Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Rytų Lietuva (vadinamas Vilniaus kraštas), okupuota Lenkijos 1920-1939 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Alvydas Butkus. Iš istorikų apkasų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Alvydas Butkus. Iš istorikų apkasų

Parašytas: 11 Vas 2015 19:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Papildytas straipsnio variantas:

A. Butkus. Iš istorikų apkasų

http://alkas.lt/2015/02/11/a-butkus-is-istoriku-apkasu/

Alvydas Butkus, http://www.alkas.lt
2015 02 11 18:05

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai.

Jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo.

Vienas tokių mėginimų yra VDU istoriko prof. Šarūno Liekio straipsnis laikraštyje „15 min.“, pavadintas „Esminis klausimas – kodėl Liucjanas Želigowskis stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?“
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyva ... 582-259875

„Aš ėjau į savo namus, aš iš niekur staiga neatsiradau“…

…cituoja Želigovskį Š. Liekis.

Tačiau lygiai taip pat į savo namus ėjo ir V. Mickevičius-Kapsukas 1919 m. Irgi tarsi su istoriniais ketinimais atkurti didžiąją Lietuvą, tik bolševikiniu Litbelo pavidalu.

Į savo namus ėjo ir latvis P. Stučka dargi su „vietiniais“ latvių šauliais, tiesa, raudonaisiais. Ir šaudėsi broliai latviai visus 1919 metus, tačiau nei latvių, nei lietuvių istorikai to nevadina pilietiniu karu.

Nenuostabu, kad šias Pilsudskio ir Želigovskio pamokas bei motyvus sėkmingai naudojo J. Stalinas, „grįžęs“ į gimtąją Gruziją 1921 m.

„Į savo namus ėjo“ ir A. Hitleris, 1938 m. aneksavęs gimtąją Austriją. Po Antrojo pasaulinio karo Austrijoje net 20 metų naujagimiams berniukams nenorėta duoti „į savo namus ėjusio“ tautiečio Adolfo vardo.

Norvegijoje toks pat vietinis buvo ir V. Kvislingas, tik norvegai jo toli gražu neadoruoja ir juo nesididžiuoja, nes neturi tokių istorikų, kaip lietuviai.

Prisiminkim, kad „į savo namus“ ėjo ir A. Sniečkus, Lietuvą traktavęs kaip neįgalią valstybę, neįsivaizdavęs jos be SSRS globos, kaip kad dabar kai kurie tos nuostatos tęsėjai jos neįsivaizduoja be Lenkijos globos.

Toliau Š. Liekis rašo:

„Taip pat pažymėtina, kad J. Pilsudskis atvirai save vadino lietuviu ir iki gyvenimo galo nesuprato, ką bendro su lietuvių tauta turi valstiečiai ir Augustinas Voldemaras.“

Kad nesuprato, čia galėtų likti J. Pilsudskio problema, obskurantiškai suplakusio luominę kalbą su tautybe (valstiečiai, girdi, jau nebe lietuviai).

Tačiau tai tampa ir paties Š. Liekio problema, nes, cituoju, „O tokia daugumos šiuolaikinių lietuvių laikysena yra neistorinė, nes XVIII a. lietuvis buvo tiktai lenkakalbis bajoras, vadinantis save lietuviu“.

Vadinasi, net į XXI amžių šis istorikas siūlo perkelti XVIII a. nuostatas ir definicijas, nutylėjęs kad ir XVIII amžiuje dar ne visi lietuviai bajorai buvo lenkakalbiai.

Rusijoje tuo metu ir vėliau diduomenės kalba buvusi prancūzų, bet niekam nei tada, nei dabar nešovė į galvą rusakalbius valstiečius vadinti nerusais.

Be to, Lietuvos istorija nepradedama XVIII amžiumi ir jo standartais. Lietuvių vartojamą kalbą mini J. Dlugošas (XV a.), kiek anksčiau ja remiasi Vytautas, lotyniškai rašytame laiške Vokietijos imperatoriui aiškindamas Žemaitijos ir Aukštaitijos vardų kilmę.

XVI a. bajorai M. Mažvydas ir M. Daukša knygas leido lietuviškajai bajorijai, pati lietuvių kalba buvo diduomenės vartojama ir vėliau.

Pasak istoriko prof. Z. Kiaupos, kai XIX a. buvo pradėtos užrašinėti lietuvių liaudies dainos, tarp jų užrašytos ir karo dainos, o jas valstiečiai galėję išmokti tik iš bajorų.

Lygiai taip pat yra žeminamas ir pats J. Pilsudskis, atskleidus, kad XX amžiuje jis gyvenęs kaip donkichotiškas XVIII a. retrogradas, nesuvokęs naujų savo amžiaus realijų.

O per tą savo nenuovoką jis išdarkęs ir destabilizavęs visą Rytų Baltijos regioną bei netiesiogiai padėjęs pamatus II pasauliniam karui, t.y. sudaręs sąlygas stiprėti Vokietijai ir SSRS.

Mat Pietryčių Lietuvos okupacija ir aneksija jau nebeleido sudaryti taip Vakaruose laukto penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija), nes aljansai nesudarinėjami, jei viena iš narių kitai narei yra agresorė.

Įsivaizduokite, kaip reaguotų Ukraina, jei dabar Rusija po Krymo aneksijos pasiūlytų sudaryti su ja karinę sąjungą.

Laikyti lietuviškai kalbėjusius valstiečius nelietuviais yra jau mūsų laikų obskurantizmas.

Kuo tada juos reikėtų laikyti?

Gal į Lietuvos istoriją perkelkim dar ir baltarusių pseudoistorikų naratyvą, kad tikrieji lietuviai tai buvę jie, baltarusiai?

Kas gali paneigti, kad ir ten neatsiras koks nors vietinis karo vadukas, kuris suplanuos želigovskinio pavyzdžio „grįžimą į savo namus“ Vilniuje, girdamasis nesuprantąs, ką bendro su lietuviais turi dabartiniai lietuviai ir Šarūnas Liekis?

Kuo reikėtų pagal tokią schemą laikyti latvius su estais, kurie tapo išimtinai valstiečiais jau nuo XIV a., kai XIII a. karuose su vokiečiais buvo sunaikinta estų ir šiaurės baltų aristokratija?

Ar tai, kad jie kalbėjo latviškai ir estiškai, o ne vokiškai ar Latgaloje lenkiškai, jų negalima sieti su XVIII ir ankstesnių amžių latviais bei estais?

Juk buvo momentų, kai lenkai 1919-1920 m. ir Latviją su Estija laikė „chamų mužikų“ sukurtomis valstybėmis, o jų (ypač Latvijos) nepriklausomybę pripažinę sukandę dantis, nes buvę priversti neatsilikti nuo Lenkiją globojusių Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos.

Ar išnykę baltiškieji prūsai nebevadintini prūsais tik todėl, kad jų vardu pasivadinę juos nukariavę ir vėliau asimiliavę vokiečiai?

„Kas būtų, jei būtų“

Istorikai vengia tokių spekuliacijų, sakydami, kad reikia skaitytis su tuo, kas buvo.

Tačiau Š. Liekis leidžia sau pasamprotauti ir kaip ne istorikas:

„Galėjo likti lietuviai, kurie kalbėtų lenkiškai, o lietuvių kalba, neįgijusi valstybinės kalbos statuso, išlikti tik kažkur tolimuose kaimuose (turime airius, kurie kalba angliškai ir kuo puikiausiai jaučiasi airiais)“.

Toliau dar gražiau:

„Galų gale, ir L. Želigowskis turėjo šansą tapti naujos Lietuvos, apimančios ir Kauną, ir Vilnių, ir Lydą, ir turinčios sąjunginius santykius su Lenkija, generolu ir ginti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos ar Vokietijos 1939 metais“.

Nors prieš tai autorius pripažįsta, kad „Jozefas Pilsudskis L. Želigowskiui patikėjo Vilniaus užėmimo operaciją“. Ir turbūt tikrai ne tam, kad šis sukurtų savarankišką Lietuvą, o ne Lenkijos rytinę provinciją, kuo okupuotoji dalis netrukus (1922) ir tapo.

Istorija parodė, kad ir pati Lenkija nesugebėjo savęs apginti 1939 m., nors nuo 1934 m. buvo tapusi hitlerinės Vokietijos sąjungininke, o Pilsudskis iki mirties (1935), kaip rašė tuometinė spauda, Hitlerį laikė geriausiu savo draugu.

Pilsudskinis-želigovskinis scenarijus Kryme

Pilsudskio agresijos teisintojai nutyli, kad želigovskinį scenarijų dabar Ukrainoje naudoja V. Putinas, jau „išvadavęs“ ir „referendumu“ prijungęs prie Rusijos Krymą, o „vietinių“ rankomis sukūręs Litvos Šriodkovos analogus Rytų Ukrainoje – Donecko ir Luhansko liaudies respublikas.

Paakinti V. Putino sėkmės ir Lietuvos istorikų „supratingo“ 1920 m. įvykių aiškinimo, atkuto ir slavakalbiai Pietryčių Lietuvos šovinistai, jau pradėję modeliuoti „Vilniaus liaudies respubliką“.

V. Putino scenarijus panašus į pilsudskinį iki smulkiausių detalių: kaip kažkada J. Pilsudskis, taip dabar V. Putinas tvirtina, kad jo šalis čia niekuo dėta, kad karo veiksmuose jo šalies kariuomenė nedalyvaujanti, o pačius veiksmus reikią vadinti „pilietiniu karu“.

Tačiau derybose dėl to karo veiksmų dalyvauja Rusija, kaip anais laikais derybose dėl Vilniaus – Lenkija. Panašus net Europos šalių elgesys, tik su vienu skirtumu – tuometinė Europa agresorės Lenkijos nesmerkė, sankcijų netaikė.

Tačiau ir tada, ir dabar Europos didžiosios valstybės stengėsi sustabdyti karo veiksmus (Lietuvos atveju tai pareikalauta tik tada, kai želigovskininkai ties Giedraičiais ir Širvintomis buvo sumušti ir ėmė trauktis) bei sėsti prie derybų stalo.

Kaip tada, taip ir dabar okupuotoji teritorija buvo palikta okupantų kontrolei.

Nestebins, jei ir Krymo aneksiją Vakarų Europa legitimizuos, kaip kažkada pilsudskinę Rytų Lietuvos ar hitlerinę Čekoslovakijos Sudetų aneksiją. Pastaroji, beje, buvo įteisinta avansu.

Viena tik neaišku – kodėl stengiamasi pateisinti Lietuvai odiozines personas J. Pilsudskį ir L. Želigovskį, davusius „nekonvencinio karo“ pamoką Stalinui, Hitleriui ir dabartiniams Rytų Ukrainos banditams, vadovaujamiems V. Putino.

Koks yra tokio šaudymo tikslas?

Trumpesnis straipsnio variantas paskelbtas internetiniame portale „Delfi“

Susiję straipsniai:

V. Sinica. Mūsų gėdinga rezistencija ir garbinga istorikų misija
Istorikų suvažiavime – diskusijos apie istoriko misiją
A. Butkus. Baltijos Antantės jubiliejus
A.Butkus. Nevienadienė baltų vienybė
A. Butkus, V. Butkienė. Kitaip nei lietuviai, latviai nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo
A. Butkus. Asmenvardis – ne apatiniai marškiniai
A.Butkus. Kas „užmiršo“ paminklą sulaužytam žodžiui?
A.Butkus. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei Vilniaus lenkų nuostatos
A.Butkus. Baltiškos pastabos
A.Butkus. Santykiai su Lenkija – partnerystė ar vasalystė?
A.Butkus. Nekosmopolitiškos mintys po kosmopolitiškos konferencijos
A.Butkus: Tautinių mažumų įstatymą prilyginčiau diversijai

Alvydas Butkus. Iš istorikų apkasų

http://www.delfi.lt/news/balsuok2015/po ... d=67137740

Alvydas Butkus, VDU profesorius, Tautininkų sąjungos narys
2015 m. vasario 10 d. 17:06

Alvydas Butkus
© "Ūkininko patarėjas"

*****************************************************************

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... tif_t=like

Audrius Dambrauskas

Dėl "Kas būtų jeigu būtų", tai įsitikinimas, jog istorikai vengia tokių teiginių yra greičiau XIX a. idealizuotos istoriografijos pasekmė, kai istorikai žūt būt siekė jog jų mokslo objektą laikytų lygiaverčių akademiniu partneriu kitoms mokslų disciplinoms (sociologija etc. kur buvo galima kažką aiškiai suskaičiuoti, apibrėžti, palyginti).

Lietuvoje, kaip nekeista, toks įsitikinimas labai gajus ir šiandien - spėju sovietmečio pasekmė, mat jo metu nemaža dalis istorijos tikrai buvo tai kas "nebuvo" ir visa tai oficialu, Vakaruose toks požiūrius atrodo pastebimas žymiai mažiau.

Juk alternatyvioji istorija jau kadais yra tvirtai įsitvirtinus tarp kitų istorijos šakų, o retas, net ir XIX amžiaus istorikų darbas, neapsiėjo be teiginių paremtų "Kas būtų jeigu būtų" idėja, tai vadinama kontrafaktiniais teiginiais (teiginiais prieštaraujančiais faktui).

Tai va, siūlau mesti stereotipus apie "kas būtų jeigu būtų" į šiukšliadėžę, o tokius straipsnius kaip čia minimas (Š. Liekio), vertinti pagal tai kaip įtikinamai jie skamba istorijos akistatoje.

Apie kontrafaktinius teiginius galite paskaityt Zenono Norkaus straipsnį, "Kontrafaktiniai sąlyginiai teiginiai istoriografijoje", tiesa jis labai klampus ir teorinis, tačiau 53 psl. (pdf. 6) puikus tokio teiginio pavyzdys apie tai kaip istorikai konstruoja tekstą apie revoliuciją Vokietijoje (deja neleidžia nukopijuoti)
http://www.facebook.com/l.php?u=http%3A ... giniai.pdf

Vladas Turčinavičius

"kas būtų jeigu būtų" reikalinga tokioms tautoms kaip lietuviai ir kitoms neseniai atsikūrusioms - iš to galima pasimokyti ateičiai ir nedaryti klaidų.

Antra, anksčiau mūsų istoriją rašė imperiniai kaimynai ir mes neturėjome šanso tuo naudotis, o mūsų kaimynai istoriją naudojo politiniais tikslais - ir formavo mentalitetą - sąmonę mus niekindami, taip buvo daugelį šimtmečių.

Trečia: vakariečiai dabar taip pat teigia, kad istorija turi būti mokslas ir politiniams tikslams negalima naudoti, o kodėl jie taip teigia?

Todėl, kad tokios tautos, valstybės, kurios negalėjo savo laiku formuoti politikos ir dabar to nedarytų... ir toliau glūdėkite.

Jos save išaukštinę ir toliau nori save laikyti aukščiau ir plačiai žinomais.

Imkite pvz. iš britų, kaip ir dabar buvusi imperija moka nukreipti pasaulio žvilgsnį į save, net per princo gimimą.

Audrius Dambrauskas

Šiek tiek patikslinsiu, kiekvienas istorikas (nesvarbu Lietuvos ar vakarų, XIX ar XXI amžiaus) naudoja liaudiškai vadinamą "kas būtų jeigu būtų" (kontrafaktinius teiginius) kaip metodą, esu įsitikinęs, kad A. Butkus savo darbuose taip pat jį naudoja, tik gal ne kiekvienas istorikas tai supranta.

Todėl A. Butkaus teigimas, kad istorikai vengia teiginių "kas būtų jeigu būtų" yra savaime klaidingas - stereotipas.

Konservatyvesni istorikai neretai smerkia alternatyviąją istoriją, nors patys naudojasi panašiais metodais, tiesiog alternatyviojoje istorijoje kontrafaktiniai teiginiai tampa pačia problema - jie pirmame plane, kai tuo tarpu klasikiniuose istoriniuose darbuose jie yra antrame plane (palyginimai, loginės prielaidos etc.).

Norkus tai gana aiškiai išdėstė, tik labai sudėtingai ir sausai, bet per pavyzdžius nesunku suprasti.

Alvydas Butkus

Audrius: "esu įsitikinęs, kad A. Butkus savo darbuose taip pat jį naudoja"

Jūs įsitikinęs, o aš - ne, nes niekada fantazijomis neužsiiminėjau. Jei radot kažką panašaus mano darbuose, būtų gražu supažindinti ir mane.

Š. Liekio pasaką, jog Želigovskis būtų 1939 m. apgynęs Lietuvą nuo Vokietijos ir SSRS, paneigė pati istorija - Želigovskis net savo Lenkijos neapgynė tais pačiais 1939 m.

Ramūnas Labanauskas

Kitaip ir neįmanoma - juk istorija ne pavieniai faktai, bet jų vertinimas, vadinasi - faktų išdėstymas vertybinėje skalėje pasirinkto objekto (pav. lietuvių tautos) atžvilgiu, t.y., jų įvertinimas.

O tam istorikas neišvengiamai privalo atsakyti (bent mintyse) į klausimą "o kas būtų, jeigu būtų".

Audrius Dambrauskas

Alvydas Butkus - Ramūnas Labanauskas (ir Zenonas Norkus) viską tvarkingai parašė, skirtumas tarp to, ką jūs vadinate fantazijomis, ir tarp to, kas yra darbo metodas.

Vienur "nuodėmė" didesnė - kitur mažesnė, bet visur yra "kas būtų, jeigu būtų", tad "bažnyčios" akyse visi esame nusidėjeliai.

Ir nereikia skleisti klaidingų stereotipų - jog istorikai vengia "kas būtų, jeigu būtų", nes tiesiog neprofesionalu.

Alvydas Butkus

Ramūnas: "faktų išdėstymas vertybinėje skalėje pasirinkto objekto (pav. lietuvių tautos) atžvilgiu, t.y., jų įvertinimas."

Sutinku. Būtent faktų, kurie įvyko. Juos istorikai ir interpretuoja.

Lietuviai vienaip, lenkai kitaip, rusai dar kitaip. Savaip.

Bet negalima prifantazuoti faktų, kurių nebuvo, ir paskui jais remtis ir juos vertinti. Tai jau pseudoistorija.

Ramūnas Labanauskas

Pakartosiu - iš tiesų istorijos mokslo esmė tai faktų vertinimas.

Pateikiu faktą: atrodo visi Lietuvos istorikai sutinka, kad pergalė Žalgirio mūšyje lietuvių tautos atžvilgiu vertintina vienareikšmiškai teigiamai.

Kaip jūs manote ar už tokio teiginio, tokio vertinimo neslypi klausimas "o kas būtų, jeigu būtų"?

Ar istorikas (tarkim Z. Ivinskis, E. Gudavičius etc.) prieš padarydamas tokią išvadą neturėjo sau mintyse atsakyti į klausimą: o kas būtų buvę su lietuvių tauta, jei ne pergalė Žalgirio mūšyje?

Man atrodo, kad tai neišvengiama.

Kaip kitaip šį faktą mes įvertinsime teigiamai, jei neįvertinsime galimos alternatyvos, t.y., pralaimėjimo Žalgirio mūšyje.

Alvydas Butkus

Na taip. Rusai irgi projektavo, kas būtų buvę, jei jie mūsų nebūtų "išvadavę" 1940 ir 1944 m. ir nepasilikę iki 1990 (1993) m. - būtume suvokietėję arba sudeginti krematoriumuose.

Lenkai savo "projekcijomis" sėkmingai patys sau pateisina Rytų Lietuvos okupaciją - jei ne ji, Vilnių ir Lietuvą būtų užėmę rusai.

Kiekvienam - savo. Tik kuo čia dėtas istorijos mokslas?

Ramūnas Labanauskas

Mes gi atrodo kalbėjom kol kas apie istorijos metodologiją, o jūs nukrypote į konkrečių istorijos momentų vertinimą.

Niekas gi netrukdo mums, lietuviams, ir šį istorijos momentą vertinti taip, kaip verčia mūsų protas ir sąžinė.

Rusai projektuoja, lenkai projektuoja.

O kas trukdo mums, lietuviams, projektuoti alternatyvas ir jų šviesoje vertinti istorinius įvykius.

Darius Savolskis

Valstybei laimėti lemiamą mūšį su ilgamečiu priešininku jau yra vienareikšmiškai naudinga. Tam nereikia žiūrėti į alternatyvią istoriją.

Kęstutis Čeponis

Įvairias galimas istorines įvairių įvykių alternatyvas mes privalome pateikti ir jas įvertinti - jau vien tik tam, kad pateiktume vertinimus, kurie įtikinamai paneigtų mūsų priešų (konkurentų) vertinimus, pateiktus šiems įvykiams.

Nepamirškite vieną esminį dalyką - istorija ir jos vertinimai jau seniai tapo bet kurio "šaltojo karo" sudėtine dalimi.

O karai būtent taip politiškai laimimi dar prieš jiems prasidedant - suformuojant tinkamą (kažkam tai) visuomeninę nuomonę ir tautų bei tam tikrų visuomeninių, tautinių, religinių, socialinių grupių mentalitetą - ir savo šalyse, ir potencialių priešininkų (konkurentų) šalyse.

Kastytis Antanaitis

Sąvokų "istorija" kaip" praeitis" ir "istorija" kaip "mokslas" - painiava.

Istorijoje, kaip įvykių sekoje, joje jokių alternatyvų negali būti - kaip nutiko taip nutiko, bet tai toli gražu nereiškia, kad negalėjo nutikti kitaip.

O yra istorija kaip humanitarinis mokslas ar literatūros rūšis - pasakojimas apie praeitį, kuriame "jeigu" ir "kas būtų" yra vienu iš pagrindinių situacijos nagrinėjimo bei aprašymo metodų.

Dažnai Lietuvoje istorijos alternatyvomis (komentaruose dar ir projekcijomis) kažkodėl vadinamos visokios fantazijos ir vizijos.

Ką 1939 m. nuveiktų Želigovskis, jei jam būtų pavykę užkariauti Lietuvą, yra fantazija, nes remiasi šimtais prielaidų, kurių negalėjo būti, nes, kad taip nutiktų, reikėtų kitokios visuomenės, kultūros ir ideologijos nei, kad buvo XX a. Lenkijoje ir Lietuvoje, pagaliau, kad taip nutiktų nei viena pusė nieko nedarė ir nenorėjo daryti.

Normali alternatyva būtų svarstymas, kas nutiktų, jei Pilsudskis nebūtų įsakęs Želigovskiui užpulti Lietuvą, arba jei abi pusės, paspaudus Antantei, būtų priverstos priimti Antrąjį Paulio Himanso projektą.

Pirmu atveju būtų nuo politiko asmens valios kylančių pasekmių analizės, o antru - tarpvalstybinių santykių situacijos analizė.

Dar paprasčiau - svarstymas, kas būtų, jei 1940 metais Lietuva priešintųsi SSRS okupacijai - yra alternatyvi istorija, o svarstymai, ką mums reikėtų padaryti Stalinui ir rusams, jei karą laimėtume ir 1940 metų Kalėdoms užimtume Maskvą, - gana kvaila fantazija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Alvydas Butkus. Iš istorikų apkasų

Parašytas: 11 Vas 2015 19:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Istorikas Šarūnas Liekis: esminis klausimas – kodėl Liucjanas Želigowskis stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyva ... 582-259875

Publikuota: 2012 spalio 2d. 22:00

„Vienas Liucjano Želigowskio ideologinių argumentų, kodėl jis ėjo užimti Vilniaus, buvo toks: „noriu išsaugoti ir atkurti istorinę Lietuvą“, – pasakoja knygą apie Vidurio Lietuvą rašantis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas ir politologas Šarūnas Liekis.

Prieš 92 metus – 1920-ųjų spalio 9-ąją – generolas Liucjanas Želigowskis, slaptu Lenkijos valstybės viršininko Jozefo Pilsudskio įsakymu pasiskelbęs maištininku, užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo įkurta ir netrukus prie Lenkijos prijungta Vidurio Lietuvos valstybė.

Daug lietuvių už tai iki šiol pyksta ant lenkų. Tačiau istorikai ragina ne lieti emocijas, o nagrinėti to meto įvykius tarpukario politinių aplinkybių, tautų formavimosi ir pačios Lietuvos laikysenos fone.

Prof. Š.Liekis teigia, kad apie tarpukario įvykius dažnai kalbame kaip apie etninių lenkų kovą prieš etninius lietuvius. Tačiau tai yra neteisingas požiūris, nes tuo metu kaip tik ir vyko apsisprendimo pasirinkti vieną ar kitą tautybę procesas.

– Rašote knygą apie Vidurio Lietuvą. Kodėl?

– Vienas svarbių įvykių, kurie darė įtaką Lietuvos Respublikos ir viso regiono raidai, buvo Lietuvos–Lenkijos konfliktas. Sudėtinė jo dalis buvo Vidurio Lietuvos atsiradimas.

Politinio kalbėjimo lygmeniu, turime nusistovėjusius stereotipus, kurie dažnai neapima visų faktų. O kai negalima liesti vienos ar kitos temos, paprastai ignoruojama daug dalykų. Vidurio Lietuvos laikotarpis ir ją supantys įvykiai yra pakankamai mitologizuoti. Kartojame tarpukario štampus. Kita vertus, iki šiol nėra visapusiškos naujais tyrimais pagrįstos lietuvių autorių analizės. Remiamasi išimtinai paskutinių poros dešimtmečių tyrimais, atliktais lenkų autorių.

Dažnai pamirštama, kad visi tie įvykiai vyko Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo kontekste. Tai buvo karas, kuriame Kaune įsikūrusi lietuvių vyriausybė atsidūrė ne laisvojo pasaulio, o Sovietų Rusijos pusėje. Šitai linkstama ignoruoti, kaip ir daugybę to laikmečio pasirinkimų galimybių, kurios, net žiūrint iš šių dienų pozicijų, buvo sudėtingos ir daugiaprasmės.

Tema nenagrinėta, Lietuvoje ir Lenkijoje yra daug nepublikuotos, iki šiol akademinėje apyvartoje nesančios, archyvinės medžiagos. Be to, ši tema glaudžiai susijusi su daugybe šiandien kylančių ideologinių ginčų. Todėl ir pradėjau šį projektą.

Lojalus, įžūlus ir drąsus

– L.Želigowskis – odiozinė figūra lietuviams, nes su jo vardu siejamas Vilniaus ir Vilniaus krašto praradimas 1920 metais. Kas buvo šis žmogus ir kokios jo sąsajos su Lietuva?

– L.Želigowskio giminė – sena, kilusi iš Ašmenos (dabartinės Baltarusijos teritorija, – red. past.), jos šaknys siekia XVI a. Lietuvos metrikoje 1623 metais yra toks įrašas: „Jokūbas Želigowskis iš Kimboro dvaro atvyko su arkliu, šarvuotas, su šalmu ir arkebūza.“

L.Želigowskio tėvas Gustavas, broliai Janas ir Juzefas dalyvavo 1863–1864 metų sukilime. Dėdė Edvardas Želigowskis buvo suimtas, nes dalyvavo brolių Dalevskių patriotinės jaunimo organizacijos veikloje Lietuvoje, kurią carinė valdžia uždarė, o jos narius persekiojo.

Kitaip sakant, L.Želigowskis nėra iš dangaus nusileidęs, nėra iš Silezijos, Berlyno ar Stokholmo, jis yra iš čia. Jo likimas panašus į tūkstančių lenkų ir lietuvių bajorų tautos palikuonių, kurie ir pasirinko vieną ar kitą naują tautybę naujaisiais laikais.

L.Želigowskis buvo profesionalus carinės kariuomenės kariškis. Rygoje pradėjo studijuoti karinius mokslus junkerių mokykloje, kurią baigė 1888 metais, o vėliau tęsė karinę tarnybą caro kariuomenėje. Į kariuomenę patraukė norėdamas išbristi iš skurdo.

Jis dalyvavo Japonijos ir Rusijos bei Pirmajame pasauliniame karuose. 1917 metais jau vadovavo divizijai. Rusijos pilietinio karo metu kovėsi Baltųjų pusėje Pietų Rusijoje ir Kryme. Po to su savo vadovaujama 4-ąja Lenkų šaulių divizija, suformuota iš karių, kilusių iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, perėjo per Rumunijos teritoriją ir prisijungė prie Lenkijos kariuomenės. Su šia lenkų suformuota divizija jis dalyvavo kautynėse Ukrainoje.

Vėliau, kaip lojaliam, įžūliam, drąsiam kariui, Jozefas Pilsudskis L.Želigowskiui patikėjo Vilniaus užėmimo operaciją.

Tautybės pasirinkimo dilema

– Kodėl generolas su savo divizija stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?

– Lenkijos pusę 1918–1919 metais pasirinko daugybė kariškių, 119 generolų iš įvairiausių kariuomenių.

Pavyzdžiui, Rusijos pėstininkų pulkininkas, vėliau generolas Lenkijos kariuomenėje Kazimieras Rumša, vienas iš iškiliausių Rusijos pilietinio karo dalyvių, kovęsis Tolimuosiuose Rytuose kartu su Čekoslovakų korpusu ir ten suformavęs Lenkų legioną, buvo gimęs Lietuvoje. Jis galėjo atsidurti ir vienoje, ir kitoje pusėje. Kodėl atsidūrė Lenkijoje, o ne Lietuvoje?

Tai – pamatinis klausimas. Aš suskaičiavau daugiau nei dešimt tokių generolų, kurie pasirinko tarnybą Lenkijoje. Generolas Silvestras Žukauskas, pasirinkęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, – daugiau išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Galima šnekėti apie tai, kad tarnybą Lietuvos kariuomenėje dažniau pasirinko jaunesni, apie 1890 metus gimę karininkai. Gimę anksčiau rinkosi Lenkiją, nes jie augo, jų socializacija vyko lenkakalbėje kultūroje, bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės bajoriškoje ideologijoje. Jiems atrodė natūralu pasirinkti tarnybą Lenkijos, o ne valstietiškos kultūros pagrindu kurtos, ne istorinės, naujos etninės Lietuvos kariuomenėje.

Kitas pavyzdys – broliai Ivanauskai, pasirinkę skirtingas baltarusių, lenkų ir lietuvių tautybes. Lietuviu tapusio biologo Tado Ivanausko, Kaune įkūrusio Zoologijos muziejų, sūnus Jurgis (Jerzy) vis dėlto kovojo Armijos Krajovos gretose Antrojo pasaulinio karo metais.

Todėl mitologija apie tai, ką šiuo lūžiniu laikotarpiu rinkosi lietuvis ar lenkas, nėra tiesa. Yra daug archyvinės medžiagos, sakančios, kad žmonės iš Raseinių, Tauragės, Mažeikių ar Kauno tarnavo Vidurio Lietuvos kariuomenėje. Lietuvos saugumo policija turėjo sąrašus ir bandė išsiaiškinti, kaip ir kodėl jie ten atsidūrė. Kalbame apie šimtus, jei ne tūkstančius, žmonių iš etninės Lietuvos, kurie pasirinko Vidurio Lietuvą ar Lenkiją.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos kariuomenėje taip pat buvo ir varšuviečių, ir kilusių iš bajoriškos lietuvių tautos. Tereikia prisiminti generolą Silvestrą Žukauską ar pirmąjį Lietuvos kavalerijos vadą generolą Bronislavą Skomskį, kurie atvirai save tapatino su lenkais.

Taip pat pažymėtina, kad J.Pilsudskis atvirai save vadino lietuviu ir iki gyvenimo galo nesuprato, ką bendro su lietuvių tauta turi valstiečiai ir Augustinas Voldemaras.

– Kokios buvo giluminės apsisprendimo pasirinkti vieną ar kitą tautybę priežastys?

– Nacionalizmas, kaip ir etniškumas, yra konstruojamas. Tauta yra pasirenkama, ji nėra paveldima. Tapatybė nėra objektyvi. Populiarus supratimas, kad etniškumas yra objektyvus, kyla iš slavianofiliškos etnografijos, vokiečių romantikų ir tarybinės sampratos apie etniškumą.

Tarpukario Lenkijos aukštų kariškių sąraše rasime žmonių vokiškomis pavardėmis. Jie tokį pasirinkimą galbūt padarė todėl, kad buvo iš tos pačios socialinės, ideologiškai artimos terpės, iš patriotizmo su bendrapiliečiais, o ne todėl, kad jautėsi gerais ir tikrais lenkais.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Liucjanas Želigovskis
Wikimedia.org nuotr./Liucjanas Želigovskis

Amerikiečių istorikas Hansas Kohnas teigė, kad Vidurio ir Rytų Europoje nacionalizmas buvo formuojamas istorinių mitų ir svajonių apie praeityje galbūt gyvavusią idealią Tėvynę, kuri neturi sąryšio, nieko bendro su dabartimi, viliantis, kad ji kada nors taps politine tikrove. Tą naują išrastą ir įsivaizduojamą tikrovę naujalietuviai kūrė kaip mokėjo ir kaip galėjo. Ir gana nesėkmingai. XIX a. pab. ir XX a. pradžios naujalietuvių argumentai dažnam neatrodė istoriški ir įtikinami.

Apie įvykius tarpukariu dažnai šnekame kaip apie etninių lenkų kovą prieš etninius lietuvius. Yra visai ne taip. Tas pats L.Želigowskis buvo visai kitos ideologinės pakraipos, jis toli gražu nebuvo narodovcas, tautinės demokratijos šalininkas. Vienas ideologinių argumentų, kodėl jis ėjo ir užimti Vilniaus, buvo tai, kad norėjo „išsaugoti ir atkurti istorinę Lietuvą“.

Tiems, kas augo aukštosios kultūros laivakelyje, nepatiko naujos etninės Lietuvos politikų propaguojamas savotiškas Vytauto Didžiojo kulto ir baudžiavos kaimo kultūros mišinys. Tai tęsiasi iki šiol. Ir dabar lietuvių kultūrą bandoma demonstruoti kaip išimtinai liaudies kultūrą: liaudies kultūra yra tautinė kultūra.

O pažiūrėkime, kad ir XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos politinės minties istoriją, tai ištisi tomai, kurie nelaikomi savais Lietuvoje. O tokia daugumos šiuolaikinių lietuvių laikysena yra neistorinė, nes XVIII a. lietuvis buvo tiktai lenkakalbis bajoras, vadinantis save lietuviu. Tada valstietija nebuvo tautos dalis ir galų gale savęs tokia nelaikė.

Retrospektyviai galvodami ir tapatindamiesi su dabartinėmis lietuviškumo formomis, iš savo istorijos nejučiomis išbraukiame ir miestus, ir amatus, ir karus. Nes jeigu laikysime sava tik tai, ką kūrė tiktai lietuviakalbiai ir nematysime tapatybės slinkčių ir jos formų kaitos, pasiliksime su folklorizuota medinių kaimo padargų kultūra.

Tarpukaryje Lietuvos kultūrinėje apyvartoje nebeliko ištisų buvusių šimtmečių. Todėl pasirinkusieji Lenkiją tarsi sakė: ką, jūs čia mus norite subarbarinti, norite nubraukti visą civilizacinį vystymąsi nuo XV a.? Kitaip sakant – Vytautas, o po to staigiai Jonas Basanavičius ir Žemaitė. Tokios diskusijos buvo labai aktyvios nuo XX a. pradžios.

Tai buvo didelė dilema ir L.Želigowskiui, kuris ne viename interviu tvirtino išliekantis lietuviu. Aišku, taip kalbėdamas jis dangstė operacijos tikslą ir prasmę, bet faktas, kad turėjo pagrindą taip kalbėti. „Aš ėjau į savo namus, aš iš niekur staiga neatsiradau“, – sakė L.Želigowskis.

Skirtumai išpūsti iki begalybės

– L.Želigowskio žygis į Vilnių yra giliai įsirėžęs į daugelio mūsų sąmonę su labai neigiamu ženklu. Kaip patartumėte lietuviams vertinti šį istorinį faktą, kuris, akivaizdu, iki šiol veikia ir Lietuvos santykius su Lenkija?

– Problema buvo ta, kad skirtingas valstybės vizijas turintys lyderiai, ir iš vienos, ir iš kitos pusės, nesugebėjo susitarti. Tiek lietuvių, tiek lenkų politika veikė veidrodiniu principu. Tarp politikų buvo daug agresyvių nacionalistų. Kadangi religiniai ir kiti skirtumai buvo labai maži, jų reikėjo ieškoti su padidinamuoju stiklu. Todėl rasti tapatybiniai skirtumai buvo išpūsti iki begalybės. Didžiausias jų – kalba: dėl kalbos, vienos ar kitos rašybos nesitrauksim nė per žingsnį, numirsim dėl to.

Buvo daugybė variantų, kaip viskas galėjo susiklostyti. Galėjo formuotis atskira Lietuvos lenkų tauta. Galėjo likti lietuviai, kurie kalbėtų lenkiškai, o lietuvių kalba, neįgijusi valstybinės kalbos statuso, išlikti tik kažkur tolimuose kaimuose (turime airius, kurie kalba angliškai ir kuo puikiausiai jaučiasi airiais).

Pavykus susitarti, būtume galėję turėti kalbiškai binarinę valstybę, kurią sudarytų lietuviai-lietuviakalbiai ir lietuviai-lenkakalbiai. Galų gale, ir L.Želigowskis turėjo šansą tapti naujos Lietuvos, apimančios ir Kauną, ir Vilnių, ir Lydą, ir turinčios sąjunginius santykius su Lenkija, generolu ir ginti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos ar Vokietijos 1939 metais.

Vertindami tarpukario įvykius, pirmiausia turime būti kritiški patys sau. O ne tik tikėtis iš paprasto lenko savo veiksmų, tradicijos kritikos, nes jie vis dėlto bandė per jėgą įvaryti į teisingą kelią tuos lietuvius, kurie, jų akimis, griovė istorinę tradiciją ir buvo suvedžioti Rusijos ir Vokietijos.

Turime pripažinti, kad daug kartų ir lenkai buvo teisūs, sakydami, kad neturėdama sąjunginių santykių su Lenkija, Lietuva anksčiau ar vėliau atiteks vokiečiams arba rusams. Apie tai buvo rašoma dar XX a. pradžioje, o tarpukario istorija tai patvirtino.

Mums, kaip lietuviams, pirmiausia turi rūpėti mūsų pačių pozicija, o ne tai, ką daro kiti. Pirštais į kitus rodyti lengva, tačiau pirmiausia reikia rodyti į save patį, pasakyti, kas blogai, kad tų klaidų ateityje nedarytume. Būtina ir toliau išradingai kurti Lietuvą, suvokiant, kad tiek Lenkija, tiek Lietuva turi bendrą istorinį paveldą, kuris 99 proc. laiko buvo kuriamas nekonfliktiškai, o lenkai ir lietuviai šimtmečiais gulė karo laukuose prieš bendrus priešus.

Komentarai
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyva ... &order=ASC

Julius
IP: 158.129.49.33

Želigovskio scenarijų dabar vykdo Putinas Ukrainoje. Tiesa, sėdėdamas Kremliaus krėsle, o ne ant balto žirgo - nebe tie laikai. Bet scenarijus ir jo motyvai tie patys. Ir Krymo aneksija, ir Donecko "narodnaja respublika".

Amnestuodamas Želigovskį, A. Liekis koloradėja ir koloradina patį VDU.

„Aš ėjau į savo namus, aš iš niekur staiga neatsiradau“, – sakė L.Želigowskis. Lygiai taip pat sakė Stalinas, "eidamas" į Gruziją 1921 m., ir Hitleris, "eidamas" į Austriją 1938 m. Nieko naujo. Rytų Ukrainos banditų vadai irgi kartoja šiuos žodžius.

Kęstutis Čeponis

Parodykite man dar nors vieną pasaulio valstybę, kurioje oficialiai būtų leidžiama Tautos ir Valstybės amžiniems užsienio priešams ir jų išlaikomai "penktajai kolonai" garbinti Tautos ir Valstybės išdaviko kapą, rengti šalia jo antivalstybines demonstracijas ir mitingus?

O mes, Lietuviai, niekaip iki šiol nesuprantame, kad visų Lietuvių prakeikto išdaviko ir Lietuvos Valstybės aršiausio priešo Pilsudskio - o iš tikrųjų, žemaičių bajoro Ginioto - šventose Lietuvių Rasų kapinėse okupantų paliktą užmarinuotą juodą išdaviko širdį privalome ne tik viešai iškasti, bet ir ją sudeginti lygiai taip pat, kaip buvo sudegintas Hitlerio lavonas.

O pelenus reikia nuleisti į Vilniaus viešąsias išvietes - nes būtent ten jiems ir vieta.

Juk Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei šis bjaurus, niekingas išdavikas, išsigimęs nutautėlis, vienu žodžiu - mankurtas, yra šlykštesnis niekšas nei Stalinas ir Hitleris, juos kartu sudėjus.

Laikas baigti su baisiausio mūsų Tautos išdaviko garbinimu Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės širdyje!!!!

Gal tada pastatome Vilniuje paminklą ir Hitleriui bei Himleriui? Kaip ten bebūtų, bet karo metu Gedimino prospektas vadinosi Hitlerštrasse. :)

Kodėl su šiais seniai mirusiaisiais mūsų "istorikai" iki šiol mielai "pakariauja" ir juos pakeikia savo straipsniuose?

Pvz., Austrijos ir Vokietijos valdžios netgi jų gimtines sunaikina ir draudžia ten lankytis turistams. Tačiau ponas Šarūnas Liekis kažkodėl niekada tuo nepasipiktina, kaip ir tuo, kad visi jų paminklai sunaikinti, o palaikai išniekinti?

O štai išsigimęs nutautėjęs šūdlenkis, Lietuvos Valstybės išdavikas ir priešas Nr.1, Pilsudskis - mūsų "istorikui" kaip švenčiausia mergelė - niekuo nekaltas ir neliečiamas.

Aš, pvz., manau, kad jei jau taikyti kažkokius tai standartus, tai visiems Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos priešams jie turi būti vienodi.

Tačiau akivaizdu, kad ponas Šarūnas Liekis kažkodėl mano kitaip. Tik kame tų dvigubų standartų priežastis? :)

*************************************************************

Tai, jog Lietuvių Tautos išdavikas Pilsudskis daug prisidėjo sutriuškinant bolševikus prie Varšuvos niekas neneigia.

Bet tai yra tik vienas epizodas begalinėje įvairių užkariavimų ir grobimų 20 amžiuje istorijoje...

Ir sekantis jo veiklos "epizodas" yra niekšingas Lietuvių žemių ir Vilniaus užgrobimas - jau tada, kai tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos jau buvo sudaryta Taikos sutartis ir nustatytos Lietuvos Valstybės sienos - pasižiūrėkite, jei pamiršote, kur jos turi būti:

Lietuvos Valstybės sienos pagal 1920 metų sutartis
viewtopic.php?f=121&t=3058

O istorijoje viskas nustatoma palyginant objektyvius faktus ir konkrečius skaičius.

Palyginimui:

Lygiai taip pat dabar galime ir Hitlerį garbinti (ir tai gali daryti ne tik Lietuva ir lietuviai, o ir visa Europa) - juk tik jo dėka buvo sunaikinta didžioji dalis Stalino bolševikų armijos, kuri jau buvo pasirengusi užgrobti visą Europą (ir ne tik ją).
Negana to Hitleris juk sunaikino ir didžiąją dalį Lenkijos armijos, kuri iki tol grasino Lietuvai.

Lygiai taip pat galime garbinti ir Staliną - juk būtent jo įsakymu bolševikai papylė okupacinę Lenkijos armiją (1939 m. rugsėjo 17 d. ir vėliau) Lenkijos užgrobtoje Lietuvos dalyje.

Ir tik to dėka Lietuva atgavo dalį Vilniaus krašto ir patį Vilnių - ir valdo jį dabar.
O lygindamas Pilsudskį su Stalinu bei Hitleriu, visiškai neklystu, teigdamas, kad Pilsudskis Lietuvai ir Lietuvių Tautai padarė realios žalos kelis kartus daugiau nei Stalinas ir Hitleris kartu sudėjus.

Sudėkime visus Lietuvių Tautos praradimus dėl Lenkijos užgrobtų Lietuvių Tautos žemių nutautėjimo po 1920 m. ir pamatysime, kad Lietuvių Tauta prarado kelis milijonus lietuvių bei būsimus jų palikuonis.

Negana to, nemaža jų dalis virto aršiais Lietuvių Tautos priešais.

Ir ateityje mes dar turėsime begales problemų būtent su jais - tiek gyvenančiais Lietuvoje ir tebekenkiančiais Lietuvai, tiek ir tais, kurie gyvena už dabartinių Lietuvos sienų.

Akivaizdžiai labai sparčiai artėja naujas įtakos ribų perdalijimas - pasaulyje bei Europoje, ir karas neišvengiamai palies ir mus.

O ką palaikys būsimame kare šie nutautėliai, galite ir patys pamąstyti... (paskaitykite jų komentarus rusiškame ir lenkiškame DELFYJE).

Taip pat dėl Pilsudskio išdavystės praradome daugiau kaip pusę visų Lietuvių Tautos etninių žemių - vadinasi ir realų potencialą Lietuvių Tautai ateityje augti ir stiprėti.
O štai mūsų potencialūs priešai kaip tik atvirkščiai - mūsų istorinių-etninių žemių dėka toliau auga ir stiprėja.

Ir vis aršiau grasina Lietuvai ir Lietuvių Tautai, o mūsų bestuburiai premjerai bei ministrai tik visiems lankstosi ir atsiprašinėja.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Rytų Lietuva (vadinamas Vilniaus kraštas), okupuota Lenkijos 1920-1939 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: