Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Eglė Čeponytė. Kodėl politikai nemoka bendrauti?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Propaganda ir kontrpropaganda. Masių nuomonės apdorojimas. Spec. tarnybų veikla Internete

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Eglė Čeponytė. Kodėl politikai nemoka bendrauti?

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Eglė Čeponytė. Kodėl politikai nemoka bendrauti?

Parašytas: 12 Spa 2012 17:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Eglė Čeponytė. Kodėl politikai nemoka bendrauti?

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... auti/89224

2012-10-12
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai

Stebint partijų rinkimų kampaniją, su kolega politologu susiginčijome, ar tikrai demokratinėje visuomenėje vienintelė racionali viešojo kalbėjimo forma tai - propaganda?

Suprantu, jog taip formuluojamas klausimas skamba gan fatališkai. Tačiau, girdint vis daugiau kaltinimų pilkųjų technologijų naudojimu[1], regint krauju pasruvusią „seną politikų dainelę“ dainuojančią merginą[2], apsimėtant vandens stiklinėmis[3] ar, ir tai yra liūdniausia, senoms, aukšta politine kultūra garsėjančioms partijoms perimant patvorių retoriką - atvirai tyčiojantis iš politinių oponentų[4] , - po viso to darosi išties nejauku.

Į mano pastebėjimus kolega atsako tarsi paguosti turinčiais žodžiais: demokratijoje šis standartų nusileidimas yra pati logiškiausia praktika, kai orientuojamasi į rinkėjų kiekį, kokybė yra žema ir net toliau žemėja, o tos partijos, kurios orientuojasi į aukštesnio intelekto žmones, apriboja savo galimybes laimėti daugumą.

Iš pirmo žvilgsnio sunku nesutikti su šiais teiginiais. Kaltinimai demokratijai standartų žeminimu yra tokie pat seni kaip ir pati demokratija. Pasigilinkime į tai, kuo grindžiamos šios pastabos.

Pirmiausia, reikia suvokti, jog kritika orientuota tik į moderniąsias, reliatyvizmu persismelkusias demokratines santvarkas (senovės Atėnuose tokios problemos nekildavo). Pasyvioji tolerancija (požiūris, jog dėl politikos bei moralės, kaip ir dėl skonio, nesiginčijama) padaro neįmanomas bendras diskusijas klausimais „kaip gyventi ir ko siekti kartu?“- pavieniai individai įgauna teisę vadovautis egoistiniais interesais priimant sprendimus dėl viešųjų reikalų tvarkymo. „Politika tampa masių politika ta prasme, kad bendruomenės gyvenimo gaires nustato jau nebe racionalus ir apgalvotas susitarimas, bet skaičius arba masė“ (politologė I. Vinogradnaitė). Remiantis tokia teorine prieiga, demokratijos loginė pasekmė - racionalią diskusiją nukonkuruoja į izoliuotą, todėl pažeidžiamą, individą nukreipta propaganda.

Užbėgdama piktiems komentatoriams už akių, norėčiau pabrėžti, jog „avių banda“ ir masės man toli gražu nėra sinonimai. Mano įsitikinimus patvirtina pilietinės visuomenės instituto „Civitas“ atliktos apklausos, rodančios, jog viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų kokybė piktina daugelį Lietuvos žmonių[5] . Taip pat nemanau, jog daugumos diktatūra yra vienintelė demokratijos egzistavimo forma. Tad, iš principo, nesutinku su aukščiau aptartais teoriniais išvedžiojimais, jog propaganda yra vienintelis šiandienos demokratijai tinkamas kalbėjimo būdas.

Kaip vieną iš galimų vaistų ligotai demokratijai L. Donskis savo knygoje „Lietuviškasis liberalizmas II“ siūlo ugdyti savyje moralinį ir politinį jautrumą. Gebėjimas suprasti šalia esantį visuomenėse ugdo solidarumo jausmą bei balsuojant skatina nesiremti vien egoistiniais interesais. Tokiu būdu keičiama viešųjų diskusijų atmosfera - visų karą prieš visus laimi abipusės simpatijos jausmas. Visgi negalima sakyti, jog mūsų visuomenė yra nejautri: žiniasklaidoje paviešintos asmeninės žmonių nelaimės bene labiausiai sukelia publiką ant kojų. Ne veltui vienas garsiausių kada nors Lietuvoje apsilankęs politinės komunikacijos konsultantas Josephas Napolitanas, duodamas patarimus politinės reklamos kūrėjams, sakė: „Reikia užkabinančios pradžios, geros muzikos ir dviejų vietų, kur norėtųsi verkti.“[6] Piliečių jautrumas dažnai tampa pagrindiniu propagandos taikiniu. Štai prezidentas B. Obama rinkimų klipe pasakoja graudžią nuo vėžio žuvusios motinos istoriją ir, apeliuodamas į žiūrovo gailestį, mėgina pateisinti įvykdytą socialinės apsaugos reformą[7] . Izoliuoto bei dar ir jautraus individo jausenomis manipuliuoti lengviausia, tad siekiant bendro teisingo sutarimo vien pilietinio jautrumo neužtenka.

Reliatyvizmo sąlygomis vienintelis būdas užkirsti kelią daugumos diktatūrai yra bendruomenės gebėjimas susitarti. Šia formuluote nuo praeito amžiaus vidurio vadovaujasi skandinavai, kurie konsensuso politiką laiko viena iš socialinės bei ekonominės gerovės priežasčių. Mokėjimas bendrauti demokratijos sąlygomis yra kaip niekada svarbus. Tačiau, atrodytų, mūsų politikai nėra suinteresuoti aukšta viešųjų diskusijų kokybe. Nemokėdami bendrauti, mes niekada negalėsime sutarti. Tad kyla klausimas, kokios socialinės, kultūrinės ar politinės priežastys lėmė tai, jog šiandienos visuomenėje vis mažiau politikų geba palaikyti abipuse pagarba grįstą diskusiją?

Politikų kalbėjimo įpročius dažnu atveju galima paaiškinti pažvelgus į visuomenę, kuriai jie kalba. Tad pirmiausia norėčiau viešosios erdvės nuosmukio priežasčių paieškoti pačiuose mumyse.

Moralinio bei politinio reliatyvizmo laikais pilietiškai jautrus individas turi prisiimti atitinkamą poziciją: „nuolat tikrinti savo nuomonės pagrįstumą viešose diskusijose“ (politologė I. Vinogradnaitė). Johnas Rawlsas, žymus šių dienų filosofas, šią visuomenės mentaliteto ypatybę vadina „pilietiškumo pareiga“: t.y. sugebėti paaiškinti bei pateisinti savo politinius pasirinkimus bei protingai atsižvelgti į savo bendrapiliečių nuomones. H. Arendt, kitos populiarios filosofės, teigimu, nuolat dalyvaujant viešose diskusijose pilietis įpranta mąstyti taip, lyg bet kada gali būti pakviestas atsiskaityti už savo nuomonę.

Paradoksalu, bet prieš reikalaudami, jog politikai į mus kreiptųsi pagarbiai, iš pradžių turėtume įprasti bendrauti tarpusavyje. Kada paskutinį kartą mėginote argumentuoti savo politinius įsitikinimus draugų, giminių, bendradarbių draugijoje? Turbūt daugelis atsakysite, jog šiais klausimais diskutuoti su artimaisiais yra pavojinga: diskusija gali peraugti į barnį. Susiduriame su viena mūsų visuomenėje išplitusių ydų: kaip teigiama „Civitas“ atliktoje apklausoje, mūsų visuomenėje gajus įsitikinimas, jog kitaip mąstantis artimasis mus „išduoda“. Nesugebant politinių idėjų apsvarstyti atsietai nuo mūsų kasdienių vaidmenų, užkertamas kelias bet kokioms diskusijoms privačioje erdvėje.

Iš kitos pusės, demokratinėse visuomenėse privačioji erdvė yra papildoma viešąja, kurioje visi žmonės turėtų galimybę bendrauti kaip piliečiai - lygus su lygiais. Senovės Atėnuose tokia viešų susirinkimų vieta būdavo Agora. Tuo tarpu šiandien viešuosius dialogus išstumia monologai - ar tai būtų miesto aikštėje susirinkę protestuotojai, ar per televizorių kalbantis žinių vedėjas. Tiesa, populiarėja interaktyvus informacijos pateikimas - internetiniuose portaluose suteikta galimybė komentuoti, televizijoje, radijuje publika gali skambinti ar balsuoti telefonu. Tačiau, kaip tiksliai pastebi L. Donskis, tokios nuomonės išsakymo formos tėra viešosios erdvės surogatai[8] . Išreikšti nuomonę čia reiškia anonimiškai - neprisiimant atsakomybės. Visuomenei nejaučiant atsakomybės už savo įsitikinimus, negalime tikėtis, jog tokią atsakomybę jaus mus atstovaujantys politikai.

Pilietinės visuomenės institutas „Civitas“ išskiria ir daugiau lietuvių mentalitete įsišaknijusių iracionalumo daigų. Vienas iš jų - įsitikinimas, jog nuomonės keitimas yra moraliai

nepriimtinas: „politinė dorybė yra ne turėti argumentuotą nuomonę, bet nekeisti savo nuomonės“ (I. Vinogradnaitė). Kaip teigia viena iš „Civitas“ išleistos knygos autorių: „šios nuostatos greičiausiai susiklostė dėl to, jog posovietiniam laikmečiui būdingi „atsivertimai“ privertė bet kokią nuomonės kaitą suprasti ne kaip racionalumo ir polinkio kritiškai apsvarstyti požymį, bet kaip savanaudžio oportunizmo rezultatą“. Tokios bendravimo kultūros pasekmes viešajam diskursui geriausiai iliustruoja Konstitucinio teismo sprendimas R. Pakso byloje. Kaip teigia politikos apžvalgininkas K. Girnius: „nors nuoseklumas paprastai yra sveikintina savybė... Bet nuoseklumas ar teismų garbė nėra aukščiausia vertybė, ypač kai ginamas sprendimas, kuris niekada neturėjo būti priimtas. Kitų šalių aukščiausieji teismai ne kartą yra pakeitę ankstesnius sprendimus.“[9] Matome, kaip iracionalios bendravimo normos iškreipia ne tik politinį, bet ir teisinį šalies diskursą.

Problemos aiškios, bet ką daryti? Visuomenėse, kuriose įsigali joms normaliai funkcionuoti trukdančios praktikos, tarsi ligotuose organizmuose ima gamintis antikūniai. Deja, labai sunku pasakyti, kokių pasekmių turės pasirinkti problemų sprendimai sudėtingoms socialinėms struktūroms. Nereflektuojamas problemų „sprendimas“ yra pragaištingesnis nei pačios problemos.

Remiantis „Civitas“ duomenimis, norint išvengti nemalonių diskusijų pasekmių, įprastine reakcija į netinkamą kalbėjimą tampa pasitraukimas iš pokalbio ar mandagus šypsnys. Tačiau, pasitenkinę patogiu nutylėjimu, mes nebeieškome kitų racionalios diskusijos galiojimą užtikrinančių mechanizmų. Panašu, jog visuomenė surado efektyvias gyvenimo reliatyvizmo sąlygomis formas. Visgi, kaip teigia I. Vinagrodnaitė, kai „sutarimo“ ieškoma tolerantiškai priimant bet kokią nuomonę ir nereikalaujant jos pagrįsti, piliečiai taip ir neišmoksta mąstyti drauge su kitais, neišmoksta to, kas vadinama politiniu mąstymu. Tad svarbu, jog mūsų visuomenėje įsigalėtų efektyvesnės bendruomeninės sankcijos - ne nutylėjimas, bet aktyvi individo pozicija, kuri reikalautų tiek piliečių, tiek politikų paklusimo racionalios diskusijos standartams.

Galiausiai, pereinant nuo visuomenės prie politikų bendravimo kultūros aptarimo, į akis krenta šiuo metu itin gausus debatų laidų skaičius. Iš pirmo žvilgsnio galime tik žavėtis šia, nuo Antikos laikų tobulinta, racionalaus pokalbio tradicija. Ir mano kolega politologas, su kuriuo susiginčijus gimė šis straipsnis, sutinka, jog debatai yra puiki atsvara propagandinėms reklaminėms kampanijoms.

Visgi, klausantis debatuojančių politikų neapleidžia nuojauta, jog šioje kalbėjimo sistemoje yra kažkas fundamentaliai neteisingo. Kiekvienas, kuriam kada nors teko dalyvauti debatuose, žinos, koks sofistinis tai užsiėmimas. Debatų logika verčia mus „iki paskutinio kraujo lašo“ ginti poziciją, kurią prisiėmėme dar iki pokalbio pradžios. Antraip pralaimėsime. Debatai įteisina visas mano anksčiau minėtas iracionalias pokalbio taisykles. Pirmiausia, nuomonės pastovumas tampa teisingumo ir galimos pergalės pagrindu. Štai, po „Lyderių forumo“ debatų apie užsienio politiką ekspertai laimėtoju paskelbia A. Kubilių už „nuoseklią ir principingą poziciją“[10]. Žinoma, ne visų ekspertų nuomonės sutampa. Sakykime, jei M.Garbačiauskaitei-Budrienei E. Masiulo tvirtas liberalios linijos įsikibimas laikomas savaimine vertybe, tuo tarpu A. Kasparavičius pastebi, jog dėl politinio dogmatizmo E. Masiulis darosi panašus į „XIX amžiaus pirmosios pusės vergvaldį“[11] .

Kita problema, su kuria susiduria debatų dalyviai, yra tai, jog politikai yra kritikuojami už pritarimą oponento nuomonei. Iš vienos pusės, atrodytų, jog neturėdama naujų, oponuojančių idėjų, partija praranda savo tikslą. Galbūt tuomet vertėtų prisijungti prie kitos politinės jėgos? Iš kitos pusės, šiam požiūriui išsigimus ir bet kokį konsensuso radimą prilyginus nuomonės neturėjimui, atsiduriame paradoksalioje situacijoje - partijos yra priverčiamos jokiais būdais neiti į kompromisus. Jeigu kasdieniame gyvenime reliatyvizmo ir pasyviosios tolerancijos samplaika pasireiškia tuo, jog visos nuomonės tampa iš dalies teisingomis, tai politiniame diskurse apogėjų yra pasiekęs visuotinis nepakantumas. Apskritai, kaip teisingai pastebėjo Liberalų sąjūdžio narė Ona Balžekienė, jokia diskusija neįmanoma be išankstinio sutarimo dėl pamatinių principų: „pirmiausia susitarkime, ko norime. Ar šalies su mažais mokesčiais ir dideliais socialiniais įsipareigojimais, ar atvirkščiai“[12] .

Manyčiau, esmine tiek debatų, tiek diskusijų prie pietų stalo problema lieka tai, jog politinius

ginčus laimi ne idėjos, o žmonės. Žmonės, o ne idėjos varžosi tarpusavyje dėl „teisingai kalbančiojo“ vardo.

Galbūt, reliatyvizmą atsiejus nuo individo, idėją išlaisvinus nuo žmogaus, mes pagaliau išmoksime sutarti.

***

[1] http://www.delfi.lt/news/balsuok2012/na ... d=59618373

[2] http://www.youtube.com/watch?v=-BH7GRwxZk4

[3] http://www.delfi.lt/news/balsuok2012/na ... d=59714105

[4] http://www.apsispresk.lt/

[5] „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“, 189, 194 psl

[6] http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/rin ... ti.htm?p=3

[7] http://www.youtube.com/watch?v=2POembdArVo

[8] http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/nuo ... z28EtLkBuF

[9] http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kgi ... d=59451305

[10] http://www.lrytas.lt/-13472592321345792 ... bilius.htm

[11] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=59387831

[12] http://www.delfi.lt/news/balsuok2012/na ... d=59621895

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#list

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Eglė Čeponytė. Kodėl politikai nemoka bendrauti?

Parašytas: 12 Spa 2012 17:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kalbant apie straipsnį ir jame pateiktas mintis

Esminė politinė dabarties (o ir senesnių laikų) problema, mano nuomone, yra tai, kad nei čia, kaip geru pavyzdžiu pateikiamose, Skandinavijos valstybėse, nei tuo labiau pas mus, realios diskusijų demokratijos politiniuose debatuose nėra ir panašu, kad niekada ir nebuvo, kadangi nuo valdančiųjų "elito" (ir vadinamosios "sisteminės pozicijos", ir vadinamosios "sisteminės opozicijos") absoliučiai finansiškai ir politiškai priklausanti žiniasklaida - įskaitant ir taip vadinamą "visuomeninę" - leidžia viešai pareikšti tik tas nuomones bei idėjas, kurios iš esmės neprieštarauja tam tikram "oficialiojo isteblišmento" nustatytam "šablonui" (pas mus jis vienas, Rusijoje - kitas, o Skandinavijos šalyse - dar kitoks).

Visi, kas bando peržengti nustatyto "šablono" ribas, tiesiog grubiai nutildomi (įskaitant ir policinės bei teisminės prievartos mechanizmus) arba - dažniausiai - netgi arti neprileidžiami prie masinės viešos žiniasklaidos, o "sisteminiai" politikai niekada su jais viešai nediskutuoja - jie diskutuoja tik su tais, kas laikosi jų pačių nustatyto "šablono" rėmų.

Tai ypač akivaizdu Seimo rinkimų kampanijų metu televizijose - netgi ir viešojoje TV visada partijos iš anksto parenkamos taip, kad diskutuotų tik "tokie su tokiais", o ne su "marginalais".

Ne kartą per pastaruosius 20 metų teko matyti, kaip netyčia viešoje erdvėje (TV ar radijo laidose) atvirose diskusijose "susidūrę" būtent su tais, kas išeina už "oficialiojo isteblišmento" nustatyto "šablono" ribų, "oficialieji" politikai ir kiti vieši asmenys tiesiog gėdingai pabėgdavo iš laidos.

Todėl visuomenėje pamažu vis auga atotrūkis tarp "oficialiojo isteblišmento" ir "marginalių masių" tarpe vyraujančių nuomonių.

Šito "nesusikalbėjimo" rezultatas irgi lengvai prognozuojamas - galų gale netgi "taikioje" Norvegijoje nežinia iš kur atsiranda koks nors "breivikas" ir ima sprogdinti bei šaudyti "oficialųjį isteblišmentą" ir netgi jo atžalas.

Akivaizdu, kad tokių "ekscesų" tik daugės - ir Vakarų Europoje, ir pas mus, nes visai nepanašu, jog "oficialusis isteblišmentas" netgi bandytų ką nors keisti viešojo informavimo srityje savanoriškai, atsisakydamas jam palankių "šabloninių rėmų".

Seniau tokiais atvejais "marginalams" telikdavo kurti kokius nors pamfletus ar rašyti slaptus atsišaukimus ir po to juos nelegaliai platinti masių tarpe, kol galų gale įvykdavo revoliucija.

Tačiau šiuo metu jau yra dar vienas ypač reikšmingas faktorius, kuris vis aktyviau "išmuša pagrindą" iš po bet kurio "oficialiojo isteblišmento" kojų - vis labiau plintantis internetas sudarė nuostabią galimybę "marginalioms masėms" tiesiog nebekreipti dėmesį į oficialiojo isteblišmento nustatytus "šabloninius rėmus" ir skleisti savo idėjas tiesiogiai į mases, be to tai galima daryti labai operatyviai, greitai, masiškai ir efektyviai.

Kaip tik todėl ne tik atvirai diktatūrinėse ar "arti diktatūros esančiose" valstybėse, bet ir vadinamose demokratinėse valstybėse "oficialiojo isteblišmento" griežtu reikalavimu jau visu galingumu pradėti kurti ir taikyti labai įvairūs interneto cenzūravimo mechanizmai.

Europos Sąjunga čia irgi jokia ne išimtis - čia irgi be ilgų diskusijų ir gana slapta jau ruošiami specialūs teisiniai dokumentai, kurie leis bet kokią svetainę uždaryti be teismo sankcijos ir ištrinti bet kokią informaciją, jei ji peržengia tam tikro nustatyto "šablono ribas" - o ką trinti nuspręs tam tikri, valdžios paskirti, "cenzoriai" (beje, Lietuvos viešose svetainėse ši "praktika" jau seniai yra plačiai taikoma - ir "Delfi", ir kitose "oficiozinėse" svetainėse be jokių paaiškinimų trinami daugybė komentarų, kurie tikrai nepažeidžia jokių nustatytų įstatymų, tačiau tiesiog peržengia "neoficialių rėmų" ribas, o patys komentatoriai neretai be jokių perspėjimų yra užblokuojami).

Plačiau skyriuje:

Propaganda ir kontpropaganda. Masių nuomonės apdorojimas. Spec. tarnybų veikla Internete

Temoje:
Jievrosojuze norima įvesti interneto cenzūrą
viewtopic.php?f=123&t=9558

(straipsnis rusų kalba - išverstas iš lenkų kalba paskelbto straipsnio
To koniec wolności w internecie!?
http://niezalezna.pl/33189-koniec-wolnosci-w-internecie )

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Eglė Čeponytė. Kodėl politikai nemoka bendrauti?

Parašytas: 13 Spa 2012 16:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Štai labai konkretūs pavyzdžiai, kaip "demokratinėje" Vakarų valstybėje yra "toleruojami" politikai-tautininkai.

Politinių etikečių klijavimas: ar toli Lietuva nuo Prancūzijos?

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... rancuzijos

2012-10-12 13:30

Skomantas Vilkauskas

Šiais metais Prancūzijos Nacionalinis Frontas (NF) švenčia savo keturiasdešimtmetį.

1972 metais įkurta partija ir jos lyderis Žanas Mari Le Penas patyrė tiek šmeižto ir juodinimo kompanijų, kiek jokia kita partija Prancūzijos istorijoje.

Trys iš jų buvo ypač įsimintinos.

Tiesa, reiktų pažymėti, kad kova su šiuo charizmatiniu lyderiu vien tuo neapsiribodavo.

Į Le Peno gyvybę buvo pasikėsinta ne vieną kartą. Garsiausias išpuolis įvykdytas 1976 metų lapkričio 1 dieną, kada šalia politiko buto buvo susprogdinta 20 kilogramų sprogmenų. Tik laimingo atsitiktinumo dėka per šį išpuolį niekas nežuvo.

1987 metai. Rugsėjo 13 dieną Žanas Mari Le Penas dalyvauja tiesioginėje laidoje. Žurnalistas, kaip visada, pasirodo kandus ir agresyvus. Nors aptariama tema, atrodo, niekam neįdomi, bet iš Le Peno reikalaujama pasakyti, ką jis galvoja apie vieną Prancūzijos akademiką revizionistą. NF lyderis atsako, kad jis nežino jo išsakomų tezių ir pabrėžia, kad jis pats neneigia dujų kamerų egzistavimo. Tiesa, prieš tai neatsargiai lepteli, kad „būdas, kuriuo buvo nužudyti šie žmonės, yra tik dalelė visoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje.“ Toliau užduodami kiti klausimai. Praeina diena. Nieko...

Bet praėjus 48 valandoms žiniasklaidoje įsivyrauja kolektyvinė isterija. Monstras! Siaubo įsikūnijimas! Grįžo rudmarškiniai. Žodis, vienas žodis, be abejonės, neatidžiai ištartas, ir to užtenka, kad būtų sukurtas dirbtinis skandalas.

Rugsėjo 18 dieną Le Penas paaiškina situaciją per surengtą spaudos konferenciją. Šalia NF lyderio sėdi partijai priklausantis deputatas iš vieno regiono. Jis yra žydas, o jo žmona buvo išvežta į Aušvicą. Žiniasklaida tai nutyli, o Le Peną šitas išsakytas sakinys persekios visos jo politinės karjeros metu.

1990 metai. Iš gegužės 8-osios į 9-ąją išniekintos žydų kapinės Karpantros mieste pietų Prancūzijoje. Gegužės 9-ą Le Penas pakviečiamas į televizijos laidą. Jokio ryšio tarp nusikaltimo ir Le Peno pasirodymo televizijoje. Bet kam įdomūs šie faktai.

Kapinėse pasirodo vidaus reikalų ministras, priklausantis socialistų partijai, ir viešai pareiškia: „Kaltieji yra žinomi." Gegužės 14-ą Paryžiaus gatvėmis žygiuoja 200 tūkstančių demonstrantų, priekyje nešdami ant kuolo pamautą Le Peno iškamšą, ant kurios užrašyta „Karpentra – tai aš.“

Eisenos priekyje šalies prezidentas Fransua Miteranas. Tai pirmas kartas, kai pareigas einantis šalies prezidentas dalyvauja politiniame mitinge.

Po kelių metų prisipažinus vienam iš nusikaltimo dalyvių, paaiškėja, kad NF su tuo neturi nieko bendra. Daugiau apie šitą įvykį galite sužinoti čia
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... r-lietuvos

2002 metai. Dvi savaitės neapykantos. Viskas prasideda balandžio 21-ą, kai Žanas Mari Le Penas išeina į antrą prezidento rinkimų turą, taip išstumdamas iš rinkimų socialistų kandidatą Lionelį Žiospeną.

Šalies gatvėse plinta mitingai, į juos mobilizuojant net vaikus iš darželių. Vaikučiai mojuoja plakatais, ant kurių užrašyta: „Le Penas – blogas." Ar jie patys tai parašė? Nesvarbu, gi Prancūzija pavojuje! Kaustytų batų skambesys leidžia viską! Ešelonai deportacijai jau paruošti! Gelbėkit!

Vyskupai, rabinai, kariškiai, dainininkai, kino aktoriai, politikai, medikai, masonai, dėstytojai, profsąjungų atstovai, žurnalistai, porno žvaigždės, sportininkai ir antirasistai skambina pavojaus varpais.

Net asociacija, vienijanti nuo asbesto nukentėjusius piliečius, kviečia užkirsti kelią „žudančiam fašizmui".

Iš Kanados Džonis Holidėjus (populiarus prancūzų kilmės atlikėjas) kviečia visus prancūzus susigriebti. Iš kiekvieno reikalaujama, grasinant susidorojimu, garsiai pareikšti, kad antrame ture balsuos už Širaką. Tą patį Širaką, kurį kairieji dar prieš pirmą rinkimų turą vadino didžiausiu melagiu, o jis pats, patekęs į antrą turą, atsisakė dalyvauti kandidatų debatuose ir netgi netardavo savo priešininko pavardės, bijodamas užnuodijimo.

Gegužės 5-ą Prancūzija buvo išgelbėta. Ji išvengė galutinio sprendimo. Hitleris nepasirodys prezidentūroje. Le Penas irgi. Širakas perrinktas dar vienai kadencijai, surinkęs daugiau nei 82% balsų.

2007 metų gruodžio 29 dieną Lionelis Žiospenas žurnalistams pripažins, kad „visas tas antifašizmas buvo spektaklis" ir „mes niekada neturėjome jokio fašizmo pavojaus ir net jokios fašistų partijos."

Kadangi Lietuva plačiais žingsniais bando „integruotis" į Vakarų Europos politikos kultūrą, kurioje bet kuris, sukritikavęs kažką, kas susiję su žydais http://www.lzb.lt/lt/titulinis/766-svastikos.html , tampa antisemitu, o reiškiamas palankumas tautinėms idėjoms užtikrina, jog didžiojoje žiniasklaidoje tapsi nacistu arba fašistu, panašių tendencijų jau galima išvysti ir pas mus.

Tikriausiai visi prisimeną vargšą istoriką, kuris patyrė didžiulį spaudimą išeiti iš darbo dėl vieno ne taip suprasto žodžio jo tekste, išspausdinto viename Lietuvos žurnale. Susidorojime su juo dalyvavusi ultrakairioji blogerė D. Repečkaitė reikalavo iš pareigų atleisti http://www.daivarepeckaite.com/2011/02/ ... iu-mazeja/ ir žurnalistą Darių Varanavičių. Vien dėl to, kad šis dalyvavo rinkimuose „netinkamos" partijos sąraše.

Žinoma, kaip nepaminėsi istorijos, susijusios su Liberalų sąjūdžio veikėjais, kurie visur mėgsta parodyti save kaip prieš cenzūrą pasisakančius ir žodžio bei minties laisvę palaikančius politikus.

2011 metų vasarą partijos pirmininkas Eligijus Masiulis, šios partijos valdybos narys Eugenijus Gentvilas, šiai partijai atstovaujantis Europos Parlamente Leonidas Donskis ir žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius pasirašė laišką, kuriame piktinamasi, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirba Lietuvių tautinio centro pirmininkas Ričardas Čekutis. Laiškas išsiųstas LGGRTC generalinei direktorei, Seimo pirmininkei, premjerui. Matyt, tikėtasi, kad LGGRTC vadovybė išsigąs ir Čekutis bus atleistas iš darbo.

Pasak žurnalisto Arūno Brazausko, „Lietuvos politikų raginimai „įvertinti ir apsvarstyti“ kelia mintį, kad šie kreipimaisi nemenka dalimi yra viešųjų ryšių akcijos – ypač, jeigu nenurodomi pažeisti įstatymai. Mano nuomone, Ispanijos AT, atskyręs pažiūras nuo nusikaltimų, parodė nemažai išminties ir savo šalies istorijos išmanymo."

LGGRTC vadovės B. Burauskaitės pozicija, jog „apskritai nėra galimybės atleisti žmogų už jo pažiūras, jeigu nėra jokių didesnių pretenzijų dėl jo darbo", turėjo ypač supykdyti žmogaus teisių „gynėją" iš Europarlamento. Juk Leonidas Donskis ir taip buvo papiktintas http://www.diena.lt/dienrastis/lietuva/ ... z295U8W4JQ žodžio „genocidas" naudojimo šios institucijos pavadinime, – pasak jo, jokio lietuvių genocido niekad nebuvo.

Beje, analogišką pasipiktinimą neseniai išreiškė ir Kremliaus propagandistas Aleksandras Djukovas.

Žydų bendruomenės pirmininko dalyvavimas, kartu su Paleckiu ir panašiais veikėjais, renginiuose, kuriuose šmeižiami Lietuvos partizanai http://web.elta.lt/zinute_pr.php?inf_id=1091482 , matyt, irgi rodo jo skeptišką požiūrį į LGGRTC.

Kadangi, skirtingai nei Prancūzijoje, Lietuvoje nėra stiprios tautininkų partijos, tai daugiausia purvo pilama ten, kur tautininkai atrodo stipriausiai, t.y., nepriklausomybės dienų minėjimuose.

Nežiūrint į kasmet vis didėjančias pastangas marginalizuoti eitynių dalyvius ir organizatorius, jos sulaukia vis daugiau palaikymo. Ypač tolerastizmo šalininkus pyktina, kad didžiąją dalį dalyvių sudaro jaunimas.

Tiesa, daliai jų pabosta nuolatinės provokacijos ir šmeižtas, todėl pasigirsta nuomonių, kad jei eitynėse nedalyvautų kelios dešimtys jaunuolių, priklausančių vienai subkultūrai, tai baigtųsi visos bėdos. Čia vėl galima pažiūrėti į Prancūzijos Nacionalinio Fronto patirtį.

Kiekvienų metų gegužės 1 dieną NF Paryžiuje organizuoja eitynes. Siekiant išvengti etikečių klijavimo joje neleidžiama dalyvauti jaunuoliams trumpai kirptais plaukais. Narys, įsivėlęs į kokį nors „nacistinį" skandalą (pavyzdžiui, ne taip iškėlęs ranką), yra šalinamas iš partijos.

Ir nors šalyje yra daug radikaliau nusiteikusių politinių grupių, NF vis tiek pristatomas kaip „kraštutinė dešinė", „ekstremistinė dešinė" ar „ultradešinė".

Palyginkime su Lietuva, kur žymiai radikalesnes idėjas skleidžiantis Mindaugas Murza-Gervaldas žmogaus teisių „gynėjų" ar kovotojų prieš „fašizmą" dėmesio beveik nesulaukia.

Pastariesiems didžiausi Lietuvos rasistai ir nacistai yra Marius Kundrotas ir Julius Panka.

Patriotai.lt ne kartą aprašė lakią Vakarų kovotojų prieš „rasizmą" ir „fašizmą" fantaziją, kai rasizmas aptinkamas baltame popieriaus lape http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... -popierius ar Kalėdų eglutėje http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... s-reformos .

Mūsų kovotojai, atrodo, irgi bando neatsilikti. Jiems juodi marškiniai ir tautinė juostelė – akivaizdus nacizmo požymis, o baltiškos kultūros stovykla – ekstremistų sueiga.

Todėl nenustebkime, jei kitais metais jie pasipiktins kokiu folkloro festivaliu, kur renkasi daugiau tautiško jaunimo, ar nauja tradicija per valstybės dieną sugiedoti valstybės himną. Juolab kad kai kuriems iš jų ir pats himno autorius atrodo akivaizdus antisemitas.

Minėti Prancūzijos politinio gyvenimo faktai surinkti iš http://fr.novopress.info/ ir kitų interneto šaltinių.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... rancuzijos

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: