Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
|
Mirtis vardan mirties. I dalis. Mirties kultūra vakarietiškoje civilizacijoje
Įvadas. Romos klubas
Kolonijiniai grobimai, kuriuos keletą šimtmečių vykdė Europos šalys , reikalavo skirtingos legitimacijos, priklausomai nuo to, kokia buvo užgrobiamos šalies istorija ir kultūra.
Viena, jeigu kolonijinis užgrobimas buvo vykdomas šalyje, kurioje nebuvo išvystytos senovinės kultūros. T.y. to, kas kas būtų leidę užgrobtoms tautoms pareikšti apie savo kultūrinį pranašumą, teigti, jog jos turėjo visus išvystytos šalies atributus dar tada, kai užgrobėjai dar buvo barbarizmo stadijoje. Kadangi, pvz., eilė Afrikos šalių ir iš tikro jų užgrobimo momentu negalėjo pasigirti išvystyta kultūra, jų tautos tapo ideologiškai beginklėmis prieš kultūrinio pranašumo argumentus, kuriuos pateikdavo kolonizatoriai. Jų istorinis neišsivystymas leido kolonizatoriams bent jau kažkiek, teigti, jog pastarieji turi teisę išvaduoti kolonizuojamuosius iš laukiniškumo ir pripratinti juos prie civilizacijos.
Kitas reikalas, kai aukomis tapdavo šalys, kurios turėjo senovinę kultūrą ir galėjo pasigirti tam tikra kultūrinio pirmumo teise. Tokioms, savaime aišku, priklausė pvz. Indija ir Kinija. Savo teisės į tokių teritorijų užgrobimą legitimacijai kolonizatoriai turėjo pritaikyti visiškai kitokias ideologemas. Ir teigti, kad nors kolonizuojamos jais šalys ir turi senovines kultūras, bet šitos kultūros, skirtingai nuo vakarų, turi kai kurių trūkumų, kurie trukdo šių kultūrų nešėjams judėti pirmyn į aukščiausiąjį tikslą. Aukščiausiuoju tikslu buvo paskelbta proto karalystės sukūrimas, kurioje mokslas ir technika duos racionaliam žmogui, auklėjimo ir teisingos visuomenės organizacijos išlaisvintam nuo ydų ir prietarų, faktiškai neribotas galimybes.
Šito tikslo siekti leidžia projektas „Modern“, kuris remiasi progresu ir humanizmu. Projektas, kurį pagimdė vakarų civilizacija. Kodėl būtent ji? Dėl jos priklausomumo ypatingoms žmogiškos kultūros formoms, kurios buvo išrastos dar antikos laikais. Ir kurias vakarai vystė daugelį šimtmečių. Kitų kultūrų ir tautų uždavinys – prisijungti prie projekto „Modern“ jį arba tiesiogiai kopijuojant (vesternizacija) , arba kopijuojant, atsižvelgiant į savo kultūrinius ypatumus (modernizacija). Būtent pagalbą tokiam prisijungimui vienas iš kolonializmo dainių R. Kiplingas vadino „baltojo žmogaus našta“.
Taigi, antikolonijinis judėjimas pradiniame etape buvo konstruojamas aplink savipakankamumo ideologemą, pagrindą, savo kultūrinio pranašumo idėją: „Kaip drįsta šitie baltaveidžiai laukiniai mindyti mūsų senovines kultūras!“ Kovoti su tokiu antikolonijiniu judėjimu užkariautojams buvo gana paprasta. Taip paprasta, jog kolonijinės administracijos ir žvalgybos pačios augino jiems palankias tos kategorijos čiabuvių ideologemas ir kovos su kolonializmu praktikas.
Tačiau, laikui bėgant, kaip minimum XIX a. viduryje, kolonizuojamose šalyse pradėjo užgimti ir vystytis kitos ideologemos ir kovos prieš kolonializmą praktikos.
Jos teigė, jog vietiniai elitai ir politikai jau įsisavino baltųjų jiems atneštą dovaną, prisijungė prie vakarų civilizacijos ir įgijo teisę taip pat susitvarkyti savo gyvenimą, kaip jį kad susitvarkė pačios vakarų šalys. Apeliacija į savo kultūrinį paveldą buvo buvo būdinga ir šitiems antikolonialiniams judėjimams, tačiau ji buvo visiškai kitokia. Ir , iš esmės, buvo apibrėžiama formule „ tradicija ir progresas“. T.y. naujas nacionalinių judėjimų tipas prisiekė Moderno ideologijai, pripažino vakarų „know how“ , kuris vadinosi „progresas ir humanizmas“ , vakarietiškus politinius ir ekononinius gyvenimo organizavimo principus, tačiau šalia viso šito pabrėžė a) savo teisę savarankiškai įgyvendinti šituos principus savo tautos gyvenime ir b) suderinti šituos principus su savo tautos kultūriniu paveldu.
Antroje XX amžiaus pusėje kolonializmo krachas leido įvykti būtent šitokių vietinių politinių jėgų triumfui. Būtent pastarosios ir išvedė savąsias šalis link naujų vystymosi horizontų.
Tačiau vakarai ne visada džiugiai stebėjo, kaip išsilaisvinusios iš kolonijinės priklausomybės tautos prisijungia prie Moderno ir virsta potencialiomis pačių vakarų konkurentėmis. Džiugesio nebuvo net ir tada, kai išsilaisvinusios iš kolonialinės priklausomybės tautos ėjo tiesioginio pačių vakarų kopijavimo keliu, t.y. vesternizacijos. Dar aštresnė ir labiau negatyvi buvo reakcija į kolonijinių šalių išsilaisvinimą, kai šitos šalys jungė vakarietiškus pasiekimus su savo kultūrine specifika ( pvz. šachiškojo Irano atveju). T.y. , užsiiminėjo ne vesternizacija, o modernizacija.
Vakarams, o tiksliau, tam tikriems vakarų elitams, kurie siekė bet kokia kaina išsaugoti savo įtaką buvusiose kolonijose, buvo daug labiau simpatiški vietiniai elitai, kurie bandė ant dominionų nuolaužų pastatyti archaiškas (feodalines arba net ikifeodalines) visuomenes.
Supaprastinant galima pasakyti, kad čia ir yra neokolonializmo politikos esmė.
Tačiau būtinumas kovoti su SSRS įtaka šalyse, besilaisvinančiose nuo kolonialinės priklausomybės, drumstė šitą esmę įvairiais manevrais , kuriuos vakarai bandė prakišti kaip pagalbą tikrąjai besilaisvinančių šalių modernizacijai – kad priešintis tam , ką vakarai vadino sovietine pseudomodernizacija.
Bet jau ir iki SSRS žlugimo, o ypač po jo, paaiškėjo , kam iš tikro vakarai teikė pirmenybę savo „pagalba“ trečiojo pasaulio šalims.
Pirmenybės esmė – kad besikuriančios visuomenės liktų neišsivysčiusios, ko pasekoje liktų priklausomos nuo vakarų.
Neturėjimas kito pasirinkimo ( o koks kitas pasirinkimas galėjo išlaikyti vakarų įtaką minėtose šalyse postkolonijiniu periodu?) buvo tokia didžiulė problema, kad vakarai buvo pasiryžę palaikyti netgi kraštutinai antivakarietiškas (t.y., kurios skelbė džichadą „vakarų šėtonui“) jėgas buvusiose kolonijose. Apie tai kalba , pvz., kad ir tai, jog tam tikri vakarų elitai palaikė „Musulmonų broliją“ (Muslim Brotherhood) Egipte , o taip pat Homeinį Irane ir Zia-al-Chaką (Zia-ul-Haq) Pakistane.
Iš esmė, neokolonializmas tapo savotiška didžiule natūralia laboratorija, kurioje vakarai mokinosi auginti reikalingą jiems agresyvaus Kontrmoderno formatą trečiojo pasaulio šalyse. Būtent šitos laboratorijos įsčiose ir susiformavo Kontrmodernas, kuris tapo priešu tiek pačių vakarų Modernui, tiek ir besivystančiųjų šalių Modernui.
Išsakysiu prielaidą, jog šitų priešininkų rėksmingumas ir net agresyvumas skirti tam, kad pridengti tikruosius santykius tarp dalies vakarų elitų ir kontrmodernistinių jėgų besivystančiose šalyse, kurias vakarai naudoja, kad užgniaužti nereikalingą ir pavojingą jiems Moderną trečiojo pasaulio šalyse.
Lygiagrečiai su šitais procesais vyko dar vienas procesas, kuris lietė jau grynai patį vakarietiškąjį pasaulį. Kalba ėjo apie esminių Moderno principų problematizaciją, kuri buvo įgyvendinama kaip minimum nuo XX amžiaus 60-ųjų pradžios. Problematizuojama buvo ne tik idėja nešti „baltųjų naštą“ (vystyti trečiąjį pasaulį), bet ir aplamai būtinumas nepaliaujamam žmonijos vystymuisi. Aiškus lūžis vakarų pasaulėžiūroje yra Romos klubo sukūrimas ir jo kredo – pranešimo „Augimo ribos“ (1) perskaitymas.
Romos klubas ir yra ta kryžkelė, tas svarbiausias taškas, prisilietimas prie kurio mums padės patikslinti
kai ką, kas liečia tiek projektą Modern tiek jo pasiūlytą vystymąsį kaip tokį. Būtent šiame taške susijungė
dvi vystymosi trajektorijos - viena iš jų judėjo sovietiniai intelektualai bei politikai, o kita - vakarų
intelektualai bei politikai. Susijungusios šiame taške, kurio pavadinimas "Romos klubas", abi trajektorijos
patyrė pačias rimčiausias transformacijas. Sovietinė tai aplamai nutrūko. O vakarų vystymosi trajektorija
pradėjo priminti tuos nereguliarius mėtymųsis į skirtingas puses, kurie būdingi girtam kaip dūmas žmogui.
Romos klubas negalėjo atsirasti be prieš jį vykusios politinės dirvos apdirbimo. Tai yra be dialogo
Kosyginas - Džonsonas bei Makdžordžo Bandi, kaip Džonsono atstovo, kelionių į Maskvą. Kalba eina apie
tam tikrų tiltų tarp sistemų "su skirtinga socialine struktūra" nutiesimą. Jei netikit - perkaitykit Džermeno
Gvišiani knygą "Tiltai į ateitį". Džermenas Michailovičius Gvišiani buvo Kosygino žentas, SSRS Mokslų
Akademijos narys, labai stambi figūra SSRS Mokslo ir Technologijų Valstybiniame Komitete (struktūroje,
kuri apsprendė SSRS planinės ekonomikos inovacinę politiką), Sisteminės Analizės Instituto (SAI)
Maskvoje pirmasis direktorius, ir sovietinis atstovas analogiškoje struktūroje Austrijoje. Plius Romos
klubo veikėjas, klubo, po kurio pranešimo "Augimo ribos" perskaitymo ir prasidėjo "stabilaus vystymosi",
"žaliosios energetikos" ir kitokių, ribojančių žmonijos civilizacijos techninį progresą, idėjų diegimas į
masinę žmonių sąmonę. Spėjama, jog buvo susitarta labai stipriai sumažinti intensyvius darbus kosmose,
užšaldyti kitus didelius projektus - ryšium su per dideliu industrijos krūviu gamtai. Ar tai įvyko dėl
susitarimo, negaliu teigt, bet kad kosmoso įsisavinimo intensyvumas sumažėjo - ir kad chronologiškai
intensyvumas pradėjo stipriausiai mažėti būtent po Romos klubo įkūrimo 1968 - faktas (žr . pvz
http://newsland.com/news/detail/id/489820/ , http://www.livescience.com/15900-apollocanceled.
html , http://www.investopedia.com/financial-e ... -knowwere-
canceled.aspx ) O kad dabar žmonija daugiau taip masiškai nebedega kelionių į kosmosą idėja, kaip
kad degė 1940 -1960 (60 - aisiais ta masinė kelionių į kosmosą aistra pradeda vėsti, o nuo kokių 1970-ųjų
vidurio iš tų masinių aistrų nebeliko beveik nieko , 1940 -1960 beje buvo ir mokslinės bei kosminės
fantastikos literatūros aukso amžius) - irgi faktas.
Išvardintas regalijų sąrašas leidžia teigti, jog D.M. Gvišiani buvo labai įtakinga figūra. O labai didelis skaičius jo auklėtinių ir papuolė į pirmą RF vyriausybę po SSRS sugriuvimo. Taip vadinamą "jaunųjų
reformatorių" vyriausybę. Visi pagrindiniai "jaunieji reformatoriai" suspėjo padirbėti SAI, o daugelis net ir
atlikti stažuotę Austrijoje. O kuo, gavę valdžią, užsiėmė "jaunieji reformatoriai"? Iš esmės jie užsiėmė
deindustrializacija, dekultūrizacija, demoralizacija, deideologizacija, t.y. jie iš esmės užsiėmė
demodernizacija, t.y. projekto Modern demontažu Rusijos Federacijos teritorijoje. Tai buvo taip vadinami
"lihije devianostyje", laikas, kurį prisiminus paprastam rusui pasišiaušia plaukai.
Po Chruščiovo nuvertimo prasidėjo dalykai, keliantys daug klausimų - kodėl, pavyzdžiui buvo
išspausdintas Bulgakovo romanas "Meistras ir Margarita", kas buvo Suslovas, leidęs išpausdinti šį labai
aiškiai antisovietinį romaną? Jei po Chruščiovo į valdžią atėjo sovietiniai konservatoriai, kam jiems reikėjo
išspausdinti aiškiai antisovietinį romaną? O jei, kaip kai kas teigia, tai buvo "slaptas stačiatikių elitas",
kodėl jam prisireikė romano, kurį žymus kritikas ir literatūrologas Sviatoslavas Igorevičius Belza pavadino
didingiausiu XX amžiaus gnostiniu romanu? O juk būtent gnostikams Kūrinija yra pikto Demiurgo niekam
tikęs vaisius ir pas juos vystymasis yra blogis, o netikusios Kūrinijos puvimas bei mirtis - gėris.
Dar vienas klausimas - Džono ir Roberto Kenedžių nužudymas. Robertas Kenedis dažnai važinėjo į Maskvą.
Ko jam reikėjo SSRS?
Po Kenedžių nužudymo bei Chruščiovo nuvertimo Lindonas Džonsonas pravedė eilę susitikimų su
Kosyginu Glazge, o po to, kaip minėjau aukščiau, į Maskvą pradėjo važinėti Makdžordžas Bandi, o dar po
to atsirado Brežnevo - Niksono ryšių linijos, o taip pat Kosygino - Anjeli ryšių linijos (Anjeli - vienas iš
pagrindinių Romos klubo įkūrėjų). Ir prasidėjo aktyvios elitinės derybos. Apie ką kalbėjo? Apie ekologiją,
branduolinę žiemą, resursų deficitą ir t.t. Tos idėjos po to galutinai buvo įformintos Alberto Goro
"stabilaus vystymosi" ideologijoje.
Taigi, yra visos prielaidos iškelti hipotezę, jog tiltai buvo nutiesti tam, jog SUDARYTI STRATEGINĘ SUTARTĮ
DĖL VYSTYMOSI SUSTABDYMO. Ekologija... Augimo ribos...
Kaip ten bebūtų, po to dialogo viena sistema buvo sugriauta, o kita patyrė tas labai keistas
transformacijas, keletą iš kurių mes ir aptarsime žemiau.
Kad išvengti kaltinimų sąmokslo teorijomis, aš norėčiau pabrėžti, jog iš viso šito jokiu būdu negalima
daryti išvados, jog yra vieninga elitinė grupė, kuri veda žmoniją tam tikra kryptimi. Tai yra tik viena iš
galimų krypčių, nes dabar pasaulyje egzistuoja skirtingos tendencijos ir vyksta ypač aštri elitų kova.
Vienoje barikadų pusėje ir yra visa tai, ką mes aukščiau aptarėme - galingos elitinės grupės, kurios
neapkenčia vystymosi plius įvairiausi fundamentalistai archaizatoriai (visų pirma, žinoma, radikalūs
islamistai), kuriems mokslinis techninis vystymasisi yra blogis, bei postmodernistai.
Tačiau yra ir grupės, kurios atktyviai sukoncentruotos vystymosi kryptimi. Tai visų pirma grupės, kurios
susijusios su Jurgenu Habermasu - jos nariai iki šiol priesiekinėja Moderno ir vystymosi vertybėms.
Nėra Moderno - nėra ir klasikinės politinės, kultūrinės nacijos. Yra ir jėgos, kurios apeliuoja į naujus
vystymosi modelius, yra konservatyvūs Moderno elitai, vystymosi elitai neokonservatorių sparno
rėmuose. Postkapitalizmas, meritokratija, netokratija - tai gana žiaurūs modeliai, tačiau tai modeliai,
kalbantys apie Moderno pratęsimą. Egzistuoja gigantiškas Azijos potencialas, su Kinija priešakyje, kuris Moderno tiesiog neatsisakys. Indija. Habermasas, konservatyvūs Vakarų elitai, galų gale Bilas Geitsas,
kuris, atrodo, išpažįsta netokratiją. Mes visi gyvename Moderno civilizacijoje ir jos atsisakyti gana sunku.
Modernas ne toks sudėtingas, kaip atrodo - yra tik keli pagrindiniai Moderno modeliai - tai
konservatyvusis Moderno modelis, postkapitalistinio vystymosi modeliai, azijietiško vystymosi klasika,
kurią jie nukopijavo nuo Europos ir kai kurie alternatyvūs Lotynų Amerikos vystymosi modeliai,
alternatyvusis komunistinis SSRS modelis.
Taigi, iškeldamas didžiadvasiškas ekologinio žmonijos išgelbėjimo idėjas, Romos klubas pirmą kartą po Maltuso ir jo mokyklos atstovų suabejojo visos žmonijos vystymosi pagal tą modelį, kuriuo vystėsi Vakarai, būtinumu. Buvo užduotas klausimas, o ar sugebės žmonija išvis išgyventi, jei ji visa išsivystys iki vakarų lygio, o tai reiškia, ir perims vakarų gyvenimo standartus , vakarų vartojimo , o visų pirma, maisto produktų ir energijos vartojimo standartus. Romos klubas atkreipė dėmesį į Žemės populiacijos augimą ir pasiūlė padauginti vakarų vartojimo standartus iš būsimo žmonių plantoje populiacijos skaičiaus. Sulyginę tokiu būdu atsirandantį resursų naudojimą su jų realiomis atsargomis planetoje, Romos klubas padarė išvadą: negalima vystyti žmonijos, tuo pačiu metu nesprendžiant demografinės korekcijos problemos ir neatsižvelgiant į tas apkrovas planetai, kurios atsiras esant neribotam žmonijos vystymuisi. Visi tie „negalima“ , kaip minimum sukėlė abejones, o iš tikro atšaukė Moderno tikslus ir vertybes tuo pačiu metu nepasiūlydami kitų, kurie būtų buvę suderinami su vystymųsi. Taigi, tuo pačiu metu problematizavosi ir pats vystymasis.
Galima daryti prielaidą, jog aukščiau minėtos idėjos, iš esmės Neomaltusinės, suvaidino esminį vaidmenį kultūrinio vystymosi krypties pakeitime , tuo pat metu ir pačiuose Vakaruose. To pasikeitimo, kuris aiškiai matomas europiečių (ir , žinoma,amerikiečių) kultūroje kažkur tai nuo paskutinio XX amžiaus ketvirčio, bet kuris atsirado, aišku, anksčiau. Turimas omenyje naujos, postmodernistinės, kultūrinės srovės pagreitintas formavimas.
Žinoma, postmodernizmas jau egzistavo kaip srovė mene ir filosofijoje , tačiau tam tikru momentu jis „perėjo į puolimą“ ir dabar jau beveik visiškai išstūmė projektą „Modernas“ iš jo anksčiau užimamų pozicijų. Blogiausiu atveju, gerokai nustūmė. Ir perėjo iš nišos, kuri buvo skirta filosofinėms ir estetinėms srovėms, į realią politiką.
Postmodernas - tai jau senai ne tik meno srovė, bet reali politika, kuri konstruojama tvirkinimo idėjų priėmimo pagrindu bei projekto Modern su jo vystimuisi ir pasaulietiniu humanizmu atsisakymo
pagrindu. Paimkite, pavyzdžiui, visuomenę kokioj nors Danijoj su vis didesne tolerancija iškrypimams - ir palyginkite ją su markizo de Sado kreipimųsi į konventą XVIII a. pabaigoje. Labai daug panašumų.
Metafizine prasme postmodernizmas yra civilizacijos mirties kultūra. Prisiminkite nuosmūkio laikų
Romą arba Graikiją. Kai civilizacijos prarasdavo jėgą ir norą nešti tam tikrą idėją žmonijai, kai jos
prarasdavo ugnį - prasidėdavo civilizacinis saulėlydis, o po to civilizacinė naktis, ji gi nuosmūkis
(dekadansas).
Taigi, šiandien jau nebeįmanoma kalbėti apie dviejų stambių modelių , polių, buvimą – Moderno ir Kontrmoderno pasaulių buvimą. Kadangi Vakarų pasaulis jau nebeapibrėžiamas vien tik Modernu, būtina pereiti prie tripolinio modelio : „Kontrmodernas-Modernas-Postmodernas“. Ir analizuoti šitokį modelį.
Bet pradžiai aptarsim, kodėl taip svarbu užfiksuoti trečią komponentą – Postmoderną- ir tirti jo skiriamuosius bruožus.
Postmodernas, atsisakydamas Moderno su jo progreso ir humanizmo prioritetais, apskelbdamas jį praėjusiu etapu, atrodytų, atveria plačias galimybes skirtingoms civilizacinėms sistemoms, egzistavimo paradigmoms, sandaroms. Tačiau jis faktiškai apsiriboja duotomis sistemomis, o toliau nubrėžia ribą už kurios nebegalimas joks vystymasis., neigia judėjimo, tobulėjimo, pasikeitimų būtinumą, taigi, iš esmės postmodernas neigia patį gyvenimą. (Kas, pastebėkim, padeda problemos, įvardintos Romos klube sprendimui Vakarų pasaulyje.)
Postmodernistinės idėjos , užkariaudamos vis didesnį populiarumą, jau XX a. pabaigoje suformavo visiškai naują pasaulio paveikslą. Šitas naujas paveikslas aktyviai įdiegiamas į sąmonę kultūros ir, visų pirma, masinės kultūros priemonėmis. Svarbiausia tokio „šturmo ir spaudimo“ atakos kryptis –prieš vertybes, kurias žmonija sukūrė jau senai ir kurios, atrodytų, yra nesugriaunamos. Prieš esminius tabu. Ir, kas ypatingai svarbu – prieš pačią Gyvenimo, kaip Mirties atsvaros, idėją.
Šitas „kultūrinis“ fenomenas buvo skausmingai suvoktas velionio popiežiaus Jono Pauliaus II , kuris pavadino tai, kas vyksta vakaruose, „Mirties kultūros“ pergale ir faktiškai krikščionybės pabaiga.(2) Šitas terminas –„Mirties kultūra“, kurį įvedė popiežius, ypatingai svarbus šitam tyrimui, nes“ Mirties kultūros“ skiepijmas yra būdingas ne tik šiuolaikiniams Vakarams, tačiau ir šiuolaikiniams Rytams. Tiksliau, radikaliausiai nusistačiusiai daliai to, ką savo modelyje vadinu Kontrmoderno poliusu. Ir pridursiu, jog tai visiškai nauja tradicinių kultūrų būsena, kuri joms ne tik nebūdinga, tačiau ir prieštarauja pačiai sąvokos „tradicija“ esmei.
Pats ryškiausias tokio naujadaro pavyzdys – moterų ir vaikų suicidinio terorizmo reiškinys, išsivystęs paskutinį dešimtmetį Artimuosiuose Rytuose. Jį apibūdinti, tiriant, pvz., palestiniečių visuomenę kaip visuomenę kontrmodernistinę , tradicinę, kuri atitvėrė save nuo pašalinės įtakos, nėra jokių galimybių. Todėl čia derėtų kalbėti apie virusą „tradicionalizmo kūne“, apie sąmoningą apkrėtimą juo iš šalies. Ir šio viruso vardas vis toks pat – Postmodernas. Ką mes ir pamėginsim įrodyti žemiau. Tačiau pradžiai apžiūrėsim postmodernistinio vakarietiškos civilizacijos performatavimo pagrindinius požymius, kad suprasti pačio reiškinio apimtį, bei susijusių suo reiškiniu tendencijų apimtis ir tipus.
Mirties kultūra Vakaruose
Postmodernas, aktyviai besidarbuojantis kaip klasikinės Moderno visuomenės duobkasys, neskuba savęs tokiu įforminti doktrinomis. To pasekoje, Postmodernas klaidingai laikomas tik kultūriniu reiškiniu. Iš tikro tai jau visaapimantis reiškinys vakaruose, pačiu sipriausiu būdu darantis įtaką šiuolaikinės visuomenės psichologinei ir socialinei būklei. Šitas reiškinys, nors ir besislapstantis nuo jo aiškaus teorinio apibrėžimo , vis tik gali būti išanalizuotas „fenomenologiškai“ , t.y. peržiūrint eilę aiškiai matomų pavyzdžių, kurie išryškina to reiškinio esmę.
Jeigu Modernui bazinė sąvoka yra „progresas“ ir „humanizmas“ , tai Postmodernas ne tik neigia progresą, tačiau savo esme dar yra ir antihumanistinis. Galima kategoriškai tvirtinti, jog šiandien stipriausias vakariečio asmenybę deformuojantis spaudimas yra atliekamas per brukamą amžinosios opozicijos Gyvenimas – Mirtis vertybinį perkainojimą. Klasikiniame (ir vieninteliame galimame , kad pratęsti gyvybę) variante Gyvenimas yra gėris, o Mirtis yra blogis. Tačiau jeigu įsižiūrėt į kultūrines tendencijas, galime lengvai pamatyti, kaip imama abejoti Gyvenimu kaip gėriu ir Mirtimi kaip blogiu. Jau pats laikas kalbėti vos ne apie šitų sąvokų sukeitimą vietomis. Tai grynai postmodernistinė tendencija. Šita „inversija“ ( galima sakyt ir „perversija“, juk postmodernizmas labai mėgsta žaisti perversijomis) yra įvairiausiais būdais transliuojama tiek į vakarų žmogaus sąmonę, tiek ir į pasąmonę.
Masinė kultūra, o būtent ji formuoja pavyzdžius ir etalonus vakarietiškos civilizacijos daugumai, - koncentruojasi ties vis primityvesniais gyvuliškosios žmogaus pusės pasireiškimais, o kad yra ir kita žmogaus pusė - aukštesnieji poreikiai ir dvasingumo, idealaus pasireiškimai - vis labiau nutylima.
Visokeriopais būdais ir priemonėmis didinamos ir dauginamos vartotojiškumo aistros, o gyvenimo tikslai ir vertybės primityvinamos iki paprasčiausių hedonistinių ( t.y. visi tikslai ir vertybės – tik kaip patirti kuo didesnį malonumą ir pasitenkinimą arba komfortą). Iš esmės propaguojamas Mamonos -pinigų ir jų duodamų gėrybių, kurios yra ne tik ne tik fizinės/materialinės , bet ir su jomis susijusios dvasinės (statusas, valdžia ir t.t.) kultas, kuris dabar jau tapo absoliučiai vyraujantis vakarų civilizacijoje .
Su tokia pasaulėžiūra jau nebeįmanoma rast atsakymo į klausimą „kokia yra gyvenimo prasmė“. Žmones pradeda apimti masinė depresija. ( Žr. Elizabeth Wurtzel "Prozako karta" ("Prozac nation")). Nenuostabu, kad auga taip vadinamų „bepriežastinių“ savižudybių statistika ( kaip kad buvo parašyta kažkuriame iš tokių savižužių priešmirtiniame laiške – „išeinu iš gyvenimo, nes nebematau prasmės gyventi“).
Šalia to – ir tai taip pat esminis dalykas – yra ir paslėpta, neakivaizdi suicido propaganda. Mirties tendencijos yra skatinamos. Įvairiausiais būdais. Tai, visų pirma, depresyvių jaunimo subkultūrų konstravimas, kūrimas, o po to jų įdiegimas į jaunimo sąmonę. Pvz., gana reikšmingą indėlį propaguojant savižudybę yra įnešusi jaunimo subkultūra, kuri vadinasi „gotai“, su jos kultinėmis rok-grupėmis. Psichodelinis rokas, satanistinė atributika, kapinių simbolika, vampyriškas imidžas, o svarbiausia, dainų tekstai labai griaunamai veikia paauglių psichiką. Ši subkultūra, atsiradusi (arba pradėta diegti) 70-ųjų pabaigoje, iki šiol yra viena iš madingiausių ir turi daugybę jaunų fanų visose šalyse.
Kita depresyvi jaunimo subkultūra – „emo“ („emocionalūs“) . Jos jaunieji pasekėjai mėgaujasi kančiomis, ir taip pat ieško mirties, siekia savižudybės. Internete egzistuoja daugybė puslapių, atvirai orientuotų į suicido propagandą ir duodančių praktinius patarimus , kaip jį įgyvendint. Daug ir jaunimo „čiatų“, kuriuose abejojantys pradeda kontaktuoti su „vienminčiais“, organizuoja kažką panašaus į „interesų klubus“ , gauna palaikymą ir konkrečius patarimus.
Savižudybių statistika, ypač tarp jaunimo, pradėjo labai staigiai augti nuo 2000-ųjų pradžios. Beje, Lietuva užima vienas aukščiausiųjų pozicijų šioje srityje ir net savo laiku buvo papuolusi į Gineso rekordų knygą.
Atskira, aktyviai kuriama tema paskutiniu metu tapo eutanazija. Diskusijos dėl „lengvos mirties“ įstatymo priėmimo vyksta daugelyje šalių, kai kuriose šis įstatymas jau priimtas. Prieinama jau iki viešų diskusijų spaudoje infanticido tematika – t.y.diskutuojama apie „nepilnaverčių“ naujagimių žudymą. Kas esminiu būdu pradeda laužyti visus „humanizmo rėmus“. Specialistai pabrėžia, jog pozityvus požiūris į eutanaziją yra tiesiogiai susijęs su jau aukščiau minėta „komforto, kaip visa ko pagrindo“ idėja , o pastaroji neatskiriama nuo Mamonos kulto, kuris dabar yra vyraujantis.
Eutanazijos propagandai kinoindustrijoje yra mestos didžiulės lėšos ir solidžios bei talentingos kūrybinės jėgos. Vien tik 2004 m. Buvo premijuoti ir ilgai rodomi plačiuosiuose ekranuose iškart du „eutanaziniai“ filmai – „Mergina, verta milijono“ ( „Million dollar baby“), http://www.imdb.com/title/tt0405159/ (4 Oskarai ir 2 Auksiniai gaubliai) ir “Jūra viduje” ( „The Sea inside“) , http://www.imdb.com/title/tt0369702/ ( Oskaras, Grand prizas Venecijoje, Auksinis gaublys, 14 „Gojos“ premijų ir kt.).
Jei pirmojo filmo, aiškiai iškeliančio eutanazinę temą, stiprumas - psichologiniame vaidinančių jame aktorių (aktorių tikrai labai talentingų) įtaigume, tai su antruoju viskas daug sudėtingiau. Filmą „Jūra viduje“ pastatė vienas iš talentingiausių šiuolaikinių režisierių – ispanas Aleksandro Amenabaras. Šitas filmas, priklausydamas rimtam menui, tuo pačiu metu yra ir atvirai užsakomasis, reklaminis.
Bet, kas ypač svarbu, tai jau nebe eutanazijos reklama , tai jau yra faktiškai tiesioginė Mirties reklama. Filmo herojui (kurį vaidina stambi žvaigždė), nors jis ir yra paralyžuotas, „objektyviai“ žiūrint, mirti nėra dėl ko – jis trykšta gyvenimo džiaugsmu, aktyvus, daugeliui reikalingas, į jį įsimyli moterys ir t.t. Tačiau jis pats kalba, jog jį nepaaiškinamai traukia mirtis. Mirtis kaip kažkas gražaus. Davimas mirčiai gundančios „mylimosios“ bruožų, traukimas prie jos – tanatofilija- yra labai reikšmingas mūsų aptariamos visuotinės kultūros mutacijos požymis.
Antra stambi kultūrinės diversijos kryptis – tai darbas nuimant svarbiausius tabu. Tuos, kurie buvo įtvirtinti dar tik žmonijos bendruomenių formavimosi aušroje. Tarp jų – ir vieno iš svarbiausiųjų tabu – kanibalizmo tabu . Kanibalizmo tema yra madinga ir postmodernizmo literatūroje ir kinematografe.
Pavyzdžių daug. Pats ryškiausias – visiems žinoma filmų serija apie Hanibalą Lekterį ( „Ėriukų Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“, „Hanibalas- pradžia“) ( „The Silence of the Lambs“ http://www.imdb.com/title/tt0102926/ , „Hannibal“ http://www.imdb.com/title/tt0212985/ , „Red Dragon“ http://www.imdb.com/title/tt0289765/ , „Hannibal Rising“ http://www.imdb.com/title/tt0367959/ ) . Filmų, į kuriuos buvo investuoti didžiuliai pinigai ir kurie atnešė didžiulį pelną. Tai labai geri režisūros ir aktorių darbai , tai visos įmanomos premijos ir... masinis teroristinis puolimas prieš pačią žmogaus esybę. Ir, beje, toks psichologiškai rafinuotas teroras, įgyvendintas talentingų kinokūrėjų, toks iššaukiantis, įžūlus ir pasitikintis savo nebaudžiamumu, jog vakarietis žmogus tiesiog nieko negalėjo šitam puolimui priešpastatyti. Dar daugiau, jį palaikė svarstymais apie „asmens laisvę“, „laisve nuo dogmų“ ir t.t.
Lygiagrečiai su šita kultūrine tendencija – ir, žinoma, jai įtakojant! – vystosi pati realybė. 2002 m. Vokietijoje, Rotenburge 42 metų amžiaus programuotojas Arminas. Maivesas (Armin Meiwes) suvalgė – abipusiu susitarimu- savo meilužį, firmos „Siemens“ inžinierių. Detalė – iš pradžių puotaujama buvo kartu ( inžinierius paragavo savo pačio mėsos) . Maivesas, atvirai patalpinęs gėjų tinklapiuose skelbimą, kuriame ieškojo norinčiųjų būti suvalgytais, po to teigė teismo metu, jog buvo nemažai atsiliepusiųjų, tačiau tik vienas „nuėjo iki galo“, o taip pat – jog šalyje ne mažiau 700 jo vienminčių-kanibalų. Pradinė bausmė , kurią gavo Maivesas , buvo 8 su puse metų, kadangi jis tik „išpildė suvalgytojo valią“ , t.y, (dėmesio!), gynybos tvirtinimu , „įvykdė neteisėtą eutanaziją“ . Po to, pabijojęs užkrečiamo pavyzdžio, teismas vis tik sugebėjo kvalifikuoti įvykį kaip tyčinę žmogžudystę ir Maivesas buvo nuteistas iki gyvos galvos. (3)
Už grotų kanibalas užsiėmė memuarų rašymu, policijos tyrėjų ir detektyvų psichologine konsultacija (tiksliai pakartojant filmo „Hanibalas“ siužetą), o taip pat bylinėjimųsi su filmų ir muzikinių hitų kūrėjais, kurie esą pažeidinėjo jo autorines teises. Po to jis sukėlė eilinę sensaciją , tapęs principiniu vegetaru ir įkūręs kalėjime „žaliųjų“ sekciją. Ir tuoj pat buvo „pakeltas“ ant žaliųjų partijos vėliavos , t.y. įsitvirtino politinio pageidavimo centre.(4)
Šitame visame esminė yra ne tiek pati ypatingo iškrypimo, ypatingo nukrypimo nuo normų istorija, o tai, kaip vykstant minėtiems įvykiams , norma vis labiau ir labiau stumiama. Taip tabu sulaužymo faktas, tapdamas geidžiamu siužetu organizuojant vis naujus ir naujus šou (kuriuos organizuoja ir pats nusikaltėlis ir šou industrijos profesionalai), didina socialinės patologijos sniego laviną.
„Rotenburgo kanibalo“ istorijos „kultūrinis palikimas“ – keturi (!) pilnametražiai filmai ir daugybė „kultiniais“ tapusių albumų ir dainų, tiek ir žinomų undergroundinių grupių, tiek ir aukščiau minėtų „gotų“, tiek ir komercinio roko gigantų, iš vieno kurių , grupės „Rammstein“ , Maivesas prisiteisė net 5,5 mln. eurų. kas, reikia pastebėti, parodo šitos temos , kurią paleido į šou biznį, populiarumą.
Dar vienas iš „kultūrinio palikimo“ – panašus įvykis toje pačioje Vokietijoje ( ir toje pačioje amžiaus ir socialinėje grupėje) : 41 metų dekoratorius pasikvietė pas save seksui ir sekusiam po to kūno sukapojimui 33 metų muzikos mokytoją. Šito mokytojo plaučiai atiteko katinui... (5)
Rusijoje 90-aisiais kanibalizmo tema ėmė gardžiuotis „liberaliai- demokratiška“ spauda, o 2007 metais buvo apšviesta pagrindiniame valstybinės TV kanale : pačiu žiūrimiausiu laiku buvo parodytas dokumentinis filmas apie šiuolaikinius rusų žmogėdras. Filmas labai aiškiai sulaužė visus draudimus faktiškai propaguoti nusikalstamą žiaurumą . Tarp kitko draudimus ne tik moralinius , bet ir baudžiamojo kodekso. Nuspėti atsakomąją reakciją , kuri pasireikš kanibalizmo atvejais tam tikruose ir taip jau gana kriminalizuotos Rusijos visuomenės sluoksniuose , nėra labai sunku.
Ir tokie atvejai iš tikro padažnėjo. Pats žiauriausias įvyko 2009 Sankt – Peterburge . Du 19-mečiai „gotai“ sukapojo ir suvalgė savo pažįstamą – vyresniųjų klasių mokinę, subkultūros „emo“ gerbėją. Jauni žmonės teismo buvo pripažinti psichiškai sveikais. Jie paaiškino , kad nužudė mergaitę dėl „idėjinių nesutarimų“ , ir dar dėl to, jog ji pati šito norėjo, o dalį organų suvalgė , „nes išalko“. Šita istorija visuomenėje turėjo anomaliai trumpą ir kuo tai žaismingą rezonansą ir neturėjo jokios įtakos, kad priversti apmąstyti situaciją iš esmės.
Dar vienas stebimas vakaruose reiškinys, nuo kurio nuimamas tabu – nekrofilija. Čia šiuolaikinė kultūra taip pat taria savo svarų ir sprendžiamąjį žodį. Faktas pamąstymui: kanadiečių filmas „Pabučiuota“ (1996m.) („Kissed“), http://www.imdb.com/title/tt0116783/ apie jauną nekrofilę, kuri niekaip negali įveikti potraukio lavonams, buvo pastatytas už Kanados vyriausybines lėšas. Nežiūrint į religinių „dešiniųjų“ protestus, filmas gavo 8 nacionalines ir 2 tarptautines premijas.
Tačiau tyrbūt ryškiausia „mirties kultūros“ apologetika tapo skandalingai žinomo visame pasaulyje daktaro Giunterio fon Hagenso, kitaip vadinamo „Daktaru Mirtimi“, veikla. Šitas „mokslininkas-patologoanatomas“ įpatingu būdu konservuoja lavonus ir jų pagrindu kuria instaliacijas , kurie sudaro taip vadinamą „Kūno Pasaulio“ galeriją. Eksponatai pristatomi skirtingose pozose , su nulupta oda, supjaustyti į keletą vertikalių dalių , arba akcentuojant įvairius organus. Daktaras teigia, jog tai – menas, ir be to tai naudinga pažintine prasme.
Pastebėkim, jog daktaras savaip teisus. Jis juk tik iki galo realizuoja (ir būtent tiesiogine ta žodžio prasme) postmodernistinės filosofijos esmę ir postmodernistinio metodo esmę, kurie susideda iš a) galutinio užsižaidimo su mirties tema ir b) bet kurių vertybių išskaidymu ( į gabalus) , nesvarbu ar tai žodis , idėja, kultūra, žmogaus asmenybė, išvis forma.
Fon Hagenso ekspozicijose lavonai „gyvena“ pilnavertį gyvenimą: žaidžia šachmatais, šoka į aukštį su kartimi, jodinėja arkliais, laiko savo odą, tarytum kokį madingą apsiaustą, rankoje. Dar visai nesenai pagrindiniu šokiruojančiu eksponatu buvo atvertas nėščios moters kūnas su kūdikiu gimdoje, dabar gi siaubo ir susižavėjimo objektas – vyriško ir moteriško kūnų , susipynusių lytiniame akte, instaliacija. Reikia pripažinti, jog šitame pagrindiniame naujos ekspozicijos -“Gyvenimo Ciklas“ (6) eksponate tanatofiliškas postmodernistinis pareiškimas pasauliui išreikštas taip aiškiai, kad aiškiau nebegali ir būti.
Nuo 1995 metų paroda „Kūno pasaulis“ sėkmingai, nežiūrint į reguliarius tradicinių konfesijų protestus , važinėja po visą pasaulį, pabuvojo net Izraelyje. Su juo susipažino jau daugiau kaip 30 mln. žmonių, tame tarpe ir vaikai. Kas parodo, kokią didžiulę distanciją įveikė žmonija kelyje į „toleranciją“. O taip pat iškelia klausimą: ar galėjo tai įvykti natūraliu būdu, be tam tikrų koncentruotų pastangų pastumti tas normas, be kieno nors valios performatuoti žmoniją?
Koks bebūtų atsakymas, užfiksuokim, jog normos iš tikro yra iš esmės pastumtos.
Dar vieną nekrofilinio šou pavyzdį , taip sakant, „on line“ – siūlo Anglijos televizija. Naujo, aktyviai reklamuojamo BBC (7) 4-ojo kanalo projekto esmė – neišgydomai sergančio žmogaus mirties stadijų , agonijos ir po to jau jo lavono balzamavimo rodymas. Dar kartą pabrėšime: Moderno pasaulyje , nežiūrint į jo sekuliariškumą , toks atkaklus siekis paversti mirtį šou žanru absoliučiai neįmanomas. Moderno žmogui mirtis – reikalas rimtas, nors ir kitaip rimtas, negu religingam žmogui, tačiau labai rimtas. Ir, be jokios abejonės, intymus. Postmoderno Kūrėjai neatsitiktinai muša kaip tik per pačias intymiausias ir esmingiausias (t.y. žmogiškiausias) gyvenimo puses.
Nuoseklus to, kas žmogui aukščiausia, postmodernistinio puvimo, aplamai visokeriopų prasmių, žmogiškų dalykų ir, viso to rezultate , pačio Gyvenimo supūdymo nuoseklus įgyvendinimas, davė vaisių. Šiuolaikinės vakarų visuomenės žmogus jau susidūrė su situacija , kai visiškai ir absoliučiai atimama bet kokia gyvenimo prasmė, jis kenčia nuo sumažėjusio jautrumo blogiui, kraujui ir smurtui, kurie vis labiau ir labiau yra eksploatuojami šiuolaikinės masinės kultūros. Psichologai vis dažniau fiksuoja ribų tarp realybės ir fantazijos išsitrynimą.
Minėti dalykai , kaip ir daugelis kitų dalykų tapo puikia dirva , kad atsirastų naujas fenomenas ( kurį tuoj pat čiupo platinti šou-industrija) . Jį galima pavadinti „Mirtis vardan Mirties“. Mirties išaukštinimas, veržimasis prie jos, kaip prie tiesos momento, „momento de verdad“ yra subtiliai įpinamas režisieriais-estetais į filmų audinį, kurie adresuojami intelektualiai auditorijai, o produkcijoje, kuri skirta masinei jaunimo auditorijai jis pateikiamas grubiau, tačiau su milžiniška, nokautuojančia jėga. Pavyzdys – filmai „Karališkasis mūšis“ ir „Karališkasis mūšis-2“ ( „Battle Royale“ http://www.imdb.com/title/tt0266308/ , “Battle Royale-2” http://www.imdb.com/title/tt0338763/ ) , kurie su triumfu nusirito per pasaulio kino teatrus 2000-ųjų pradžioje.
Abu filmai apie paauglius ir paaugliams. Pirmasis pastatytas žinomo japonų režisieriaus Kindži Fukasaku, antras – tęsinys – pastatytas po režisieriaus mirties jo sūnaus. Siužetas: mokiniai, kurie yra išvežami į kažkokią salą, turi vienas kitą žudyti, kad nežūti patiems arba kad nebūti akimirksniu susprogdintiems už žaidimo taisyklių, kurias sukūrė ir jiems primetė nežinomi kruvinojo žaidimo kūrėjai, nesilaikymą. Nežiūrint į kruvinų scenų gausą, pirmasis filmas dar gali būti laikomas kažkuria prasme humanistiniu, nes išsigelbsti ir laimi moralinę pergalę du paaugliai, kurie nesutinka priimti žaidimo taisyklių.
Tarp pirmo ir antro filmo didžiulis – ir gana gerai iliustruojantis procesą – skirtumas. Filmo “Karališkasis mūšis-2” patosas jau visiškai kitoks. Kraujo, prievartos ir žvėriškumo jame dešimt kartų daugiau negu pirmame filme, tačiau svarbiausia- siužete ir filmo sumanyme jau nebėra net bandymo kažkaip apmąstyti tai, kas vyksta (pasaulio, pasiūliusio “išgyvenimo taisykles” beprotybės) – nesvarbu , ar apmąstymas būtų Moderno, ar Tradicijos žmogaus požiūriu. Kas, pabrėšiu, vis tik buvo Kindži Fukasaku filme. O štai jau Fukasaku-jaunesniojo filme vaikai (įskaitant ir visai visai mažus) apimti tikro žudymo ir mirties džiaugsmo. Tuo pačiu metu – savosios mirties. Pagrindinė mintis: gyvenimas trumpas ir pati saldžiausia akimirka – tai mirtis! Mirti vaiku – kas gali būti gražiau! Tik trumpas gyvenimas duoda aštrumo pojūtį! Filmo finalinės scenos vyksta Afganistane, kuris parodomas kaip vaikų-teroristų „šalis-rojus“. Filmas tapo kultiniu tarp paauglių visame pasaulyje.
Filmas „Karališkasis mūšis-2“ tapo metančiu iššūkį prasitarimu. Vienpusiškai ir ganėtinai aiškiai, propagandine-klipo maniera jis pademonstravo grubų dviejų aktyviai modeliuojamų reiškinių – vakarų ir rytų tanatofilijų variantų suklijavimą į vieną filmą.
Netiesioginės mirties propagandos būdus mes jau aptarėme aukščiau. Tačiau, žinoma, yra ir tiesioginiai. Visų pirma, teroristų-mirtininkų heroizavimas kine. Šia tema sukurta daugybė filmų. Visų pirma žinomas indų režisieriaus Santošo Sivano filmas „Teroristė“ (1998m.) http://www.imdb.com/title/tt0169302/ . Siužetas remiasi Radživo Gandi nužudymo, kurį įvykdė jauna tamilo teroristė, istorija . Filmo kolizija tame, kad mergaitė staiga sužino, jog ji nėščia. Prasideda vidinė kova tarp instinkto gyventi ir pasiryžimo mirti. Filmo finalas klausimą palieka neatsakytu. Žiūrovas į jį turi atsakyti pats. Tuo metu, kai teroristė su gėlių girlandomis rankose pribėga prie to, kurį ji turi susprogdinti, filmas nutrūksta. Mes matome tiktai spalvingą pakilusių į dangų žiedlapių fejerverką. Gali būti, jog vakarų žiūrovas pamatys šitoje gražiame finale laimingą pabaigą – meilės ir gyvybės triumfą, kada mergaitė atsisakė teroro akto. Bet visiškai kitaip šita scena traktuojama teroristų terpėje. „ Teroristė“ – klasikinė naujokų psichologinio ruošimo teroristų organizacijose mokymo priemonė. Teisuoliškos mirties triumfas, dvasios pergalė prieš kūną – būtent šitą pranešimą perskaito ir įdeda į būsimųjų teroristų sąmonę jų instruktoriai.
Prieš pradedant kitos pasaulinio postmodernistinio proceso sudėtinės dalies peržiūrą , o būtent – kokybinių Kontrmoderno Pasaulio (Radikalaus Islamo Pasaulio) pokyčių peržiūrą, dar vienas pavyzdys, charakterizuojantis šiuolaikinę būseną to, kas dar visai nesenai buvo Moderno pasauliu.
2004 m. rugsėjo 11 dieną pačiame Maskvos centre, Tarybų Rūmų ( beje, vieno iš praėjusios sovietinės epochos simbolių) Didžiojoje salėje , turėjo įvykti eilinio garsaus šou premjera, po kurios šis šou turėjo toliau keliauti į Londoną ir kitas pasaulines sostines. Šou projektas buvo atlikėjos, kurios meninis pseudonimas - „NATO“ , koncertas, įformintas kaip... teroro aktas. Data – simbolinė, koncerto bilietai – aviabilietų imitacijos, atlikėja – apsirengusi juodais, slepiančiais veidą musulmonų teroristės- mirtininkės rūbais , dainos (dalis-arabiškai) – atitinkamo turinio. Visa tai kartu sudėjus, be viso kito, turėjo atkurti teroro akto , kuris dar buvo šviežias maskviečių atmintyje, aplinką. Turimas omenyje spektaklio „Nord-Ost“ metu įvykęs teatro salės Dubrovkoje užgrobimas 2002m. spalio mėnesį, nusinešęs 130 žmonių gyvybes.
Sutapus aplinkybėms, likus kelioms dienoms iki plačiai išreklamuoto „koncerto-terakto“ , 2004m. rugsėjo 1 dieną įvyko visiškai ne „žaidybinis“ mokyklos Beslane užgrobimas. Šitos siaubingos tragedijos fone , kai dar tebevyko gedulas, buvo nuspręsta, jog aukščiau minėtas postmodernistinis šou yra netinkamas rodyti ir todėl Maskvos miesto valdžios buvo atšauktas.
Vis tik atkreipsime dėmesį: šou statytojų sumanymas gana tiksliai atspindėjo ir vystė tą pagrindinę kryptį, kuria juda darbas su šiuolaikine vakarietiška visuomene. Šita visuomenė, kuriai gana senai duotas pavadinimas „spektaklio visuomenė“ ( terminą įvedė kultūrologas Gi Deboras savo knygoje „La Societe du spectacle“, 1967m (8) ), jau gana ilgą laiką yra vedama kardinalių mutacijų keliu. Ji vis labiau linkusi kraštutinai žiaurius realybės iššūkius tik kaip pretekstą dėl šou ir patirti malonumą tada, kai jos atžvilgiu yra vykdoma prievarta. Tik nedidelė ir palyginti jauna tokios visuomenės dalis gali susigundyti idėja „pabūti teroristu-mirtininku“ ( kultinio „Karališkojo mūšio-2“ variantas). Didžiąjai vakarų visuomenės daugumai labiau priimtina „teroristo aukos“ rolė ( šou-projekto „koncertas-teraktas“ variantas) . Nors ir pirma , ir antra yra sudėtinės vientiso „socialinio užsakymo“ dalys.
Užbaigus šitą paviršutinišką situacijos teritorijoje, kuri iš inercijos vis dar laikoma Moderno centru, apžvalgą , pažiūrėsim , kokie reikalai yra priešingame, kontrmodernistiniame „poliuse“.
1 Meadows Donella H., Meadows Dennis L. Randers Jorgen and Behrens III William
W. The Limits to growth: A report for the Club of Rome’s Project on the Predicament of
Mankind. N.Y.: Universe Books, 1972.
2 Baumann P. The Pope vs. the Culture of Death // The New York Times. 8.10.2005.
3 Naughton Philippe and agencies. German cannibal jailed for live after retrial // The
Times. 9.05.2006.
4 Hall A. World’s most infamous cannibal becomes a vegetarian // The Daily Mail.
20.11.2007.
5 Cannibalism copycat who kept a man in his fridge // The Times. 4.05.2005.
6 Kiefer P. Von, Weingartner C. Dr. Tod zeigt Leichensex in Berlin // Die Bild.
05.05.09.
7 Channel 4 seeks terminally ill patient to be embalmed. BBC News. 11.01.2010. http:/
/news.bbc.co.uk/2/hi/entertainment/8453000.stm
8 Debord G. La Société du spectacle. Paris: Editions champ libre, 1971.
Pabaiga.
Mirties kultūra radikalaus Islamo pasaulyje
Atrodytų, jog gęstančiai vakarų kultūrai , nugalinčiojo postmoderno kultūrai priešinasi moraliai sveiki, religingi, ištikimi savo tradicijai Islamiškieji Rytai. Atrodytų, jog esami radikalaus islamizmo „perlenkimai“ (kuriems priklauso neraminantis „civilizuotą“ pasaulį terorizmas) galėtų būti nurašyti tai situacijai, kuri mūsų buvo prabėgomis aptarta aukščiau ir kuri yra nepakenčiama tradicijos žmogui,o konkrečiai – tikratikiui musulmonui.
„Kontrmodernas - prieš Moderną, mutavusį iki Postmoderno būklės“ – štai ideali formulė, kuria apibrėžti problemos esmę norėtų Kontrmoderno ideologai. Ar taip ir yra iš tikro?
Dar kartą pažymėsiu, jog nemanau, kad tie bruožai, kurie išryškėjo radikaliame islamizme ( o kalbėsiu būtent apie jį) yra ir visada buvo būdingi aplamai islamui kaip religijai. Pažymėjęs, aptarsiu tuos naujus bruožus, kurie būdingi radikalaus islamizmo fenomenui.
Visų pirma tai – naUjos kovos už savo (islamo pasaulio) religinį identitetą formos. Nieko blogo bendrai paėmus tokią kovą, iš esmės nėra. Visuomenės, tame tarpe ir tradicinės, jeigu jos gyvos, turi kažkaip juk reaguoti į besikeičiančią aplink jas situaciją. Iš dalies keičiasi ir praktikos, kurios užtikrina esminių religinių ideologemų stabilumą. Leidžiama riba klasikinėse tradicinėse visuomenėse nubrėžiama ten, kur tokių praktikų pokyčiai dar leidžia išsaugoti ideologemas nepakeistas.
Skirtingai nuo klasikinės tradicinės visuomenės , šiuolaikiniai kontrmodernistiniai dariniai , reaguojantys į išorinę aplinką (aplinką ne tik modernizuotą, bet ir slenkančią link postmodernizmo) užsiima ne normalios, klasikinės Tradicijos gynyba ir gydymu, o kažkokiu savavališku naujos „pačios seniausios, prarastos Tradicijos“ konstravimu. Ir jie save skelbia jau šios, pakeistos, naujadariškos, tradicijos gynėjais ir nešėjais. Praktikoje tai įgalina gana laisvai traktuoti jau pačias nepajudinamiausias religines ideologemas, o ne tik jų praktikas. Ir čia labai svarbu pabrėžti , jog toks laisvas klasikinės , šimtmečius gyvavusios Tradicijos perkonstravimas neišvengiamai įmeta naujos tradicijos kūrėjus į postmodernizmo srautą. Postmodernizmui giliai nusispjaut, kas būtent konstruojama – archaika ar ultrašiuolaikiškumas. Visos naujadarų rūšys jam lygios. Svarbiausia, jog konstruojamos formos būtų surogatinės, t.y. neturėtų jokios teigiamos kūrybinės prasmės, o neštų tą patį žmonijos „puvimo“ ženklą , kitaip sakant, būtų tik griaunančios. O kokios formos bus tas griovimas – jau nėra taip svarbu. Postmodernizmas dievina surogatines formas ir su malonumu jas kuria , neteikdamas jokiam surogatų tipui pirmenybės.
„Naujomis kovos už savo identiškumą“ formomis islamo atveju tapo suicidinis terorizmas – reiškinys , kuris yra daugiau nei tik ginčytinas žiūrint religiniu požiūriu. Ir skatinamas visai ne islamo autoritetų daugumos, o tik, kaip žinoma, atskirais šeichais, kurie prilygina šitą terorizmo rūšį ne savižudybei, o šventąjai kario mirčiai – šachadai. Tradicinis gi islamas ( ypač sunitų versijoje) atmeta suicidinį terorą, kadangi jame žmogus , kaip ir kitokios savižudybės atveju, prisiima sau teisę , kurią turi tik Alachas, spręsti ką daryti su savo gyvybe.
Antra, į suicidinį terorizmą buvo įtrauktos moterys ir net vaikai. Šita aplinkybė jau visiškai nebetelpa į jokius tradicinės doktrinos rėmus. Ir vis tik ji yra. Užduodami klausimą , kas yra realus Kontrmodernas, įdėmiau apžiūrėkime moterų ir vaikų suicidinio teroro situaciją. Kadangi joje slypi bene aiškiausias atsakymas į mūsų užduotą klausimą.
Islamo pasaulyje , pradedant nuo XX a. pabaigos, moteriškas suicidinis terorizmas laipsniškai pereina iš teroristinio karo vedimo egzotikos į jo vedimo normą. Kas paaiškinama pragmatiniu požiūriu – moteriai lengviau patekti į priešininko teritoriją, nesukeliant papildomų įtarimų, tačiau šitas reiškinys konfliktuoja su visa eile moteriai taikomų apribojimų, kurie egzistuoja tradicinėje islamo visuomenėje.
Prieš pradėdamas naudoti šachides, palestiniečių HAMAS pvz, turėjo įveikti eilę vidinių draudimų. Dar ir dabar tebevyksta religinių autoritetų ginčas apie moterų galimybę dalyvauti džichade Korano požiūriu. Bet net ir ‚paprastos buitinės“ aplinkybės apsunkina moterų dalyvavimo terore organizavimą. Pvz., nenoras sukompromituoti būsimosios šachidės arba, kas dar svarbiau, savo judėjimo tradicinės visuomenės akyse akivaizdžiu svarbios taisyklės pažeidimu: moteris neturi būti vyrų draugijoje ( o kaip tada ją instruktuoti?) be artimo giminaičio. Taigi, problemos egzistuoja, ir ne tik religinio charakterio.
Pirmąją moterimi – šachide arabų pasaulyje tapo Sanaja Mechaidali iš Sirijos liaudies socialistų partijos, kuri 1985 m. Libane susprogdino automobilį, pilną sprogmenų. Tačiau realią moteriško šachidizmo ataskaitą reikėtų vesti nuo 2002 m. , kada palestinietė Vafa Idris susisprogdino Jeruzalės gatvėje. Jos , kaip didvyrės, pateikimas tarp jaunimo ir paauglių davė vaisius: per kitus 2 metus palestinietės įvykdė 8 suicidinius teroro aktus. Prie šito reiktų pridėti, jog Izraelio klėjimuose sėdi dar 60 mirtininkių, kurioms tai atlikti sutrukdė Izraelio spec. tarnybos. Skaičius 68 – nėra mažas. Reikia įvertinti Izraelio spec. tarnybų profesionalumą, tačiau pridurti, jog dabar Palestinos Autonomijoje vykstančios šachidizmo populiarumo propagandos masteliai tokie, jog joms darbo bus vis daugiau ir daugiau.
Požiūris į šitą reiškinį dabartinėje palestiniečių visuomenėje, apklausos duomenimis, yra daugiau kaip teigiamas. Apie tokį norą įvykdyti teroro aktą kalba labai daug jaunų moterų ir paauglių-mergaičių. Pastebėkim, jog moters atveju primityvus šachido motyvo paaiškinimas noru patekti į rojų, kuriame jo laukia 72 gurijos, neveikia. Kas gi veikia?
Na, atrodytų, tai normalūs žmogiškieji motyvai , kurie yra pas kiekvieną nacionalinio išlaisvinimo judėjimo narį : patriotiškumas, religinis ir ideologinis protestai ( tačiau jie yra įkaitinti iki kraštutinumų) prieš grubią fizinę jėgą, kuri neleidžia bendruomenei gyventi pagal savo įstatymus... Pas moteris-musulmones – dar ir poreikis, kad visuomenė jas pripažintų kaip asmenybes (per didvyrišką poelgį, kuris pastato jas į vieną eilę su vyrais) . Tačiau, šalia tokių, pasikartosiu, gana bendrų motyvų, šitame , greitai vystančio savo tempus musulmonų terpėje, moterų šachidizmo fenomene, yra ir gana specifinių bruožų.
Pvz., nesenai PA (Palestinos Autonomijoje) atsirado nauja sąvoka – „šachidė-nuotaka“. T.y. iš tikro - „Mirties nuotaka“. Kas parodo, jog dar vienas, atrodytų nepajudinamas tdradicinėje visuomenėje , institutas , o būtent – vedybų ir motinystės institutas yra gerokai „papurtytas“. Tokiame žodžių junginyje aiškus sėkmingas pasikėsinimas į tai, kas yra esmė – ir saugoma ne tik žmonių, bet ir gyvūnų bendruomenių – į giminės pratęsimo instinktą. Kas verčia susimąstyti. Ypač po jau aptartos aukščiau postmodernistinės atakos prieš vakarų visuomenę, kurios metu buvo „pastumta tai, kas nepastumiama“ ir tam tikslui pasiekti naudojant „nekrofilišką estetiką“ ir kt. „įrankius“.
„Šachidė – nuotaka“ – kodėl toks įvaizdis naudojamas tradicijos visuomenėje? „ Šachidė-nuotaka“ – kaip tai panašu į jau aptartą „ traukimą prie Mirties, kaip prie kažko nuostabaus...“! Visa šita – iš jau žinomos postmodernistinės tanatiškos instrumentų dėžės.
Pastebėkim, jog absoliučiai prieštaraujančios Koranui sąvokos „šachidė-nuotaka“ Palestinoje niekas net ir nebando kaip nors pagrįsti religiniu požiūriu. Sąvoka yra „įmetama“ būtent kaip ideologo-lingvistinis konstruktas, kuriam nereikalingas joks paaiškinimas.
Tačiau tęskime islamo radikalizacijos proceso apžiūrą. Ir jos specifines naujoves.
Prievartinė šachidų verbuotė nėra vykdoma nei Artimuosiuose Rytuose , nei Palestinos Autonomijoje, nei Irake. Ji tiesiog nereikalinga. Savanorių jau ir dabar per daug. O toliau – auganti jaunoji karta. O ji tokia, jog galima pripažinti: Izraelio pats rimčiausias susirūpinimas šita padėtimi yra visiškai pagrįstas. Šios dienos Palestinos vaikai – tai karta, kuri yra auginama tik vienai pasiaukojimo rūšiai. Rimtame darbe, kurį HAMAS, sutlkęs visas jėgas, veda tarp vaikų, įskaitant ir pačius mažiausius, glūdi patys rimčiausi pavojai.
Ir čia nekalbama apie vasaros stovyklas, kuriose paaugliai mokinami elgtis su ginklais ir kur jie yra orientuojami didvyriškai mirčiai vardan Palestinos. Tokia praktika yra pastebima daugelyje nacionalinio išvadavimo judėjimų, priverstų vesti aršią kovą už savo tautų išsivadavimą. Ji yra universali, visiems bent jau suprantama ir nereikalauja atskirų kalbų.
O kalbama apie tai, jog nuo pačių mažiausių dienų palestiniečių vaikus orientuoja ne į kažką „tradiciškai didvyriška“ – pvz. ryžtą įvykdyti žygdarbį, ryžtą žūti kare už Tėvynę arba žūti tautą išlaisvinančioje kovoje ir t.t.
Ne. Juos konkrečiai orientuoja į suicidinį terorizmą. Tai labai rimta ir pavojinga specifika.
Pvz. per HAMAS televiziją mažyliams rodomas siužetas apie realią moterį-šachidę, kuri 2004 m. paliko savo du vaikus ir išėjo sprogdinti Izraelio blokposto. Našlaičiai vaikai ( tiksliau, juos vaidinantys jaunieji aktoriai) , dainuoja dainą apie tai, kaip jiems yra liūdna be mamos ir , jei jau ji negali pas juos grįžti, tai jiems patiems reikia eiti pas mamą į dangų – taip pat tapti kankiniais. Daina tampa populiaria, ją atlieka visuose koncertuose. Kas tai? Tai tikrai nėra auklėjimas „pagarbos tėvų žygdarbiui dvasia“ ( šiuo atveju – motinų) , tikintis natūralios reakcijos „ O štai kada aš užaugsiu...“ . Bet tai yra mirties potraukio komplekso formavimas jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Kitas žinomas teleklipas, kuris laikas nuo laiko pasirodo palestinietiškoje televizijoje, nežiūrint į tai, kad jis yra uždraustas – animacinis filmukas, kuriame berniukas, vardu Muchamedas al Dura ( taip pat realus asmuo) , žuvęs intifados metu ir iškarto po to heroizuotas, pasakoja vaikams, jog yra tam tikras dangus , kuris yra skirtas vaikams – šachidams ir kuriame yra nuostabi žaidimų aikštelė su įvairiausiais atrakcionais. Siužetas, taip pat aiškiai nukreiptas ne tiek į didvyriškos sąmonės formavimą vaikuose, kiek į potraukio mirčiai komplekso formavimą vaikų pasąmonėse. Į adaptaciją mirčiai ir siekį kuo greičiau ją pasiekti.
Tokių „pratimų“ tikslas – giluminis vaikų psichikos sulaužymas , kuris įgalina išauginti žmogų-anomaliją, žmogų, kuriam nėra būdinga mirties baimė, - o juk be šitos fundamentalios baimės, taigi, ir be jos įveikimo - nėra ir žmogaus! – ir taip išauginti „vaikščiojančią bombą“ tiesiogine to žodžio prasme. Apie tai, kad šito „know how“ autoriai sulaužo tradicinį požiūrį į vaikus, kaip į aukščiausią žmonių visuomenių vertybę, deja, nėra net ką ir kalbėti. Beje, Palestinos atveju tikrai yra pagrindas kalboms apie pasiryžimą sudeginti tautos genofondą vardan „islamo“.
Štai ištrauka iš interviu, kurį dvi 11-metės mergaitės davė palestiniečių televizijai.
Vedantysis: Tu kalbėjai, jog šachada – tai nuostabu. Kaip manai, šachada – tai iš tikro gerai?
Mergaitė 1: Šachada labai, labai nuostabi. Visi žmonės svajoja apie šachadą. Kas gali būti geriau, negu rojus?
Vedantysis: O kas geriau? Taika ir Palestinos tautos teisės, laisvė ir gerovė ar šachada?
Mergaitė 1: Šachada. Aš gausiu visas savo teises po to, kai tapsiu šachide.
Mergaitė 2: Žinoma, šachada – tai labai gerai , nes mums neraikalingas šitas gyvenimas, mums yra reikalingas pomirtinis gyvenimas. Mes gausim naudą ne iš šito gyvenimo, o iš pomirtinio... Palestinos vaikai priprato prie minties apie tai, kad mirti šachidu – tai nuostabu. Kiekvienas palestiniečių vaikas, sakykim, 12 metų amžiaus, kalba: „O Dieve, aš norėčiau tapti šachidu“ (9)
O štai taip vadinamos „Muchamedo al Duru dainos“ žodžiai , dainos, kuri šiandien yra pati mėgstamiausia palestiniečių vaikų daina:
Koks malonus šachidų aromatas!
Koks malonus žemės aromatas,
Žemės, kuri malšina troškulį kraujo srautais,
Tekančiais iš jauno kūno!
Koks malonus žemės aromatas!
Berniukas sušuko: „O, tėve, iki pasimatymo.
Iki pasimatymo, tėve.
Aš eisiu be baimės ir neverkdamas.
Koks malonus šachidų aromatas!
Aš eisiu į savo vietą rojuje.
Koks malonus šachidų aromatas!
Aš eisiu, o tėve, į savo vietą rojuje.
Iki pasimatymo, tėve!”(10)
Atrodytų, mergaičių žodžiuose apie rojų kaip apie aukščiausiąjį tikslą, prieš kurį nublanksta visi žemiškieji džiaugsmai, ir šitoje dainoje mes susiduriame su tradiciniu religinio jausmo, kuris būdingas tikintiesiems – tiek musulmonams, tiek ir krikščionims, pasireiškimu. Na, blogiausiu atveju, kraštutiniu to jausmo pasireiškimu, keistokame pas vaikus, ir kuris išreiškiamas masiškai. Dar reiktų pridurti, jog religinė ekstazė nežino amžiaus, o atrasti patvirtinimų šitam teiginiui galima religiniuose karuose ir t.t. ir pan.
Tačiau! Neabejojant palestiniečių vaikų nuoširdumu savo tikėjime į tai, kad šachidizmas yra būtinas , kad pasiekti rojų, - pasižiūrėkim į tekstą atidžiau. Ką reiškia žodžiai: „Koks malonus žemės aromatas, žemės, kuri malšina troškulį kraujo srautais, tekančiais iš jauno kūno!“?
Kaip tai suderinti su islamu ir jo religine doktrina? Prie ko čia „žemė, malšinantį troškulį kraujo srautais“? Ir dar tokiais srautais, kurie „teka iš jauno kūno“?
Argi nėra akivaizdu, jog čia mes turime reikalą ne su islamu, o su, kaip minimum, technologais-postmodernistais, žvitriai kepančiais agitacinius „pyragus“ ir kurie net nesivargina susiderinti su ta religine sistema, kuriai jie „atstovauja“ ? Iš esmės, šitas tekstas, kuriame islamo religiniai vaizdiniai subtiliai sumaišyti su kitais, absoliučiai svetimais jam vaizdiniais, iš pagrindų pakeičia islamo žmogaus aukštą dvasinį veržimąsi Dievo link, ir pakeičia jį veržimųsi Mirties link. Arba ekstatiniu Mirties kultu. Arba Tanato kultu. Arba kitokiais veržimosi susijungti su „žemosiomis būtybėmis“, kurių daug ( todėl, kaip sakoma, jų vardas – legionas), kultais.
Kai kur šitie kultai dar egzistuoja pirmykščiame , nepakitusiame variante.( Tačiau, kartoju, ne islame ir ne kitose monoteistinėse religijose.) O kai kur , kažkokiose „laboratorijose“ jie yra veisiami kaip virusai, kuriuos po to „įskiepija“ į tradicinės religijos medį. Būtent taip atsiranda piktybiniai agresyvaus Kontrmoderno bei piktybiniai pūdančio Postmoderno dariniai.
Taigi, užfiksuokim, kad ir čia, islamo civilizacijoje, kaip ir vakarietiškos civilizacijos lauke, mes stebime kaip vyksta puolimas prieš pačią Gyvenimo idėją. Mes matome, kaip yra skiepijama Mirties, kaip aukščiausio tikslo, kaip geidžiamiausio, maloniausio momento, idėja.
Taigi, kaip matome, šitas „aukščiausias tikslas“ yra visiškai nesuderinamas su klasikinės monoteistinės religijos, nesvarbu, kokios civilizacijos ji bebūtų, tikslais. Jis greičiau jau yra suderinamas su visiškai kitokių religijų „aukščiausiais tikslais“. Užfiksavę šitokią išvadą, toliau peržiūrinėkime faktus.
Kaip žinome, mirtininkų terorizmas, tame tarpe ir moterų bei vaikų terorizmas, dabar yra labai dažnas reiškinys Irake. Vaikus-kankinius verbuoja Al-Qaeda. Yra ir visiškai naujas reiškinys – vykdyti savižudiškus teroro aktus atvyksta europietės moterys. Labiausiai nuskambėjusi istorija – apie 38 metų belgę Miurel Degok,(11) kuri ištekėjo už musulmono ir atidavė savo gyvybę „Alachui“.
Dar vienas atvejis pamąstymui: viena iš terorisčių , vokietė, ruošėsi susisprogdinti kartu su savo vienerių metų amžiaus kūdikiu ( kadangi teisingai manė, jog taip bus lengviau nusigauti iki teroro akto vietos nesukeliant įtarimų) , tačiau jai buvo sutrukdyta.
Egzistuoja specialus tinklapis vaikams, kurį sukūrė HAMAS, vykdantis propagandą arabų kalba, tame tarpe ir tarp gyvenančių JAV ir Europoje paauglių.(12)
Norinčiųjų išvykti į Iraką ir ten tapti „gyvomis bombomis“ verbavimas, jų priėjimas prie instruktorių yra plačiai įgyvendinamas per plačiai teroristų terpėje žinomus interneto puslapius. Tiesa, kas taip pat suteikia galimybę ir sekti tokius kontaktus.
Šito naujo reiškinio tendencijos priežastys: akivaizdus gyvenimo prasmės praradimas vakarietiškoje vartotojiškoje visuomenėje, tuo tarpu kai poreikis jai išlieka, bei naujos gyvenimo prasmės įgijimas „islame“, noras įrodyti sau, kad įgyta ne bet kas, o naujas, stiprus dvasinis turinys.
Dar vienas regionas, kuriame radikalusis islamas aktyviai taiko šachidizmo taktiką – Rusija. Per abu Čečėnijos karus moterų verbavimas suicidiniam terorizmui buvo vykdomas konvejeriniu būdu. Kalbama apie taip vadinamas „juodąsias našles“.
Patikslinant šitą siužetą reikėtų aptarti suicidinio terorizmo motyvus. Gali būti trys motyvacijos lygmenys. Pirmas – labiausiai išoriškas ir gerbiamas – tai yra tai, apie ką kalba patys teroristai: patriotiškumas, religija, ideologija... tai yra visa tai, kas sukonstruojama sąmonės ir griežtai jos kontroliuojama.
Antras motyvacijos lygmuo – būsimo teroristo psichotipas ( jį gerai išanalizuoja dirbdami su žmogumi ir verbuodami būsimą teroristą jo instruktoriai).
Ir pats giliausias, trečiasis lygmuo – yra paslėptas po įvairių draudimų uždanga:
Pavadinimas “juodosios našlės“ gana tiksliai apibrėžia čečėnišką suicidinio terorizmo specifiką. Moteris dažniausiai neturi religinio motyvo, tačiau turi socialinį – absoliutų ateities jaunai merginai, kuri prarado vyrą, nebuvimą ir kuri yra giminaičių atiduodama ( kartais net parduodama) į verbuotojų rankas. Pastarieji, kitaip negu Palestinoje, nesiceremonija. Ir taiko ganėtinai grubius metodus, dirbdami su „kandidatėmis į šachides“. Tokius, po kurių šeima, kaukazietiška bendruomenė, moterų paprasčiausiai nebepriims atgal. Ne tikyba ir ne ideologija, o absoliuti socialinė neviltis tampa motyvu teraktui.
Maskvoje čečėnų moterimis-teroristėmis buvo įvykdyti 7 sprogimai, po kurių buvo didelis aukų skaičius. 4 sprogimai –metro, 2 – lėktuvuose, 1- roko koncerte. Vienam pavyko užkirsti kelią. Keletas sprogimų – kituose miestuose. Įspūdingas skaičius: iš 40 teroristų, 2002 m. Maskvoje užėmusių teatrą Dubrovkoje – 19 (!) buvo moterys, ir būtent jos buvo su šachidų juostomis. Dvi moterys-teroristės dalyvavo pačiame baisiausiame iš teraktų – mokyklos Beslane užgrobime 2004 m.
Ir vis tik šitas moterų terorizmo augimas, kurį stebime islamiškuose regionuose – Palestinoje, Irake, Čečėnijoje – nėra net sulyginamas su tuo kas vyko Šri-Lankoje pastaruosius keletą dešimtmečių. Ten atsirado ypatingas ir ne visai gerai ištyrinėtas fenomenas. Stulbinamai didelis procentas vaikų ir moterų, dalyvavusių „Tamil-Ilamo Tigrų išlaisvinimo“ teroro kare. Remiantis turima statistika, daugiametės partizaninės kovos metu moterys įvykdė 40% visų teroro aktų. Tai didžiulis skaičius, atsižvelgiant į mirtininkų naudojimo mastelį. ( Tik 1987-2000 m. „Tamil-Ilamo išlaisvinimo Tigrų“ judėjimas įvykdė 168 operacijas, kuriose buvo panaudoti 292 mirtininkai.) (13)
Šito fenomeno negalima paaiškinti tik masiniu prievartiniu moterų ir vaikų rekrūtavimu „tigrams“ pavaldžiose teritorijose. Akivaizdu, jog naudojami ir narkotikai ir spectechnologijos, kurios daro poveikį giluminiams pasąmonės sluoksniams, tikslas- „įjungti“ ypatingus bebaimiškumo bei anomalaus žiaurumo tipus. O toks masinis moterų ir vaikų įtraukimas į suicidinio terorizmo veiklą liudija apie šių technologijų efektyvumą dirbant būtent su pastaruoju kontingentu. Turima omenyje galimybė formuoti vaikuose antivertybinės, nukreiptos į griovimą, sąmonės būseną bei ganėtinai lengvai atliekamą tamsiosios, „chtoninės“ žmogaus prigimties pusės įsiūbavimą moteryse.
Galima teigti,jog su partizaniniu karu Šri-Lankoje viskas baigta, jog „Tamil-Ilamo išlaisvinimoTigrų“ judėjimas sutriuškintas ir visas šitas siaubas jau praeityje. Tačiau vargu ar gali be jokio ženklo išsitrinti toks galingas judėjimas, kuris tiek metų vedė didelį teroristinį karą. Likę kovotojai negali pakeisti profesijos. Nėra jokio pagrindo teigti, kad aukščiau minėtos idėjos ir jų įgyvendinimo technologijos ateity bus nebereikalingos. O jeigu jos bus reikalingos, tai bus reikalinga ir kuo tai unikali LTTE patirtis masiškai ruošiant ir organizuojant teroristus-mirtininkus. Taip pat bus ir toliau reikalingos psichologinės technologijos, kurios įgalina „nuimti“ aukštesniąsias asmenybės psichikos struktūras. Kad gauti priėjimą prie daug senesnių pasąmonės „programų“.
Jeigu yra paklausa, visada bus ir pasiūla.
O paklausa,- šituo galime įsitikinti stebėdami pasaulines „kultūrines“tendencijas, – yra tolesnis žmonijos vedimas „atgalinės spiralės“ keliu.
Išvados
Taigi, tanatofilija vakaruose, islamistinis jos variantas (šachidizmas) bei etninis jos atspalvis ( Tamil-Ilamo išlaisvinimo Tigrai) - tarpusavyje susiję reiškiniai. Ir – dirbtiniai.
Kiekviename iš jų mes matome giluminių psichologinių mechanizmų, pažadinančių valią mirčiai, naudojimą.
Siūlomas šitoks problemos, kuri aiškėja lyginant skirtingus, tačiau surištus viena vidine logika reiškinius, modelis:
Pirmas stebimos problemos lygmuo: suicidinis terorizmas kaip toks;
Antras problemos lygmuo: suicido vieta kultūroje;
Trečias lygmuo: traukimas prie mirties (tanatofilija) kaip giluminių pasąmoninių procesų programų diegimas ir paleidimas.
Visi trys lygmenys tarpusavyje susiję. Suicidinis trorizmas padeda plisti „mirties kultūrai“ , valiai atsisakyt gyvybės, bei ją lydi. Jis turi suformuoti naujas visuomenines normas. Tačiau naujas normas kuria tada, kai nori įgyvendinti naują didelį Projektą.
Suicidinis terorizmas- suicidas kultūroje+ suicidinio terorizmo poveikis kultūros normoms = mirtingumas (Mirtis) + naujos visuomeninės normos = Naujas Didelis Projektas.
9 Kids seek Shahada Martyrdom for Allah // Palestinian Media Watch. 01.06.2002.
http://palwatch.org/main.aspx?fi=111&fl ... doc_id=446
10 Palestinian children taught paradise is reward for martyrdom // Palestinian Media
Watch. 28.06.2006. http://palwatch.org/main.aspx?fi=111&fl ... oc_id=1180
11 Dupont G. Le rйcit du parcours de la kamikaze belge! // La Derniеre Heure.
01.12.2005.
12 http://www.al-fateh.net; žr. Taip pat Tafliko Chamido (buvusio
«Islamo džichado» nario) interviu: «HAMAS»22-metis: šiuolaikiniai teroristų – mirtininkų ruošimo metodai: // Радио Свобода. 15.12.2009. http://www.svobodanews.ru/content/trans ... 05465.html
13 Арас Д. Терроризм вчера, сегодня и навеки. Баку: SADA, 2003. C. 38.
_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.
Paskutinį kartą redagavo Tylenis 21 Lie 2014 13:28. Iš viso redaguota 5 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
