Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Egidijus Vareikis. Neišsipildžiusi svajonių geopolitika. Toliau nei Klaipėda...

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Egidijus Vareikis. Neišsipildžiusi svajonių geopolitika. Toliau nei Klaipėda...

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Egidijus Vareikis. Neišsipildžiusi svajonių geopolitika. Toliau nei Klaipėda...

Parašytas: 02 Bal 2013 15:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Egidijus Vareikis. Neišsipildžiusi svajonių geopolitika. Toliau nei Klaipėda...

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... peda/98136

2013-04-01
Egidijus Vareikis

Kalbėdamas geopolitikos klausimais, dažnai rodydamas skirtingai publikai įvairius pasaulio žemėlapius, stengiuosi ne tik išjudinti žmonių fantaziją, bet ir pažadinti geopolitinį mąstymą – kas ir kodėl? Viena vertus, pati geopolitika šiandien yra neaiškioje (ne)mokslo pozicijoje. Vis dėlto ji tarsi leidžia suvokti geografijos bei politikos sąryšį, strategiškai planuoti valstybės ateitį, atsižvelgiant į globalias ir regionines tikrenybes bei nacionalinius interesus. Geopolitiką turi ne vien didelės šalys, – iš esmės kiekviena jų pasaulio žemėlapyje realizuoja savo svajones, vertina galimybes. Ir taip sukuria geopolitinių svajonių ir įtampų lauką.

Pasižiūrėję į Lietuvos žemėlapį, galime paklausti savęs ir kitų, ar tas žemės lopinėlio vaizdas popieriuje ir yra mūsų svajonių Lietuva? Ar tai tik politikos pokštas, (ne)laimingas atsitiktinumas, pereinamojo laikotarpio reiškinys? Galiausiai gal tai tikras geopolitinių įtampų laukas, nes, esant norui, suskaičiuosime gal trejetą, o gal net ir penketą šalių, kurioms vienaip ar kitaip „priklauso“ toks Vilnius, Žemaitija ar Užnemunė.

Pasižiūrėję į Lietuvos žemėlapį, galime paklausti savęs ir kitų, ar tas žemės lopinėlio vaizdas popieriuje ir yra mūsų svajonių Lietuva? Ar tai tik politikos pokštas, (ne)laimingas atsitiktinumas, pereinamojo laikotarpio reiškinys?

Dažniausiai žmonės apie geopolitinę svajonę taip ir nesusimąsto – ką istorija, Dievas, likimas ar karas davė, tas ir gerai; kiti sako, kad mums nieko nereikia, kad tik valdžia nevogtų ir panašiai. O atsakymo reikėtų...

Tad šiais metais skiltyje kalbėsime apie įvairias geopolitines svajones. Juk svarbiais istoriniais momentais žmonės tapatinasi ne tik su savu kiemu, bet ir su didesne bendrija, įgyvendina savo geopolitinę svajonę arba pasilieka su geopolitinėmis skriaudomis.

Nutariau pradėti nuo savo šalies, juolab kad neseniai minėjome vienos geopolitinės svajonės – Klaipėdos – prijungimo prie Lietuvos apvalias metines. Nebevadiname to vietinių gyventojų sukilimu, vadinam prijungimu, kurį patys suplanavome. Tebūnie laikinas, tačiau vis tik tai buvo lietuviškos sėkmės pavyzdys. Apie Vilnių svajojome dar labiau, bet patys taip ir neišdrįsome.

Pripažintina, kad su svajonių Lietuva būta visko. Didžioji dabartinių lietuvių dalis nedrįsta manyti, kad tikroji Lietuva ir buvo toji nuo jūros iki jūros. Tai per daug žmonėms, išauklėtiems „mažos šalies“ ideologija. Eiliniam lietuviui smagu pasigėrėti Vytauto Didžiojo laikų Lietuva, tačiau tas pats eilinis lietuvis emociškai nesijaučia esąs atsakingas už dabartinės Ukrainos ar Baltarusijos – buvusios LDK dalies – likimą. Nelabai didelis džiaugsmas apima ir žvelgiant į prieškario Lietuvos žemėlapį, kuriame ir be Vilniaus gausu neįgyvendintų svajonių, okupacijų, diplomatijos laimėjimų ir totalių katastrofų, nesuprantamų politinių apsisprendimų. Tačiau istorikai nesiliauja klausę, ar valstybės interesai, anksčiau buvę svarbūs, išlaiko tęstinumą? Jei taip, tai kiek dabartiniai Lietuvos Respublikos interesai sietini su LDK interesais, jei ne, tai kada reali Lietuvos geopolitinė istorija prasideda – 1918, 1990 m., o gal nuo narystės ES pradžios? O gal net nuo šiemet tai pat minimos svajonės – 1863 metų sukilimo, kai paskutinį kartą lenkai ir lietuviai vienodomis teisėmis pabandė atkurti Abiejų Tautų Respubliką?

Psichologiškai lietuviai, išauklėti šapokinės istorijos, savąja valstybe laiko LDK nuo Mindaugo iki Vytauto, ir nuo XIX a. pabaigos iki dabar. Vis dar mažai kas težino (ir nori žinoti), kas valdė Lietuvą po Vytauto mirties, kas sudarė uniją su Lenkija ir kas vyko po to. Lietuviai gerai informuoti apie karus su kryžiuočiais, bet labai mažai – apie XV–XVIII a. konfrontaciją su Maskvos kunigaikštyste, žino apie Algirdo nesėkmingą bandymą paimti Maskvą, bet nežino apie sėkmingą žygį XVII a. pradžioje. Vadinamoji smetoninė Lietuva šiandien daug kam atrodo kaip artimos romantiškos praeities, tačiau ne iki galo tinkamas „mielos Lietuvos“ simbolis. Ji be Vilniaus, o kurį laiką – ir be Klaipėdos, ji – „maža šalis“, tačiau etniškai ir ideologiškai vienalytė. Jai atleidžiamas demokratijos stygius ir bejėgiškumas SSRS ultimatumų atžvilgiu. Maža šalis.

Tarptautinė bendrija, visą XIX a. ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos spręsdama „Lenkijos klausimą“, laimingu geopolitiniu sprendimu laikė ATR reanimaciją. Tuometiniai pragmatikai galėjo rasti daugybę argumentų didelės Lenkijos–Lietuvos, o ne mažos etninės Lietuvos naudai. Atkūrinėjant Lenkiją–Lietuvą niekas nekvestionuotų Vilniaus priklausomybės Lietuvai, teisės į Gardiną ir veik visą Baltarusiją... Tik be lietuviškai kalbančio etnoso dominavimo.

Tačiau naujoji, maironiškoji Lietuvos intelektualų karta tikruoju lietuviškumu pasirinko veikiau svajoklišką folklorą negu vidutinės valstybės regioninę politiką, tikėdamiesi, kad lietuviškumas yra universali priemonė laimingai valstybei kurti. Taip svajoti anuomet buvo madinga, tad lietuviškai kalbanti Užnemunė (šiaip ar taip – buvusios Varšuvos kunigaikštystės dalis) buvo svarbesnė nei lietuviškai nebekalbantis Gardinas, nors dėl jo niekas iš esmės pagal versališką Europos sampratą ir nesiginčijo.

Tada, po Didžiojo karo, radosi nemažai diplomatinių projektų – Lietuva su Lenkija, Lietuva su Gardinu, bet be Užnemunės, be Marijampolės ir Lazdijų, Lietuva, sudaryta iš Vilniaus (lenkiškai-baltarusiško) ir Kauno (lietuviško) kantonų...

Dėl suprantamų politinių priežasčių Lietuvos realiąja sostine tapus Kaunui (o ne Klaipėdai), valstybės raison d’etre galėjo būti tautiškumas. Tad nestebina, kad tautinių idėjų ar mitų ir buvo prisodrinta ir istorija bei geografiniai siekiniai. Vilniaus reikalingumas dažniausiai buvo grindžiamas istorijos ir kultūros paveldo argumentu, Klaipėdos – veikiau ekonomiškai. Lietuviai susitaikė su mintimi, kad jie yra maža desperatiškai kovojanti tauta, amžinai didžiųjų kaimynų skriaudžiama. Visi aplinkui stengiasi Lietuvai pakenkti ar ją apgauti, nors Lietuvos geopolitinės svajonės tokios kuklios...

Šlovingos praeities – Vytauto Didžiojo Lietuvos – mitas buvo tarpukario svajonės stiprybių šaltinis. Vytauto Lietuva – didelė ir labai garbinga (dora, teisinga ir t. t.) šalis. Vytauto Lietuva – lietuviška šalis. Ekspansija į Rytus pateisinama ir turi tautų išvadavimo pobūdį. Rusai laisvai geranoriškai nusižemindami renkasi Lietuvą, o ši palieka jiems beveik savivaldą. Labai gražus vaizdelis.

Realijos svajonę kiek „sutepė“. Klaipėdos prijungimo „klaidą“ teko taisyti atsiprašinėjant, o už Vilnių lietuviai dėkojo vienam kruviniausių pasaulio diktatorių. Beje, 1939 m. pabaigoje lietuviams sovietai atidavė tik penktadalį to, ką buvo pripažinę Lietuvai, bet, matyt, to pakako, kad Lietuva – didžiausia ir stipriausia iš Baltijos trejukės – jaustųsi pamaloninta ir vėliau bejėgiškai atsisakytų visų savo svajonių.

Geopolitinių svajonių netrūko ir partizaninio pasipriešinimo metais, ir vėlesniais dešimtmečiais, kai intelektualams buvo malonu padiskutuoti, reikėjo Sniečkui „imti“ Mažąją Lietuvą iš to paties Stalino rankų, ar ne? Nežinia, kaip ten būta iš tikrųjų, tačiau daugelis tos kartos žmonių teigė, kad... geriau nereikėjo. Vadinasi, svajonė apie legendinę brolių prūsų žemę, niekada jokiai Lietuvai – didelei ar mažai – nepriklausiusią, jau per drąsi. Drąsos stoką galima pagrįsti: jei Mažosios Lietuvos priklausomybė rusams neteisėta, tai lietuviams – taip pat ne ką teisėtesnė.

Vokiečiai teritorinių pretenzijų mums turbūt turi mažiausiai. Klaipėdos krašto siena, jei tokia būtų, tikriausiai būtų laikoma viena seniausių sienų Europoje, panašiai kaip siena prie Vištyčio ežero. Gal ir geopolitinių svajonių siena. Latvija – Kuršas, Livonija, Infliantai – iš lietuvio svajonės ištrinta, nors iš esmės tai buvo Lietuvos valstybės valda. Džiaugiamės gavę Palangą, nors galėjome turėti ir Daugpilį... Gal nelabai norėjome? Latviai, beje, svajojo apie Mažeikius, nes pro juos ėjo svarbus Liepojos–Mintaujos geležinkelis. Motyvas ekonominis, tačiau organizuoti „Mažeikių sukilimo“ latviai nepasiryžo.

Dabartinė Lietuvos Respublika – tai sovietinis geopolitinis reliktas, kuris, atrodo, turėtų susitaikyti su tuo, kad daug istorinės geografijos niekada negrįš, o netradiciniai norai – pernelyg drąsūs savo pačių įsivaizduojamai mažai šaliai.

Galima svajoti drąsiai ir gražiai, tikintis, kad tikra laimė Gardinui, Suvalkams ar net kokiam Polockui ateis su priklausomybe Lietuvai. Taip galvoja visi nuoširdūs nacionalistai, natūliai tardami, kad jie yra tikrieji laimės nešėjai. Nesunku rasti žemėlapių, kuriuose lietuvybė (ar bent jau baltiškos pretenzijos) vakaruose siekia Gdanską (lietuviškai vadinamą Giedainiais), pietuose – Lietuvos (!) Brastą, rytuose – beveik Maskvos kunigaikštystę. Vieniems tai tiesiog malonios svajonės, kitiems – pagrąsinimai: žiūrėkit, kiek mums priklauso ir kokie, mes, mažiukai, nuskriausti.

Tačiau nevalia pamiršti, kad kaimynai taip pat gali svajoti apie Wilno ir Memel – internetas pilnas žemėlapių, įrodančių, kur baigiasi Lenkija ir prasideda Žemaitija, kaip Baltarusijoje užgimusią tikrąją Mindaugo Lietuvą, tikrąją Didžiąją kunigaikštystę – Baltarusiją, ilgainiui pasisavina žemaičiai ir t. t. Latviai skolingi nelieka. Pripažindami, kad dabartinė siena beveik teisinga, vis dėlto pasako, kad pietinė Žiemgala – tai sulietuvintos latvių protėvių žemės. Lietuviams būtų dar ir kaip ne prošal pastudijuoti kaimynų svajones – įdomios geopolitinės pratybos.

O koks gi būtų Lietuvos ateities žemėlapis? Dabar labai madinga, ypač kokioje Rusijoje, paišyti pasaulio ateitį po 20, 30 ar dar daugiau metų. Kai kurie tokių paišytojų Lietuvai vietos beveik nepalieka, geriausia atveju – jei dar Klaipėda mūsų, tai daugiau jau jokių svajonių. Jokios Didžiosios kunigaikštystės.

Kokie gi geopolitikos pokyčiai ryškėja XXI amžiaus pradžioje? Suprantama, kad globalizacija, informacinė visuomenė, šiuolaikinės komunikacijos yra nauji elementai. Jie nevienodai veikia atskirus pasaulio regionus, tačiau Lietuvos neišskiria iš bendro Vidurio Europos lauko. Reikia tikėtis, kad artimiausioje ateityje Lietuva liks „viena iš“, o ne kokia ypatinga šalis.

Gal taip mums ir reikia? Tik štai nesvajojančios valstybės sensta ir miršta greičiau...

Naujasis židinys

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Gintulis 2013-04-02 08:59

Baikit skleisti mitą, kad J. Stalinas ar vėliau N.Chruščiovas norėjo ,,padovanoti" Lietuvai Karaliaučiaus kraštą, bet A. Sniečkus nesutiko....

Niekas tokio Sniečkaus ir neklausė... Tironai nesitaria su savo šunimis....

Žygeivis 2013-04-02 16:23

Visų pirma skaitant šį straipsnį būtina atsiminti, jog Vareikis yra aršus Jievrosojuzo "federalistas".

Nepriklausomai Lietuvai tame "darinyje" yra skirtas tik "kreso" (Lenkijos užkampio) likimas.

Taigi, ir autoriaus čia pateiktas "minčių kratinys" yra akivaizdžiai veikiamas šių jo politinių įsitikinimų

Antra - straipsnyje daugybė netikslumų ir "nusikalbėjimų".

Pvz., čia jau komentaruose paminėta seniai paneigta "legenda" apie Stalino "siūlymą Sniečkui dovanoti Karaliaučiaus kraštą".

Rimtam politikui, o tuo labiau geopolitikui, jau seniai vertėjo išsiaiškinti ir žinoti šitos propagandinės nesąmonės tikrąją istoriją bei sukūrimo aplinkybes. Tuo labiau, kad ji jau seniai aprašyta liudininkų.

O jei nežino, siūlau pasiskaityti bent jau čia:

Dvi legendos - apie Karaliaučiaus (Tvankstos) krašto "perdavimą" SSSR ir Stalino siūlymą jį pasiimti Lietuvai
viewtopic.php?f=37&t=9488

Kita nesąmonė - vadinti Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį "legendine brolių prūsų žeme".

Autoriui vertėtų žinoti, jog istorinės-etninės prūsų žemės šioje pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje sudaro tik labai mažą dalį. O vadinamas Klaipėdos kraštas iš tikro yra tik Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis (mažesnioji).

Faktiškai visos tikrosios istorinės-etninės prūsų žemės nuo 1945 m. yra laikinai okupuotos Lenkijos (Stalino Lenkijai buvo "padovanotos").

Nežinau kokiame "gedgaudiniame" žemėlapyje autorius surado, jog Gdansko prūsiškas pavadinimas yra Giedainiai. Tačiau tikruose istoriniuose šaltiniuose tai yra Gudaniškė (Gudaniska).

Autorius sugebėjo prisiminti 19 amžiuje sukurtą Varšuvos kunigaikštystę, tik kažkodėl pamiršo paminėti, jog ją "įkūrė" Napoleonas po savo užkariavimų, ir lenkų magnatų spaudžiamas prijungė prie jos Lietuvos Suvalkiją (tame tarpe ir tą jos dalį, kurią Lenkija iki šiol yra okupavusi nuo 1920 m.).

Vis tik rimtam geopolitikui žymiai svarbesnė turėtų būti jo taip ir nepaminėta 1569 m. tarp Lenkijos karalystės ir Lietuvos Imperijos (slaviškai vadinamos Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste - o mūsų istorikai kažkodėl vis dar "seka" šia idiotiška slavų raštininkų "pagimdyta tradicija") nustatyta valstybine siena, kuri daugybę šimtmečių buvo pati stabiliausia Lietuvos Imperijos siena.

Kalbant apie šiuolaikines geopolitines Lietuvos Valstybės aspiracijas, tai dar 1918 m. Lietuvos Taryba labai aiškiai paskelbė esminį sienų nustatymo principą - Lietuvos Valstybė turi apjungti etnografines Lietuvių Tautos žemes, nepaisant bet kokių šių žemių turėtų "ryšių" su kitomis valstybėmis bei tuometinio nutautėjimo ir kolonizacijos įvairiais svetimšaliais lygio.

Štai šiuo etnografiniu (o kalbant dabartine terminologija - istorinių-etninių Lietuvių Tautos žemių) apjungimo principu ir turi būti paremta visa šiuolaikinė Lietuvos Valstybės geopolitika.

Kalbant konkrečiau tai būtų:

Pietuose:

- 1569 m. nustatyta siena su Lenkija, grąžinant Lietuvai Lenkijos 1920 m. užgrobtą Pietinę Dzūkiją (Pietinę Dainavą) ir Pietinę Suvalkiją;

- Mažosios Lietuvos pietinė dalis (faktiškai atitinkanti dabartinę Karaliaučiaus (Tvankstos) srities pietinę sieną - šiuo metu laikinai okupuotą Rusijos imperijos; bei Mažosios Lietuvos Geldapės ir Žydkiemio rajonai, Stalino po karo "padovanoti" Lenkijai);

Pietryčiuose ir rytuose:

- Lietuvos Valstybės siena, nustatyta 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartyje.

Šiaurėje:

- manau, kad čia siena jau nustatyta, dar 1920 m. susitariant su Latvija ir padarant abipuses nuolaidas (tai yra istorinės sėlių, žemgalių ir kuršių žemės, kurios ir buvo padalintos tarp Lietuvos ir Latvijos, kadangi šios senosios baltiškos gentys jau labai seniai yra sulietuvėjusios ir sulatvėjusios).

P.S. Svajoti apie Žečpospolitą ar Lietuvos Imperiją gali tik įvairūs imperialistai-kosmopolitai - tokie, pvz., kaip Vareikis, o mes - Lietuvių nacionalistai - laikomės labai aiškių esminių nacionalizmo principų:

Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo - tautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai
viewtopic.php?f=4&t=166

Jais remiantis Lietuvos Valstybės sienų klausimai jau seniai nustatyti bei nubraižyti žemėlapiuose:

Lietuvių Tautos istorinių etninių žemių žemėlapis
viewtopic.php?f=42&t=9997

Geopolitiniai klausimai bei sprendimai irgi yra jau išnagrinėti įvairių autorių, ir šių geopolitinių tikslų realaus "įkūnijimo" strategija taip pat jau aptarta bei numatyta:

Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos
viewforum.php?f=136

Taip kad ponui "federalistui" Vareikiui nevertėtų vėl iš naujo "išradinėti dviratį", o šiek tiek pasidomėti tuo, kas jau seniai padaryta bei viešai paskelbta... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 9 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: