Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Afrika ir joje esančios valstybės bei tautos - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Islamistai Sacharoje

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Islamistai Sacharoje

Parašytas: 20 Sau 2013 20:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Pavojai Sacharoje: silpnos valstybės, landūs teroristai

http://www.alfa.lt/straipsnis/15075970/ ... -20_17-39/

2013-01-20 17:39 Alfa.lt

Katastrofiškai nesėkminga įkaitų vadavimo operacija Alžyro dujų verslovėje kainavo dešimčių vakariečių ir jų pagrobėjų gyvybes. Pastarieji patyrė nuostolių, tačiau įrodė – Malyje įsiplieskęs konfliktas gali turėti rimtų pasekmių visam platesniam regionui.

Kai XIX amžiuje Prancūzija puolė plėsti savo kolonijinę imperiją Afrikoje, ji sąlyginai lengvai įtvirtino savo valdžią Viduržemio jūros pakrantės zonoje. Tačiau, kuo toliau prancūzai žengė į nesvetingą žemyno gilumą, tuo daugiau sunkumų jie patyrė, ir tuo aršesnis buvo laisvę vertinančių Sacharos gyventojų pasipriešinimas. Didelė dabartinio Pietų Alžyro, Malio, Mauritanijos ir Nigerio dalis buvo įsisavinta tik XIX ir XX amžių sandūroje.

XX amžiaus viduryje susikūrus šiuolaikinėms valstybėms, kurių sienos daugeliu atveju buvo liniuote braižomos žemėlapyje ir niekada neturėjo nieko bendro su vietos gyventojų valia ar politinių centrų gebėjimu išlaikyti nutolusių teritorijų kontrolę, jos paveldėjo rimtų – gal net neišsprendžiamų problemų.

Ten, kur prancūzai patyrė rimtų sunkumų, naujųjų valstybių lyderiai neturėjo jokių galimybių – o ir neturėjo daug paskatų investuoti biudžeto lėšas itin retai apgyvendintose teritorijose. Alžyro, Mauritanijos, Malio ir Nigerio politinis ir ekonominis gyvenimas susikaupė dykumos pakraštyje, o jos centras virto faktinės bevaldystės zona. Ilgą laiką niekas to tarsi ir nepastebėjo, kol iš pradžių pilietinis karas Libijoje, o vėliau tuaregų ir islamistų puolimas Malyje atkreipė dėmesį į Vakarų Europą plotu lenkiančio regiono problemas.

Kaip penktadienį rašė vokiečių leidinys „Der Spiegel“, didžiulėje teritorijoje „islamistų teroristai bei narkotikų kontrabandininkai gali judėti beveik netrukdomi“ – ir nekreipdami jokio dėmesio į valstybių sienas.

„Dykumos kariai“ vieną kartą pasirodo Mauritanijoje ar Malyje, o už kelių dienų jau gali išnirti iš dykumos kur nors Nigeryje, Libijoje – ar Alžyre.

„Der Spiegel“ vertinimu, Prancūzijos vyriausybės su kitų NATO šalių parama pradėta karinė operacija Malyje neduos jokių aiškių rezultatų, nes tikroji problema – visų be išimties regiono valstybių silpnumas.

Šiuo metu nėra jokių galimybių kontroliuoti judėjimą per Malio sienas su kaimyninėmis šalimis – todėl sukilėliai, negalėdami atsispirti šaunamajai prancūzų galiai, atsitrauks į dykumos gilumą – kaip yra pratę nuo seniausių laikų.

„Ten jie galės ramiai palaukti, kol baigsis intervencija ir pasitrauks europiečiai. Nes šiose Sacharos šalyse padėtis – ne ką mažiau sudėtinga, negu Malyje“, – rašo „Der Spiegel“ apžvalgininkas Christophas Sydowas apie Mauritaniją, Alžyrą ir Nigerį.

Mauritanija yra viena rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių ir turi bendrą 2200 km ilgio sieną su Maliu, kurios faktiškai nėra kam saugoti. Šalies ginkluotosios pajėgos yra nusilpusios po daugelio karinių perversmų, o valdžią 2008-aisiais užgrobęs generolas Mohamedas Ould Abdel Azizas praėjusių metų spalį buvo sunkiai sužeistas neaiškiomis aplinkybėmis ir iki šiol nemažai laiko praleidžia užsienio ligoninėse.

Nestabilus yra ir rytinis Malio kaimynas Nigeris, kur taip pat ilgą laiką tęsiasi klajoklių tuaregų sukilimas prieš centrinę valdžią Niamėjuje.

2008 metais šalyje aktyviau pradėjo veikti ir „Al Qaeda islamiškajame Magribe“ (AQIM). 2010 metais kariškiai nuvertė šalies prezidentą Mamadou Tandją, o „pereinamuoju laikotarpiu“ faktiniu šalies vadovu tapo generolas leitenantas Salou Djibo.

Padėtis Libijoje, kur 2011 metais oficialiai baigėsi pilietinis karas, pastaruoju metu taip pat neguodžia. Nacionalinė armija vis dar labai silpna, didelė dalis Muammaro Kadhafio režimo sukauptos ginkluotės pasklido po visą Vakarų Sacharos regioną ir atsidūrė įvairių kovotojų grupių rankose, o reali valdžia yra ne centrinės vyriausybės, o atskirų karo vadų rankose. Apie galutinę islamistų pergalę, kurios baiminamasi Vakaruose, kalbėti per anksti – labiau tikėtinas panašus į Somalio, kur nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios nėra stiprios centrinės valdžios, likimas.

Kaip teigia „Der Spiegel“, neramumai Malyje bent jau kol kas labiausiai paveikė šiaurinį kaimyną Alžyrą. Baimindamiesi konflikto plėtros, jo vadovai ilgai priešinosi Prancūzijos intervencijai, tačiau buvo priversti nusileisti, kai pasidarė aišku, kad Malio nacionalinė armija pralaimi islamistų kovotojams. Pats Alžyras dar iki galo neatsigavo nuo maždaug 200 tūkst. gyvybių pareikalavusio pilietinio karo, kuris vyko nuo 1991 iki 2002 metų. Alžyriečių kariai dažnai tampa islamistų kovotojų išpuolių taikiniu ir nesugeba tinkamai kontroliuoti 1400 ilgio bendros sienos su Maliu.

Didžiausias šių valstybių priešas šiuo metu – įvairios islamistų kovotojų grupuotės. Jos gali sudaryti strateginius aljansus, tačiau konkuruoja tarpusavyje dėl galios ir pajamų šaltinių, tokių kaip žmonių grobimas ir narkotikų kontrabanda.

Jau minėta AQIM yra bene garsiausia tokia organizacija, veikianti Vakarų Sacharoje. Priešingai negu dauguma kitų teroristų tinklo „Al Qaeda“ padalinių, AQIM pastaruoju metu retai puolė Vakarų taikinius ir daugiau dėmesio skyrė nelegaliam verslui. Ypač daug pasipelnyta iš žmonių grobimo – išpirkų pinigai buvo investuoti į ginkluotę ir kitą reikalingą įrangą. Manoma, kad Alžyro pietuose įsitvirtinęs AQIM turi apie 1 tūkst. kovotojų ir naudojasi nemažu dykumos genčių palaikymu.

Nuo AQIM 2011 metais atsiskyręs Dievo vienovės ir džihado Vakarų Afrikoje judėjimas (MUJWA, MUJAO) aktyviau veikia Mauritanijoje ir Malyje. Daugelis jo narių – juodaodžiai musulmonai, neradę bendros kalbos su tuaregų ir arabų dominuojamo AQIM lyderiais.

MUJWA 2012 metais pasiekė didelių laimėjimų Malyje, suvienijęs jėgas su tuaregų separatistų judėjimu, tačiau vėliau atgręžė ginklus prieš sąjungininkus ir užsimojo perimti visos šiaurinės Malio dalies kontrolę. MUJWA pergalės centrinėje Malio dalyje paskatino Prancūziją pradėti karinę operaciją „Servalas“.

Išvien su MUJWA Malyje veikia dar viena islamistų grupuotė „Ansar Dine“ („Tikėjimo gynėjai“), turinti iki 1 tūkst. kovotojų. Ji siekia užimtoje teritorijoje įvesti itin griežtą islamo teisės interpretaciją, labiausiai pagarsėjo siautėjimu svarbiu islamo kultūros centru laikomame Timbuktu mieste. Ten buvo sugriauta nemažai UNESCO saugomų musulmonų šventųjų mauzoliejų bei išlaužtos senovinės mečetės durys, kurios, pagal tradiciją, turėjo būti atvertos tik Paskutiniojo Teismo dieną.

Grupuotė „Al Muwaqiun bil Dam“ („Pasirašiusieji krauju“) tik praėjusių metų gruodį atsiskyrė nuo AQIM.

Išpuolis In Amenaso dujų verslovėje tapo pirmąja didesnio dėmesio sulaukusia jos operacija. Grupuotės lyderis Mokhtaras Belmokhtaras grasina rengti daugiau teroro atakų, jeigu Prancūzijos kariuomenė nepasitrauks iš regiono.

Alfa.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: