 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Kodėl nesibaigia konfliktas Sirijoje? (I)
http://www.geopolitika.lt/?artc=5816
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2013 01 09
Vargu ar kas ginčys, kad Sirijos konfliktas jau seniai peržengė šios valstybės sienas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje šalyje bemaž nuolat vykstančiuose ginkluotuose susirėmimuose kaunasi Basharui al Assadui ištikimos ginkluotosios pajėgos ir sukilėliai. Vis dėlto, pažvelgus giliau, matyti, kad vyksta ir gerokai didesnis, išorinis „karas“, kuriame dalyvauja kur kas stipresnės jėgos. Pagrindiniai veikėjai – JAV, Rusija, Turkija, Iranas ir Saudo Arabija – puoselėja skirtingas viltis ir stengiasi įvykius pakreipti savo naudai. Visų šių veikėjų interesus verta glaustai aptarti atskirai.
Šių metų gruodžio 21 d. duodamas interviu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog jo vadovaujama šalis labai nenorėtų, kad „po kokių nors pokyčių Sirijoje įsivyrautų chaosas, kurį galima matyti kai kuriose kitose regiono šalyse“. Politikas taip pat pridūrė, kad Rusija nėra susirūpinusi B. al Assado likimu, ji nerimauja dėl pačios šalies ateities. Šis prezidento pareiškimas patvirtina, kad viena iš pagrindinių paskatų Rusijai iki šiol aktyviai remti Sirijos valdantįjį režimą yra nežinomybė, kaip į santykius su Maskva žvelgtų naujasis Sirijos valdantysis elitas ir kokią įtaką tai darytų Rusijos galimybei įgyvendinti savo strateginius tikslus. O jų ši turi nemažai.
Bene svarbiausia priežastimi, kodėl Rusija siekia išlaikyti Sirijoje status quo, galima laikyti šios šalies geopolitines ambicijas. „Arabų pavasaris“ sumažino ir taip retas Rusijos sąjungininkų gretas musulmoniškame pasaulyje. Libija ir Egiptas jau pašalinti iš negausaus artimiausių Kremliaus draugų sąrašo. Vis dėlto, pasak Carnegie centro Maskvoje ekspertų, nė viena iš šių valstybių nebuvo toks svarbus Rusijos regioninis buferis Artimuosiuose Rytuose, kokiu galima laikyti Siriją. Kai kurie ekspertai tiesiai šviesiai teigia, kad be Sirijos Rusija šiame regione neturi jokio svorio.
Žvelgiant plačiau, Kremlius palaiko valdantįjį Sirijos režimą, nes yra iš principo nusiteikęs prieš užsienio jėgų intervenciją į šią valstybę. Perversmo Libijoje metu „atsikandusi“ Vakarų valstybių politikos lemiamų pokyčių regioninėje ir tarptautinėje arenoje (nužudytas Maskvos sąjungininkas Muammaras el Gaddafi, neskraidymo zonos virš Libijos pažeidimai ir įvairūs kiti su tarptautine teise prasilenkiantys sąjungininkų kariniai veiksmai šioje valstybėje pakurstė dar didesnį Rusijos nepasitikėjimą JT ir kitomis tarptautinėmis institucijomis, kurios Maskvoje ir taip yra laikomos Vakarų įtakos sklaidos įrankiu ir t. t.), Rusija demonstruoja vis griežtesnę poziciją, kad bet kurios šalies viduje kylančius konfliktus valstybė turi spręsti pati. Šitaip Rusija ne tik siekia išlaikyti paklusnią sąjungininkę – Siriją ir šiokį tokį galios balansą Artimuosiuose Rytuose. Taip pat ji stengiasi sukurti precedentą neleisti išplisti kitoms Vakarų palaikomoms revoliucijoms šiame arba kituose regionuose, kuriuose Rusija turi savo strateginių interesų.
Dar vienas dažno tarptautinės politikos eksperto minimas motyvas, verčiantis Kremlių palaikyti B. al Assado režimą, yra Rusijos plėtojami ekonominiai energetiniai ryšiai su šia valstybe. Pavyzdžiui, Rusijos naftos kompanijos „Tatneft“ ir „Sojuzneftegaz“, nors ir nedideliais kiekiais, išgauna naftą Sirijoje. Prie praėjusių metų lapkritį pradėto tiesti 1500 kilometrų ilgio dujotiekio, per Iraką sujungsiančio Iraną su Sirija, statybos darbų, nepatvirtintais duomenimis, turėtų prisidėti koncernas „Stroytransgaz“, dujų milžinės „Gazprom“ antrinė bendrovė „Georesurs“ bei kelios kitos rusų kapitalo įmonės ir t. t. Todėl nenuostabu, kad ekonominiai motyvai daro nemažą įtaką Kremliaus politiniams sprendimams Sirijos ateities klausimu.
Ginkluotas tarptautinės bendruomenės įsikišimas į Sirijos konfliktą greičiausiai reikštų naujos valdžios atėjimą, kuris vargu ar būtų palankus Rusijai. Verta prisiminti, kad nuvertus M. el Gaddafi režimą Libijoje ėmė plisti radikalios džihadistinės ir salafistinės nuotaikos, todėl Rusijos ir Kinijos įmonės ten tapo nepageidaujamos. Tokio scenarijaus pasikartojimas Sirijoje Rusijai reikštų nemažų investicijų į šios valstybės ekonomiką ir energetikos sektorių praradimą. Toks rezultatas Kremliui vargu ar būtų priimtinas.
Rusiją erzina, kad, pasinaudodamos Vakarų skatinama demokratija, į valdžią po revoliucijų musulmoniškose valstybėse veržiasi religiniu pagrindu sukurtos partijos. Žvelgiant iš Maskvos perspektyvos, tai itin prastas scenarijus, mat ji ne tik praranda geopolitinę įtaką, bet ir kuriamas priešiškumas pačiai Rusijai. Jokia paslaptis, kad Rusija jau seniai susiduria su iš Kaukazo ir Centrinės Azijos kylančia islamo grėsme. Tad religinio fanatizmo vienijamų vyriausybių plėtra Artimuosiuose Rytuose, iš kur Rusija ranka pasiekiama, Maskvai yra dar vienas visiškai nereikalingas galvos skausmas.
Be šių, galima įžvelgti ir keletą kitų mažiau reikšmingų Rusijos motyvų palaikyti status quo Sirijoje. Remiantis Stokholmo tarptautinės taikos tyrimų instituto duomenimis, Sirijos karinis importas 2007–2012 metais padidėjo net penkis kartus, o 78 proc. šio importo buvo iš Rusijos. Remiantis įvairiais šaltiniais, vien 2010 m. Rusijos kompanijos Sirijai patiekė ginklų už 4,7 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto šios dvišalės prekybos ginklais ekonominės reikšmės Rusijai negalima pervertinti. Žinant, kad pasaulyje esama nemažai valstybių, turtingų energetinių išteklių ir kitų resursų, prarastąją Sirijos rinką Kremlius nesunkiai kompensuotų daugiau ginklų parduodamas kitur. Dėl šių priežasčių B. al Assado valdomos Sirijos, kaip potencialios Rusijos ginklų rinkos, negalima laikyti itin svarbiu motyvu Rusijai priešintis valdančiojo režimo kaitai šioje valstybėje.
Šią prielaidą patvirtina ir žvelgiant vien iš ekonominės perspektyvos nesuvokiama Sirijos skolų už įsigyjamą rusišką ginkluotę nurašymo praktika. Remiantis įvairiais šaltiniais, 2005 m. Rusija nurašė daugiau nei 70 proc. iki tol susidariusios 13 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolos Rusijai. Galiausiai Sirija turėjo apmokėti tik 1,5 mlrd. JAV dolerių. Kiti 2,5 mlrd. JAV dolerių šios skolos turėjo būti investuoti į bendrus ekonominius Rusijos ir Sirijos projektus. Tokia iš pirmo žvilgsnio švaistūniška Kremliaus politika byloja, kad Rusija yra pasiryžusi daryti įvairias jai ekonominiu požiūriu nenaudingas nuolaidas mainais už stiprinamus politinius ir ekonominius ryšius su šia valstybe.
Dar vienas aspektas, bent jau formaliai laikytinas svarbia dingstimi Rusijai nenutraukti ryšių su valdančiuoju Sirijos režimu, yra jos iki šiol nuomojama vieta karinei bazei Tartuso uoste. Ši Rusijos karinė bazė yra skirta jos kariniam laivynui Viduržemio jūroje aprūpinti, todėl esant reikalui galėtų tapti vienu iš Rusijos karinių jūrų pajėgų atramos punktų šiuose vandenyse. Tačiau, dienraščio „The Guardian“ duomenimis, minėtame uoste iki dabar dislokuoti tik keli rusų karo laivai, keliasdešimties asmenų personalas, įrengta pora atsargų sandėlių, o reguliarūs rusų karo laivų vizitai į uostą turi veikiau simbolinę nei praktinę karinę reikšmę. Remiantis tokiais argumentais, darytina išvada, kad šis uostas Rusijai šiuo metu nėra itin svarbus.
Taigi Rusijai B. al Assadas kaip politinė figūra de facto nėra reikalingas. To, deja, negalima pasakyti apie jo valdomą Siriją, vaidinančią svarbų geopolitinį ir geoenergetinį vaidmenį Maskvos Artimųjų Rytų strategijoje. Todėl nuo dabartinio Sirijos valdančiojo režimo Rusija galėtų nusigręžti tik dviem atvejais. Vienas iš jų – jei Kremlius būtų tikras, kad B. al Assado ir jo parankinių vietą Damaske užėmęs naujas šalies valdantysis elitas sutiks likti Rusijos sąjungininku. Esami politiniai argumentai byloja, jog nuvertus B. al Assado režimą labiausiai tikėtinas priešingas variantas. Antruoju atveju bent jau teoriškai Kremlius galėtų nustoti remti dabartinį Sirijos diktatorių, jei pavyktų sustiprinti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose su kitų sąjungininkų šiame regione pagalba. Tokios įvykių eigos praktinio įgyvendinimo galimybių kol kas nematyti. Todėl tikėtina, kad pagrindine Sirijos valdančiojo režimo sąjungininke tituluojama Rusija ir toliau sieks išlaikyti status quo Sirijoje, o jos pozicija konflikto šioje valstybėje klausimu išliks nepakitusi.
Kita vertus, Sirija, tiksliau, B. al Assado režimas, yra svarbus ideologinis, ekonominis ir karinis Irano sąjungininkas. Per Irano ir Irako karą Sirija aktyviai rėmė Iraną, draugiškus santykius šios valstybės palaiko iki šiol. 2006 m. abiejų šalių premjerai pasirašė bendradarbiavimo „kovojant su bendromis grėsmėmis“ sutartį. Tokiomis „grėsmėmis“ tuomet įvardinta JAV ir Izraelis, o Sirijos draugo etiketės Iranas neatsisako iki šiol. Nepaisydama Vakarų kritikos, ši valstybė tiekia ginklus dabartinę Sirijos valdžią ginantiems kariams, remia juos pinigais ir palaiko kitomis Teheranui prieinamomis priemonėmis.
Tokia Irano pozicija visiškai suprantama. Viena vertus, be Sirijos, Libane veikiančios „Hezbollah“ ir iš dalies palestiniečių „Hamas“, daugiau tvirtų sąjungininkų Iranas regione neturi. Tad jei B. al Assado režimui nepavyktų išsilaikyti valdžioje, naująjį šalies valdantįjį elitą neabejotinai formuotų sunitai. Taigi Iranas būtų apsuptas radikaliųjų sunitų valdomų valstybių, ir jie neabejotinai apribotų Teherano įtaką kitai šiitų valdomai valstybei – Irakui.
Dabartinis Irakas, kurio 65 procentus gyventojų sudaro sunitai, o kitą dalį – šiitai, taip pat yra ant pilietinio karo ribos. Savo sunitišką tapatumą išgryninusi Sirija gali tapti svarbiu dezintegracijos veiksniu Irako sunitams, kurie ilgainiui gali pasekti Sirijos sunitų pavyzdžiu ir ginklu pradėti politinės galios perskirstymą šalyje, t. y. taip, kaip tai šiuo metu daroma Sirijoje. Tokia įvykių eiga būtų didelis smūgis šiitiškam Iranui.
Galiausiai jokia paslaptis, kad daugumą Libano vyriausybėje sudaro „Hezbollah“ palaikančių politinių jėgų, tarpininkaujant Sirijai remiamų Irano, atstovai. Nutrūkus šiai „Sirijos gijai“ imtų silpti ir kitas sąlyginis Irano sąjungininkas – radikaliosios Libano politinės jėgos. Be Sirijos paramos Iranui būtų sunkiau ginklais aprūpinti ir Palestinos „Hamas“. Kitaip sakant, Sirijos valdančiojo režimo griūtis susilpnintų Irano ir jo sąjungininkų pozicijas regione, kartu sudarydama sąlygas kitų valstybių, įskaitant Irano priešiškai vertinamus Izraelį ir JAV, galios augimui šioje erdvėje. Tai su Vakarų valstybėmis (pirmiausia – su JAV) iki šiol konfliktuojančiam Iranui būtų itin neparanku. Todėl tikėtina, kad dabartinį Sirijos valdantįjį režimą Teheranas bus linkęs palaikyti iki paskutinės jo gyvavimo akimirkos.
Vis dėlto būtina pabrėžti, kad šie argumentai atspindi tik vieną medalio pusę. Straipsnio pradžioje minėta, kad „kare“ dėl Sirijos ateities, be Rusijos ir Irano, grumiasi ir kitos valstybės, turinčios savo interesų Artimųjų Rytų regione. Todėl prieš pereinant prie galimų tolesnės įvykių eigos Sirijoje plėtros scenarijų tikslinga aptarti ir kitų suinteresuotų valstybių interesus Sirijos konflikto kontekste. Šiam tikslui ketinama skirti antrąją šio straipsnio dalį.
Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=5816&c=1
Vytenis, 2013 01 10 20:21
Aš tai Vakarų ir Rusijos nesusikalbėjime dėl Sirijos palaikau Rusijos pusę.
Manau, kad al Asado režimas yra mažesnė blogybė, nei galima islamo fanatikų diktatūra. Vietoj Kadafio Libijoje, Mubarako Egipte, Asado (jei jis būtų nuverstas) Sirijoje į valdžią ateis islamo fanatikai. Turėsime dar tris talibų valstybes. Ar mums tokių reikia?
Žygeivis, 2013 01 11 16:20
Mums - tai kam, patikslink, "Vyteni"? :)
P.S.
1. Dabartinio Sirijos režimo žlugimas atvers kelią sukurti Kurdų Valstybę, kada susijungs Irako ir Sirijos kurdai.
2. Galima neabejoti, jog sekantis "žingsnis" bus karas su Iranu - ir tai be jokių abejonių destabilizuos padėtį Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje.
Kaip to išdava - Rusijos imperijos tolimesnis likimas bus nulemtas, nes po to labai greitai susikurs musulmoniškų valstybių "juosta" nuo Kaukazo ir Vidurinės Azijos iki Šiaurės Uralo.
Po to Rusijos imperija neišvengiamai "susitrauks" iki savo etninių-istorinių 15 amžiaus Moskovijos kunigaikštystės sienų.
Vytenis to Žygeivis,
2013 01 11 21:13
Pastebėjau, kad Jums būdinga viena patologija: visur ir visada reikšti savo priešiškumą rusams. Dirbtinai ieškot argumentų, kurie paneigtų rusų poziciją.
Jei tarkim kas nors nufilmuotų Rusijos prezidentą, kuris prieš atlikdamas gamtinius reikalus nusimautų kelnes, tai tikriausiai jį išvadintumėt asilu argumentuodamas, kad reikia varyt tiesiai i kelnes, bus šilta, o kelnes paskui bus galima išsiplaut :) Ar pačiam nejuokinga, kad taip vaikiškai elgiatės? :)
Sovietų invazijos į Afganistaną metu amerikiečiai rėmė islamo fanatikus, kurie kovojo prieš sovietus. Vienas iš remiamų asmenų buvo Osama bin Ladenas. Viskas baigėsi ne tik tuo, kad sovietai buvo išvyti iš Afganistano, bet ir tuo, kad amerikiečiams patiems teko okupuoti Afganistaną, taip sumažinant islamo fanatikų keliamą grėsmė JAV saugumui.
Suprask, kad islamo fanatikai kelia grėsmę ne tik Rusijai, bet ir Vakarams.
O sakydamas "mums" aš turėjau omeny Lietuvą, kuri JAV prašymu ir vėl siųs savo karius į islamo fanatikų kontroliuojamas teritorijas (pvz., Siriją, jei ten pergalę pasieks religiniai fanatikai).
Žygeivis - Vyteniui,
2013 01 12 14:59
1. Kalbu visai ne apie rusus, o apie Rusijos imperiją. Tai du labai skirtingi dalykai.
2. Pasaulinės istorijos daugybę kartų patvirtintas nepaneigiamas faktas - kiekviena imperija pamažu, bet neišvengiamai, "suvalgo" ją sukūrusią tautą - imperijos pavergtų tautų žmonės palaipsniui užplūsta, prisidaugina ir galų gale nutautina pačią "imperinę tautą" ir visų pirma jos istorinius centrus.
Pasižiūrėkite, pvz., kaip atrodo Paryžius, Londonas, ir ta pati Maskva - kokių būtent žmonių ten vis daugėja (ir labai sparčiai)...
Beje, lietuviai ir Lietuvos Imperija (13-18 amžiuose) čia irgi jokia ne išimtis - prisiminkite, kas dar visai neseniai sudarė absoliučią daugumą gyventojų Vilniuje, Kaune ir kituose etninės Lietuvos centruose.
3. Kaip tik todėl, siekiant išsaugoti pasaulio tautų, kalbų ir kultūrų įvairovę, visos pasaulyje dar likusios imperijos turi būti likviduotos ir išdalintos į tikras tautines valstybes.
4. Tik laiku sukurta tikra tautinė valstybė pajėgi išsaugoti ją sukūrusią tautą, jos kalbą ir kultūrą.
5. Ir rusai, kaip tauta su savita sena indoeuropietiška kalba bei savo kultūra, yra pasmerkti asimiliacijai bei išnykimui, jei nebesuspės sukurti savo nuosavą tautinę valstybę rusų senosiose istorinėse-etninėse žemėse.
Vytenis straipsnio autoriui, 2013 01 12 14:43
Jūs pasiskaitykite, kokių "cirkų" prirašėte:
"Dabartinis Irakas, kurio 65 procentus gyventojų sudaro sunitai, o kitą dalį – šiitai, taip pat yra ant pilietinio karo ribos."
Duomenys iš The World Fact Book:
Iraq religions:
Muslim (official) 97% (Shia 60%-65%, Sunni 32%-37%)...
Taigi, Irake šiitai [ne sunitai] sudaro 65 procentus...
Jonis, 2013 01 12 15:06
Duomenys apie šiitus ir sunitus Irake yra gana prieštaringi. Vikipedija, nors ir nėra patikimas šaltinis, su tam tikra išlyga (teigdama, kad yra ir kitokių duomenų) nurodo, kad 1997 m. gyventojų surašymo duomenimis, kurie perduoti į JT organizaciją, sunitai Irake sudarė 66% musulmonų, o šiitai - 34%.
Vytenis to Jonis, 2013 01 12 16:23
S. Huseino valdymo laikais mažuma (sunitai) buvo primetę savo valią daugumai (šiitams).
Nors formaliai Huseinas deklaravo, kad yra pasaulietis, kad Irake pasaulietinė valdžia yra atskirta nuo religinės, de facto jis gynė sunitų interesus, malšino šiitų sukilimus prieš jo valdžią.
Jis gerbė sunitų religinius lyderius, sutiko su jų prašymu Irako vėliavoje įrašyti žodžius: "Alachas yra didis".
Negalima pasikliauti 1997 m. surašymo duomenimis, nes greičiausiai jie buvo suklastoti sunitų naudai. Aš pasitikiu The World Factbook, niekada joje neradau suklastotų faktų.
Žygeivis, 2013 01 12 22:41
Kalbant apie sunitus ir šiitus irake, būtina suvokti, kad iš tikro situacija ten daug sudėtingesnė, nei šis primityvus skirstymas į dvi grupes.
Visų pirma ten yra dvi didžiosios tautinės grupės - arabai ir kurdai.
Dauguma kurdų yra sunitai.
Arabai savo ruožtu dalinasi ne tik į sunitus ir šiitus, bet yra taip pat ir įvairių krikščionių atšakų.
Be to arabų tarpe yra vadinamieji "pelkių arabai", kurie save laiko faktiškai atskira tautine grupe.
Taigi, visi tie įvairūs sunitų-šiitų pasiskirstymo procentai mažai ką reiškia, jei aiškiai nenurodoma kieno atžvilgiu tie skaičiavimai buvo atliekami.
Nes, pvz., sunitai arabai ir sunitai kurdai toli gražu nėra dideli draugai.
Tiesa tik ta, kad Huseinas palaikė arabus sunitus.
O šiitai arabai, dabar faktiškai valdantys nemažą dalį Irako, šiuo metu palaiko labai gerus santykius su šiitišku Iranu.
Kodėl nesibaigia konfliktas Sirijoje? (II)
http://www.geopolitika.lt/?artc=5821
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2013 01 11
Rusijos ir JAV pozicijų skirtumą B. al Assado režimo išlikimo klausimu galima glaustai apibūdinti vaizdingu pavyzdžiu.
Dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę.
Vašingtono požiūris į šią figūrą kardinaliai priešingas. Kaip ir kituose regionuose, Artimuosiuose Rytuose JAV sistemingai siekia išlikti demokratijos sergėtoja. Toks vaidmuo šią valstybę verčia remti visus, norinčius tapti laisvais, ypač jei toks tautos apsisprendimas gali padėti Vašingtonui praplėsti savo politinę įtaką.
Todėl draugiškų jausmų Maskvai neslepiantis B. al Assadas laikytinas svarbiu kliuviniu, trukdančiu JAV siekti savo strateginių tikslų.
Anksčiau B. al Assadas neabejotinai buvo vienu iš tyliųjų Vakarų įtakos zonoje esančių Artimųjų Rytų valstybių sąjungininkų.
Pavyzdžiui, nors 2002 m. JAV priskyrė Siriją prie „niekšingų šalių“ (rogue states), bendradarbiaujančių su „blogio ašimi“ (Iraku, Iranu ir Šiaurės Korėja), tai nesutrukdė B. al Assadui bemaž iki ginkluoto konflikto Sirijoje pradžios būti geru tiek NATO narės Turkijos, tiek įtakingų arabų valstybių, tokių kaip Saudo Arabija, draugu.
Net su Izraeliu Damaskas elgėsi nuosaikiai, nors konfliktas dėl Golano aukštumų, kurias per Šešių dienų karą 1967 m. okupavo žydai, iki šiol yra įšaldytas.
Prasidėjus kariniam konfliktui Sirijoje, jos valdančiojo režimo santykiai su Turkija tapo itin įtempti. Politinės valdžios kaitos Sirijoje siekia sunitiškos regiono šalys, nuolatos pabrėžiančios Irano grėsmę regioniniam saugumui. Trauktis Sirijos vadovą ragina ir Arabų Lyga.
Pavyzdžiui, šių metų liepos 24 d., duodamas interviu Arabų Lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi pareiškė, kad dabar Siriją valdantis režimas nebegali ilgai išsilaikyti ir kad jo dienos suskaičiuotos. Organizacijos vadovas taip pat pridūrė, kad šiuo atveju kalbama ne apie politinę reformą, o apie valdžios perdavimą Sirijoje.
Dėl mąžtančios regiono valstybių paramos B. al Assado režimui JAV gali tikėtis vienu šūviu nušauti du zuikius – pakeisti Maskvai simpatizuojantį dabar šalį valdantį režimą ir, pašalinus pagrindinį Irano rėmėją regione, sumažinti Teherano politinę įtaką. Tokia įvykių eiga neabejotinai tenkintų Vašingtoną.
Dar viena priežastis, dėl ko JAV siekia B. al Assado nuvertimo, yra gerokai užtrukęs Izraelio ir Irano konfliktas.
Izraelis – Vakarų pasaulio skydas Artimuosiuose Rytuose.
Iranas – teokratinė šiitų valstybė, jau ilgus metus nerandanti bendros kalbos nei su JAV, nei su Izraeliu.
Pasak buvusio ES užsienio politikos įgaliotinio Javiero Solanos, dabar Siriją valdančio režimo griūtis leistų suardyti daug rūpesčių Vašingtonui keliančią Irano–Sirijos–„Hezbollah“ ašį.
Dėl to atsirastų didesnis regiono valstybių susiskaldymas, kuris leistų Izraeliui užimti dominuojančias pozicijas regione, taip, žinoma, sustiprinant ir JAV įtaką šioje erdvėje. B. al Assadui pasitraukus, JAV ne tik galėtų įrašyti į jų pačių paskatintų įtvirtinti demokratijų sąrašą dar vieną valstybę, bet ir neabejotinai pasiektų įvairių kitų savo strateginių tikslų.
Dar vienu JAV galvos skausmu regione iki šiol išlieka naftos išteklių turtingas šiitiškų valstybių pusratis – Libanas, Sirija, Iranas, Irakas.
Jei šios šalys, tarkim, nuspręstų sudaryti sąjungą ir prisišlieti, pavyzdžiui, prie Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, kurioje dominuoja Kinija ir Rusija, JAV galutinai prarastų įtaką šioms valstybėms.
Sirijos konfliktas šiame procese gali suveikti tiek kaip katalizatorius, jei Rusijai ir kitoms B. al Assadą remiančioms valstybėms pavyktų jo režimą išlaikyti valdžioje, tiek kaip stabdomoji priemonė, jei dabartinis Sirijos režimas būtų pakeistas provakarietišku.
Iš šių argumentų akivaizdu, kodėl JAV siekia konfliktą Sirijoje baigti kuo greičiau, kartu pakeičiant ir dabar šalį valdantį režimą.
Kalbant apie Turkiją, tenka pripažinti, kad valdančiojo Sirijos režimo kaita jai taip pat būtų paranki. Turkija – islamiška ir moderni valstybė, siekianti dominuoti regione.
Pašalinus B. al Assadą, Iranas netektų pagrindinio sąjungininko ir jo įtaka sunitų dominuojamame regione sumažėtų. Ši aplinkybė sudarytų sąlygas Turkijai didinti savo įtaką regione.
Sunitų daugumos apgyventa, tačiau šiitų valdoma Sirija turkams nėra paranki.
Todėl dabar, kai Siriją krečia neramumai, B. al Assado režimą keisti palankesniu turkams sunitų režimu būtų nebloga proga. Juolab kad Sirijos konfliktas jau sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio.
Kitaip sakant, jei prasidėtų prieš Siriją nukreipti karo veiksmai, Ankara, pasinaudodama šiuo metu tarp Turkijos ir Sirijos tvyrančia įtampa, greičiausiai aktyviai įsitrauktų į Vakarų sąjungininkų karinę kampaniją, kuri jai leistų siekti savo strateginių tikslų. Žinoma, šiam žingsniui Turkija ryžtųsi tik esant kolektyviniams tarptautinės bendruomenės sprendimams imtis karinių veiksmų, kuriais būtų siekiama pagaliau užbaigti konfliktą Sirijoje.
Šiuos teiginius patvirtino ir Turkijos prezidentas Abdullah Gulas. Šių metų spalio 9 d. duodamas interviu jis pareiškė, kad šiuo metu Sirijoje plėtojasi „blogiausias scenarijus“. Politikas pridūrė, kad valdžios perdavimas Sirijoje anksčiau ar vėliau įvyks. O tarptautinės bendruomenės pareiga jau dabar imtis efektyvių veiksmų, kol situacija Sirijoje netapo katastrofiška.
Galiausiai negalima pamiršti ir Turkijos kaip Sirijos sunitų rėmėjos vaidmens. Jokia paslaptis, kad Turkija ginklais ir pinigais remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį.
Ši aplinkybė tampa ir nesibaigiančiu Ankaros galvos skausmu – užsitęsę neramumai Sirijoje reiškia nenutrūkstantį pabėgėlių srautą iš šios kaimyninės valstybės, jų nepriimti nuskriaustųjų Sirijos piliečių užtarėja Turkija negali, todėl reikia papildomų lėšų ir t. t.
Tai vienas iš argumentų, kuriais galima grįsti pastaruoju metu gerokai padažnėjusius Turkijos valdančiųjų raginimus Vakarų politinei bendruomenei kuo greičiau imtis aktyviai spręsti Sirijos klausimą.
Dalis Turkijos strateginių interesų sutampa su Saudo Arabijos, šių metų gruodį Nacionalinei koalicijai (kurią sudaro Sirijos opozicinės ir revoliucinės jėgos) skyrusios 100 mln. JAV dolerių paramą, interesais.
Sunitiška Saudo Arabija neslepia savo priešiško nusistatymo šiitiškų regiono valstybių atžvilgiu. Todėl valdančiojo režimo Sirijoje kaita reikštų, kad Saudo Arabijos politika įgis daugiau sekėjų.
Daug nepatogumų Saudo Arabijai kelia Iranas ir šiitų šiuo metu valdomas Irakas, labiau linkęs klausyti Teherano nei Arabų Lygos (Saugo Arabija, beje, yra viena iš aktyviausių ir įtakingiausių šios organizacijos narių).
Pasikeitus Sirijos valdančiajam režimui, būtų sumažinta šiitų valdomų valstybių politinė įtaka regione ir galėtų padidėti Arabų lygos įtaka šių valstybių valdantiesiems režimams.
Taigi susirūpinusių dėl tolesnės konflikto Sirijoje plėtros valstybių netrūksta nei artimajame, nei tolimajame užsienyje.
Pagrindinė to priežastis – geopolitinė Sirijos reikšmė. Ši valstybė yra itin svarbus forpostas visoms didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose siekiančioms šalims.
Tad klausimas, apibrėžiantis visų regiono valstybių ir viršregioninių veiksnių (tokių kaip Rusija ir JAV) vaidmenį Sirijos konflikte turėtų būti ne „ar joms šis konfliktas rūpi?“, o „kurią šiame konflikte dalyvaujančią pusę jos palaiko?“
Priešingai nei revoliucijų Libijoje ar Egipte atvejais, kai buvo aiškiai juntama dominuojanti Vakarų valstybių įtaka pakeičiant valdžioje užsibuvusių diktatorių režimus, Sirijoje matyti dviejų lygiaverčių jėgų konfliktas.
Sirija šiuo metu – lyg dviejų grupių kiekvienos į savo pusę traukiamos virvės vidurio žyma.
Vienoje jos pusėje Iranas, Rusija ir kitos daugiau ar mažiau B. al Assado režimą palaikančios valstybės.
Kitame gale – JAV, Turkija, Saudo Arabija, Izraelis ir kitos Sirijos valdantįjį režimą siekiančios nuversti šalys.
O svarbiausia šioje „virvės traukimo rungtyje“ tai, kad nė viena grupė nėra nusiteikusi nusileisti savo priešininkams.
Šį teiginį patvirtina iki šiol nenutrūkstanti šių valstybių politinė, karinė ir ekonominė parama savo favoritams – B. al Assado režimui arba sukilėliams.
Tiek pirmoje, tiek antroje straipsnio dalyje pateikti argumentai leidžia teigti, kad visos „žaidime“ dalyvaujančios šalys yra vedamos ilgalaikių interesų, todėl iš jo trauktis neketina.
Tai verčia manyti, kad karinis konfliktas Sirijoje, jau kurį laiką eskaluojamas ne vien šalies piliečių (remiantis įvairiais pranešimais, tiek sukilėlių, tiek valdančiojo režimo pajėgose daugėja užsieniečių), be to, abiem konflikto pusėms gausiai pasitelkiant „iš šalies“ gaunamus pinigus ir ginklus, gali dar gerokai užtrukti.
Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, taiki Sirijos konflikto baigtis labiausiai tikėtina šalies valdančiojo režimo ir sukilėlių atstovams susitarus ieškoti taikios išeities iš esamos padėties. Neatrodo, kad kuri nors valstybė – valdančiojo režimo arba sukilėlių rėmėja būtų linkusi atsisakyti savo strateginių ambicijų bei paramos „savajai“ konflikto dalyvių pusei.
Sirijos valdančiųjų ir sukilėlių sprendimas siekti taikos šiame kontekste greičiausiai būtų vienintelis sprendimas, kuriam nesipriešintų nė viena išorinė jėga. Vis dėlto kol tokio abipusiai priimtino sprendimo užuomazgų nematyti, galima kalbėti nebent apie tikėtinus tolesnės konflikto Sirijoje plėtros scenarijus.
Labiausiai tikėtinas įvykių eigos variantas – status quo Sirijoje išlaikymas.
Esminių pokyčių būtų galima tikėtis nebent tuo atveju, jei sukilėliai nusilptų ir nebepajėgtų atsilaikyti prieš valdančiojo režimo ginkluotąsias pajėgas arba jei Rusijos ir Vakarų spaudžiamas B. al Assadas imtųsi reformų, galbūt suteiktų daugiau laisvių šalies pilietinei visuomenei, ilgainiui gal net sutiktų užleisti savo postą daugiau ar mažiau priimtinam Rusijai ir kitoms suinteresuotoms konflikto šalims politikui alavitui ir t. t.
Kitu atveju, jei tarptautinei bendruomenei JT Saugumo Taryboje pavyktų palenkti Kiniją ir šiuo pagrindu inicijuoti karinę intervenciją į Siriją arba jei Vakarų sąjungininkams pavyktų susilpninti B. al Assado režimo iki šiol turimą stiprią kariuomenę, sunaikinti neblogai išplėtotą integruotą jos oro gynybos sistemą, suvienyti šiuo metu prastai organizuotus Sirijos sukilėlius ir šalies politinę opoziciją, kuri kol kas nėra vieninga, ir galiausiai nuversti dabartinį režimą (bet čia tikrai daug „jei“), tarptautinė bendruomenė susidurtų su nauju iššūkiu. Sirijos režimui nepavykus atsilaikyti prieš sukilėlius, į valdžią šioje valstybėje greičiausiai ateitų radikaliai nusiteikusių islamistų grupuotės.
Dėl to šiuo metu vykstantis konfliktas greičiausiai būtų suvaldytas tik laikinai. Remiantis paskutiniosios revoliucijos Egipte pavyzdžiu, šie valdančiojo šalies elito pokyčiai greičiausiai lemtų naujus konfliktus Sirijoje, galbūt sugrąžintų šalį į 1976–1982 metus, kai ją draskė sunitų islamistų sukilimai prieš valdantįjį alavitų režimą, ir t. t.
Reziumuojant galima daryti išvadą, kad nėra labai svarbu, kuriuo iš minėtų kelių toliau pasuks konfliktas Sirijoje. Abiem atvejais tikėtinos tolesnės konflikto plėtros pasekmės nedžiugina.
Vis dėlto tarptautinei bendruomenei ir toliau nesiimant priemonių, jau šiuo metu komplikuota padėtis Sirijoje gali tapti dar sudėtingesnė, o ginkluoti sukilėlių ir valdžios ginkluotųjų pajėgų susirėmimai – vis sunkiau nuslopinami, reikalaujantys vis daugiau žmonių aukų ir keliantys grėsmę taikai kitose regiono valstybėse.
Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5821&c=1
ome,
2013 01 11 17:28
na taip apie jav gerai arba nieko.
Žygeivis,
2013 01 12 15:15
Ome, bent aš tave paguosiu... :)
Mūsų nuomone JAV yra tokia pati "absoliutaus "multikulti" (tai yra antitautinio) blogio" imperija kaip ir Jievrosojuzo imperija, Rusijos imperija, Kinijos imperija, Indijos imperija ...
P.S. Mums - visų pasaulio tautų tikriesiems nacionalistams - šiose įvairių imperijų tarpusavio kovose dėl pasaulinės įtakos svarbiausia yra tai, kad visos jos šiose kovose vis labiau silpsta ir galų gale neišvengiamai subyra.
O tai reiškia, kad ir JAV imperija irgi yra pasmerkta neišvengiamam subyrėjimui. :)
Vytenis to Žygeivis, 2013 01 12 21:25
Imperijos susiformuoja ir subyra. Tai yra amžinas procesas, kurio neįmanoma sustabdyti. Subyrėjo Roma, subyrės ir JAV, o vietoj jų susiformuos kitos imperijos.
Tavo svajonė, kad valstybių sienos sutaptų su etninių grupių gyvenamų teritorijų sienomis yra nieko bendra su realybe neturintis paistalas.
Etninė priklausomybė nėra visa lemiantis veiksnys.
Jei viską lemtų etniškumas, tai mums nereikėtų policijos, nes lietuviai negalėtų žudyti vienas kito ar vogti vienas iš kito, nereikėtų mokesčių inspekcijos, nes visi tvarkingai mokėtų mokesčius į nacionalinį biudžetą ir t.t.
Valstybių formavimąsi lemia ne etniškumas, o materialinių gėrybių kaupimo siekis.
Pavyzdžiui, tokie kaip tu teigia, kad lietuviai partizaniniame kare prieš sovietus kovėsi dėl Tėvynės, dėl Tautos laisvės. Iš tikro partizanų branduolį sudarė tie, kurie nacionalizacijos ir kolektyvizacijos metu prarado visą turėtą privačią nuosavybę. Jie nesiruošė taikstytis su savo turto praradimu.
PRIVATI NUOSAVYBĖ, o ne kažkoks nusmurgęs etniškumas yra valstybių formavimosi akstinas.
Žygeivis - Vyteniui, 2013 01 12 22:33
Ir kiek gi Europoje yra valstybių, kurios susiformavo ne etniškumo pamatu? :)
P.S. Tik nepradėk vardyti įvairias užjūrines valstybes - buvusias kolonijas.
Jos, žinoma, "susiformavo" ne etniškumo pamatu, nes jų sienas "nubraižė" kolonizatoriai.
Kaip tik todėl ten dabar ir vyksta patys žiauriausi etniniai konfliktai.
Vytenis to Žygeivis, 2013 01 12 23:50
Bet juk Europoje (kaip ir Užjūryje) valstybių sienos yra nubraižytos dirbtinai.
Jei viską lemtų etniškumas, tai Europoje kiltų karai, nes praktiškai kiekviena Europos etninė grupė turėtų teritorinių pretenzijų viena kitai.
Pavyzdžiui, dabartines Lietuvos sienas nubraižė ne lietuvių tauta, o Maskva. Lietuviai turėtų pretenduoti į Mažąją Lietuvą, kai kurias gyvenvietes Baltarusijoje ir t.t.
Jei viską lemtų etniškumas, tai tokia valstybė kaip Belgija išvis neturėtų egzistuoti.
Vakarų Europoje valstybių susiformavimą nulėmė atskirų grupių konkurencija dėl ribotų išteklių, o etniškumas buvo panaudotas kaip įrankis, leidžiantis grupės nariams atskirti savą nuo svetimo.
Valstybių sienos tėra karų tarp grupių rezultatas.
Jei Europoje kiltų naujas karas, tai vėl tektų perbraižyti žemėlapius, nes stipresnė pusė sienas perbraižytų savo naudai (pvz., dabar Rusija yra "priglaudusi" (priglaudė po Antrojo pasaulinio karo) Kaliningrado sritį, nors ji istoriškai yra Vokietijos, o ne Rusijos dalis).
Žygeivis - Vyteniui, 2013 01 13 18:09
Taip, valstybės Europoje be jokių abejonių yra sukurtos tautiniu pagrindu, tačiau sienos tarp jų dažnai ne visiškai atitinka istorines-etnines tautybių ribas.
Ir tai yra imperialistinių karų toje pačioje Europoje bei imperijų vykdyto kolonializmo palikimas.
Išvada akivaizdi - būtina siekti, kad visų valstybių sienos atitiktų istorines-etnines tautų ribas.
Tačiau tam visų pirma būtina likviduoti paskutinę dar išlikusią Europos imperiją - Rusijos imperiją, bei kitų senųjų imperijų - Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos ... - likučius, išdalinant jas į normalias tautines valstybes.
-----------------------------
Pasaulinio Nacionalistų (tautų, kalbų ir kultūrų išsaugojimo) Internacionalas
Pasaulis vėl labai aktyviai kinta - ir mes, visų tautų tikrieji nacionalistai, neturime "miegoti", matydami kaip įvairios kitos ideologijos (visų pirma paremtos įvairiomis religinio imperinio fundamentalizmo idėjomis - pradedant "grynojo" islamo (sunitiško arba su juos aršiai konkuruojančio šiitiško) ir baigiant induizmo bei pravoslavijos) skverbiasi, užimdamos jau idėjiškai, politiškai bei ekonomiškai žlugusio bolševizmo (įvairių jo atmainų) ir pokaryje pasaulyje įsigalėjusios "liberaliojo globalizmo" ideologijos, tačiau šiuo metu jau akivaizdžiai nykstančios, sparčiai užleidžiamas pozicijas.
Kalbant apie tarptautinius mūsų santykius, tai visų pirma privalome inicijuoti Pasaulinio Nacionalistų (tautų, kalbų ir kultūrų išsaugojimo) Internacionalo įkūrimą, remiantis keliais, aiškiai suformuluotais, pagrindiniais pasaulinio nacionalizmo principais, kuriuos čia žemiau pateikiu.
Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:
- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,
- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,
- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,
- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,
- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,
- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,
- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Pastaba - Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta - todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai.
Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.
********************************************************
P.S. Iš karto noriu pabrėžti, kad šie principai - tai ne kokios nors absoliučiai nekintamos "dieviškosios dogmos", o gyvenimo patikrintų įvairių nuostatų rinkinys - tam tikras teorinis "ideologinio stuburo modelis", kurį būtina nuosekliai tobulinti, atsižvelgiant į realią padėtį pasaulyje, pakankamai lanksčiai ir operatyviai reaguojant į įvairius pokyčius.
Plačiau temoje:
Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo - tautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai
viewtopic.php?f=4&t=166
Žygeivis (papildymas), 2013 01 13 18:23
Mus - Lietuvių nacionalistus - dažnai ir aršiai užsipuola įvairūs "antifašistai", tolerastai, "žydrieji" ir pan., kodėl mūsų įvairiuose renginiuose dalyvauja "užsienio naciai, fašiai ir pan." - tai yra visų pirma vokiečių ir ukrainiečių tautinių organizacijų bei grupių atstovai.
Paaiškinu:
Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
(patikslintas tekstas)
Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj - kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) - tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas "malonių bei nurodymų iš aukščiau"...
Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar - ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti.
O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos.
Objektyvi realybė – gyvename pasaulyje, kuriame reali karinė galia lemia viską.
Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!
Jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos.
Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.
Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose - vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.
Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.
Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.
Kaip tik todėl strateginiais ir ilgaamžiais Lietuvos Valstybės sąjungininkais yra ir bus Ukraina bei Vokietija, kai tik šiose valstybėse į valdžią ateis tautinės jėgos.
Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos (bei Gudijos) sutramdymo).
Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.
Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.
Apskritai, su Lenkija galėsime turėti net labai gerus santykius, jei ji grąžins Lietuvai Lietuvių Tautos istorines-etnines žemes – tas, kurias užgrobė 1920 m. ir tas, kurias Lenkijai padovanojo Stalinas 1945 m.
Nes kitaip Lenkija – kokia “kieta” ji besidėtų, vis tiek nepajėgs atlaikyti “kelis frontus” – visų pirma iš sparčiai besikeičiančios Vokietijos pusės bei augančios Ukrainos jėgos, kurią paremtų ir Lietuva bei Baltarusija, jei Lenkija nesutiks geruoju grąžinti tai, ką ji pagrobė iš Vokietijos, Lietuvos, Ukrainos bei Baltarusijos.
Kaip ten bebūtų, Lenkijai ateityje neišvengiamai teks “susitraukti” iki savo istorinių-etninių žemių ribų.
Vytenis to Žygeivis, 2013 01 13 21:48
Jei Lietuva yra tautinė valstybė (t.y. lietuvių etninės grupės kūrinys), tai kaip paaiškintum keletą faktų:
1) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sąvoka "Tauta" reiškia ne lietuvių etninę grupę, o visus Lietuvos gyventojus. Konstitucijoje įrašyta, kad Lietuvos valstybę kuria visi Lietuvos gyventojai neatsižvelgiant į jų etninę priklausomybę. Taigi, sąvoka "Tauta" reiškia ne tik lietuvių etninę grupę, bet ir Lietuvoje gyvenančią lenkų etninę grupę, rusų etninę grupę ir t.t. Jei Lietuva jūsų manymu yra tautinė valstybė, tai kodėl jos Konstitucijoje lietuvių etninė grupė nėra įvardyta kaip vienintelė valstybės kūrėja?
2) Atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva pasirinko "nulinį" pilietybės variantą, t.y. Lietuvos pasus gavo visi juos norintys gauti nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Pasus gavo ir Lietuvos gyvenantys lenkai, ir Lietuvoje gyvenantys rusai neatsižvelgiant į jų lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos žinias. Jei Lietuva būtų tautinė valstybė, tai ar neturėjo būti taip, kad pasus gauna tik visi lietuvių etninės grupės nariai ir tik tie svetimtaučiai, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, kurie išlaiko lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos žinių egzaminus?
Lietuva nėra tautinė valstybė. Lietuva yra multikultūrinė valstybė.
Žygeivis - Vyteniui, 2013 01 14 19:07
Skaityk 1992 m. Konstituciją nuo pradžių. :)
http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.
P.S.1. Taigi, ne bet kokia tauta, o būtent Lietuvių Tauta (o ne liaudis) skelbia šią Konstituciją visų Lietuvos Valstybės piliečių vardu.
Suvoki skirtumą tarp "visų valstybės piliečių" (lietuviškai tai būtų liaudis) ir to, kad Konstituciją skelbia "Lietuvių Tauta"?
P.S.2. Lietuvos Valstybės pilietybės "nulinis variantas", priimtas pagal LSSR įstatymus išrinktos Aukščiausios tarybos, buvo akivaizdus politinis sprendimas, atsižvelgiant į to meto politines-karines realijas (Lietuva buvo okupuota sovietų armijos ir rinkimų metu, ir 1990 m. kovo 11 d. - iki pat 1993 m. vasaros).
Kartu būtina labai aiškiai pabrėžti, kad teisiniu požiūriu visi tuometinės Lietuvos AT priimti sprendimai po to, kai AT paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą, buvo akivaizdžiai neteisėti bei niekiniai, kadangi pagal sovietinius įstatymus, valstybę okupavus užsienio armijai, dalyvaujant rinkimuose ir okupantų armijos karininkams bei kareiviams, o taip pat visokiems kolonistams - ne Lietuvos Valstybės piliečiams, išrinkta Aukščiausioji taryba neturėjo teisės nei panaikinti 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei priiminėti kokius nors naujus Konstitucinius įstatymus (įskaitant ir pilietybės įstatymą).
Todėl visi šie įstatymai bus nedelsiant panaikinti, kai tik Lietuvoje į valdžią ateis tikros tautinės jėgos, kartu sugrąžinant ir neteisėtai panaikintą 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją (tai padariusi LSSR AT jokių teisėtų įgaliojimų tam neturėjo).
Vytenis to Žygeivis, 2013 01 14 23:03
Ei, Žygeivi, bandom skaityti 2006-11-13 Konstitucinio teismo išaiškinimą:
"Lietuvos pilietinė Tauta - valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą.
Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai - nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas).
Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės.
Būtent Lietuvos pilietinė Tauta - atgimusios Lietuvos valstybės piliečiai 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Būtent Lietuvos pilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis. Konstitucinis Teismas
yra konstatavęs, kad "priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį"
Taigi, Lietuvos valstybę kuria ne lietuvių etninė grupė, o Lietuvos liaudis (t.y. visi piliečiai, neatsižvelgiant į jų etninę priklausomybę).
Žygeivis-Vyteniui, 2013 01 15 15:37
Lietuvos Konstitucijoje yra labai aiškiai parašyta - Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta.
Kiekvienas pats gali tai perskaityti - parašyta juodu ant balto. :)
Ir tai jums gali patvirtinti visi tikrieji Konstitucijos kūrėjai - tie, kas ją ir parašė.
Jokie kosmopolitinei ir antilietuviškai valdžiai tarnaujančio kokio nors "organo" "išaiškinimai" to niekada nepakeis.
--------------------------------------------------
Paprastas klausimas - nuo kada konstitucinis teismas, sukurtas tos pačios antitautinės ir antnilietuviškos, bolševikinės-kagėbistinės oligarchijos klanų pastangomis, tapo Lietuvos Konstitucijos besąlygišku "pakaitalu"? :)
Kas yra tas "konstitucinis teismas" ir kam jis iš tikrųjų tarnauja geriausiai parodė "teismo pirmininko keitimo procesas", kada Kūrį "vyresnįjį" pakeitė Kūris "junioras" - kaip tikroje feodalinėje monarchijoje paveldėdamas savo tėvo kėdę.
Beje, gal tu man primink, kas ten surado "konstitucijos dvasią", kai tik to prireikė valdančiajam klanui tam, kad neprileistų prie valdžios kitą konkuruojantį klaną? :)
Taip pat kas tuoj pat pateikė "išaiškinimą", kai to prireikė mūsų oligarchams, bet kokia kaina prastūminėjusiems "savanorišką Lietuvos stojimą" į Jievrosojuzą, jog "Konstitucija prieštarauja mirties bausmei" (nors iki tol niekas net nebandė mirties bausmės taikymo kvestionuoti)?
Kas "išaiškino", jog galima negrąžinti teisėtiems savininkams ar jų paveldėtojams turtą, kurį atėmė okupantai?
Ir pateisino visus kitus su ikikarinio turtu susijusius klausimus - kada tą turtą susiprichvatizavo naujoji-senoji bolševikinė-kagėbistinė "gvardija"?
Galų gale, kas "išaiškino" Adamkaus "šlepečių teisėtumą"? :)
Kas dabar labai akiplėšiškai reikalauja, jog Konstitucinis teismas pateiktų naujus "išaiškinimus" dėl dvigubos pilietybės ir dėl lenkiškų užrašų, nes jie jau neįtinka valdančiajai daugumai?
Ir dar daugybė panašių "išaiškinimų"...
Visiškai akivaizdu, kad vadinamasis Konstitucinis teismas yra tik įrankis Lietuvą realiai valdančių oligarchinių klanų rankose.
Kaip, beje, ir visi kiti Lietuvos teismai (tiksliau, - labai konkretūs žmonės, pasodinti į atitinkamų teisėjų kėdes).
Žygeivis (papildymas), 2013 01 15 15:52
Bet kuriuo atveju visi šie postsovietiniai teisiniai aktai yra neteisėti ir niekiniai nuo jų priėmimo momento, kadangi buvo priimti pažeidžiant 1938 m. Konstituciją bei ikiokupacinius Lietuvos Valstybės įstatymus.
Todėl būtina visų pirma besąlygiškai atstatyti 1938 m. Konstituciją bei įstatymus, panaikinti visus sovietiniais įstatymais remiantis išrinktos AT nutarimus dėl "nulinės" pilietybės, atlikti išsamią ir nuoseklią, pilną liustraciją, dekagėbizaciją bei desovietizaciją, panaikinti Lietuvos pilietybę visiems ją neteisėtai gavusiems, ir tik tada rengti naują Lietuvos Valstybės Konstituciją vietoje 1938 m. Konstitucijos (jei visuotiniame tikrųjų Lietuvos Valstybės piliečių referendume bus nuspręsta, kad tai yra būtina).
Žygeivis (apibendrinimas), 2013 01 15 18:05
Kalbant iš esmės, visi tie - čia jau išvardinti įvairūs teisiniai ir kitokie argumentai - yra tik antriniai.
Esminis ir pirminis klausimas visai kitas - kokia yra pagrindinė ir svarbiausia Nepriklausomos Lietuvos Valstybės egzistavimo prasmė bei tikslas?
Ir atsakymas yra akivaizdus: Nepriklausoma Lietuvos Valstybė - tai yra Lietuvybės (Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos, Lietuvių Kultūros...) išsaugojimo bei puoselėjimo pagrindinis instrumentas; nuosavi Tautos Namai, o ne koks nors bendrabutis ar pereinamas kiemas.
Nes jei to nebus, ir Valstybėje liks tik visokie merkantiliniai "gero materialinio gyvenimo" reikalavimai "Lietuvos gyventojams-piliečiams", tokia valstybė apskritai praras bet kokią realią prasmę toliau egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė.
Juk tada daug naudingiau tapti dalimi kokios nors žymiai turtingesnės, didesnės, turinčios daugiau įvairių resursų, valstybės dalimi.
Ir kaip tik tokiais argumentais ir yra grindžiami visų daugiataučių imperijų egzistavimo pateisinimai - tame tarpe ir "žydrojo" Jievrosojuzo, ir Rusijos imperijos, ir JAV.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
