 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina
|
A. Martinkus. Lietuva eurazininkams: lotyniško ir mongoliško pasaulių sandūroje
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-m ... d=63501922
Andrius Martinkus,
„Kultūros barai“
2013 m. gruodžio 26 d. 10:39
Kokį sąlytį su Lietuva turėjo eurazininkų sąjūdis, porevoliucinėje rusų emigracijoje XX a. 2-uoju ir 3-iuoju dešimtmečiais sutelkęs įvairių sričių intelektualus? Pirmiausia tokį, kad jo nariai buvo Vosylius Sezemanas (1884-1963) ir Levas Karsavinas (1882-1952).
Eurazininkai kėlė sau du pagrindinius tikslus: a) apmąstyti gilumines 1917 m. Rusijos revoliucijos priežastis; b) sukurti būsimą Rusijos ideologiją, kuri pakeistų neišvengiamai, eurazininkų įsitikinimu, žlugsiančią bolševikinę marksizmo interpretaciją. (1) Visi vadinamieji „porevoliuciniai judėjimai“ laikėsi nuomonės, kad Rusijos revoliucija – negrįžtamas ir neatšaukiamas faktas, jokia intervencija iš užsienio nebesugrąžins senojo režimo. Eurazininkai irgi manė, kad bolševizmą įmanoma įveikti tik iš vidaus. Kaip parodė istorija, šiuo atžvilgiu jie buvo teisūs, tačiau klydo dėl terminų – bolševizmas žlugo ne taip greitai, o režimo griūties XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje padariniai irgi buvo visai ne tokie, kokių kadaise tikėjosi eurazininkai, – SSRS suskilo į keliolika valstybių. Tokį scenarijų, kad politinė Eurazijos vienybė bus gerokai apardyta, jie buvo numatę, tačiau laikė jį visiškai nepageidautinu.
Šiais laikais Rusijoje eurazininkų vardą daugiausia eksploatuoja Aleksandras Duginas ir jo šalininkai. Beje, bolševizmo žlugimas ir anais laikais atrodė priimtinas ne visiems – „kairysis“ eurazininkų sparnas manė, esą komunistinis režimas jau keičiasi iš esmės, o Stalino vadovaujama SSRS juda teisinga linkme. Vienas ryškiausių „kairiųjų“ buvo Karsavinas. Jau gyvendamas Lietuvoje, jis 1928–1929 m. ypač daug rašė Paryžiuje leistam „kairiųjų“ laikraščiui „Eurazija“ (2),2 kurį didžioji rusų emigracijos dalis laikė atvirai prosovietiniu. Nesutarimai tarp „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ eurazininkų galų gale suskaldė šį judėjimą.
Intelektualiniame rusų emigracijos kontekste eurazininkai skandalingai išsiskyrė tuo, kad bandė radikaliai perrašyti Rusijos istoriją, sutelkdami dėmesį į tris fenomenus. 1) Tradiciškai labai neigiamai vertinamą totorių-mongolų jungą jie vertino palankiai. Esą Rusijos valstybingumo ištakų reikia ieškoti ne Kijevo Rusioje, o tose buvusios Kijevo Rusios teritorijose, kurios atsidūrė mongolų pavaldume. Kijevo Rusia buvusi provinciali Rytų Europos valstybė, o atsidūrę pasaulinio masto mongolų imperijoje rusai išmoko mongolišką didvalstybingumo pamoką. Taigi Rusijos valstybė – ne tiek Kijevo Rusios, kiek Čingischano sukurtos mongolų imperijos paveldėtoja.
„Organiškiausias“ jos istorijos periodas, mažiausiai sudarkytas svetimos kenksmingos (pirmiausia – Vakarų) įtakos, yra XV–XVII a. Tokio požiūrio laikėsi Nikolajus Trubeckojus (1890-1938), Piotras Savickis (1895-1968) ir Georgijus Vernadskis (1887-1973). Tačiau du labai svarbūs autoriai, beje, didžiausi religinės-krikščioniškos krypties atstovai (o tai, aišku, nėra atsitiktinė aplinkybė) – Georgijus Florovskis (1893–1979) ir Levas Karsavinas tam nepritarė. 2) Visi be išimties eurazininkai itin kritiškai vertino Petrą I, pradėjusį, anot jų, drastišką Rusijos „europeizaciją“, kuri sugriovė „natūralų“ istorinį procesą, ir tai lėmė, kad visuomenės „elitas“ tapo svetimas „apačioms“. Elitui europeizuojantis, plačiosios masės turėjo tenkintis sudarkytos senosios gyvensenos liekanomis. Tokia nesveika socialinė raida po Petro I reformų ir atvedusi į 1917 m. katastrofą. 3) Nors visi eurazininkai sutarė, kad revoliucija – dėsningas ir neišvengiamas Petro I veiklos padarinys, tačiau kaip vertinti revoliuciją „gėrio“ ir „blogio“ atžvilgiu, jų požiūriai išsiskyrė.
Ieškodami paralelių su Lietuvos istorija, nesunkiai įsitikinsime, kad mongoliškasis XV–XVII a. tarpsnis chronologiškai sutampa su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periodu. Imperiniu laikotarpiu, pradėtu Petro I, Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. O 1917 m. bolševikų revoliuciją ir 1918 m. Vasario 16-ąją skiria vos keli mėnesiai. Kaip šias tris Lietuvos istorijos atkarpas vertino eurazininkai?
Sąvoką „Eurazija“ jie vartojo neįprastai, pasak jų, yra ne du, o trys žemynai – Europa, Azija ir tarp jų plytinti Eurazija (tą pagrįsti bandyta geografiniais, klimatologiniais, etnografiniais ir kitokiais argumentais, kurių čia nenagrinėsime). Eurazija apytikriai sutampa su buvusia Rusijos imperija ir jos teritoriją paveldėjusia SSRS. Pasak eurazininkų, pati geografinė Eurazijos prigimtis reikalauja, kad čia būtų viena valstybė. Bolševikai atkūrė buvusios Rusijos imperijos teritorinį vientisumą, o tai dar vienas įrodymas, esą Eurazija reikalauja ir politinės vienybės.
Istoriko Vernadskio teigimu, Eurazijos valstybingumas plėtojasi cikliškai:
a) vieningą valstybingumą (skitų valstybę) keičia valstybių (sarmatai, gotai) sistema;
b) vieningą valstybingumą (hunų imperiją) keičia valstybių (avarai, chazarai, Volgos-Kamos bulgarai, Rusia, pečenegai, polovcai) sistema;
c) vieningą valstybingumą (mongolų imperiją) keičia valstybių (Aukso Orda, Čagatajaus chanatas, Persija, Kinija) sistema, kuri savo ruožtu skyla į smulkesnes valstybes (Lietuva, Maskva, Kazanė, kirgizai, uzbekai, mongolai);
d) vieningas valstybingumas (Rusijos imperija – SSRS). (3)
Dabartinis laikotarpis, rašė Vernadskis 1927 m., yra pats palankiausias euraziniam valstybingumui. Vis dėlto XX a. paskutiniajame dešimtmetyje tas valstybingumas jei ir ne visiškai, tai bent jau iš dalies žlugo. Taikant Vernadskio schemą, dabartinė Eurazijos padėtis atrodo gana dviprasmiška. Iš esmės yra dvi galimybės – dar didesnė eurazinės erdvės fragmentacija arba jos integracija (tuo ypač suinteresuota Rusija). Bet šiuolaikinė geopolitika nėra šio straipsnio tema.
Pagal Vernadskį, LDK priskiriama „valstybių sistemos“ laikotarpiui, įsiterpusiam tarp dviejų vieningo eurazinio valstybingumo periodų – mongolų imperijos ir Rusijos imperijos (SSRS). Lietuvos valstybė laikoma Maskvos valstybės konkurente dėl dominavimo Eurazijoje. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingi du mūšiai su mongolais, vieną iš jų Lietuva laimėjo, kitą pralaimėjo. LDK Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų 1362 m. lėmė, kad Kijevas ir dideli buvusios Kijevo Rusios plotai ilgam atiteko LDK (po Liublino unijos juos perėmė Lenkija). Tai buvusi labai rimta Lietuvos „paraiška“ dalyvauti varžybose dėl Eurazijos suvienijimo, silpstant politinei ir karinei mongolų galiai.
Kaip reikėtų mongolus, Maskvą ir Lietuvą apibūdinti, mąstant „Vakarų“ ir „Rytų“ kategorijomis?
Akivaizdu, kad mongolai ir Maskva priskirtini „Rytams“. Lietuva 1362 m. dar nėra „Vakarai“ tikrąja to žodžio prasme, bet netrukus – įvykus „lotyniškam“ Vytauto ir Jogailos krikštui – jais taps. Todėl 1399 m. Vytauto vedami „Vakarai“ prie Vorsklos upės susitiks su Edigėjaus mongolais, atstovaujančiais „Rytams“.
Šio mūšio svarbą Vernadskis apibrėžia taip: „1380 m. Kulikovo lauke Maskva pirmą kartą atvirai stojo prieš Sarajų [Aukso Ordos sostinė – A. M.] ir atsilaikė. Ar būtų ji tais metais be mongolų pagalbos atsilaikiusi prieš Lietuvą, anaiptol nėra aišku. Stiprus Lietuvos kunigaikštis Vytautas plėtė savo valdas vis toliau į Rytus. Didelis klausimas, kuo viskas būtų pasibaigę be Sarajaus įsikišimo: ar rusų valstybingumo centras būtų įsitvirtinęs stačiatikiškoje Maskvoje, ar pusiau lenkiškame Vilniuje? Sarajus išsprendė reikalą. 1399 m. prie Vorsklos upės Edigėjus sutriuškino Vytauto kariuomenę. Po šio baisaus pralaimėjimo Lietuva ilgai negalėjo atsigauti, o lotyniškumo spaudimas Rytams buvo palaužtas. Istorinė mūšio prie Vorsklos reikšmė prilygsta po trijų amžių ten pat įvykusiam Poltavos mūšiui. 1399 m. mūšis prie Vorsklos – vienas didžiausių įvykių Rusijos istorijoje, nors rytų rusų pulkai jame apskritai nedalyvavo, o vakarų rusai kovėsi Vytauto pusėje. Sarajaus sėkme istoriškai pasinaudojo Maskva.“ (4)
Vienas iš eurazininkų judėjimo steigėjų, Piotras Savickis, kurį Duginas vadina „rusų geopolitikos pradininku“ (5), rašė, esą Vorsklos mūšis „pašalino Lietuvą iš kandidatų imtis Eurazijos vienytojos vaidmens“. XV a. antrojoje pusėje vienyti Euraziją pradėjo Maskvos valstybė, bandžiusi vieną po kitos surinkti „Čingischano paveldo“ dalis: „Kitaip tariant, Maskva pasirodė esanti tinkama būti eurazinės valstybinės sistemos vienijimo centru. Lietuva ir Lenkija tokiu centru netapo. Čia išryškėja dviejų istorinių pasaulių riba. Vienas remiasi sudėtingu bizantiškų ir mongoliškų tradicijų deriniu, kurį vis labiau perdirba rusiškasis pradas; kitas remiasi lotyniškuoju pradu. Tai pirmas apytikslis Europos ir Eurazijos, kaip ypatingų istorinių pasaulių, apibrėžimas.“(6)
Eurazininkai ypač akcentavo katalikybės („lotyniškumo“) ir stačiatikybės priešpriešą. Daugumai iškilių religinės filosofinės rusų minties atstovų, tokiems kaip Nikolajus Berdiajevas, Sergejus Bulgakovas, Semionas Frankas ir kiti, tai buvo visiškai nepriimtina. O Trubeckojus, Savickis, Vernadskis įrodinėjo, esą katalikybė tiesiog organiškai nedera su rusiškumu (tiesa, Florovskio ir Karsavino pozicija šiuo klausimu nebuvo tokia kategoriška). Pasak eurazininkų, tai liudija rusų kultūros likimas jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Antai Savickis rašo, kad Abiejų Tautų Respublikoje, „rusų genties kultūra (priešingai negu mongolų jungo laikais) galų gale beveik išnyko nuo istorinio gyvenimo paviršiaus“, o 1791 m. konstitucija (Lietuvoje vertinama irgi, beje, gana prieštaringai), panaikinusi LDK valstybingumo likučius, įtvirtino vien tik lenkišką valstybingumą. Išvada: „Rusiškumas pasirodė nesuderinamas su lotyniškumu, o lotyniškumas savo ruožtu pasirodė nesuderinamas su eurazinio pasaulio vienytojo vaidmeniu.“(7)
Vis dėlto galutinai Euraziją suvienijo ne Maskvos valstybė, o Petro I sukurta Rusijos imperija. (Imperinį laikotarpį eurazininkai kartais vadina „Peterburgo Rusija“, pabrėždami, kaip smarkiai šis valstybingumo istorijos tarpsnis skiriasi nuo „Maskvos Rusios“ periodo.) Imperijos dalimi tapo ir tos teritorijos, kurias eurazininkai laikė vakariniais Eurazijos žemyno pakraščiais, t. y. rytinė Baltijos jūros pakrantė, visa buvusios LDK teritorija, rytinė Lenkijos dalis (arba Ukraina). Petro I sukurtoji imperija, viena vertus, politiškai įformino geografinę Eurazijos vienybę, antra vertus, įtraukė keletą sričių, kurios istoriškai rėmėsi lotyniškuoju pradu.
Lietuva, praradusi politinio subjekto statusą ir tapusi „Šiaurės Vakarų kraštu“, eurazininkų nedomino. Vis dėlto lietuvių tautai skaudžios patirties, kai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, kontekste reikėtų priminti, kad imperinę „pakraščių rusifikavimo“ politiką eurazininkai vertino griežtai neigiamai, beje, tokią politiką laikydami ne rusų politinės tradicijos dalimi, o „mada“, importuota į Rusiją iš Vakarų: „Vergiškai sekdami vakarietiškomis praktikomis, kai kurie rusų „nacionalistai“ reikalavo „rusifikacijos“, reiškusios perėjimo į stačiatikybę skatinimą, prievartinį rusų kalbos diegimą, vietinių geografinių pavadinimų keitimą dažniausiai nevykusiais rusiškais. Visa tai buvo daroma tik todėl, kad taip, matote, elgiasi vokiečiai, o vokiečiai – kultūringa tauta.“(8)
Eurazininkų manymu, Eurazija – tai tam tikra antivakarietiškai orientuota sistema, grindžiama geografine, politine, kultūrine ir ekonomine harmonija. Kad Petro I sukurtoji imperija neužtikrino tos harmonijos, parodė spalio revoliucija. Būtent po jos Lietuva vėl tapo politiniu subjektu. Šis faktas neliko eurazininkų nepastebėtas.
Tiesą sakant, gana neoriginaliai agituodami už imperializmą, jie niekuo nesiskiria nuo daugumos rusų emigrantų. Antai Trubeckojus laiške Romanui Jakobsonui (1896-1982) – kalbininkui, semiotikui, kultūrologui, vienam iš pagrindinių struktūralizmo atstovų, 1921 m. kovo mėnesį rašė: „Nacionalinis apsisprendimas, kaip jį supranta buvęs prezidentas Wilsonas ir visokie nepriklausomybininkai (самостийники) – gruzinai, estai, latviai ir kiti, yra tipiškas netikro nacionalizmo pavyzdys.“ (9) Čia nesigilinsime, kas, pagal Trubeckojų, yra „tikras“, o kas „netikras“ nacionalizmas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad estai ir latviai minimi kartu su gruzinais, nedarant tarp jų didelio skirtumo.
Savickis kalbėjo dar aiškiau. Laiške Piotrui Struvei (1870-1944) – filosofui, ekonomistui, istorikui, visuomenės veikėjui, generolo Piotro Vrangelio vyriausybės užsienio reikalų ministrui, 1921 m. lapkričio mėnesį jis rašė: „Iki 1921 m. vidurio bolševikai iš tikrųjų „surinko“ Rusiją. Nesuvienyta liko ne daugiau kaip 1/10 buvusios imperijos teritorijos. […] Jeigu dabartinė padėtis išliktų patvari, reikėtų pašalinti tik keletą detalių, tokių kaip, pavyzdžiui, „Pabaltijo sagos“ (прибалтийские пуговицы).“(10)
Geopolitinė situacija regione tuo metu buvo dar labai neaiški. Ką tik baigėsi Sovietų Rusijos ir Lenkijos karas. Iš Lietuvai svarbių aktualijų paminėtinas Klaipėdos prijungimas 1923 m. pradžioje ir prarastas Vilnius. Tačiau bėgo metai, o Pabaltijo „sagos“ sėkmingai gyvavo ir sulaukė tarptautinio pripažinimo, kitaip negu Užkaukazės valstybės (tarp jų Gruzija), 1921 m. pradžioje palaužtos bolševikų.
Trubeckojus 1925 m. savo brošiūroje „Čingischano paveldas“ šį faktą aiškino taip: „Pakanka vieno žvilgsnio į istorinį žemėlapį, kad įsitikintum – beveik visa šiuolaikinės SSRS teritorija kadaise buvo didžiojo Čingischano įkurtos mongolų imperijos dalis. Kai kurios buvusios Rusijos imperijos dalys, prijungtos po Petro I – Suomija, Lenkija, Baltijos provincijos – į Čingischano monarchiją neįėjo, bet jos nuo Rusijos ir atkrito, nes natūralaus istorinio valstybinio ryšio su Rusija neturėjo.“(11)
Savickis 1927 m. rašė: „Vadinasi, Lenkija ir Lietuva, kurių istorinis gyvenimas remiasi lotyniškuoju pradu, priklauso ne euraziniam, o europiniam istoriniam pasauliui.“ (12) Kitaip tariant, Lietuva, kaip ir visa Baltijos jūros rytinė pakrantė, buvo ta vieta, kurioje Eurazijos tapatybę apibrėžiantys principai – geografinis ir kultūrinis – kėlė konfliktą, kurį vertė spręsti, reikalaudami, jeigu galima taip sakyti, vienokios ar kitokios „aukos“.
Viena vertus, Baltijos jūros rytinės pakrantės įtraukimas į vieningą politinę Eurazijos erdvę lėmė, kad geografinės „žemyno“ ribos kartu tapo ir politinėmis ribomis (Rusijos imperija).
Antra vertus, Baltijos jūros rytinei pakrantei atsiskyrus nuo politinio Eurazijos darinio (po spalio revoliucijos), atsirado takoskyra tarp istorinių arealų – lotyniško ir bizantiško/mongoliško. Ši dviprasmybė atsispindėjo kai kurių eurazininkų veikaluose.
Bet kokiu atveju požiūris į prarastą „lotynišką“ Baltijos jūros rytinę pakrantę ir į politinėje eurazinėje sistemoje išlikusius, pavyzdžiui, Kaukazą su Užkaukaze, buvo skirtingas. Rytinė Baltijos jūros pakrantė, eurazininkų įsitikinimu, buvo dviejų seniai susiformavusių kultūrinių istorinių pasaulių sąlyčio vieta, geografiškai priklausanti Eurazijos kontinentui, kultūriškai – Europai, o politiškai laikytina „pilkąja zona“: „Pabaltijo valstybiniai dariniai patiria dvigubą spaudimą – iš europinės sistemos ir iš eurazinės sistemos (Rusijos) pusės.“ (13)
O Kaukazą – Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną, jau nekalbant apie Šiaurės Kaukazą, – visi eurazininkai laikė nekvestionuojama geopolitine Eurazijos dalimi.
Karsavinas prisijungė prie eurazininkų 1925 m., o pasitraukė 1929 m., judėjimui suskilus. Man nėra žinoma, koks tada buvo jo požiūris į Lietuvą, nes eurazininkų leidiniuose filosofas apie tai neužsimena, tačiau vėliau „Europos kultūros istorijoje“ (5 t. 1931-1937) jis rašė, kad lotyniškas Lietuvos krikštas reiškė tapsmą „Vakarų katalikiškos kultūros valstybe“. (14)
Vis dėlto pritarčiau Gintauto Mažeikio teiginiui: „Karsavinas Lietuvą traktavo kaip nepakankamai savo Eurazijos tapatybę supratusią, mažai ją išreiškusią tautą.“(15)
Antai aiškindamasis, kas yra „rusų tauta“, jis klausė: „Ar į jos sąvoką įeina lenkai, latviai, lietuviai ir kiti „kitataučiai“?“ Juk tai ne stačiatikybės istorinis arealas! Ir vis dėlto, pasak Karsavino, šios tautybės (народности), tarp jų net lenkai (!), „kiekviena savaip turi išskleisti rusišką idėją“.(16)
Judėjimo pradininkui Trubeckojui toks požiūris turėjo atrodyti mažų mažiausiai nekorektiškas (jam sąvokos „Rusija“ ir „katalikybė“ buvo tokios nesuderinamos, viena kitą neigiančios, kad jis visai neapgailestavo dėl didžiosios dalies teritorinių Rusijos netekčių po Pirmojo pasaulinio karo, po revoliucijos – juk dauguma atsiskyrusių teritorijų istoriškai nepriklausė krikščioniškiesiems Rytams, ergo nebuvo Rusija, nors geografiškai ir sudarė Eurazijos kontinento Šiaurės Vakarų pakraštį).
Žvelgiant iš Lietuvos valstybingumo perspektyvos, Karsavino poziciją sunku vertinti vienareikšmiškai. Kultūriniam dialogui neabejotinai atviresnė Karsavino visavienybės filosofija, kuriai svetima europofobija ir lotynofobija (antikatalikiškumas), pasirodo, turi didesnę „imperinę potenciją“, bent jau Pabaltijo atžvilgiu, už Trubeckojaus koncepciją, kultūriškai „lotyniško“ Pabaltijo nepriskyrusią euraziniam Rusijos arealui.
Aaronas Šteinbergas (1891-1975) – filosofas, visuomenės veikėjas, ne kartą aplankęs Karsaviną Kaune, perteikia tokį jųdviejų pokalbio fragmentą: „Supraskite gi, – atsakė man Levas Platonovičius, – tai, aišku, ne valstybė. Mano giliu įsitikinimu, tai vienas iš mažų istorinių nesusipratimų. Iš esmės Lietuva turi būti glaudžiai surišta su Rusija, nepaisant dabartinio pastarosios režimo. Lietuvių kalba turi praturtinti rusų kalbą sanskrito elementu. Nors lietuviai yra katalikai, jie skiriasi nuo lenkų katalikų, – tai kitokie katalikai. Būtų neblogai, jeigu nuosaiki, platesnes užduotis gerai suvokianti katalikybė Rusijoje rastų savo vietą.“ – „Ar jūs tą patį sakote ir savo geriems bičiuliams lietuviams?“ – „Gink Dieve, ne. Jie palaikytų mane kone kokiu nors užsienio agentu.“(17)
Šiuose žodžiuose visiškai teisėtai galima įžvelgti imperinio mąstymo apraiškas. Vis dėlto faktas, kad, atmetęs pasiūlymą dėstyti Oksforde, Karsavinas sutiko profesoriauti provincialiame Kaune, be to, skubėjo mokytis lietuvių kalbos ir net savo opus magnum – „Europos kultūros istoriją“ parašė lietuviškai, nors tai reiškė daug mažesnį šio fundamentalaus veikalo paplitimą, liudija: mąstytojo santykis su Lietuva buvo daug subtilesnis, intymesnis, neišsemiamas trivialiomis „metropolijos“ ir „kolonijos“ kategorijomis. Šteinbergo liudijimu, Karsavinas lietuvių kalbos mokėsi pas jauną mokslininką, lietuvių valstietės sūnų. Kai paklausdavo, kaip išversti į lietuvių kalbą kokį nors sudėtingą rusišką posakį, šis atsakydavo, kad pasitars su mama, – kaip ji pasakys, taip ir bus teisinga. „Tik pagalvokite, – žavėjosi Karsavinas, – kokia laiminga tauta, kurios mokslų akademija yra valstietė motina. Net pavydas ima.“(18)
Šteinbergo užrašyti Karsavino samprotavimai apie lietuvius (lietuviai katalikai „skiriasi nuo lenkų katalikų“) ir lietuviškumą („mokslų akademija yra valstietė motina“) rodo mokslininko simpatijas Lietuvai. Matyt, apsisprendimą susieti savo likimą su Kaunu lėmė ne vien geografinis Rusijos artumas (iš jos filosofas 1922 m. ne savo noru pasitraukė, į ją, galima sakyti, „savo noru“ grįžo, nes 1944 m. atsisakęs bėgti į Vakarus, 1949 m. buvo suimtas ir įkalintas Abezės lageryje).
Greičiausiai Lietuva Karsavinui atrodė patraukli tuo, kad lietuvių tauta XX a. pradžioje tam tikru atžvilgiu atsisakė „senojo valdančiojo sluoksnio“ – polonizuotos aristokratijos ir, puoselėdama iš esmės naują nacionalinės valstybės ir nacionalinės kultūros projektą, įvykdė kultūrinę revoliuciją, vietoj nutautėjusio elito iškėlusi naują „valdantįjį sluoksnį“, „organiškai“ kilusį iš valstietijos – tos tikrosios „mokslų akademijos“.
Lietuvių kalbą jau įvaldęs Karsavinas 1929 m. „Vaire“ rašė: „Normaliomis sąlygomis valdantysis sluoksnis esti organiškai susijęs su gyventojų mase. Jis iš jos išauga ir pasipildo, su ja įvairiai santykiauja ir kaip tik dėl to esti jos valios ir sąmonės centras. Tokis sąryšis esti kiekvienoje tebesveikoje valstybėje: tiek pat despotijoje, kiek demokratiškoje respublikoje. […] Tačiau kad ir kokia būna valstybės valdymo lytis, galų gale gyventojų masės ir valdančiojo sluoksnio jungiamas ryšys trūksta, tiktai vienos santvarkos valstybėje tatai įvyksta greičiau, kitos – lėčiau.
Valdantysis luomas užsidaro savyje ir atsiskiria. Kurį laiką iš inercijos jis dar tebelaikomas „tautiniu“, tautinės savijautos ir valios reiškėju. Bet juo toliau, juo ryškiau jis ima gyventi tiktai savo reikalais ir idealais, denacionalizuojasi (nutausta) ir galų gale nustoja vykdęs savo uždavinį ir ima veikti tautos idealams priešinga kryptimi. […] Panašūs nenormalūs valdančiojo luomo ir gyventojų masės (tautos) santykiai kartais gali trukti labai ilgai. Bet savaime suprantama, kad išsigimstąs valdantysis luomas tautos būčiai pavojingu metu neatsakys savo padėties aukštumui. Visiems kris į akis jojo tautos uždavinių nesupratimas, jojo bevališkumas. Jo atitrūkimas nuo tautos buvo jo suirimo pradžia.
Dabar šis irimas darosi matomas. Valdantysis sluoksnis randasi ne tiktai jau nebepopuliarus tautoje ir nesutinka, net kovoja su ja: jis ir iš vidaus yra, skyla į kovojančias jau vyriausybę ir „visuomenę“, o vyriausybė ir juo labiau visuomenė skyla į tarpusavy nesutariančias sroves, partijas, grupes. Taip atsiranda būtinoji dirva revoliucijai. Lyties atžvilgiu revoliuciškasis vyksmas kaip tik ir yra tai, kad senasis denacionalizavęsis (nutautęs) ir atitrūkęs nuo tautos valdantysis sluoksnis žūva savaime suirdamas, o į jo vietą iš tautos organiškai gema naujas valdančiųjų sluoksnis.“(19)
Taigi Karsavinas, vienas iš didžiųjų rusų emigracijos mąstytojų, ilgai dėjęs viltis į sovietinį eksperimentą ir porevoliucinę Rusijos kultūrą, negailėdamas jėgų įsitraukė į naujosios Lietuvos kultūrinį procesą.
Post Scriptum
2003 ir 2004 m. šio teksto autoriui teko garbė dalyvauti „Kultūros barų“ konkurse „Kintanti Lietuva kintančioje Europoje“.
Turiu prisipažinti, kad šiandien mūsų šalies padėtį vertinu daug pesimistiškiau negu prieš dešimtmetį.
Jokiu būdu neteigdamas, esą situacija beviltiška, vis dėlto pripažįstu, kad Kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo žodžiuose yra pavojingai daug tiesos: „Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų „dainuojančios revoliucijos“ idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis.“20 (20)
Antinacionalinis po Kovo 11-osios vykdytų ir iki šiol tebevykdomų „reformų“ pobūdis akivaizdus.
Gilėja praraja, skirianti vis besitraukiančią tautą ir „reformas“ vykdantį „valdantįjį sluoksnį“.
Ši praraja yra tokia pat gili, kaip ir atotrūkis tarp Mykolo Krupavičiaus reformos ir neoliberalaus nūdienos „reformatorių“ kurso. Karsavino citata iš straipsnio, paskelbto „Vaire“, dabarties Lietuvai yra labai aktuali.
1. Išsamiau apie eurazininkus ir L. Karsavino vaidmenį šio sąjūdžio idėjinėje istorijoje Kultūros baruose esu rašęs 2007, nr. 9 (515), nr. 10 (516) ir 2009, nr. 2 (531).
2. A. Martinkus, „Lietuviškasis Levo Karsavino veiklos „eurazininkų“ sąjūdyje periodas“, Žmogus ir žodis, 2011, t. 13, nr. 4, p. 19–25.
3. Г. Вернадский, Начертание русской истории, 1927, Прага, Евраз. кн. изд-во, с. 16.
4. Г. Вернадский, „Монгольское иго в русской истории“, Наш современник, 1992, nr. 3, с. 162.
5. А. Дугин, „О евразийстве“ in П.Савицкий, Континент Евразия, 1997, Москва, Аграф, с. 10.
6. П. Савицкий, Континент Евразия, 1997, Москва, Аграф, с. 307.
7. Ten pat, p. 309.
8. Н. Трубецкой, Наследие Чингисхана, 1999, Москва, Аграф, с. 116.
9. Из писем Н. С. Трубецкого к Р. О. Якобсону о проблемах евразийства, Вестн. Моск. Ун-та. Сер. 9, Филология, 1992, nr. 1, c. 61.
10. П. Савицкий, op. cit., с. 274.
11. Н. Трубецкой, op. cit., с. 225.
12. П. Савицкий, op. cit., с. 327.
13. К. Чхеидзе, „Лига наций и государства-материки“, Евразийская хроника, 1927, nr. 8, с. 34.
14. L. Karsavinas, Europos kultūros istorija, t. V, kn. 1, 1998, Vilnius, Vaga, p. 84.
15. G. Mažeikis, „L. Karsavino istoriosofinis mesianizmas ir Eurazijos idėja“, Problemos, 2008, nr. 73, p. 37.
16. Л. Карсавин, „О сущности православия“, Проблемы русского религиозного сознания, 1924, Берлин, YMCA PRESS, c. 161–163.
17. А. Штейнберг, „Лев Платонович Карсавин“ in Л.Карсавин, Малые сочинения, 1994, С.-Петербург, Алетейа, с. 493–494.
18. Ten pat.
19. 1929 m. žurnale Vairas (nr. 1, p. 27–38) išspausdintas Karsavino straipsnis „Prie rusų revoliucijos pažinimo“ iš esmės yra sutrumpintas jo teksto „Revoliucijos fenomenologija“ variantas (Евразийский временник, кн. 5, 1927, Париж, с. 28–74).
20. R. Ozolas, Antroji Lietuvos Respublika jau istorija, http://www.sarmatas.lt/03/antroji-lietu ... -istorija/.
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-m ... id=6350192
Žygeivis
2013-12-26 19:36
Viso teorijos apie "euraaziją" iš tikrųjų yra visiškos nesąmonės, bandančios kokiu nors būdu "teoriškai pagrįsti" Rusijos imperijos išlikimą, nepaisant to akivaizdaus fakto, jog 20 amžiuje jau įvyko du šios imperijos padalinimai. O ir trečias jau ne už kalnų...
Dabartinė Rusija tebėra imperija - tokia pati, kokia ji buvo nuo pat Ivano Žiauriojo laikų.
O bet kuri imperija yra absoliutus blogis bet kuriai tautinei valstybei, kadangi visada yra linkusi į ekspansiją bei savo teritorijų praplėtimą kaimyninių tautų žemių užgrobimu.
Mūsų geografinė nelaimė, kad būtent mes esame šios imperijos kaimynai. Vienintelė išeitis - atlikti trečią ir paskutinį šios imperijos padalinimą. Ir taip likviduoti šią amžino blogio imperiją, ją padalinant į normalias tautines autochtoninių tautų valstybes, tų tautų istorinėse-etninėse teritorijose.
O kaip rodo visų kitų pasaulyje egzistavusių imperijų likimai, Rusijos imperija irgi neišvengiamai žlugs. Klausimas - kada?
Žygeivis (tęsinys)
2013-12-26 19:39
Rusijos imperijos likimas visų pirma priklauso nuo dviejų esminių faktorių:
- naftos ir dujų pasaulinių kainų bei jų poreikio;
- demografinių pokyčių imperijoje.
Jeigu JAV ir Izraelis puls Iraną (o būtent šia kryptimi visiškai akivaizdus "judėjimas"), tai pasaulinės naftos ir dujų kainos labai išaugs.
Tačiau neaišku kaip tai paveiks paklausą?
Kartu Rusijos imperijai iškils reali grėsmė, kad milijonai pabėgėlių iš Irano plūstels į Vidurinę Aziją ir toliau į Rusijos imperiją.
O tai neabejotinai labai stipriai destabilizuos padėtį ir Vidurinėje Azijoje, ir pačioje Rusijos imperijoje.
Kalbant apie demografinį faktorių, tai "trendas" visiškai akivaizdus:
- iš Tolimųjų Rytų ir Šiaurinio, Pietinio bei Rytų Sibiro labai sparčiai bėga rusai, o juos daug kur pakeičia kinai;
- Vakarų Sibire irgi labai sparčiai auga tiurkų (visų pirma totorių) ir Kaukazo tautų (ir vietinių, ir imigrantų) skaičius.
- tas pats vyksta ir visuose didžiuosiuose miestuose, ir būtent ten kyla vis didesnė tarpetninė-tarpreliginė įtampa;
- gimstamumas imperijoje pirmą kartą neseniai viršijo mirtingumą (bent jau pagal oficialius duomenis), tačiau tas prieaugis yra visai ne rusai, o visų pirma kaukaziečiai ir kitos ne rusų (ir net ne slavų) tautos - dauguma vaikų gimsta musulmonų šeimose.
Visi šie faktoriai vis labiau destabilizuoja politinę padėtį imperijoje.
Ypač bijomasi, jog Islamo kalifato įkūrimo šalininkai vis labiau aktyvizuojasi musulmoniškuose imperijos centriniuose regionuose - visų pirma taip vadinamame Idel Uralo imarate, kur nemaža dalis musulmonų jaunimo jau dabar yra psichologiškai "pribrendusi" imtis aktyvios ginkluotos kovos.
Pavieniai ginkluoti vietinių modžachedų grupių išpuoliai tai jau įrodė, ir jau ne juokais išgąsdino Rusijos imperijos valdžią.
Akivaizdu, kad tetrūksta tik "kibirkšties", kuri tą "laužą uždegtų" - lygiai taip islamo partizanai pradėjo savo ypač aršias kovas Dagestane ir Vakarų Kaukaze, kada ginkluotų kovų mastai Čečėnijoje ir Ingušetijoje kiek aprimo.
Pastaruoju metu akivaizdžiai sustiprėjo ir "suaršėjo" kelių galingų ir įtakingų "elito" grupuočių kovos "po kilimu".
Panašu, kad ir pačioje Rusijos imperijos valdžioje, esant tokiai sudėtingai padėčiai, vis didesni nesutarimai, ką toliau daryti.
Tai, jog kažką būtina iš esmės keisti imperijos valdyme, supranta visi.
Bet kartu ir bijo ką nors daryti - nes visi jie supranta, kad bet kokie aktyvesni veiksmai gali išprovokuoti socialinį, nacionalinį arba religinį "sprogimą"...
Tačiau "gumos tempimas" tik dar labiau priartina tą "sprogimą".
Žygeivis (tęsinys)
2013-12-26 19:43
Visų pirma priminsiu, kad Moskovija apskritai iš mongolų-totorių jungo išsilaisvino tik 16 amžiuje, o tikra imperija tapo tik dar po poros šimtų metų.
Pirmasis imperijos padalinimas įvyko 1918-1922 m. - ir tik nauja ideologija (bolševizmas) išgelbėjo ją nuo visiško sugriuvimo. Bolševikai vėl sulipdė iš gabalų dalį imperijos.
Antrasis imperijos padalinimas įvyko 1991 m., kada galutinai žlugo bolševizmo ideologija, keliasdešimt metų "cementavusi" imperiją.
Na o dabar artėja neišvengiamas galutinis - trečias - imperijos padalinimas, kadangi imperijos likučiai apskritai nebeturi ją vienijančios bendros ideologijos.
Šiuo metu tai yra tik krūva teritorinių darinių, susietų beviltiškai korumpuota, Maskvoje sėdinčiųjų palaikoma, diktatūrine tvarka.
Tačiau ši tvarka trukdo vystyti ekonomiką ir tai akivaizdžiai matosi.
Ką nors pakeisti irgi neįmanoma:
- demokratizacija imperiją tuoj pat likviduotų, nes turtingųjų regionų "elitas", pasinaudojęs laisve, nedelsdamas perimtų į savo rankas visas regiono teikiamas pajamas, o ne perdavinėtų jas Maskvai.
- įvesti "ypač kietą" diktatūrą - tokią kaip Kinijoje - Maskva irgi nepajėgi, nes būtų masinė "atatranka". Kartą "paleidus vadžias", jas vėl užveržti nebeįmanoma be masinių represijų ir milijonų nugalabytųjų.
Todėl Maskvos valdžia bando "vadžias" veržti palaipsniui, iš lėto - bet tai irgi sukelia pasipriešinimą, o kapitalai bėga iš Rusijos imperijos milžiniškais kiekiais.
Faktiškai tai padėtis be išeities - tokią imperiją išsaugoti yra neįmanoma, ypač atsižvelgiant į tai, kad imperija yra labai stipriai priklausoma nuo užsienio - ir JAV, ir Kinijos, ir ES... (aš jau nekalbu apie tai, kad visi pagrindiniai valdančiojo "elito" turtai sukaupti visai ne Rusijoje, o įvairiuose užsieniuose).
Mes matome akivaizdžią pūnančios imperijos agoniją.
O likusį pasaulį, kaip ir 1991 m., jaudina tik tai, kad nekiltų branduolinis karas tarp būsimų imperijos atplaišų, ir kad branduoliniai, bakteriologiniai ir cheminiai ginklai nepatektų į kokių nors teroristų ar naujųjų, nestabilios psichikos asmenų valdomų, režimų rankas.
Žygeivis (tęsinys)
2013-12-26 19:52
Įvairiems kritikams iš karto pasakau, kad būtina labai aiškiai skirti Rusijos imperiją nuo Rusijos tautinės Valstybės rusų etninėse žemėse (kurią rusams dar reikės kažkada sukurti).
Problema - pagrindinė - ta, kad praktiškai visos žemės, kurias dabar užima Rusijos imperija, yra labai įvairių tautų teritorija, kurią slavai kažkada užgrobė: seniausias baltų ir finų žemes - prieš maždaug 1000-500 metų, o naujausias - Suomijos dalį, Mažosios Lietuvos pietinę dalį (Karaliaučiaus kraštą), Estijos ir Latvijos dalis, Kurilus, Pietų Sachaliną, Tuvą... - visai neseniai, WW2 metu.
Taigi, reikės apsiriboti žemėmis, kurios jau seniai yra centrinėje Rusijos teritorijoje - aplink Maskvą ir piečiau, ir į kurias nepretenduos jokios autochtoninės (vietinės) tautos.
Beje, Smolensko sritį teks grąžinti Baltarusijai, o ir Ukrainai teks nemažai perduoti.
Kaip ten bebūtų, bet tai bus vienintelis šansas išsilaikyti rusams kaip tautai.
Žygeivis (tęsinys)
2013-12-26 19:59
Mes jau keli tūkstančiai metų gyvename "geostrateginio lūžio" linijoje. Ir ši "linija" apsprendžia mūsų geopolitinę situaciją (ir ne tik mūsų, bet ir visų valstybių bei tautų į pietus ir į šiaurę nuo mūsų).
Akivaizdu, kad islamo bei Kinijos jėgos vis auga, ir Rusijos imperija neišvengiamai bus likviduota, padalinant ją į islamo ir kinų valdomas "zonas". Taip jau buvo mongolų - totorių valdymo laikais.
Pasaulio istorija jau daug kartų parodė, kad viskas juda spiralės keliu - taigi, tam tikri įvykiai reguliariai ir dėsningai pasikartoja.
Mums - lietuviams ir latviams - istoriniu-geostrateginiu požiūriu vertėtų palaikyti ypač artimus ryšius su Ukraina, ypač Vakarų ir Centrine Ukraina.
Baltarusija, deja, labai žiauriai sovietizuota ir rusifikuota. Vis tik tai irgi geopolitiškai artima baltams senoji lietuvių teritorija, kuri pasmerkta išnykimui, jei nesugebės atsiriboti nuo Rusijos imperijos.
O mums, latviams ir estams yra bendra užduotis - susigrąžinti sienas, nustatytas 1920 m. sutartimis.
Mažosios Lietuvos pietinę dalį - taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį - ateityje, manau, pavyks sugrąžinti Lietuvai plačios autonomijos pagrindais.
Na o Lenkija, jei ji ir toliau elgsis taip debiliškai, kaip dabar, ir negrąžins Lietuvai iš jos pagrobtų žemių, tai akivaizdu, kad jokių normalių ir rimtų geostrateginių sąjungų sudaryti nepavyks, ir vėl galų gale Lenkija liks viena prieš savo žymiai stipresnius kaimynus iš Vakarų ir Rytų.
Žygeivis (tęsinys)
2013-12-26 20:06
Europoje ir pasaulyje vykstantys ir vis spartėjantys geopolitiniai bei demografiniai procesai jau gana greitai kardinaliai pakeis esamą “status quo” padėtį, ir kaip to pasekmę – valstybių politines santvarkas bei valstybių sienas….
Finansinė ir ekonominė katastrofa (ir ne tik Lietuvos) taip pat, deja, jau visai arti.
Užtenka pasižiūrėti į benzino ir kitų degalų kainų kilimo dinamiką pastaruosius porą metų – nors nei Lietuvos, nei pasaulinė ekonomika iš esmės neauga, taigi ir benzino suvartojimas taip pat neauga, tačiau jo kaina auga ypač sparčiai.
O tai reiškia, kad pasaulinėje rinkoje ypač staigiai auga niekuo nepadengtų pinigų masė ir artėja neišvengiama pasaulinės finansinės sistemos katastrofa.
Ir jei mes tiems neišvengiamiems geopolitiniams pokyčiams nebūsime tinkamai pasiruošę, tai ir vėl kaip 1918 m. turėsime vargti, viską kurdami “nuo nulio”.
Mūsų istorija jau parodė, kad tokioje beviltiškoje situacijoje yra tik vienas teisingas kelias…
Bet tam būtina ir tinkama geopolitinė padėtis. Ir mano nuomone ji greitai kaip tik tokia ir bus.
Vidurio Europos Valstybių geopolitinė strategija, ruošiantis neišvengiamam ES (Jievrosojuzo) ir Rusijos imperijos žlugimui:
Visiems politologams, finansininkams ir ekonomistams jau visiškai akivaizdu: "Žydrojo Blogio imperija" - Jievrosojuzas nesustabdomai keliauja į savo absoliutų sunykimą, kaip nukeliavo ir supuvusi "Raudonojo Blogio imperija" - Sovietų sojuzas.
Negali viename "vežime" sėdėti tokios visiškai priešingų mentalitetų, istorinės patirties ir simpatijų-antipatijų skiriamos valstybės bei tautos.
Mums būtina Tautų Europa, o ne dar viena kosmopolitinė, betautė ir "žydroji" imperija.
Todėl mes - įvairių iš komunizmo jungo išsivadavusių tautų nacionalistai - jau seniai svarstome naują kelių Vidurio Europos valstybių konfederacijos projektą - panašiai sutvarkytą kaip Šveicarijos Konfederacija.
Faktiškai "istorijos spiralėje" tai būtų nauja "vija" - atnaujintos "LDK" atkūrimas, bet jau kokybiškai naujoje formoje: Baltokarpatijos Konfederacija.
Ją sudarytų visų pirma "ašis" - Lietuvos Valstybė ir Ukraina (tikroji Istorinė Rusia), kurioje jau netolimoje ateityje į valdžią ateis mūsų broliai - ukrainiečių nacionalistai.
Taip pat akivaizdu, kad jau atėjo laikas ir Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje sukurti tikrą Lietuvišką valdžią, o ne įvairių iškrypusių oligarchų - kosmopolitų pinigais valdomą ir sėdinčią po "gerų kaimynų" padu "kairiųjų-dešiniųjų" jievrofilinių vagių šaiką...
Istorijos ratas jau sukasi - ir jokia jėga šį sukimąsi jau nesustabdys.
Latvija ir Baltarusija ("Baltų Žemė"), jei panorės, irgi galės prisijungti.
Latvijai juk reikės susigrąžinti Abrenės rajoną (Pytalovo), o Baltarusijai - Smolenską ir jo sritį.
Žinoma, Lenkijai ir Rusijos imperijos likučiams (iki to laiko Rusijos imperija jau bus likviduota) po to teks "pasispausti", atkuriant istorines "LDK" sienas...
O ir tikriesiems rusams verta pagalvoti - kas svarbiau: ar stengtis bet kokia kaina išsaugoti jau galutinai supuvusią ir griūnančią azijinę imperiją, pamažu jau virstančia musulmonų ir kinų dominuojama teritorija, ir taip galutinai prarasti tikrosios Rusų Tautos likučius, ar sukurti nuosavą Rusų Tautos valstybę tikrose istorinėse tautos žemėse.
Juk puikiai žinomas pasaulinis dėsnis - bet kuri imperija suvalgo ją sukūrusią tautą, "suvirškindama" jos tikrąją senąją kultūrą, papročius, istoriją ir netgi kalbą.
Žygeivis
2013-12-27 19:54
"Kas yra kas"
(Informacija besidomintiems Lietuvos politikos "užkulisiais")
Skaitydamas straipsnio komentarus atkreipiau dėmesį, jog ponas Imantas Melianas (internete besivadinantis galybe slapyvardžių - Nurchaci, Rainys, Rambambaras, Povilas, Clo, Cko, Kva, ALA, UAB ir netgi Elzė... ) ir vėl eilinį kartą užsipuolė Lietuvių tautininkus bei Romualdą Ozolą, kuriuos jis kitaip kaip "fašistais" ir nevadina.
Štai keli "štrichai" iš labai "turtingos" pono Imanto biografijos:
1972 m. Panevėžyje platino antisovietinio turinio lapelius. Buvo susektas KGB 1973 m., bet paleistas be jokių rimtų pasekmių. Negana to, nepaisant tokios "antisovietinės dėmės" biografijoje, 1976–1978 m. tarnavo Gudijoje sovietinės kariuomenės oro desanto pajėgose (kiekvienam, susipažinusiam su to meto realia tvarka, tai sukelia tam tikrų minčių...)
Nuo 1995 iki 2007 metų tarnavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamente. Vienu metu netgi buvo VSD Devintosios valdybos Pirmojo skyriaus viršininkas, kol girtas padarė avariją.
1989 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją, leido šios partijos laikraštį rusų kalba „Otraženije“ („Atspindys“). 1990 m. buvo vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų (1995 m., perėjęs dirbti į VSD, sustabdė narystę šioje partijoje). Buvo ir Krikščionių demokratų partijos atkūrimo iniciatyvinės grupės koordinatorius.
Labai įdomios šito buvusio saugumiečio politinės pažiūros - jis labai pastoviai ir aršiai užsipuola ne tik Grybauskaitę, Rusiją ir „valstybininkų klaną“, bet taip taip pat ir armėnų dašnakus (nacionalistus), Lietuvių Tautinį Centrą, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą, Kovo 11 Patriotines eitynes, „fašistus“ tautininkus, Ričardą Čekutį, Julių Panką, Romualdą Ozolą ir visus kitus lietuviškai tautiškai nusiteikusius asmenis, ir tuo pat metu pastoviai giria bei aukština LSDP „vadą“ Algirdą Butkevičių.
Beje, iš pradžių nesupratau, kuo jam taip užkliūna tie armėnai. O pasirodė, jog ponas Imantas Melianas (nors jo pavardė skamba labai jau armėniškai) iš tikrųjų yra azerbaidžaniečių (azerų) aršus "fanas" ir netgi Asociacijos „Lietuva – Azerbaidžanas“ prezidentas. Štai, pvz., kokius straipsnius jis rašinėja: AZERBAIDŽANIEČIŲ TAUTOS GENOCIDAS (1905–1994).
Tiems, kas nežino ar pamiršo, priminsiu, jog ponas Imantas Melianas buvo atleistas iš VSD 2007 metų vasario 12 dieną. Vasario 9 dieną tuometinis VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius pasirašė įsakymą, kuriuo VSD Devintosios valdybos Pirmojo skyriaus viršininkas I.Melianas buvo atleistas iš pareigų už drausminį nusižengimą (KET reikalavimus ir VSD pareigūno elgesio taisykles), žeminantį saugumo pareigūno vardą, kadangi 2006 m. spalio 2 dieną sėdo už automobilio „Toyota Corolla“ vairo būdamas neblaivus ir padarė avariją.
Tikslumo dėlei privalau pridurti, jog pats ponas Imantas pastoviai pabrėžia, kad jį iš saugumo išvijo visai ne už girtuokliavimą (kuris jam, kaip VSD operatyvininkui, buvo "jo darbo dalis"), o todėl, jog sužinojęs apie savo VSD "vado" pono Pociaus kagėbistinę praeitį, apie tai pradėjo plepėti savo kolegoms, o vėliau apklausiamas netgi pranešė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuriam tuo metu vadovavo Algimantas Matulevičius... Tik ponas Imantas pamiršta pridurti, jog liudijo jis komisijoje jau gerokai po to, kai jį išvijo iš saugumo.
Beje, apie Pociaus ir Valionio kagėbistinę praeitį buvo puikiai informuoti visi valdžios žmonės, kurie juos paskyrė į atitinkamas pareigas - kad tuo įsitikintum užtenka pasivartyti to meto spaudą. Bet viską "glaistė" tol, kol "į paviršių neišplaukė" KGB rezervistų sąrašai ir netgi jų bylų kopijos (dabar jas jau gali pasižiūrėti bet kas - jos yra paskelbtos LGGRTC tvarkomoje svetainėje - tik gaila, kad dar nemažai KGB rezervistų pavardžių ir jų bylų vis dar tebėra įslaptintos Ypatingajame (KGB) archyve).
Dar vertėtų pridurti, jog ponas Imantas turi brolį Artūrą Melianą, kuris 2012 m. buvo Vidaus reikalų ministerijos ministru, o šiuo metu yra Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
