Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lenkijos okupacijos (1920

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Rytų Lietuva (vadinamas Vilniaus kraštas), okupuota Lenkijos 1920-1939 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lenkijos okupacijos (1920–1939) pasekmės Rytų Lietuvai

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lenkijos okupacijos (1920–1939) pasekmės Rytų Lietuvai

Parašytas: 25 Spa 2010 22:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lenkijos okupacijos (1920–1939) pasekmės Rytų Lietuvai*

Šaltinis - http://www.voruta.lt/rubrikos/90/5197

2010-10-20
Katažyna Andriuškevič, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija

Aš gyvenu Rytų Lietuvoje, jau esu pripratusi, kad čia žmonės vartoja ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, tuteišių kalbas (tad sumaišytos keturios kalbos: rusų, lenkų, gudų ir lietuvių), kad čia daug kitų tautybių žmonių.

Rytų Lietuva – etniškai mišrus regionas rytinėje Lietuvos dalyje, susidaręs XVII–XX a. suslavėjus iki tol ištisai lietuviškoms teritorijoms. Rytų Lietuvos suslavėjimas XX a. turėjo didelę įtaką rytinių Lietuvos sienų raidai, tarpukariu lėmė Vilniaus krašto okupaciją, o kartu ir priešiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Rytų Lietuva XX a. buvo polonizuojama. Pradėta ten gyvenusių lietuvių, rusų, žydų diskriminacija ir teroras. Nelenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, trukdoma jai plėtotis. Dėl to, net ir pasitraukus lenkams, Rytų Lietuvoje tebevyrauja minėtos tautos kalba ir kultūra. Rašydama šį rašinį pabandysiu išsiaiškinti Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvai, kodėl šis regionas taip skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų? Ir išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu.

Mano manymu, Lenkija negražiai pasielgė okupavusi Rytų Lietuvos teritoriją. Ji, kaip artima Lietuvai valstybė, turėjo padėti pastarajai, o ne okupuoti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šitą okupaciją galima pavadinti išdavyste. Ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lenkijos vertybių, tradicijų išdavyste. Iš tikrųjų netgi gėdinga, kai tu išduodi savo draugus. Labai negarbinga užpulti ilgaamžę sąjungininkę ir jėga pasiglemžti jos sostinę.

Nors praėjo daugiau nei 70 metų, kai istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir ketvirtadalis Vilniaus krašto po 20 metų Lenkijos okupacijos teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai, bet okupacijos laikų prisiminimai ir padariniai neišblėso iki šiolei. Net ir šiandien daug žmonių nekalba valstybine kalba, pavardės yra sulenkintos. Mane labiausiai nustebino ir netgi sukrėtė tai, kad kai kuriuose miesteliuose gatvių pavadinimai rašomi ir lenkų, ir lietuvių kalba. Mokslininkai, remdamiesi tyrimais, pabrėžė, kad lenkų kalbos plitimas Rytų Lietuvoje nebuvo susijęs su lenkų kėlimusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų teigimu, dauguma sulenkintų žmonių yra tikri lietuviai.

Per du dešimtmečius Lenkija nuskurdino ir nutautino etnines lietuvių žemes. Vienas iš padarinių – kultūros sužlugdymas. Mano nuomone, lietuvių kultūra labai nukentėjo Rytų Lietuvoje. Čia prigijo lenkų kultūra, kuri gana sėkmingai gyvuoja ir šiais laikais. Švenčiamos lenkiškos šventės, pavyzdžiui: lenkų mokyklose minima Lenkijos nepriklausomybės diena. Manau, kad tai yra labai keista ir apie kokį Lenkijos okupacijos padarinių naikinimą galima kalbėti, jeigu Lietuvoje minime Lenkijos valstybės šventes. Per tokias šventes kaip Derliaus šventė, Užgavėnės ir t. t. dainuojama lenkiškai ir dėvimi lenkų tautiniai drabužiai. Rytų Lietuvoje yra daug šios tautos tradicijų, papročių, kurie saugojami ir puoselėjami. Sulenkėdami žmonės neteko tūkstančius metų kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių lobių, kuriuos stengtasi bent gelbėti nuo visiško pražuvimo.

Tiesą sakant, sunku sugalvoti, kaip aš galiu prisidėti naikinant Lenkijos okupacijos padarinius Rytų Lietuvoje. Iš vienos pusės, aš viena nelabai įstengiu ką padaryti, o iš kitos pusės netgi mažas akmenėlis gali pakeisti upės tėkmę. Aš galiu puoselėti lietuvių kultūrą, laikytis lietuvių tradicijų, papročių, kalbėti su draugais arba šeimoje lietuviškai, domėtis Lietuvos istorija ne tik per istorijos pamokas, bet ir laisvalaikiu. Bet svarbiausia, turi prisidėti valdžia. Šiandien Rytų Lietuvos lietuviai dėl mūsų valdžios aplaidumo jaučiasi lyg vėl gyventų okupacijoje. O tai mus veda prie savotiškos tautiškumo erezijos, kurią išnaikinti bus labai sunku. Mokytis lietuviai neturi tokių gerų sąlygų, kokios sudaromos kitataučiams, o ir lietuvių kalba neturi valstybinei kalbai deramo statuso. Reikalingas mūsų valdžios, visuomenės didesnis aktyvumas, kad ilgamečių okupacijų padariniai etninėse lietuvių žemėse būtų naikinami ir lietuviai nesijaustų skriaudžiami.

* Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivės Katažynos Andriuškevič kalba, pasakyta 2010 m. spalio 9 d. Vilniaus rotušėje įvykusiame Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo 90-čio paminėjime.

Voruta. - 2010, spal. 23, nr. 20 (710), p. 12.

Komentarai Voruta.lt
http://www.voruta.lt/comment/5197

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lenkijos okupacijos (1920–1939) pasekmės Rytų Lietuvai

Parašytas: 24 Bal 2013 21:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

„Špargalka“ lenkiškų pavardžių rašytojams

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... asytojams/

2013 balandžio mėn. 01 d. 08:10:42
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

Vyriausybės ir jos institucijų darbo grupės smagiai mankština sprandus, įnirtingai sukinėdamos savo galvas nuo Varšuvos iki Lietuvos Konstitucijos ir nuo Šalčininkų iki Lietuvos valstybės ir tautos savigarbos. Aną savaitę buvo sudaryta dar viena darbo grupė. Tik iš dviejų žmonių: kolekcininko Vytauto Šaikaus, surinkusio, ko gero, visus įvairiais laikais šiandieninėje Lietuvos teritorijoje galiojusių pasų bei kitokių asmens liudijimų pavyzdžius, ir manęs - jūsų žurnalisto, nieko nesusirinkusio, bet kuriam tokie dalykai labai rūpi.

KOLEKCININKAS. Vytautas Šaikius - žmogus su keliais šimtais pasų

Skaniausias patiekalas iš Vytauto „meniu“

Visų pasų Vytautas neatsinešė. Tačiau ir ta gausybė bei įvairovė, kurią jis man parodė, buvo stulbinanti. Ir kai kiekvienas dokumentas su tokia meile... Aš apskritai nemaniau, kad popierius galima taip mylėti. Ir dar tokius. Absoliučiai biurokratinius. Ot, pavyzdžiui, didysis rusų poetas Vladimiras Majakovskis baisiai nemėgo visokių mandatų - siuntė juos velniop. Ir dievino tik vieną - tarybinį pasą raudonais viršeliais. Gal todėl ir baigė gyvenimą tragiškai.

Vytautas visus pasus myli vienodai. Ir kaizerinį, ir smetonišką. Ir stalininį, hitlerinį, ir pilsudskinį. Ir aš imu juos į rankas (muziejuje to nepadarysi) ir vartau vartau juos, skaitau tarsi žmogaus gyvenimą, likimą. Kiekvienas pasas - didžiausia istorija. Nemaža tų istorijų jau surinkta, o kai kurių pasų šeimininkų likimai dar nežinomi, dar toms paieškoms gali prireikti, bent jau Vytautas taip mano, ir jo sūnų gyvenimų. Čia ne moneta kolekcijoje: visų monetų gyvenimas panašus - visų žmonių gyvenimas skirtingas.

Paprašiau, kad iš jų visų išrinktų jam brangiausią - „skaniausią patiekalą iš jo meniu“.

- Na, gal toks vertingiausias - tai net ne pats pasas, o Japonijos konsulo Sugiharos išduota viza - prisipažino kolekcininkas. - Tokių gal tik pora Lietuvoje yra užsilikusių. Sugihara šitą tranzitinę vizą 40-ųjų rugpjūčio 15 dieną išdavė Lenkijos piliečiui komersantui Zyskindui Celmeisteriui. Šią vizą pateikėme šiandieninei Japonijos ambasadai, ir ten buvo patvirtinta, kad vizą tikrai išdavė Sugihara Japonijos konsulate Kaune. Tokio dokumento neturi net Sugiharos namai Kaune.

Skaitytojams, kurie galbūt jau yra primiršę Sugiharos istoriją, derėtų priminti, kad Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara) 1939-1940 m. rezidavo Kaune, kur dirbdamas Japonijos imperijos vicekonsulu, prasidėjus II pasauliniam karui, savo vizomis išgelbėjo apie 10 tūkstančių Lietuvos ir į Lietuvą pabėgusių iš Hitlerio jau okupuotos Lenkijos žydų.

Tolerancija

- O šitam pasui jau beveik šimtas metų, - didžiuojasi Vytautas ir tiesia man nuostabiausią eksponatą. - Tai visuotinės pasportizacijos Lietuvoje pradžia. Kaizeris greitai įvedė tvarką. Čia ir paso nuostatai: jeigu tu neturi paso, būsi baudžiamas dešimčia metų katorgos. „Arba palengvinančioms aplinkybėms esant, kalėjimu iki 5 metų“. Nori nenori - visus privertė. Bet jūs pažiūrėkite, ką tas kaizeris padarė: jeigu tu, pavyzdžiui, lenkas, tavo net paso viršelis apie tai byloja: šalia vokiško paso pavadinimo puikuojasi ir tavo širdį glostantis „Paszport“. Ir atsivertus pasą - viskas vokiškai ir lenkiškai. O jeigu tu lietuvis - viskas vokiškai ir lietuviškai. Lygiai taip pat kaizeris pamalonino latvius, žydus. Nuostabi tolerancija!

Paskui dedami ant stalo pirmieji, dar ikikariniai tarybiniai pasai, iš pradžių, tiesa, tik laikinieji asmens liudijimai. Ir liudijimuose, ir pasuose - viskas lietuviškai ir rusiškai. Viskas labai tolerantiškai. Paskui - hitleriniai pasai. Ir vėl tolerancija: viskas vokiškai ir lietuviškai! Paskui vėl tarybiniai pasai - ir vėl tolerancija, vėl dviem kalbom. Ir tik Lietuvos abiejų nepriklausomybių metais - pasai tik lietuviškai.

Ot, žiūri į šitą pasų įvairovę ir staiga „pagauni“ kažkokį bendrąjį vardiklį: taigi pasų dvikalbystė (kaizerio atveju - daugiakalbystė) šiandieninėje Lietuvos teritorijoje egzistavo tik jos okupacijų atvejais. Tokios „dvikalbystės“ okupantams iš esmės buvo reikalingos tik tam, kad bent kiek pašvelnintų okupantų ir okupuotųjų santykius. Taigi ši pseudotolerancija buvo tik elementari politinė apgaulė.

Kas ką okupavo?

Tai kas ką apgauti nori dabar? Tai kas ką dabar okupavo, kad dėl tų dvikalbių pasų suka galvas darbo grupės, suka galvas Vyriausybė, Seimas. Tai imkim ir paskelbkime, kad Lietuva okupavo Vilniaus kraštą ir, velniai nematė, rašome tuos pasus lietuviškai ir lenkiškai. Arba tegu Lenkija paskelbia, kad ji vis dar laiko okupavusi Vilniją, ir rašykime pasus lenkiškai ir lietuviškai. Man regis, antrasis variantas būtų istoriškai teisingesnis - jame būtų daugiau tolerancijos ir netgi reabilitacijos, nes anąkart lenkams okupavus Vilniją, tai buvo vienintelė okupacija, kurios metu absoliučiai visi pasai ir kitokie asmens liudijimai buvo išrašinėjami tik lenkiškai!

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

F.Kauzonas: Ar Vilnija virs Kalnų Karabachu?nuotraukos

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

2013 balandžio mėn. 23 d. 11:05:21
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

Prieš porą savaičių „Respublika“ publikavo rašinį „Špargalka lenkiškų pavardžių rašytojams“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... asytojams/

Joje su kolekcininku Vytautu Šaikumi dėliojome pasiansą. Ne kortomis dėliojome - jo kolekcionuojamais pasais, įvairiais istorijos laikotarpiais, galiojusiais šiandieninės Lietuvos teritorijoje!

TOLERANCIJA. Net parašas lietuvaitės Taškūnaitės pase turėjo būti lenkiškas. Ferdinando Kauzono reprodukcijos

POLITKALINĖ. Akademikas Kudzys įsitikinęs, kad jo būsimoji žmona Birutė buvo jauniausia politinė kalinė Lukiškėse

Ką pakuždėjo pasianso dėlionė?

Ir išsidėliojo tokia visai mums patiems nelaukta formulė: daugiakalbiai arba dvikalbiai pasai, kokių labai griežtai ėmė geisti kai kurie mūsų politikai, Lietuvoje galiojo tik tada, kai ji nebuvo Lietuva, arba tariant kitaip, kai buvo okupuota kaizerio, Stalino, Hitlerio ir vėl Stalino. Ir tik Pilsudskio okupuotoje Vilnijoje pasai ir kitokie asmens liudijimai būdavo išrašomi vien lenkiškai - ir kad man jokių kaizeriškų reveransų okupuotiesiems lietuviams!..

Su Vytautu manėme, kad tokia mūsų „formulė“ taps jei ne „špargalka“, tai bent šiokia tokia istorine užuomina darbo grupėms, svarsčiusioms, tebesvarstančioms ir dar svarstysiančioms lenkiškų pavardžių rašymus Lietuvos piliečių pasuose.

Manyčiau, su savo „formule“ nė kiek nepavėlavome, nes procesas gali gerokai užtrukti jau vien dėl to, kad, be techninių dalykų, teks išspręsti pagrindinį klausimą: jeigu jau ryžtamės įvesti Lietuvos piliečių pasų okupacijai būdingą dvikalbystę, nustatykime, apsispręskime arba tiesiog draugiškai susitarkime, kas šiuo metu laiko okupavęs Vilniją - Lenkija ar Lietuva?

O jau kai bus sėkmingai susitarta šiuo „gruntaunu“ klausimu, visos darbo grupės, besivadovaudamos konstitucine teismo precedento doktrina (šiuo konkrečiu atveju aukščiau išvardytų okupacijų patirtimi), turės teisinį, beveik konstitucinį, pagrindą siūlyti Seimui ir Vyriausybei pasų rašymą vykdyti taip, kaip nori Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Bet jeigu staiga darbo grupėms paaiškėtų, kad Vilnija įeina į Nepriklausomos Lietuvos teritoriją, tuomet jau dovanokite, ponai, arba przepraszem, panowie, - bus taip, kaip buvo visada „prie“ Nepriklausomos Lietuvos: Lietuvos piliečių pasai „kalbės“ lietuviškai.

Kas slapstosi už Taszkunownos?

Vytautas Šaikus, mano kolega istorijos pasianse, dar rengiant aną „Respublikos“ publikaciją, „Špargalka“ mūsų pačių pavadintą, pasiūlė lenkų okupacijos laikotarpio pasus „reprezentuoti“ joje esančiu Walerjos Taszkunownos pasu. Kažkokia kolekcininko nuojauta, matyt, bus pašnabždėjusi, kad už tos „Taszkunownos“ kažkas įdomaus slapstosi. Bet ir nuojauta to Vytauto...

Po kelių dienų paskambino akademikas Antanas Kudzys. Toks net, pasakyčiau, susijaudinęs paskambino. Girdi, ta Walerja Taszkunowna esanti ne kas kita, o Valerija Taškūnaitė, lenkų priversta tapti Taszkunowna.

Ir ko čia tam akademikui Kudziui taip reikėjo susijaudinti? Ogi, pasirodo, Taškūnaitė, kurios paso kopiją Vytautas pasiūlė „Respublikos“ skaitytojui, iš lenkų kalėjimo Lukiškėse yra išgelbėjusi (išpirko už kyšį) savo sesers penkerių metų dukrą Birutę, kartu su motina jame kalintą už lietuvišką veiklą. Tą pačią mergaičiukę, kuri užaugusi tapo būsimo akademiko žmona ir kurią prieš porą metų Antanas Kudzys palaidojo.

Kuo gi lenkų valdžiai galėjo nusidėti penkerių metų politkalinė Birutė?

Toje Vilniaus vietoje, kur šiandieninė Mindaugo gatvė priartėja prie Naugarduko gatvės, Birutės tėveliai turėjo butą, ganėtinai erdvų, tad visai nenuostabu, kad jis Vilniuje buvo tapęs vienu iš lietuviškumo centrų. Čia įvairių lietuviškų švenčių proga net vaidinimai būdavo rengiami, o ir be ypatingų progų lietuviai, ypač jaunos merginos, rinkdavosi padainuoti.

Slapta ir negarsiai dainuojamos lietuviškos dainos, matyt, bus pasiekusios lenkų policijos ausis, nes vieną negražią dieną jaunimas buvo išvaikytas, o buto šeimininkė su mažamete Birute atsidūrė Lukiškių kalėjime.

Beje, Lukiškėse teko kalėti ne tik Birutei su motina, bet ir motinos dėdei, kunigui Vincentui Taškūnui, Kunigų seminarijos profesoriui, Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionui, ne vienąkart lenkų teismo už lietuvišką patriotinę veiklą teisto.

Koks genealoginis medis išaugo vien tik iš Taškūnų giminės šaknų, kiek šakų šakelių jis išleido?

O kiek tokių genealoginių medžių Lietuvoje išaugo? Kiek dvasiškai alintų, Lukiškėse kalintų, jėga iš Vilnijos tremtų lietuvių vaikų ar anūkų, proanūkių kaip maldą atsimena šitą savo giminės istoriją ir savo vaikus jos moko. Gink, Dieve, moko ne dėl to, kad nemylėtų lenkų. Moko, kad jie niekada nespjaudytų į šulinį, iš kurio gėrė jų tėvai ir seneliai. Šventi šie šuliniai.

Tai dabar pabandykime įsivaizduoti, kas dėsis šitų žmonių širdyse, kai išgirs žinią apie pirmą Lietuvos piliečio pasą, „prabilusį“ dviem kalbom. Kas dėsis, kai šitame šventų šulinių krašte taip „kalbėti“ ims šimtai, tūkstančiai lietuviškų pasų? Kas tada prisiims kaltę už tokį visuomenės sukiršinimą?

Ir tik nesakykite man, kad, pavyzdžiui, Punsko lietuvių pasams leista vienu metu „kalbėti“ lenkiškai ir lietuviškai. Ir nekyla jokių konfliktų. Tai nelyginami dalykai. Lietuva niekada to krašto nebuvo okupavusi. Tai iš mūsų jį atėmė, ir visiškai, ko gero, normalu, kad ten galioja ta pati pasų dvikalbystė, kokia Europos istorijoje okupacijų atvejais pasitaikydavo dažnai, išskyrus, žinoma, jau minėtus atvejus (kai okupantai būdavo lenkai). O mes Vilnijos niekada iš lenkų nebuvome atėmę, net ir susigrąžinome ją ne patys, ir todėl przepraszem, panowie, laikykimės europietiškų standartų.

O ką pasakytų Puškinas?

Puškinas iš tiesų turėtų šiuo klausimu ką pasakyti. Jau net yra ir pasakęs. Pasirodo, jam mūsų gvildenama Lenkijos ir Lietuvos santykių tema irgi kažkiek rūpėjo.

Gal ne pačiam į galvą ji atėjo, gal bičiulis ir kolega Adomas Mickevičius pakuždėjo ar kokią poemą šia tema davė paskaityti, bet Aleksandras Sergejevičius 1833 metais parašė eilėraštį „Budrys ir jo sūnūs“ („Budrys i jego synovja“).

Jame pasakojama apie tris Budrio sūnus, tris „litvinus“ - Olgerdą, Kęstutį ir Pazą. Pasikviečia juos tėvas, liepia galąsti kardus, balnoti žirgus ir kiekvienam joti savo keliu: Pazas link Lenkijos, Olgerdas - link „prūsokų“ žemės, o rusų žemių link - vaivada Kęstutis. Visus tris siunčia nugalėti ir prašo jiems lietuviškų dievų malonės. Ir dar linki grįžti ne tuščiomis: yra ką parsigabenti ir iš rusų, ir iš prūsų - „prakeiktų kryžiokų“. Ir tik Pazui, jojančiam į Lenkiją, jokio karo grobio parsigabenti tėvas nelinki: ten, girdi, didelių turtų nerasi, parsigabenk, sūnau, iš lenkų nuotaką - ten jos tokios gražios ir linksmos, „kaip kačiukai prie krosnies“.

Laukia nesulaukia Budrys sūnų - gal visi trys žuvo pražuvo. Bet grįžta pirmasis iš rusų žemės, tik po jo kelionės apsiaustu paslėpti visai ne rubliai, o jauna... lenkaitė! Bet grįžta antrasis sūnus ir slepia jis nuo svetimų akių ne drobes, ne šilkus ploniausius, o jauną lenkaitę. O kai pasirodo trečiasis, tėvas jau ir neklausia, ką jis ten slepia, o ima kviesti svečius į trejas vestuves.

Nesu labai tikras, kad lenkaitės tokios jau mielos kaip kačiukai prie krosnies - matyt, Adomas Mickevičius kažkokiu būdu bus sugebėjęs Puškiną įtikinti. Tačiau tai, kad kiekviename lietuvyje - šiandien bent kelis lašelius lenkiško kraujo surasi, o kiekviename lenke - lietuviško, net neabejoju.

Tai kas davė teisę politikams kiršinti šias dvi tautas? Galimybė ant šio konflikto atjoti į Lietuvos ir Lenkijos seimus? Ant ko tik šiandien nejojama į valdžią! Tik ar jodami ir vaidindami, kad lenkiškais įrašais lietuviškuose pasuose, nelietuviškai Lietuvoje rašomais gatvių, miestų, miestelių, kaimų pavadinimais, politine korupcija grįstais moksleivių egzaminų vertinimais ir kitais panašiais nesusipratimais šildome Lietuvos ir Lenkijos santykius, jų neįkaitinsime iki tokio laipsnio, kad visai lygioje vietoje atsiras Kalnų Karabachas?

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lenkijos okupacijos (1920–1939) pasekmės Rytų Lietuvai

Parašytas: 16 Lie 2017 20:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/boris_c ... ?c=1166888

(№13) Kęstutis Čeponis, Литва

----Продолжалось все это довольно долго: то в деревне был лес, но не было речки, то наоборот; пока, наконец, не подвернулась ничем не примечательная деревня с поэтическим названием Забродье, недалеко от Вилейки.

Там был лес, была речка (Нарочь, или, как ее зовут местные, Нарочанка, чтобы не путать с озером), и самое главное, была атмосфера чистой, беспримесной подлинной белорусскости, которую так искали Цитовичи. Лес; речка; старые дома; тишина.----

Это исконная литовская земля, которую славянизировали совсем недавно - только в 20 веке.

Lithuanian language
http://en.wikipedia.org/wiki/File:Lithu ... entury.png

Тут вокруг десятки древних литовских деревень и тысячи литовских названий озер, рек, холмов, болот и лесов.

№14 Светлана Рябцева Беларусь Kęstutis Čeponis (№13)

Верните олитовленную Вiльню, потом про Нарочь говорите.

(№15) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№14)

И кому же, по вашему, литовцы должны возвращать свою столицу и свои историко-этнические земли, на которых живут уже более 5000 лет?

Может каким-то славяноязычным пришельцам-кочевникам, которые на древние литовские земли только несколько сотен лет назад приползли откуда-то с юга? :)

(№16) Светлана Рябцева, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№15)

Вильня наша, белорусская. Но предлагаю перемирие. ОНА - наше общее достояние.

(№18) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№16)

---Вильня наша, белорусская.----

Там никогда ничего белорусского не было, кроме нескольких проездом проезжавших славяноязычных, которых сейчас считают белорусами.

Хотя на самом деле истинная Белая Русь - это современная Смоленская область, которую оттяпала себе Московия.

----Но предлагаю перемирие. ОНА - наше общее достояние.----

Так как практически почти все современные славяноязычные белорусы, особенно на Западе, имеют литовских балтоязычных предков, то с этой вашей мыслью можно и согласиться. :)

(№24) Светлана Рябцева, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№21)

У каждого народа есть своя Мекка — историческая столица, город предков, город-реликвия.

Вильня - духовный Дом для белорусов.

(№37) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№34)

---По Статуту ВКЛ 1588 года государственным языком был "русский"----

Еще одна историческая сказка, которую очень любят распространят разного рода "литвинисты". :)

Во всех трех Статутах ни о каком государственном языке в средневековой Великой Литовской Империи (которую славяне именуют ВКЛ) ничего не говорится.

Разговоры о "государственном языке" в средневековой Литве и рассуждения о разговорном языке по языку грамот отражают лишь непонимание специфики того времени, когда письменность играла лишь вспомогательную роль в культуре Литвы, основанной на устном слове.

Само понятие государственного языка в Европе появилось только в 19 веке, когда появилось и понятие нации, и национализма, и национального государства.

Понятие "государственный язык" тесно связанно с понятием "литературный язык" и всеобщей грамотностью, однако и сегодня во всех государствах сохранились диалекты и наречия, отличающиеся от государственного литературного языка.

Когда в государстве писать и читать умеют намного меньше 1 процента жителей, то можно говорить только о в империи используемых письменных языках для гос. грамот.

В Литовской Империи такими языки были изначально в первую очередь латынь и немецкий (так как писцами в основном были монахи католики), а позже начали использовать и другие языки.

Поэтому если взглянуть "глубже" в века, выясниться, что в ранней Литовской Империи и Литовском Королевстве ни одного документа на старорусском диалекте (на самом деле - канцелярском славянском, развившегося на основе староболгарского языка) нет, все на латинском (или "старолитовском"- как тогда официально в Литве считали... :) ) или на немецком.

Все три Статуты (именно их восточнославяноязычные переводы) написаны на языке славянских писарей канцелярии ВКЛ - так называемом канцелярском восточно славянском, который, между прочим, довольно сильно отличался от тогдашних разных славянских разговорных наречий - распространенных и на территории нынешней Белоруссии, и нынешней Украины, и тем более нынешней западной России (землях, которые принадлежали в то время ВКЛ).

С тогдашними украинскими и белорусскими разговорными наречиями связь существовала, но разница была не малой.

В 18 веке в судах перешли в основном на польский язык (ранее использовалась латынь), но начиная с 17 века некоторые указы и грамоты уже писали и на литовском языке (разных тогдашних наречиях).

------------------------------------------------------------

Первый Литовский Статут 1529 вообще не был напечатан - его переписывали в ручную.

Его основой является Статут Казимира - свод древних литовских законов на латыни, к которым добавили польские права шляхты, и части из Русской Правды - которая написана на канцелярном славянском языке.

Через несколько месяцев сделан перевод на латинский язык (1530), а позже и на польский (1532).

Впервые напечатан И. Даниловичем на славянском языке, но латинскими буквами в 1841 г. в Познани, а в 1854 г. кириллицей в Москве.

Второй Литовский Статут 1566 г. был написан на канцелярском славянском языке, и сразу же переведен на латинский и польский языки.

Впервые напечатан кириллицей в 1855 г. в московском журнале «Временник Императорского Московского общества истории и древностей Российских».

Стату́т Великого княжества Литовского 1588 года — третья редакция сборника законов Великого княжества Литовского.

Статут Великого княжества Литовского 1588 года (3 Статут) напечатан в Вильнюсе, в друкарне Мамоничей, в 1588 г.

В 1614 г. в Вильнюсе был издан 1-й перевод редакции Литовского Статута на польском языке.

В 1811 г. Литовский Статут переведен на русский язык с польского.

(№27) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№24)

Может и духовный центр... :) - ведь вся территория нынешней Беларуси (и намного больше, считая и Смоленскую область, и Курскую область, и всю Украину, да и Молдову с Латгалией) более 5 веков была в составе Великой Литовской Империи.

(№28) Светлана Рябцева, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№26)

Территория Российской империи по состоянию на 1914 год https://geographyofrussia.com/wp-conten ... /12/30.jpg

(№29) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№28)

Великая Литовская Империя этими землями (имею ввиду именно современную Беларусь) владела более 500 лет, а Российская - только примерно 120 лет. :)

Карта: Литовско-московская граница в XV в.
http://www.hist-geo.net/media/blogs/blo ... _XVvek.jpg

Так что наши права весомее российских более чем в 4 раза. :)

А вот где шла историческая граница между Литвой и Польшей до 1569 года, когда Польша захватила у Литвы Палеке и Украину:
http://foto.terpe.lt/inkelti/20110224/i ... -15vyt.jpg

Всем советую взглянуть, где проходит граница между Польшей и Литвой, установленная в 1569 году http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... entury.png - которую Пилсудский нагло нарушил в 1919-1920 годах, сам будучи чистокровным жмудином (жямайтом).

Однако именно поэтому он так стремился восстановить Республику Обоих Народов в границах 1772 г., не взирая на то, что Литва - это Литва, а Польша - это Польша.

Я уж не говорю о том, что все эти территории были более 5000 лет балтоязычными, пока сюда примерно в 9-10 веках не приперли славяноязычные, и за прошедшие века ославянили местное население.

Ареал проживания летто-литовских племен до славянской инвазии в 9-13 веках
(карта составленная всемирно известным археологом Марией Гимбутас - Гимбутене, 1985 г.)
http://kdet.ucoz.ru/Picture/Slaviane/578.jpg

Для сравнения - евреи потеряли свою Юдею, Израиль, Галилею, Самарию и т.д. более 1800 лет назад, а арабы приперли на эти земли в 7 веке (то есть 1300 лет назад).

Однако евреи вернулись и вышвырнули чужестранных арабских оккупантов из своей исторической земли.

Как говорится, прекрасный пример... :)

(№17) Светлана Рябцева, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№15)

27 февраля 1919 провозглашено образование Литовско-Белорусской Советс- кой Социалистической Республики ('Литбел').

Может вас вернуть к нам обратно.

(№21) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№17)

Литовская Держава была восстановлена 16 февраля 1918 года, когда ни о каком совковом Литбеле никто еще и не думал.

А этот Литбел был очередным творением москальских большевиков, и обыкновенной марионеткой Москвы, по ее приказу и созданный, на подобии еще с десятка похожих "гостворений" большевиков в то время - и, конечно, вполне закономерно он загнулся, как только в Москве решили, что он уже им не пригодится. :)

(№19) Светлана Рябцева, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№15)

9 октября 1920 года части генерала Л. Желиговского с негласной санкции Ю. Пилсудского заняли Вильнюс и часть Литвы.Однако во Временной конституции Литвы 1918, в конституциях 1928 и 1938 годов Вильно именовался столицей Литвы.

'Временной столицей' Литвы официально именовался город Ковно (Каунас).
http://www.bouriac.narod.ru/Wilnia.htm

(№23) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№19)

Да, и это чистая правда.

Как и то, что до 1922 г. существовал польский аналог большевистского Литбела - Срединная Литва, которую тоже ликвидировали, как только решили, что она Польше уже не нужна "для прикрытия" истинных польских намерений.

(№20) Светлана Рябцева, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№18)

18 сентября 1939 года Вильно и окрестности заняла Красная Армия, однако в отличие от остальной польской территории город не был включён в состав БССР.

По Договору о передаче Литовской Республике города Вильно и Виленской области и о взаимопомощи между Советским Союзом и Литвой от 10 октября 1939 года часть юго-восточной Литвы и Вильно были переданы Литовской республике.

27 октября 1939 года в Вильно вошли части литовской армии. К этому времени этнические литовцы по официальной статистики составляли меньшинство (около 2%).

С лета 1940 года Вильно (Вильнюс) стал столицей Литовской ССР.

(№25) Kęstutis Čeponis, Литва - Светлана Рябцева (№20)

----По Договору о передаче Литовской Республике города Вильно и Виленской области и о взаимопомощи между Советским Союзом и Литвой от 10 октября 1939 года часть юго-восточной Литвы и Вильно были переданы Литовской республике.----

Вот именно, что только небольшая часть - менее трети - было возвращено Литве, а две трети Восточной Литвы Сталин у Литвы украл.

P.S. Вот официальная карта Литвы по договорам 1920 года, в том числе и с СССР
http://www.lithuanianmaps.com/images/19 ... ublika.gif

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Rytų Lietuva (vadinamas Vilniaus kraštas), okupuota Lenkijos 1920-1939 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: