Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kairieji ir dešinieji

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kairieji ir dešinieji - kas yra kas?

Puslapis 1 iš 1

[ 24 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kairieji ir dešinieji - kas yra kas?

Parašytas: 14 Gru 2010 19:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

V.Normanas. Ar politinė Lietuvos negalia nėra naujo kairumo trūkumas?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=39305241

Vilis Normanas
2010 gruodžio mėn. 13 d. 23:24

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Tomas J.,
2010 12 14 12:04

Esu kairysis antikomunistas.

Sutinku su šio straipsnio pagrindine mintimi.

DEŠINIEJI yra turtuolių milijonierių interesų reiškėjai. Milijonieriai man ne draugai, nes konkrečiai gyvenime tai yra arba vagys, arba išnaudotojai (o morališkai tai yra beveik tas pats). Išimčių nedaug.

Kadaise maniau kad žodis "dešinysis" reiškia 'patriotą' , okupantų ir komunistų priešą, o štai tie komunistai yra 'kairieji'.

Dabar suprantu kad taip nėra, tačiau aiškiai suvokiu kad daug žmonių to dar nesuprato.

Suskirstyti žmones į dvi grupes galima, tačiau TIK PAGAL 1 POŽYMĮ, ne 50.

Dabar gi dažnai matau rašančiuosius besielgiant kitaip: jie dešiniesiems priskiria begalę požymių, kairiesiems taip pat. Tai neprotinga.

Dešiniuosius ir kairiuosius atpažįstu pagal 1 platų, kompleksinį požymį: požiūrį į turtą, turtuolius, NT ir progresinius mokesčius bei socialines garantijas dirbantiesiems.

Viešojoje erdvėje didžiausia šioj srity daroma klaida yra LSDP priskyrimas prie kairiųjų. LSDP - turtuolių partija, turėdami valdžią neįvedė NT mokesčio, neįvedė progresinių pajamų mokesčių, kaip ir TS-LKD. Ir tie ir anie - DEŠINIEJI.

Kairumas Lietuvos politikoje labai populiarus negali būti dėl 2 priežasčių:

1. Daug žmonių Lietuvos komunistus mano buvus kairiaisiais, ir kaip žodis ‘komunistas’ didelės tautos dalies pagrįstai laikomas keiksmažodžiu, taip panašiai ir žodis ‘kairysis’ – turi negatyvų atspalvį – nors ir nepagrįstai

(komunistai – tai kolaborantai, o kolaborantai pagal BK 120 str. yra nusikaltėliai; TSKP yra nusikaltėliai; logiška yra į kairiuosius-dešiniuosius skirstyti partijas ir politikus, bet ne nusikaltėlius; nusikaltėlis man nėra nei kairysis nei dešinysis, tai tiesiog nusikaltėlis..).

2. Kairiųjų organizacijos niekada nebus remiamos milijonierių, taigi dešiniosios visada bus turtingesnės už kairiąsias, o tai visad smarkiai lems rinkimų rezultatus.

Kas gali šią padėtį pakeisti? Atsakant į šį klausimą galima išvardinti daug teorinių pasvarstymų kurie praktiškai neįgyvendinami (pvz. keisti rinkimų įstatymą ir partijų finansavimą numatyti TIK iš biudžeto).

Šiek tiek realesnis kelias – burtis į organizacijas, mokėti joms nario mokestį ir tomis lėšomis šviesti tautą aiškinant, kokią žalą 90 proc. rinkėjų padaro patys sau, balsuodami už turtuolių atstovus – dešiniuosius.

Jei dabar Seime daugumą turėtų KAIRIŲJŲ pažiūrų politikai – NT mokestis ir progresinis pajamų mokestis jau būtų įvestas, įmonių pelno mokestis nebūtų 5 proc. sumažintas ir to pasėkoje valstybės pajamos būtų didesnės, vaikams po 50 Lt/mėn. mokėjimas nebūtų nutrauktas.

Žygeivis,
2010 12 14 17:58

Viliui Normanui ir jo "kairiesiems" gerbėjams, tikriausiai, nepatiks, bet parašysiu... :)

Vienas iš tikrai svarbių tautiškumo (nacionalizmo) principų: negali būti laikoma tautine Valstybė, kurioje dalis Tautos badauja.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 02 Sau 2011 23:50. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Sau 2011 23:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vilis Normanas: Lietuvos kairieji, nustokit kovoti tarpusavyje. Su šventėmis Jus visus!

http://www.anarchija.lt/politika/29969- ... mment29969

Vilis Normanas
2011 01 02

Komentarai Anarchija.lt
http://www.anarchija.lt/politika/29969- ... mment29969

Žygeivis - Pirmas tarp kairiųjų
1 Sekmadienis, 02 Sausis 2011 22:38

Vili, tavo įkvepianti naujametinė kalba man labai patiko - todėl stoju į tavo kuriamą tikrų kairiųjų internacionalą.

Būsiu pirmas - "uno"!!!

P.S. Tik va šiokia tokia problema - o kas gi tie "kairieji" dabartinėje Lietuvoje?

Aš, pvz., pats save laikau labai kietu kairiuoju, bet kai kas to nepripažįsta. Kažkodėl mano, kad aš "juodas dešinysis". :(

Nors man atrodo, kad tai jie man iš dešinės, o aš esu jų kairėje?

Vienu žodžiu, tam tiktas kazusas - kurioje pusėje nuo manęs yra "kairė", o kurioje "dešinė"???

O juk dar yra ir "užpakalyje", ir "priekyje", keletas sėdi po manimi - "giliame pogrindyje", o virš manęs "plevena" dar krūva labai neaiškių "dvasių".

Mano sūnus be to dar tvirtina, kad netgi Euklidinėje geometrijoje yra ir daug kitų matavimų ir "erdvių bei poerdvių".

Neeuklidinėse geometrijose - pvz. Rymano ar Lobačevskio, viskas dar labiau supainiota...

Vienžo - rimta problema, kur ta "kairė", o kur ta "dešinė". Ir kieno atžvilgiu? :)

Žygeivis
Antradienis, 04 Sausis 2011 23:16

Tikri kairieji - kitas požiūris (tautinis, o ne marksistinis)

Pagrindinius kairiuosius principus suformavo tiesioginė visų pasaulio tautų kova prieš jas valdančias imperijas, per kurią tautos įgavo platų solidarumo jausmą.

Tautos visame pasaulyje yra vienodos tuo, kad jas bando užgrobti didžiosios imperijos ir norint laimėti šią kovą reikia tautų solidarumo ir savo padėties suvokimo, visose tautose ir rasėse.

Tai yra pagrindinis principas, į kurį neįeina jokios marksistinės, klasinės ir kitos pasaulio tautas skaldančios interpretacijos. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 05 Sau 2011 00:20. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 01:18

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Neįmanoma čia matematiškai tiksliai taip nustątyti. Tai gana subjektyvu. Bet viską sudėjus, apskaičius ir susumavus, tai tu Žygeivi esi dešinysis ekstremistas.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 01:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

Neįmanoma čia matematiškai tiksliai taip nustątyti. Tai gana subjektyvu. Bet viską sudėjus, apskaičius ir susumavus, tai tu Žygeivi esi dešinysis ekstremistas.

Taigi, čia labai jau subjektyvu - visų pirma, nelabai aišku kieno dešinėje ir kieno kairėje aš atsidūriau?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 01:37

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Kairiau nacionalsocialistų ir daug daug dešiniau, pvz., marksistų.

Todėl, pvz., aš ir tu visada buvom, esam ir liksim iš principo mirtinais priešais.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 13:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

Kairiau nacionalsocialistų ir daug daug dešiniau, pvz., marksistų.

Todėl, pvz., aš ir tu visada buvom, esam ir liksim iš principo mirtinais priešais.

Na čia tu jau "užlenkei" kaip tikras idėjinis fundamentalistas.

Pvz., vienas iš tikrai svarbių tautiškumo (nacionalizmo) principų: negali būti laikoma tautine Valstybė, kurioje dalis Tautos badauja.

Manau, kad tai yra akivaizdus nacionalizmo "kairumo" požymis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 18:55

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Keli artimesni taškai nedaro siauresnio milžiniško tarpeklio.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 19:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

Keli artimesni taškai nedaro siauresnio milžiniško tarpeklio.

Ir būtent kur tu matai tą "tarpeklį"?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 19:11

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Ties pagrindinės reikšmės (tau) nuostata: aš ne tai, kad nacionalistas, bet antinacionalistas (kaip tu turbūt pavadintum - kosmopolitas), nors to ir visiškai nesureikšminu.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 20:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

Ties pagrindinės reikšmės (tau) nuostata: aš ne tai, kad nacionalistas, bet antinacionalistas (kaip tu turbūt pavadintum - kosmopolitas), nors to ir visiškai nesureikšminu.

Bet ką tai turi bendro su "kairumu" - "dešinumu"?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2011 20:55

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Nacionalizmas labai sustiprina dešinumą, o kosmopolitizmas kairumą.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2011 00:44

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Reiškia, Ho Ši Minas buvo ultradešinysis, o dabartiniai Lietuvos ir daugumos Europos valstybių liberalai - ultrakairieji.

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2011 01:31

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Ho Ši Minas, Fidelis Kastro buvo kairieji nacionalistai. Nors, palyginus, silpnai kairieji. Juk iš esmės jų kairumą ir susidėjimą su TSRS lėmė tik aplinkybės, be to, kiek žinau (gal ir klystu), nacionalizmo nestatė į pirmą vietą, kaip pvz.. tu ar Žygeivis. O tai jus daro dešiniaisiais.

Pvz. tie patys ES liberalai labai nesureikšmina kosmopolitizmo, todėl jie nėra dideli kairieji. Na, iš esmės centro kairieji.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2011 16:06

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Ho Ši Minas aiškiai pasakė, jog jo gyvenime svarbiausia partija - vietnamiečių partija, o socialinėmis pažiūromis jis buvo kairesnis už sovietinius oligarchus, virtusius kone feodalais.

Daugelis dabartinių liberalų stipriai akcentuoja kosmopolitizmą, tai kuo jie dešinesni už komunistus?

Painiojate du skirtingus politikos dalykus: formą su turiniu. Tautinis arba kosmopolitinis turinys gali reikštis tiek konservatyviomis, tiek liberaliomis, tiek socialistinėmis formomis.

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2011 18:42

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Aš ir nesakiau, kad sovietiniai oligarchai buvo kairieji.

Dešinesni už komunistus, nes neakcentuoja tokių stiprių socialinių pažiūrų kaip komunistai.

Pala pala, o kodėl kosmopolitizmą/nacionalizmą imate kaip turinį?

Pvz. aš pirmiausia esu socialistas ir tik antroje vietoje kosmopolitas, nes man tai beveik visiškai nėra svarbu.

Jūs į pirmą vietą statote nacionalizmą - jūsų reikalas.

Jūs žiūrite iš tautinio požiūrio (tos pačios tautos atstovai turi vienytis siekdami bendro tikslo nepriklausomai nuo klasės), aš iš klasinio (tos pačios klasės atstovai turi vienytis siekdami bendro tikslo nepriklausomai nuo tautos).

Aš jau ne kartą sakiau, kad jūsų "tautinėje valstybėje" žmonės galės valgyti tautiškumą, užsigerti patriotizmu ir nusišluostyti nacionalizmu...

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2011 23:31

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Betgi sakote, kad kosmopolitizmas - kairumo ženklas..?

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Sau 2011 13:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

Aš jau ne kartą sakiau, kad jūsų "tautinėje valstybėje" žmonės galės valgyti tautiškumą, užsigerti patriotizmu ir nusišluostyti nacionalizmu...

Tu tik spėji (ar svajoji? ), kaip bus tautinėje valstybėje...

O kaip gyveno žmonės "klasinėse valstybėse", mes - šiek tiek vyresnio nei tu amžiaus - dar nepamiršome: valgėme "šlapianką" (ir tai ne visada buvo galima ją "gauti" - pinigus, žinoma, irgi reikėjo sumokėti, bet žodžio "pirkti' tada niekas nevartojo - visi viską tik "gaudavo" ir "kombinuodavo"), gėrėme "rašalą" (spirituotą vyną, nes kitokio ir nebuvo) ir po visko užpakalį nusišluostydavome "Pravda" arba "tautine" "Tiesa" (nes tu gal ir nežinai, kad "klasinėse valstybėse" visada trūksta tualetinio popieriaus - per mėnesį vieną ritinėlį gaudavo tik "ypač nusipelnę" nomenklatūrininkai: beje, nusipelnę naikinant "iš pašaknų" kitas - ne "proletarines"- valstybėje gyvenusias "klases").

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Sau 2011 18:12

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Priklausomai nuo situacijos. Bet dažniau kosmopolitizmas yra kairiųjų bruožas. Na pvz. nacionalsocialistams tai išimtis. Kaip ir nacionalizmas dešiniųjų (vėlgi ne visada). Vėlgi, tie patys liberalai gali būti tiek dešinieji, tiek kairieji. Priklausomai nuo to, kaip maišysi ideologijas ir ką statysi į pirmą vietą.

Pvz.:

jei esi liberalas ir kosmopolitas, tačiau pirma akcentuoji kosmopolitizmą - tu kairysis;

jei esi socialistas ir nacionalistas, tačiau pirma akcentuoji socializmą - tu kairysis;

Pvz. Žygeivis, kiek žinau, irgi socialinių pažiūrų (lygtais ne socialistinių... o gal?), tačiau jis akcentuoja pirmiausia nacionalizmą, todėl yra dešinysis.

Na konservatoriai visi tuo pačiu yra nacionalistai (kaip, pvz. Kubilius), todėl neįsivaizduoju kairiojo konservo; aišku jūs sakysit, kad jie kosmopolitais, bet čia vėlgi neesmė. Jie pirma akcentuoja ne kosmopolitizmą (jo išvis neakcentuoja), o konservatyvizmą, todėl jie dešinieji.

Pvz. aš esu kosmopolitas ir socialistas, todėl absoliutus kairysis. Nors kosmopolitizmo visiškai nesureikšminu. Tiesiog esu už vienos pasaulinės tautos sukūrimą su viena kalba (anglų ), bet čia jau atskira kalba.

Beje, vėlgi egzistuoja sąmoningi ir nesąmoningi kosmopolitai. Pvz. aš esu sąmoningas, o nacionalsocialistai - ne.

Na aš taip įsivaizduoju: kad kairė/dešinė priklauso nuo kelių ideologijų jungimo + nuo to, kurią pirmą akcentuoji.

Žygeivi, TSRS čia ne į temą. TSRS klasės egzistavo.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Sau 2011 00:10

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Akivaizdu, jog dešinumas ir kairumas su visais jų prioritetais - grynai konvenciniai dalykai. Nes vienam dešinumas tai, kas kitam - kairumas.

Kur kas rimčiau kalbėti apie konkrečias ideologijas - nacionalizmą, konservatizmą, liberalizmą, socializmą, komunizmą, anarchizmą ir jų derinius.

Nežinau, kaip su kairiaisiais konservais, bet kairiųjų nacionalistų ir liberalų - pilna, o konservų galima paieškoti... Na, kad ir solidaristai - kuo ne kairieji konservatoriai?

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Sau 2011 00:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Petras Dargis. Politinės šmėklos: kairieji ir dešinieji

http://www.anarchija.lt/politika/30765- ... mment30765

2011.01.27.

Jau dvidešimt metų politinės šmėklos klajoja po Lietuvą. Tai kažkokie kairieji ir dešinieji - taip jie vadinasi. Bet žmonės, kurie sutinka tuos vaiduoklius, dažniausiai - artėjant rinkimams, pradėjo rimtai abejoti, ar kairieji tikrai - kairieji, o dešinieji - tikrai dešinieji? Jeigu skiriasi pavadinimai, turėtų skirtis ir patys vaiduokliai, bet iš tiesų jie tokie panašūs! Nežinotumei pavadinimo, tikrai neatskirtumei, kuri čia kairioji, o kuri - dešinioji šmėkla. Jie veikia taip pat. Tai vieni, tai kiti ima už vadžių, o valstybės vežimas dvidešimt metų tiesiu taikymu rieda į ekonomikos džiungles. Tai kas čia yra? Iliuzija, mitas, propagandinis triukas?

Kada išeinu į žmones pasiklausyti jų nuomonės apie tuos ir anuos dalykus, dažniausi - apie šalies gyvenimą, dažnai pats susilaukiu klausimų. Labai dažnas klausimas: kas tie kairieji ir dešinieji, kuo jie turėtų skirtis? Kas ta kairioji, ir kas dešinioji politinės jėgos?

Visada juokais atsakydavau, kad dešinieji - tai tie, kurie ima dešine, o kairieji turėtų imti kaire. Bet visai neseniai pamačiau, kad tai labai rimtas klausimas, kuriam reikėtų išsamesnio atsakymo.

Kairiųjų ir dešiniųjų šmėklos klajoja ir po internetą. Viename forume keletas visuomenės aktyvistų ir šiaip politikuojančių inteligentų susiginčijo dėl kairiųjų ir dešiniųjų politikos. Girdi, vieni daro tokias, o kiti - tokias klaidas. Pamatęs, kad tai neblogai išprusę žmonės, tarp kurių buvo vienas pažįstamas filosofas, aš jų paprašiau išvardinti Lietuvos kairiąsias ir dešiniąsias partijas. Ypač man buvo svarbu žinoti, ką jie laiko kairiosiomis.

Jie dar mėgino svarstyti apie "kairumą" ir "dešinumą", bet aš prašiau į konkretų klausimą atsakyti labai konkrečiai - įvardinti bent vieną partiją, kuri atitiktų kairiųjų tradiciją. Ginčai nutilo, visą dieną forume buvo tylu. Pagaliau vienas parašė: "Atsakymo, matyt, nesulauksi".

Tikrai nesulaukiau. Bet atsakymo nebuvimas - tai irgi atsakymas!

Dabar pamėginkim kartu pasvarstyti, kodėl išsilavinę žmonės, netgi filosofas, nesiryžo kairiesiems priskirti nei vienos Lietuvos partijos, netgi socialdemokratų, kurie netgi laikomi kairiųjų lyderiais!

Turime grįžti prie paprastų žmonių dažnai užduodamo klausimo: kas tie kairieji ir kas dešinieji, kuo jie iš tiesų turėtų skirtis?

Vakarų pasaulyje "politinės kairės" ir "politinės dešinės" sąvokos yra gana neblogai apibrėžtos. Šnekant labai paprastai, kairieji yra linkę į "socialesnę" politiką, dešiniuosius labiau traukia į "džiunglių kapitalizmą". Tačiau ši trauka nevienoda, todėl nei kairieji, nei dešinieji negali sukurti vienos kairiųjų arba dešiniųjų ideologijos.

Vyresnioji karta gyvenome komunizmo laikais. Komunizmas - radikaliausia kairiųjų srovė, kuri privačią nuosavybę verčia valstybine, o valstybei patiki reguliuoti visuomeninius santykius. Komunistų laikais gamybos priemonės priklausė valstybei, nebuvo milijonierių, bet nematėme ir benamių elgetų. Komunizmas ne tik naikina turtinius skirtumus tarp žmonių, bet ir teikia tam tikras socialines garantijas - darbą, sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, netgi būstą. Tačiau prie komunistų visagalė pasidaro valstybė - ji ima ne tik reguliuoti, bet ir komanduoti gamybai ir savo visuomenei, netgi kištis į savo piliečių asmeninį gyvenimą. Žmonės atsiduria kaip ir valstybinėje vergovėje. O valstybės aparatas, pasišovęs kontroliuoti visas gyvenimo smulkmenas, nebegali suvaldyti sudėtingų ekonominių ir visuomeninių procesų. Kuo tai pasibaigė, visi žinome.

Nuo komunistų gerokai skiriasi anarchistai, kuriuos daug kas neteisingai laiko "chaoso" ir "netvarkos" šalininkais. Ko gero, tokį klaidingą požiūrį jiems įpiršo anarchistų mirtini priešai bolševikai. Anarchija iš tiesų reiškia ne chaosą, bet savivaldą. Anarchistai irgi pasisako prieš samdinių išnaudojimą ir iš esmės gina mažuosius, tačiau, skirtingai nei komunistai, jie gamybos priemones bevelytų patikėti ne valstybei, bet savivaldai. Jų nuomone, pati visuomenė turėtų tvarkyti savo gyvenimą, o jos organizuojanti jėga turėtų būti bendruomenės. Organizuota visuomenė turėtų atsiimti tas funkcijas, kurias pasiėmė valstybė. Anarchistai valstybę laiko išnaudojimo priemone, nes ji esanti savininkų įrankis pavergti samdomuosius ir slopinti jų pasipriešinimą.

Bet mums įdomiausia turėtų būti socialdemokratijos ideologija - juk turime (formaliai) tiek socialdemokratų!

Socialdemokratai nenorėtų iš savininkų atimti gamybos priemonių, bet jie, kaip ir visi kairieji, pasisako už lygybę ir socialinį teisingumą. Valstybė turėtų ne užvaldyti gamybos priemones, kaip to moko komunistai, bet reguliuoti ekonomiką, kuri, socialdemokratų nuomone, pirmiausia turėtų tarnauti ne savininkų, bet visuomenės interesams. Socialdemokratai mano, kad samdiniai yra silpnesnioji visuomenės dalis, todėl jiems reikalinga valstybės apsauga nuo darbdavio, be to, silpnesniesiems reikia ir socialinės pagalbos.

Vengdami didelių turtinių skirtumų, socialdemokratai mokesčių svertais perskirto kapitalą - labiau apkraudami mokesčiais turtinguosius, jie išlaiko mokyklas, ligonines, teikia kitokią socialinę paramą silpniau gyvenantiems. Labai svarbu yra tai, kad socialdemokratai gina nuo monopolijų smulkiuosius ir vidutinius verslininkus. Leisdami smulkiesiems verslininkams palankesnius įstatymus, jie riboja monopolijų galias tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Kaip ir anarchistai, jie pasisako už savivaldą ir tiesioginę demokratiją, tačiau valstybę laiko ne išnaudojimo, bet ūkinių ir socialinių santykių reguliavimo bei socialinės apsaugos priemone.

Socialdemokratai dešiniųjų yra kritikuojami už tai, kad jie pernelyg sureikšmina valstybę ir socialinę apsaugą. Valdant socialdemokratams, paprastai išauga biurokratinis valstybės aparatas, padidėja mokesčiai, o tai neigiamai atsiliepia ekonomikai. Po kurio laiko socialdemokratus valdžioje pakeičia dešinieji, tarkime, konservatoriai. Toks politinis modelis jau seniai veikia mūsų kaimyninėje Švedijoje.

Dabar pamėginkim panagrinėti savo valstybės modelį. Kuri Lietuvos partija atstovauja silpniausiam visuomenės sluoksniui ir gina jį nuo savininkų? Juk dvidešimt metų matome vieną ir tą pačią politiką - kai tik užeina sunkmetis, visa našta sukraunama ant mažųjų pečių, o stambiajam verslui suteikiama dar ir lengvatų. Kuri į valdžią atėjusi partija gynė smulkiuosius verslininkus nuo monopolijų, tarkim, smulkiuosius prekybininkus - nuo prekybos gigantų, smukiąsias skerdyklas ir besikuriančius kooperatyvus - nuo maisto perdirbimo monopolistų? Juk valdant paeiliui tai "kairiesiems", tai "dešiniesiems", artėjame prie tokios ribos, kaip Lietuvoje liks tik keli prekybos centrai ir keli fabrikai.

Nuo monopolijų kenčia ne tik smulkusis bei vidutinis verslas, bet ir paprasti piliečiai. Šilumą ir vandenį į miestiečių butus tiekia monopolinės įmonės. Ypač absurdiška iš vienos katilinės tiekti šilumą visam miestui - labiau šildoma žemė, o ne butai, be reikalo deginama tūkstančiai tonų kuro, teršiamas oras, o žmonės apkraunami nepakeliama mokesčių našta. Kuri į valdžią atėjusi partija mėgino decentralizuoti šitą nesąmonę? Jos visos po truputį varžė piliečių teisę pasirinkti šilumos tiekėją, kol tokios galimybės - atsijungti nuo centralizuoto šildymo - nebeliko ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. O kodėl šitaip daroma, kodėl varžoma piliečių teisė rinktis, kodėl beprasmiškai deginama nafta ir teršiamas oras? Tai naudinga monopolistams - tiek šilumos tinklams, tiek naftininkams! Visi, tiek "kairieji", tiek "dešinieji", tarnauja toms pačioms monopolijoms!

Tai kur čia "tikri" kairieji? Kas čia kovoja už savivaldą, kurios mūsų šalyje iš tiesų net nėra? Vietoj to, kad išsirinkę savo artimiausią valdžią (seniūnus, merus, tarybų narius), mes priversti rinkti... partijas. Tiesioginės demokratijos yra likę parlamente (pusę Seimo renkame tiesiogiai), o savivaldybėse jos niekada nė nebuvo.

Tai kur čia kairiųjų žymė?

Pernai man pasitaikė būti viename Seimo posėdyje, kai ten buvo svarstoma grupelės išsišokėlių iniciatyva skelbti referendumą ir įvesti tiesioginius savivaldybių rinkimus, o Seimo rinkimuose atsisakyti daugiamandatės apygardos, paliekant tik pusę Seimo narių - tuos, kurie renkami tiesiogiai, vienmandatėse apygardose. Nebuvo jokios abejonės, kad šitame Seime iniciatyva bus sužlugdyta ir išjuokta (Seimo pirmininkė spaudos konferencijoje ją pavadino populistiniu triuku), bet labai rūpėjo pažiūrėti, kaip elgsis vadinamieji kairieji - tie, kurie pagal deklaruojamą pavadinimą turėtų kovoti už savivaldą ir tiesioginę demokratiją.

Žiūrint nuo Seimo balkono, man susidarė įspūdis, kad vadinamieji "socialdemokratai" nuo tokios iniciatyvos įsiuto dar labiau, negu jų vadinamieji "oponentai" iš konservatorių gildijos. Juk tokią akimirką piliečiai galėjo išvysti, kad kairieji - jokie kairieji, kad tai tiktai mitas, propagandinis triukas! Visgi bendromis "kairiųjų" ir "dešiniųjų" pastangomis tiesioginės demokratijos ir savivaldos Lietuvoje pavyko išvengti.

Šilalės rajono gyventojai turėjo puikią progą įsitikinti, kad socialdemokratais pasivadinusi partija nėra jokia kairioji partija ir jokia konservatorių oponentė. Šiandien daug kas prisipažįsta, kad buvo šokiruoti, kai po anų rinkimų išgirdo apie socialdemokratų ir konservatorių koaliciją. Mat iki tol jie tikėjo, kad socialdemokratai yra kairioji, o konservatoriai - dešinioji politinė jėgos, kad tos jėgos oponuoja viena kitai ir yra nesutaikomos. Vėliau pradėjo matyti, kad tarp vienų ir kitų nėra jokio skirtumo. Beje, taip yra atsitikę ne tik Šilalėje, bet ir Šiauliuose bei kituose rajonuose. Nebūtų pasaulio pabaiga, jeigu ir Seime konservatoriai bei socialdemokratai oficialiai įteisintų savo koaliciją.

Natūraliai iškyla klausimas: tai kokia mūsų šalies politinė sistema? Vadinama ji visaip - ir parodomąja, ir valdoma, ir korupcine demokratija, ir partijų diktatūra. Sunku pasakyti, ar Lietuvos partijos apskritai turi kokią nors ideologiją, ar jos paprasčiausiai gina savo pačių ir savo rėmėjų interesus, priimdamos oligarchams palankius įstatymus. Kaip vienoje televizijos laidoje yra prasitaręs Pramonininkų konfederacijos prezidentas ir turtingiausias Lietuvos žmogus B. Lubys, jis remia visas parlamentines Lietuvos partijas - tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias, nes visos esą "už Lietuvą". Žodžiu, ar rinksime tuos, ar rinksim anuos, išrinksime "Lubio žmones".

Bet labiausiai keista, kad per dvidešimt naujos valstybės gyvavimo metų taip ir neatsirado stiprios kairiosios partijos, kuri atstovautų pačiam didžiausiam ir silpniausiam visuomenės sluoksniui bei gintų jį nuo savininkų, oponuodama dešiniesiems. Pasekmės darosi tragiškos: nesutikdami jokių kliūčių ir padedami savo valstybės, savininkai virs labiau veržia diržus samdiniams, o tie netverdami bėga iš savo tėvynės išgyventi svetur. Važiuodami per Europą, visur randame tas pačias kainas, bet niekur - tokių pat mažų atlyginimų. Sunku būtų rasti kitą panašaus modelio valstybę su tokiu žiauriu išnaudojimu. O baisiausia, kad per dvidešimt metų taip ir nesusiformavo viduriniojo sluoksnio, kuris paprastai laikomas demokratijos garantu. Turime tik vargšus ir milijonierių (milijardierių) sluoksnelį. Taip, ir tie, kurie norėtume save vadinti "vidutiniokais", pagal Europos standartus iš tiesų esame vargšai.

Kiek tai galės tęstis? Ar ilgai daugumos interesas galės tylėti, neturėdamas jokios išraiškos nei savivaldos, nei valstybės struktūrose? Kiek ilgai partijų avantiūristai galės apgaudinėti nuskurdintą daugumą, kad jie atseit stoja už jų interesus? Į tą klausimą sunku atsakyti. Tačiau iš pasaulio istorijos yra žinoma, kad didelių socialinių grupių, tarkim, darbininkų, valstiečių, smulkiųjų verslininkų, interesas ilgai negali būti neišreikštas - anksčiau ar vėliau jis susiras savo išraišką.

Kada? Kokiu būdu?..

Kitas gyvenimas

2011.01.27.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Sau 2011 01:44

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Pamirškite tuos kairumus- dešinumus: arba tu dirbi Lietuvai, arba ne.

O tai, kol kas, kairieji labai panašūs į московского разлива (kaip sako Pugačiovos dukra Kristina apie savo kilmę, bet čia - truputį kita prasme), o dešinieji - ridinėjantys žydų kaukoles (kaip yra iš komentatorių girdėtų gandų apie tam tikrus piniguočius). :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Bal 2011 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Dominykas Cze. (R)evoliucija

http://www.anarchija.lt/politika/32624- ... mment32624

2011 04 04

Ištrauka:

George’as Orwellas, kritikuodamas totalitarinį Sovietų Sąjungos režimą, pabrėžė, jog galia nėra priemonė, ji visada yra tikslas. Jis pabrėžė, kad revoliucijos įvyksta tam, kad įtvirtintų diktatūrą, o diktatūros nekuriamos tam, kad palaikytų revoliuciją.

Matydamas revoliuciją kaip neginčytiną progreso išraišką, jis smerkė žmonių silpnumą pasiduodant pagundoms ir sugadinant šią idėją. G. Orwello kritika buvo nukreipta prieš kairiosios politinės minties revoliuciją, kuri sukūrė Sovietų Sąjungą, ir jis net negalėjo įsivaizduoti, kad tos pačios taisyklės galios po keliasdešimt metų, kada įvyks dešinuoliškos revoliucijos ir Sąjunga subyrės.

Ar galima padaryti revoliuciją dešine ranka? Į galvą ateina klausimas: „Ar tai, ką mes iš visų jėgų darome, veda į tai, ko mes iš visų jėgų siekiam?“.

Pirmiausia reikia išsiaiškint kelis terminus, tokius kaip „kairė“, „dešinė“, „ultradešinė“. Esminis skirtumas tarp dviejų politinių krypčių yra jų alkis progresui. Kairė visada pasisako už greitą ir stiprų progresą – net Karlas Marxas pastebėjo, kad neturintiems ko prarasti darbininkams revoliucija atveria galimybes laimėti visą pasaulį. Kai esi tokioje padėtyje, kyla akivaizdus klausimas, kodėl revoliuciją reikėtų daryti lėtai.

Dešinė nori lėto progreso, stabilumo, nes elitiniai visuomenės sluoksniai, kuriuos ir atstovauja ši kryptis, gali prarasti viską ir negauti nieko. Jeigu judame dar labiau į dešinę, ši politinė kryptis pradeda norėti tokio lėto progreso, kad palaipsniui virsta į norą regresuoti – atkurti tai, kas buvo anksčiau. Tai yra vadinama ultradešine arba reakciniais judėjimais, t.y. judėjimais, kurie, reaguodami į jiems nepriimtiną padėtį, nori atkurti kadaise buvusį pasaulį.

Ne atsitiktinai XIX amžiaus romantizmo – kultūrinio judėjimo, idealizavusio praėjusius didvyrių laikus, – dėka XX amžiaus pradžioje susikūrė ultradešiniosios reakcinės partijos, tokios kaip Vokietijos nacionalsocialistų partija, norėjusi atkurti mitinį priešistorinių laikų pusdievį, išvesti antžmogį – ariją.

Turėdami omenyje šituos politinių srovių principus ir vertybes, pažiūrėkime į šiuolaikinės Lietuvos santykį su revoliucijomis ir progresu. Pradėkime nuo to, kad antroji Lietuvos respublika pradeda savo egzistenciją būtent nuo revoliucijos. Tačiau kokia buvo ta revoliucija ir ką ji įtvirtino?

Esminiai pokyčiai buvo tarpukario Lietuvos ATkūrimas ir kapitalistinės sistemos ATstatymas. Šie faktai perša išvada apie reakcinę arba ultradešiniuolišką revoliuciją. Negana to, šita „revoliucija“ padėjo pamatus tolesnei politinei minčiai Lietuvoje. Atsispyrę nuo šios atkuriančios, o ne kuriančios revoliucijos, po šiai dienai mes svarstome, kaip atkurti kadaise – tarpukario Lietuvoje ar LDK laikotarpiu – turėtą mitinę gerovę. Vienas Sorbonos universiteto profesorius, besispecializuojantis Baltijos šalių politikoje, manęs netikėtai paklausė: „Kodėl jūs tokie apsėsti tuo, kas buvo, ir jums visai neįdomu, kas yra ar bus?“. Manau, dabar jau galėčiau jam atsakyti.

Tuo pačiu metu reakcinė revoliucija (kuria palaikė absoliuti populiacijos dauguma) padiktavo tam tikras politinio žaidimo taisykles. Ultradešinės jėgos negalėjo palaikyti jokio politinio dialogo su normalia kairuoliška opozicija, nes jos būtų paprasčiausiai nesusikalbėjusios. Tokiu būdu Lietuvos komunistų partija iš ultrakairės virto į nuosaikią dešinę, ką šiandien ir rodo jos vadovybėje esantis bei ją remiantis finansinis Lietuvos elitas.

Labai įdomu, jog net dešiniųjų pažiūrų Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova pažymi, kad tai, kas pas mus vadinama kaire, Europoje būtų dešinė, o tie, kuriuos mes vadiname dešine, Vakaruose būtų apšaukti bepročiais. Taigi matome, kad Lietuva užsidarė, politinėje erdvėje pasilikdama sau tik du politinius sprendimus: už regresą arba už labai lėtą progresą. O juk labiausiai reikėjo labai greitų pokyčių.

Komentarai

Žygeivis
2Antradienis, 05 Balandis 2011 15:25
Pastaba Dominykui

Kas yra "dešinieji", "kairieji" ir "ultradešinieji" Dominykas paaiškino (kaip jis tai supranta).

O štai, kas yra "ultrakairieji" kažkaip kukliai nutylėjo... :)

!?!
Antradienis, 05 Balandis 2011 17:31

o tai kas cia neaisku?

jei desne - pastovumas, kaire - kitimas. tai ultradesne - praeities atkurimas (regresyvumas/stagnacija), tai suprantama, kad ultakaire - revoliucingumas (progresas)

kita kryptimi pasuk ir tiek, cia eiliniam savarankiskam skaitytojui turetu buti aisku ir akivaizdu

Žygeivis
klaustukui su šauktuku
Trečiadienis, 06 Balandis 2011 13:06

"ultakaire - revoliucingumas (progresas)"
-------------------------------------------

Tai kad "galai nesueina". :)

Konkretus pvz. - bolševikų revoliucija Rusijoje, Mao Cze Duno komunistinė revoliucija Kinijoje ir jo "pasekėjo" Pol Poto revoliucija Kampučijoje (Kambodžoje).

Juk visi jie buvo be jokių abejonių "ultrakairieji" ("ultradešiniaisiais", manau, tikrai niekas jų nepavadins), tačiau visų jų atliktų "reformų" rezultatas - grįžimas į gilią žmonijos praeitį: vergovę ("gulagų" vergų darbas - ekonomikos pagrindas pramonėje) ir baudžiavinį feodalizmą (ypač kaime) (pvz., Sovietijoje kolūkiečiai ir sovchozų darbininkai net pasų neturėjo vos ne iki Perestroikos, kad negalėtų pabėgti iš kolchozo nuo savo feodalo - kolchozo pirmininko).

Apie padėtį Kinijos kaime, o tuo labiau Kampučijoje, tai net neverta aiškinti - čia buvo "grįžimas" į tokią gilią žmonijos "civilizacinę duobę", kad net sunku įsivaizduoti.

!?!
3Antradienis, 05 Balandis 2011 17:27

George Orwellas kovojo respublikonu puseje, buvo socialistines partijos narys...beje kritikavo partija, nes per silpnai veike.
todel "G. Orwello kritika buvo nukreipta prieš kairiosios politinės minties revoliuciją, kuri sukūrė Sovietų Sąjungą" drisciau teigti yra pacio autoriaus issigalvota. niekas neneigia, kad Orwellas parodijavo sovietus, bet jis pats buvo socialistas

Žygeivis
Klaustukui su šauktuku
Trečiadienis, 06 Balandis 2011 13:11

Na va - ir pats pastebi "neatitikimus" Dominyko "schemoje".

Orvelas, be abejo, buvo kairysis - pagal Dominyko "paaiškinimus".

Bet kas tada yra bolševikai?

O - iš kitos pusės - Hitlerio Vokietijos tautiniai socialistai darbininkai?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kairieji ir dešinieji - kas yra kas?

Parašytas: 22 Gru 2013 22:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (I): Dešinė ir kairė

http://alkas.lt/2013/12/09/m-kundrotas- ... -ir-kaire/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2013 12 09 20:31

Lietuviškoji tautininkystė istoriškai žinoma vidurio srovės vardu. Ši vidurio pozicija pirmiausiai reiškėsi religijos srityje.

Skirtingai nei kairiosios jėgos – socialdemokratai ir liaudininkai – tautininkai pripažino ir gerbė religiją, bet skirtingai nei dešinieji krikščionys demokratai laikėsi tikėjimo laisvės ir įvairovės pozicijų.

Nenuostabu, jog daugelis lietuvių protestantų, o taip pat – nuosaikių katalikų rinkosi tautininkus.

Religinių mažumų atstovai kartu su katalikais užėmė atsakingus ministrų ir karo vadų postus, drauge kurdami bendrą Tėvynę – Lietuvą.

Tai – graži ir prasminga tradicija, kurią verta tęsti. Vis dėlto šiandien, tautiniame judėjime, partijose ir visuomeninėse organizacijose verdant diskusijoms, kokia turėtų būti šiuolaikinė tautininkystė – kas savaime sveika ir sveikintina – vidurio pozicija gali įgauti ir daugiau prasmių.

Apžvelkime pagrindines sritis, kur šiuolaikinė tautininkystė galėtų sudaryti sveiką pusiausvyrą.

1. Dešinė ir kairė

Šiuolaikiniams tautininkams tenka spręsti daugybę problemų, kurios istoriniams pirmtakams būtų tiesiog sunkiai suprantamos.

Atėjo laikas, kai reikia aiškinti – kas yra šeima, kokiu mastu gerbtina gyvybė, koks turi būti santykis tarp laisvės ir atsakomybės, pagaliau – kas yra nusikaltėlis: tiesiog nusikaltėlis ar aplinkybių auka?

Drauge kyla visiškai nauji iššūkiai ūkio srityje – globaliomis sąlygomis pasirinkimų iš pažiūros gausėja, bet iš tiesų sprendimų ratas siaurėja. Nacionalinėse ribose buvo daugiau laisvės eksperimentams, žiūrint – kuris iš jų labiau pasiteisins, dabar gi bet koks eksperimentas turi būti labiau pasvertas, nes gali atsigręžti nebegrįžtamais praradimais.

Tautininkų pozicija daugeliu šiuolaikinių klausimų anaiptol nėra savaime suprantama – yra kultūriškai dešinių ir kairių, ekonomiškai dešinių ir kairių, o taip pat – centristinių ir net eklektiškų tautinių judėjimų, partijų, organizacijų.

Vis gi tarp jų visų reikia rasti savąjį kelią ir jį pagrįsti.

Nuoseklus tautiškumas natūraliai balansuoja tarp liberaliai interpretuojamos dešinės ir socialistinės kairės, tarp suabsoliutintos savasties ir suabsoliutintos bendrystės.

Tauta yra bendrybė asmens atžvilgiu ir atskirybė visos žmonijos atžvilgiu, tautiškumas glūdi tarp šių dviejų polių.

Dėl to nuoseklu gerbti atskirybę žmoguje ir bendrybę žmonijoje, pripažįstant asmens savastį, o taip pat – bendražmogiškąsias doros erdves, viršijančias tiek asmens, tiek tautos ribas.

Moralės ir kultūros srityse nuosekli šiuolaikinė tautininkystė užima dešiniąsias pozicijas – konservatyviąja dešinės prasme.

Ji pasisako už dorovinę bendrybę, kultūrinę savastį, dvasios viršenybę medžiagai, laisvės ir atsakomybės pusiausvyrą, individo ir kolektyvo darną, istoriškai pasitvirtinusią šeimą, grindžiamą lyčių skirtimi ir jungtimi, atvirą gyvybei.

Socialinėje ir ekonominėje srityje pozicijos nėra tokios vienareikšmės. Vis gi iš konservatyviai – o ne liberaliai – suvokiamo dešinumo kultūrinėje srityje išplaukia tai, kas socialinėje srityje paprastai laikoma kairumu.

Dalinę painiavą sukelia skirtingi dešinės ir kairės apibrėžimai, šia tema daug kalbėta, užtai šįsyk labiau koncentruokimės į konkretiką, nei į ginčą dėl sąvokų.

Tautinės, o taip pat ir pilietinės bendrystės išraiška – socialinis solidarumas. Anot Antano Smetonos, tauta – tai šeimų šeima.

Nebūsime pirmi pastebėję: šeima, kurioje vienas narys valgo už stalo, o kitas – iš šiukšlių dėžės – tiesiog anomalija.

Socialinis solidarumas ir šia prasme – sąlyginis kairumas nėra dirbtinis kultūrinio dešinumo priedas ar juo labiau – priešybė: atvirkščiai – dėsninga išdava.

Antra vertus, solidarumas nėra vulgarus kolektyvizmas.

Čia vėl galima pasiremti šeimos pavyzdžiu: jei darbingas, turintis sąlygas dirbti šeimos narys tinginiauja, veltui valgydamas kitų narių uždirbtą duoną, tokia šeima – taip pat anomalija.

Solidarizmas – taip pat vidurio kelias: tarp egocentrinio individualizmo ir kolektyvizmo.

Tai – laisvė su atsakomybe ir atsakomybė su galimybėmis. Tai – socialinis rūpestis tais, kurie – laikinai arba nuolat – stokoja galimybių savimi rūpintis patys.

Progresiniai mokesčiai, dalinis biudžetinis finansavimas įvairiose kultūrinėse ir socialinėse srityse, dalinis gėrybių perskirstymas – nuosekli tautinio solidarizmo politika.

Valstybės aktyvumas ūkyje ypač aktualus globaliomis sąlygomis.

Stambiuose ūkio sektoriuose – ypač infrastruktūros ir monopolijų srityse – visiškas liberalizmas grėsmingas netgi didžiosioms valstybėms, net jos sunkiai pasivaržytų su tarptautinėmis kompanijomis.

Ką bekalbėti apie mažesnes valstybes, kurioms tektų varžytis tiek su didžiosiomis, tiek su tarptautinėmis įmonėmis?

Dėl to nuoseklus tautininkas siekia šiuos sektorius perimti arba grąžinti valstybės globai.

Smulkiojo verslo sektoriuose – priešingai, reikia daugiau liberalumo.

Pirmiausiai – mažinti biurokratinius reglamentus ar bent juos paprastinti, o kartu – lengvinti mokesčių naštą, remiantis jau minėta progresine sistema. Liberalumas šiuo atveju ypač taikytinas vidinei rinkai, tarptautinėse plotmėse jis galėtų būti ribojamas, kiek tai įmanoma be didesnės žalos ūkiniams mainams.

Valstybės aktyvumas stambiuose ūkio sektoriuose turi ne tik nacionalinę-strateginę reikšmę. Tai reiškia lėšas.

Sisteminės jėgos – tiek iš dešinės, tiek iš kairės – dažnai juokiasi iš populistų, žadančių vienu metu mažinti mokesčius ir didinti socialines išmokas. Iš tiesų tai – sunku, bet iš dalies – įmanoma.

Jei valstybė gauna pajamas iš pelningai dirbančių įmonių, jai mažiau reikia semtis iš mokesčių, o kartu yra didesnė galimybė socialinei rūpybai.

Išeitų, jog nuosekli šiuolaikinė tautininkystė socialinėje-ekonominėje srityje – arčiau kairės.

Ji nėra kraštutinėje kairėje, kur būtų radikalus socializmas ar komunizmas, bet šiuolaikiniame liberaliame kontekste vis gi arčiau kairės.

Apibendrinant tautininkai – tai moralinė-kultūrinė dešinė ir socialinė-ekonominė kairė.

Šį kelią tik iš dalies galima vadinti vidurio keliu, nes kultūriniai ir ekonominiai principai priklauso skirtingoms aibėms ir skirtingoms erdvėms.

Vis gi tai – vidurio kelias, nes tautininkai racionaliai atsirenka iš dešinės ir kairės tai, ko reikia tautai, užuot aklai, vienpusiškai, dogmatiškai sekdami dirbtines schemas – vien tiktai dešinės arba vien tiktai kairės schemą visose galimose srityse.

Bus daugiau

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/09/m-kundrotas- ... s#comments

Marius Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (II): Tautiškumas ir valstybingumas

http://alkas.lt/2013/12/11/m-kundrotas- ... ybingumas/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2013 12 11 14:00

2. Tautiškumas ir valstybingumas

Tautininkystė teigia ne tik tautą. Ji teigia tautinę valstybę.

Čia galima tam tikra įtampa – tarp tautos ir valstybės, tarp jų idealų, modelių ir prioritetų.

Vladas Pūtvis-Putvinskis teigė, jog valstybė visada buvo ir bus įvairių tautų bendrabutis.

Entonis Smitas (Anthony Smith) skiria tautą-valstybę ir tautinę valstybę.

Tauta-valstybė šiandien galima tik totalitarinėmis sąlygomis – apie tokią valstybę tam tikru tarpsniu svajojo žymiausias lietuvių filosofas Antanas Maceina.

Antanas Smetona ir smetoniniai tautininkai šiuo klausimu taip pat laikėsi vidurio kelio: anot jų, titulinė tauta – valstybės pagrindas, o tautinės mažumos – jos pridėtinės dalys, konkrečiau, lietuviai – Lietuvos kūrėjai, o kitataučiai piliečiai – jiems padėjėjai.

Šiandien vis dažniau galima išgirsti mintį: tautai – taip, valstybei – ne, arba nuosaikesne forma: valstybė – nesvarbu.

Šitokias nuotaikas galima aiškinti dviem prieštaringais veiksniais. Viena vertus, valstybes daug kur perėmė antitautinės jėgos, tautininkai gi nustumti į pogrindį. Jei valstybė tapatinama su valdžia, o ne su visuomene, tai gali sąlygoti priešiškumą ar bent abejingumą pačiai valstybei.

Antra vertus, kuriasi pasaulinės ir tarptautinės struktūros, žadančios užtikrinti tautoms tam tikrą būtį ir net gerovę. Šiuo atveju tautinės valstybės tarsi nebėra būtinos.

Paradoksalu, bet antivalstybiniai tautininkai – jeigu juos galima taip pavadinti – prisideda prie didžiausių savo priešų – globalistų ir imperialistų – žygio. Šis kelias pragaištingas tiek teoriškai, tiek praktiškai.

Teoriškai apribojant tautą kultūriniu lygmeniu iš jos atimamas vienas esmingiausių saviteigos sandų – jos savarankiškumas.

Praktiškai jokia kitataučių valstybė ar tarptautinė imperija nebus taip suinteresuota rūpintis konkrečia tauta, kaip jos pačios valstybė.

Istorinių pavyzdžių – daugiau, nei užtektinai. Šią tautiškumo sampratą savo laiku skiepijo sovietai, šiandien jais seka eurosovietai ir kitos globalistinės bei imperialistinės jėgos.

Nuosaiki duoklė tautiškumui svetimvaldystės atveju tautą ilgainiui tiesiog nususina, o daugeliu tokių atvejų – per ilgesnį arba trumpesnį laiką – tiesiog sunaikina.

Žinoma, istoriškai daugelis tautų gyvendavo ir išgyvendavo svetimose valstybėse, bet šiais laikais globalizmas ir imperializmas iš pagrindų kerta bet kokį tautiškumą ir bet kokios nuolaidos jam tėra laikinos, tik užmigdančios budrumą.

Tautinė valstybė išrasta ne šiaip sau – tai geriausias ligšiol pasitvirtinęs tautos saviteigos būdas.

Net ir šiandien yra tautų, kurioms sunku taikyti tautinės valstybės modelį – jos labai mažos, stokoja intelektualinio elito arba tiesiog išsibarsčiusios tarp kitų tautų.

Vis gi užduokime sau klausimą: ar tikrai norime čigonų, geriausiu atveju – Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų likimo?

Jei ne – valstybei reikia ne priešintis, ją reikia atsikovoti.

Priešingas kraštutinumas – pačią tautą apriboti valstybe ar su ja sutapatinti.

Jau girdime kalbas: užmirškime lietuvių žemes ir bendruomenes Seinuose, Gervėčiuose ir Tilžėje – koncentruokimės tik į Lietuvos valstybę (lieka pridurti – LTSR ribose).

Šis kelias – dar pavojingesnis.

Tauta be valstybės dar gali išgyventi – nors labai retai jos būtis be savos valstybės būna visavertė.

Valstybė, praradusi tautinius pagrindus, lieka jau net ne bendrabučiu, o veikiau – pereinamuoju kiemu.

Žodžių junginyje „tautinė valstybė“ būdvardis yra pagrindas, o daiktavardis – tik vedinys, anot V. Putvinskio, tauta yra turinys, o valstybė – tik forma.

Žinoma, kai kurie valstybiniai tautininkai paprieštaraus, jog jie siekia išsaugoti šį turinį apibrėžtos formos ribose. Vis gi čia taip pat glūdi tiek teoriniai, tiek praktiniai prieštaravimai.

Lietuvos valstybė, kaip ir dauguma Europos valstybių, susikūrė etnoistoriniu pagrindu – žemėse, kurios priklausė konkrečiai tautai.

Atmetus etnoistorinį teritoriškumą, konceptualiai, moraliai, psichologiškai sunaikinama pačios tautinės valstybės savimonė.

Tauta ir valstybė sukeičiamos vietomis – jau ne valstybė subordinuojama tautai, bet atvirkščiai.

Paneigiamas Vasario 16-osios ir Tilžės akto signatarų, Klaipėdos ir Širvintų-Giedraičių kovotojų atminimas: juk jie kūrė valstybę etnoistorinėse erdvėse.

Jei į Vilnių dar galėjo būti valstybinės kilmės pretenzijų, tai į Klaipėdą – vargu.

O jei taip, reiškia naikinama ir pačios tautos savimonė – juk ji remiasi istoriniais patriotizmo pavyzdžiais.

Jei ne etnoistorinis principas, Lietuva galėjo priimti Polio Hymanso projektą – konfederaciją su Lenkija, arba Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Litbelą – jis net artimesnis valstybinei LDK tradicijai, negu Vasario 16-osios Lietuva.

Neįmanoma nuosekliai pripažinti etnoistorinio principo praeityje, atmetant jį dabartyje.

Išsižadėdami jo, drauge išsižadame bent jau Klaipėdos, o platesniu mastu – visos Vasario 16-osios Lietuvos.

Tautinė valstybė tik tol tautinė, kol ji atstovauja visai etnoistorinei ir etnoteritorinei tautai, įskaitant etnines žemes ir jose gyvenančius tautiečius.

Nebūtina skelbti karų dėl teritorijų, nors visų etnoistorinių žemių sujungimas vienoje tautinėje valstybėje lieka ir liks kiekvieno nuoseklaus tautininko svajonė.

Pradžiai užsibrėžkime bent jau paramą šių tautiečių bendruomenėms, mokykloms, kultūrai.

Jei tautą subordinuosime valstybei, anksčiau ar vėliau prieisime to, ko daugelis šiandieninių valstybinio tautiškumo skelbėjų mažiausiai norėtų.

Prieisime išvados, kurią įgyvendins jau kiti – nuoseklesni jų sekėjai.

Išvados, jog valstybės gyventojai ir sudaro tautą.

Kol tai bus saujelė rusų ar lenkų – dar pusė bėdos: šiaip ar taip, tai – istoriniai mūsų bendrapiliečiai. Bet už durų jau laukia turkai, arabai ir negrai.

Sveikam tautiškumo ir valstybingumo santykiui svarbus ir paties tautiškumo turinys.

Neužtenka sakyti „Lietuva – lietuviams“, jei lietuvybė mums – tik modernus XX a. literatūrinis-politinis konstruktas.

Lietuvių tautą sudaro žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, sūduviai, lietuvininkai-šišioniškiai.

Ne taip svarbu, kad daugelis šiuolaikinių lietuvių gentine prasme – jau susimaišę. Istorinė genčių, etninių grupių ir etninių regionų atmintis – bendros tautinės savimonės pagrindas.

Teisinė psichologija asmens tapatybę glaudžiai sieja su atmintimi. Jei žmogus praranda atmintį – jis praranda ir praeities atsakomybes, ir nuopelnus. Tas pats galioja tautoms.

Dabarties tautininkams verta vėl atsigręžti ir į savo ideologinės srovės šaknis – į dr. Joną Basanavičių, A. Smetoną ir V. Putvinskį.

Atsigręžti į aukso vidurį – tarp tautos ir valstybės. Tauta valstybės atžvilgiu – tikslas, valstybė tautos atžvilgiu – priemonė, bet – labai svarbi priemonė.

Bu daugiau

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/11/m-kundrotas- ... s#comments

Marius Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (III): Radikalumas ir nuosaikumas

http://alkas.lt/2013/12/13/m-kundrotas- ... osaikumas/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2013 12 13 22:02

3. Radikalumas ir nuosaikumas

Šios dvi sąvokos ypač drasko šiuolaikinį tautininkų judėjimą. Dažnai tai – tiesiog kalbiniai „štampai“, kuriuos priskiriame sau arba kitam, menkai susimąstydami apie jų turinius.

Įsivaizduojama, jog žmogus iš principo tiesiog radikalus arba tiesiog nuosaikus. Tai – mitas.

Žinoma, savaiminis radikalumas arba nuosaikumas – egzistuoja. Vis gi būtent savaiminiu pavidalu tai – daugiau jausmų, nei proto charakteristikos.

Savaiminis radikalas – drąsus ir veržlus, jis nori visko daug ir greitai. Stokoja pusiausvyros, absoliutina vieną tiesos pusę kitos sąskaita, per skubėjimą daro daug klaidų, agresyvumu nuteikia kitus prieš save ir visą savo stovyklą.

Savaiminis nuosaikusis – priešingai, santūrus ir atsargus, viską sveria ir seiki. Stokoja ryžto, o kartais – net principingumo, gali kilti klausimas – kokia jo pozicija apskritai? Sukarikatūrintai radikalas – tai karštakošis plevėsa, nuosaikusis – tinginys ar bailys.

Tautiškumo kontekste radikalumas ir nuosaikumas dažnai siejasi su bendresne – savo-kito – skirtimi.

Radikalui be nuosaikiojo prado sava tauta – viskas, visos kitos – niekas. Tautiškumas – visų vertybių matas, užmirštant kitas – dorą, teisingumą, šeimą, kitas siauresnes bendruomenes (totalumas), o taip pat – žmonijos dimensiją (tautinis egoizmas ir šovinizmas).

Nuosaikiajam be radikaliojo prado vis kyla pagunda galvoti ir elgtis priešingai: taip kruopščiai dozuoti savastį, kad skirtumas tarp savo ir svetimo ilgainiui išnyksta, arba svarstyklės net pakrypsta svetimo pusėn. Bendroje vertybių sistemoje tautiškumas taip pat vis labiau slenka į apačią, jei ne į paribius.

Lygiai tie patys principai veikia tautos viduje.

Radikalui greitai ne tik sava tauta atsiduria virš kitų, bet pati sava tauta išsluoksniuojama partiniais ir sroviniais kriterijais: viena tautos dalis atsiduria aukščiau visų kitų.

Nuosaikusis gi priešingai – visaip stengiasi išvengti išskirtinumo, o kraštutiniu atveju savus teisia griežčiau, nei svetimus. Jau netgi praktikoje turime tautininkų, kurie labai jau atlaidūs fasadiniams konservatoriams, liberalams ir net kairiesiems ekstremistams, bet labai griežtai vertina radikaliuosius kolegas savo stovykloje.

Didžiausia problema ta, kad perdėtas vienos pusės nuosaikumas atveria vartus kitos pusės radikalumui ir net ekstremizmui.

Taip nuosaikūs tautininkai atveria vartus deklaratyviesiems konservatoriams, konservatoriai – liberalams, o liberalai – kairiesiems ekstremistams.

Perdėto radikalumo problema kiek mažesnė, bet ji egzistuoja: apsiskelbus tikratikių bendruomene, kitos srovės visuomenėje ir netgi toje pačioje pasaulėžiūrinėje srovėje lieka atskirtos, o jei per stebuklą tokia bendruomenė gauna valdžią, visuomenė tampa vienu dideliu konclageriu.

Radikalumo ir nuosaikumo dilemos sprendimas – teisingumas.

Bendri standartai, taikomi visiems ir kiekvienam – savam ir svetimam. Į bendrus standartus taip pat įeina parama saviems – sveiko proto ribose.

Jei mano ir svetimas vaikas prašys duonos, o aš turėsiu tik vieną kriaukšlį – pirmenybę teiksiu savam. Tai – dora, verta ir teisinga, net iš religinės pusės: jei Dievas skyrė mane kažkieno tėvu, kažkieno vyru, kažkieno tautiečiu – reiškia, skyrė man misiją šioje bendrijoje.

Sveiko proto riba šiuo atveju eina per dorą – jei mano vaikas be priežasties muša kitą vaiką, aš savajam uždrošiu diržu – ką apie tai besakytų „juvenalinės justicijos“ šalininkai.

Vis dėlto praktikoje savaiminis radikalumas ir nuosaikumas – reti reiškiniai.

Pirmiausiai – daug kas priklauso nuo atskaitos taško: kas nuosaiku Adolfui Hitleriui, gali būti radikalu A.Smetonai.

Antra vertus, tas pats tautininkas gali būti radikalus imigracijos klausimu, bet nuosaikus etninių žemių klausimu, arba radikaliai vertinti Rusijos iššūkius, bet nuosaikiai – Europos Sąjungos iššūkius, arba atvirkščiai.

Sveikas protas, peržengiantis įvardytas jausmines charakteristikas, vėl sufleruoja aukso vidurio taisyklę.

Radikalumas gerąja prasme – tai ryžtas esminėms permainoms ten, kur jų reikia. Nuosaikumas gerąja prasme – tai apsvarstymas, apmąstymas prieš bet kokį veiksmą. Jie puikiai dera vienas su kitu, dar daugiau – jie sunkiai įmanomi vienas be kito.

Radikalumas ir nuosaikumas tautiškume turi būti selektyvus ir situacinis, remiantis bendrais kriterijais: ar tai tobulina, ar susina žmogų tautoje ir tautą žmonijoje?

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/13/m-kundrotas- ... s/#respond

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kairieji ir dešinieji - kas yra kas?

Parašytas: 14 Sau 2014 17:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

Žodis "dešinieji" pastaraisiais kelioliką metų tapo nepaprastai abstraktus. Kaip ir žodis "kairieji"...

Nes visus juos - amžinai sėdinčius valdžioje - jungia tas pats "absoliutus šeimininkas" - pinigai (ir netgi ne šiaip pinigai, o labai dideli pinigai).

Todėl visa kita - įskaitant ir bet kokias jų kažkada lyg ir turėtas "ideologijas" - seniai jau nukeliavo į absoliučią užmarštį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 24 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 9 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: