Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
|
Uždarų tarptautinių (transnacionalinių) politinių žaidimų analitika
"Kvaraciejus is Merkines,
2008 03 06 23:38
IR ZMONES JAU NEBE TIE. PRIES KARU SUSIRINKDAVO JAUNIMAS, SVESDAVO VASARIO 16, DAINUODAVO PATRIOTINES DAINAS, LINKSMINDAVOSI BE ALKOHOLIO, BE MUSTYNIU, NORS IR SUNKIAI DIRBO SAVO UKELIUOSE, BET BUVO LAIMINGI. DABAR GI MERKINEJE PILNA ALKUHOLIKU, TRINASI PER DIENAS PRIE PARDUOTUVES, UZ BUTELI PARDUOTU IR TEVUS. NEBERA LIETUVOS IR KAZIN AR BEPRISIKELS."
I.Pirmoji politinė analizė. Atšilimo atšalimas.
Jurijus Andropovas... Vienas reikalas - Andropovas - kaip seniai padengtas istorijos voratinkliais niekam nebeįdomus, išskyrus istorikus, politikas. O visai kitas reikalas - Andropovas kaip elitinis žaidėjas. Arba kaip stambi figūra žaidime. Kažkas šitą figūrą padarė stambia... Kažkas ją panaudojo žaidime... Figūros ateina ir išeina, o žaidimas tęsiasi.
Išsiaiškinę Andropove, kaip žaidimo, figūroje, išsiaiškinę ėjimuose, kuriuos kažkada darė žaidėjai, naudoję šią figūrą, mes išsiaiškinsime ir žaidimą.
O jeigu šitas žaidimas yra ilgalaikis? Juk ilgi ciklai egzistuoja ne tik ekonomikoje ("Kondratjevo ciklai" ir kt.). Yra ir politiniai ilgieji ciklai. Išsiaiškinę su jais, mes išsiaiškinsime daug dalykų, kurie liečia ne tik praeitį, bet ir tiesiogiai liečia mūsų dabartinę realybę. Bei - ateitį.
Analizę reikia pradėti iš toli. Nuo grandinėlės "Strada-Feltrineli-Pasternakas" ir nuo žaidimo, kuris buvo vedamas aplink Pasternako romaną "Daktaras Živago", prasmės.
Žaidimas šitas yra aprašytas Elenos ir Eugenijaus Pasternakų ("Perepiska Pasternaka s Feltrinelli". "Kontinent", 2001 Nr.107). O taip pat D. Bykovu (" Boris Pasternak", Moskva, "Molodaja Gvardija", 2007) , S.d'Andželo ("Delo Pasternaka. Vospominanija očevidsa", Moskva, "Novoje literaturnoje obozrenije", 2007), I. Tolstojum ("Otmytyj roman Pasternaka. "Doktor Zivago" meždu KGB i CRU", Moskva, "Vremia", 2009).
Šaltinių sąrašą, skirtą šitam žaidimui aprašyti, galima ir toliau tęsti. Tačiau manau, kad užteks ir išvardintojo.
Tačiau aprašyti žaidimą - tai nereiškia "pagauti" jo politinę prasmę. Nurodytų šaltinių autoriai, būdami istoriškai patikimi, tik demontuoja mitą apie beginklį genijų pavarde Pasternakas, ir apie bukus ir piktus jo persekiotojus. Ne daugiau, bet ir ne mažiau.
O mes kalbėsime apie uždarai elitinę-politinę vedamo žaidimo prasmę.
Taigi, ką mes aptinkame? Ogi štai ką.
1945 m. gruodis - Pasternakas pradeda rašyti romaną, kuris iš pradžių turėjo keletą pavadinimų ("Berniukai ir mergaitės", "Mirties nebus" ir t.t.).
1946 m. rugpjūtis - Pasternakas savo viloje Peredelkine skaito savo pažįstamiems vieną iš romano skyrių. Skaityme dalyvauja K. Fedinas, kas vienareikšmiškai liudija, jog renginys "nekonspiratyvus". Pasternakas ir pats yra kaip žmogus labai atsargus. Bet Fedinas - tai kraštutinai atsargus, arba, kaip dabar sakoma, "super atsargus" literatūros "generolas". Fedino akivaizdoje mėgautis slaptu skaitymu kūrinio, kuris neskirtas spausdinimui, Pasternakas negalėjo. Reiškia mes turime akivaizdų leidimą. Mol, skaitykite, ką jau ten. Vis tiek juk visa šita bus išspausdinta. O kodėl gi tada nepabandyti ant vertintojų - kažką patikslinti, pakoreguoti?
Mano hipotezę patvirtina ir tai, jog jau 1947 m. sausio mėn. Pasternakas pasirašo sutartį su "Novyj Mir" dėl romano, kuris galų gale buvo pavadintas "Daktaras Živago".
L. Čiukovskajos prisiminimuose "Borisas Pasternakas" yra smulkus aprašymas apie tai, kaip rašytojas skaitė savo romano ištraukas literatoriaus P.A. Kuzko namuose 1947 m. balandžio 5 d.
Čiukovskaja prisimena: "Jau po kelių dienų Pasternako nekentėjas, Krivickis, rėkavo redakcijoje kažką grasinamo apie pogrindinius kontrrevoliucinio romano skaitymus".
Kiekvienoje epochoje yra savi žmogiškojo elgesio įstatymai. Stalino epochoje žmonės dalijosi į tris kategorijas: drąsūs nekonformistai, atsargūs konformistai ir skundikai ("stukačiai").
Skundikas nesiims postringauti redakcijoje, o tiesiog parašys pranešimą kam reikia. Atsargus gyventojas, bijodamas visko pasaulyje, stengsis būti kuo toliau nuo tokių pogrindinių skaitymų. Bijodamas visų pirma to, kuris paklaus: "kaip čia taip išėjo, drauge, kad jūs žinojote ir nepranešėte į instancijas?" Drąsus nekonformistas tai jau savaime aišku tylės ir nešūkaus redakcijose.
Išvada: Krivickis žino, jog skųsti beprasmiška, o reikšti nepasitenkinimą galima ir reikia. O skųsti beprasmiška, nes romano skaitymui "duotas leidimas". O leidimas yra, kadangi romanas bus išspausdintas, kai tik rašytojas baigs darbą.
Autorius dirba prie savo romano apie dešimt metų. Ir visą tą laiką nebaudžiamas skaito skyrius iš nebaigto romano.
Pvz., 1952 m. birželyje Pasternakas eilinį kartą skaito romaną savo bute Lavrušinskaja (nomenklatūrinis rašytojų namas "su viskuo, kas iš to seka..."). Tarp klausytojų - patekusi tuo metu į aiškią nemalonę (vėlgi - su viskuo, kas iš to seka") Ana Achmatova.
1953 m. kovo 5 d. miršta I. Stalinas.
1954 m. balandį žurnale "Znamia" išeina eilėraštinė romano "Daktaras Živago" dalis (dešimt eilėraščių). Publikacija vadinasi "Eilės iš romano". Stalinas mirė, tačiau judėjimas link romano išspausdinimo tęsiasi. Kitaip juk niekada nebūtų išspausdintos Pasternako eilės pavadinimu "Eilės iš romano". Laikai vis dar buvo kraugeriški: "Iš kokio dar, po šimts pypkių, romano?!"
1955 m. gruodžio mėn. Pasternakas užbaigia romaną.
1956 m. sausį romano mašinraščio tekstai perduoti į "Znamia" ir "Novyj Mir" redakcijas.
1956 m. vasario mėn. įvyksta XX SSKP suvažiavimas.
Na štai, dabar tai, atrodytų, kelias į romano išspausdinimą visiškai atviras! Bet čia ir prasideda keistenybės.
1956 m. pavasarį Pasternakas kažkodėl atiduoda romano rankraštį Z. Fedeckiui! Tai - užsienietis (lenkas, rašytojas ir vertėjas, kuris pirmuosius pokario metus buvo Lenkijos ambasados Sovietų Sąjungoje spaudos atašė).
Šitas perdavimas buvo valdžios nesankcionuotas. Tai - grubiausias žaidimo taisyklių, kurių buvo griežčiausiai laikomasi tais rūsčiais laikais, sulaužymas. Nevilties gestas, kuris buvo pagimdytas įsitikinimo, kad romanas nebus išspausdintas? O iš kur šitas įsitikinimas? Juk praėjo tik keletas mėnesių nuo tada, kai tekstai buvo perduoti į "Znamia" ir "Novyj Mir". Ir be to, XX suvažiavimas, atrodytų, atveria naujas perspektyvas Pasternakui. O gal užveria?
Beveik tuo pačiu metu su Fedeckiu, Pasternakas atiduoda rankraštį kitam užsieniečiui. Maskvos tarptautinio radijo italų redakcijos bendradarbiui, Italijos komunistų partijos nariui Serdžio d'Anželui.
Anželo rašo: "Aš nuvažiavau (elektriniu traukiniu) į Maskvos priemiesčio gyvenvietę Peredelkino, kurioje gyveno Pasternakas. Mano kelionėje nebuvo nieko slapto. Atvirkščiai, aš pasiėmiau su savim gerbiamiausią žmogų, kuris vėliau padarė puikią karjerą tarybinėje sistemoje."
Ką D'Anželo turi omenyje?
E. ir E. Pasternakai rašo: " Iš jo (d'Anželo) interviu E. Lozanskiui "Kontinent Nr. 95" mes sužinojome, kad tai buvo Vladlenas Vladimirskis. Jų bendras draugas Lolijus Zamoiskis, taip pat radijo komiteto bendradarbis, prisimena, kad tada negalėjo važiuoti į Peredelkino kartu su d'Anželo.<...> Zamoiskis rašo apie "įsiaudrinusius" grįžusius draugus su "stora popierių sege" rankose, ir toliau nupiešia "pagal visas konspiracijos taisykles" įvykusį d'Anželo susitikimą su Feltrineliu Berlyno metro stotyje."
Kiek gi daug žmonių, neįtardami nieko blogo, rašo apie gan egzotiškus įvykius. V. Vladimirskis - mažai žinomas žmogus. Tačiau L. Zamoiskis... Tai beveik legendinis "tam tikrame rate" žmogus, kurio gyvenimo bei kūrybos kelias visiškai "įsipaišo" į mano analizuojamo žaidimo savotišką specifiką.
Žaidimas... Borisas Pasternakas sako d'Anželui ir Vladimirskiui: "SSRS <...> romanas neišeis. Jis neįsipaišo į oficialios kultūros rėmus". Kaipgi neįsipaišo, jei jau išspausdintos eilės iš romano? Kodėl neišeis, jei XX suvažiavimas atveria labai daug šliuzų?
Neįsipaišo ar privalo neįsipaišyti? Neišeis SSRS ar turi išeiti NE SSRS?
D'Anželo prie Vladimirskio aptaria su Pasternaku romano "Daktaras Živago" publikaciją Italijoje. Pasternakas sutinka, bet su viena sąlyga - kad Feltrineli pažadėtų perduoti romaną "tarkim, po kelių mėnesių, stambioms kitų šalių, visų pirma Prancūzijos ir Anglijos, leidykloms".
Žaidimo tikslas - akivaizdus. Romanas neturi išeiti SSRS ir turi išeiti užsienyje!
Tačiau kas žaidžia šį žaidimą? Kas skatina Pasternako pašnekovus jame dalyvauti?
Turtingas ir avantiūriškas leidėjas Feltrineli iš principo gali prikalbinti jame dalyvauti savo literatūros agentą d'Anželo. Tačiau V. Vladimirskis?.. L. Zamoiskis? Jie taip pat susigundė Feltrinelio dovanomis?
O pats Feltrinelis?
Juk jis ne vien tik turtingas leidėjas-avantiūristas. Jis, kaip rašo D. Bykovas, buvo reikalingas Toljačiui kaip rėmėjas ir todėl nebijojo Italijos Komunistų Partijos sankcijų? O GRU sankcijų kodėl jis nebijojo?
Ir kiek galima laužtis į atviras duris - Ho Ši Minas ir Kastro priima Feltrinelį, po jo išmetimo iš IKP taip pat tik kaip "turtingą žmogų"? O ką, jie patys - vargšai? Feltrinelis gali kompensuoti jiems problemas santykiuose su sovietiniu "ponu"?
1956 m. rugpjūtis. Pasternakas perduoda savo romano tekstą anglų filosofui ir eseistui Isajui Berlinui. Anksčiau (1945-1946 m.) jis užėmė antrojo sekretoriaus pareigas Didžiosios Britanijos ambasadoje SSRS.
Reikia aiškinti, kas tai yra antrasis sekretorius britų (bei bet kokioje kitokioje) ambasadoje?
1956 m. rugpjūčio 24 d. Ištikimas N.S. Chruščiovui KGB pirmininkas I. Serovas skaito pranešimą SSKP CK kultūros poskyryje apie romano "Daktaras Živago" teksto perdavimą Feltrineliui per d'Anželo.
Ką gali padaryti Chruščiovas? Pagreitintai išspausdinti romaną "Daktaras Živago"?
Visų pirma, blogas pavyzdys užkrečiamas. Visi pradės persiuntinėti savo rankraščius į užsienį, kad po to jie būtų pagreitintai spausdinami namie.
Visų antra, davęs tokį nurodymą, Chruščiovas praranda autoritetą savo partiniame aparate. Kadangi tai būtų nuolaida akivaizdžiam šantažui.
Visų trečia, yra žaidimo taisyklės. Pagal jas (bei pagal tuometinius įstatymus) Pasternakas atliko neleistiną dalyką. Nubausti jį už tai? Kaip? "Visu griežtumu"? Tai reikštų prarasti Vakaruose visas galimybes, kurias atvėrė XX suvažiavimas ir apskritai "atšilimas".
Cugcvangas.
Savaime aišku, jog Chruščiovui yra pažadama, kad Feltrinelis neišspausdins romano ("juk tai mūsų "tovariščius", mes galime jį paspausti"). Jam rekomenduoja nekaitinti konflikto su Pasternaku, ir tuo pačiu metu nenusileisti jo šantažui. O ką dar gali jam rekomenduoti ryšium su tuometinėmis šalies ir laiko realijomis? Nieko.
Dar kartą: kada gaunamas Serovo pranešimas? 1956 m. rugpjūtį.
Kada "Novyj Mir" redakcijos kolegija atsisako publikuoti Pasternako romaną? 1956 m. rugsėjį.
Taigi, ne Chruščiovas ir jo kompanija grubiai sumindo Pasternaką, o Pasternakas, tiksliau, naudojanti jį kaip taraną labai galinga sovietinė elitinė grupė,- suduoda triuškinantį smūgį Chruščiovui. Jokio kito politologinio paaiškinimo nėra ir negali būti.
Taigi, 1956 m. rugsėjo mėnesį "Novyj Mir" atsisako publikuoti Pasternako romaną.
1956 m. rugsėjį Pasternakas atiduoda romano rankraštį prancūzų filologei Elen Peltje.
Kas tokia Elen Peltje?
M. Rozanova Siniavskio knygos "Spokoinoi noči" baigiamajame žodyje praneša,kad Elen - ta pati "Lenka" kurią Siniavskis, būdamas MGB agentu (apie ką jis pats rašo) turėjo "ganyti". Ratas pradeda užsidaryti.
Po 1956 m. spalio 31 d. romano rankraštis atsiduria CŽV rankose. Tai atsitinka Vengrijos įvykių įkarštyje.
1957 m. sausį Pasternakas (penktą kartą - štai koks žaidimo genijus!) atiduoda romano rankraštį išvežantiems į Vakarus. Šį kartą - prancūzų slavistei Žaklin de Pruajar.
1957 m. lapkričio 23 d. Feltrinelis išleidžia Pasternako romaną Italijoje. Prieš tai Pasternakas susitinka su Vitorijo Strada ir liepia jam perduoti Feltrineliui, kad telegrama, kurioje Pasternakas prašo Feltrinelio nepublikuoti romano Italijoje, yra parašyta, kadangi Pasternakas patyrė spaudimą.
1957 m. gruodžio 17 d. Pasternako viloje organizuojama spaudos konferencija užsienio žurnalistams. Tikimasi, jog joje Pasternakas atsižadės Feltrinelio. Tačiau Pasternakas pareiškia, jog sveikina itališką romano leidimą, o apgailestauja tik dėl to, kad romanas nėra išleistas rusų kalba.
Per pusę metų Pasternako romanas "Daktaras Živago" buvo išleistas 11 kartų. Per du metus jis buvo išverstas į 23 kalbas, įskaitant ir indų tautelės Uri kalbą. Nenoriu kalbėt apie romano grožinę vertę. Tarkim, jog romanas - genialus - ir kas?
Romanas nėra paprastas. Jis pilnas detalių, kurios suprantamos tiktai skaitytojui, pažįstančiam tuometinės Rusijos realijas. Rinkos konjunktūra padiktavo išleisti romaną Uri kalba? Juk kalba eina apie kitą - grynai politinę - konjunktūrą, ant kurios ir buvo atliktas statymas dideliame žaidime. Ir statymas buvo absoliučiai teisingas.
1958 m. spalio 23 d. Pasternakui buvo suteikta literatūrinė Nobelio premija.
Pirmasis SSKS CK sekretorius N.S. Chruščiovas buvo galutinai įvarytas į kampą. Pažadėję jam sutramdyti Feltrinelį sovietiniai elitarijai, kaip sakoma, "išdūrė Chruščiovą pagal pilną programą".
Chruščiovas dabar yra tiesiog priverstas pradėti karą prieš Pasternaką. O tai reiškia - ir sutraukyti santykius su sovietine liberalia inteligentija ir diskredituoti Vakaruose bei pasaulyje XX suvažiavimo idėjas. "Atšilimo" idėjas. Tai yra sunaikinti savo pagrindinį politinį kapitalą.
Didysis politinis žaidimas sužaistas. Pasternakas galėjo gauti Nobelio premiją tik kilus tarptautiniam skandalui. Chruščiovas galėjo būti galutinai diskredituotas tik su sąlyga, jog skandalas didės. Skandalą didinti galėjo tik Pasternako persekiojimas ir jo,- prievartinis,- Nobelio premijos atsisakymas.
Mes vėl įsitikiname, kad buvo vedamas ne rašytojo žaidimas, su tikslu gauti Nobelio premiją, o visiškai kitas - didelis politinis žaidimas.
Ar jį sąmoningai žaidė ir pats rašytojas? Šito mes jau niekada nebesužinosime.
Pasternako romane veikia generolas Eugrafas Živago, kurio įtaka sovietiniam valdžios elitui yra paslaptis pagrindiniam romano herojui.
Ką Pasternakas turėjo omeny? Savo priklausomumą tiems, kurie, kažkada įėję į "vidinį Stalino ratą" , postalininiu periodu negalėjo nevesti antichruščioviško žaidimo?
Tai tik hipotezė ir ne daugiau.
Tačiau kas bebūtų buvęs Pasternakas, jo leidėjas Džandžakomo Feltrineli galėjo būti TIK figūra dideliame politiniame žaidime. Koks buvo tas žaidimas?
Ryšium su tuo, jog Feltrinelį galėjo valdyti tik sovietinis konservatyvusis antichruščioviškas elitas, kalba eina apie žaidimą prieš Chruščiovą ir jo "atšilimą". Žaidimą, kurio tikslas - Chruščiovo ir "atšilimo" diskreditavimas Vakarų, pasaulio, bei sovietinės inteligentijos akyse.
Ar šį žaidimą žaidė TIK sovietinis konservatyvusis elitas? Žinoma, ne.
Chruščiovo "atšilimas" buvo labai palankiai sutiktas pasaulyje, o ypač Vakaruose. Labai pakilo Prancūzijos bei Italijos kompartijų autoritetas. Atsirado realus kairiųjų jėgų koalicijos pergalės pavojus Europoje. Tai buvo "aiškus ir tiesioginis" pavojus JAV ir NATO.
Tačiau dar labiau "aiškus ir tiesioginis" pavojus buvo toms jėgoms Vakarų viduje, kurios tiesiog negalėjo išgyventi, jei būtų įvykęs santykių atšilimas, "performatavimas".
Kas tai per jėgos?
Tai pirmosios ir antrosios bangų baltieji emigrantai. Tai šaltojo karo pasekoje integruoti į Vakarų sistemą nacistai.
Jie - taip vadinamo "balanso" saugotojai.
"Atšilimas" būtų sunaikinęs balansą, kuris buvo gyvybiškai būtinas Didžiajai Britanijai, kurios imperija tuo metu byrėjo į gabalus. Jei ji tada dar būtų praradusi galimybę žaisti su prieštaravimais tarp SSRS ir JAV - ji būtų praradusi daug ką.
Išnagrinėję konflikto su Pasternaku dviprasmybę ir išsiaiškinę šios dviprasmybės politinę prasmę, galime pereiti prie antro tyrimo etapo.
Kuriame aš siūlau apmąstyti (o galbūt ir įsijausti) į vidinį ryšį tarp labai įvairių įvykių, kurie bus aptarti žemiau. Tai sunku.
Ir čia skaitytojas pasirinks arba-arba: arba kad visi šie įvykiai tarpusavyje nesusiję ir aš tik bandau pritempti viską už ausų, arba sutiks, kad ryšys tarp jų yra.
Bet didelių elitinių žaidimų analitika - labai keblus dalykas. Todėl kiekvienas tegul daro savo išvadas. O šiuo atveju bus analizuojamas vienas didžiausių ir klastingiausių XX amžiaus elitinių žaidimų, kurio pasekmės tiesiogiai jaučiamos ir dabar.
SSKP XX suvažiavimas tęsėsi nuo 1956 m. vasario 14 iki vasario 25 dienos.
Jau tų pačių metų rudenį (konkrečiai - spalio 23 - lapkričio 9 d.) užsidega Vengrija. Nemalšinti Vengrijos sukilimo (ar maišto - šiuo atveju tai ne taip svarbu) Chruščiovas negalėjo.
Šiuo malšinimu jis buvo priverstas diskredituoti savo naująjį kursą plačios pasaulinės visuomenės bei jį palaikiusios SSRS visuomenės akivaizdoje.
Kas buvo Vengrijos gaisras? Stichinis procesas, kurį iššaukė XX suvažiavimas?
Ar elitų (sovietinių, antichruščioviškų bei užsienio, kurios nenorėjo "atšilimo" ) bendradarbiavimas?
Duomenys, kurie šiandien yra prieinami, leidžia kategoriškai teigti, jog tai buvo elitų žaidimas. Ir kad labai svarbų vaidmenį šitame žaidime suvaidino sovietinio antichruščioviško elito statytinis Jurijus Andropovas, tuo metu buvęs SSRS ypatinguoju pasiuntiniu Vengrijoje.
Štai pagaliau mes pradedame užčiuopti kažką, kas yra tolygu "didelio ilgo elitinio žaidimo" sąvokai. O tai reiškia, kad tai taip pat tolygu sąvokai "pasaulinis procesas".
Užčiuopę šitą, mes randame teisingą vietą Andropovui.
Jis nustoja buvęs visagalis piktadarys, kuris atsakingas už viską. Ir tampa tam tikrų, visiškai ne liberalių sovietinių elitinių grupių statytiniu, figūra.
Ar jis norėjo galiausiai išsiveržti iš šitų grupių valdžios? Kas žino. Tačiau mūsų aptariamu periodu jis buvo priverstas vykdyti šitų grupių užduotis. Tik įvykdęs tas užduotis jis galėjo išlaikyti "ištikimybės testą" būsimiems Chruščiovo nugalėtojams ir pradėti savo politinį kilimą.
Pirmas smūgis Chruščiovui yra suduodamas bendrais suderintais sovietinių bei užsienio "atšilimo" priešininkų veiksmais - 1956 m. Vengrijoje.
Antras smūgis suduodamas 1958 m. spalio 23 dieną, kai Pasternakui yra suteikiama Nobelio premija.
Šitas suteikimas (ir būtinybė Chruščiovui į jį reaguoti) suduoda Chruščiovui ne mažesnį smūgį, negu Vengrijos gaisro malšinimas, o galbūt net didesnį.
Atkreipsiu dėmesį, jog antras smūgis yra suduodamas praėjus lygiai dvejiems metams po pirmojo - diena dienon.
Kas suduoda pirmąjį smūgį, suduoda ir antrąjį - toks didelio elitinio žaidimo įstatymas.
Ką laikyti trečiuoju smūgiu?
Turbūt I. Serovo atleidimą iš KGB pirmininko pareigų 1958 m. gruodyje.
Serovas paskiriamas GRU viršininku. Ir taip beveik išvedamas iš žaidimo. GRU jį priims, kaip minimum, atsargiai. Santykius jis ten turės megzti metų metus. Ir aplamai GRU neturi daugelio galimybių, kurias turi KGB.
Dėl ko Serovas buvo atleistas?
De jure - nepakankama veiksmų profilaktika ir neteisingas vadovavimo KGB stilius. De fakto - žinoma, Vengrija ir Pasternakas. O kaipgi kitaip?
Kas suduoda šį trečią smūgį Chruščiovui? Leningrado KGB valdybos viršininkas N. Mironovas, kylanti antichruščioviškos koalicijos žvaigždė.
1959 m. birželį Mironovas - kažkoks Leningrado KGB valdybos viršininkas, tampa SSKP CK administracijos organų vadovu. Tokį kadrinį šuolį Serovo priešui galėjo parūpinti tik labai galinga bei gerai mobilizuota elitinė grupė.
Ketvirtas smūgis suduodamas 1960 m. gegužės 1 d. kai yra numušamas Pauersas.
Nenoriu gilintis į detales, nes jos yra išnagrinėtos daugelyje darbų. Pats Pauersas teigė, jog jį "atidavė" rusams amerikietiški Lee Harvey Oswaldo kuratoriai.
Taigi, vėl "transnacionalinė režisūra". Cruščiovą "išskiria" su Eizenhaueriu. Kas? Tie patys, kurie sudavė pirmus tris smūgius.
Penktas smūgis buvo suduotas Novočerkaske, kur 1962 m. birželio 1-2 dienomis buvo sušaudyta darbininkų demonstracija.
Žinoma, kad vienas iš pagrindinių "šaudytojų",- Kozlovas - aktyvus antichruščioviškų reikalų dalyvis. Žinoma ir tai, jog jokio būtinumo šaudyti darbininkus Novočerkaske nebuvo. Ir kad Šiaurės Kaukazo Karinės Apygardos vadovybėje buvo ir tie, kurie aktyviai priešinosi darbininkų šaudymui ir siūlė kitus problemos sprendimo būdus.
Ar galima skaityti šeštuoju smūgiu Karibų krizę (1962m. spalio 14 - lapkričio 20 d.)?
Iš esmės turbūt būtų galima. Chruščiovą "išskiria" su Kenedžiu. "Išskyrimas" vos netampa pasauline katastrofa. O žaidimas tęsiamas toliau.
1962 m. spalio 22 d. Septintas smūgis. Areštuotas GRU darbuotojas O. Penkovskis.
Kas vadovauja GRU? Paskutinis Chruščiovo ramstis I. Serovas. Penkovskio "pakišimas" (o šiuolaikiniai duomenys tai leidžia teigti) šitą ramstį išmuša.
1963 m. vasarį I. Serovas nuimamas iš GRU viršininko posto. Į jo vietą skiriamas P. Ivašutinas, anksčiau užėmęs pirmojo KGB pavaduotojo prie SSRS ministrų tarybos pareigas ir aktyviai dalyvavęs suduodant Chruščiovui aukščiau minėtus smūgius. Ivašutinas - N. Mironovo protežė.
Serovas yra visiškai išvedamas iš žaidimo (pažeminamas laipsniu iki generolo-majoro, iš jo atimamas SSRS Didvyrio vardas, jis siunčiamas į žeminančias Turkmėnijos Karinės Apygardos vado pavaduotojo karinių apmokymų reikalams, pareigas).
1963 m. lapkričio 23 d. nužudomas Džonas Kenedis. Medžiojami jo šeimyninio klano nariai.
1964 m. spalio 14-15 d . nuimamas N.S. Chruščiovas.
Taigi, mes aptinkame elitinį transnacionalinį subjektą, kuris gali vesti didelį žaidimą.
Šitoje "Nojaus arkoje" aptinkame įvairiausius gyvūnus. Tai ir fašistai, ir nacionalsocialistai, ir baltieji emigrantai, ir Rytų Europos aktyvistai, ir Britanijos žvalgyba, organizuojanti "balansą", ir tikras kontrmodernistų internacionalas ("žalieji", islamistai ir kiti).
Po to dar buvo kiti žaidimo "turai" - Čekoslovakija, Danielio ir Siniavskio byla, Pakistanas, Iranas, Afganistanas, Perestroika...
Kuusinenas, Andropovas, Pasternakas, Feltrineli, Strada, Bachtinas, vėl Andropovas, kiti - įvairaus kalibro ir kokybės herojai.
Mes pagaliau išėjome į tai, kas pateisina mūsų dėmesį tokiems herojams. Mes išėjome į didelio transnacionalinio žaidimo lauką, į tokį lauką, kuriame jie visi - tik figūros.
Politinis žaidimo turinys mūsų buvo kažkiek paliestas. Tačiau žaidimas turi ir kitokį turinį. Kuris reikalauja ne mažesnio dėmesio.
Taigi, politinė analitika apnuogino, visų pirma, transnacionalinio konservatyvaus subjekto egzistavimą (iš pirmo žvilgsnio - antichruščioviško, antikenediniško).
Visų antra, jo ryšį su tuo, kas yra vadinama "liberaliu" (Pasternako fronda, kurią palaiko Strada, Feltrinelio figūra ir kt.).
Tačiau galbūt tai tik situacinis bendradarbiavimas? Kurio rėmuose sovietiniai konservatoriai susitarė su Vakarų jėgomis, išsprendė bendrą uždavinį ir - išsibėgiojo?
Jei taip, tai mes laužėmės į atviras duris ir nieko ypatingo nesužinojome.
Kitas reikalas - jei kalba eina ne apie taktinį, o apie strateginį, netgi metafizinį bendradarbiavimą. Tada mes iš tikro paliestume esmę. Kadangi toks subjektas "išsibėgioti" negali iš principo.
Ir jau tada galėtume pilnai iškelti hipotezę, pagal kurią jis ir perestroiką sukūrė, ir šiuolaikinę, žmogų verčiančią į gyvulį, kultūrą sukonstravo ir naikina žmonių dvasioje viską kas šventa (patriotiškumą, tautiškumą, kaip meilę Tėvynei; šeimą, vidinę bei išorinę moralę, kaip meilę artimui; dvasios tvirtumą, aplamai aukojimąsi kaip meilę nematerialiems, aukštesniems idealams, Dievui bei artimui; didvyriškumą, šventumą kaip tos meilės realią išraišką ir t.t.) ir pasaulinę katastrofą (ji gi pasaulinė krizė) konstruoja.
Taigi, ar situacinė trumpalaikė sąjunga , ar vis tik strateginis ( o taip pat ir metafizinis ) aljansas? Atsakyti į šį klausimą galima tik papildžius politinę analizę - fundamentalių kultūrinių konfliktų analize. Bei metafizinių konfliktų analize.
II. Fundamentalių kultūrinių konfliktų analizė. Kai kurie tekstai ir jų ryšys su realia politika. Žmogus - tai sergantis žvėris ar kūrybos viršūnė?
Yra teisingai sakoma, jog tokie žmonės, kaip M. M. Bachtinas, tai visų pirma - "kultūros kūrėjai", t.y. "tekstų rašytojai". O jau po to - specžaidėjai, metafizinių ordinų nariai ir taip toliau.
Ką gi, tada nuo tekstų ir pradėsime. Vienas iš jų - M.M. Bachtino knyga "Fransua Rablė kūryba bei Viduramžių ir Renesanso liaudiška kultūra" (Moskva, "Hudožestvennaja Literatura", 1965 m.).
Kitas tekstas...
Vilhelmo Diltėjaus pasekėjai sutaria, jog "logoso" supratimas (t.y. JAUSMINIS prasiskverbimas į jo esmę) galimas tik tada, kai egzistuoja "kita".
Ar Bachtino knyga, kaip tekstas, turi jai tolygų "kitą tekstą"? Ir ar Bachtinas, kaip asmenybė, sukūrusi minėtą tekstą, turi "kitą", kaip asmenybę, sukūrusią alternatyvų tekstą?
Toks Bachtino "kitas", žinoma, yra A.F. Losevas. O tekstas, alternatyvus Michailo Michailovičiaus knygai, yra Aleksejaus Fiodorovičiaus knyga "Atgimimo estetika" (Moskva, Myslj, 1978 m.).
Įkaitintas vidinis, dvasinis gyvenimas - tai dvasinių aistrų, jausmų visuma. Kokių aistrų? Viena iš tokių aistrų, jei jau mes taip pat aptarinėsim ir Losevo knygą, yra koncentruota dvasinė ir metafizinė Losevo NEAPYKANTA Rablė. Ir Bachtinui, kaip Rablė apologetui. Taip, čia kalba eina būtent apie metafizinę neapykantą. Čia mes galime (perfrazavę žinomą tekstą ) teigti: "Nieko asmeniško, tik metafizika!"
Atskira Losevo knygos dalis yra paskirta Renesanso estetikos nuosmūkiui (degradavimui, puvimui) XV - XVI a. literatūroje. Viename šitos dalies skyriuje daug vietos yra paskirta Fransua Rablė analizei. Paminėtas ir Bachtinas. Beje, apie Rablė parašyta taip, jog jau ar Bachtinu daugiau, ar Bachtinu mažiau...
Losevas atkreipia skaitytojo dėmesį į tai, jog Rablė, praleidęs 14 metų Pranciškonų vienuolyne bei dar 4 metus Benediktinų vienuolyne, iki gyvenimo galo išliko šventiku. Ir teigia, jog šito, "sėdėjusio ant dviejų kėdžių", asmens pagrindinis bruožas buvo "netvarkingas požiūris į gyvenimą". Losevas taip pat kalba apie "sėdėjimo atnt dviejų kėdžių" spec. aspektą. Apie tai, jog Rablė, "būdamas bažnytinio gyvenimo kritikas, palaikė draugiškus santykius su kardinolu diu Bele, ir šitas ryšys buvo labai gilus ir ribojosi su tikra draugyste".
Ar šita Losevo konstatacija buvo aliuzija, t.y. ar jis, kalbėdamas apie Rablė ryšį su kardinolu diu Bele, turėjo omeny Bachtino ryšį su Andropovu? Šito mes niekada nesužinosim.
Tačiau jog Rablė ryšys su diu Bele turėjo spectarnybinį charakterį - žinomas specialistams faktas. Rablė antroji profesija buvo, kaip mes dabar vadiname,- žvalgas. Žvalgas, kuris dirbo tiek diu Belei, tiek ir dar aukštesnėms asmenybėms.
Losevas išskiria keturias Rablė kūrybos puses.
Prieš analizuodamas kiekvieną jų, jis pabrėžia, jog Rablė kūryba yra svarbi tik Atgimimo epochos NUOSMŪKIO supratimui, o ne Atgimimo epochos KAIP TOKIOS supratimui.
Nuosmūkio kaip tokio, santykis su konkrečiu pasireiškusiu nuosmūkiu (puvimu,degradavimu) - juk tai kultūrinė problema?
Aišku, vienas reikalas - Antikos nuosmūkis. O kitas reikalas - Viduramžių nuosmūkis. Ir vis dėlto, Antika skiriasi nuo Viduramžių labiau, negu Antikos nuosmūkis - nuo Viduramžių nuosmūkio.
Iš čia išvada:
KULTŪROS (CIVILIZACIJOS, FORMACIJOS, KITOS SOCIALINĖS SISTEMOS) GYVENA SKIRTINGAI, TAČIAU SMUNKA (DEGRADUOJA, PŪNA) PANAŠIAI.
Šitas panašumas turi tiesioginį santykį su Fransua Rablė kūryba ir jos analize, kurią atliko Bachtinas.
Bachtinas kaip tik ir grožisi tuo, kaip kažkas pūna.
O taip pat išsiaiškina, KAIP KONKREČIAI TAI GALI BŪTI SUNAIKINTA. Taigi, jį domina ne konkreti sistema, o TECHNOLOGIJA, KURIOS PAGALBA GALIMA SUNAIKINTI (SUPŪDYTI) BET KURIĄ SISTEMĄ.
Bachtinas mokinasi iš Rablė aukšto meistriškumo naikinti sistemas. IR PATS MOKINA ŠITO ANDROPOVĄ IR JO KOLEGAS.
Čia dar būtų pusė bėdos. O vis bėda yra tame, jog Rablė mokina naikinti aplamai pagrindą, iš kurio išauga bet kurios civilizacinės sistemos, ir šitas pagrindas yra IDEALUMAS bendrąja prasme. Iš jo po to išauga kurie nors idealai, kurie savo ruožtu formuoja tam tikrą civilizaciją ir kultūrą.
Losevas: "Pirma, į ką reikia atkreipti dėmesį, tai TELEMOS (šitą pavadinimą įsidėmėkite) abatijos paveikslas, kuris iškyla pirmoje Rablė knygoje "Gargantiua ir Pantagriuelis" ir kuris yra pateikiamas kaip žmonijos gyvenimo idealas. Tvarka šitoje abatijoje yra visiškai išvirkščia, visiškai priešinga vienuolyno tvarkai."
Svarbiausia čia - "visiškos priešingybės" principas (pirmoji kūrybos pusė). Jis gi - aukštyn kojom. Jis gi - karnavalizacija.
Vienas reikalas - kritikuoti religinę (ar kokią nors kitą, pasaulietinę) sistemą. Kitas reikalas - kurti naują sistemą (ar tikrai sistemą?) pagal principą - aukštyn kojom: religinė sistema - antisistema, todėl viską, kas joje yra, "reikia pakeisti į visišką priešingybę"...
Ką reiškia - "pakeisti į priešingybę VISKĄ kas sistemoje YRA?"
Pavyzdžiui sistemoje YRA pedofilijos ir kanibalizmo draudimai. Juos taip pat reikia pakeisti į priešingybes?
Žodis Losevui: "Jeigu vienuolynuose šalia maldos dar buvo reikalaujama ir dirbti, tai čia nereikalaujama nei melstis, nei dirbti. Ir jeigu vienuolynuose buvo reikalaujama griežtai vykdyti vidinį statutą, tai čia statutas apsiriboja tik viena taisykle: daryk ką nori".
Ir šitų "jeigu" labai daug.
Atkreipęs skaitytojo dėmesį į vietos, kuriame naudojamas principas "jeigu" prabangą ("Pastatai, parkai, bibliotekos, gyvenamieji pastatai buvo įrengti pagal patį rafinuočiausią skonį"), Losevas užduoda žudantį klausimą:
"... Iš kokių lėšų,- klausia jis,- egzituos tokios rūšies malonumai ir kas gi turės dirbti? Rablė atvirai atsako, kad abatija egzistuoja iš karališkųjų dotacijų, kad šalia vienos gražuolės egzistuoja visas pulkas tarnaičių. Be to, šalia abatijos yra ištisas miestas patarnautojų, kurie aprūpina abatiją ne tik būtiniausiais dalykais, bet ir viskuo, kas gražiausia. Šitame miestelyje gyvena juvelyrai, siuvėjai kepėjai, audėjai ir t.t. Vėl klausimas: kas tiekia materialus, reikalingus visiems šitiems darbuotojams ir aplamai viską, kas reikalinga materialiam abatijos egzistavimui? Į visus tokio tipo klausimus Rablė duoda nekaltą ir mielą atsakymą: "Tai viskas išlaikoma valstybės".
Vertindamas "mielą Rablė atsakymą", Losevas kalba apie jo Telemos utopiją štai ką: "tokia utopija negali būti įgyvendinta be planingai įgyvendintos vergijos sistemos. <...> gaunasi, kad utopinis telemos abatijos socializmas - yra dykaduonių ir veltėdžių socializmas, pastatytas vergovinių-feodalinių santykių pagrindu".
Nuo savęs pridursiu, jog tokia Telemos utopija turėjo labai patikti naujiesiems posovietiniams oligarchams, tiek naujiesiems rusams, tiek naujiesiems lietuviams, tiek naujiesiems turkmėnams ir t.t. Ir kažkuria prasme jie tai praktiškai ir įgyvendino realiame gyvenime (gal tik vieni daugiau, o kiti mažiau).
Bet tęskime Losevo citavimą, kuris suskirsto Rable kūrybą į keturias dalis. Jis toliau rašo:
"Antra (antroji kūrybos pusė), kas ne tik literatūrologui, bet ir estetikos istorikui (o pastarąjam dar daugiau) krenta į akis, tai LABAI RYŠKUS didvyriškų Renesanso idealų sumažėjimas. Kad ir ką mes galvotume apie Renesansą, tai visų pirma yra aukšto heroizmo, arba, kaip kiti sako, titanizmo, epocha. Renesansas mąsto žmogų visais atvejais kaip galingą didvyrį, kilnų, panirusį į save ir pripildytą svajonėmis apie aukščiausius idealus. Visiškai priešingą paveikslą mums nupiešia žymusis Rablė romanas, kur vietoj herojaus - degradavusi deklasuota bohema, jeigu aplamai ne "buduliai" - menka ir pagal savo vidines nuostatas ir pagal savo išorinį elgesį."
Kaip jums patinka terminas "deklasuota bohema, jeigu aplamai ne buduliai"?
Argi šitas Rablė "herojų" tipas nėra realiai įgyvendintas mūsų laikais? Ir argi nesuprato Andropovas, besimokantis iš Bachtino ir Bachtinas, besimokantis iš Rablė ir jį technologizuodamas Andropovui, kokį būtent herojų apdainuoja Rablė? Ir kokios bus Rablė įgyvendinimo realiame gyvenime pasekmės?
Politizacija? Taip! Juk būtent idealaus (bet kokio idealaus) sutriuškinimas ir buvo viena iš perestroikos pusių. Masinės informacijos priemonių iš esmės yra problematizuojamas bet koks herojiškumas. Idealistas, pasiruošęs aukotis, ar atidavęs gyvybę dėl ko nors - puskvaišis, o žmogus, kuriam svarbiausia - pinigai, karjera ir komfortas - išminčius. Ir tai davė savo vaisius - cinikų ir abejingų jaunimo tarpe - legionas. Juk ne iš dangaus jie nukrito. Aišku, visada buvo išimčių, mažuma straipsnių ar programų, bet, kaip sakoma, išimtys tik patvirtina taisyklę.
Grįžtant prie Rablė - jis bet kokius didvyrius ir vertė nuo pjedestalo - tiek Žaną d'Ark, tiek krikščionių kankinius, tiek bet kuriuos kitus, pasiryžusius aukotis dėl kokių nors aukštesnių tikslų ar šiaip dėl artimo. Šitą ir supranta ir smerkia Losevas.
Bachtinas šitą supranta ne blogiau už Losevą ir - giria. O skaitytojas tegul pats paskaito Losevo "Atgimimo estetiką". Ir įsitikina tuo, jog Rablė pagirios Panurgui - tai iš esmės naujojo "chamo" iškėlimas ant pjedestalo - ištvirkusio, hedonistinio, ciniško, vulgaraus.
O aš pereisiu prie to, ką Losevas vadina "trečiąja Rablė kūrybos puse".
Losevas rašo:
"Reikalas tame, jog tikrojo Renesanso materializmas visada buvo giliai idėjinis, o žmogiškosios asmenybės savęs įtvirtinimas tikrajame Renesanse ne tik kad nepraranda savo aukštųjų bruožų, o atvirkščiai, yra ne tik idėjinis, bet ir gražus, ir, kaip mes žinome, netgi artistiškas. O pas Rablė labai aiškiai išreikštas būtent beidėjinis, tuščias ir tolimas nuo bet kokio artistiškumo kūniškumas. Teisingiau net galime pasakyti, jog čia mes randame ne šiaip jokių idėjų nebuvimą, vaizduojant žmogaus kūniškąjį pasaulį, o atvirkščiai, turime eilę įvairiausių idėjų, tačiau tos idėjos - purvinos, ydingos, naikinančios bet kokį žmogiškumą, gėdingos, o kartais tiesiog šlykščios ir be jokių principų įžūlios.
Literatūros istorikai dažnai paskuba su savo terminu "realizmas" ir šitą Rablė kūrybos pusę apibūdina kaip pasaulinio realizmo progresą. Iš tikro apie realizmą mes čia galime kalbėti tik labai siaura ir grynai formalia prasme, ta prasme, jog Rablė realizme tikrai buvo šis tas nauja. Taip, ta prasme Rablė yra iš tikro labai progresyvus: šlykštynių,kurias jis su tokiu pasimėgavimu aprašo, ir iš tikro visiškai nebuvo prieš tai buvusioje literatūroje. Bet mes juk negalime suprasti realizmo taip formaliai.
O jeigu paimti visą Rablė realizmo turinį, tai prieš mus atsiveria nepaprastai šlykšti ir atstumianti estetika, kuri, savaime aišku, turi savo logiką, bet šita logika yra atstumianti.
Mes leisime sau duoti tik keletą pavyzdžių iš čia minimos srities. Dalį šių pavyzdžių mes paimsime iš žinomos M.M. Bachtino knygos apie Rablė tačiau nei kiek nesuvaržydami savęs tomis teorinėmis - literatūrinėmis Bachtino išvadomis, kurios mums atrodo labai ginčytinos o kartais ir labai stipriai perlenktomis."
Na štai, Losevas jau ir atvirai kalba apie Bachtiną, kuris apdainuoja Rablė ir jo Apačios estetiką. Pagrįstą tuo, jog iš pradžių Apačia turi tapti Viršumi, o po to jau reikia pradėti apdainuoti pilvą ir tiktai pilvą.
Losevas toliau rašo:
"Didžiulį vaidmenį Rablė skiria išžiotos burnos, rijimo, čiulpimo, apsirijimo, maisto virškinimo ir aplamai gyvuliško valgymo motyvams, girtuokliavimui, per dideliam kūnų augimui, jų sueičiai ir nėštumui, atsiveriančiai gimdai, fiziologiniams apsinuodijimo aktams. Atskirų epizodų herojai tiesiogai yra žarnos, dešros, viduriai ir t.t. Keptos mėsos ant iešmo paveikslas yra pagrindinis turkiškame Pantagriuelio epizode, o baliais ir apsirijimu aplamai baigiasi visi Gargantiua ir Pantagriuelio karai. Iš atsiveriančios Pantagriuelio motinos gimdos išvažiuoja vežimas su sūdytais užkandžiais. Antroji knyga prasideda galvijų pjovimo epizodu ir nėščios Pantagriuelio motinos apsirijimu žarnomis, ko pasekoje iš jos pačios iškrito tiesioji žarna, o vaikas, kuris išlindo per ausį, iš karto užkriokė ant viso pasaulio: Lakti! Lakti! Lakti!"
Kuo ne Kurševelis?
Ryti, dulkintis, lakti - ir nieko daugiau!
Losevas atkreipia dėmesį ir į pilvo kultą pas Rablė ("4-oje knygoje garbinamas Gasteris (pilvas), kuris yra iškeliamas kaip visos žmogiškosios kultūros išradėjas ir kūrėjas"), ir į jo bjaurumo estetiką ("Pasakodamas apie gigantų, kurių palikuonis yra Pantagriuelis, atsiradimą, Rablė vaizduoja didžiules kupras, nosis, ausis, dantis, plaukus,kojas"), ir į seksualumo postmodernistinio porno stiliuje, apologetiką ("neįtikėtino dydžio lytiniai organai (savo falu jie gali šešis kartus apsivynioti savo kūną)" ) ir į daug ką kita. Pavyzdžiui, kad tam, jog sunaikinti Idealumą kaip tokį, tą Idealumą reikia ne tik pažeminti, padarant materialumo vergu, bet ir apdergti. Ir būtent apdergti tiesiogine to žodžio prasme.
Losevas toliau rašo:
"Ypatingą vietą visur užima ekskrementai. Pvz., 4-os knygos pabaigoje Panurgas, pridėjęs iš baimės į kelnes, o po to atsigavęs, duoda 15 ekskrementų sinonimų, kuriuos versdamas vertėjas N. Liubimovas turėjo pademonstruoti tikrą išradingumą ir meistriškumą.
Didelį vaidmenį vaidina užmėtymas fekalijomis, apipylimas šlapimu ir paskandinimas jame. Gargantiua užlieja savo šlapimu atsibodusius jam smalsius paryžiečius, kurių 260418 žmonių nuskęsta; Pantagriuelis paskandina šlapime Anarcho stovyklą; Gargantiua kumelė taip pat nuskandina savo šlapime priešo kariuomenę."
Nagrinėdamas visus žmogaus ir pasaulio "fekalizacijos" variantus, Losevas supažindina skaitytoją su įvertinimu, kurį Hugo davė Rablė: "Ne be reikalo Hugo kalbėjo, jog pas Rablė "visas žmogus tampa ekskrementu" (totus homo fit excrementum)".
Losevą dar būtų galima apkaltinti, kad jis "religiškai sustabarėjęs". Tačiau jokiu būdu ne Hugo! O Hugo įvertinimas, kurį pateikia Losevas yra labai svarbus politiniu požiūriu.
Nes, kaip aukščiau minėjau, viena perestroikos (ir ne tik) pusių ir buvo žmogaus nuosmūkio konstravimas (ko rezultatai labai gerai matosi dabartinėje Rusijoje ir ne tik).
O jeigu transnacionalinis subjektas irgi to paties nori, tai reikia pastebėti, jog tame darbe jis JAU pasiekė rimtų rezultatų vakarų civilizacijoje ar net pasaulyje.
O jeigu dehumanizacija ir yra ta pasaulio transformavimo strategija ir metafizika, kuri jungia buvusios SSRS elitą ir jo sąjungininkus Vakaruose?
Neskubėsim su atsakymais, dalykas perdaug sudėtingas, kad skubėti su per ankstyvomis išvadomis, todėl mums reikia palengva tęsti analizę toliau.
Pradžiai nustatykim, jog Losevas labai smulkiai analizuoja Rablė personažų pasaulio dehumanizaciją, kuri savo esme labai primena postmodernizmo kultūros vykdomą dehumanizaciją, bet šį kartą jau realiame pasaulyje.
Losevas rašo:
"... Labai platus ratas objektų, kuriuos M.M. Bachtinas vadina materialia-kūniškąja apačia. Pilvas, žarnos, užpakalis ir kiti objektai, kurių didžiulis skaičius nurodomas ir aprašomas su visom smulkmenom ir perlenkimais, su pačiu didžiausiu pasigėrėjimu ir pasimėgavimu. Užpakalis pas Rablė - tai "atvirkščias veidas arba veidas išvirkščiai".
Kaip matome, Losevas vėl remiasi Bachtinu. Ir, užbaigdamas trečios Rablė kūrybos pusės analizę, rašo, aiškiai polemizuodamas prieš Bachtiną ir jo gerbėjus: "taigi, Rablė realizmas yra ne kas kita, o šlykštumo ir bjaurumo estetikos triumfas. Ir jeigu jūs norite tokį realizmą laikyti pažangiu, prašom, laikykite."
20-aisiais XX a. metais Losevas labai nukentėjo nuo sovietų valdžios. Greičiausiai jis jos nekentė. Bet - kaip matome iš teksto, kuris buvo parašytas jau tokiame amžiuje, kada daugiau nebegudraujama, - Losevas neprakeikė to idealaus, kuris buvo jam nesimpatiškose epochose - sovietinėje ir kitose.
Juk Losevui, kaip įkaitintam idėjiniam tikinčiajam, švelniai tariant, nėra labai simpatiški ir Renesanso aukštieji idealai (titaniškieji, kovos prieš Dievą idealai).
Tačiau nesimpatiškas idealumas jam brangesnis negu žemumas. Ir jis nesutinka sudaryti sąjungos su žemumu, netgi dėl to, kad sutriuškinti jo nekenčiamą idealumą. Jis supranta, kad žemumas iš principo skiriasi nuo idealumo, bet kurio idealumo. Ir šiame klausime jis nepripažįsta jokių kompromisų.
Čia ir yra klasikinė pozicija - tai yra žmonių, su skirtingais įsitikinimais ir idealais, dialogas. O dažnai būna net ir ne dialogas, o kova, ir netgi labai kruvina.
Bet dabartinė kultūra iš pašaknų žudo patį idealumą - čia ar krikščionių kankinys, ar už Lietuvą žuvęs partizanas, ar pasiaukojęs kare paprastas Raudonosios Armijos kareivis - visi jai yra vienodai "puskvailiai", į kuriuos reikia žiūrėti tik ironiškai.
Taigi, dialogą gali vesti žmonės su skirtingais idealais ir iš jų išplaukiančiais skirtingais didvyriais, kankiniais ir t.t.
O kaip vesti dialogą su Rablė pasekėju? Arba su Rablė idėjas praktiškai įgyvendinusiu savo vidiniame pasaulyje postmodernistu? Atsiprašau, bet postmodernizmas - tai ne konservatyvizmas.
Ketvirtoji Rablė kūrybos pusė - "juoko problema".
Losevas rašo: "Mums atrodo, kad tarybinis literatūros tyrimas labai daug padarė, kad atskleisti šito Rablė juoko charakterį, ypač daug ta tema nuveikė L.E.Pinskis. Būtent šitas tyrinėtojas įtikinamai įrodė, kad juokas pas Rablė tai visiškai nėra kokia nors satyra ar toks humoras, kuris yra nukreiptas į tuos ar kitus asmeninio ar visuomeninio gyvenimo trūkumus, jo tikslas visiškai nėra ištaisyti gyvenimo ydas, o atvirkščiai, turi tam tikros rūšies visiškai savarankišką ir savipakankamą reikšmę."
Kaip matome, Pinskis Losevui yra sąjungininkas kovoje su Rablė ir jo apologetais. Idealai pas Pinskį ir Losevą (o taip pat Hugo ir Losevo, Hugo ir Pinskio) - skirtingi. Tačiau kova už patį Idealumą leidžia įveikti šiuos skirtumus konkrečiuose idealuose. Štai ką galime pavadinti pamoka visiems laikams.
Losevas rašo: "L.E. Pinskis atskleidė labai gilią Rablė juoko pusę, tačiau,kaip mums atrodo, netgi šitas stambus tyrinėtojas nepadėjo paskutinio taško toje Rablė juoko charakteristikoje, kurią būtų galima laikyti užbaigta. Rablė juoko objektas ne tik prieštaringas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kas buvo aišku ir pačiam L.E.Pinskiui, tik nėra jo iki galo tiksliai suformuluota. Reikalas tame, jog tokios rūšies juokas ne tik priklauso prieštaringam subjektui , tačiau šalia to, jis dar turi savipakankamą reikšmę - jis gydo jo gyvenimo skausmą, daro nepriklausomą nuo objektyvaus gyvenimo blogio, duoda jam paskutinę paguodą ir tuo pačiu RABLĖ JUOKO TIPAS LEGALIZUOJA NE TIK TRŪKUMUS BET IR BLOGĮ, LAIKO JUOS SAVAIME SUPRANTAMAIS IR NORMALIAIS, TODĖL UŽKERTA KELIĄ KOVAI PRIEŠ TUOS TRŪKUMUS IR BLOGĮ. Ir reikia padėti paskutinį tašką toje charakteristikoje: TOKIO JUOKO REZULTATE RABLĖ PRADEDA DŽIAUGTIS BLOGIU, ESANČIU REALIAME GYVENIME, t.y., jis ne tik legalizuoja blogį, bet ir laiko jį savo paskutiniu džiaugsmu ir paguoda. Tik su tokia sąlyga Rablė juoko estetinė charakteristika įgauna savo užbaigtumą. Tai, mes pasakytume, yra tikras satanistinis juokas. Ir šia prasme Rablė realizmas yra satanizmas."
Štai Losevas ir pasisakė iki galo. Ir čia vienas iš dviejų.
Arba mūsų minėtas transnacionalinis subjektas priima Losevo įvertinimą. Ir pavadina Rablė bei Bachtiną satanizmo apologetais. O visus jų apologetus - satanizmo apologetais.
Arba spjauna į Losevo analizę ir iškelia Rablė ir Bachtiną.
Bet juk Losevas ne šiaip smerkia Rablė, o pateikia labai argumentuotą fenomeno analizę. Jei ji kieno nors neįtikina - na ir puiku. Mane ji absoliučiai įtikino. Tiek intelektualiai, tiek ir vertybiškai.
Ir galų gale užteks apsimesti, jog visa šita yra TIK literatūriniai, filosofiniai, estetiniai tekstai. Jei tai būtų taip, aš nebūčiau varginęsis. Tekstų šiais laikais ir taip yra begalinė daugybė.
O KALBA ČIA VISADA ĖJO APIE REALIĄ POLITIKĄ!
Bachtinas juk čia ne tik giria istorinį Rablė, nors ir tai būtų nelabai moralu. JIS PAVERČIA RABLĖ Į UNIVERSALIĄ TECHNOLOGIJĄ VISIEMS LAIKAMS. Neveltui tas pats Pinskis smerkia Bachtiną už tai, kad jis naudoja neistorinius metodus.
Pinskis smerkia... O Bachtinas ir jo pasekėjai iš to tik juokiasi tuo pačiu Rablė juoku. O kai visa šita po truputį pradeda realizuotis realiame gyvenime... Tada neištveria netgi ir kraštutinai apolitiškas S.S. Averincevas. Losevas, 1978 m. ir Averincevas 1988 m. Du labai stambūs kultūros korifėjai kalba ta pačia tema skirtingu laikotarpiu.
Jis priklauso tai pačiai konservatyviai religinei stovyklai. Ir jeigu Losevo demaršas - atsitiktinumas, tai Averincevas paverčia jį į tendenciją. Taigi, S.S. Averincevo straipsnis "Bachtinas, juokas, krikščioniškoji kultūra".
SSRS rafinuota inteligentija ir spectarnybinis elitas sukonstravo Bachtino kultą. Averincevas su niekuo nenori gadinti santykių. Taip pat nesinori gadinti santykių ir su vakarietiškuoju transnacionalinio subjekto segmentu. Su tuo pačiu Vitorijo Strada jis palaiko gerus žmogiškus bei darbinius santykius.
Tačiau ką daryti, jei Rablė ir Bachtino tekstai akyse virsta į šlykščią realią politiką? Tą pačią, apie kurią buvo parašyta "Tamsos laikas ir valdžia"?
Sakote Tamsai "taip" ar "ne"? Averincevas - tylus, inteligentiškas ir delikatus žmogus, negalėjo nepasakyti jai savo tylaus ir delikataus "ne". Jis tai darydamas parodė ir savo ypatingą atsargumą, ir protą, ir jam būdingą ypatingą taktiškumą. Tačiau tai jokiu būdu nesusilpnino jo pasakyto "ne". Greičiau atvirkščiai.
Parašęs straipsnį "Bachtinas, juokas, krikščioniškoji kultūra" Averincevas siunčia šį straipsnį (nepalikusį akmens ant akmens iš visos Bachtino juoko koncepcijos) į almanachą Rossija/Russia, kuris yra leidžiamas Venecijoje ne be Strados palaikymo.
Siųsdamas savo straipsnį būtent į šitą leidyklą, Averincevas išsprendžia kelis uždavinius. Visų pirma, jis išsaugo santykius su Strada ir jo ratu. Atsargumas? Žinoma! Atsargumas - Sergejaus Sergejevičiaus charakterio bruožas. Jis visiškai nenori ką nors pykdyti. Ir todėl deda tam "kam nors" ant stalo tekstą. Tarsi sakydamas: "aš, žinoma, negaliu tylėti. Tačiau jeigu jums šitas tekstas kategoriškai nepatogus - nespausdinkite. Tik štai..."
Pereidamas nuo "aš, žinoma" prie "tik štai" , Averincevas ne tik išsaugo santykius su Strada, tačiau ir pastato Stradą į cugcvango situaciją. Iš tikro tie "kas nors", kurių Averincevas nenori pykdyti, negali nesuprasti reputacinių pasekmių,kurios iškils, jei bus atsisakyta spausdinti "pačio Averincevo" straipsnį. Taigi, šalia atsargumo, Averincevas pademonstruoja dar ir sugebėjimą žaisti politinį žaidimą.
Nes ką reiškia išspausdinti straipsnį prieš Bachtiną almanache, kurį šefuoja Strada? Tai reiškia atakuoti priešą jo paties teritorijoje. Ar korektiška kalbėti, jog Averincevas atakuoja Bachtiną kaip priešą? Tegul pats skaitytojas nusprendžia. Aš tik parūpinsiu tekstą.
S.S. Averincevo straipsnis "Bachtinas, juokas, krikščioniška kultūra" pirmą kartą buvo išspausdintas 1988 m. almanacho "Rossija/Russia" Nr 6.
Nuo ko pradeda Averincevas? Nuo adresavimo Rablė: "tai ne straipsnis apie Bachtiną. Tai išaugusios pastabos ant Bachtino knygos apie Rablė paraščių".
Tuo pačiu įvykdomas neaiškus, tačiau rimtam skaitytojui suprantamas perėjimas linija "Losevas - Averincevas". įvykdęs tokį perėjimą, Averincevas apsisaugo nuo postmodernistinio ėdrumo.
Neatsitiktinai, apeliuodamas į Umberto Eko romaną "Rožės vardas", jis pareiškia, kad atsisako paklusti tai žaidimo dvasiai, kuriai paklūsta Eko.
Ką priešpastato Averincevas jo atmetamai žaidimo dvasiai? Tam tikro naivumo dvasią, be kurios, kaip jis tvirtina, "dvasinių ir gyvenimiškų reikalų aptarimas rizikuoja pavirsti į intelektualinį paradą".
Ir ko gi klausia ta naivumo dvasia, kurią pasikvietė į pagalbą Averincevas? Ogi kaip Bachtino požiūris į juoko kultūrą, karnavalizaciją, menipėją (juoko žanras,kuris griauna elgesio normas, etiketą, neša chaosą) atitinka "senosios tradicijos tiesą".
Kokios būtent senosios tradicijos? Tos, sako Averincevas, "pagal kurią Kristus niekada nesijuokė".
Toliau, sekdami Averincevu, mes vadinsim Bachtino knygą "Fransua Rablė kūryba bei Viduramžių ir Renesanso liaudiška kultūra" - FRK. Štai kokį fragmentą iš FRK siūlo panagrinėti Averincevas, priešpastatydamas Bachtino giriamą juoko kultūrą - "senosios tradicijos tiesai":
"Kaip priešingybė juokui, viduramžiškas rimtumas buvo iš vidaus pripildytas baimės, silpnumo, susitaikymo, melo, veidmaniškumo elementais, arba, priešingai - prievartos, draudimų, gąsdinimų elementais. Valdžios lūpose rimtumas gąsdino, reikalavo ir draudė; valdinių lūpose - drebėjo,susitaikė, gyrė, pataikavo. Todėl viduramžių rimtumas kėlė liaudies nepasitikėjimą. Tai buvo oficialus tonas, į kurį ir požiūris buvo kaip į viską kas oficialu. Rimtumas slėgė, gąsdino, kaustė; jis melavo ir veidmainiavo, jis buvo gobšus ir skurdus" (FRK, p. 105).
Bachtinas čia "muša aliuzijomis" ne tik per SSRS ideologiją, bet ir per bažnyčią, ir per absoliučią monarchiją ir per bet kokį pasaulietinį Idealumą kaip tokį. Taigi, ne tik per bažnytinę liturgiją kaip tokią, bet ir per bet kokius pasaulietinius ideologinius renginius.
Ir jeigu rimtumas - liga, tai kad išgydyti bažnytinę liturgiją bei kitokius idėjinius renginius (pvz., patriotines eitynes Nepriklausomybės proga, aukų minėjimus ir t.t.) reikia į viską įnešti karnavalą? Ir tada gausime Pussy Riot mišias bažnyčioje ir chaotišką įvairiaspalvę girtą orgiją kovo 11 dienos eitynių ar sausio 13 dienos minėjimo proga.
Būtent šitą klausimą užduoda Bachtinui Averincevas, aptarinėdamas Bachtino prakeiksmų rimtumui atitikimą ... ne, atitikimą net ne bažnyčiai, o pačiam Kristui. Kuris, pagal "seną tradiciją niekada nesijuokė".
Nenorėdamas, kad jį įtartų, jog jis aplamai neigia juoką, Averincevas pradeda analizuoti juoko dialektiką.
Jis priešpastato įprastam "sprogstamam", nurodančiam ar net ištaisančiam gyvenimo ydas, juokui, kurio "visa prasmė - jo greitume, blyksnyje", užsitęsusį juoką.
Jis rašo: "pati mintis apie užsitęsusį juoką yra nepakenčiama, ne tik dėl to, kad toks nesibaigiantis juokas gana greitai tampa kančia išsekusiam kūnui, bet dar ir todėl, kad juokas, kuris labai ilgai tęsiasi yra "beprasmis juokas". <...> Bet kuri juoko kultūra, tam, kad būti kultūra, turėjo su šituo skaitytis; ir kaip tik paprasti žmonės su jiems įgimtu sveiku protu niekada apie tai nepamiršdavo".
Toliau Averincevas priešpastato žmonių sveiką protą prieš plebėjišką pilvo humorą. Taip ir norisi pasakyti "naująjį humorą". Tokį humorą, kuris mėgaujasi ir apsirijimo, ir girtuoklystės, ir seksualiniais ekscesais. Tačiau žmonių sveikas protas priešpastatomas ne tik prieš tokį plebėjišką humorą, bet ir prieš rafinuoto elito svajones apie "amžiną juoką".
Ryšium su tuo pacituodamas baigiamąją eilutę iš H.Hesės eilėraščio "Nemirtingumas" ("Šaltas ir aiškus kaip žvaigždės naktį/ mūsų amžinas juokas"), Averincevas toliau rašo: "Krikščioniškų tautų sveikas protas tokiam amžinam juokui vietą atrasti gali nebent pragare, o nesibaigiančiam juokui - artimoje pragarui kaimynystėje, pavyzdžiui ten, kur pragaro būtybė verčia žmogų kvatotis iki mirties".
Taigi, Averincevas tiesiai kalba, jog toks juokas, kai juokiamasi iš visko ir visada, bet kokia proga, yra satanistinis. Averincevas cituoja Bachtino pagiras juokui, praveda santykį tarp šitų pagyrų ir Hesės amžino juoko, pereina nuo Hesės amžino juoko prie amžino juoko kaip pragaro stichijos, "ten kur pragaro būtybė verčia žmogų amžinai juoktis" ir tokiu būdu labai subtiliai apkaltina satanizmu Rablė ir Bachtiną.
Plebėjiški juoko ekscesai (o taip pat apsirijimo, girtuokliavimo, sekso, keikimosi, ir t.t. ) plius elitinis mėgavimasis "amžinu juoku" - argi tai nėra mūsų dabarties formulė?
Dabar kiekvieną humoristinių serialų herojų frazę, nesvarbu, ar ji būtų tikrai juokinga ar visiškai lėkšta, už kadro lydi "chachacha", tai tradicija Vakaruose.
"Vienybė juoke" tarp "elito" ir jo engiamų paprastų žmonių - taip, jie mus engia, bet mes vietoj to kad kažką keisti, galime iš jų visą laiką juoktis (nesibaigiantis juokas), ir įteikinėti auksinius svogūnus už tai, kaip juokingai jie mus engia ir apie mus kalba - padidino mokesčius - (chachacha), prasuko eilinę aferą (chachacha), sumažino pensijas (chachacha) - prisiminkite kas buvo rašoma aukščiau - RABLĖ JUOKO TIPAS LEGALIZUOJA NE TIK TRŪKUMUS, BET IR BLOGĮ, LAIKO JUOS SAVAIME SUPRANTAMAIS IR NORMALIAIS, TODĖL UŽKERTA KELIĄ KOVAI PRIEŠ TUOS TRŪKUMUS IR BLOGĮ ir todėl TOKIO JUOKO REZULTATE GALIAUSIAI PRADEDAMA DŽIAUGTIS BLOGIU, ESANČIU REALIAME GYVENIME, t.y., toks Rablė juokas ne tik jį legalizuoja, bet ir laiko savo paskutiniu džiaugsmu ir paguoda.
Žmogaus dehumanizacija per juoko, deheroizacijos, deidealizacijos, karnavalizacijos ir kitokius ekscesus...
Žmogaus ir žmonijos paskandinimas nesibaigiančiame, paslepiančiame blogį, juoke ("pragaro juoke", "amžinąjame juoke").
Žmogaus dehumanizacija...
Pasaulinė finansinė krizė...
Daug specialistų kalba, jog dabartinė krizė dar nepasiekė dugno. Kad bet kokia stabilizuojanti būklė - ne dugnas, o eilinė atbraila, už kurios laikinai užsikabino žmonija. O po to bus eilinis kritimas.
Bet kas tai yra kritimų sistema, kuri susideda iš kritimų ir atbrailų eiliškumų?
Matematikai pasakytų, jog tai vadinasi "sistemos kritimu nuo atraktoriaus ant atraktoriaus".
Tačiau tai jau ne krizė o katastrofa.
Ir tada tai jau nebe krizės, o katastrofos ciklai.
Na, prispausdins eilinius trilijonus popieriukų, kurie mesis į kurią nors dar likusią realaus produkto rinką, išpūs ten eilinį burbulą, po to tas burbulas eilinį kartą sprogs... Ir mes vėl krisime ant eilinės atbrailos.
Taip toliau ir vystysis katastrofa.
Bet katastrofa - ne krizė. Aukšta temperatūra tai ne tas pats kaip ŽIV. Atsakymu į civilizacinį iššūkį negali būti karštligiškas spausdinimo mašinos darbas bei įvairios spekuliacijos.
O jei jau kalba eina apie katastrofą, mes negalime neškelti klausimo apie katastrofos charakterį.
Ar yra katastrofos subjektas, o gal viskas vyksta spontaniškai, organiškai, ryšium su pačio kapitalizmo sisteminiais trūkumais ir žmonių godumu?
O jeigu iškelti hipotezę, kad katastrofos subjektas vis tik yra, tai tada kokie jo tikslai?
Paprasčiausiai elementarus godumas ar kažkas daugiau?
Vyksta savaiminis irimas ar kažkas sąmoningai yra demontuojama katastrofos eigoje?
O jeigu vėlgi iškelti hipotezę, jog kažkas demontuojama, tai tada kas demontuojama?
Tam tikras ekonomikos tipas? Bet juk negalima demontuoti tik ekonominės sistemos, tuo pačiu nepalietus likusių civilizacijos sudėtinių dalių - visuomenės, kultūros tipo, makroprojekto.
O makroprojektas pas mus tik vienas - projektas "Modern". O jei jis bus demontuotas, kas tada jį pakeis?
Vaivorykštinis postmodernizmas vienur ir fundamentalistinis kontrmodernizmas, neturintis nieko bendro su klasikine religija, kitur?
O gal jie abu yra tik "kelio pravalymo įrankiai", o už jų ryškėja dar vieno, pagrindinio, projekto kontūrai?
Kas, jei demontuojamas yra ne tik ir ne tiek modernas, kiek humanizmas, ir visų pirma - krikščioniškasis?
Ir kas turi jį pakeisti?
O juk atsakymas į šį klausimą leistų mums daugiau sužinoti apie subjektą,kuris, pagal mūsų iškeltą ir turinčią pilną teisę egzistuoti, hipotezę, ir žaidžia šį žaidimą, kurio pavadinimas "Žmogaus ir esamos civilizacijos katastrofa".
Norėdami priartėti prie atsakymo į šį klausimą, mes turime ir toliau užsiimti kultūra.
Ir pripažinkim, jog kultūros demontažas - tai daug rimtesnis dalykas, negu visos ekonomikos krizės. Ir, be abejo, žmogaus vidinė krizė anksčiau ar vėliau pasireikš ir ekonominiais, ir politiniais, ir kariniais ekscesais.
Tai, ką aprašo Averincevas (o prieš tai aprašė Losevas) - tai ir yra kultūros demontažas.
Du labai stambūs kultūros tyrinėtojai vienbalsiai teigia, jog Bachtinas ir jo pasekėjai išanalizavo, technologizavo ir suprojektavo, o politinis elitas realybėje įgyvendino kultūros demontažą, Idealaus žudymą ir t.t.
Jeigu mes nenorime įsiskaityti į panašius teiginius, - reiškia, mūsų nedomina nei vykstančių procesų charakteris, nei mūsų ateitis, nei galimi mūsų atsakymai į šį iššūkį. O jei mus tai domina, tai tęskime atsakymų paieškas.
M.M. Bachtinas rašo: "Liaudis niekada iki galo nesutinka su viešpataujančios (idėjinės) tiesos patosu. Jeigu nacijai gręsia pavojus, žmonės įvykdo savo pareigą ir ją išgelbsti, tačiau jie nekada rimtai nežiūri į valstybės patriotinius lozungus, jų heroizmas visada išsaugo blaivią pajuokos kibirkštį vyraujančiai idėjai. Todėl ideologas su savo patosu ir rimtumu niekada negali įsiskverbti į paprasto žmogaus dvasios šerdį; jis čia susiduria su neįveikiamumu jo rimtumui pašiepiančiu ir cinišku (nužeminančiu) linksmumu; su linksmo burnojimo karnavalo kibirkštėle (ugnele), kuri ištirpdo bet kurį organišką rimtumą." (M.M. Bachtin , "Literaturno-kritičeskije statji", M., "Hudožestvennaja literatura", 1986, p. 513-514)
Čia Bachtinas pastebėjo teisingai. Taip, visa tai yra žmonių dvasios gelmėse. Ir jei tai lieka tam tikruose rėmuose, tai netgi teigiamas dalykas, nes jis apsaugo žmones, jeigu religija ar kokia nors pasaulietinė ideologija sustabarėja, subiurokratėja, jei miršta jų gyvoji pusė, kai nebelieka šventųjų ir didvyrių, o juos pakeičia fariziejai, inkvizicija ir politrukai. Tada ir įisijungia šis apsauginis mechanizmas. (Norėdami "pajusti" šį apsauginį mechanizmą,- reikia pripažint, pas autorių gana stipriai išstūmusį idealiąją dvasios pusę, kas įvyko dėl objektyvių priežasčių,- perskaitykit J. Hašeko knygą " Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare").
Tačiau. Žmoguje dar yra ir kita pusė - Idealumas ir rimtumas. Ir abi šios pusės žmogaus dvasios gilumoje koegzistuoja.
O jeigu paimt ir galingomis masinės informacijos priemonėmis sutrypt Idealiąją ir rimtąją pusę, tuo pačiu labai išdidinant karnavalinę pusę, kurią dar paskaninti deheroizacija, deidealizacija ir pinigų kultu?
Tada mes ir gausime žmogų, sakantį: "man įdomu tik kaip užkalt daugiau pinigo ir nusipirkt naują mašiną/išvažiuot pagert/prie jūros ir t.t."
Bachtinas šitą labai gerai žinojo. Ir to išmokino Andropovą.
Taigi, čia neina kalba apie juoko uždraudimą. Kalba eina apie kovą prieš žemumo orgiją. Prieš instinktų valdomos minios šėlsmą. Minios, kuri "juoko kultūros" tecnologijų yra išvaduota nuo BET KOKIO Idealaus.
Paverstos į iš Bedugnės pakilusį Žvėrį. (Patikslinu: "Žvėris" mano tekste - tai surenkamoji metafora visiems gyvuliškiesiems, tamsiesiems instinktams ir poreikiams, kurie egzistuoja žmogaus pasąmonėje, apibūdinti; "Bedugnė" - metafora, žyminti tą pasąmonės sritį, kuroje ir glūdi tie instinktai. Pabrėšiu, jog pasąmonėje taip pat glūdi ir trauka prie idealiojo, aukštojo, aukštesnieji poreikiai; dvasingumo, idealaus pasireiškimai. Religinėje terminologijoje toji pusė yra žymima kaip "dieviškoji", "angeliškoji" žmogaus pusė - "žmogus gyvas ne vien duona". Tos abi pusės žmoguje koegzistuoja ir nuolatos kovoja viena prieš kita).
Argi ne visu tuo ir užsiėmė XX a. antroje pusėje ir teoretikai (postmodernizmo ir ne tik) ir praktikai ("raudonųjų" ir "juodųjų" brigadų vadovai, aklo jaunimo maišto vadovai, kontrkultūros lyderiai, kurie jaunimui, XX a. 6-ajame dešimtmetyje, pakilusiam į Idealumo, šventumo paiešką, į kovą prieš materializmą, pasiūlė sex-drugs-rock&roll surogatą (akla hipių revoliucija), tuo išliedami į pamazgų duobę galbūt paskutinę masinę Vakarų pasaulio Idealumo energiją).
Ir jeigu mes norime suprast, kokius mes turime šansus kovoje prieš šį Žvėrį, tai toliau skaitykime Averincevą. Kuris, aptaręs Bergsono juoko filosofiją, teigia: "Legenda, pasak kurios Kristus niekada nesijuokė, juoko filosofijos požiūriu yra absoliučiai logiška, korektiška ir įtikinanti. Absoliučios laisvės taške juokas neįmanomas, nes nebereikalingas. Kitas reikalas - humoras. Ir jeigu juoko ekstazė atitinka išsivadavimą, humoras atitinka laisvą naudojimąsį išsivadavimu."
Čia jis nesustoja. Ir tuoj pat užduoda sau ir skaitytojui klausimą: nuo ko išvaduoja juokas? Ir pareiškia: išsivaduoti tame tarpe (šalia pagalbos išsivaduojant nuo ydų ir trūkumų - tegiama, geroji humoro rūšis) galima ir nuo pačios laisvės.
Taip visiškai apolitiškas Averincevas pirmą kartą perveda kalbą į politinę pusę. Ir paneigia neteisingus Bachtino sulyginimus ("juokas = demokratija", "rimtumas = totalitarizmas").
"Totalitarizmas,- teigia Averincevas,- priešpastato demokratijai ne tik grasinimą teroru, tačiau ir gundymą kai kurių draudimų nuėmimu, tam tikrą melagingą išsilaisvinimą; matyti totalitarizme tik represinę pusę - didelė klaida. Ryšium su vokiškuoju nacionalsocializmu T. Manas savo biblinėje novelėje "Įstatymas" pabrėžia būtent orgijos nuotaiką, kuri yra "šlykštumas prieš Dievą", o stilizuotoje pranašystėje apie Hitlerį kalbama kaip apie gundytoją, kuris gundo melaginga laisve nuo (tam tikrų) įstatymų. Totalitarizmas žino savąją karnavalizaciją."
Šita karnavalizacija, nurodo Averincevas, remiasi ypatingu juoku - "juoku cinišku, juoku chamišku, kurio eigoje besijuokiantysis išsivaduoja nuo gėdos, nuo gailesčio, nuo sąžinės".
Išsivaduodamas nuo viso šito žmogus neišsilaisvina, pavirsta stichijos vergu.
"Troškimas atsiduoti stichijai, "patikėti" jai save , - rašo Averincevas, - civilizuoto žmogaus svajonė, kuri jau seniai aprašyta. Tačiau tas, kuris buvo rimtai susidūręs su tomis stichijomis - net jei vien tik su tomis, kurios gyvena pačiame žmoguje, tame tarpe ir su juoku, kaip taisyklė, kaip A. Blokas, prisilaiko kitos nuomonės."
Bachtinas, teigia Averincevas, tokių klausimų sau nekėlė. Nes jis prisiekė tokia pasaulėžiūrai, kuri "iškėlė sveiko ir gero juoko kriterijumi patį juoką". Čia Averincevas cituoja Bachtiną: "Suprato, jog už juoko niekeda nesislėpė prievarta,jog juokas niekada nekūrė laužų, kad veidmainystė ir apgaulė niekada nesijuokia, o užsideda rimtumo kaukę, kad juokas nekuria dogmų ir negali būti autoritarinis <...> . Todėl stichiškai buvo nepasitikima rimtumui, o tikima šventišku juoku." (FRK, p. 107.)
Labiausiai Averincevą piktina tai, jog Bachtinas priskiria nepasitikėjimą rimtumu ir tikėjimą juoku - liaudžiai. Taip sakant, paprastiems žmonėms. Galima būtų, rašo jis, "paklausti bent apie Žaną d' Ark: ji kaip, ar nepriklauso paprastiems viduramžių žmonėms? Tai ką, ir ji stichiškai nepasitikėjo rimtumu (kieno rimtumu? Savo girdimų balsų? Karūnavimo (karališkojo patepimo) Reimse rimtumu?), o gal Žaną apimdavo rimtumas, kaip marazmas, dėl jos silpnumo ir užguitumo? O liaudies religinių srovių dalyviai, eretiškų ar ne, jie "pasitikėjo" savo "rimtumu", nors ir "neoficialiu", ar nepasitikėjo?
Averincevas kraštutinai delikatus forma. Tačiau - ne turiniu. Jo klausimai Bachtinui apnuogina apgalvotą ir provokacinį melagingumą "nekuriančio prievartos", "laužų" ir "dogmų" "išvaduojančiojo liaudies juoko" teoretiko teiginiuose.
"Taip,- ironiškai atsako Averincevas Bachtinui,- kurti dogmas - tai nėra juoko funkcija, tačiau visa jėga primetinėti ne iki galo išsakytas ir suprantamas nuomones ir svarstymus, požiūrius ir įvertinimus, t.y. tokias pat dogmas, terorizuojant dvejojančiuosius tuo, ką prancūzai apibūdina kaip peur du ridicule,- tokia juoko savybė yra gana charakteringa ir bet koks autoritarizmas ja labai intensyviai naudojasi. Juoku galima užkimšti burną kaip kamšalu."
Argi dabar juoku nėra užkemšama burna kaip kamšalu? Argi kartais nėra sukuriama iliuzija to, jog (vėl cituojame Averincevą) "neišspręstas ir ginčytinas klausimas yra jau seniai išspręstas reikiama kryptimi, o kas to dar nesuprato, yra atsilikęs klounas - o kas gi norės, kad jį prilygintų karikatūros ir farso personažui?"
"Juokas arba teroras"...
Kodėl "arba"? - klausia Averincevas. "Juoko teroras,- rašo jis,- ne tik sėkmingai gali pakeisti represijas ten, kur pastarųjų negalima pritaikyti (nepolitkorektiška), tačiau ir ne mažiau sėkmingai gali bendradarbiauti su represiniu teroru ten, kur jis gali būti pritaikytas".
Bachtinas - nežino? "Juokas nekuria laužų",- teigia jis.
Averincevas skėsčioja rankomis : "Laužai aplamai yra kuriami žmonių , o ne atgijusių abstrakčių savokų.<...> O štai jau kada laužas yra užkurtas, aplink jį juokas aidi gana dažnai, ir šitas juokas įeina į inkvizicijos užmačias: žeminantys gobtuvai ant aukų galvų ir kiti juoko aksesuarai - būtina autodafė dalis".
"Juoke niekada neslypi prievarta",- teigia Bachtinas.
Averincevas duoda daugybę priešingų pavyzdžių. Čia jums ir vergo kankinimas Antikos juoko kultūroje (Aristofano "Varlės"), ir Evangelijos epizodas, kuris aprašo tyčiojimąsi iš Kristaus, sugrąžinantį mus, Averincevo nuomone, "prie pačių liaudies juoko kultūros ištakų", ir archaiški ritualai, kuriuose pačiu artimiausiu būdu yra persipynę juokas ir kraujas.
"Bet kurios karnavalizacijos pradžių pradžioje - kraujas",- pabrėžia Averincevas.
Čia nereikia nei "pradžių pradžios".
Visai neseniai, o ne "pradžių pradžioje" buvo tokia kruvina karnavalizacija - 1993 m. spalio 4 dieną. Jelcino diktatūros įtvirtinimas. Tankai šaudo į Parlamentą. Gyvų žmonių, tame tarpe pasimaišiusių moterų ir paauglių, sušaudymas iš tankų miesto centre, žiopsant žvengiančiai miniai, kuri gurkšnoja alų ir keikiasi. Ore tvyro sudegusios žmogienos kvapas. Žiopsantys uosto - ir mėgaujasi. Argi tai ne kruvinas karnavalas?
Averincevas siūlo peržiūrėti pačias įvairiausias kruvinas karnavalizacijas.
Vienuolių moterų plakimą, kurį sugalvojo Kondorse ir kuris vadinosi "priemone juokui" (nors kai kurias vienuoles užplakdavo iki mirties). Musolinio pasilinksminimus, kuriuose jis duodavo ricinos kitaip manantiems, o po to kvatodavosi, žiūrėdamas, kaip jie dergia sau į kelnes.
Ir jis klausia skaitytojo: "Argi negalima nepastebėti, kaip gerai šios abi pasityčiojimo rūšys - ir "priemonė juokui", ir ricina, susiderina tarpusavyje "juoko tiesos" sistemoje, kuri yra išvystyta (Bachtino) knygoje apie Rablė? Viskas susiderina, be menkiausio nelygumo, netikslumo."
"Argi visada, - nesupranta Averincevas,- vidinė paprasto žmogaus laisvė yra išreiškiama tik juoke? Štai sudegino Žaną d'Ark, atrodo viskas baigta, paskutinį žodį tarė budeliai. Bet štai anglų kareivis, ką tik kartu su visais aukos sąskaita praktikavęs savo juoko kultūrą, staiga alpsta, o kada draugams pavyksta jį nunešti į artimiausią smuklę ir ten atgaivinti, jis skuba tuoj pat, nedelsdamas, pripažinti savo kaltę. Ir šiuo atveju vis ta pati "paprasto žmogaus dvasios šerdis" stato jau ne "juoko sieną", o visai ką kitą: išsivadavimas šį kartą sutampa ne su juoku, bet su jo pabaiga, su išsipagiriojimu nuo juoko".
Išsipagiriojimas nuo juoko...
Ar tarptautiniam "Rablė-Bachtino-Andropovo ordinui" pavyko savo "juoko kultūra" visiškai užmušti idealiąją ("dieviškąją", "angeliškąją") žmonių dvasios pusę?
Kažkam taip norisi įsiskverbti būtent į tą žmonijos dvasios sritį ir VISKĄ ten sunaikinti.
O kaip sunaikinti?
Aš pabandžiau tai aprašyti aukščiau.
Jei trumpai - juokas ne tik gali pažymėti
ydas, kas galbūt sąlygos jų įveikimą ( geroji juoko
pusė) , tačiau jis užmuša ir idealumą.
Religinis pavyzdys: galima išjuokti šventiko ydas , tačiau negalima išjuokti Dievo - tas, kuris tai daro, jau
nebėra tikintysis. Pasaulietinis pavyzdys: galima išjuokti ideologų, arba patriotų ydas, tačiau negalima
išjuokti pačios idėjos (mylėti Tėvynę), nes tas, kuris tai daro, jau nebetarnaus tai idėjai. Galų gale, jei
vyksta idėjinis karas, galima išjuokti priešų idėjas, tačiau ne savo - taip bus naikinamas vienas idealumas,
tačiau saugomas kitas idealumas. "Amžinas juokas" ir yra ta metafora, kuria pažymimas toks juokas, kai
juokiamasi visada ir iš visko.
O Rablė moko išjuokti visas idėjas, visą idealumą.
Kas tada lieka išjuokusiąjam? Kadangi juokas
sunaikina idealumą, tai viską išjuokusiąjam lieka tik
realumas - pinigai, statusas, malonumai ir komfortas
kaip gyvenimo prasmė.
Kokia yra Bachtino atliekamo "susikausčiusios" švarios kalbos priešpastatymo "laisvai" keikimosi stichijai prasmė?
Štai dar vienas melas, kurį atskleidžia Averincevas, nurodantis į plačiai žinomą Prancūzijos karalių ir aristokratų pomėgį keiktis ir į "plebėjišką tos pačios Žanos pamaldumą, kuris vertė ją kovoti su tokiu riterių įpročiu".
Viskas, kas Aukšta (kalbos švarumas, rimtumas ir t.t.) vadinamas "siaubingu" ir "elitariniu". Viskas, kas Žema - "puikiu" ir "liaudišku".
Ar tai tik paprastų žmonių šmeižimas? Ne, viskas daug rimčiau.
"Rablė-Bachtinas-Andropovas" ne tik pripaišo paprastiems žmonės viską kas žema, vadindami tai gėriu. Jie tuo pačiu metu ieško būdų kaip aktyvuoti Žemumo energetiką (gyvuliškąją žmogaus vidinę pusę) ir išjungti kitą energetiką idealiąją žmogaus vidinę pusę).
Koks viso šito tikslas? Tikslas - gerojo Žemumo pagalba - sunaikinti "blogąjį", "totalitarinį" Idealumą.
Išsiaiškinę šitą tikslą ir tam, kad išsiaiškinti kai ką dar sudėtingesnio ir konkretesnio, mes privalome pereiti nuo kultūrinės analizės prie metafizinės analizės.
Tačiau prieš atlikdami metafizinę analizę, mes turime atlikti dar vieną politinę analizę.
III. Antroji politinė analizė. Kšatrijų sukilimas.
Kažkada gyveno labai stambus sovietinis veikėjas, kurio vardas buvo Jurijus Vladimirovičius Andropovas.
Šitas stambus veikėjas ilgai veržėsi į valdžią, po to ją gavo ir greitai numirė. Po to jis dar ilgai buvo įvairiai aptarinėjamas ir tyrinėjamas, tačiau visi tie žmonės, kurie užsiiminėjo jo tyrimu, kažkodėl labai nenorėjo prisiminti vienos pavardės - Kuusineno.
Otto Kuusinenas globojo Andropovą nuo pat įvykių Karelijoje laikų, kada Andropovas, kaip dabar yra sakoma, kažką "prisidirbo", ar kažką ne taip padarė, ar tai buvo kažkuo apkaltintas. Ir toliau jis visą laiką globos Andropovą.
Ir jeigu kreipti dėmesį į tai, kas buvo Andropovas, kaip tam tikros elitinės-klaninės tendencijos, ji gi Žaidimas, reiškėjas, Žaidimo, kurio nėra be žaidybinių subjektų, kuo ir buvo šitie galingi, tikslus formuojantys, klanai, taigi, jeigu kreipti dėmesį į šitai, tai tada Kuusinenas yra daug svarbesnis už Andropovo etninę kilmę.
Otto Kuusinenas buvo labai stambi Kominterno figūra. Ir ne šiaip Kominterno, o uždarų, o taipogi ypatingai uždarų Kominterno struktūrų figūra, tokių struktūrų, kurios užsiiminėjo tiek ryšiais su tarptautiniu elitu, tiek ir dar tamsesniais piniginiais ir represiniais reikalais.
Visa šita veikla užsiiminėjo žmogus, pavarde Piatnickis, kurį sunaikino Stalinas. O Kuusineno Stalinas nesunaikino, nors ir labai žiauriai pasielgė su Kuusineno žmona. Josifas Visarionovičius kartas nuo karto taip darydavo.
Kodėl gi Stalinas nesunaikino Kuusineno tada, kada jis labai žiauriai susidorodavo su šitomis Kominterno struktūromis?
Todėl, kad Kuusinenas palaikė ryšius su kažkokiomis tarptautinėmis struktūromis, kurios Stalinui buvo reikalingos ir kurių niekaip nebuvo galima atplėšti nuo Kuusineno.
Tai yra, Kuusineną buvo galima nužudyti, tačiau tada šitie ryšiai būtų nutrūkę. O Stalinui reikėjo, kad šitie ryšiai ir toliau veiktų.
Tokie ryšiai galėjo būti dviejų tipų.
Pirmasis tipas - tai ryšiai su tarptautinėmis Masonų struktūromis.
Ir čia nėra nieko iš suokalbių teorijų ir nieko antiakademiško.
Aš siūlau visiems, kuriuos šitai domina, perskaityti Trockio pasisakymus, kuriuose jis reikalauja visiems, kurie įeina į Kominterną, išeiti iš Masonų ložių, atsisakyti ir toliau dalyvauti Masonų veikloje. ("V borbe s masonstvom. Trockij na IV Vsemirnom Kongresse Kominterna (5 nojabria - 3 dekabria 1922 g.)", "Trockij L.D. Kommunističeskoje dviženije vo Francii. (Reči, statji, pisma i dr. materialy), M., 1923).
Visame šitame yra lengva ironijos dalis - kaip tu iš jų išeisi, juk tai nėra taip paprasta ir kas sukontroliuos, išėjai tu ar neišėjai?
Kaip ten bebūtų, kažkokiu momentu Trockis pasakė: "O dabar mes visi nusprendėme, kad arba Masonai, arba Kominternas".
Reiškia, yra logiška teigti, jog iki to laiko viskas buvo kitaip.
Kadangi Masonai - tai mažų mažiausiai Vakarų civilizacijos realią politiką lemiančių elitų saviorganizacijos forma, tai aš nematau nieko nesuprantamo tame, jog ryšiai su jais turi būti palaikomi bet kurioje valstybėje.
Ir tai, jog Kuusinenas buvo atsakingas už šiuos ryšius, tai yra daugiau ar mažiau nustatytas istorinis faktas.
Pačiu blogiausiu atveju galima teigti, jog tai faktas, kuris yra nustatytas su patikimumu, kuris viršija 80 procentų.
O štai kitas ryšys, daug labiau rimtesnis ir uždaresnis - tai ryšys su aukščiausiuoju Trečiojo Reicho elitu.
Vėlgi natūralu, jog ryšiai egzistuoja visada ir aš nenoriu tuo demonizuoti Kuusineno, kaip ir kieno nors kito.
Aš tik kalbu, jog šitas ryšys yra labai mažai ištirtas, jo tikimybė yra apie 20 procentų.
Tačiau jeigu kam nors tai pavyktų geriau ištyrinėti, atsivertų daug naujo, kas yra susiję su SSRS.
_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.
Paskutinį kartą redagavo Tylenis 07 Kov 2015 05:27. Iš viso redaguota 8 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
