Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Afrika ir joje esančios valstybės bei tautos - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Pietų Sudanui išaušo laisvės diena

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Pietų Sudanas: gimsta nauja pasaulio valstybė

Parašytas: 12 Sau 2011 18:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Pietų Sudanas: gimsta nauja pasaulio valstybė

http://www.balsas.lt/print/520221
http://www.balsas.lt/naujiena/520221/pi ... o-valstybe

2011.01.12 09:11

Sudanas – didžiausia Afrikos ir 10-oji pagal teritoriją pasaulio valstybė – visą savaitę iki sausio 15 d. 5 val. vakaro renkasi savo likimą: arba ji suskils į dvi dalis, ir Pietų Sudanas taps 193-ąja pasaulio šalimi, arba liks toks pat status quo – pietūs tenkinsis ribotos autonomijos teisėmis. Šis pasirinkimas brendo ilgai, ko gero, šimtmečius...Ką mes žinome apie Sudaną?

Prisipažinkime – nedaug: kad tai didžiausia „juodojo“ žemyno teritorija, kad čia vyko daugybė perversmų, o šiaurė su pietumis kariauja iki šiol, kad Sudanas kontroliuoja didumą egzotiškojo Nilo ir Raudonosios jūros pakrantės, kad tai vienas vargingiausių pasaulio kraštų... Na, dar esame girdėję apie vakarų Darfūrą, kur nuo 2003 m. vyksta kruvinas separatistinis konfliktas, taip pat apie Osamą bin Ladeną, kuris nuo 1991 m. penkerius metus praleido Sudane, bet, įtariamas pasikėsinimu į Saudo Arabijos karališkąją šeimą, 1996-aisiais buvo priverstas vėl grįžti į Afganistaną.

II tūkstantmetyje prieš Kristų į pietus nuo Asuano besidriekiančios Nubijos žemės tapo Egipto provincija. Čia buvo statomos tokios pačios piramidės kaip ir Gizoje, šalia Kairo. I tūkstantmetyje Nubijos karalystė atsikratė Egipto faraonų ir perkėlė savo centrą į pietinę dalį. IV a. visą šiaurės Afriką užvaldė Romos imperija, ir Nubijos karalystė išnyko, bet jos gyventojai nubiai suformavo tris krikščioniškas valstybes. Šiaurėje tebegaliojo islamas, o pietinėje Alodijoje viešpatavo krikščionys.

Naujaisiais amžiais, XIX a. pradžioje, Egiptas vėl užėmė šiaurinę dalį, o 1820 m. – visą senąją Nubiją. 1821–1885 m. joje šeimininkavo Osmanų imperija. Po galingų šio amžiaus pabaigos sukilimų britų ir egiptiečių kariuomenės visiškai okupavo Sudaną, ir 1898–1995 m. čia buvo britų kolonija (Anglijos ir Egipto kondominiumas). Susidarė dvi atskiros kolonijos: Pietų Sudane britai skatino krikščionybę, o šiaurėje galiojo islamas ir arabų kalba. Paskelbta Sudano nepriklausomybė 1956 m. įžiebė I pilietinį karą, kuris tęsėsi iki 1972-ųjų. Šiauriečius rėmė SSRS, padėjo jiems ginklais, o „krikščioniškuosius“ pietus (čia apskritai tėra 5 proc. krikščionių) palaikė Didžioji Britanija ir kitos Vakarų šalys.

Nuolatiniai kariniai perversmai 1969 m. atvedė į pulkininko Gaafaro Nimeirio diktatūrą ir represijas prieš Pietų Sudano gyventojus. Pagaliau 1972-ųjų kovą pavyko pasiekti susitarimą dėl pietinės dalies autonomijos. Bet kilo II pilietinis karas (garsioji Darfūro krizė ir konfliktas su Čadu), o G. Nimeiris 1983 m. pabėgo į Egiptą. Manoma, kad apie du milijonus pabėgėlių paliko autonomiją, kol 2005 m. Pietų Sudanui šešerių metų autonomijos laikotarpis, po kurio krašto likimą turėjo spręsti referendumas. 2009 m. prezidentas Umaras Hassanas Ahmadas al-Bashiras, šaliai vadovaujantis dar nuo 1993 m. spalio 16 d., pasirašė referendumo aktą (išsamiau žr. http://www.sudan2011.blogspot.com/ ). Tad pasirinkimo metas atėjo šiemet sausio 9 dieną.

Iš viso Sudane, praėjusių metų liepos mėnesio duomenimis, kaip skelbiama CŽV „Pasaulio faktų knygoje“ ( https://www.cia.gov/library/publication ... os/su.html ), gyvena beveik 44 mln. gyventojų, o Pietų Sudane – tik apie 8 mln. (jo sostinė Džuba dėl grįžtančių pabėgėlių yra vienas sparčiausiai augančių miestų pasaulyje: jame dabar yra beveik 300 tūkst. gyventojų). Jie susitelkę ketvirtojoje viso Sudano teritorijos dalyje, sudarančioje 590 tūkst. kv. kilometrų.

Sunku pasakyti, kuri Sudano dalis yra geriau išsivysčiusi. Apskritai ši didžiausia Afrikos valstybė užima ne pačias blogiausias vietas pasaulyje pagal sveikatos, socialinės padėties, ūkio plėtros rodiklius. Antai pagal mirtingumą Sudanas yra 37 vietoje pasaulyje, pagal gyvenimo trukmę (54,2 metų) – 20-oje, jo BVP 2009 m. sudarė 92,5 mlrd. dolerių (71 vieta), bet auga po 4–5 proc. kasmet, o 2007 m. padidėjo net 10 procentų. Raštingumas čia siekia 61 proc., bet pagal mirtingumą nuo ŽIV ir AIDS šalis užima 19 vietą. Nedarbas čia irgi tradiciškai aukštas – net 19 proc. (165 vieta), apie 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Užpernai infliacija siekė 11,2 procento.

Šiaurės Sudane vyrauja didesni miestai ir gyvenvietės, o pietinėje dalyje daugiau kaimų. Kaip minėjome, šiaurėje daugelis gyventojų yra musulmonai (sunitai), o pietuose vyrauja tradiciniai vietiniai tikėjimai, nors yra (apie 5 proc.) ir krikščionių.

Pietų Sudanas ribojasi su glūdžiomis Afrikos šalimis – Etiopija, Uganda, Kenija, Kongu, Centrine Afrikos Respublika (CAR), o tai taip pat meta šešėlį ant viso gyvenimo lygio.

Pagal 2005 m. sutartį tarp Sudano vadovybės ir Liaudies liberalizavimosi judėjimo gavęs autonomijos teises, Pietų Sudanas tais pačiais metais priėmė savo konstituciją. Pagal ją, įgijus nepriklausomybę, pietinės dalies prezidentas Salvas Kiiras Mayarditas automatiškai tampa viso Sudano viceprezidentu.

Tačiau apžvalgininkai perspėja dėl tokio Pietų Sudano statuso keliamų pavojų. Naujos valstybės gimimas kažin ar bus plojimais sutiktas kaimyninėse valstybėse. Naujų nesitarimų gali kilti ir su šiaurine Sudano dalimi, pavyzdžiui, dėl ginčytinų naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo.

Matyt, skiriamoji linija bus nustatoma panašiai kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, bet juk žinome, kokia dabar padėtis abipus šios zonos.

Arba kokia įtampa tvyro ties Indijos Džamu ir Kašmyro valstijas skiriančia linija, kurią ginčija Pakistanas.

1972 m. Adis Abeboje pasirašytas susitarimas nutraukė ilgiausią Afrikoje pilietinį karą, pietinė dalis gavo daugiau teisių tvarkyti savo vidinį gyvenimą, tačiau paliaubos truko tik apie 10 metų.

Sudano išsivadavimo liaudies armija atnaujino konfliktą, kai 1983 m. prezidentas G. Nimeiris paskelbė kursą į šalies islamizaciją. Dabartinis Sudano vadovas Umaras Bashiras gruodį taip pat pasakė, kad „jei Pietų Sudanas atsiskirs, konstitucija bus pakeista į islamišką, ir tuomet nebus laiko kalbėti apie kultūrinę įvairovė bei etniškumą“.

CŽV duomenimis, per du dešimtmečius vyriausybinė kariuomenė Pietų Sudane sunaikino apie du milijonus gyventojų, dar apie 4 mln. buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į Etiopiją, Keniją, Ugandą ar Egiptą. Atsirado vadinamoji prarastoji karta.

Žinoma, 2005 m. sausį Nairobyje pasirašyta taikos sutartis pristabdė šį pražūtingą procesą, bet apžvalgininkai abejoja, ar ir dabar Chartumas vykdys savo įsipareigojimą, pavyzdžiui, vienodomis dalimis skirstyti pajamas už išgaunamą naftą (beje, apie 85 proc. jos išteklių yra Pietų Sudane).

Štai pranešama, kad šiaurinėje dalyje rinkimų apylinkės pustuštės – šiauriečiai boikotuoja pietiečių nepriklausomybės siekį.

O Pietų Sudane visuose 2638 rinkimų punktuose vyrauja euforija. Apie 3,7 mln. rinkėjų kupini optimizmo, kad įteisinus nepriklausomybę jie iškart bus pasaulio pripažinti ne tik kaip 193-os valstybės atstovai, bet ir kaip visateisiai tarptautinės bendrijos nariai. Bet svarbiausia – šią nepriklausomybę suvokti sveiku protu, neįklimpstant į naują pilietinį karą.

Česlovas Iškauskas

George'as Cloonis: Europos indėlis į taiką Sudane
http://www.balsas.lt/naujiena/519188/ge ... ika-sudane

Šaltinis: geopolitika.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/520221/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 12 Sau 2011 18:35. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Sau 2011 18:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

George'as Cloonis: Europos indėlis į taiką Sudane

http://www.balsas.lt/print/519188
http://www.balsas.lt/naujiena/519188/ge ... ika-sudane

2011.01.05 10:15

Sudanas yra kryžkelėje tarp potencialios taikos ir galimo nacionalinio konflikto, kuris neabejotinai taptų žiauriausiu karu 2011 metais. Referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės, suplanuotas 2011 metų sausio 9 dienai, tikėtina, perskels šalį ir atsiras antroji pietiečių valstybė, už kurią jie taip ilgai kovojo.

Jei referendumo rezultatas bus būtent toks, Pietums atiteks visos Sudano naftos atsargos.

Niekas nenustebs, kad ši istorinė akimirka gali atnešti ir netikėtumų. Valdžioje esanti Nacionalinė Kongreso Partija (NKP), atrodo, galėtų nuginčyti referendumo rezultatus.

Derybos tarp NKP Šiaurėje ir Sudano žmonių Laisvės judėjimo Pietuose dėl problemų, kurios dalina šalį į Šiaurę ir Pietus, sustojo. Sudano ginkluotosios pajėgos bombardavo teritoriją prie sienos tarp Šiaurės ir Pietų. Darfūre žmogaus teisių ir humanitarinė situacija vis blogėja, o taikos klausimu ten įvyko nedidelė pažanga.

Visa tai turi būti peržiūrima NKP žmogaus teisių pažeidinėjimo ir sutarčių įžadų nesilaikymo patirties kontekste: daugiau nei 20 metų Sudano vyriausybė kovojo prieš Pietus, kuriuose žuvo daugiau nei 2 milijonai žmonių, Darfūre buvo vykdomas genocidas ir kiti žiaurūs dalykai, apytiksliai 400 000 žmonių žuvo. NKP manipuliavo žmonių grupėmis, kad pasiektų savo tikslus, tačiau patys ignoravo savo įsipareigojimus.

Jungtinės Valstijos pristatė paskatinimo priemones abiems pusėms, kad šios pasirinktų taiką. Buvo bijoma, kad po referendumo derybos tarp Pietų ir Šiaurės prives prie naujo karo.

Dauguma Europos šalių ir Europos Sąjunga apskritai nepasiūlė nieko, kas galėtų užtikrinti taiką. Europos politika šiuo atžvilgiu galėtų padėti stiprinti abiejų pusių argumentus už taiką.

Išaugusių įsiskolinimų palengvinimas, tolimesnis santykių gerinimas ir papildoma pagalba bei investicijos – tie veiksmai, kuriuos Europos valstybės galėtų atlikti iki sausio 9-os. Tai galėtų būti naujos sankcijos arba jau egzistuojančių sankcijų stiprinimas (aktyvų įšaldymas, draudimas išvykti, ginklų tiekimo embargas ir kapitalo rinkos sankcijos); padidintas bendradarbiavimas su Tarptautiniu Baudžiamuoju teismu dėl einamųjų ir potencialių bylų prieš atsakingus už karo nusikaltimus Darfūre ir Pietuose; naftos sandorių, sudarytų eurais, įšaldymas.

Jei būtų pristatyti efektingi „rimbai ir meduoliai“ bei nukreiptas dėmesys nuo karo, tarptautinė bendruomenė ir Sudanas galėtų sutaupyti daugiau nei 100 milijardų dolerių. Europa, pavyzdžiui, vietoj to, kad leistų pinigus ant taikos palaikymo ir humanitarinės pagalbos, galėtų tas lėšas dalinai skirti vystymuisi.

Europos Sąjunga galėtų atlikti svarbų vaidmenį referendumo eigoje, jei parodytų bendrą tarptautinę reakciją į įvykius Sudane. Didelė ir plačiai pripažinta Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misija turėtų išleisti griežtą ir savalaikę ataskaitą, kurioje būtų aiškiai išdėstyta, ar rinkimuose atsispindėjo Pietų Sudano gyventojų nuomonės. Toks įsiterpimas galėtų sutrukdyti politiškai motyvuotiems referendumo rezultatams ir sumažinti įtampą šalyje.

Europos valstybės gali nuspręsti, kils ar nekils karas Sudane 2011-ais metais. Vienas konkretus žingsnis gali turėti reikšmės tiems, kurie pasirenka taiką, ir paveikti tuos, kurie nardina šalį atgal į karą.

George'as Cloonis – aktorius ir labdaros fondo „Not on Our Watch“ įkūrėjas.

Johnas Prendergastas – projekto „Enough“ įkūrėjas ir knygos „Kova su žmogaus teisių nusikaltimais Afrikoje“ autorius.

http://www.project-syndicate.org

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/519188/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Pietų Sudanui išaušo laisvės diena

Parašytas: 09 Lie 2011 16:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Naujausia pasaulio valstybė: Pietų Sudanui išaušo laisvės diena

http://www.zebra.lt/lt/naujienos/pasaul ... 40102.html

2011-07-09

Pietų Sudanas šeštadienį sulaukė seniai lauktos laisvės; šiam menkai išsivysčiusiam Afrikos regionui tapus naujausia pasaulyje valstybe, jos sostinėje Džuboje prasidėjo didelės iškilmės.

"Šiandien iškelsime Pietų Sudano vėliavą, kad prisidėtume prie pasaulio valstybių", - sakė valdančiojo Sudano liaudies išsivadavimo judėjimo generalinis sekretorius Paganas Amumas, stovėdamas prie milžiniško vėliavos stiebo.

Nuo ankstaus ryto tūkstančiai žmonių pradėjo rinktis šeštadienį vyksiančių oficialių ceremonijų vietoje, dainuodami ir mojuodami vėliavomis.

Tai bus didžiausias tarptautinis renginys, iki šiol surengtas karo nuniokotame mieste ant Baltojo Nilo krantų, kuriame stinga netgi būtiniausios infrastruktūros.

Prieš istorinę ceremoniją visoje sostinėje pasiruošimai vyko iki paskutinės minutės. Šiuose renginiuose turėtų dalyvauti 30 Afrikos lyderių ir aukšto rango Vakarų šalių pareigūnų.

Darbininkai šeštadienio rytą tebemontavo tentą virš svarbių svečių tribūnos. Taip pat buvo sugriežtintas saugumas - gatvėse budėjo pareigūnai su sprogmenis užuodžiančiais šunimis ir gerai ginkluoti kariai.

"Ši diena ypatinga, - sakė vietos gyventojas Josephas Legge. - Nekantraujame pamatyti, kaip bus sukeistos vėliavos - Šiaurės nuleista, o Pietų pakelta."

Pietų Sudanas tapo nepriklausomu, praėjus lygiai šešiems mėnesiams po referendumo, per kurį šio regiono gyventojai beveik vienbalsiai pasisakė už atsiskyrimą nuo buvusių pilietinio karo priešininkų šiaurėje.

Kol 2005 metais buvo pasirašyta taikos sutartis, pietų sukilėliai dešimtmečius su pertraukomis kariavo su šiaurės pajėgomis. Pietų Sudanas buvo smarkiai sugriautas, žuvo milijonai žmonių, o pasibaigus karams liko abipusis nepasitikėjimas.

Nepriklausomybės paskelbimo ceremonija vyko prie mauzoliejaus, kuriame palaidotas sukilėlių lyderis Johnas Garangas, miręs praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią buvo užbaigtas ilgiausiai Afrikoje trukęs konfliktas, taip pat buvo nutiestas kelias į Pietų Sudano valstybingumą.

Nuo 8 val. 15 min. Grinvičo (11 val. 15 min. Lietuvos) laiku prasidėjo kariniai paradai, pamaldos sugiedotas naujosios šalies himnas. Vėliau perskaityta Nepriklausomybės deklaracija, pakelta Pietų Sudano Respublikos vėliava, o naujosios šalies pirmasis prezidentas Salva Kiiras davė priesaiką.

Pietų Sudano pareigūnai sakė, kad pagrindinis garbės svečias per šias ceremonijas bus Sudano prezidentas Omaras al Bashiras, kuris yra ieškomas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo dėl įtariamų nusikaltimų žmoniškumui ir genocido Darfūre.

Zebra.lt / BNS

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Lie 2011 17:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Pasaulio žemėlapyje nauja valstybė – gimė Pietų Sudanas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... anas/65568

2011-07-09

Pietų Sudanas švenčia gimtadienį, šiandien Afrikoje gimsta nauja valstybė. Pietų Sudano sostinės Jubos gatvės – nuvalytos, pastatai – naujai nudažyti, o laikrodžiai, ilgai skaičiavę paskutines minutes iki nepriklausomybės, skelbia pergalės dieną.

99 procentai pietiečių per referendumą pareiškė norintys kurti savo valstybę, atsiskirti nuo Didžiojo Sudano, išsivaduoti iš šiauriečių valdžios ir pamėginti gyventi savarankiškai. Kelias iki liepos 9-osios buvo ilgas, 1,5 milijono žmonių nesulaukė referendumo dėl nepriklausomybės, daugybė – pabėgo ir tik dabar nedrąsiai grįžta atgal.

Kova su šiauriečiais truko nuo 1983 iki 2005 metų.

Pietų Sudanas išgyveno siaubingus bado protrūkius, o laisvos valstybės vizija daugeliui atrodė tarsi vaiduoklis, kuris niekada nevirs kūnu ir krauju. Sudano, kaip ir daugelio kitų Afrikos valstybių, sienos – kolonistų palikimas, kurį panaikinti buvo itin sunku.

Pietų Sudanas – žalias, miškingas kraštas, kuriame gyvena juodųjų afrikiečių gentys, dauguma gyventojų – krikščionys bei animistai, Šiaurė – arabų musulmonų valdomos dykumos. Nesantaika kilo dėl vandens, galvijų bandų, o vėliau – naftos.

Skirtingų tautų ir religijų žmonės priverstinai apgyvendinti vienoje valstybėje niekada nesutarė, o kova dėl laisvės, vandens ar gyvulių virsdavo žiauriais dirbtinio bado protrūkiais, atvirais ginkluotais susidūrimais ir nuolatiniu nerimu dėl rytojaus.

Pietiečiai pagaliau gavo laisvę, bet kova, skirtingai, nei manoma, nesibaigė. Kai kurie pasienio gyventojai dar nenusprendė, prie kurios šalies nori ir gali šlietis, o klajoklių gentys Abayei regione nepasidalija pievų, kurių dydis – kaip dabartinio Libano.

Kaimyninėse Pietų Kordofano žemėse, kuriose gausu naftos, taip pat neramu, nubu genties žmonės prijaučia pietiečiams, bet yra priversti gyventi šiauriečiams paliekamoje teritorijoje, todėl vis dar priešinasi šiauriečiams, norėdami įrodyti savo teisybę.

Šiaurinėje Mėlynojo Nilo provincijoje taip pat karšta, ir karštis kyla ne tik nuo kepinančios saulės, bet ir nuo žvanginamų ginklų. Užsienio politikos specialistai, atidžiai stebintys sunkų naujos valstybės gimimą, bijo, kad sąlyginė dabarties ramybė gali ilgai netrukti, jei dvi besiskiriančios valstybės nesugebės pasidalyti turto, žmonių ir įsipareigojimų.

O dalytis yra ką, nes Sudanas buvo didžiausia Juodojo žemyno valstybė, kurioje glūdi milžiniški naftos klodai, gyvena daug žmonių, klajoja didžiulės galvijų bandos.

Pietų Sudanas – didelis praradimas šiauriečiams, kurie neteko ne tik didelio žemės ploto (tokio kaip Prancūzija ir Portugalija), 75 procentų naftos klodų, bet ir garbės, kurios po Sudano prezidento Omaro al Bashiro paskelbimo tarptautiniu nusikaltėliu ir taip stigo.

Tiesa, šiauriečiai nori tartis, todėl derybos dėl sienų, tarptautinės skolos pasidalijimo, naujos valiutos įvedimo, vėliavos, bei žmonių – vyksta.

Naujoji valstybė palaiko neblogus diplomatinius santykius su Kenija ir Uganda, bet labiausiai jiems reikėtų draugauti su buvusiais bendrapiliečiais.

Specialistai pripažįsta, kad Pietų Sudanas nepasiruošęs laisvei, bet siūlo ja pasinaudoti dabar, nei neturėti niekada. Pietuose nėra kelių, elektros, o didžioji dauguma žmonių yra neraštingi. Sukilėliai, kurie šalį valdo nuo 2005 metų paliaubų pasirašymo, turi šiokios tokios valdymo patirties, bet pinigai, kuriuos jie gavo iš naftos, buvo išleisti ginklams, o ne valstybės kūrimui, kelių tiesimui ar žmonių mokymui.

Pietų Sudane gyvena apie 8 milijonus gyventojų, ir tai – vienas skurdžiausių regionų pasaulyje, todėl pietiečiai, turėdami didžiulius naftos klodus ir nemenkas ambicijas, jau dabar kalba apie tai, kad skurdas tik laikina naujos 54-os Afrikos valstybės būsena. Tiesa, nafta pietiečiai kol kas negali gausiai dalytis su turtingais pirkliais, nes visa gavimo ir tiekimo infrastruktūra yra šiaurėje, o naftotiekis, vedantis į Keniją, – tik planuose.

Kita pietiečių problema subtilesnė – ginklu sprendę nesutarimus su šiaurėje gyvenančiais arabais, jie svarsto, kaip neišsitraukus automatų susikalbėti su pietuose gyvenančiomis gentimis, kurios nepatenkintos dominuojančios dinkų genties įsigalėjimu.

Antroji pagal dydį nuer gentis skundžiasi, kad jų poreikiai nepatenkinami, todėl baiminamasi naujų, jau vidinių Pietų Sudano konfliktų.

Pietų Sudano gimimą kitos Afrikos valstybės taip pat sutinka neramiai. Baiminamasi, kad Pietų Sudano atsiskyrimas gali paskatinti regionus, kurie turi separatistinių nuotaikų, taip pat aršiai reikalauti laisvės.

Tokių regionų Afrikoje nemažai: tai ir Kabinda Angoloje, Katanga Kongo Demokratinėje respublikoje ar Senegalo Kasamanka. Vienybės stinga Nigerijoje, o liūdnas Darfūro, esančio tame pačiame Sudane, likimas, kelia šiurpą visam pasauliui.

Specialistai sutinka, jog Pietų Sudano gimimas kelia nerimą kai kuriems Afrikos valstybių vadovams, bet tikimasi, kad ekonominės naudos siekis numalšins separatistų nuotaikas skirstytis ir draskytis, juolab kad Pietų Sudano kova dėl teisės šiandien švęsti nepriklausomybę truko ilgai ir kainavo pernelyg brangiai.

Taigi, taika žaliuojančiame Pietų Sudane – trapi, gentys ir galvijų bandos vis dar klajoja tarp neegzistuojančios sienos, bet naujausios pasaulio valstybės sostinė Juba šiandien švenčia. Valstybės gimimas – ilgas procesas, kuris liepos 9-ąją pagaliau baigėsi.

Pagal BBC ir ForeignPolicy informaciją

Jūratė Važgauskaitė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Lie 2011 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Naujosios Pietų Sudano valstybės vadovas nesiskiria su kaubojaus skrybėle

http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... d=47430965

BNS
2011 liepos mėn. 9 d. 17:20

Salva Kiiras
© AFP/Scanpix

Kaubojišką skrybėlę dėvintis ir vešlią juodą kaip anglis barzdą želdantis naujausios pasaulyje valstybės prezidentas Salva Kiiras (Salva Kiras) anksčiau buvo sukilėlių vadas, uoliai išpažįstantis krikščionių tikėjimą, kaip ir dauguma kitų jo tėvynainių - Pietų Sudano gyventojų.

Įspūdingo ūkio 60 metų lyderis, ilgai partizanavęs savanose per niokojantį 1983-2005 metų pilietinį karą tarp Sudano šiaurinio ir pietinio regiono, ne kartą pasisakydavo už taiką per įnirtingus ir kai kada kruvinus ginčus, kurie Pietų Sudaną šeštadienį galiausiai atvedė į nepriklausomybę.

Per pamaldas katalikų katedroje, stūksančioje karo žaizdų dar neišsigydžiusioje sostinėje Džuboje, S.Kiiras ne kartą siuntė taikos ir susitaikymo žinią, o buvusį karo laikų priešininką Sudano prezidentą Omarą al Bashirą priėmė kaip garbės svečią nepriklausomybės paskelbimo ceremonijose.

"Mes negrįšime prie karo - to nenutiks", - S.Kiiras tvirtino šiemet gegužę, kai Chartumo pajėgos įžengė į ginčijamą Abjėjaus rajoną, kurį Pietų Sudano vadovai nori matyti savo naujoje valstybėje.

"Esame ištikimi taikai, - pabrėžė prezidentas. - Pakankamai prisikariavome. Mes sudarėme taiką."

Lyderis, kuris savo šalyje dažnai vadinamas tiesiog Salva, niekada neslėpė ambicijų atvesti į nepriklausomybę didžiulį menkai išsivysčiusį regioną, turintį 8,5 mln. gyventojų. Šiuo atžvilgiu jis labai skyrėsi nuo savo pirmtako Johno Garango, kuris beveik iki pat savo mirties 2005 metais siekė, kad Sudanas išliktų suvienytas, tačiau gyvuotų kaip federacija ir būtų demokratiškas.

S.Kiiras yra kilęs iš al Gazalui regiono, esančio netoli Abjėjaus. Jis priklauso dinkų genčiai, kuri yra didžiausia etninė grupė Pietų Sudane, ir kiekvieną sekmadienį meldžiasi per mišias Džubos katedroje.

Dauguma dinkų tradiciškai verčiasi gyvulių auginimu, o S.Kiiras retai kada matomas be jo įvaizdžio dalimi tapusios plačiabrylės skrybėlės. Įtakingas JAV senatorius Johnas Kerry, kuris šiemet sausį apsilankė Džuboje, kai pietų Sudane vyko referendumas dėl nepriklausomybės, atvežė S.Kiirui dovanų naują skrybėlę.

S.Kiiras perėmė vadovavimą iš charizmatiško J.Garango, su kuriuo jis 1983 metais įkūrė Sudano liaudies išsivadavimo judėjimą.

Valdžia jam atiteko, kai ankstesnis lyderis žuvo per sraigtasparnio katastrofą Ugandoje - tuojau po to, kai buvo pasirašyta 2005 metų taikos sutartis, užbaigusi pilietinį karą.

Po J.Garango žūties S.Kiiras iškart tapo savo judėjimo politiniu ir kariniu lyderiu, pietinio regiono prezidentu ir Sudano viceprezidentu. Jis šešerius metus dirbo kartu su buvusiu pilietinio karo laikų priešininku O.al Bashiru nacionalinės vienybės vyriausybėje.

Pietų Sudano lyderis yra kariškis, kuriam daug lengviau kalbėti Džubos arabų tarme negu anglų kalba. Jam taip ir nepavyko išeiti iš J.Garango šešėlio, o pastarojo lyderio palikimą gerbia tiek Šiaurės, tiek Pietų gyventojai.

Ruošiantis sausį vykusiam referendumui, S.Kiiras susitaikė su dauguma buvusių sukilėlių priešų.

Tačiau naujausios valstybės vadovo laukia bauginantys iššūkiai: jam teks vadovauti etniškai nevienalytei šaliai, kuriai stinga būtiniausios infrastruktūros. Be to, į Pietų Sudaną grįžta tūkstančiai buvusių pabėgėlių, kuriuos teks iš naujo integruoti po didžiulio masto gyventojų persikėlimų, nulemtų daugelį metų trukusio pilietinio karo.

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pietų Sudanui išaušo laisvės diena

Parašytas: 27 Kov 2012 19:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Судан разбомбил нефтяное месторожение южного соседа

http://ru.delfi.lt/abroad/global/articl ... &com=1&s=1

bbcrussian.com
вторник, 27 марта 2012 г. 18:16

Между Суданом и Южным Суданом разгорается война за приграничные территории, богатые запасами нефти. 27 марта военная авиация Судана нанесла удары по главному нефтяному месторождению в Южном Судане. По словам представителей Южного Судана, на нефтяные залежи сброшено несколько авиабомб. Представители Судана подтвердили факт нападения.

Авианалету Судана предшествовали бои на границе двух стран — самые интенсивные с лета 2011 года, сообщает Русская служба "Би-Би-Си".

Южный Судан обрел независимость после референдума, который состоялся в январе прошлого года. Референдуму о самоопределении юга Судана предшествовала 21-летняя гражданская война, во время которой ни преимущественно мусульманский север, ни преимущественно христианский юг не могли добиться военного превосходства.

Независимость Южного Судана была провозглашена 9 июля 2011 года, и Судан потерял статус самой большой по территории страны Африки, передав пальму первенства Алжиру. Власти в Хартуме заявили, что жители нового государства потеряли право быть гражданами Судана, при этом они не стали дожидаться официального провозглашения независимости Южного Судана и признали отделившийся "юг" в качестве суверенного государства за несколько часов до полуночи 9 июля.

Однако и после разделения Судана на два государства отношения соседей остаются напряженными: они не могут решить, как поделить нефтяные ресурсы и где провести границу. В последний год эти противоречия приводили к многочисленным вооруженным инцидентам между ними.

Как сообщалось, с момента своей независимости в 1956 году Судан последовательно преодолел около десятка военных переворотов, пережил две масштабных гражданских войны в южных штатах (1955-1972 и 1983-2005 годов), восстание сепаратистов в 2003 году в западном регионе Дарфур, приведшее к войне с Чадом, пограничный конфликт с Египтом за "треугольник" Халаиба на берегу Красного моря, а также мятеж в приморских провинциях (примыкающих к Красному морю) боевиков Восточного фронта народа беджа, выступающих за создание там самостоятельного арабского государства, пишет блог "Толкователя".

До начала 90-х годов прошлого века Судан оставался нищим аграрным захолустьем даже по африканским меркам, где запасы природных ископаемых оценивались как потенциально большие, но рисковать мало кто хотел. Американская компания Chevron начала геологоразведку в южном Судане в 1979 году, однако к 1984 году этот проект был заморожен из-за начавшейся в регионе войны.

Все изменилось с приходом к власти через переворот Омара Хасана Ахмед аль-Башира. За последние 20 лет суточная добыча нефти в Судане выросла практически с нуля до 800 тысяч баррелей, были построены и модернизированы четыре современных нефтеперерабатывающих предприятия, центральный нефтепровод из южных штатов в Порт-Судан.

В 2000-х годах нефть стала давать Судану до 97% валютной выручки, а общий "вес" экспорта достиг $13-14 млрд, в год. На эти деньги Судан начал активно перевооружать свою армию, закупая ежегодно на сотни миллионов долларов у России, Китая, Украины и Беларуси вооружение.

В 2005 году аль-Башир сумел договориться с полевыми командирами южан о разделе доходов от экспорта и переработки нефти напополам, а затем под давлением мятежников и Запада согласился и с проведением референдума о независимости Южного Судана. Это волеизъявление состоялось в январе 2011 года, где почти 99% голосов полностью неграмотного местного населения было отдано за независимость.

Обе стороны не демаркировали границу, из-за чего в июне 2011-го начались бои в нефтеносном районе Абьей, а также произошло антиправительственное восстание в штате Южный Кардофан (формально принадлежит Судану).

К 9 июля власти Судана выпустили новые карты страны, где все эти регионы были закрашены в национальные цвета. В свою очередь представители южносуданской армии прямо заявили о намерении воевать с северным соседом до полного прояснения вопроса.

Еще одним серьезным источником финансовой подпитки элиты новообразованного государства является международная гуманитарная помощь. Только за последние 6 лет в Южном Судане и вокруг него практически бесследно пропало порядка $7,5 млрд. А чтобы лучше защищаться от агрессии северян, южане тратят сотни миллионов долларов на покупку вооружений у Украины, Франции, США и ряда других стран (через Уганду, Кению и Эфиопию).

У аль-Башира (в 2009 году Международный суд выдал ордер на его арест) появился способ компенсировать потерю почти 75% разведанных запасов нефти в стране (они все находятся на территории Южного Судана): в июне 2011-го суданская армия, не привлекая внимания, вторглась в Ливию и оккупировала юго-восточные районы этой страны, выбив оттуда повстанцев, воевавших с Муаммаром Каддафи, передает блог "Толкователя".

bbcrussian.com

Лщьутефкфш
http://ru.delfi.lt/abroad/global/articl ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pietų Sudanui išaušo laisvės diena

Parašytas: 08 Rgp 2012 22:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Pietų Sudanas – kūdikis, dar neišmokęs vaikščioti

Antanas A. Terleckas
2012 08 06

Pietų Sudanas – valstybė, 2011 m. liepos 9 d. atsiskyrusi nuo Sudano ir greitai sulaukusi tarptautinio pripažinimo.

Nors Pietų Sudanas bando žengti savarankiškumo keliu, problemų ši jauna valstybė turi kur kas daugiau nei dauguma kitų Afrikos žemyno šalių.

XIX a. pabaigoje jungtinė Didžiosios Britanijos ir Egipto kariuomenė okupavo Sudaną ir pasidalijo jį į dvi dalis: šiaurinį, kuriame vyravo arabų kalba ir islamas, ir pietinį, kurį valdė anglai, ten plėtodami krikščionybę. Be krikščionių, pietiniame regione išliko gana daug genčių, išpažįstančių senąsias religijas. Dėl tokio susiskaldymo apie kultūrinį, ekonominį ar politinį pietinio regiono gyventojų vientisumą neverta nė kalbėti.

1956 m. Sudanas pasiskelbė nepriklausoma valstybe su sostine Chartumu ir iškart paskendo pilietinio karo tarp Šiaurės ir Pietų Sudano ugnyje. Pietų Sudano sukilėliai reikalavo platesnės autonomijos ir didesnių teisių dalyvauti šalies valdyme. Sudaną rėmė SSRS, o Pietų Sudaną – Vakarų šalys.

Tik 1972 m. Adis Abebos sutartimi Pietų Sudanui buvo suteiktos tam tikros autonominės teisės, o karo veiksmai – nutraukti. Per pilietinį karą žuvo daugiau nei 500 tūkstančių žmonių, iš jų tik apie 100 tūkstančių žuvo kovodami su ginklu rankose.

1983 m. Sudano prezidentas Gaafaras Nimeiry įteisino šariato teisę visame Sudane. Pietų Sudano valdžia iškart pasipiktino tokiais veiksmais, taip prasidėjo antrasis pilietinis karas, per kurį žuvo dar du milijonai žmonių.

Tik 2005 m., pasirašius taikos sutartį, karas pasibaigė. Esminis taikos sutarties punktas – referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės.

2011 m. sausį 98,83 proc. Pietų Sudano gyventojų balsavo už nepriklausomybę. Liepos 9 d. Pietų Sudanas tapo savarankiška valstybe. Vis dėlto lengvai tapti funkcionuojančia valstybe Pietų Sudanui nepavyko, iškart po nepriklausomybės paskelbimo iškilo didžiulių problemų.

Visų pirma, norint progresuoti naujai susikūrusiai valstybei dėl akivaizdžių priežasčių reikia pinigų. Nors Pietų Sudane gausu naftos išteklių, beveik visa įranga jos eksportui ir uostai yra... (šiauriniame) Sudane. Paradoksali situacija – viena pusė turi prekę, bet tik kita gali ją parduoti.

Už naftos eksportą per Sudano teritoriją jo valdžia ima didžiulius mokesčius, todėl nuo 2012 m. sausio Pietų Sudanas nutraukė naftos eksportą ir paskelbė, kad kartu su Kenija imasi tiesti vamzdyną naftai eksportuoti. Ir juk naftos eksportas sudaro 98 procentus Pietų Sudano pajamų! Atrodo, kad niekas iš valdančiųjų šalies pareigūnų nesupranta, kokį poveikį tai turės paprastiems žmonėms.

Interviu kompanijai BBC ( http://news.bbc.co.uk/2/hi/programmes/h ... 717910.stm) Pietų Sudano užsienio reikalų ministras Nhialas Dengas Nhialas užtikrintai teigė, kad žmonės palaiko valdžios veiksmus: paskelbus apie sprendimą nebeeksportuoti naftos maždaug dvejus metus, jie netgi išėjo į gatves pademonstruoti, kad remia vyriausybę! Ir visiškai nesvarbu, kad Pietų Sudanas neteks 98 procentų savo pajamų, svarbiausia – griežtos taupymo priemonės, jos padės išlaikyti stabilią padėtį šalyje. Ištvėrę du pilietinius karus, Pietų Sudano žmonės ištvers ir šį laikotarpį. Belieka palinkėti jiems sėkmės...

Antra problema – Pietų Sudano teritorijos ribos.

Sienų nustatymas buvo ir tebėra galvos skausmas vietos valdžiai.

Pietų Sudano gyventojai neretai susiremia su Centrinės Afrikos Respublikos pasienyje gyvenančiomis gentimis dėl teritorijų ir vandens. Ginčai vyksta ir su Kenijos vyriausybe dėl Ilemi regiono, kuris priklauso Kenijai dar nuo kolonijinių laikų.

Bet svarbiausia – nepavyksta susitarti su šiauriniu kaimynu – Sudanu.

Abyei regione turėjo vykti referendumas dėl to, kuriai Sudano pusei – Pietų ar Šiaurės – šio regiono žmonės nori priklausyti. Vis dėlto jis neįvyko ir nepanašu, kad greitu metu įvyks.

Abi pusės nesusitaria dėl detalių, kas turi teisę balsuoti. Sudano valdžia reikalauja, kad būtų leista balsuoti arabų klajokliams mesirams, kurie nuo seno Abyei regione gyvena šešis mėnesius per metus.

Pietų Sudano valdžia teigia, kad mesirai neturi teisės balsuoti, nes jie nėra nuolatiniai regiono gyventojai. Spėjama, kad nuo šios genties balsavimo ir priklausytų Abyei likimas: jeigu jie nebalsuos, arabams pritrūks balsų ir regionas pereis Pietų Sudanui. Jei balsuos, balsų turėtų užtekti ir Sudanas švęs pergalę.

Dar kelios ginčytinos teritorijos – pietinis Kurdofanas ir Mėlynasis Nilas.

Abiejuose regionuose per rinkimus daugiau simpatijų sulaukė Nacionalinio kongreso partija, kurios lyderis yra Sudano prezidentas Omaras al Bashiras. Tačiau Pietų Sudano valdžia apkaltino ją rinkimų klastojimu ir teigia, kad šie regionai priklauso Pietų Sudanui.

O kol vyksta ginčai dėl pasienio, abiem pusėms dažnai savo įsitikinimus tenka įrodinėti jėga. Čia kur kas agresyviau reiškiasi Sudanas, mat Pietų Sudanas nėra pajėgus apsiginti nuo kur kas pajėgesnės Sudano kariuomenės. Vis dėlto čia Pietų Sudanas turi savo skydą – JT, kurios pasmerkė Sudano agresiją prieš Pietų Sudaną.

Pietų Sudanui labai trūksta stiprių sąjungininkų. Sudanas užnugaryje turi Rusiją, su kuria ilgą laiką bendrauja tiek ekonomiškai, tiek politiškai ir perka iš jos ginklus.

O Pietų Sudanas, nors ir paskelbė, kad yra nusiteikęs vakarietiškai, dar turi tobulėti ieškodamas užnugario. Tiesa, Barackas Obama yra pasakęs, kad JAV galėtų suteikti Pietų Sudanui karinę pagalbą, tačiau vienintelė reali nauda, kurią šiuo klausimu yra gavusi Pietų Sudano valdžia – penki JAV karininkai, atsiųsti apmokyti vietos karių. O tai – tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką iš Rusijos yra gavęs Sudanas.

Galų gale net ir ten, kur nėra jokių konfliktų su kaimynais, „savo darže“ , Pietų Sudanas vis tiek skęsta problemose. Aukšto rango pareigūnai gyvena pasiturimai, o paprasti žmonės skursta, kęsdami nuo korupcijos.

Štai, pavyzdžiui, birželį valstybės prezidentas Salva Kiiras Mayarditas apkaltino 75 pareigūnus pavogus iš šalies biudžeto 4 milijardus JAV dolerių. Pietų Sudane labai silpnai išplėtota pramonės ir transporto infrastruktūra, praktiškai visose srityse trūksta kvalifikuotų darbininkų. Tik 27 procentai iš maždaug 8 milijonų gyventojų yra raštingi.

Pasaulyje yra tik viena valstybė, kurioje raštingumas žemesnis – Malis: 26,2 procento. Be to, nors Pietų Sudanas ir atsiskyrė nuo Sudano, šalies viduje vis tiek liko ryškus etninis susiskirstymas, kaip ir buvo XX a. viduryje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kol kas turbūt vienintelis tikras laimėjimas, kuriuo gali džiaugtis Pietų Sudano žmonės – nepriklausomybė. Ilgai buvo apie ją svajota ir ji pasiekta.

Tačiau naivu būtų tikėtis, kad žmonės ilgą laiką pasitenkins vien šia pergale. Jeigu greitai nebus imtasi ryžtingų žingsnių padėčiai šalies viduje gerinti, gali prasidėti protestai ar net sukilimai, nukreipti prieš vietos valdžią.

Pastarasis variantas neturėtų labai nustebinti – Kinija yra viena pagrindinių Sudano ekonominių partnerių. Abi su Rusija jos gali nepagailėti šiokios tokios investicijos sujaukti padėčiai Pietų Sudane.

Jeigu šalyje vyraus chaosas, Sudanas gali įsiveržti į Pietų Sudaną, motyvuodamas tuo, kad nori užtikrinti pasienyje gyvenančių sudaniečių saugumą. Dauguma naftos išteklių kaip tik ir yra pasienyje tarp Sudano ir Pietų Sudano. O tada jau teliks žiūrėti, kaip greitai Pietų Sudanas galutinai paskęs.

Vis dėlto jeigu dabar pavyktų užsitikrinti stabilias pajamas eksportuojant naftą ir pažaboti korupciją, Pietų Sudanas turėtų labai sparčiai progresuoti. Na, bet kartais net ir vieno „jeigu“ sakinyje yra per daug...

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=5534&c=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pietų Sudanui išaušo laisvės diena

Parašytas: 10 Vas 2013 19:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Бойня скотоводов: в Южном Судане убиты более ста человек

http://ru.delfi.lt/abroad/global/bojnya ... d=60635935

NEWSru.com
воскресенье, 10 февраля 2013 г. 18:00

Жертвами нападения вооруженных боевиков на скотоводов в штате Джонглей в Южном Судане стали 103 человека, среди них женщины и дети, сообщает в воскресенье AFP со ссылкой на губернатора региона Куола Маньянга.

По его словам, когда скотоводы из района Акобо вместе со скотом мигрировали на север страны в сопровождении военных, на них напала группа с автоматами и убила 103 человека, в том числе 14 солдат. Он сообщил, что среди налетчиков были гражданские и вооруженные повстанцы из племени Мурле из района Пибор. Военные подтвердили инцидент и сообщили, что более 500 человек числятся пропавшими без вести, передает РИА "Новости".

Ситуация в Южном Судане обострилась после того, как многолетние распри, включая разногласия по поводу собственности на скот, между племенами Лу Нуэр и Мурле переросли в открытые столкновения.

По данным местных властей, несколько тысяч человек погибли в результате волны насилия на этнической почве в штате Джонглей.

Министр информации Южного Судана Барнаба Мариал Бенджамин заявил, что власти направили в Джонглей дополнительно три тысячи сотрудников правоохранительных органов для обеспечения безопасности, однако органам правопорядка все равно не хватает людей для того, чтобы взять ситуацию под контроль.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: