Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Jotvingių ir skandinavų mitologijoje minimų jotunų galimas ryšys

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Kęstučio Čeponio (Žygeivio) įvairios neįprastos istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Jotvingių ir skandinavų mitologijoje minimų jotunų galimas ryšys

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Jotvingių ir skandinavų mitologijoje minimų jotunų galimas ryšys

Parašytas: 15 Lap 2013 23:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27111
Miestas: Ignalina

Jotunai

http://lt.wikipedia.org/wiki/Jotunai

Skandinavų mitologijoje Jotunai – milžinai, žmonių ir asų priešininkai.

Kai kurių dievų tapatybė nėra aiški – ar jie dievai, ar milžinai jotunai (Lokis, Gerda, Skadi ir kt.) Dievas Lokis pradžioje buvo milžinas, tačiau vėliau priimtas į asų tarpą, todėl laikomas dievu.

Milžinų klasifikacija, pvz., „Edoje“, nėra nuosekli, jie skirstomi į pirmykščius šerkšno milžinus hrymtursus ir jotunus, bet neretai hrymtursai, ir net pati pirminė būtybė Imis, taip pat vadinami jotunais arba jotais.

Hrymtursai – Imis ir jo tiesioginiai palikuoniai – egzistavo prieš dievus ir žmones, ir kai dievai iš nužudyto Imio kūno kūrė pasaulį, hrymtursai paskendo jo kraujyje. Išsigelbėjo tik Bergelmis – laive kaip Nojus.

Tačiau sakmėse hrymtursai minimi ir po pasaulio sukūrimo, šlovinama jų didinga išmintis: Boltornas, Odino motinos tėvas, kuris duoda Odinui magiškąsias runas, ir Vaftrūdnis, su kuriuo Odinas varžosi išmintimi („Giesmė apie Vaftrūdnį“, „Vyresnioji Eda“).

Matyt, milžinas yra ir protingasis Mimis, medaus šaltinio, iš kurio išminties semiasi Odinas, šeimininkas. Tai pačiai kategorijai priklauso milžinas Asgardo statytojas.

Jotunai priešpriešinami dievams ne tik laiko, bet ir erdvės atžvilgiu – kaip akmenuoto ir šalto šiaurės ir rytų žemės krašto gyventojai.

Dažniausiai minima, kad Jotunai – milžinai iš Jotunheimo („Jotunų žemės“).

Jie yra ir stichinių demoniškų gamtos jėgų įsikūnijimas.

Jotunai trokšta atimti asų žmonas su jų stebuklingomis brangenybėmis; su jotunais be paliovos kaunasi Toras, nuo jų saugantis Asgardą ir žmonių pasaulį Midgardą.

Šios kovos aprašymuose jotunai dažnai apibūdinami kaip kvaili velniai. Lokis tyčia ar netyčia yra asų ir milžinų tarpininkas.

Jotunai – ne tik siaubingi milžinai, bet ir dailios merginos (pvz., Tjacio duktė Skadi), kurios neretai tampa asų žmonomis, jų vaikų motinomis.

Pagal kosmologiją

Milžinus būtų galima skirstyti pagal gyvenamą pasaulį:

Jotunheime gyvena jotunai;
Muspelheime – ugnies milžinai;
Niflheime – ledo milžinai;

Ragnarokas

Vadovaujantis skirstymu pagal kosmologiją, ragnaroko metu jotunams vadovavo Lokis, o ugnies milžinams (Muspelheimo sūnums) – Surtas.

Galima daryti tokią prielaidą, kadangi ugnies milžinai identifikuojami atskirai nuo jotunų ir vadinami Muspelheimo sūnumis.

Ragnaroko metu Lokis su jotunais ir Surto vadovaujamais ugnies milžinais stoja į mūšį su asais. Surtas sunaikina pasaulį.

Pagal kitą skirstymą, visi milžinai yra jotunai, o ragnarokas vyko tarp Lokio vadovaujamų jotunų ir asų, vadovaujamų Odino.

Jotunheimas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Jotunheimas

Jotunheimas arba Etunheimas („Jotunų žemė“) – vienas iš devynių skandinavų mitologijos pasaulių, milžinų jotunų pasaulis, esantis Midgardo rytuose.

Nuo Asgardo skiria Ivingo upė.

Pagal legendą Jotunheimą sukūrė dievai asai Bergelmirui ir jo palikuonims.

Jotunheimą valdo Trimas, jotunų valdovas.

Jotunheimą sudaro:

- Gastropniras, Menglado buveinė,

- Trimheimas, Tjacio buveinė,

- ir Utgardas, milžinų tvirtovė.

Jotunheime dažnai lankosi asai, sagose minimos Toro ir Lokio kelionės.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jotvingių ir skandinavų mitologijoje minimų jotunų galimas ryšys

Parašytas: 15 Lap 2013 23:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27111
Miestas: Ignalina

Odin riding Sleipnir.

Source: From the 18th century Icelandic manuscript NKS 1867 4to now in the care of the Danish Royal Library.

Pastaba - Odino rankose esantis įnagis (jo galai) labai jau primena "Gediminaičių stulpus".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jotvingių ir skandinavų mitologijoje minimų jotunų galimas ryšys

Parašytas: 15 Lap 2013 23:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27111
Miestas: Ignalina

Jotvingiai (dainaviai, sūduviai, poleksėnai, ...)

Baltų gentys (tautos) pagal archeologinius ir rašytinius duomenis

http://www.socintegrum.ru/pictures/images/balt.jpg

Žiūrėti baltų vandenvardžių paplitimas Europoje -
http://www.lietuvos.org/istorija/tarvyd ... age011.gif

daugiau žemėlapių ir schemų čia:

http://www.google.com/images?hl=en&safe ... =&aql=&oq=

--------------------------------------------------------------------
Autorius Tomas Baranauskas
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 1318#M1318

Tarvydas užbrūkšniavo maksimalų plotą ir dar nuo savęs pridėjo.

Žr. tikslesnį žemėlapį:

http://www.muenster.org/litauen/html/ge ... alten.html

----------------------------------------------------------------------

Pagal M. Gimbutienę
http://www.vaidilute.com/books/gimbutas/figure-2.jpg

Rusų ir lenkų šaltiniuose sūduviai paprastai vadinami jotvingiais, o jų kraštas — Jotva.

Jotva — jotvingiai

Rusų ir lenkų šaltiniuose sūduviai paprastai vadinami jotvingiais, o jų kraštas — Jotva.

SŪDUVIŲ PROBLEMA

Straipsnio autorius: JONAS PUZINAS

Šaltinis - http://www.aidai.us/index.php?view=arti ... Itemid=290

Ištrauka:

"Jotvingių vardas seniausiame senosios Rusijos metraštyje "Povesf vremennych let", surašytame XII a. pradžioje Kijeve vienuolio Nestoro, Laurentijaus metraštyje ("Lavrentjevskij spisok"), sukompiliuotame 1377 m. Suzdalyje vienuolio Laurentijaus ir Ipatijaus metraštyje ("Ipatjevskij spisok"), sudarytame XIV-XV a. sąvartoje Ipatijaus vienuolyne prie Kostromos Volinijoje, rašomas labai įvairiai, pvz.: Jatviagi, Jatviagy, Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz', Iatviazie, Iatviazi, Iatviažin (jotvingis), zemlia Iatviaskaja, na zemliu Iatviaz'skouju, na Iatviaziech ir 1.1.

Rusų šaltiniai visai nepažįsta sūduvių vardo, bet savo kaimynus visada vadina jotvingiais (plg. Polnoje sobranije russkich latopisej, t. I-II, antras leidimas, 1908-1926).

Lenkų šaltiniuose (Mozūrų ir Kujavijos kunigaikščio Konrado dokumentuose, Didžiosios Lenkijos kronikoje "Kronika Wielkopolska", Krokuvos kapitulos, Sędzivvojaus, Mažosios Lenkijos, Trzaskio metraščiuose, vėliau J. Dlugošo Lenkijos istorijoje ir kitur) taip pat susiduriama su jotvingių vardu.

Ten rašoma lenkiškomis ir sulotynintomis, dažnai labai iškreiptomis, lytimis: Jaczwyagi, Yaczivagy, Jaczvoiagy, Jaczvoyangovoe, Yaczwaigowe, Jadvoiagotoie, Yaczwyagowye, Jaczvangos, Jaczmanszytas, Jazvuditas, Jazvindite, Iacuizitas, Iaczuizitas, lazvoizite, Jaczwingi (labiausiai Dlugošo vartota lytis) ir pan.

1260 m. Mozūrų kunigaikščio Zemovito sutartyje su Vokiečių ordinu jotvingių žemė vadinama "terrae Getuinzitarum", o 1264 m. Jotvos pasidalijimo sutartyje tarp Zemovito, Vokiečių ordino ir Haličo kunigaikščio Danieliaus — "terra Jatioezenorum".

Ir to meto popiežiaus kurija bei Čekijos Pšemislidų (ypač Otokaro II) raštinė dažniausiai vartoja jotvingių vardą: terra Jativesonie, Jentuesones, Jentuosi, Gzetuesia, Gotwesia, Getuesia, Gettoezia, Getwesia, Jachivesia ir t.t. (plg. A. Kaminski, Jačwiež. Terytorium, ludnošč, stosunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953, psl. 13-18; A. Salys, Jotvingiai. Lietuvių Enciklopedija IX, 1956, psl. 501-502; Z. Ivinskis, Sūduviai, t. p. XXLX, 1963, psl. 115).

Jotvingiai, arba sūduviai, būdami rusų ir lenkų kaimynai, jau gana anksti su jais susidūrė. Tie santykiai daugiausia yra buvę karinio pobūdžio.

Pačios ankstyviausios žinios apie jotvingius siekia X a. pabaigą. Nestoro metraštyje 983 m. data minimas Kijevo kunigaikščio Vladimiro žygis į Jotvą. Ten rašoma, kad Vladimiras žygiavęs į Jotvą ir nukariavęs jų žemę:

"Ide Volodimir na Jatviagy i vzia zemliu ich" (Polnoje sobranije russkich letopisej, II, 1908, psl. 69).

Nuo to laiko iki pat XIII a. vidurio vyko atkaklios jotvingių kovos su rusais: 1038 m. jie kovojo su Kijevo didžiuoju kunigaikščiu Jaroslavu Išmintinguoju dešinėje Narevo pusėje, 1102 m. jie kariauja su kunigaikščiu Borisu ir 1112 m. su Volinijos kunigaikščiu Jaroslavu.

XII a. pabaigoje su jotvingiais kovėsi Volinijos ir Haličo kunigaikštis Romanas, kuris daug jotvingių išsivedė karo belaisviais. Neliko Romanui skolingi ir jotvingiai, puldinėdami jo žemes. Kijevo valstybei susiskaldžius ir gerokai nusilpus, nuo XII a. galo jotvingiai tiek ėmė puldinėti rusų žemes, jog jie tapo tikra kaimyninių rusų sričių rykšte.

Tik apie XIII a. vidurį Romano sūnui Danieliui sukonsolidavus Haličo-Volinijos valstybę, imtasi energingai gintis nuo jotvingių. Ipatijaus metraštis užrašė, kad 1256 m. Danielius prie sutvirtinto Priviščios kaimo sumušęs jungtines jotvingių pajėgas, čia aptikęs nemaža maisto: tik iš dviejų sodybų prisisotinusi Danieliaus kariuomenė ir jos arkliai, o maisto likučiai buvę sudeginti (Polnoje sobranija russkich letopisej, II, psl. 832 t.t.).

A. Salys čia minimą Priviščios kaimą tapatina su dab. lenkų Prawdziska (lietuviškai būtų Prieviškiai), Luko aps., apie 15 km į vakarus nuo Augustavo (plg. A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, t. XXIX, 1963, psl. 121).

Tie jotvingių santykiai su rusais, kaip minėta, yra buvę beveik išimtinai karinio pobūdžio. Kartais jotvingiai prisidėdavo ir prie rusų, jiems kovojant su lenkais. Tik vienu atveju turime žinių, kad būta ir prekybinių santykių su rusais. 1279 m., kai Jotvoje, Lietuvoje ir Lenkijoje siautė badas, jotvingiai kreipėsi į rusus, prašydami atsiųsti javų, už kuriuos žadėjo mokėti jiems vašku, voverių, bebrų ar juodųjų kiaunių kailiais bei sidabru (Polnoje sobrani-je russkich letopisej, II, psl. 835)

Taip pat anksti jotvingiai susidūrė ir su lenkais, ypač mozūrais. Jau XI a. mozūrai buvo pradėję savo ekspansiją į jotvingių žemes, kartais pasiekdami net Gardino ir Valkavisko sritis (R. Jakimowicz, Wschodnie granicy osadnictwa mazowieckiego w X i XI w. z Jaéwieza į Rusią i zasiąg kolonizacji mazowieckiej na wschodzie. Pamiętnik VI Powszechnego Zjazdu historyków polskich w Wilnie 1935. I. Referaty. Lwow 1935).

Ir jotvingiai neduodavo ramybės savo kaimynams mozūrams. Jie dažnai puldinėdavo Mozūrų sritis už Bugo. Apie tas kovas net ir paskutiniuoju laiku mozūrų liaudyje yra išlikusių padavimų, o piliakalniai dažnai vadinami "okopy jadzwiñskie" (J. Mikulskį, Grodziska w powiecie siedleckim. Przegląd Archeologiczny, VI: 1, 1937, psl. 99-105)."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jotvingių ir skandinavų mitologijoje minimų jotunų galimas ryšys

Parašytas: 15 Lap 2013 23:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27111
Miestas: Ignalina

Jotvingių pavadinimo ryšys su skandinavais

Internete paskelbtos disertacijos tezės:

Кибинь Алексей Сергеевич
ВЕРХНЕЕ ПОНЕМАНЬЕ В ПОЛИТИЧЕСКОЙ, СОЦИО -
КУЛЬТУРНОЙ И ЭТНИЧЕСКОЙ ИСТОРИИ СЛАВЯН И БАЛТОВ
VIII-XIII ВВ.

http://www.dissercat.com/content/verkhn ... baltov-vii

https://www.google.lt/search?/complete/ ... 4gTbyYGwDw

Ten greta įvairių įdomių minčių yra ir tokia hipotezė:

Slaviškas pavadinimas jatviagi - ятвяги yra tos pačios kilmės kaip ir variagi - варяги bei mums mažai žinomas kolbiagi - колбяги - yra tos pačios šiaurės germaniškos kilmės.

Jei variagais slavai vadino karių būrius kontroliavusius Dniepro vandens kelią, tai jatviagais vadino tokius pat karių būrius, kurie kontroliavo Nemuno vandens kelią - jatviagais juos vadino rytų slavai. O patys jotvingiai save šiuo vardu niekada nevadino.

Kolbiagai kontroliavo šiaurinę vandens kelio dalį Novgorodo apylinkėse.

Колбяги
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0% ... 0%B3%D0%B8

Древнерусские источники

Колбяги упоминаются рядом с варягами в первом законодательном своде Древней Руси, «Русской правде».

Структура слова, близкая к варягам, и их правовой статус указывают на колбягов как людей, имеющих родину за пределами Киевской Руси.

В этимологическом словаре М. Фасмера колбяги идентифицируются с колбежичами, которых можно было встретить на территории Псковской губернии. По Фасмеру название происходит от др.-сканд. kylfingr (от kylfa — дубина).

По писцовым книгам конца XV века известен погост «Климецкой в Колбегах», в бассейне реки Сясь.[1].

Таким образом, можно предположить, что колбяги жили в Новгородской области.

Скандинавские и византийские источники

Колбяги под именем кюльфингов упоминаются в исландской «Саге об Эгиле Скаллагримссоне», в главе про походы Торольва Квельдульвссона в Финнмарк (область на севере Норвегии), где пришлые кюльфинги действовали как викинги, то есть смешивали торговлю с грабежом.

В скандинавском сочинении XII века земля кюльфингов отождествляется с Гардарики (Русью): «земля кюльфингров, которую мы называем царством Гардарик» (terra kylvingorum, quam vocamus regnum Gardorum).[2]

В византийских грамотах-хрисовулах[3] XI века в перечислении отрядов наёмников на военной службе империи рядом с варягами (варангами) указаны кулпинги (Κουλπίγγων).

Хотя более подробные сведения о кулпингах в Византии отсутствуют, историки не сомневаются, что речь идёт о колбягах-кюльфингах.[4]

Идентификация колбягов

Как и в случае с варягами, не вполне ясно, кого именовали в средневековых источниках колбягами.

Возможно, что «колбяги» — это собирательное название народов севера (финны, карелы и др.), живших в Новгородской и пограничных с ней землях, так же как варягами назывались скандинавы вообще и, возможно (в более широком смысле), — народы Балтийского побережья.

Исследователь Д. А. Мачинский определил колбягов-кюльфингов как этносоциальную группу, сплавившуюся из пришлых скандинавов, местных приладожских финнов, потомков полиэтничной руси в Новгородских землях и занятую сельским хозяйством, промыслами, сбором дани, торговлей и службой в византийских и русских войсках.[5]

Cituoti:

Ibicus - 2010-12-18 23:47

Išsamiau žr.:

Кибинь А. С. Ятвяги в Х – ХI вв.: «балтское племя» или береговое братство?

http://www.history.pu.ru/about/company/ ... -Kibin.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: