Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žmonijos genealogija: ar labai artimi giminės esame?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Genetika. Žmonių evoliucija. Senoviniai įvairūs hominidai - žmonės. Žmonijos ateitis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žmonijos genealogija: ar labai artimi giminės esame?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žmonijos genealogija: ar labai artimi giminės esame?

Parašytas: 18 Sau 2013 17:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žmonijos genealogija: ar labai artimi giminės esame?

http://vigiles.lt/zmonijos-genealogija- ... nes-esame/

Paskelbta: 2013/01/16 | Pijus

Prieš pat Jungtinės Karalystės monarchei Elžbietai II 2006 m. atvykstant į Lietuvą, istorikas Alfredas Bumblauskas paskelbė nustatęs, kad ji turi ir šiek tiek lietuviško kraujo.

Viurtembergo hercogo Liudviko protėvių giminės medis.

Tai, žinant karališkųjų šeimų tarpusavio ryšius, labai nestebina, tačiau vedą prie vieno gana įdomaus klausimo.

Kaip artimai žmonės iš skirtingų valstybių ar kontinentų yra vienas su kitu genealogiškai susiję?

Šis įrašas nėra žvilgsnis į kokį nors konkretų mitą, jo atsiradimą ir raidą. Tai labiau žmonių tarpusavio giminystės ryšių aptarimas.

Žinoma, kai kurie klaidingi įsitikinimai su juo susiję (pavyzdžiui, multiregioninės homo sapiens kilmės teorija), tačiau pagrindinis šio straipsnio tikslas – tiesiog aptarti klausimą, kokio artumo genealoginiais ryšiais yra vienas su kitu susiję visi šiuo metu gyvenantys žmonės, ir pažvelgti kokie yra galimi atsakymo variantai.

Prieš skaitant siūlyčiau pamėginti susigalvoti savo atsakymo variantą, o vėliau pasitikrinti. Manau, tiesa jus gerokai nustebins.

Adomas ir Ieva. Hieronymus Bosch paveikslo „Žemiškųjų malonumų sodas“ fragmentas.

Prieš pažvelgiant į šį klausimą iš mokslinės perspektyvos, gana įdomu pažiūrėti, kaip toli į praeitį žmonijos protėvius nukelia religija.

Štai trys monoteistiniai abraomiškieji tikėjimai mūsų visų pradžią sieja su Adomo ir Ievos sukūrimu ir apgyvendinimu Edeno sode, iš kurio, suvalgę vaisių* nuo Pažinimo medžio, jie buvo išvaryti.

Kadangi Senajame Testamente visa žmonių giminės genealogija aprašyta gana tiksliai, sudėjus nurodytas skirtingų kartų atstovų gyvenimo trukmes bei atlikus papildomų skaičiavimų, galima gauti rezultatus, kad Adomas ir Ieva turėjo gyventi prieš kiek daugiau nei šešis tūkstančius metų.

Tiesa, skirtingų konfesijų požiūris į tiesioginę Sukūrimo pasakojimo interpretaciją nėra vienodas, o tokius skaičius pateiktų ir gintų tik radikalūs pažodinės sampratos šalininkai.

Deja, senųjų mitologijų atveju dėl pasakojimų pobūdžio šis klausimas nėra konkretizuojamas ir siejamas su tiksliomis datomis.

Pereinant prie mokslinio šio genealoginio klausimo sprendimo visų pirma reikia išskirti tris skirtingas prieigas, kurias paeiliui ir aptarsime.

Taigi pirmiausia galima pažvelgti, kaip labai susiję žmonės, jeigu bandoma giminystę atsekti tik per moteriškąją liniją. Kitaip tariant, sužinoti, kada gyveno vadinamoji mitochondrinė Ieva.

Antrasis kelias per kartas į praeitį žengti žiūrint tik į vyriškąją liniją ir taip ieškoti Y-chromosomos Adomo.

Galiausiai bus apžvelgta trečioji prieiga, leidžianti nubrėžti ribas, kada gyveno paskutinysis bendras visų, dabar gyvenančių, žmonių protėvis, žvelgiant tiek į vyrišką, tiek į moterišką linijas.

Mitochondrinė Ieva – visos dabar gyvenančios žmonijos pramotė, kurią galima atsekti analizuojant tik motinystės ryšius.

T.y., jeigu ieškant bendrų ištakų į tėvus visai neatsižvelgiama, o laukiama, kol visos tokiu būdu išvestos giminystės linijos susives į vieną bendrą visų pro(…)promočiutę.

Motinystės ryšius nustatyti leidžia mitochondrinė DNR.

Nors natūralu, kad ją turi ir vyrai, tačiau jaunesnei kartai perduoda tik moterys, todėl ji ir apriboja tyrimų galimybes ties viena lytimi.

Mitochondrinė DNR yra tokia DNR, kuri aptinkama ląstelėse esančiose mitochondrijose, pėdsakuose, kuriuos paliko kitados egzistavusios „nepriklausomos“ bakterijos.

Jų genai nėra tokie patys kaip jas „nešiojančio“ organizmo, ir žvelgiant į skirtumus tarp jų DNR, galima nustatyti, ar seniai du žmonės turėjo bendrą protėvį.

Kadangi jų DNR persiduoda tiesiogiai, kaip pasakė biologas Richardas Dawkinsas (The Rivers out of Eden: A Darwinian View of Life), mitochondrijos nepažeidžia celibato, jų dalys nesusimaišo ir iš vieno žmogaus atkeliauja ne 50%, o 100% DNR su nedideliu skaičiumi mutacijų.

Tiesa, šis tyrimo metodas tinka tik kalbant apie pakankamai ilgus laiko tarpus, atskirų kartų juo ištirti nepavyks.

Naujausi tyrimai rodo, kad mitochondrinė Ieva, visų mūsų pramotė per motinos liniją, gyveno prieš maždaug prieš 140 000 (Richard Dawkins, The Ancestor’s Tale: A Pilgrimage to the Dawn of Life) ar 200 000 metų. Tiesa, panašu, kad būtent ši data yra artimesnė tikrovei.

Motinystės linija, per kurią atsekama mitochondrinė Ieva.

Y-chromosomos Adomo atvejis šiek tiek primena jau aptartą bendrų protėvių paieškos būdą. Čia irgi sekama per vienos lyties ryšius, tačiau šį kartą jau vyriškos.

Kadangi vyrai, priešingai nei moterys, turi dvi skirtingas chromosomas X ir Y, viena jų, būtent Y, atkeliauja tik per tėvų liniją.

Taigi, kaip ir mitochondrinė DNR, ji pratęsiant giminę kinta tik tiek, kiek atsiranda atsitiktinių mutacijų.

Ilgą laiką pagal tyrimų metu gautus duomenis manyta, kad šis Adomas gyveno maždaug prieš 60 000 – 90 000 metų, tačiau naujos studijos leidžia manyti, kad tai per daug ankstyva data ir ją nustumia iki 142 000 metų.

Tokie pokyčiai galimi, kadangi gali egzistuoti dar neatrastų Y-chromosomos linijų, ypač Afrikos žemyne.

Kaip jau minėjau, kitų žemynų grupės skiriasi gerokai mažiau ir yra tiesiogiai kilusios iš afrikietiškųjų.

Tiek mitochondrinė Ieva, tiek Y-chromosomos Adomas kildinami iš Afrikos.

Tai galima nustatyti pagal kraujo linijų panašumą. Skirtingiausios jos yra būtent šiame žemyne, o kitos yra tik jų dalys.

Šie dar palyginti neseni tyrimai (pirmoji moteriškos linijos mokslinė analizė, leidusi datuoti Ievą gana tiksliai, buvo atlikta tik 1987 m.) smarkiai prisidėjo prie nesenos visos žmonijos kilmės iš Afrikos hipotezės pagrindimo.

Iki to laiko gana populiari buvo ir multiregioninio žmonijos vystymosi teorija, teigusi, kad Afrika buvo palikta gana seniai, o homo sapiens vystėsi atskirai skirtinguose regionuose, bet dėl tarpgrupinių kontaktų išlaikė bendrumų, būtinų išlikti kaip vienai rūšiai.

Apibendrinant abu šiuos moteriškos ir vyriškos linijų atvejus, reikia pabrėžti du dalykus.

Visų pirma mitochondrinė Ieva ir Y-chromosomos Adomas nebuvo vieninteliai tuo metu gyvenę žmonės. Deja, toks įsitikinimas, nors ir klaidingas, gana dažnas. Tiesiog kiti tuo metu gyvenę žmonės netapo visų dabartinių žmonių protėviais pagal vienos lyties liniją.

Lygiai taip pat akivaizdu, kad mitochondrinės Ievos mama taip buvo visų mūsų mitochondrinė pramotė, tačiau jau ne paskutinioji tokia moteris.

Tokia pati situacija ir su Y-chromosomos Adomu bei jo tėvu, seneliais ir proseneliais.

Antra, svarbu suprasti, kad šie Ieva ir Adomas nebūtinai turėjo gyventi tuo pačiu metu, kaip jiems suteikti vardai gali sudaryti įspūdį. Išties, kaip matome, metų skirtumas tarp jų gyvenimo laikotarpių buvo labai nemažas.

Vis tik nei mitochondrinė Ieva, nei Y-chromosomos Adomas nėra patys paskutiniai bendri visų šiuo metu gyvenančių žmonių protėviai.

Pirmuoju atveju sekame tik motinos liniją, o antruoju tik tėvo.

O jeigu, ieškodami mums artimiausio pro(…)prosenelio, sektume abi, neatsižvelgdami į lytis?

Kiek vėliau už Adomą ir Ievą gimė toks protėvis?

Visų pirma galima pagalvoti apie tai, kad kiekvieno iš mūsų protėvių skaičius sulig kiekviena karta didėja eksponentiškai. Kitaip tariant, turime po du tėvus, keturis senelius, aštuonis prosenelius, šešiolika proprosenelių ir t.t.

Vos per dvidešimt kartų jau turime daugiau nei milijoną vienos kartos protėvių.

Tikra gausybė.

Jau vien toks atvirkštinis skaičiavimo būdas, kuomet žiūrima ne į konkretų protėvį, bet į bendrą jų skaičių, rodo, kad labai seniai tas bendras protėvis gyventi negalėjo.

Atsižvelgdami į tuometinių populiacijų dydį, galime teigti, kad kuo toliau į praeitį, tu didesnė proporcija žmonių, su kuriais esame tiesiogiai susiję genetiniais ryšiais.

Yale’o universiteto Statistikos fakultete dirbantis mokslininkas Josephas T. Changas su kolegomis Douglasu L.T. Rhode’u bei Steve’u Olsonu sukūrė matematinį metodą, leidžiantį apskaičiuoti, kada maždaug gyveno paskutinis bendras žmonijos protėvis.

Paprastas modelis, neatsižvelgiantis į migracijos, geografijos, grupių kontaktų veiksnius, nurodo, kad toks žmogus turėjo gyventi vos prieš tūkstantį metų.

Patobulintas jo variantas, naudojantis Monte Carlo simuliaciją, atsižvelgia ir į šiuos faktorius, ir į istorinius įvykius, ir į socialinius giminės tęsimo aspektus.

Mokslininkai sukūrė pasaulio modelį, sudarytą iš trijų skirtingo lygio geografinių darinių: žemynų, šalių ir miestų.

Skirtingiems laikotarpiams priskiriamos skirtingos tikimybės gyventojams migruoti tarp šių vienetų, o tarpžemyninės kelionės galimos tik tarp šalių-vartų.

Jų skaičius taip pat kinta priklausomai nuo laikotarpio ir gerokai išauga, prasidėjus Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiui.

Siekiant labiau atspindėti tikrovę, populiacijos dydis kinta ir atsižvelgiant į tokius įvykius kaip epidemijos.

Visi šie skaičiavimai leidžia teigti, kad paskutinysis bendras visų mūsų protėvis gyveno prieš… viso labo du-penkis tūkstančius metų.

O pats modelis, kaip nurodoma straipsnyje, ganėtinai konservatyvus, tad pirmoji data turėtų būti arčiau realybės nei antroji. Tikėtina, kad maždaug prieš tris tūkstantmečius.

Be to, egzistuoja didelė tikimybė, kaip sako pats tyrimo autorius, kad po poros tūkstančių metų visi tuo metu gyvensiantys žmonės bus kiekvieno iš mūsų tiesioginiai palikuonys (jeigu tik paliktos giminės linijos iki to laiko nenutrūks).

Paskutinieji tikri Tasmanijos aborigenai.

Įdomu tai, kad konkretūs istoriniai įvykiai gali greitai perduoti šį titulą iš vienų rankų į kitas.

Kaip pavyzdys čia gali pasitarnauti Australijos aborigenų migracija į Tasmaniją, kuri įdomi bent keletu aspektų.

Gyventojai į šią salą atsikėlė prieš maždaug 40 000 metų ir nuolat palaikė ryšius su žemyno gyventojais (be to, Tasmanija ne visuomet buvo sala).

Vis dėlto, pradėjus kilti vandens lygiui, susisiekimas tapo nebeįmanomas ir iki pat europiečių atkeliavimo XVIII a. vietiniai maždaug 8 000 metų gyveno visiškai atskirti nuo likusio pasaulio.

Tai sukėlė įdomias pasekmes.

Pavyzdžiui, kultūriniu-technologiniu požiūriu dėl per mažos populiacijos įvyko ne progresas, o regresas ir senesnės kartos buvo labiau pažengusios nei jaunesnės. Dalis įgūdžių buvo paprasčiausiai pamiršta. (Robert Boyd, Peter J. Richerson Not by Genes Alone: How Culture Transformed Human Evolution).

Be to, tokia vienos populiacijos izoliacija turi poveikį ir mūsų bendrojo protėvio paieškoms.

Jeigu konkreti grupė žmonių ilgą laiką gyveno visiškai atskirta nuo kitų, paskutinis visų žmonių bendrasis protėvis turėjo gyventi gerokai prieš izoliacijos pradžią.

Tad, kalbant labai paviršutiniškai, galima sakyti, kad iki kontaktų su Tasmanijos aborigenais (ir, deja, paskutinės grynakraujės jų atstovės Truganini mirties 1876 m.) toks individas turėjo gyventi maždaug prieš 13 000 metų, o gal ir dar daugiau, turint omenyje, kad panašių į tasmanus grupių galėjo egzistuoti ir daugiau.

Tik globalizacija mūsų visų protėvį taip smarkiai, maždaug dešimčia tūkstančių metų, pajaunino.

Galiausiai įdomu pažvelgti ir į artimiausią identiškų protėvių tašką istorijoje, kuomet visi gyvenę žmonės arba buvo visų mūsų protėviai, arba jų giminės linijos tiesiog nutrūko ir dabar jie neturi nei vieno pro(…)provaikaičio.

Pagal jau aptartą J. T. Chango ir jo kolegų modelį, paprastuoju atveju, atitolintu nuo tikrovės, tokia situacija galėjo susiklostyti prieš maždaug du tūkstančius metų.

Realybę labiau atitinkančiu atveju tai būtų įvykę keliais tūkstančiais metų seniau nei gyveno paskutinysis bendras protėvis.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad žiūrint iš genealoginės pusės „tyrimas leidžia teigti, jog nesvarbu, kokiomis kalbomis kalbame, ar kokios spalvos mūsų oda. Mes visi turime protėvius, sodinusius ryžius Jangdzės krantuose, prijaukinusius arklius Ukrainos stepėse, medžiojusius milžiniškus tinginius Šiaurės ir Pietų Amerikos miškuose, stačiusius didžiąją Khufu piramidę.“

Tad kaip artimai esame susiję giminystės ryšiais?

Jeigu vienos kartos trukmę skaičiuotume kaip dvidešimt penkerius metus, gautume, kad kiekvienas mūsų, lyginant su labiausiai genealogiškai nutolusiu Žemės gyventoju, esame giminės per maždaug 100-120 kartų. Tik tiek. O su daugeliu kitų ir dar gerokai artimesni.

———-

* Vakarų kultūrose šiuo Rojaus medžio vaisiumi laikomas obuolys.

Įdomu tai, kad Artimuosiuose Rytuose ši garbė suteikiama bananui. Mat ir jį perpjovus randams kryžiukas, ir šio augalo lapai tinkamesni „apsirengti“.

Šį tradicijų skirtumą knygoje Kelionė į Jeruzalę aprašė ir Mikalojus Kristupas Našlaitėlis, ironiškai pastebėjęs, kad, perpjovus agurką, kryžiuką irgi galima įžiūrėti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: