Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vokietijos žygeivių istorija - Wandervogel. „Keliaujančių paukščių“ judėjimas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Kitų tautų judėjimai, panašūs į Lietuvos žygeivių judėjimą

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vokietijos žygeivių istorija - Wandervogel. „Keliaujančių paukščių“ judėjimas

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vokietijos žygeivių istorija - Wandervogel. „Keliaujančių paukščių“ judėjimas

Parašytas: 30 Gru 2010 21:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Vokietijos žygeivių istorija - Wandervogel. „Keliaujančių paukščių“ judėjimas (1)

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... udejimas-1

2010-12-30

„Iš pradžių mes išvydome Votaną, atgimusį jaunimo judėjimuose. [...] Su kuprine ant pečių jaunuoliai, o kai kada ir merginos, užpildė visus kelius [...]. Tai buvo nepailstantys romantiškieji keliautojai – ištikimieji klajojančio dievo tarnai.“

(Karlas Gustavas Jungas, „Votanas“ (1936 m.).

Istorija

1896 m. Vokietijoje, Berlyno priemiestyje Šteglice, jaunas dvidešimt vienerių metų studentas Hermanas Hofmanas subūrė aplink save romantikos ir nuotykių ištroškusius vietos gimnazijos mokinius – daugiausia viduriniosios klasės šeimų atžalas, ir vedamas meilės savo kraštui ir jo tradicijoms pradėjo organizuoti daugiadienius žygius pėsčiomis po urbanizacijos nepaliestas Brandenburgo apylinkes.

Tai buvo pirmoji jaunų nepataisomų romantikų bei gamtos mylėtojų grupė, kuriems sparti XIX a. pabaigos Vokietijos bei visos Europos industrializacija, miestų augimas ir vis didėjantis pramoninės civilizacijos brovimasis į kaskart naujas užmiesčių teritorijas kėlė atgrasumo bei jaunatviško nesusitaikymo su tuo jausmus.

Hofmano vadovaujama grupelė stengėsi rinktis civilizacijos nepaliestus maršrutus, aplenkiant miestus bei didesnes gyvenvietes, pasirenkant romantiškas vakarones gyvojoje gamtoje prie laužo ir nakvynes po atviru dangumi.

Negailestingos urbanizacijos įkaitais tapusiai Vokietijos jaunuomenei šis romantiškų keliautojų grupelės pavyzdys pasirodė užkrečiamas, todėl prie iš pradžių mažyčio draugų ratelio prisijungė kiti nariai. 1901 m. Hermaną Hofmaną pakeičia senas jo draugas Karlas Fišeris, o pastarojo bendražygiai sugalvoja naujam judėjimui bendrą pavadinimą „Wandervogel“ (vok. Keliaujantis paukštis). Paukštis čia turėjo simbolizuoti dvasinę bei fizinę laisvę, kuri siejosi su žygiais, gamta bei meile gimtajam kraštui. Be to, kaip pažymi kai kurie tyrinėtojai, nuo senų laikų vokiškose žemėse sąvoka „keliaujantys paukščiai“ buvo taikoma vietos nerandantiems bastūnams bei nuotykių ieškotojams.

Naujasis „keliaujančių paukščių“ vadovas Karlas Fišeris sugebėjo taip teigiamai pristatyti save ir savo iniciatyvas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir įtakingiems valstybės tarnautojams (įgaunant pastarųjų pasitikėjimą), kad per palyginus trumpą laiką panašaus pobūdžio keliautojų grupelės ėmė sparčiai dygti visoje Vokietijoje ir ilgainiui savo gretose apjungė tūkstančius narių.

Iš pat pradžių „keliaujantys paukščiai“ neturėjo aiškesnės ideologijos: tai buvo tiesiog paprastas keliautojų judėjimas, vertinantis žygius ir romantiškus potyrius gamtoje ir kaip priemonę, ir kaip savaiminį tikslą, tačiau kuomet prie šio margaspalvio judėjimo prisijungė rimtesni žmonės, „keliaujantys paukščiai“ pradeda įgauti tam tikrus konkretesnės pasaulėžiūros bruožus.

Judėjimo simboliu tampa taip vadinama Mėlynoji gėlelė, kuri organizacijų simbolikoje vaizduota rugiagėlės pavidalu. Vokiečių literatūroje „mėlynosios gėlės“ simbolika buvo siejama su nepasiekiamo siekimu bei amžinojo idealo paieškomis. Vokiečių rašytojui ir mistikui Novaliui (1772–1801) mėlynoji gėlelė – mistinės pasaulėjautos, kurioje subjekto suvokimas laikomas svarbesniu už objektyvųjį pasaulio vaizdinį, simbolis.

Jaunieji keliautojai savo žygius pradėjo simboliškai sieti su amžinomis „mėlynosios gėlelės“ paieškomis, kurią atrasti galima tik tyroje ir civilizacijos nepaliestoje Tėvynės gamtoje: „Ir tas, kuris trokšta atrasti Mėlynąją gėlelę, privalo būti keliaujančiu paukščiu“ – taip buvo dainuojama vienoje iš „Wandervogel“ dainų.

Dainos tapo vienu pagrindinių „keliaujančių paukščių“ žygių atributų, o joms pritariama buvo taip pat neatsiejamu viso judėjimo simboliu – tam tikrų gitaros ir liutnios elementų turinčiu instrumentu, vadinamu „keliaujančių paukščių liutnia“ (vok. Wandervogel-laute).

Drąsiai galima teigti, kad vokiečių liaudies daina patyrė tiesiog neįtikėtiną atgimimą jaunųjų apolitiškų patriotų judėjime, tačiau vėliau buvo kuriamos ir savos. Vienas iš judėjimo dalyvių vėliau rašė: „Bendras visiems mums buvo ypatingas vokiečių dvasios bei tautiškumo įsisąmoninimas, apjungęs mus kartu... Pagrindine mūsų kalbų tema tapo Tėvynė ir tauta, ir kai tik kuris nors iš mūsų atsimindavo ką nors ypatinga, nuskambėdavo daina, kurios melodija ir žodžiai susiliedavo su pergyvenimais į vieną visumą... Ir netrukus draugai pastebėjo, kad tasai atgarsis, iššauktas kraštiečių sielose liaudies dainų žodžių bei melodijų, yra bendras mums visiems“.

Tačiau „Keliaujančių paukščių“ grupelės neapsiribojo vien tik žygiais po gimtąjį kraštą bei senosiomis dainomis prie laužo – buvo rekonstruojami senoviniai šokiai, rengiami teatralizuoti vaidinimai gamtoje, nemažai vietos skirta vokiškosios tautosakos rinkimui bei sporto rungtims, alpinizmui. Istorikai pažymi ganėtinai stiprų patriotinį, nors ir aiškiai neapibrėžtą „teutoniškąjį“ komponentą jaunųjų romantikų pasaulėžiūroje.

Vis dėlto judėjimas netapo vienalytis. Dėl polemikose išryškėjusių požiūrių skirtumų tarp judėjimo lyderių „Wanderfogel“ skilo iš pradžių į du, po to į tris pagrindinius sparnus, o dar vėliau – į daugybę daugiau ar mažiau nepriklausomų, po visą Vokietiją išsibarsčiusių kuopelių, turinčių savitą požiūrį į kai kuriuos klausimus, bet esminiais bruožais be galo panašių viena į kitą. Karts nuo karto buvo keliamos iniciatyvos suvienyti visas šias grupeles, bet tai taip ir nebuvo įgyvendinta iki pat nacionalsocialistų atėjimo į valdžią 1933 metais.

Tuo pat metu, iki įsiliepsnojant Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos žemėse pradeda veikti iš Didžiosios Britanijos atėjęs skautų judėjimas. Skautai buvo griežčiau ir kariškiau organizuoti negu individualią laisvę vertinantys „keliaujantys paukščiai“, tačiau tarp dviejų jaunimo judėjimų susiformavo greičiau ne tam tikros konkurencijos, o tarpusavio įtakos santykiai. Kai kurios „Wandervogel“ organizacijos perėmė iš skautų griežtesnę vidaus drausmę, hierarchiją ir netgi tam tikras uniformos užuomazgas, o skautai pasisėmė iš „paukščių“ pagarbos būtent vokiškoms tradicijoms, „liaudiškumui“, gamtos romantikos ilgesiui.

„Keliaujančių paukščių“ tyrinėtojas Verneris Helvigas rašo: „Ir jeigu skautų judėjimas kitose šalyse visuomet liko vienokia ar kitokia forma probritiškas, Vokietijoje jis persismelkė tautiška dvasia, išsilaisvindamas nuo centrinės organizacijos įtakos“. „Keliaujantys paukščiai“ savo ruožtu buvo išimtinai Vokietijos fenomenas, nepretenduojantis plėstis į užsienio teritorijas bei tapti tarptautiniu ar pasauliniu (nors Nyderlanduose buvo žinomas „Wanderwogel“ analogas – „Dietske Trekvogels“), ką iš dalies perėmė ir Vokietijos skautija, paskelbusi save nepriklausoma nuo pasaulinės skautų bendruomenės vokiečių organizacija.

1914 metais įsiliepsnoja Pirmasis pasaulinis karas, ir čia jaunieji romantikai įrodė, kad ne tik žygiais ir liaudies dainomis, bet ir kareivišku atsidavimu gali pastovėti už savo gimtinę. Tinkami karo tarnybai „paukščiai“ bei jų draugai skautai dažnai savo noru stojo į kariuomenę ir buvo siunčiami į frontą. Kaip pažymi Verneris Helvigas, iš maždaug 13 000 „Wandervogel“ narių kareivių po karo namo sugrįžo tik apie 6000, t.y., kiek mažiau nei kas antras. Palyginimui galima pasakyti, kad karo pabaigoje iš visų vokiečių šauktinių kovoje žuvo tik kas šeštas karys.

Didžiulis netekčių tarp „keliaujančių paukščių“ skaičius galėtų būti paaiškintas tam tikromis tos jaunosios kartos savybėmis, įgytomis būtent jaunųjų romantikų judėjimuose: ištikimybė bendruomenei, pasiryžimas dėl jos aukotis, romantiškas požiūris į savo gyvenimo prasmę, ir, pagaliau, neįtikėtinas nuoširdus patriotizmas, būdingas toli gražu ne kiekvienam kovojusiam karo liepsnose.

Pasibaigus karui, viską teko pradėti praktiškai nuo nulio, nes „keliaujančių paukščių“ gretoms karas sudavė praktiškai nepataisomą smūgį. Ateina nauji lyderiai, likę gyvi senieji su savimi iš karo sūkurių atsineša kariškos patirties bei organizacijos. Jų gaivinamas judėjimas įgauna daugiau kariško disciplinuotumo, politizuotumo, nors senasis potraukis gamtos romantikai, žygiams ir tautiniam dvasingumui išlieka.

Kuriami nauji skautų bei „keliaujančių paukščių“ susivienijimai, vadinami bundais (vok. Bund – sąjunga, susivienijimas, lyga). 1920 metais įkuriamas susivienijimas „Naujasis skautas“, taip pat „Erelių ir sakalų sąjunga“. 1921 metais sukuriamas „Nerother Wandervogel“, kuris buvo organizuotas gana autonomiškų organizacijų principu, besiskiriančių pagal veiklos kryptis ir dalyvių pomėgius: „filosofai“, „racionalistai“, „nuotykių ieškotojai“ bei paprasčiausi „anticivilizacionistai“.

Visi šie judėjimai taip ir nesusiliejo į ką nors vieninga, nors 1926 metais „Nerother Wandervogel“ bei „naujieji skautai“ įkūrė Savanorišką vokiečių partizanų sąjungą. 1933 m. balandį, nacionalsocialistams jau esant valdžioje, paskutinį kartą pabandyta suvienyti visas tautines patriotiškas vokiečių jaunimo jėgas į vieningą organizaciją. Tomis dienomis Liuneburgo dykvietėje susirinko visų įtakingesnių Vokietijos jaunimo organizacijų atstovai (Savanoriškoji vokiečių partizanų sąjunga, Vokietijos skautų bundas, Didžiosios Vokietijos jaunimo sąjunga ir kt.), nors leidimas rengti suvažiavimą nebuvo išduotas. 1926 metais įkurto nacionalsocialistinio jaunimo judėjimo „Hitlerjugend“ atstovai irgi nebuvo kviesti. Visuotinio susirinkimo metu Liuneburgo dykvietėje buvo paskelbtas Visos Vokietijos jaunimo sąjungos įkūrimas, tačiau paskutinėmis dienomis suvažiavimo dalyviai buvo išvaikyti bendromis policijos bei hitlerinių SA dalinių pastangomis.

Adolfui Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu vieninteliu legaliu jaunimo susivienijimu paskelbiamas „Hitlerjugendas“, o „keliaujančių paukščių“ bei skautų organizacijos paleidžiamos arba inkorporuojamos į Hitlerio Jaunimą.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje užgimė keletas jaunimo grupių, besiskelbiančių „keliaujančių paukščių“ veiklos tęsėjomis. Kai kurios jų perėmė ir „Wandervogel“ pavadinimą, tačiau istoriškai nuo judėjimo neatsiejamas tautiškasis komponentas staiga tapo nepageidautinu. Verneris Helvigas rašo: „Šių sąjungų vadovybė persismelkė kosmopolitiška laikmečio dvasia, o paprasčiausias kasdienis darbas su jaunimu – žemiausio lygio. Su tuo nieko negalima padaryti, o ir revoliucinė pirmosios bangos dvasia seniai išsikvėpė. Išimtį sudaro atskiros vietos kuopelės, tačiau visuomeninė jų reikšmė praktiškai lygi nuliui. Tenka pripažinti, kad vokiškasis jaunimo judėjimas yra miręs“.

Parengė Wolfsangel

Komentarai Patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... udejimas-1

taip
treč., 2010-12-29 22:26

Vandervogelius galima laikyti šiuolaikinių subkultūrų pirmtakais.

Wlfs
treč., 2010-12-29 23:17

Juos daug kas savinasi į savo pirmtakus. Aš juos laikyčiau tam tikru vokišku žygeivių analogu + stiprus patriotizmas. Nors, galimas dalykas, ir pas Lietuvos žygeivius toks buvo. Čia ponas Žygeivis gal galėtų papasakoti.

Žygeivis
ketv., 2010-12-30 21:13

Perskaičiau šį, man ypač įdomų, straipsnį ir galiu patvirtinti, kad Lietuvos Žygeivių judėjimas ir jo kraštotyrinė atšaka - Ramuvos judėjimas (dalis jo dalyvių vėliau tapo atgimusios Romuvos - Baltų prigimtinio tikėjimo - kūrėjais) - buvo nuo pat šių judėjimų pradžios maždaug 1960 m. iki maždaug 1998 m. iš esmės lygiai tas pats, kas buvo Vokietijoje Wandervogel („Keliaujančių paukščių“) judėjimas iki Hitlerio atėjimo į valdžią ir pokarinio Vokietijos kosmopolitizavimo.

Ir tautinė ideologija, ir savo krašto pažinimas, ir meilė gamtai, ir dainos su gitara prier laužo, ir daugiadieniai žygiai po neliestą žmogaus gamtą, taip pat aktyvūs ryšiai su latvių ir estų analogiškais judėjimais...

Netgi organizacinės struktūros principai praktiškai vienodi - daug "autonominių" grupių, kurių lyderiai retkarčiais susirenka į Krivūles bendrų nutarimų priėmimui.

Palyginimui, pvz, 1966 m. liepos 3 d. Punios šile įvyko Lietuvos turizmo pionierių sąskrydis, kuriame buvo pasirašyta 30 punktų Punios Sutartis ir 3 paragrafų Turistų Statutas. Jų paruošimo iniciatoriumi buvo Vincas Kavaliauskas.

Statuto įvade sakoma:

"Tu - turistas: gamtos draugas, žmonių bičiulis, gimtosios žemės sūnus. Kiekvienas Tavo žygis teneša naudą gamtai, žmogui, Tėvynei."

Visa Punio sutartis yra atspausdinta čia:
Žygeivis, Nr.8, 1989 m. spalis
http://www.zygis.vu.lt/getimage.php?id=110

Visi Žygeivio numeriai čia:
http://www.zygis.vu.lt/index.php?language=lt&page=70

1969 Vidmantas Kučas sudarė "Atmeną turistui"
viewtopic.php?t=2178

Panašiai, kaip Vokietijos žygeiviai, pasikeitus politinei padėčiai, bandė sukurti bendrą sąjungą, taip ir Lietuvos žygeiviai po 1990 m. bandė sukurti vieningą ir bendrą organizaciją, bet vis tiek, nors ir pavyko įkurti Lietuvos žygeivių sąjungą, vis tiek liko daug atskirų grupių.

I (1990 m.), II (1994 m.), III (1996 m.) Lietuvos žygeivių krivulėse priimti nutarimai
viewtopic.php?t=4388

Ir su prieškario skautais ryšiai buvo (prieškariniai skautai dalyvavo kuriant Lietuvos žygeivių judėjimą):

Žygeivių judėjimas ir skautų judėjimas
viewtopic.php?t=4324

P.S. Kam įdomūs šie klausimai, tai siūlau perskaityti:

LIETUVOS ŽYGEIVIŲ JUDĖJIMO IŠTAKOS IR ISTORIJA
viewtopic.php?t=1592

Žygeivis
ketv., 2010-12-30 21:25

P.S. Dėl žygeivių judėjimo patriotizmo - skaitykite mano pateiktas nuorodas (ten daugybė informacijos apie realią žygeivių veiklą sovietmečiu ir vėliau).

O "teorinės" Lietuvos žygeivių judėjimo nuostatos buvo tokios:

Karta po kartos šios krypties atstovai žodžiu ir asmeniniu pavyzdžiu perduodavo kitai studentų-turistų kartai priesakus:

- pažink Lietuvą - savo Tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra;

- saugok Lietuvos gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo vaikai;

- tyrinėk tautos papročius ir tradicijas;

- prižiūrėk ir saugok tautos laisvės paminklus;

- gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo;

- nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui;

- auklėk savo vaikus tautine dvasia;

- padėk išsaugoti lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse;

- ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Sau 2011 16:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Wandervogel. „Keliaujančių paukščių“ judėjimas (2)

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... udejimas-2

„Viskas, kas džiaugsmu ir laisvės pojūčiais pripildo mūsų širdis, kai mes leidžiamės
į kelionę, viskas, kas išreiškia mūsų ieškojimus bei mūsų siekius,
visa tai – į mūsų žemę giliai įsišaknijusi tikroji vokiečių dvasia.“

(Hansas Brojeris (1883–1918), „Wandervogel“ dainynų sudarinėtojas).

Idėjos bei pasaulėžiūra

Keliaujančių paukščių“ istorija apibrėžiama keturiais vystymosi etapais, prie kurių kai kurie tyrinėtojai prideda ir ketvirtąjį, t.y., mūsų dienų. Pirmąjį, trumpąjį etapą (1896–1901 m.), galima pavadinti judėjimo priešistore, kuomet iš mažo entuziastų būrelio vėliau susiformavęs masinis judėjimas dar neturėjo savo pavadinimo, konkretesnės pasaulėžiūros bei aiškesnių tikslų.

Antrasis etapas (1901–1914 m.) siejamas su „Wandervogel“ tapimu masiniu reiškiniu, jo skilimu, sąveika su skautų judėjimu, konkretesnėmis ideologijos bei simbolikos užuomazgomis.

Trečiasis etapas (1918–1933 m.) prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo bei yra siejamas su „keliaujančių paukščių“ struktūros griežtėjimu, aiškesnėmis politinėmis simpatijomis (nors taip buvo ne visada ir ne visur), bandymu jungtis su kitomis jaunimo organizacijomis iki pat „Wandervogel“ organizacijų likvidavimo įsigalint nacionalsocialistų režimui Vokietijoje.

Ketvirtasis, po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs etapas, vargu ar bus įdomus tautiškai mąstančiam skaitytojui, kadangi didžioji dauguma „Wandervogel“ vardu prisidengiančių šiandienos jaunimo grupių visiškai atsisakė vieno svarbiausių ankstyvųjų „keliaujančių paukščių“ pasaulėžiūros kertinių akmenų – vienokios ar kitokios tautiškumo formos, o apie galimus senosios „Wandervogel“ tradicijos tesėjus mes tiesiog neturime pakankamai žinių.

Kiekvienas šių trijų etapų įliedavo į judėjimą, tiksliau būtų sakyti – į skirtingus „keliaujančių paukščių“ judėjimus, savų spalvų, atspalvių, nuotaikų, tam tikrų dvasinės bei ideologinės pasaulėžiūros elementų.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad nuo pat judėjimo ištakų būsimieji „keliaujantys paukščiai“ buvo gyvosios gamtos estetai. Miesčioniškas gyvenimas tarp gamyklų kaminų, purvinose ir triukšmingose miestų gatvėse, pramonės plėtimasis gamtos sąskaita jiems atrodė nykus bei atgrasus. Bet kokia individualybė ištirpdavo vis labiau įsisukančiame „pramonės amžiaus“ smagratyje, priversdama kiekvieną pasijusti mažų žmogumi, mažu sraigteliu industrinėje valstybės mašinoje.

Gamta jauniems ir nenorintiems su šia rūškana realybe taikytis žmonėms siūlė kitą kelią – dvasinio išsilaisvinimo per gamtą, jos pažinimo, sunkumų įveikimo bei savęs, kaip neatsiejamos Gamtos dalies, suvokimo kelią. Gamtos tyrumas buvo priešinamas pramonės augimo diktatui, o miesčioniškas kolektyvizmas – laisvai romantiškai prigimčiai bei individualybei.

Iš pirmapradės gamtos tyrumo idealizavimo kyla tiesioginės ekologiškumo nuostatos, o individualiosios laisvės suvokimas susipina ne su anarchistine, o su archetipine „kuriančiojo gamtoje“, „įveikiančiojo save“ simbolika. Iš čia ir tam tikras „keliaujantiems paukščiams“ būdingas žygių asketizmas, savanoriškas komforto atsisakymas bei romantiška, neretai pereinanti į mistinę, pasaulėjauta.

Iš ankstyvųjų „keliaujančių paukščių“ savo šaknis kartais bando išvesti vadinamasis hipių judėjimas, o tai yra daugiau nei keista. Nepaisant pagarbos gamtai (taip hipiai bent jau deklaruoja), nuogo sveiko kūno estetizavimo (nudizmo, kaip reiškinio, atsiradimo siejimas su kai kuriomis „keliaujančių paukščių“ grupėmis), daugybės „Wandervogel“ grupelių nariai buvo griežtai prieš narkotinių medžiagų vartojimą, didžiuma jų niekuomet nebuvo pacifistai („Wandervogel“ Pirmajame pasauliniame kare), o ir apskritai – tautiškasis komponentas buvo ypač stiprus tarp absoliučios daugumos „keliaujančių paukščių“, nors iki 1914 metų judėjimas savęs aiškiai nesiejo su jokia konkrečia politine srove.

Tautiškumo deklaravimas natūraliai kilo iš tautos kaip pačios gamtos valios pasireiškimo tam tikroje žmonių bendruomenėje rezultato. Liaudies tradicijos, liaudies dainos, žaidimai, papročiai bei tautosaka buvo laikomi natūraliausia, prigimtine ir dvasiškai neatsiejama fizinių gimtinės landšaftų dalimi, todėl būtent čia, o ne vėlesniame nacizme reikėtų ieškoti pirminių „kraujo ir dirvos“ sąsajų, dvasinės ir fizinės tautos suvokimo, bendro kraujo šventumo sampratų. Tačiau tasai tautiškasis bendrumas tarp „keliaujančių paukščių“ niekuomet nebuvo mechaniškai kolektyvistinis: jis gerbė individualybę, o tai, beje, tikriausiai ir davė pagrindo nacionalsocialistams kaltinti „keliaujančius paukščius“ tariamu anarchizmu kartu su „individualizmo propaganda“ bei „idėjine netvarka“.

Kaip jau buvo minėta, daugelis „Wandervogel“ tyrinėtojų sutinka, kad bent iki Pirmojo pasaulinio karo judėjimas, apskritai paėmus, buvo gana apolitiškas. Žinoma, tai nereiškia, kad jo lyderiai ar vyresni nariai neturėjo politinių pažiūrų, tačiau tos pažiūros galėjo būti pačios įvairiausios, turint omenyje gana smarkias nacionalistines tendencijas kaizerinėje Vokietijoje, o tai neabejotinai darė įtakos ir didžiajai daugumai „Wandervogel“ narių. Užbėgant už akių galima iškart pasakyti, kad ilgainiui nacionalsocialistų valdymo periodu vieni „keliaujančių paukščių“ organizacijų nariai tapo idėjiniais nacionalsocialistais, kiti – uoliais kovotojais su hitlerizmu, treti ir toliau savęs nesiejo su jokia politine veikla, kiek tai buvo įmanoma Hitlerio vadovavimo periodu.

Turint omeny bendrą „Wandervogel“ apolitiškumą, kai kurios grupelės savo pasaulėžiūroje visgi apjungė nemažą dalį tam tikrų politinių simpatijų. Kai kurios jų persismelkė stipriomis to meto völkisch* idėjomis, kitų lyderiai simpatizavo įvairioms dešiniosioms, konservatyvioms Veimaro respublikos partijoms arba buvo jų nariais.

Kai kurie mūsų laikais linkę kaltinti „keliaujančius paukščius“ antisemitinėmis nuotaikomis, tačiau tam tikra dalimi tai buvo tų laikų norma, ir vargu, ar tam buvo teikiamas koks nors biologiškai rasinis atspalvis. Greičiau žydai nebuvo priimami (su tam tikromis išimtimis) į „keliaujančių paukščių“ judėjimą dėl to, kad pastarasis didžiąja dalimi buvo orientuotas į „vokiškojo dvasingumo“ paieškas, kurių „nesupras joks ne vokietis“.

Tikėjimo požiūriu „keliaujančiu paukščiu“ galėjo būti praktiškai bet kas: laisvamaniai, katalikai, protestantai ar germanų pagonybe besižavintys nariai, susidomėjimas ja XIX a. pab. – XX a. pradžioje patyrė tam tikrą renesansą, nors ir netapo masiniu reiškiniu. Kai kurios „Wandervogel“ grupės savo metu pradėjo naudoti vėliau išimtinai su hitlerininkais susietą pasisveikinimo formą „Heil!“ (vok. tegyvuoja, šlovė, sveikas) bei kaip duoklę senovės germanų paveldui perėmė runų ir kitus viduramžių simbolius, atsispindinčius įvairių „keliaujančių paukščių“ filialų simbolikoje bei vėliavose (vokiečių skautai runų tradicijos neperėmė).

Tikriausiai būtent dėl susidomėjimo teutoniškąja senove bei aktyviu gyvenimo būdu nenuilstančiose kelionėse žymus šveicarų mokslininkas Karlas Gustavas Jungas (1875–1961 m.) ir paminėjo „keliaujančius paukščius“ savo esėje „Votanas“, kuriame nagrinėjama „atgimstančių“ senųjų dievų archetipai mūsų laikų visuomenėje.

Kai kurių grupelių nariai burdavosi filosofiniu pagrindu, pavyzdžiui, Fridricho Nyčės filosofijos gerbėjai.

„Wandervogel“ rengiamų kelionių pėsčiomis tinklas apraizgė visas Vokietijos bei vokiškai kalbančių tautų žemes. Dažnai maršrutai buvo siejami su kokiomis nors istoriškai ar kultūriškai ypatingomis vietomis. 1910 metais Vokietijos Karo ministerija pradėjo leisti detalizuotus topografinius įvairių regionų žemėlapius už paprastam žmogui prieinamą kainą, ir tai dar labiau sustiprino jaunųjų keliautojų troškimą tyrinėti gimtojo krašto landšaftus.

„Keliaujančių paukščių“ lyderiai kiekvienam rekomendavo įsigyti tokį žemėlapį ir išmanyti jį kaip savo paties rankos delną. Buvo mokoma, kad kiekvienas nebijotų leistis į keliones po gimtąjį kraštą ir nesijaustų pasiklydusiu nežinomoje vietovėje, netgi jeigu keliautojas būtų visiškai vienas.

Ypač daug reikšmės savo susibūrimų metu „keliaujantys paukščiai“ teikė sportui, o sportas per sveiką gyvenseną tiesiogiai siejosi su idealizuojama pirmine gamta. Judėjimo nariai rengė įvairias individualias bei komandines sporto rungtis vandenyje bei sausumoje, savo žygių metu kopdavo į kalnus, o kai kurios grupelės užsiėmė alpinizmu.

Dauguma „keliaujančių paukščių“ lyderių laikėsi tais laikais novatoriško principo, kad jaunimas privalo vystytis tarp jaunimo, minimaliai apribojant suaugusiųjų įtaką. Jaunimo lyderiai turėtų atsirasti automatiškai ir be kažkokio griežto paskyrimo „iš viršaus“. Laikytasi nuostatos, kad jaunimui turėtų vadovauti jaunuoliai iš jų pačių tarpo, nors, kaip jau buvo minėta aukščiau, didžiuma „Wandervogel“ grupių niekuomet nepasižymėjo griežtesne vadovavimo hierarchija kaip skautų organizacijose ar itin griežta – kaip Hitlerjugende, nors pastarasis, nepaisant grynai militaristinės orientacijos, daug ko pasisėmė tiek iš skautų, tiek iš „keliaujančių paukščių“, tačiau tiesiogiai iš jų nekilo.

Kalbant bendruoju judėjimo mastu, merginų dalyvavimas „keliaujančių paukščių“ organizacijose taip ir liko visuotinai neapibrėžtas. Vienos grupelės mielai priimdavo merginas (nors jos niekuomet negalėdavo prasimušti netgi į žemiausią vadovybę), kitos laikėsi tiems laikams labai tradiciškos „patriarchalinės“ nuostatos, kad merginoms ne vieta panašiuose judėjimuose. Merginų klausimas įvairiais „Wandervogel“ periodais bandytas ne kartą kelti daugiau ar mažiau visuotiniu mastu, tačiau prie bendresnio susitarimo taip ir nebuvo prieita, todėl atskirų organizacijų lyderiai elgėsi kaip tinkami savo pačių nuožiūra.

Jau patys pirmieji „keliaujančių paukščių“ įkvėpėjai manė, kad judėjimo narių apranga žygiuose turėtų atspindėti jų gyvenimo būdą. Taip atsirado pirmasis, nors ir visiškai nestandartizuotas „Wandervogel“ grupelių aprangos stilius, kuriam dar buvo toli iki to, ką mes suprantame kaip uniformą, tačiau kuris buvo visiškai tinkamas keliautojų būdui: patogaus sukirpimo kelionių drabužiai, žygiams tinkami, vandeniui nepralaidūs kaustyti batai ir pan. Vėliau, sąveikaujant su skautų judėjimais, kai kurios „keliaujančių paukščių“ organizacijos perima ir tam tikrą skautiškąjį įvaizdį: apranga pradeda priminti skautų aprangą, atsiranda judėjimo atributika (ženkliukai, diržų sagtys), vėliavos, gairelės.

Parengė Wolfsangel

Pastaba:

* völkisch (vok. tautinis, liaudiškas) – XIX a. pabaigoje vokiškai kalbančiuose kraštuose susiformavęs decentralizuotas judėjimas, kuriam buvo būdingas stiprus nacionalizmas, pangermanizmas, dažnai rasinės, socialdarvinistinės idėjos perpus su dideliu polinkiu į tautinį misticizmą, germanų pagonybę, kultūrą bei simboliką.

Komentarai Patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... udejimas-2

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: