakcija galima arba kritiška, arba iš kitų stereotipų pozicijos. Tai normalu.
Lietuvoje šiandien kritinis mąstymas problematiškas, nes neaišku, ką juo laikysime, nes nuolatinis kritiškumas tapatinamas su valdžios kritika ir yra universalus. Jis ir užima visą kritinio mąstymo lauką. Dienraščiai kritiški, tarkime. Tačiau jie nepereina į sistemos kritiką, nes patys yra sistemos dalis ir negali mušti žemės sau iš po kojų. Kita kritika, labai dažna tiek buityje, tiek įvairiose etnofobijose. Partijų diskusijose irgi. Tai vieno stereotipo diskusija su kitu stereotipu, ir kas iš to išeina akivaizdu, - niekalas, tik daug purslų. Skirtingos išeities pozicijos daro juokingą diskusiją tarp kairiojo ir dešiniojo apie tai, kieno atstovaujamos vertybės geresnės. Stereotipas jamyje glūdintiems yra geras ir teisingas. Ir apšaudant diskusijos partnerį, nutylimos savos trūkumų aibės, bet puolamas priešininko laukas, kur tų trūkumų, žvelgiant iš kitų pozicijų, savaime suprantama irgi apstu.
Mokslas palengva atitolsta nuo šio nesusipratimo – skirtingų metodologijų atstovų diskusijų, kieno atstovaujamas metodas yra geresnis ir teisingesnis. Skirtingi požiūriai į tą patį objektą duoda skirtingus rezultatus. Nieko nauja. Tai natūralu ir kitaip negali būti. Tik stereotipų tarpusavio naršymasis dar nėra diskusija apie pagrindus. Tai kritika, bet stereotipu pagrįsta kito stereotipo kritika. Ji bevertė. Kritiška universalistinė nuostata gi teigia išėjusi virš ir už stereotipų rėmų. Jei ji vartojama stereotipams demaskuoti, ji veikia labai gerai. Tačiau po tų visų demaskavimų pakimba klausimas: kas gi liko? Lieka amžinai teisinga kritinė nuostata.
Taigi, stereotipas.
Bet ta kritika turi pagaliau pavirsti ne savikritikos ir savigraužos instrumentu, o išgaląstu, sureguliuotu ir parengtu ginklu veikimui. Gera kritika leidžia išsiaiškinti esamą situaciją, nuoširdžiai ir nesislapstant nuo savęs. Gera kritika – tai išėjimo, išsiveržimo į ateitį pamatas. Nes pažinę dabartį, galime suvokti ir ateities perspektyvas bei alternatyvas. Kas atsitiko, kur dabar esame, ir kokios mintys kamuoja būtent šiuo metu?
Tiesiai sakant, nepriklausomybės problema. Ką galime pasakyti apie nepriklausomą būvį, kurį turime jau tuzinas metų? Vėliavos kabo. Dažnai kabo. Tai su gedulo juosta, tai be. Tokia mūsų istorija, nieko nepaveiksi. Patrankėlės prie Prezidentūros šaudo. Garbės sargybos žygiuoja, užsienio svečiai atvyksta. Raudoni kilimai ir mūsiškiams politikams, anapus kordono sutiktiems, ir anapusiniams svečiams Vilniuje. Tiesa, jau kordono kaip ir nebėra. Ir tie „anapusiniai“ tapę lyg ir mūsiškiais, lyg ir saviškiais. Europa. Prekylangiai europietiški. Svaiginantys supermarketai. Tiesą sakant, niekas prieš penkiolika metų nieko panašaus neįsivaizdavo nė sapnuose. Prieš dvylika – sapnavo čia Švedijos variantą, ar Šveicariją. Čia – tai Lietuvoje. Prieš dešimt jau nieko nebesapnavo, tik riejosi, ir pykčiai ir neurozės, ir stresai iš mūsų nervų ir mąstymo projektavosi į politiką, ir atvirkščiai. Šitaip atsiritę nepastebėjome, ką turime. O labai gaila.
Nes einame apylygiai su Lenkija, Baltijos šalimis, Slovakija. Tai yra realu, tai tikrovė. Nebe sapnas. Tai daug, mes neatsilikome, mes judame. Aplenkėme šalis, kurios turėjo geresnes ekonomines sąlygas negu mes – Bulgariją (tranzito ir turizmo šalį), Rumuniją (su nuosava nafta), Ukrainą (su energetika ir nuosava anglies ir plieno pramone), nekalbant jau apie Baltarusiją. Mes judame. Taigi, lyg ir viskas tvarkoje, su ekonomine būkle. Su socialine – ne. Niekas neprižiūrėjo vargšų, o jie turi būti prižiūrimi. „Caritas“ ar kokia labdaros organizacija tai ne valstybės, tegu ir neišpampusio biudžeto problema. Dešinieji ir pseudokairieji sutarė dėl vieno – stiprūs ir aktyvūs bus remiami, silpni marinami. Esą taip visame pasaulyje.
Net Pakistane ne taip. Ne tik Vakarų Europoje, kur socialinės priežiūros sistema apima visus globos reikalaujančius sluoksnius. O jų visada yra. Lūžio metu buvo aišku, kad penktadalis Lietuvos žmonių per senyvi, per ligoti, per menkai išsilavinę, pernelyg palūžę, kad atsilaikytų vieni, jiems paramos neduota ar pakrapyta trupinių. Tokį penktadalį turi visos valstybės ir juo rūpinasi. Jei jau kalbėsime ne apie žmogiškumą ir atjautą, o politine kalba – tai elektoratas. Turime korupciją, kuri apnyks, įstojus į ES. Tačiau mūsiška korupcija vis vien ne tokio masto, nes pinigų, Lietuvoje besisukančių srautas nėra toks jau didelis. Nepriklausomos valstybės visada korumpuotos. Tik unifikuota administracija gali tą sutrukdyti. Niekur nedingsi.
Europos Sąjunga yra jeigu ne panacėja, tai bent aspirinas nuo korupcijos. Tai nemažai. Mes išpučiame savo problemas neapgalvotai, dažnai neatsižvelgdami į kontekstą. Visi norime būti muitininkais, tarkime. Bet pagalvokim, gal rami galva geriau už penkiaaukštę muitininko idioto pilaitę? Jėzus apgailėjo labiau muitininkus, nei mažutėlius ir vargšus. Matyt, priežastis buvo ir lieka svari. Šiaip ar taip, esame nepriklausomi ir mūsų valstybė paėjo geroką tarpsnį. Ne taip jau viskas prastai, kaip kalame sau į galvas. Europoje nebe svetimi. Ir pati Europa yra labiau socialistinė nei buvusi SSSR. Ten žmogaus teisių paisoma ne žodžiais, ir rūpinamasi vargšais daug intensyviau nei bet kokioje kitoje sistemoje ar žemyne. Tokia jau ta Europa. Mažeikių naftą kontroliuoja Rusija, taigi ir didžiausius pinigų srautus. Rusiškam kapitalui priklauso kai kurie bankai. Energetika priklauso nuo Rusijos, Rusijos finansinė krizė mums irgi atsiliepė katastrofiškai. Daugybė firmų ir politikų sėdi Rusijos kišenėje. Taigi, esame nepriklausomi ir su vėliavomis, o Rusija tiesiog ėmė ir atėjo. Jokių tankų, jokių garnizonų.
Žinoma, kontekstas. Reikia žiūrėti į kontekstą, kuris visur panašus. Rusija slenkasi ir į buvusias Varšuvos bloko šalis, ir į Vakarų Europą – kaip tik per energetiką ir finansus. Skverbiasi ji ir į JAV. Imperija nesibaigė. Kitaip pavadinta, ji tęsiasi. Tiesa, Lietuvoje yra ir JAV interesų. Ir jie laimei kertasi su Rusijos, Amerika nori mus išlaikyti savo įtakos zonoje – per NATO.
Tačiau kariniu požiūriu ir užsienio politika mes integruojami į JAV, o „baze“, ekonomikos dalimi, vidaus politika bei energetika – į Rusiją. Tokia dviejų lygių nepriklausomybė. Karinėje srityje esame nepriklausomi nuo Rusijos, ekonominėje nuo JAV. Kokia išeitis? Integruotis į Europą, ir strimgalviais. Daug kas šaukia, jog nėra ko lįsti į ES, nes prarasime nepriklausomybę. Bet mes jos nebeturime. To viešai nesakoma, Vasario 16 ir Kovo 11 skamba kitokios kalbos. Apie kovas, laisvę, nepriklausomybę, nepriklausomą ėjimą į NATO ir ES. Antraip – apie šviesią Nepriklausomos ir Neprigulmingos ateitį broliškoje Europos tautų šeimoje.
Skambės propaganda ir niekas nekalbės apie tai, kiek mūsų nepriklausomybės likę. Kiek laisvės oro. Kiek kubometrų jo dar liko kvėpuoti. Šiokia ar tokia, tai buvo nepriklausomybė, dabar mes integruota – ekonomiškai ir politiškai Rusijos ir JAV interesų dalis. Maždaug kaip kokiais 1970-siais Varšuvos bloko šalys. Turime atributiką, saugokime ją ir gerbkime. Vėliavas kelkime, jos gražios. Vis dėlto tarp Rusijos ir Amerikos dar yra Europa, ir mes ateitį konstruoti galime būtent per ją. Išsikapstyti iš provincijos statuso. Rusijos provincijos, turiu omenyje. Balsavimo dėl ES žlugimas būtų galutinis nepriklausomybės praradimo etapas. Kad ir kaip tai bebūtų paradoksalu. Jis prilygtų pučui, nubloškiančiam mus į tamsiąją pilkąją zoną, amžiams. Nepriklausomybės turime nedaug, ji liko gal savivaldos lygiu.
Žinia, laisvės yra. Laisvę turime. Tiek, kiek jos pasiėmėme. Tai irgi skirtinga skaičiuotė. Laisvę turime kiekvienas, tačiau ne šiaip laisvę valgyti ar pirkti ar klejoti prie televizoriaus. Tai laisvės marinavimas, mandagiai tariant. Mes vienu savo smegenų kampučiu tapome vakariečiais labai sparčiai – laisvė mums yra tai, ką darome laisvalaikiu. Apsisprendimas, kokį filmą žiūrėti. Krepšinį ar futbolą. Ir mes teisūs, nes sovietinėje sistemoje buvo du pasirinkimai – arba Brežnevas, arbe ledo ritulys. Dabar pramogų skalė prasiplėtė. Ir tai mes laikome laisve. Nes kur dar tą laisvę vartojame?
Laisvė dirbti? Laisvė pasirinkti profesiją? Žodžio laisvė? Laisvė mokytis? Keliavimo laisvė? Visos jos yra, jos ne vien popierinės. Tačiau kiekvienos laisvės galime turėti sąlygiškai, tam tikrą gabalėlį. Visi galime važiuoti į Paryžių. Esame net skatinami laikraščiuose, bet ne kiekvienas tą išgali. Nieko čia nuostabaus. Tikrą laisvę teikia piniginė. Na, banko kortelių skaičius. Manyčiau, laisvė tai yra galimybė laisvai realizuoti savo sugebėjimus. Tų sugebėjimų turi kiekvienas, ir visuomenės atstumtieji, ir vadinamasis elitas. Pastarasis, atrodytų, turi tą laisvę, bet taip nėra. Partinis elitas paklūsta partijos disciplinai. Verslas rašytoms ir nerašytoms verslo taisyklėms. Niekada nėra laisvas jokios valstybės vadovas, premjeras ir pan. – jo laisvė tai laviruoti tarp jėgų ir įtakų; laviravimas yra tarytum laisvas, bet apspręstas.
Viena laisvė kurią mes turime kiekvienas – tai laisvė elgtis pagal savo sąžinę.
Gana nuobodoka laisvės forma iš pirmo žvilgsnio, tačiau iš esmės tai vienintelė prieinama. Ir vienintelė, kuri turi galimybę ir savybę tęstis. Nusitęsti anapus šio pasaulio sąlygotumų. Šita laisvė atrodo nuobodi tik iš išorės, antra vertus, elgimasis pagal sąžinę iš tiesų suteikia tai, ko nesuteikia joks postas – ramybę ir vidinį komfortą. Tokio dalyko nenusipirksi.
Paprastai elgiantis pagal sąžinę reikia įveikti krūvą kliūčių, ir ta veikla nebūtinai turi būti rigoristinė, kieta, nežinanti atleidimo. Elgiantis pagal sąžinę dar vienas reikalavimas kyla – paisyti kitų žmonių norų, troškimų, interesų; tačiau jiems nei pataikauti nei kliudyti.
Toleruoti galima kiekvieną silpnybę – nuo rūkymo iki narkomanijos, bet tai nereiškia pritarti. Tiesiog ydą reikia skirti nuo žmogaus. Nekalbėti su puolusiu, parkritusiu? Sąžinė čia turi būti įjungiama visu garsu. Ir dar, sąžinės balsas, geriau įsiklausius, dažnai nesutaps su stereotipais, įstatymais, savo ir kitų interesais. Jis jau toks. Jis visada meta į prieštaras, kurias įveikdamas ar siedamas tu gyveni pagal sąžinę. Tik tas klausymasis yra nuolatinis. Ar mes galime gyventi pagal sąžinę šios dienos laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje?
Galime – visi. Ar gyvename - kitas klausimas. O ir ką reikštų gyvenimas pagal sąžinę tarkime politikoje? Versle? Konkurencinėje firmos nuotaikoje, kur karjeros reikalavimai taikomi visiems ir kur nepartrenkęs kito, nepakilsi pats. Gali kito nepartrenkti, bet tada tavo šeima gaus mažiau pinigų. Vaikai – prastesnį išsilavinimą.
Konkurencinė visuomenė tau sakyte sako, sąžinę palik namuose. Firma, verslas, tvarkomi pagal įstatymus ir vidinius dėsnius, kurie siekia pelno. Sąžinė či nereikalinga. Nori būti sąžiningas – šluok gatves. Bet ar tada būsi sąžiningas, nes savo sugebėjimų nepanaudojai? Atkritai?
Kartasi aš pasiilgstu sovietmečio. Būdavo aišku, kas čia, kas ten. Buvo aišku, kas priešas, kas draugas. Buvo linija. Jos neperžengęs, turėdavai ramią sąžinę. Dabar provokacijų pasaulis prasiplėtė. Labai lengvai gali pasakyti, kad apskritai aš elgiuosi pagal sąžinę, bet ją atjungiu, kai kalba eina apie mano firmos, grupės, laikraščio reikalus. Tada gerai tas, kas gerai firmai, grupei. Per ją gerai ir man. Ir pagrindinis dėsnis – mano grupės interesai. Sąžinė lieka laisvalaikiui, kaip ir televizorius. Prasčiausia, kad tai tam tikra prasme tiesa. Konkuruojančiame pelno siekiančiame pasaulyje gali egzistuoti, neigdamas kitų interesus ir keldamas savus. Tu esi teisus, kai veiki firmos labui. „Esu teisus“ jau pakeitė žodžius „esu sąžiningas“. Tai ne tas pats. Kartais sąžiningas veiksmas reikalauja nepaklusti įstatymui, o nesąžiningas yra teisus, nes sutampa su teisės raide. Sąžinė dabar išgaravusi iš mentaliteto.
Lieka teisumas, o teisūs šiame konkuruojančiame pasaulyje visi – nes kovoti už save (tuo pačiu savo šeimą, grupę, partiją, firmą) yra natūralu. Jūs susibūrę siekiate kažkokio tikslo; tasai tikslas vienaip ar kitaip turi pagerinti jūsų materialinę padėtį ar politinę įtaką (kas irgi tas pats).
Taigi, teisūs visi nes kiekviena grupė gali tarti, kad jos veiksmai teisėti. Nes ji remdamasi įstatymais veikia duotoje socialinėje, ekonominėje, politinėje terpėje, kur susitinka su kitų interesais, derina su savais ar su jais konkuruoja. Tai normalu.
Laisva yra tai, kas yra teisėta.
Taip, tačiau sąžinės nebėra. Sąžinė dar veikė sovietmečiu, dabar ji eliminuota į visiškus užkaborius. Aš veikiu, norėdamas save įtvirtinti. Tai juk laisvės įgyvendinimas, aš tuo laisvesnis, kuo daugiau turiu galių, įtakų, pinigų. Ir visa istorija. O mano sąžinė – ji irgi verčia mane skleistis ir augti. Per firmą, verslą, grupę. Štai šitoje vietoje ir reiktų įsiklausyti į sąžinės balsą. Ji paklaus daug ko, bet pirmas klausimas bus – kokia tai firma? Bendrija? Ir ar tu savo asmens neištirpini jos interesų sampynoje? Ar tu veiki kaip asmuo, ar kaip firmos funkcija? Pasakysiu, gana nuobodoku tonu, dažniausiai pasirodys, kad tu savo versle ar kur kitur ištirpęs kaip asmuo.
Laisvas verslas teikia daugiau galimybių, lygiai profesija kaip gydytojas ar vairuotojas – tu lieki asmeniu, tiesa, lieki profesijos funkcija. Bet tai nėra pavojinga tapatybei ir sąžinei. Vairuotojas kelyje elgiasi pagal kelių eismo taisykles, bet kiekvienas vairuotojas žino, kad daugelyje situacijų veikia sąžinė; ir kad pagal sąžinę važinėdamas piko metu, sudarysi kamštį. Nes kiti nesilaiko taisyklių.
Taigi, norėdamas išlaikyti save, automobilį ar treilerį sveiką, tu turi elgtis kaip kiti. Gydytojo atveju irgi yra profesinė etika, kurios laikymasis atpalaiduoja nuo sąžinės, yra Hipokrato priesaika, yra kolegų palaikymas ir patarimas. Bet vis vien kažkada reikia pasielgti pagal sąžinę. Noriu pasakyti, kad profesijos dar apsaugo sąžinės balsą. Dar yra vieta, kurioje ji prabyla. Didesnė ar mažesnė firma jau su sąžine neturi nieko bendra ar tarkime reklamos firmos su sąžine radikaliai prasilenkia, kaip ir dalis šiuolaikinės žurnalistikos. Apsimeti, kad esi funkcija. Ir kad darai tą, ką tavo vietoje darytų kitas. Laisve čia nekvepia.
Konkurencinėje visuomenėje daug laisvės, ir ją įgyvendindami teisūs visi. Tačiau teisiausias – laimėjęs. Sąžinei čia nėra vietos. Sąžinė nekotiruojama. Vis dėlto yra dalykų, kurie gali palaikyti sąžinę bendresniame lygmenyje, nei šeima, nei firma. Yra Europos dimensija, kuriai apsisprendę mes būsime sąžiningesni daugeliu aspektų, nes mūsų vietinės parapinės problemos praras prasmę, ir mes išeisime į globalinių klausimų ratą. Nepriklausomybė išslydusi. Laisvė? Laisvė tai savų interesų įgyvendinimas. Laisvė lieka laisvalaikio praleidimo forma. Sąžinę vis dažniau pridengia etika. Teisumas prieš įstatymus. Negatyvus teisumo supratimas – aš nenusikaltau įstatymams, vadinasi, aš teisus. Vadinasi, gyvenu teisingai. Plečiami savo interesai, o ne savo sąžinės įgyvendinimo laukas. Drauge su pažodiniu „teisumo“, „teisingumo“ iškėlimu, mažėja laisvo rinkimosi zona.
Laisvė slysta iš rankų, kaip slysta ir sąžinė. Nes jų abejų teritorija mažėja kasmet. Tai susiję. Mes pavieniui esame graužiami iš daugelio pusių. Paradoksalu, bet vienintelis šansas išlaikyti liekanas ir bandyti statytis iš griuvėsių vėl – veda tik per integraciją su Europą. Tada laisvės kiekis gali padidėti, Nepatekę Europon, uždusime. Su visom trimis nepriklausomybėmis. Stojimams į šias sąjungas nėra alternatyvos. Pabrėžiu – nėra. Aš ir už NATO ir už ES. O stojimas į šias sąjungas yra nepriklausomybės perdavimas, jos atidavimas, atsisakymas. Atsisakome didžiosios dalies valstybės funkcijų, tokie ėjimai vadinti nepriklausomybės įrodymu tik Sovietų Sąjungoje. Prisiminkime, ten irgi buvo Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija. Su nepriklausomybe šakės, ponios ir ponai. Bet tai įkvepia naujiems darbams ir žygiams. Ir naujai logikai, naujiems tikslams. Prarasdami valstybingumą, nemeluokime sau – kad jį stipriname. Nes apsigausime. O reikia žiūrėti blaiviai ir matyti, kas dedasi ir aiškiai nusistatyti, - o kas gi dabar.
Mes apginame tautą – NATO lietsargiu – o ne valstybę. Valstybės atsisakome, karines ir užsienio politikos funkcijas perjungdami NATO žinion, o vidaus, finansinę, imigracinę politiką, sienas perduodame unitarinei ES. Būsimai unitarinei.
Todėl labai svarbu, kas dedasi su tauta. Mes panašią situaciją jau turėjome – buvo bendras su lenkais valstybingumas, tačiau tauta neturėjo artikuliacijos priemonių sau išreikšti, save identifikuoti, ir istoriškai gavosi nelabai kas.
Dabar privalu, matyt, stengtis suteikti galimybę tautos raiškai – per visuomenines organizacijas, judėjimus, per jos multikultūriškumą atstovaujančius darinius. Ir galbūt, jau atėjo ta akimirka, kai už partijas svarbesnės turi darytis, pirmiausia tai visų lygių profsąjungos, Rašytojų sąjunga, Žurnalistų sąjunga, skirtingų pakraipų intelektualų sambūriai, kokia nors valstiečių interesų lyga, Transportininkų asociacija ir pan. Gerai suvokime – prarandame valstybę, ir tai faktas, o ne kokia nors tuščia panika. Ir apsaugok Viešpatie daryti iš to šventę.
Lygiai kaip kvaila būtų to persigąsti. Tai visuotinis procesas, laikykime, kad mes įeiname į Romos imperiją, kuri kaip ir visi dariniai neilgaamžė, tad mums reikia čia įsikurti kaip genčiai ir rūpintis, kad būtų kas išsako genties interesus, iki pat aštriausių formuluočių. Partijos nebegina, partijos perduoda valstybines funkcijas tarptautinėms organizacijoms ir transnacionaliniam kapitalui.
Gintis per partijas Lietuvoje nebeišeina. Jos sukūrė nomenklatūrą, kuri ačiū Dievui sulindo į valstybines struktūras, per penkis ar aštuonerius metus prarasiančias bet kokią reikšmę. O jei partijos išliks, jos bus europartijos.
Nomenklatūrą gi mes galime įjungti į aktyvesnę veiklą nei Briuselio direktyvų vykdymas. Administracija lietuviui visada kelia alergiją. Gal net lengviau jis pakelia svetimą, nei savą. Štai ir gausime ES administraciją.
O sava nomenklatūra turi įgauti savimonę. Savimonę, kad ji yra tautos bendruomenės nomenklatūra, ir su Briuseliu yra tiek, kiek Briuselis yra su Vilniumi. O Vilnius vykdo apskritai suderintą iš esmės, bet strategiškai ir taktiškai laisvą politiką. Skirtingų sluoksnių identifikacija, interesų išsakymas ir gynyba turi pereiti ne tik į partijų, bet ir į profsąjungų bei visuomeninių organizacijų rankas.. Nieko čia keisto, ir tai vieninteliai judantys ir judinantys svertai – profsąjungos ir intelektualų judėjimai ras kolegas ES, kuriuos domina tie patys dalykai. Klausimas yra tas – ar apie lietuvių ateitį spręsime mes, ar savo interesų rate užsidariusios partijos, ar Lietuva ar Briuselis? Ir dar daugiau – ar ES Europos provinciją valdys dabartinė nomenklatūra ir jos palikuonys, ar valdžią taikiai ir normaliai, referendumais ir tiesiogine (nebūtinai įgarsinta) įtaka perims profsąjungos, verslininkų sąjungos, gamintojų sąjungos, intelektualų sąjungos.
Europa eina šiuo keliu. Valstybei nykstant tauta turi išsiugdyti ją atstovaujančius organus ir turi imti valdžią į savo rankas.
Tauta yra tai, ką mes turime apsaugoti, valstybė tebeturi žymius svertus, ir vėliau turės, ypač socialiniuose reikaluose. Partijos irgi tebeturi svarbą. Ir išlaikys toliau, tik jau veiks ES sąlygų ir Europos Parlamento horizonte.
Neužilgo vidaus politikos srityje eitų anarchosindikalistiniai pertvarkymai, kurie Lietuvoje, mano įsitikinimu dar ankstyvoki, bet kurie neišvengiami. Manding, reikia įsikurti ES, įsikurti NATO ir tada vienytis su Europos profsąjungomis, intelektualais, antiglobalistais, pažangiosiomis anarchosindikalistų jėgomis ir pakeisti liaudies atstovavimo principus.
Šis pakeitimas tik laiko klausimas, bet jį reikia parengti ramiai ir nesiblaškant. Ir gyvensime pagal mums tinkamą modelį – prancūzišką ar ispanišką. Mūsų mentalitetas, klaninis anarchistinis čia ras gerą terpę.
Trumpai tariant – visuomenei per daugiau ar mažiau formalias organizacijas, klubus, bendrijas, netgi interesų grupes, religines bendrijas etc. – reikia imti valdžią. Elgtis lygiai taip, kaip pasielgė žiniaklaida, kuri šiandien Lietuvos politikoje turi didžiausią balsą ir įtaką, o Lietuvos politikai jos paniškai bijo. Tuo parodydami, kas šitame kieme ponas. Visuomenė ponu netaps, bet nors įkyria kiemo žąsimi... Masinio mąstymo vargai ir bėdos.
Joks asmuo nesielgtų taip, kaip tas pats asmuo veikiantis masėje. Krūvoje, valdomoje greitaeigių paprastų idėjų; galima net pasakyti, kad žmogus, apimtas masę apsėdusios idėjos, praranda savo tapatumą. Jis yra sodininkas, vaistininkas, vairuotojas, jis yra šeimos tėvas ar motina, jis yra nuolat susijęs su tam tikra būkle ir įsipareigojimais artimiems ir tolimesniems. Visada jis žino, kaip jis turi elgtis kaip šeimos tėvas, motina žino, kaip jai būti motina, ir išdykaujantis vaikas žino, kad jis yra išdykaujantis vaikas, kuriam leista kartais peržengti ribas – tam, kad tos ribos tiesiog būtų pažymėtos. Štai čia yra riba. Masei, miniai, kuri susiburia būtent dėl pačios minios, ribų nėra ir žmogus praranda savo autonomiją. Jis nebesielgia kaip šeimos tėvas – jis ne namuose, ne darbe. Jis nebėra kolektyvo ar bendruomenės narys. Nes bendruomenė, kolektyvas turi struktūrą, tikslą ir skirtas įgyvendinti kažkokius tikslus, kurie gali būti dvasiniai, jei tai religinė bendruomenė, ar profesiniai, jeigu tai dirbančiųjų sambūris. Asmuo ir apsiribojimas. Masė jau nebėra bendruomenė nei kolektyvas. Bendruomenės tikslai verčia jos dalyvį apsiriboti. Jis atlieka tam tikrą funkciją. Jis yra bendrijos iždininkas, bet negali naudoti tų savo valdomų pinigų kaip tinkamas, jis yra sakykime bendrijos žvakių degiotojas, nors norėtų būti lyderis, o lyderis privalo apsiriboti ir nebūti autokratas, o savo sprendimus derinti su kitais, arba kolektyve vienas sukioja varžtus prie konvejerio, kitas – pakuoja gaminį. Žinoma, visa tai apsiribojimas.
Apsiribojimas yra ir būti šeimos tėvu, ir motina – apsiribojimas ir būti vaiku, kai norisi būti suaugusiu ir atitinkamai elgtis. Tačiau žmogus, norėdamas gyventi visuomenėje, privalo ribotis. Tai nėra kažkas niekingo ar žeminančio žmogaus orumą. Žmogus yra visuomeninės prigimties, ir to, ką pasiekėme, pasiekėme būdami labai skirtingi, tačiau gebantys derinti norus ir interesus, aistras ir protą. Skamba nuobodžiai, tačiau derinant aistras ir intelektą išrastas lėktuvas. Aistra tesiūlė pasakų skraidantį kilimą, kuris ir būtų likęs pasakose, jei ne intelektas.
Jei teisus Darvinas ir antropologai, žmogus nuo pat pradžių yra visuomeninė būtybė. Beždžionių ar beždžionžmogių būrys išsilaikyti džiunglėse gali tik bendradarbiaudamas; kokios šimpanzės eina sargybą, kitos ieško maisto, trečios vadovauja ar atlieka „karių“ funkciją. Jei žiūrėsime į žmonijos istoriją, tai ji visada yra tam tikru laikotarpiu yra tikros bendrijos istorija.
Bet ar tai būtų gentis ar valstybė, jos nariai susitelkę ir tam tikru aspektu apsiriboję. Vienas medžioklis su primityviais ginklais neišgyventų atšiauriomis sąlygomis. Viena gentis – taip pat, bent jau tam tikru visuomenės ir aplinkinių genčių kilimo laikmečiu, tad tenka jungtis, atsižadant tam tikrų nuosavų dalykų bendros idėjos labui.
Arba jungtis arba būti prarytam – visoje Eurazijoje kiekviena gentis išgyveno tokį istorinį iššūkį; šitaip formuojasi valstybės, rydamos gentis ar jas prijungdamos, ir tada jau patenka į valstybinių iššūkių lauką, kuris savo piliečiams teikia daug didesnį skaičių apsiribojimų, tačiau tie dideli apsiribojimai duoda daug didesnį socialinio saugumo ir ekonominio gerbūvio lauką nei gentyse.
Apsiribojimas? Apsiriboja ir Dievas, ateidamas į žemę Kristaus pavidalu, prisiimdamas žmogaus kūną. Be jo apsiribojimo ir krikščionybės nebūtų. Apsiriboja jis ir šventraštyje, nes jo skleidimosi būdai nepalygimai platesni nei sudėti į raides. Jokia naujiena apsiribojimas.
Senųjų religijų dievai ateidavo į žemę per šventuosius jaučius ar stabus, ir tai būdavo apsiribojimas. Suvokta ir jau labai seniai kad būtent apsiribojimas yra bet kokio pasiekimo laidas.
Tik apsiribodamas tu gali pasiekti tikslą, nes galų gale jei tu turi penkiasdešimt tikslų, nepasieksi nei vieno, o jei koncentruosiesi ties vienu pagrindiniu – ir savisaugos dėlei gal ir keliais „atsarginiais“, juos įgyvendinsi. Bet negali turėti visko, to moko ir pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę. Ją, įvairiais variantais, žino visos tautos. Tokių pasakojimų paskirtis paprasta – priminti, kad po teisybei neapsiribojantis žmogus žlunga. Apsiriboja graikų Prometėjas, kuris, galėdamas džiaugtis ir šlaistytis su kitais dievais ir pusdieviais, vis dėlto aukojasi žmonėms, grobdamas jiems ugnį. Apsiribojimas yra bet kokio žmogiško veiksmo sąlyga. Didvyriai – maksimaliai apsiriboję, visų pirma nuo savo interesų. Jie atsiriboję nuo mirties baimės, nors nereiškia, kad nebijo; gydytojas atsiriboja nuo savęs kad dirbtų nenormuotą darbo dieną budėdamas prie pacientų. Apsiriboja ir feodalinės valstybės karalius – net būdamas absoliutus monarchas, jis absoliučiai apribotas – etiketo, apimančio tiek diplomatinį elgesį (kuris yra valstybių apsiribojimo menas). Monarchas apribotas meilėje – jis negali vesti, ko nori, jis visada privalo paisyti valstybės interesų.
Apsiribojimas - tiesa - kilsteli į aukštesnį lygį. Vienuolis apsiribojęs labiau nei pasaulietis todėl jo religinis gyvenimas intensyvesnis; kuo labiau apsiribojęs kalvis ar menininkas, tuo aukštesnio profesionalumo jis pasiekia; kuo labiau apsiribojęs karys, tuo jis narsesnis ir tuo aukščiau kopia karinės hierarchijos laiptais; geras sportininkas apskritai apsiribojęs kaip asketas. Gali pasirodyti, kad propaguoju kažkokį vergišką požiūrį, kažkokį nuolankumą. Nieku gyvu. Tai herojiškas požiūris. Apsiribojimas tai būdas įveikti bet kokias kliūtis. Ar daugelį kliūčių.
Tai konventracija, valios įtampa. Visų pirma čia įjungiama valia. Ir valia visada susijusi su stabdžiais; akla valia – akla jėga, ji nieko ilgiau išliekančio nepasiekia. Apsiribojama nuo ko? Nuo savo paties interesų plėtimo į visas puses – tokia plėtra teleidžia visur pasislinkti po milimetrą niekur neįsigilinant. Visiška laisvė yra nuostabu, tačiau laisvėje vis vien yra minia, kuri savo laisvę įgyvendina – vartojimo visuomenėje – vartodama be atrankos ir siekdama kiek galima daugiau kiek galima mažesne kaina. Visa reklama tuo pagrįsta – daugiau už mažiau. Jei asmuo apsiriboja aukštesnio tikslo vardan, jis auga ir tobulėja. Visąlaik vartojau žodį „apsiribojimas“ tačiau lygiai taip pat buvo galima tarti „tikslo turėjimas“, „tikslo siekis“. Tai galima pavadinti ir siekių koncentracija. Laisvė tai ir yra galimybė laisvai koncentruoti savo siekius ir juos įgyvendinti. Tai yra, pasirinkti apsiribojimus, pasirinkti tam tikrą askezės rūšį.
Jokia naujiena, kad žmogaus gyvenimas yra sunkus. Net tie, kuriems pavydima ir kurie pasiekę gerų rezultatų (politikai, sportininkai) yra paprasčiausiai asketai, apsiriboję ties viena kuria kryptimi ir aukojantys asmeninį gyvenimą tikslo labui. Nežinia ar kuris iš pavyduolių taip jau noriai rinktųsi tris treniruotes per dieną, o vakare varžybas, ar du kasdienius maratonus, ir dar papildomus stresus, kurie užpildo daug daugiau įvairiausių žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimo nei gali atrodyti. Iš esmės mes turime apsiriboti – kuo didingesniais tikslais, tuo geriau. Tuo įdomiau. Masė nori turėti viską iš karto. Masės kaip tokios praktiškai, apčiuopiamai gali ir nebūti, tačiau į ją kreipiama politikų ir prekių reklama. Masė susiburia, ir būtent ji susibūrusi kelia revoliucijas. Masė nėra koks blogis. Masėje drąsiau. Masėje lengviau siekti tikslo. Tačiau mase lengviau operuoti, masėms lengviau primesti tam tikrą stereotipą. Tikslą, veiklos modelį. Masė nėra keiksmažodis, masė būna įvairi, tačiau jos požymis – jis susiburia gana atsitiktinai, apie trumpalaikę vėliavą, idėją, poreikį. Vėliau ta masė išnyksta, išsiskaido, sugrįžta į atomizuotą būvį. Priešingai nei bendruomenė, kuri už masę gali būti nepalyginamai mažesnė, tačiau fiziškai susiburia keliom valandom ar keliom dienom, o bendruomenės gali išlikti amžiais. Masėje drąsiau. Žmogus gali save išreikšti, atsipalaiduoti masėje – per sporto varžybas tarkime staugdamas ir plūsdamasis per visą stadioną – bet tai yra natūrali iškrova. Gal žmogui prislėgtam stresų ir vienatvės išties šito reikia – garsaus išsirėkimo. Gatvėje jis sau to neleistų.
Masės lygis yra žinomas – jei kolektyvo lygmuo orientuojasi daugmaž į patį vidutiniausią asmenį tame kolektyve (ne į lyderį, žinoma), tai masės lygis orientuojasi į patį žemiausią. Žemiausias tai fiziologinis lygmuo. Ar psichofiziologinis. Net automobiliai, kaip jau įprasta, reklamuojami podraug su apnuogintom manekenėm, nors tarp moters ir automobilio nedaug bendra.
Fiziologinis sužadinimas sąlygoja ir dėmesį prekei. Tuo pačiu išjungiamas kritiškumo, priekabumo mechanizmas. Seksualiniai simboliai prekių reklamoje, tiek vyrams tiek moterims skirtoje, turi sužadinti geismą įsigyti tą prekę, tačiau tuo pačiu metu seksualinis susijaudinimas, kad ir menkas, prekės reklamos poveikyje, išjungia kritikos ir priekabumo mechanizmus smegenyse, ir – o tai pardavėjui svarbiausia – klausimą, kam man po plynėm, tas daiktas? Mes kalbame apie teorinę masę – išties apie individus, kurie, tarkime, išsipleikę prie savo TV ekranų, ir atrodytų, jiems neturėtų galioti tie patys dėsniai, kurie apibūdina mases kaip realius sambūrius, mitinguojančius ar švenčiančius. Vis dėlto ne taip. Reklama kaip tik ir įtikinėja asmenį, kad jis yra masės, masinės šventės dalis, o masinė šventė tai masinis vartojimas. Pirkdamas prekę, žmogus papildomai įsigyja dar ir „dalyvavimą šventėje“. Iškreipti, nenatūralūs naują muilą ar losjoną išmėginusių ar traškučių paragavusių reklamos tipažų veidai liudija būtent ypatingą šventinį tokio vartojimo pobūdį. Šventės teoriškai palaimos, smagybių laikas, tie tipai/tipės iš reklamų švenčia – kramtomąją gumą ar automobilį. Bet vis vien tai šventė. Tai visuotinis vartojimas.
Masėje galioja precedento logika. Kitas vartoja, muilinasi – vadinasi, turiu ir aš. Privalau naudotis tuo, ką naudoja kitas, juk jis muilinasi toks išsišiepęs. Man irgi norisi, ir prekių vartojimas tuo irgi remiasi – kitas, taigi ir aš. O kadangi tų kitų daug, tai iš principo norisi visko.
Vartojimo visuomenėje tas „viskas“ amžinai atsinaujinanti fata morgana – naujos dantų pastos bet ir vis nauji ir nauji automobiliai, buties prietaisai ir t. t. Žmogus įsukamas į darbo ir vartojimo ratą – jis dirba, kad turėtų. Reklama jam nurodo, ką jis privalo turėti. Žmogus įsikinko į visuotinio išnaudojimo mašineriją, idant visa tai gautų. Jis dirba iki paskutinio prakaito. Dreba dėl darbo vietos, lenda į skolas – idant turėtų galimybę nuolat atnaujinti savo daiktus; absoliuti jų didžiuma jam nereikalinga. Bet masės žmogus turi elgtis pagal pavyzdį; jis privalo turėti bet kokia kaina. Vakarų visuomenėje šitas iš dalies įmanoma. Žmogus gali įsigyti labai daug ką. Daug prasčiau mūsų platumose. Mes nepastebėjome, kad būtinų daiktų seniai netrūksta ir kad juos turime. Dabar ateina vakarietiško vartojimo norai, o galimybės – vis dar neatitinka. Mes norime visko. Tam, kad gautume viską, neįdėdami darbo ir pastangų, yra politikai. Jie per kiekvienus rinkimus atidaro „rinkiminį išpardavimą“ kuriame žada kad vartojimas kitą penkiametį ar keturių metų laikotarpį bus išplėstas, tekės pieno ir medaus upės. Pažadai dažnai tereiškia, kad žadamas tam tikras lėšų perskirstymas, tačiau ne rinkėjų tarpe, kaip šie naiviai galvoja.
Atėjusi nauja politikų terpė naujai pasidalija įtakas ir finansus. Įgyja reikšmės kitos finansinės grupuotės, kiti ekonomikos koncernai. Taip ir mūsuose, taip ir Vakaruose. Pirkėjo nervai neišlaiko ir jis balsuoja už daugiausia pažadėjusį. Tiesa, Lietuvoje jau atsirado partijų ir lyderių, žadančių tai, ką jie gali.
Bet kvailiausias dalykas – kai žadama dykai išdalinti visą „supermarketą“ kiekvienam atskirai paimtam norinčiajam. Ir dar juokingiau kai tuo patikima. Masės įtikinamos, kad į Prezidentus labai gerai tiktų daugiausia pažadėjęs. O kaip kitaip? Dantų pasta – ir ta TV ekrane žada nepaprastą gausą ir gerbūvį. Ką jau kalbėti apie pažadukus profesionalus.
Jie puikiai žino, kad kiekvienas žmogus atskirai nesiduotų apkvailinamas. Na kas gali patikėti, kad sumažėjus mokesčiams, pakils pensijos, o papildomai bus sugrąžinti indėliai. Bet logika paprasta – minioje tikima lengviau. O individus minia paverčia reklama. Politinė reklama – irgi reklama. Ji sako netiesą, dantų pasta tavo gyvenimo nenudažys rožinėms spalvom, tai tiesiog dantų pasta.
Visos dantų pastos šiais laikais maždaug vienodos. Todėl ir reklamos rinkoje tokia sangrūda. Lygiai taip pat ir su septyniolika kandidatų į Prezidentus. Nupirktas tas, kuris dažniausiai mirgėjo ekrane. Ir išsyk visa aplinka atsižadėjo savo pažadų, ar ne antrą dieną. Kodėl gi taip įžūliai? Ogi todėl, kad pirkėjų teises gina vartotojų teisių agentūros. Todėl, kad reklamoje irgi egzistuoja tam tikros nors nedidelės bet ribos – ji negali būti klaidinanti. Mūsų žmonės tuo patikėjo. Išties, reklamuojamas muilas plauna rankas, o traškučiai, kaip žadėta reklamoje, traška.
Tačiau politinė reklama neįpareigota ir nesusaistyta. Ji neprivalo atitikti turinio. Jeigu reklamuojama prekė ją įsigijus neatitinka jos apibūdinimo, ją galima grąžinti, pakeisti. Politikoje reklamacijų nėra. Nupirkta prekė atgal negrąžinama. Jei muilas nemuilina, milteliai neskalbia, pats kaltas. Dar blogiau – taip ir vaikščiosi neplautom rankom. Ką darysi, masės visada kvailinamos. Vienas žmogus klysta rečiau nei masės psichologijos pagautas. Vienas sprendžia atsakingiau, kada apima masės šišas, imama mąstyti masės smegenimis. O jie, kaip sakyta, įtaisyti gana žemai. Ir tada patikima daug kuo. Reklaminis apsvaigimas apima kai protas išjungiamas. Pažadai sujaudina, ypač dideli ir gražūs. Ypač pažadai – viskas jau rytoj. Netgi kėdės rytoj. Lygiai kaip plikos damos prie reklamuojamos prekės, muša į žemiausią centrą, į filologinį ir psichofiziologinį geismą turėti. Turėti daug, labai daug ir iš karto. Prasiblaivius paprastai imama mąstyti, bet tada jau būna per vėlu. Muilas, už kurį sumokėta brangiau, nemuilina, ar muilina prasčiau, o pažadų automatas nebeveikia. Bet intelektas įsijungęs gali tik konstatuoti faktą. Paprastą faktą, kad jį apmovė.
Juokingiausia, kad masinė rinkimų psichozė praeina ir vėl trenkia didelė neviltis. Nusivylimas „visa sistema“, „jais“, „anais“, „ponais“ ar atvirkščiai „ubagais“, „plebsu“. Negi kaltinti save. O tikroji bėda tai neatsparumas. Neatsparumas politiniam cinizmui. Norėjimas tikėti, nukreipta visai ne ten. Tikėjimo pojūtis yra visuminis ir jo objektas yra būtent toks; kada tikėjimą perima politika tai nelabai kas; žmogus, pasiduodantis mesijo žemėje pagundai, rizikuoja, kad tai ne visai mesijas. Ir kritinis protas čia turi veikti oi kaip atidžiai tirdamas dvasias, slypinčias už kerinčio fasado. Juolab kad ir fasadas skystas, juolab kad tie, kurie bent kiek vaikosi katekizme, gerai žino, kas yra didžiausias melagis. Bet taip norisi, jog tai būtų tiesa. Melas tai žino. Ir nori paversti žmones nemąstančia mase, kurią kontroliuoti galima tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir prekybą dantų šepetėliais.
Pačios naujausios laidos. Tačiau visas šis niūrus kalbėjimas, jei matome, yra kalbėjimas apie dabartį, apie dabartį, kurioje nėra tikslų, orientyrų. Mes privalome turėti tikslą. Idėją, kurios siekiant nubyrėtų daugybė individualių ir kolektyvinių problemų. Turime eiti į tikslą, antraip, pasakysiu tiesą, tik nuobodu. Ir jei mes keliaujame į Europos Sąjungą, turėkime omenyje, kad joje nuobodoka.
Gerbūvio visuomenė nebeturi tikslų ir jai darosi nuobodu. Mes privalome brėžtis vienijantį tikslą. Imperiją, galią.
Kodėl aš taip primygtinai peršu „imperijos“ terminą, kuris neturi jokio ryšio su tradicine unitarine, totalitaristine imperijos forma? Todėl, kad kalba eina apie didelį projektą, kuris įmanomas, nes sąlygos pasikeitė. Jos ilgai tokios neišsilaikys. Savo tikslus ir vienijimo pajėgas Europai gali pasiūlyti vengrai, rumunai, kad ir bulgarai. Šitos tautos irgi tiltų tautos. Tiltų statytojos. Bet tiltą pradėkime statyti nuo Baltijos.
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Gru 2010 20:09. Iš viso redaguota 7 kartus.
|
|