Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuviai Juzefą Pilsudskį prilygino Stalinui ir Hitleriui

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Rytų Lietuva (vadinamas Vilniaus kraštas), okupuota Lenkijos 1920-1939 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuviai Juzefą Pilsudskį prilygino Stalinui ir Hitleriui

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuviai Juzefą Pilsudskį prilygino Stalinui ir Hitleriui

Parašytas: 24 Kov 2010 14:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Lietuviai Juzefą Pilsudskį prilygino Stalinui ir Hitleriui

http://www.balsas.lt/naujiena/381008/li ... -hitleriui

2010.03.24 11:59

Juzefas Pilsudskis. Topfoto/Scanpix nuotr.

Lietuvoje išleisti vokai, ant kurių greta Stalino ir Hitlerio pavaizduotas Lenkijos politinis ir karinis tarpukario lyderis J. Pilsudskis. Greta užrašas „Didieji lietuvių tautos genocido organizatoriai“.

Šių vokų buvo galima rasti Vilniaus centriniame pašte. Tiesa, jie nėra oficialiai platinami Lietuvos pašto.

Tačiau jų pasirodymas sulaukė didelio Lenkijos žiniasklaidos dėmesio.

Lietuvos ambasada Varšuvoje atsisakė duoti komentarą šia tema. Ambasados atstovas Ramūnas Davidonis Lenkijos radijui sakė, jog tai yra privataus pobūdžio reikalas ir ambasada negali jo komentuoti.

Anot Lenkijos žiniasklaidos, vokai taip pat kaltina Lenkijos pasipriešinimo kovotojus vykdžius etninį valymą Lietuvoje 1944 metais ir Lenkiją buvus „ne strategine Lietuvos partnere, o strategine okupante“.

Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Piotras Paszkowskis taip pat sumenkino šį incidentą.

„Egzotiška politinė ekstravagancija – toks būtų tinkamas apibūdinimas šiam incidentui. Laimei, šie vokai nėra oficialiai platinami Lietuvos pašto. Kalbame apie mažą stendą Vilniaus cetriniame pašte, kur jie yra, arba verčiau naudosiu būtąjį laiką, kur jie buvo parduodami“, – sakė jis Lenkijos radijui.

P. Paszkowskis prisiminė panašų incidentą prieš porą metų. Jis pabrėžė, jog valstybinės institucijos Lietuvoje neremia šios provokacinės kampanijos.

LRT

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/381008/ ... i-apacioje

Žygeivis
2010-03-24 13:34:31

Pats bjauriausias ir šlykščiausias Juozo Pilsūdo poelgis yra tas, kad jis, būdamas lietuvis ir Lietuvos Valstybės bajorų palikuonis, išdavė Lietuvos Valstybę ir parsidavė lenkams.

Jo įsakymu kitas Lietuvos Valstybės priešas ir išdavikas - Želigovskis (o iš tikro Geležauskas), niekšingai pažeidęs visas sutartis, 1920 m. užgrobė trečdalį Lietuvos Valstybės žemių.

1922 m. visos šios užgrobtos ir okupuotos teritorijos buvo aneksuotos Lenkijos.

1939-1940 m. Lietuvos Valstybė atgavo mažiau kaip pusę šių teritorijų.

Ir iki šiol didžiulius plotus mūsų etninių-istorinių žemių - tikrąjį Lietuvos Valstybės lopšį - valdo Lenkija ir Baltarusija.

************************************************************

Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=30328929

„Lietuvos paštas“: su vokais nieko bendro neturime

Kaip teigia Jurgita Surplienė, „Lietuvos pašto“ Komunikacijos skyriaus viršininkė, minimais vokais prekiavo Vilniaus centrinio pašto patalpose įsikūrusi ir patalpas iš Lietuvos pašto nuomojanti Jono Jarmalavičiaus individuali įmonė, kuri po „Lietuvos pašto“ kreipimosi į generalinę prokuratūrą, prekybą jais nutraukė.

„Tokio pobūdžio vokais 2008 metais prekiavo Vilniaus centrinio pašto patalpose įsikūrusi ir patalpas iš Lietuvos pašto nuomojanti Jono Jarmalavičiaus individuali įmonė. Paaiškėjus šiam faktui, sukėlusiam pagrįstą bendrovės Lietuvos pašto susirūpinimą, buvo kreiptasi į generalinę prokuratūrą ištirti šį įvykį ir išsiaiškinti, ar „Lietuvos pašto“ patalpų nuomotojo veikla (pardavinėti tokio pobūdžio grafiko Antano Rimanto Šakalio vokus) nepažeidžia Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų. Minėta Jono Jarmalavičiaus individuali įmonė prekybą minėtais atvirlaiškiais iš karto nutraukė“, – teigia „Lietuvos pašto“ atstovė.

„Lietuvos pašto sutartis su šia [J. Jarmalavičiaus – lrt.lt] įmone nebuvo nutraukta. Lietuvos paštas ir minimi vokai – niekaip tarpusavyje nesusiję, todėl viešai pateikiama informacija apie galimybę įsigyti pašte šios produkcijos – yra klaidinanti“, – pridūrė J. Surplienė.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Istorikas > Jotvingis,
2010 03 24 13:59

__Jis suvokė Lietuvą kaip Abiejų Tautų Respublikos subjektą._

Tai dar viena Pilsudskio paralelė su Hitleriu. Anas Sudetus, Austriją, Liuksemburgą irgi suvokė kaip Didžiojo Reicho subjektus.

Naivus to jotvingis,
2010 03 24 13:57

_Jis suvokė Lietuvą kaip Abiejų Tautų Respublikos subjektą._

Tai kodėl, prijungęs 1922 m. "Vidurio Lietuvos" subjektą, jis nepavadino šalies "Abiejų Tautų Respublika"?

Naivus to jotvingis,
2010 03 24 13:54

_Ir jeigu ne jis - Lietuva sovietine būtų tapusi dar 1919-1920 m. _

Taip ir nepasakai, kieno dėka 1919-1920 m. sovietinėmis netapo Latvija, Estija ir Suomija. Negi ir jas išgelbėjo mesijas Pilsudskis?

Ivan to Henryk,
2010 03 24 13:22

_Pilsudskis buvo Lietuvos patriotas.Jeigu ne jisai Lietuva būtų pavergta Sovietų Sąjungos_

Sniečkus buvo Lietuvos patriotas. Jeigu ne jisai Lietuva būtų pavergta hitlerinės Vokietijos. :)

Apie Pilsudskį,
2010 03 24 13:23

Benekonyse ginkluotas su sėbrais užpuolė traukinį ir pagrobė pinigus, kelis kartus keitė tikėjimą, kad jam mirus Lenkijos primas nenorėjo leisti laidoti jo Krokuvos Vavelyje.

Žygeivis
2010-03-25 13:05:46

JZ
GRU principas dar nuo caro laikų - skaldyk ir valdyk
------------------------------------------------

Taip, siekdamas atkurti Žečpospolitos imperiją, sulenkėjęs lietuvis Juzefas Pilsudskis - Juozas Pilsūdas suskaldė Lietuvos Valstybę į tris dalis.

Vieną iš jų iki šiol laiko užgrobusi Lenkija - Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę, Augustavą ...).

Kitą dalį Baltarusija gavo kaip dovaną iš Stalino 1939 m. - Rytų Lietuvą (Ašmeną, Krėvą, Lydą, Alšėnus, Gardiną, Naugarduką, Breslaują, Drūkšių ežerą, Vydžius, Pastovį, Rodūnę, Drują, Dysną, Narutį ir Naručio ežerą, Svyrius, Zietelą, Gervėčius, Geranainius, Iviją ...).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Spa 2010 22:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Atsišaukimas į Lietuvos Laisvės kovotojus ir patriotus

Šaltinis - http://www.voruta.lt/rubrikos/89/5218

2010-10-21
Mons. Alfonsas Svarinskas, Vilnius

Kasdieną mus pasiekia liūdnos ir net skausmingos žinios. Ir visos informacijos priemonės neperduoda šviesesnių, viltį žadinančių pranešimų ir pavyzdžių. Kur dingo daugumai didinga Lietuvos istorija? Juk Lietuvos sienos buvo nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Niekas neparodo žmonėms tragiškai didingų Laisvės kovų pavyzdžių ir nuostabaus pasiaukojimo. Lietuvos priešai Lietuvoje ir svetur stengiasi Laisvės kovas nutylėti arba suniekinti. Ir dabar dar yra daug kolaborantų kurie tarnauja įvairioms žvalgyboms. Ir už litą ar dolerį pasiryžę parduoti Lietuvą.

Štai 2010 m. rugpjūčio 14 d. politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paskelbė protestą „Dėl paminklo J. Pilsudskiui statybos Druskininkuose“. Pasirodo, kad šio miesto meras Ričardas Malinauskas sumanė miesto parke pastatyti buvusiam Lenkijos diktatoriui Juzefui Pilsudskiui paminklą.

Tame pačiame proteste parašyta: J. Pilsudskis kaip tvirtina prof. Vytautas Landsbergis, lietuviams lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920 m. Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavystės, sulaužius Suvalkų sutartį. Rugpjūčio 27 d. „XXI amžius“ įdėjo trumpą žinutę, kad laikraštis solidarizuojasi su LPKTS tvirtinimu.

O vienas istorikas, kaip sakoma tame pačiame proteste, turėjęs galvoje ne tik J. Pilsudskį, bet ir bestovinčius paminklus Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra tiksliai pasakęs: „Išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę“. Čia tinka ir Algirdo Mykolo Brazausko atvejis.

Svarbus principo klausymas už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J. Pilsudskis (tikroji jo pavardė Juzefas Giniotas, Žemaičių bajoras, kilęs iš Pilsūdos dvaro) į jokius padorumo principus netelpa. Tinka paskaityti ir buvusio „Lietuvos Aido“ vyr. redaktoriaus ir žurnalisto Valentino Gustainio 1937 m. išleista Kaune „Spaudos fondo“ knyga „Lenkai ir Lenkija“.

O lenkai kaip liudija protesto autoriai davė leidimą tik po keleto metų Seinuose pastatyti paminklą Seinų vyskupui Antanui Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti gatvę.

Dėl praeities ir mes esame kalti: neprimename iš savo istorijos praeities didingų pavyzdžių, prieš tuos kurie akivaizdžiai niekina Lietuvą ir klastoja jos istoriją. Tokių klastotojų yra ir Lietuvos istorijos institute. O pagrindinis žmonių dėmesys sąmoningai nukreipiamas į sportą. Vos pabaigus švenčių pamaldų transliaciją iš Vilniaus katedros, tuojau pradedama kalbėti tik apie sportą.

Prisimenu vieno Maskvos žydo laikraščio redaktoriaus Kasnelson,, dalyvavusio V. Kapsuko taip vadinamam kabinete, pasakojimą. Kartą Rabinovičius nuvažiavo į Maskvą ir aukštieji pareigūnai jo paklausė: „Ar dar pas jus streikuoja darbininkai?“ „Ne nestreikuoja“, atsakė jis, „O ką jūs padarėte, kad nestreikuotų?“, „Nupirkome futbolo kamuolį ir jie dabar žaidžia...“.

Kiek pas mus buvo triukšmo, laimėjus rungtynes Turkijoje.

Gerai, kad lietuviai laimėjo bronzos medalį. Bet kur šitie lietuviai sirgaliai būna per vasario 16-ąją ir kitas svarbias Lietuvos šventes? Jų nepamatysi nei bažnyčiose nei minėjimų salėse. Nei Trispalvės ties Vilniaus namų durimis. O ką jau kalbėti apie Lietuvos kaimą? Mes kaltiname jaunimą, bet jiems nieko neduodame. Štai vertelgos Gedimino prospektą pavertė turgumi - talkučke. Šiandieninė Vilniaus publika panaši į ano meto Romos vergus, kurie šaukė duonos ir žaidimų. Skirtumas tik toks, kad anie kalbėjo vulgaria lotynų kalba, o mūsiškiai - tokia pat vulgaria lietuvių kalba. Todėl ir nenuostabu, kad mūsiškiai kolaborantai surenka pakankamai balsų įvairiuose rinkimuose, kuriuose norima Lietuvą pavergti. Kasdien jaunimas šaukia visa gerkle – duonos ir žaidimų.

Nupirkome futbolą ir jie žaidžia...

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas sumanė pagerbti buvusį lenkų diktatorių maršalą J. Pilsudskį. Malinauskų firma yra žinoma. Jo tėvas sukūrė Grūto parką, juo rūpinasi ir buvusius Lietuvos nusikaltėlius reklamuoja, ir nuo kiekvieno lankytojo reikalauja tam tikros pinigų sumos. Žmonės mano, kad Ričardas Malinauskas netarnauja lenkams, bet yra įpareigotas dar labiau supjudyti šias dvi tautas – lenkus ir lietuvius. Mano giliu įsitikinimu lenkai neturi pasiduoti panašioms provokacijoms. Dievo tarnui Popiežiui Jonui Pauliui II pavyko užpildyti prarają tarp šių dvejų kaimyninių tautų. Lankydamasis Lietuvoje Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje Popiežius yra pasakęs įsimitinus žodžius: „Jūs esate Lietuvos lenkai. Mylėkite savo Tėvynę Lietuvą“ ir įdomu kuo būtų baigėsi šie žodžiai, jeigu pats Popiežius nebūtų buvęs lenkas.

Dar norėtus priminti Lietuvos visuomenei vieną atvejį. Popiežiui lankantis Lietuvoje to meto Lietuvos kairioji valdžia pavadino aikštelę prie Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Nors tai nebuvo jokia aikštė, o buvo tik vieta kur žmonės atvažiavę į bažnyčią, galėjo pastatyti savo automobilius. Aikštė buvo nedidelė, kad galėjo pastatyti tik kokias 10 mašinų. Ant 2–3 m aukščio koto pakabino dedikacijos lentą ir tą pačią lentą nugriežė nuo šaligatvio į aikštelės pusę, kad praeidami žmonės užrašo ant lentos nepamatytų. O dabar jau ir ta lenta dingo. Tuo metu kairieji norėjo pasityčioti iš Popiežiaus ir Lietuvos. O priešais buvo didžiulė aikštė, kuri ir iki šiol be pavadinimo. Ir tada, ir dabar nieks iš Valdžios ar Bažnyčios vadovų nesureagavo dėl šios aferos. Ir ta nelemta aikštelė su Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu dingo iš Vilniaus tikinčiųjų horizonto visam laikui. O gal atsiras Valdžioje drąsių žmonių, kurie nepavadintą didžią aikštę pavadins Jono Pauliaus II vardu. Ir tuo būdų jie, tiek kairieji bent dalinai pasiteisins prieš istoriją.

Jau 20 metų gyvename laisvoje Lietuvoje ir iki šiol nėra pastatyto paminklo Lukiškių aikštėje Lietuvos partizanams ir Laisvės kovotojams. O meras Ričardas Malinauskas galėjo pagalvoti ir pastatyti Druskininkų aikštėje ketvirtojo Lietuvos prezidento gen. Jono Žemaičio – Vytauto ar gen. Adolfo Ramanausko Vanago ar pulk. lt. Vitkaus – Kazimieraičio paminklą. Deja Laisvės kovotojams paminklo Lukiškių aikštėje dar nėra, išskyrus vieną gerą paminklą Jonui Žemaičiui Vytautui prie Krašto apsaugos ministerijos.

Taigi paprastas, nuoširdus patarimas Lietuvos valdžiai: įamžinkime visus Lietuvos didvyrius ir neleiskime statyti paminklą tiems kurie norėjo Lietuvą prijungti prie Lenkijos ar prie Sovietų Sąjungos. Mes nesiruošiame nuversti paminklo Vilniuje, kuriame, palaidota J. Pilsudskio širdis. Mes nekeikiame 1920 m. išdavystės. Visas nuoskaudas paliekame Dievo teismui.

Kviečiame visus Lietuvos inteligentus aktyviai įsitraukti į šių dienų politinį gyvenimą. Ginti Lietuvą ir šioje kovoje jai vadovauti. Priešingu atveju Dievo ir istorijos teismas palies ir Lietuvos inteligentus. Mūsų Tautai reikia idealistų vadų. Kurie kurtų ne tik fizinę – ekonominę bet ir dvasinę, dorą Lietuvą. Ir neleistų Lietuvos žemės, aplaistytos Lietuvos partizanų krauju, niekinti ir terioti. O juo labiau parduoti sekančias metais parduoti svetimtaučiams. Tada užplūs Lietuvą kolonizatoriai iš Rytų.

Parodykite Tautai, kad visi laisvos Tėvynės žmonės neturi bijoti Europos vadovų. Sekime partizanų ir Laisvės kovotojų pavyzdžiu, kurie sudėjo tūkstantines aukas gindami Lietuvą ir nebijojo Maskvos komunistų, kurie jau buvo išžudę milijonus Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje.

Ginkime Lietuvos partizanus, ryšininkus, politinius kalinius, tremtinius, visus Laisvės kovotojus ir ūkininkus, kurie laužė paskutinė duonos riekę su partizanais ir leido savo sodybose iškasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad visa ši auka baigsis sunaikinimu arba Sibiru.

Ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi!

Vilnius, 2010 m. rugsėjis 20 d.

Lietuvos partizanų kapelionas ir Laisvės kovotojas
Mons. Alfonsas Svarinskas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Spa 2010 22:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Juzefo Pilsudskio didžioji klaida

Šaltinis - http://www.voruta.lt/rubrikos/37/5200

2010-10-15
Prof. Vytautas Landsbergis, Vilnius

Prof. Vytauto Landsbergio kalba pasakyta 2010 m. spalio 9 d. Vilniaus rotušėje įvykusiame Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo 90-ečio paminėjime: „Juzefo Pilsudskio didžioji klaida“

Prieš 90 metų, spalio 7–ąją, Suvalkuose buvo pasirašyta Lietuvos–Lenkijos paliaubų sutartis. Ji nustatė skiriamąją liniją tarp abiejų valstybių jau kurį laiką permainingai kovojusių ginkluotųjų pajėgų, o ši linija, dalykams taikingai klostantis, galimai būtų tapusi ir Lietuvos–Lenkijos valstybine siena su senąja sostine Vilniumi tvirtai Lietuvos pusėje. Todėl spalio 7–osios datai Lietuvos istorijoje skirtina didesnis dėmesys, nors ilgokai buvo kur kas labiau akcentuojama spalio 9–oji – atnaujinto karinio konflikto ir Lietuvos didžiosios nelaimės diena.

Pirmojoje Respublikoje – tai gedulo diena. Suprantama, nes 19-ai metų buvo prarastas Vilnius. Gedimino ir Vytauto sostinė, Aušros vartai... Bet šiandien man labiau norėtųsi minėti ne istorinį gedulą, o spalio 7-ąją, su ja tuomet atsivėrusias galimybes, ir kas visa tai sugadino.

Sutartys, net jei sulaužomos, nesiliauja egzistavę. „Popieriai nedega“; „pacta sunt servanda“ – tai senų laikų išmintis ir principas. „Sutarčių laikomasi“ – tokia liko romėnų formulė, taip turi būti. Jei nesilaikoma, griūna pagrindai. Dabar mums dažnai pabrėžiama: Suvalkų paliaubų sutartis buvusi nereikšminga todėl, kad trumpalaikė. Ir stebimasi, kodėl lenkų atstovai tuomet apskritai ją pasirašė. Kas tai: anų lenkų kvailystė? Nekoordinuoti veiksmai? Juk tuo pat metu jau buvo rengiamas naujas puolimas.

Daugiau nei prieš 30 metų istorijos studentas Bronislavas Komorovskis, dabartinis kaimynų šalies prezidentas, savo diplominiame darbe mestelėjo prielaidą: gal tai buvusi tiesiog dūmų uždanga? Kitaip sakant, taktinė apgavystė, kad Vilniaus puolimas būtų lietuviams dar labiau netikėtas? O vis dėlto „pacta sunt servanda“, ir daug sąžiningų lenkų suvokė, kad jų šalis liko neteisi. Tai kas, kad vadai nė neketino sutarties laikytis.

Palyginkime tų pačių 1920 metų Lietuvos-Rusijos Taikos sutartį, apie kurią, eidami po Sąjūdžio vėliava į dar vieną išsivadavimą, sakydavome, jog tai buvusi „lenininė“ sutartis. Reikšmingas argumentas stovint priešpriešoje su sovietų Maskva! Nors Leninas, tai tikrai žinoma, neketino jos ilgai laikytis, ligi šiol vertiname aną Taikos sutartį su Rusija kaip reikšmingą istorinį įvykį ir nuolat svarbų dokumentą. Juk pati SSRS, jos Liaudies deputatų suvažiavimas, 1989 m. pasmerkė tą tarptautinio įsipareigojimo sulaužymą. Lenkija atitinkamai – dėl Suvalkų sutarties – kol kas nėra pareiškusi nė mažiausio oficialaus apgailestavimo.

Istorikai tegu nagrinėja ir šviečia, kodėl XIX a. pabaigoje dvi tokios istoriškai artimos tautos, tai yra, jų idėjiniai vadovai, negalėjo rasti bendros kalbos dėl dviejų valstybių atkūrimo. Maža to, lietuvių atgimimas ir orumo aspiracijos („Lietuva – tėvynė mūsų“, o ne Rusija arba Lenkija) lenkų nacionalistų buvo puolami kaip silpninantys motiną Lenkiją, net išdavikiškai pasitarnaujantys Rusijai ir Vokietijai.

Užvirus Pirmajam pasauliniam karui, abi tarpusavyje susirėmusios Rusija ir Vokietija viliojo lenkus eiti kartu bei suvienyti žemes tai po rusų, tai po vokiečių sparnu. Atitinkamų vilionių sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvas girdėjo ir lietuvių veikėjai. Vokiečiai tikėjosi bet kuriuo atveju pasilikti užimtose Lietuvos, taip pat latvių ir estų teritorijose. Lietuviai turėjo savų minčių. O Rusijoje nugriaudėjus demokratinei revoliucijai ir bolševikų pučui, Lietuvos vietiniai bolševikai nematė jai kito kelio, kaip tapti naujosios raudonosios Rusijos dalimi; todėl kitų subrandintą savos valstybės idėją skelbė esant buržuazinių lenkų arba kaizerinių vokiečių, tiesiog tarptautinio imperializmo sąmokslu. Negausiems lietuvių politikams teko dieną naktį sukti galvą, manevruoti, blaškytis...

Kadangi tautinių valstybių idėja ir Lenkijoje, ir Lietuvoje lietė ir mišriai apgyventas teritorijas, įtampų ir galų gale karinio konflikto turbūt neįmanoma buvo išvengti. Atkaklūs ir permainingi mūšiai užvirdavo Seinų krašte. Pogrindinė „Lenkų karinė organizacija“ (POW) ne tik mišriose žemėse, bet ir visoje Lietuvoje ketino perversmu daryti savo „tvarką“, su svetimos kariuomenės pagalba įvesti Lenkijos valdžią. Savo ruožtu jos kariuomenės ir valstybės vadas Juzefas Pilsudskis siekė net Kijevo. Kuo daugiau žemių! Kai Raudonoji Armija lenkus sumušė ir atmetė atgal, šie vos vos apsigynė prie Varšuvos.

Tai jau 1920 m. vasara, rudens pradžia. Liepos 12-ąja – Lietuvos-Rusijos taikos sutartis. Rugpjūčio 15-ąja – Lenkijos-Rusijos kautynės dėl Varšuvos, lenkų laimėjimas ir tolesni veiksmai vėl prieš Lietuvą.

Manau, kai kuriuose istorijos vingiuose daug reiškia ir asmenys – brėžiantys liniją, nustatantys gaires. Lietuvai iš naujo stojant į Europos tautų ir šalių eiles toks lemtingas buvo strateginis Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis. Viena vertus, įvykius lėmė jo „tuteišiškos“ aspiracijos – kadangi nevengdavo pabrėžti savo kilmės iš Lietuvos, iš Vilniaus, ne kokios ten žemaičių Pilsodos, prisistatydavo pagal aplinkybes tai lietuviu, tai tuteišiu, – matyt, jam sunkoka būtų buvę susitaikyti, kad gimtinė lieka užsienyje. (Ir Hitlerio pirminei geopolitinei galvosenai įtaką galėjo daryti tai, kad jis iš Austrijos, kaip carienei Jekaterinai – kad ji iš Baltijos kraštų). Kita vertus, įtaką darė valdingas būdas ir ambicijos, akinusios J. Pilsudskį siekti Lenkijos kuo didesnės, bent jau savo įtaka „nuo jūros iki jūros“. Patyręs fiasko sumanytoje Kijevo avantiūroje, galėjo atsirevanšuoti prieš nedidelę, izoliuotą Lietuvą ir tos progos nepraleido. Kėlėsi į didvyrius. Deja, tai netapo laimėjimu, kaip rodė tolesnė istorija, nė pačiai Lenkijai.

Esu jau rašęs lenkų žurnalui „Więż“, kad Lenkija tada laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. O abi neteko draugo.

Vis dėlto XX a. Lenkijai Juzefas Pilsudskis yra didelės reikšmės ir itin spalvinga asmenybė. Lenkų socialistų partijos įsteigėjas kovai prieš carinę Rusiją, lenkų legionų kūrėjas Austrijoje – vėlgi kovai prie Rusiją prasidėjus pasauliniam karui, vėliau išsikėlęs į diktatorius, jis nusipelnė ir priešiškumo, ir garbinimų, net palaidotas Vavelyje greta Lenkijos ir Lietuvos valdovų. Galėtume sakyti, nusipelnęs ir paminklų, bet ne Lietuvoje, ne Ukrainoje.

Mūsų valstybei kai kurie J. Pilsudskio mąstysenos ir būdo bruožai buvo tikra nelaimė. Jie pratęsė negerą tradiciją žiūrėti į mažesnį brolį iš aukšto, nepripažįstant jam visavertės istorinės valstybės teisių. Tąsyk prieš tariamus „Kauno separatistus“ atrodė leistina naudoti ir grupės žemvaldžių interesus, ir sąmokslus, ir ginkluotą jėgą. Čia J. Pilsudskis, galima sakyti, pats atsidūrė auklėjimo ir tradicijos nelaisvėje, nepajėgė kilti aukščiau.

Lenkų istorikas Piotras Lossovskis veikale „Lenkų –lietuvių santykiai 1918–1920 metais“ rašė: „Želigovskio akcija įvyko tuo metu, kai Lietuvoje, kaip rodo eilė faktų, išryškėjo noras susitarti su lenkų puse, valia nuolaidoms už tai, kad Vilnius būtų išlaikytas kaip nepriklausomos Lietuvos sostinė. Galima labai pagrįstai teigti, kad būtent tada atsivėrė galimybė sureguliuoti lenkų–lietuvių dalykus. Tačiau tuometiniai Lenkijos valstybės vadovai neparodė nė trupinėlio geros valios.“

P. Lossovskis reikšmingai pacitavo dar kitą autorių, lygindamas su Italijos XIX a. atgimimo ir vienijimosi istorija, kad Lenkija, deja, stokojusi tokio mąsto figūros, kokia ten buvo grafas Kavūras. Pjemonto karalystės antrasis asmuo, puoselėjęs Italijos vienijimo idėją ir su Garibaldžio savanoriais ją įgyvendinęs, Kavūras padarė Turiną pirmąja Italijos sostine bei iškėlė Pjemonto karalių Viktorą Emanuelį II į visos Italijos sostą Romoje. Kad patrauktų į savo pusę prancūzus prieš Austriją, jis net atidavė Napoleonui III gražuolę Nicą, tuo įsiutinęs Garibaldį, o prieš austrus gavo didžiulės naudos. Šiame istorijos lūžyje Turinas ir Pjemontas neteko savarankiškos bei centrinės reikšmės, Kavūras nesiekė asmeninės valdžios, pasiliko šešėlyje, bet Italijos idėja triumfavo.

Ar galėjo Pilsudskis panašiai atsisakyti Vilniaus ir 1920 metų avantiūros vardan konsoliduotos, mažiau priešų turinčios Lenkijos labo ir draugystės su Lietuva, renkantis ne konfliktą, o vieningą atsparumą didesniems godiems kaimynams?

Galėjo, atrodytų, nepasikviesti ir neįgalioti savo generolo Liucjanio Želigovskio apgaulingai agresijai prieš Lietuvą sulaužant ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį. Galėjo, bet ir nepajėgė atsispirti užkariavimų pagundai. Iš čia ir ta dainelė, vėliau platinta Lenkijos atimtame Vilniuje:

„Nasi miasta, nasze wioski
zdobył mieczem Żeligowski.“

„Zdobył“ – tai būtent užkariavo kalaviju arba šoblyte. Kavaleriją su šoblėm siuntė iki Kėdainių. Karinėje politinėje operacijoje atsiskleidė tie J. Pilsudskio ribotos asmenybės arba puikybės bruožai, kuriuos aštriai ir skaudžiai nusakė kitas Lietuvos lenkas, taurus bajoras ir teisės mokslininkas Mykolas Riomeris. Gerai, kad dar niekas nereikalauja perrašyti jo Mykolo vardo Rasų kapinėse lenkiškomis raidėmis, nors kažkokie lietuviški gudruoliai pakeitė istorinę Römerių arba Roemerių šeimos pavardę į Romerį. O žodžiai J. Pilsudskiui buvo tokie:

„Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai kuriančio veiksmo auksinį ragą Lenkijoje, lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. Tavo rytų politika turėjo bankrutuoti, ir tavo dideli federaliniai sumanymai veiksme yra ne erelio skrydis, o nykštuko žingsnis. <...> Visose tavo kalbose ir veiksmuose dėl Lietuvos visą laiką charakteringas tas pats faktas, kuris taip ryškiai sutvisko, – pradedi viena, o baigi kita; stojiesi kaip lietuvis, sėdiesi kaip lenkas; rauniesi į skrydį kaip erelis, o eini per žemę kaip nykštukas. Nenugalėsi, Pone, ir Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas... Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo. Tai yra prievartos ir valdymo reikalas, elementarus Lenkijos nacionalizmo reikalas.“

M. Riomeris nusiuntė tą Lietuvos lenko laišką į Varšuvą pačiam Valstybės Viršininkui, atsakydamas į šio kalbą 1922 m. balandį iš Lietuvos atimtame Vilniuje – tai irgi M. Riomerio žodžiai, kaip ir jo įžvalga: „Nebebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo pozicijas, grįš į sąjungą su Lietuva kaip jos teisėta sostinė, jos sukurta. To Vilniaus Lietuvoje teigimo galia, Pone, Tavo kalboje yra neprilygstama. Nė vienas lietuvis nesugebėtų to išreikšti geriau – giliau. Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė – jisai yra jos drama; tuo tarpu Lenkijai – tiktai kąsnelis nuryti. /.../ Tačiau Tavo kalbos pabaiga, Pone, yra lietuvių išdavystės aktas...“

Istorija yra ne vien faktų seka, bet ir prarastų galimybių. Jau 1918 m. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą atkurti Rusijos uždarytą Vilniaus universitetą. Jis būtų buvęs Lietuvos ir lietuviškas. Lietuvos muzikai Mikas Petrauskas (pats „vilnietis lietuvis“) ir Stasys Šimkus prašneko apie steigiamą Vilniuje konservatoriją. Kita vertus, architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis, apsisprendęs pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvis, vėlesnėse sumaištyse stojo į kitą pusę, lenkų karinėje sargyboje peršalo ir mirė. Teliko Šiluvos koplyčia. Krokuvoje – Žalgirio paminklas. Bažnyčia Vilniuje nebaigta ir perdirbta į nežinia ką. Rasose – kuklus kapas. Tokia mūsų ir toliau bendra istorija.

Lankydamasis Lenkijoje prieš 40 suvirš metų, bendravau su senų laikų inteligentija – buvusiais M. K. Čiurlionio draugais. „Nemanykite Lietuvoje, kad visi lenkai tam pritarė“, kas buvo padaryta su Vilnium, – šie žodžiai tebeskamba man ausyse. Lietuva tebebuvo artimas ir aktualus dalykas, lenkų demokratinė inteligentija dėjo viltis į pirmąjį išrinktą Lenkijos Respublikos prezidentą Gabrielių Narutavičių (aišku, Narutovičių), kilusį iš Lietuvos, kurio tikrasis brolis pasirašė Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. – Jie tikrai susitars!..

Tai truko visai neilgai. Spaudos kampanija prieš teisėtą prezidentą demokratą, atseit blogai išrinktą, tautinių mažumų ir kairiųjų balsais, pasibaigė nacionalisto fanatiko šūviais, prezidento nužudymu atidarant dailės parodą. Įvyko 1922-aisiais, tais pačiais metais, kai Pilsudskis su Riomeriu jau buvo pasikeitę nesutaikomais požiūriais.

Neabejoju, kad prezidentas G. Narutovičius, kurio vardu Varšuvoje pavadinta aikštė, nebūtų siuntęs legionų prieš Lietuvą ar kokių vėlesnių ultimatumų. Bet sumaištyse vėl iškilo Pilsudskis, kurio vardu taip pat pavadinta aikštė. Iš jo žygių į Vilnių turime tiek naudos, kad nors yra pašalinti Jekaterinos ir Muravjovo Koriko paminklai, kurių dabartiniai paveldosaugininkai jau neleistų pajudinti.

Jeigu ne J. Pilsudskio didžioji klaida, istorija būtų galėjus krypti kitaip. Tūkstančiai ir kur kas daugiau lietuvių visame dideliame Vilniaus krašte būtų išlikę nenutautinti. Tuo pačiu lenkų ir Lenkijos įtaka Lietuvoje su Vilniumi būtų buvus kur kas didesnė, bet ir vieningas išsilaisvinusių tautų frontas nuo Varšuvos iki Helsinkio – visai įmanoma realybė. Supriešinus Lietuvą su Lenkija, visos penkios liko silpnos prieš būsimus išmėginimus.

Būtų gera, kad abiejų šalių politikai domėtųsi ir pamąstytų apie istorijos pamokas mūsų tautų dabarties ir ateities labui. Kadaise juk priėmėm pirmąją Europoje konstituciją su Abiejų Tautų tarpusavio pasižadėjimu. Tada ginklų vieniems prieš kitus nenaudota, tik protas ir įžvalga kaip atsilaikyti.

Tokia bendra reikmė – dar ne visai praeityje.

Voruta. - 2010, spal. 23, nr. 20 (710), p. 10.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviai Juzefą Pilsudskį prilygino Stalinui ir Hitleriui

Parašytas: 10 Bal 2013 13:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Roberto Balakausko įdėtos foto:

Hitleris gedi prie Pilsudskio karsto.

Hitleris prie Pilsudskio biusto atiduodą pagarbą savo bičiuliui.

Hitleris su Lenkijos užsienio reikalų ministru Beku.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviai Juzefą Pilsudskį prilygino Stalinui ir Hitleriui

Parašytas: 16 Bal 2013 18:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Rytų Lietuva (vadinamas Vilniaus kraštas), okupuota Lenkijos 1920-1939 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: