Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Artimųjų Rytų „geopolitikos“ ypatumai

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Artimųjų Rytų „geopolitikos“ ypatumai

Parašytas: 06 Geg 2007 00:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Artimųjų Rytų „geopolitikos“ ypatumai

2007 gegužės mėn. 5 d, Arūnas Spraunius, http://www.DELFI.lt
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=13098084

Prieš kelis mėnesius Vašingtone įsikūrusios organizacijos tinklalapio "WorldPublicOpinion.org" atlikta apklausa parodė, jog daugiau kaip 70 proc. egiptiečių, pakistaniečių, indoneziečių ir marokiečių mano, kad Jungtinės Valstijos siekia susilpninti ir suskaldyti islamiškąjį pasaulį. Tik 12 proc. apklaustųjų teigė maną, kad Vašingtonas siekia apsaugoti Jungtines Valstijas nuo puolimo.

Apklausa taip pat atskleidė, kad maždaug 30 proc. respondentų pritaria atakoms prieš JAV pajėgas Irake, Afganistane ir Persijos įlankoje. Tačiau 60 proc. apklaustų musulmonų teigė, kad savižudžių sprogdintojų išpuoliai nepateisinami, o 67 proc. sakė, kad islamas draudžia smurto aktus prieš taikius gyventojus.

"Požiūris į "al Qaeda" sudėtingas. Vidutiniškai tik trys apklaustieji iš dešimties Osamą bin Ladeną vertina teigiamai, o daugelis nenorėjo atsakyti į šį klausimą", - skelbia "WorldPublicOpinion.org".

Daugiau kaip pusė respondentų sakė, kad vienas iš "al Qaeda" tikslų yra kiekvienoje musulmoniškoje šalyje įvesti šariato teisę.

Tokiam tikslui pritarė ir daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų. Maždaug 60 proc. nurodė, kad vienas iš Vašingtono tikslų yra energijos resursų Artimuosiuose Rytuose kontrolė. O štai šių metų kovo pabaigoje vykusiame arabų šalių viršūnių susitikime Saudo Arabijos sostinėje Rijade sutarta atgaivinti prieš penkerius metus parengtą planą dėl taikos su Izraeliu. Taikos plane Izraeliui siūlomi normalūs santykiai su arabų valstybėmis mainais į visišką pasitraukimą iš teritorijų, kurias jis okupavo per 1967 metų Artimųjų Rytų karą. Jungtinės Tautos taip pat neseniai užsiminė, kad reikėtų surengti Izraelio, palestiniečių ir arabų valstybių susitikimą, kuriame būtų pamėginta atnaujinti Artimųjų Rytų taikos derybas. 2002-aisiais Izraelis atmetė tokį pasiūlymą.

Nors Izraelis nepritaria toms plano nuostatoms, kurios kalba apie atsitraukimą iki 1967 metų sienų, Jeruzalės statusą ir pabėgėlių grįžimo klausimą, šios šalies premjeras Ehudas Olmertas žurnalistams yra sakęs, jog jei nuosaikios arabų valstybės palaikys Saudo Arabijos iniciatyvą, jis tai vertinsiąs kaip labai pozityvias permainas. Oficialus susitikimas, kuriame prie vieno stalo susėstų Izraelio ir Saudo Arabijos pareigūnai, būtų labai svarbus įvykis. Šalys nepalaiko oficialių santykių.

Prie ko čia vienoje vietoje daugumos musulmonų požiūris į Ameriką (šiaip – nesunkiai prognozuojamas), arabai sunitai ir labai atsargus nepopuliaraus dabartinio Izraelio premjero optimizmas dėl Saudo Arabijos iniciatyvos? Na, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose viskas susimaišę ir persipynę. O ištarę žodį „Izraelis“, turbūt absoliuti dauguma žmonių pasaulyje nevalingai pagalvoja apie Jungtines Valstijas, mat Amerika daug dešimtmečių yra nuosekli žydų valstybės globėja. Be to, nepaisant rytietiškų vingrybių gausos, apie taiką Artimuosiuose Rytuose, tikėtina, galvoja daugiau šio regiono gyventojų, nei iš šalies atrodo.

Be to, musulmonų pasaulis nėra vienalytis. Žydų spaudoje nedažnai, bet reguliariai pasirodantys tekstai apie arabų sunitų taikias iniciatyvas ir užuominas į vadinamųjų nuosaikių musulmoniškų šalių galimus planus vienytis šiaip jau gali reikšti veikiau lūkesčius negu esamą padėtį. Izraelis tikriausiai labai norėtų, kad sunitų dominuojami arabai imtų akivaizdžiai konkuruoti su išorikai agresyviu ir neprognozuojamu šiitų valdomu Iranu.

Kita vertus, Artimuosiuose Rytuose tai, kas atrodo akivaizdu ar net akivaizdžiausia, gali turėti ir savo paslėptą prasmę. Ir ne vieną. Tarkime, yra tokia neafišuojama aplinkybė, kad dalis Saudo Arabijos politinio elito atstovų (pavyzdžiui, buvęs šalies ambasadorius Jungtinėse Valstijose Bandaras bin Sultanas) palaiko gerus santykius su Bushų šeima. Daugeliu atžvilgių būtent B. Bin Sultano pastangų dėka Amerika nusprendė palaikyti Saudo Arabijos taikią iniciatyvą.

Maždaug tuo pat metu žydų spauda su nerimu rašė apie staiga pablogėjusius Izraelio ir Egipto santykius.

Izraelio infrastruktūros ministrui Binyaminui Ben Elizerui teko atidėti vizitą į Kairą, kur jis turėjo susitikti su Egipto žvalgybos vadu Omaru Suleimanu, mat šioje šalyje parodytas dokumentinis filmas „Šakedo dvasia“, kuriame B. Ben Elizeras faktiškai kaltinamas dėl 250 belaisvių egiptiečių sušaudymo per vadinamąjį Šešių dienų karą.

Kiek anksčiau Egiptas netrukdė Palestinos autonomijos ministrui pirmininkui Ismailui Haniyai įvežti į Gazos ruožą 20 milijonų dolerių, nors anksčiau buvo įsipareigojęs neleisti į Gazą patekti didesnėms sumoms.

Atsakymas gali būti netikėtai paprastas – Amerika pasirinko Saudo Arabiją, apeidama Egiptą. Pastarasis daug metų buvo didysis tarpininkas painiuose žydų ir arabų santykiuose. Gali būti, Kairas „įsižeidė“. Be to, Egipto atstovai dalyvavo garsiojoje Teherane surengtoje konferencijoje, kur buvo abejojama holokaustu – spėjama, kad ten galėjo išgirsti nemalonių užuominų apie tai, kad jie esą yra musulmonų išdavikai. Tačiau tai - tik prielaidos.

Kita vertus, nereikia pamiršti, kad turtinga Saudo Arabija tuo pat metu savaip „investuoja“ Artimuosiuose Rytuose, finansuodama, atrodytų, visus ir viską – nuo islamistinių grupuočių (teigiama, kad per 10 metų per vadinamuosius labadaros fondus Rijadas kompensacijoms mirtininkų šachidų šeimoms, islamistų grupuočių struktūros tobulinimui, propgandai ir t.t. skyrė maždaug milijardą dolerių ) iki plano teikti finansinę paramą „broliams sunitams“ Irake, nes juos esą skriaudžia šiitai (tarp kitko, Saudo Arabija finansuoja net Rusijos islamiškas organizacijas).

Pasak žydų spaudos, maždaug 2004-ųjų pabaigoje Iranas perėmė iniciatyvą Artimuosiuose Rytuose ir tapo svarbiausiu musulmonų (pirmiausia, ba abejo, Palestinos autonomijoje) interesų gynėju. Bet po neseniai Saudo Arabijos incijuoto besikivirčijančių palestiniečių grupuočių „Hamas“ ir „Fath“ atstovų susitikimo Mekoje, kur Saudo Aarabijos karalius pažadėjo milijardą už susitaikymą, galima sakyti, kad saudai „perpirko“ iš Irano palestiniečius.

Dienraščio „USA Today“ teigimu, šių metų pradžioje pasiuntinio postą Amerikoje paliekantis Saudo Arabijos princas Turki al-Feisalis Vašingtone dalyvavo priėmime, kurį surengė Amerikos žydų organizacijos. Renginyje dalyvavo ir valstybės departamento diplomatas, atsaklingas už kovą su antisemitizmu. Pasak „USA Today, saudai sprendimą draugauti su Amerikos žydų lobistais motyvuoja būtinybe mažinti Irano įtaką, baigti prievartos Irake bei Libane eskalavimą ir siekiu išspręsti Palestinos problemą.

Čia esama savotiško rytietiško vyliaus. Vienas žydų laikraštis neseniai išvardijo kelis klausimus, kurie kyla aiškinantis, ar iš tiesų agresyvią retoriką kartojantis Iranas kelia didžiausią grėsmę Artimuosiuose Rytuose. Jei iš tiesų Iranas siekia pasigaminti atominę bombą, ant kurios šalies jis ruošiasi ją numesti? Ant Izraelio, su kuriuo neturi sienos ir napalaiko visiškai jokių ūkinių, kultūrinių (nekalbant jau apie politinius) santykių, taigi neturi ir jokių konkrečių nesutarimų (apie Irano prezidento retoriką – kita kalba)? Bet ar Teherane iš tiesų nesupranta, kad taip jis sunaikintų nemažą dalį Libano, Sirijos ir t.t. ir užnuodytų visą regioną, nes radioktyvaus debesies Iranas veikiausiai nekontroliuotų? Nekalbant apie tai, kad kaip reikiant gautų atgal. Ar iš tiesų Iranas nori tapti valstybe šachide?

Galbūt derėtų priminti vieną pikantišką detalę – iš devyniolikos 2001-ųjų rugsėjo 11-osios mirtininkų penkiolika buvo saudai ir tik keturi, kilę iš kitų musulmoniškų valstybių. Tas pats laikraštis, kuriam kilo klausimų dėl Irano, padarė tokią išvadą: Saudo Arabija yra viena didžiausių tarptautinio terorizmo finansuotojų. Bet tuo pat metu ji yra ir nuo terorizmo nukentėjusių šalių sąjungininkė. Yra toks posakis: nieko asmeniško – tik rankų miklumas.

Kuriam galui reikėjo pradėti šį tekstą nuo nepalankios musulmonų visuomenės nuomonės apie Ameriką? Galbūt - tam, kad ilgainiui gali paaiškėti, jog kritikos ir net grasinimų Amerikai negailinčios musulmoniškos šalys dėl gerų santykių su ta pačia Amerika tarpusavyje savaip konkuruoja.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 11 Bal 2008 18:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Č.Iškauskas. Kada gi JAV pasitrauks iš Irako?

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... 9935&com=1

Žygeivis, 2008 04 11 18:36

Visa šita avantiūra Irake (ir Afganistane) naudinga tik Izraeliui (sunaikintas galingas priešas) ir Rusijai (naftos ir dujų kainos išaugo dvigubai).

Ar tik nebus žydai iš Izraelio ir Rusijos, per savo gausią įtakos agentūrą, "išdūrę" JAV.

***********************************************************

JAV: M.Ahmadinejadas yra pavojingas

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=2

Žygeivis, 2008 04 11 18:51
"JAV: M.Ahmadinejadas yra pavojingas"
------------------------------- ------

1. Taip pasakė visai ne JAV, o žydas Dikas Čeinis (netgi ne prezidentas, o viceprezidentas)

2. Svarbiausias klausimas - pavojingas kam? JAV ar Izraeliui?

Žygeivis, To Zaizdras Zigeiviui, 2008 04 12 15:57, 2008 04 12 16:55

Apie Bušą nieko nerašiau - tai pirma.

Antra - Čeinis tikrai yra žydų kilmės.

Trečia - JAV įlindusi į Iraką ir Afganistaną, sukrėtė viso pasaulio ekonomiką, o kartu, taip pakeldama naftos ir dujų kainas, sudarė sąlygas suklestėti jau beveik nudvėsusiai Rusijos imperijai, ir tuo labai stipriai pakenkė Lietuvos strateginiams interesams - o man, kaip lietuvių nacionalistui, tai ypač svarbu.

Ketvirta - aš iš principo palaikau Izraelį jo teisėtoje kovoje su okupantais arabais, 7 amžiuje užgrobusiais daugybę žemių už istorinės Arabijos ribų, tame tarpe ir istorines žydų žemes - tautų teisė į savo istorinę žemę neišnyksta ir per 2000 metų. Tačiau Izraelis pats turi spręsti savo problemas su arabais ir musulmonais.

Penkta - tačiau tas pats principas galioja visoms tautoms. Tame tarpe ir lietuviams - mes irgi turime tokią pat teisę susigrąžinti visas baltų genčių, iš kurių susiformavo dabartinė lietuvių tauta, istorines-etnines žemes. Ir laikui bėgant tai padarysime.

Šešta - kiekviena tauta turi gyventi savo istorinėje žemėje, o ne migruoti ir kolonizuoti svetimas žemes.Tai taikoma ir lietuviams, ir žydams, ir turkams, ir visiems kitiems ...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Lie 2011 13:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Arabai europiečių akimis: stereotipus verta griauti

http://www.geopolitika.lt/?artc=4799
http://www.balsas.lt/News/print/547991

Benas Brunalas
2011 07 25

Neramumai arabų pasaulyje išprovokavo gausybę apžvalgininkų, politologų ir kultūrologų samprotavimų apie šių skirtingų civilizacijų santykius. Nors ir iki arabų pavasario musulmoniškos šalys dėmesio stoka negalėjo skųstis, šie neramumai paįvairino Vakarų ir arabų šalių santykių analizės kontekstą, kuris iki tol daugiausia buvo orientuotas į kovą su terorizmu ar Irako, Afganistano ir Irano problemas.

Taigi, atsižvelgiant į svarbius arabų pasaulyje vykstančius pokyčius ir suvokiant šių pokyčių svarbą Europai, verta prisiminti ilgą ir įdomią dviejų kultūrų bendravimo istoriją, nes ji, manau, yra svarbi ir neatsiejama nuo procesų, vykstančių dabar. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, matyti, kad Vakarų ir arabų šalių santykiai daugiausia buvo asimetriški, grįsti Vakarų pirmavimu ir net dominavimu.

Tik iki 1683 metų Vienos mūšio, nutraukusio turkų ekspansiją į Europą, arabai galėjo lygiavertiškai konkuruoti su europiečiais ir kai kuriose srityse pirmauti. Po šio mūšio arabų pasaulį apėmė suirutė ir nesėkmės tiek karyboje, tiek ekonomikoje. Europiečiams įsisavinus už Atlanto esančias naujas žemes ir užvaldžius pagrindinius jūrų kelius, arabai ne tik buvo užklupti nevaldomos infliacijos (nulemtos didelio sidabro ir aukso kiekio, atgabento iš Amerikos žemynų), bet ir stagnacijos moksle bei kultūroje.

Po šių įvykių krikščioniškos senojo žemyno šalys netruko atsiimti anksčiau prarastas teritorijas ir savo įtakos zonomis paversti strategiškai svarbius Osmanų imperijos kraštus, tokius kaip Egiptas ar Alžyras. Atsiradusi proga įsitvirtinti „svetimose“, musulmonų dominuojamose žemėse paklojo tolimesnius arabų ir krikščionių (Vakarų) bendravimo ir vienas kito suvokimo pamatus. Galbūt šioje vietoje reikėtų patikslinti, kad didesnės įtakos šie įvykiai turėjo Vakarams.

Sugebėjimas pagaliau visose srityse (europiečiai, pavyzdžiui, niekada nepripažino kultūrinio musulmonų pranašumo) įveikti iki tol grėsmingą ir net apokalipsines kalbas apie Vakarų žlugimą pajėgusį sužadinti priešą leido sukurti sistemą, galinčią ne tik vaizduoti, bet ir pagal save kurti arabų pasaulį. Ši vakariečių sukurta arabų (kaip, beje, ir kitų į rytus nuo Europos esančių tautų) vaizdavimo tradicija pavadinta orientalizmu – specifine pažiūrų visuma, padedančia Vakarams dominuoti Oriente (Rytuose).

Dominavimo specifiškumas glūdi tame, kad orientalistikoje Vakarų pranašumas pirmiausia reiškiasi „tekstuose“: moksliniuose (nors dažnai neobjektyviuose) straipsniuose, tyrimuose, grožinėje literatūroje, valstybės politikų kalbose bei vizijose ir apskritai visuomenės mąstyme. Pavyzdžiui, buvęs JAV Valstybės departamento Žvalgybos ir tyrimų biuro tarnautojas Haroldas W. Gliddenas savo straipsnyje „The Arab World“ 1972 metais rašė, kad arabams iš prigimties yra būdingas nepasitikėjimas, įtarumas ir neprognozuojamumas. Ryškus priešiškumas ir apgavystės menas yra aptinkamas ne tik kasdieniame arabų gyvenime, bet ir pačiame islame.

Todėl visa tai, H. Gliddeno nuomone, lemia, kad arabai, kitaip negu vakariečiai, nevertina taikos, o priešingai – turi stiprų keršto jausmą. Šio straipsnio turinys yra tipiškas orientalizmo požiūrio pavyzdys, raginantis išvaduoti regioną iš esamos „barbariškos“ būklės ir sukurti klasikinę vakarietišką didybę. Todėl net praėjus daugeliui metų po kryžiaus karų ir Vakaruose įsitvirtinus sekuliarizuotai mąstysenai neretai gali aptikti istorikų darbų (pavyzdžiui, François René de Chateaubriand'o veikalas „Oeuvres romanseques et voyages“), teigiančių, kad kryžiaus žygiai buvo organizuoti ne tik turint siekį išvaduoti Šventąjį kapą, bet ir kaip priemonė civilizuoti vergijos, tamsumo, priešiškumo kulto užvaldytą visuomenę.

Žodžiu, europiečių mintyse islamiški kraštai buvo tautos be teritorijų, tėvynės be teisių, įstatymų ir saugumo. Todėl dėl viso to „pavaldžiajai rasei“ (Vakarų pranašumo pagrindimas reiškėsi net interpretuojant darvinistinę logiką; tipinis to pavyzdys – Gustave'o Le Bono traktatas „Les Lois psychologiques de l'Evolution des peuples“) natūraliai reikia prieglobsčio, kurį jai suteiktų Europos okupacija.

Šie trumpai pristatomi orientalizmo principai yra neatsiejami nuo politikos ir didžiųjų valstybių interesų. Apskritai yra sutariama, kad orientalizmas yra ne kas kita, kaip politinis projektas, nuteikiantis ir paruošiantis „civilizuotas tautas“ silpnesnių valstybių okupacijai. Puikus to pavyzdys – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos rengtos neoficialios Turkijos dalybos XX amžiaus pradžioje.

Šios dvi Europos valstybės sutarė, kad atėjus laikui bus būtina pasidalyti azijinę Turkiją. Tiek prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiek jo metu slaptoji diplomatija buvo ryžtingai nusiteikusi Turkiją pirmiausia suskaldyti į įtakos sferas, o paskui – į mandatines ar okupacines teritorijas. Prancūzijoje šiuo tikslu buvo net pradėta įspūdinga spaudos kampanija, o Anglijoje daugybė komitetų turėjo įgaliojimus tirti ir rekomenduoti politiką, leisiančią tinkamiausiai padalyti Orientą. Tačiau prasidėjusi „vilsoniškoji“ tautų apsisprendimo programa, kaip pažymėjo vienas iš pareigūnų, atsakingų už sklandų Turkijos padalijimą, Markas Sykesas, išardė visus kolonijinius ir ypač teritorijų padalijimo planus, dėl kurių valstybės jau buvo bendrai sutarusios.

Galbūt tautų apsisprendimo programa ir buvo viena iš priežasčių, šiek tiek pristabdžiusių Vakarų veržimąsi į svetimus kraštus, tačiau tikrai abejotina, ar tai turėjo įtakos požiūrio, kad vakarietis yra pranašesnės (dėl to turinčios teisę valdyti mažiau pažangias visuomenes) civilizacijos atstovas, kaitai. Puikus to pavyzdys yra 2009 metais pasirodžiusi Egono Flaigo knyga „Weltgeschichte der Sklaverei“.

Joje autorius gina teiginį, kad arabai savo klestėjimo metais sukūrė didžiausią vergovinę sistemą pasaulio istorijoje. E. Flaigas pabrėžia, kad kalifų, sultonų ir emyrų išplėtota vergovės sistema buvo didesnė nei, pavyzdžiui, romėnų ir turėjo tragiškų padarinių daugeliui tautų, milijonams žmonių. Tik dėl Vakarų vykdytų okupacijų, „humaniško kolonializmo“, vergovinė sistema buvo likviduota. Žodžiu, Europos civilizacinio pranašumo jausmas yra gajus ir šiandien. Ir tai nenuostabu. Orientalizmo klasikas Edvardas W. Saidas taikliai pastebi, kad požiūris į Rytus yra formuojamas žmonių, aktyviai veikiančių viešojoje erdvėje, o jų parašyti darbai ar išsakytos mintys tam tikru lygiu paremti ankstesnių autorių atkartojimu ar net kontempliavimu. Žodžiu, suformuotos mąstymo ir įsivaizdavimo tradicijos yra gana stabilios ir nekintančios.

Visa tai, kas čia aptarta, yra įvykių iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir Afrikos dekolonizacijos vertinimas. Tad kyla klausimas, kaip šiame kontekste atrodo Europos ir arabų santykiai XX a. pabaigoje ir XXI amžiuje. Akivaizdu, kad situacija gerokai skiriasi nuo tos, kuri, sakykim, buvo tuo metu, kai Prancūzija ir Didžioji Britanija Molotovo–Ribentropo pakto stiliumi dalijosi Turkijos žemes. Europos įtaka pasaulyje labai pasikeitė ir galios asimetrija tarp arabų ir europiečių gerokai sumažėjo.

JAV įsitvirtinimas Oriente taip pat sumenkino Europos svarbą ir įtaką. Tačiau negalima teigti, kad interesas „būti“ prieš šimtmetį valdytuose kraštuose pradingo. Europos Sąjungos politika nukreipta į Viduržemio jūros šalis, o šios politikos metodika, pagrįsta veiksmų planų (action plans) pasirašymu, taip įpareigojant Viduržemio jūros valstybes europėti, rodo neišblėsusį europiečių „humaniškąjį imperializmą“. Žinoma, efektyvumo tokioje politikoje nėra itin daug. Tai puikiai rodo demokratijos kokybės ir kiekybės stygius regione, ne vieną dešimtmetį egzistavusios diktatūros Tunise, Egipte ir trauktis nenorinti valdžia Libijoje ar Sirijoje.

Galima pasamprotauti, kad jei europiečių tikslas iš tiesų buvo „mesianistinis“ – civilizuoti (suvakarietinti, sudemokratinti) necivilizuotus kraštus, to jiems per šitiek šimtmečių įgyvendinti nepavyko galbūt dėl per aiškiai nubrėžtos Orientą ir Oksidentą (Vakarus) skiriančios linijos. Ši Samuelio P. Huntingtono „Civilizacijų konflikte“ įprasminta perskyra ir dabar tampa nors neoficialia, bet reikšminga priežastimi, neleidžiančia į ES šeimą patekti Turkijai. Tokių perskyrų akcentavimo beprasmiškumas dar labiau atsiskleidžia šiais laikais, kai Europa nebėra vyraujanti galia pasaulyje. Juk Turkijos įsiliejimas į Vakarų struktūras (NATO) yra puikus pavyzdys, kad islamo tradicijoje gimusi tauta gali keistis. Galbūt tereikia pamiršti kai kuriuos stereotipus, suformuotus klestint eurocentristinei mąstysenai.

O arabų pavasaris? Atsižvelgiant į visa tai, per arabų kraštus persiritusi ir demokratinės perspektyvos ateičiai suteikusi pilietinio sujudimo banga yra tiesiog gera proga Europai. Per kelis mėnesius entuziastingai nusiteikusi nebesitaikstyti su status quo arabų liaudis pasiekė tai, ko Europos Sąjunga negalėjo įgyvendinti nuo 1995 metais prasidėjusio Barselonos proceso. Dabar belieka kelti klausimus, kur pasuks nuo diktatūros išsivadavę Egipto, Tuniso, Libijos arabai? Kokia naujai užgimusiose musulmonų valstybėse bus ES vieta? Atsakymas suponuotų teiginį, kad daug kas priklausys nuo Europos Sąjungoje priimamų sprendimų ir politinės valios.

Turkijos priėmimo į ES klausimas yra labai reikšmingas. Egiptiečiams į teisiamųjų suolą pasodinus Hosnį Mubaraką, o tunisiečiams atsikračius Ben Ali, valstybių visuomenės ir jų lyderiai atsidūrė tam tikrame vertybiniame vakuume. Senasis gyvenimo modelis patyrė fiasko, tačiau kelias, kurį siūlo demokratiškieji europiečiai, daugeliui musulmonų gali rodytis mažų mažiausiai įtartinas vien dėl to, kad jį siūlo Vakarai. Trumpiau tariant, abejoti tuo, kas, atrodo, tiesia pagalbos ranką, arabus verstų žinojimas, kad dar nė viena musulmoniška valstybė nėra oficialiai Europos Sąjungoje.

Todėl mąstant apie ilgalaikį stabilumą arabų pasaulyje, apie pagaliau tikrai demokratinį šių kraštų veidą verta nepabijoti sureikšminti Turkijos įtakos Europos Sąjungos ateičiai. Žinoma, toks žingsnis, leidžiantis Europą kurti iki tol buvusiam „kitam“, „svetimam“ ar „žemesniam“ „kontingentui“, iš esmės kirsis su logika, kuri pristatyta pirmoje straipsnio dalyje – tačiau ar kirsis su pačia Europos esme? Remi Braque yra vaizdžiai pristatęs Europą kaip talpyklą, kurioje nuolat vyksta europėjimo procesas. Tad kodėl nesuteikus galimybės į šią talpyklą pakliūti Turkijai, galinčiai svariai prisidėti prie tvarkos ir gerovės musulmoniškuose kraštuose užtikrinimo?

Apibendrinant visas išsakytas mintis galima teigti, kad per ilgus amžius įsitvirtinęs europocentrizmas suformavo savitą ir neretai ydingą pasaulio suvokimą. Galbūt Europos valstybių dominavimo laikais europocentrizmas nebuvo kliūtis siekti savų interesų, tačiau to paties pasakyti negalima apie daugiapolį šių dienų pasaulį. Toks tiesmukas europocentrizmas šiame kontekste vertintinas kaip neigiamas veiksnys, užkertantis kelius europinėmis idėjomis grįstam pasaulio progresui.

Benas Brunalas
Šaltinis: geopolitika.lt

Komentarai:

Žygeivis, 2011 07 25 15:19

Europa visų pirma turi paremti Kurdistano Nepriklausomybę, nes būtent čia yra vienas iš pagrindinių pasaulio "nestabilumo mazgų".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 17 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: